2020 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Apie Marsą.


Beveik lygiai prieš 7 metus buvau rašęs savajame bloge apie Marsą, su nuorodomis į DELFI straipsnius ir, iš esmės savo komentarus apie vieną ar kitą Marso ypatybę. Jau tada mano paties buvo prieita prie išvados, kad Marsas nėra tinkamas žmonėms gyventi. Kad tai tiesiog nėra įmanoma. Dabar apie tai truputį papildysiu ir dar pridėsiu šį bei tą.
Marsas – 4 planeta nuo saulės ir nuo jos nutolęs vidutiniškai per 1.52 a.v. , o apie ją apskrieja per 1.9 žemės metų. Skersmuo, lyginant su Žemės, beveik dukart mažesnis. Paros trukmė: 24,37 valandos. Turi metų laikus. Atmosfera 170 kartų retesnė už Žemės! Temperatūra ties pusiauju naktį nukrinta iki – 104 pagal Celsijų, dieną – iki +17. Paviršiuje daug kraterių, kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas – 100 km. Olimpo ugnikalnio aukštis yra apie 28 km. ir tai yra didžiausias ugnikalnis visoje Saulės sistemoje. Planetos plutoje yra plyšių ir spūdžių, kurių didžiausia – 4000 km ilgio ir 6 km gylio ir 100 km pločio (Marinerio slėnis). Marso atmosfera sudaryta iš: CO2 95 proc., azoto 2,7 proc., 1.6 % argono... Siaučia stiprūs vėjai iki 100 m/s. Branduolys iš 1480 km geležies sulfido. Mantija iš 2300 km silikatų. Pluta iš 100 km granito ir bazalto. Magnetinis laukas yra 500 kartų silpnesnis negu Žemės. Čia statistika, kurią surasti gali kiekvienas. Tačiau ką ši statistika gali pasakyti?
Pasakyti gali tai, kad galbūt kažkada, senų senovėje, prieš milijonų milijonus metų, galbūt ir tyvuliavo Marse upės, o tam reikalui reikėjo pakankamai šilto klimato, tad veikiausiai jis toks ir buvo. Na, o tam, kad tas klimatas būtų šiltas, reikėjo iš esmės tankesnės, daug kartų tankesnės atmosferos. Na o tam, kad atmosfera būtų tokia kokia tuo metu Marse buvo, reikėjo aktyvaus ir besisukančio branduolio. Tai, kad Marsas turi ugnikalnių mums lyg ir sufleruoja tai, jog branduolys kažkada toje Mums kažkiek ir giminingoje planetoje, veikė.
Ką daro besisukantis ir karštas branduolys? Sukuria magnetinį lauką. Ką daro magnetinis laukas? O gi jis atmuša Saulės vėją – jis veikia kaip jėga, nematomas barjeras. Dėka šio barjero, atmosfera gali išlikti tanki, o dėka jos – klimatas tampa vienodesnis su daug mažiau drastiškų dienos/ nakties , vasaros/ žiemos temperatūrinių svyravimų.
Deja, bet taip veikiausiai tik buvo kažkada... O dabar Marso magnetinis laukas yra 500 kartų silpnesnis nei Žemės. Vadinasi Marso branduolys iš esmės yra nebeįkaitęs ir jis nebesisuka. O dėl šios priežasties Marsas, būkim neturtingi, bet teisingi, iš esmės neturi atmosferos, bent jau tokią, kokią supranta Žemės gyventojai. O dėl to, Marsas yra mirusi planeta – didžiulė niekam nereikalinga Sachara, kurios temperatūra yra apie arti prie minus 100 laipsnių, kurioje siaučia 100 m/s vėjai. Geologiškai Marsas kažin ar yra aktyvus, o net jei jis toks ir būtų, tokio menko aktyvumo nepakanka..
Kodėl taip nutiko? Mokslininkai spėja, kad dėl to, jog paprasčiausiai Marsas tiesiog atvėso ir tiek, jo branduolys atvėso, nes ir pati planeta nėra didelė.
Kas yra Marso paviršiuje? Jame yra ne tik daug geležies rūdos (dėl ko ji ir turi tą savo kraujo spalvą), bet jame yra ir tokių elementų, kaip vandenilio peroksidas ir panašių, kurie nėra skirti gyvybei sujungti ar panašiai, tačiau priešingai: tokie elementai tik skaido gyvybę, ją naikina. Ar minėjau, kad atmosferoje esama argono dujų? Tai va, jos, lyg ir žmogui yra nuodingos taip pat. Žmogus netgi su skafandru Marse, kažin ar galėtų ilgai išgyventi didelio radiacinio fono – saulės vėjo.
Klausimas. Kodėl daugybė žmonių, vienas jų ir E. Musk‘as, kalba apie Marso kolonizavimą, teraformaciją, iš esmės, apie gyvenimą Marse, kaip galbūt vienintelę realią galimybę žmogui, kaip sutvėrimui, išgyventi? Iš dalies, aš suprantu jų argumentus. Jie sako, kad žmogus yra pakankamai kvailas padaras ir gali tyčia ar netyčia dėl savo turimų pakankamai galingų destrukcinių ginklų, gali išnaikinti visą žmoniją, gali suintensyvėti saulė, žmogaus veikla pernelyg įšildys Žemę, kurioje, galbūt taps nebeįmanoma išgyventi, nuolatinė žemės išteklių gavyba, jos resursų natūralus sekimas, erozijos, mažėjimas dirbamų laukų plotas, rūgštūs lietūs, nevaldomi ugnikalnių išsiveržimai, ozono sluoksnio išnykimas, asteroido atsitrenkimas, o gal net Žemės laukia Marso likimas dėl nustojusio veikti branduolio ir t.t. Jie sako, kad Žemė anksčiau ar vėliau taps nebegyvenama, o tai – tik laiko klausimas. Tad norint, kad žmonija išliktų, reikia pradėti kolonizuoti kitas planetas ir mėnulius, kitas saulės sistemas ir galaktikas, o pradinis žingsnis yra Mėnulis ir... Marsas. Jų argumentai tikrai skamba įtikinamai ir atrodytų, kad savaime suprantamas dalykas yra ieškoti naujų namų.
Tačiau kaip galima ieškoti naujų namų, kuomet aš pateikiau pradžioje faktus apie Marsą? Jis neturi atmosferos, dėl to, kad neveikia branduolys. Tai pagal tokį supratimą, net nėra svarbu kiek pastangų dėsi, norėdamas Marsą paversti Žeme2, to niekada nepavyks, nes paprasčiausiai jo branduolys neveikia, nes yra atšalęs ir nesisuka, o dėl to jame iš esmės nėra magnetinio lauko, kuris galėtų sulaikyti saulės vėją. Nesulaikomas saulės vėjas nupūs iš esmės visus bandymus pakeisti jame ar, kalbėkime atvirai, sukurti jame atmosferą. Tai sizifo darbas.
Tad kodėl tie mokslininkai, verslininkai, politikai ir kiti veikėjai vis dar drįsta apie tai kalbėti? Na galiu pasakyti taip: paklausius Musk‘o interviu tokia tema, pastebėjau, kad jis vos ne verkdamas, vos ne pro krokodilo ašaras kalba apie tai, kad kaip svarbu yra žmonėms suteikti viltį, na kad vieną dieną mes ten nukeliausime, ir... galų gale... apsigyvensime. Viltis. Ak, ta durnių motina, bet ji vienintelė kartais mums suteikia galimybę judėti toliau. Žmonės, paklausę tokių didžių žmonių, pradeda galvoti optimistiškai. Visa bėda yra tame, kad optimistas – tai tėra blogai informuotas pesimistas, nes užtenka perskaityti vos kelias eilutes faktų, kad suprastum, jog Marso misija yra neįmanoma. Tiesą sakant, vien žmonių kelionė į Marsą žmogui dėl to paties saulės vėjo, būtų mirtina. Priminsiu tik tokį faktą, kad dabartiniai taip vadinami astronautai, kurie praleidžia daug laiko TKS, karts nuo karto iš jos išlysdami su skafandrais, yra iš esmės nuolatiniame kritime į žemę. Kitaip sakant jie yra veikiami žemės orbitos, ir yra 400 km aukštyje, kur juos vis dar kuo puikiausiai apsaugo visi 3 mums žinomi Van Aleno magnetiniai žiedai/ juostos. Vienas didžiausių man iškylančių klausimų yra tas, kaip tie astronautai, kurie skrido ir vaikščiojo ant Mėnulio sugebėjo išgyventi ir dar be jokių pasekmių? Kažkada NASA darbuotojas buvo atskleidęs vieną įdomią subtilybę: kuomet jo paklausė apie Apolo projektą, na ar visuomenė galėtų pamatyti informaciją, šis atrėžė, kad NASA tyčia ar netyčia sunaikino visą projektą ir ji dabar pati net nežino kaip būtų galima nukeliauti iki Mėnulio, na bet tuo pačiu pridūrė daugmaž taip: jei tik panorėtų, galėtų tai padaryti nors ir sekančiais metais. Nusivilymą, vėl pakeičia vilties teiginys, tikėjimas kad mes galime labai daug...
Leiskit paklausti jūsų: ar prieš (saulės) vėją galima papūst? Pats manyčiau, kad vargu bau, bet tie kurie ir toliau kalba apie Marso kolonizavimą ir panašius dalykus, turbūt žino daugiau ko nežinau aš. To juk niekada negalima atmesti :)   

2020 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Ar Jupiteris galėtų tapti antrąja saule?


Pamenu, kai prieš kokį dešimtmetį žiūrėjau A.C. Clarko knygos romanu paremto ir režisuoto kito be galo ir be krašto garsaus režisieriaus S. Kubriko filmą „kosmoso odisėja“ (abi dalis). Labai įdomus filmas bei knyga... Ten galima atrasti daug įdomių dalykų. Tačiau grįžtu prie temos. Taigi 2 filmo pabaigoje Jupiteris įsižiebė kaip... antroji salė. Ir ji buvo matoma žemės danguje taip pat. Buvo matomos 2 saulės vienu metu, ir matant tokį vaizdą, buvo pasakyta, jog kadanors naujos saulės vaikai susitiks su senos salės vaikais.
 

Skamba labai romantiškai. Ir, tiesą sakant, aš kažkodėl tai labai norėčiau, kad Jupiteris taptų antrąja saule. Be abejo, vargu bau, ar tai kada nors taps realybe. Greičiausia ne net ir po milijonų metų, jei tiek žmonija sugebėtų išgyventi. Bet juk pasvajoti mums niekas nedraudžia. Tad čia ir parašysiu savo svaičiojimus.
Jupiteris yra 5 – oji planeta, nuo Saulės, kuris apie ją apsisuka per 12 Žemės metų.  Jei sudėtume visas planetas ir jos mėnulius į 1, tai sudarytų mažiau nei pusę dabartinio Jupiterio. Jupiteris turi audrą, kurios akis, manoma, nesikeičia jau tūkstantmečius. Jis taip pat turi nuostabius, kone meno kūrinius (man asmeniškai) tų audrų sukurtų debesų verpetų raštus.  Jupiteris turi daugybę palydovų: vieni sako iki 50, kiti – iki 80. Tačiau Jupiterio svarbiausias palydovas yra – Europa, kuri, manoma, jog po ledu turi didžiulius plotus vandens. Tiesą sakant, yra manoma, kad to vandens Europa, Jupiterio palydovas, turi daug daugiau, negu visi Žemėje esantys vandenynai, jūros, upės ir ežerai.
Gera būtų pasvajoti, kas galėtų nutikti, jei Jupiteris įsižiebtų kaip maža Saulė, ir kas galėtų nutikti, jei Europa galėtų patekti, į tą gyvybei palankią orbitą (kur yra nei per karšta nei per šalta). Taip, aš puikiai suprantu, kad čia esu svajoklis. Taip, esu mokslinės fantastikos mėgėjas (mane asmeniškai labiausiai domino Saturno palydovas titanas, bet apie tai kitą kart). Bet reikia grįžti prie realybės.
O realybė štai kokia. Tam, kad Jupiteris taptų saule, jam reikia daugiau masės, nes tam, kad taptų saule, nors ir turi iš esmės visus būtinus elementus, kurie yra būdingi saulei, bet masės atžvilgiu lyginant su mažiausia įmanoma žvaigžde, jis yra visiškas nykštukas, o šis dalykas mums sufleruoja tai, kokia milžiniška yra mūsų vietinė saulė, nors ir yra tik vidutiniokė kitų žvaigždžių atžvilgiu. Tai leidžia suvokti gabaritus šiek tiek labiau.
Neturėdamas ką veikti, jutubėj ieškojau ko reikėtų, kad Jupiteris galėtų tapti saule, veikiausiai dėl to, kad buvau prisiminęs „kosmoso odisėjos“ epizodą su dviem saulėmis. Ir labai greitai atradau. Pasirodo, jau tai sumodeliuoti nebėra nieko sunkaus šiais laikais. taigi vienas jutuberis per kelias minutes netgi grafiškai sumodeliavo 74 ar tai 75 Jupiterių kolizijas vienus su kitais, gravitacija sujungė jų mases ir galų gale įsižiebė saulė...  Taigi Jupiteriukas, nors jis kaip planeta yra didelis, bet iki menkutės saulės jam yra laabai toli.
Bet pagalvokime, o kas jei į jo centrą būtų nusiųsta kelios ar keliolika caro bombų? Manau į šį klausimą galėčiau atsakyti ir aš pats. veikiausiai, centro nėra įmanoma pasiekti tokių gigantų ypač jei kalba eina apie itin jautrias smūgiams atomines/ vandenilinis bombas, su kuriomis reikia elgtis ypač atsargiai. Jei būtų numesta gigantiška bombikė, gal net jei ji būtų viskas ką turi žemė, ji iškart susprogtų šalia Jupiterio paviršiaus, ir, žiūrint iš kokio nors Jupiterio mėnulio perspektyvos didžiausios planetos mūsų saulės sistemoje link, tas sprogimas atrodytų veikiausiai kaip menkutė žiežirba, nors tai ir būtų turbūt pats brangiausias fejerverkas, kokį tik žemiečiai galėtų sukurti.    
Visgi manau, kad žemėje yra daugybė svajoklių, o taip pat ir profesorių ir kitų veikėjų/ verslininkų, kurie turi interesų kosmose, ir esu tikras, kad jie apie tai pagalvoja jei ne rimtai, tai bent jau pasvajoja :) Tik veikiausiai yra tai, kad jie galvoja taip: kosmoso užkariavimas/ kolonizavimas yra įmanomas ir jis prasidės, o pradžia bus mūsų saulės sistemoje, o joje pradžių pradžia turi įvykti Mėnulyje ir/arba Marse. Apie bent vieną arba abu pastaruosius būtinai pakalbėsiu glaustai visai netrukus savo sekančiame tekste.

2020 m. gegužės 18 d., pirmadienis

Stephen'o Hawking'o "Didysis projektas" fragmentai


... Pasak M teorijos... daugybė visatų buvo sukurta tiesiog iš nieko...

... Manoma, kad Talis pirmasis numatė Saulės užtemimą 565 m. pr. Kr... Talio gimtinė tapo vienu iš filosofijos centrų Jonijoje... Jonijos mokslininkai atkakliai siekė atskleisti kertinius dėsnius, kurie paaiškintų gamtos reiškinius, tai buvo esminis žmonių idėjų raidos etapas... Pasak legendos, Jonijos mokslininkas Pitagoras (580 – 490 pr. Kr.) pateikė... Pitagoro teoremą... Pitagoras atrado skaitmeninį sąryšį tarp muzikos instrumentuose įtaisytų stygų ilgio ir harmoningo garsų skambesio...
(Be Pitagoro stygų dėsnio, vieninteliai 3 žinoti senovėje buvo 3 Archimedo: sverto, plūduriavimo, atspindžio.)
... Revoliucinę idėją, kad mes esame eiliniai Visatos gyventojai, o ne ypatingos būtybės, išsiskiriančios gyvenimu Visatos centre, pirmą kartą iškėlė Aristarchas (apie 310 m. pr. Kr. 230), vienas paskutinių Jonijos mokslininkų. Iki mūsų dienų išliko tik vienas jo skaičiavimas – tai sudėtinga tikslių Žemės šešėlio dydžio ant mėnulio užtemimo metu stebėjimų geometrinė analizė. Remdamasis surinkta informacija jis padarė išvadą, kad saulė turėtų būti daug didesnė nei žemė. Galbūt įkvėptas idėjos, kad maži objektai turėtų skrieti aplink milžiniškus, o ne atvirkščiai, jis tapo pirmuoju žmogumi, teigusiu, kad žemė nėra mūsų planetų sistemos centras, o kad ji ir kitos planetos skrieja aplink gerokai didesnę saulę. Tai buvo mažas žingsnelis nuo suvokimo, kad žemė yra tik dar viena planeta, iki idėjos, kad saulės sistema irgi nėra niekuo ypatinga. Aristarchas įtarė, kad taip ir buvo, ir tikėjo, kad naktį danguje matomos žvaigždės tėra tik tolimos saulės.
Jonijos mokykla buvo tik viena iš senovės Graikijos filosofijos mokyklų, ir kiekviena iš tų mokyklų turėjo savitas ir dažnai prieštaraujančias viena kitai tradicijas. Deja, Jonijos mokslininkų gamtos suvokimas – viską galima paaiškinti remiantis pagrindiniais dėsniais ir suvesti į paprastą taisyklių rinkinį – darė didžiulę įtaką tik kelis amžius. Viena iš priežasčių buvo tai, kad Jonijos mokslininkų teorijos dažnai nepalikdavo vietos laisvos valios, tikslo idėjai ar dieviškosios intervencijos koncepcijai. Daugelis graikų mąstytojų, kaip ir daugumai žmonių dabar, tai buvo pribloškiamos idėjos. Pavyzdžiui, filosofas Epikūras oponavo atomizmui teigdamas, kad „geriau yra tikėti mitais apie dievus, nei tapti gamtos filosofais – likimo „vergais““. Aristotelis taip pat atmetė atomų koncepciją, nes negalėjo susitaikyti su mintimi, kad žmonės neturi sielų ir yra nedvasingi. Jonijos mokslininkų idėja, kad egzistuoja bendri objektyvūs dėsniai, dabar sudaro kosmoso suvokimo pagrindą, tačiau ištisus 20 amžių tai buvo pamiršta ir visuotinai nepripažįstama iki pat Galilėjaus...
... Nors Aristotelio teorijos dažnai neturėjo nuspėjamosios vertės, jo požiūris į mokslą dominavo Vakaruose beveik du tūkstančius metų.
Graikų pasekėjai krikščionys atmetė mintį, kad visatą valdo abejingi gamtos dėsniai. Jie taip pat atmetė mintį, kad žmonės neužima jokios privilegijuotos vietos visatoje. Ir nors viduramžiais nebuvo vientisos filosofinės sistemos, bendra vyraujanti nuomonė teigė, kad visata yra dievo lėlių namelis, o religija – žymiai vertesnis tyrinėjimų objektas nei gamtos reiškiniai. Ir tikrai, 1277 metais Paryžiaus vyskupas Tempjė, vykdydamas popiežiaus Jono XXI nurodymus, paskelbė 219 smerkiamų klaidų ar erezijų sąrašą. Ten taip pat buvo ir teorija, kad gamta vadovaujasi tam tikrais dėsniais, kadangi tai kertasi su Dievo visagalybe.
Šiuolaikinė gamtos dėsnių koncepcija pasirodė tik 17 amžiuje. Panašu, kad Kepleris buvo pirmasis mokslininkas, kuris suprato reiškinį modernaus mokslo prasme... Galilėjus... propagavo principą, kad mokslo pagrindą sudaro stebėjimai ir kad mokslo tikslas yra ieškoti tarp gamtos reiškinių egzistuojančių kiekybinių sąryšių. Tačiau pirmasis žmogus, kuris aiškiai ir tiksliai suformulavo gamtos dėsnių koncepciją taip, kaip dabar ją suprantame mes, buvo Renė Dekartas... Atnaujintą tikėjimą gamtos dėsnių egzistavimu lydėjo nauji bandymai suderinti tuos dėsnius su Dievo egzistavimu. Pasak Dekarto, Dievas, jei nori, gali pakeisti tiesą ar suklastoti moralinius teiginius ar matematines teoremas, bet ne gamtą. Jis tikėjo, kad Dievas iš anksto nustatė tuos dėsnius, tačiau neturėjo dėsnių pasirinkimo laisvės. Dievas juos parinko, nes dėsniai, kuriuos mes patiriame, yra vieninteliai įmanomi dėsniai. Atrodytų, kad taip yra kėsinamasi į dievo visagalybę, tačiau Dekartas to išvengė teigdamas, jog dėsniai yra nepakeičiami, nes jie yra dievo prigimties atspindys. Jei tai būtų tiesa, būtų galima galvoti, kad dievas vis dar turi pasirinkimą, kurdamas daugybę įvairių pasaulių, kurių kiekvienas atitiktų skirtingas pradines būsenas, tačiau Dekartas neigė ir tai. Jis teigė, kad nepriklausomai nuo medžiagos būsenos visatos pradžioje, laikui bėgant atsirastų pasaulis, identiškas mūsiškiui, be to, Dekartas taip pat mane, kad dievas, sukūręs pasaulį, liovėsi kištis į jo reikalus.
(....)
Šiuolaikiniame moksle gamtos dėsniai dažniausiai yra formuluojami matematiškai. Jie gali būti tikslūs arba apytiksliai, tačiau privalo būti teisingi be išimčių jei ne visais atvejais, tai bent esant tiksliai apibrėžtoms sąlygoms. Pavyzdžiui, mes žinome, kad Niutono dėsniai privalo būti pakeisti, jei objektai juda greičiu artimu šviesos greičiui. Vis dėl to, mes vis dar laikome Niutono dėsnius dėsniais, nes jie yra teisingi ar bent labai tikslūs kasdieninėmis sąlygomis, nes greičiai, su kuriais susiduriame, yra daug mažesni nei šviesos greitis.

a.       Kokia   yra dėsnių prigimtis?
b.      Ar yra tų dėsnių išimčių, t.y. stebuklų?
c.       Ar yra tik vienas galimas dėsnių komplektas?

... Prieštaraudami Dekarto požiūriui, beveik visi krikščionių mąstytojai tvirtino, kad dievas gali laikinai atšaukti dėsnius tam, kad įvyktų stebuklai. Net Niutonas tikėjo tokiais stebuklais. Jis manė, kad planetų orbitos turėtų būti nestabilios, nes vienos planetos gravitacinė trauka kitai sukeltų orbitų trikdžius, kurie laikui bėgant didėtų, ir galiausiai planetos arba nuskristų į saulę, arba pabėgtų iš saulės sistemos. Jis tikėjo, kad dievas, matyt, vis atitaiso orbitas arba „pristabdo žvaigždžių laikrodį, kad šis nepradėtų eiti atgal“. Vis dėlto markizas Pjeras Simonas de Laplasas teigė, kad šios perturbacijos turėtų būti periodinės, t.y. cikliškai pasikartojančios, o ne stiprėjančios. Tokiu būdu saulės sistema pati atsistatytų ir nebereikėtų dievo įsikišimo siekiant paaiškinti, kodėl ji išliko iki šių dienų.
Laplasas dažniausiai yra laikomas pirmuoju, aiškiai postulavusiu mokslinį determinizmą: atsižvelgiant į visatos būseną konkrečiu laiko momentu, pilnas dėsnių rinkinys tiksliai apibrėš tiek ateitį, tiek praeitį. Tai panaikintų stebuklų ar aktyvaus dievo vaidmens galimybę. Mokslinis determinizmas, kurį suformulavo Laplasas, yra šiuolaikinio mokslininko atsakymas į antrąjį klausimą. Iš tiesų jis yra viso šiuolaikinio mokslo pagrindas ir svarbus šios knygos principas. Mokslinis dėsnis nėra mokslinis dėsnis, jei jis yra teisingas tik kokiai nors antgamtiškai būtybei nusprendus neįsikišti. Tai pripažindamas, Napoleonas paklausęs Laplaso, kaip dievas „telpa“ tame vaizde. Laplasas atsakė: „pone, man neprireikė tokios hipotezės“.
... Vis dėlto dauguma nors ir sutinka, kad mokslinis determinizmas taikomas fiziniams procesams, daro išimtį žmonių elgesiui, nes mano juos turint laisvą valią. Pavyzdžiui, Dekartas,siekdamas išsaugoti laisvos valios idėją, teigė, kad žmogaus protas labai skiriasi nuo kito fizinio pasaulio. Todėl jam negalioja fizinio pasaulio dėsniai. Jo nuomone, žmogus susideda iš dviejų elementų kūno ir sielos. Kūnas yra ne kas kita kaip įprasta mašina, tačiau siela nėra mokslinių dėsnių objektas...
Ar žmonės turi laisvą valią? Jei mes turime laisvą valią, kurioje evoliucijos stadijoje ji išsivystė? Ar gelsvažaliai dumbliai ir bakterijos turi laisvą valią, o gal jų elgesys automatiškas, vienareikšmiškai nulemtas mokslo dėsnių? Ar tik daugialąsčiai organizmai turi laisvą valią, ar tik žinduoliai? Galime manyti, kad šimpanzė naudojasi laisva valia, kai pasirenka krimsti bananą, ar katė, kai ji apdrasko jūsų sofą, o kaip apvalioji kirmėlė? ... Ar tai laisvos valios išraiška?
Nors mums atrodo, kad galime rinktis, ką daryti, mūsų biologijos supratimas molekulinės sandaros požiūriu rodo, kad biologiniai procesai yra valdomi fizikos ir chemijos dėsnių, todėl yra apibrėžti kaip ir planetų orbitos... Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus gali naudotis laisva valia, jei mūsų elgesys yra nulemtas fizikos dėsnių, tad atrodo, kad mes esame tik mašinos, o laisva valia tėra iliuzija...
... 150 m. sukurtas Ptolemėjo dangaus kūnų judėjimo modelis... Žemė sferinė, nejudanti, esanti Visatos centre ir nereikšmingai maža, lyginant ją su tolimu dangumi. Nepaisant Aristarcho heliocentrinio modelio, šiuos įsitikinimus bent jau nuo Aristotelio laikų palaikė dauguma išsilavinusių graikų dėl mistinių priežasčių... Vėliau europiečių mokslas buvo pagrįstas jiems perėjusiais graikų šaltiniais, tad Aristotelio ir Ptolemėjo idėjos tapo Vakarų minties pagrindu. Ptolemėjo Visatos modelį palaikė Katalikų bažnyčia ir 1400 metų jis buvo laikomas oficialia doktrina. Ir tik 1543 metais Kopernikas savo knygoje „Apie dangaus sferų sukimąsi“... pateikė alternatyvų modelį...
Kopernikas, kaip ir Aristarchas maždaug 17 amžių anksčiau, aprašė pasaulį, kuriame saulė nejudėjo, o kitos planetos sukosi aplink apskritiminėmis orbitomis. Nors ši idėja nebuvo nauja, jos atgimimas buvo pasitiktas aršiu priešiškumu. Koperniko modelis buvo laikomas prieštaraujančiu Biblijai, kuri buvo interpretuojama kaip teigianti, jog planetos juda aplink Žemę, nors Biblijoje to niekur nėra aiškiai pasakoma. Iš tiesų tais laikais, kai buvo parašyta Biblija, manyta, kad Žemė yra plokščia. Koperniko modelis privedė prie įnirtingų debatų, ar Žemė yra statiška, 1633 metais pasibaigusių Galilėjaus teismu už erezijas, tuo palaikant Koperniko modelį, ir už manymą, kad „galima palaikyti ir ginti kaip tikėtiną nuomonę po to, kai ji jau buvo paskelbta ir apibrėžta kaip prieštaraujanti Šventajam Raštui“... „Bet ji vis tiek sukasi“.  1992 – aisiais Romos katalikų bažnyčia pagaliau pripažino, kad buvo neteisi, pasmerkdama Galilėjų...
Visai kitokia realybė yra... Matricoje... Kaip mums sužinoti, ar nesame kompiuterio sukurtos muilo operos veikėjai? Jei mes gyventume dirbtiniame, įsivaizduojamame pasaulyje, įvykiai nebūtinai turėtų logikos ar nuoseklumo ar paklustų dėsniams. Mus kontroliuojantiems ateiviams būtų daug įdomiau ir linksmiau stebėti mūsų reakciją, jei Mėnulis staiga skiltų pusiau arba visus pasaulyje žmones, besilaikančius dietos, užpultų nevaldomas pyrago su bananiniu kremu troškimas. Tačiau jei ateiviai mums primetė nuoseklius dėsnius, mes negalime sužinoti, ar už virtualios yra dar viena realybė. Būtų nesunku pasaulį, kuriame gyvena ateiviai, pavadinti „tikru“, o kompiuterių sugeneruotą – dirbtiniu. Bet jei būtybės virtualiame pasaulyje negalėtų pažvelgti į savo pasaulį iš išorės, jiems nebūtų pagrindo abejoti savo pačių realybės suvokimu...
(...)
Pasak kvantinės fizikos principų.... dalelė neturi nei tikslios buvimo vietos, nei tikslaus greičio, kol tie dydžiai nėra išmatuoti stebėtojo. Todėl neteisinga manyti, kad matavimas duoda tikslų rezultatą, kadangi matuojamas dydis turėjo tą reikšmę matavimo momentu. Iš tiesų, kai kuriais atvejais, atskiri objektai net neegzistuoja nepriklausomai, o tik kaip visumos dalis. Ir jeigu teorija, vadinama holografiniu principu, pasitvirtins, tai ir mes, ir mūsų keturmatis pasaulis galime būti tik šešėliai didesniame, penkiamečiame erdvėlaivyje. Tokiu atveju mūsų statusas visatoje tiesiogine prasme yra analogiškas auksinės žuvelės statusui.      
(...)
Kvarkai, kurių mes taip pat nematome, yra modelis, kuriuo siekiama paaiškinti protonų ir neutronų savybes atomo branduolyje. Nors teigiama, kad protonai ir neutronai yra sudaryti iš kvarkų, mes niekada jų nepamatysime, nes kvarkus siejanti jėga didėja proporcingai atstumui tarp jų, todėl gamtoje izoliuoti, laisvi kvarkai egzistuoti negali. Jie visada būna grupėmis po tris (protonai ir neutronai) arba kvarkas ir antikvarkas (pi mezonai) ir elgiasi taip, lyg būtų sujungti guminiais raiščiais.
(...)
Modelio realizmas gali suteikti pagrindą tokiems klausimams aptarti: jei pasaulis buvo sukurtas prieš baigtinį laiką, kas buvo prieš tai? Ankstyvosios krikščionybės filosofas šventasis Augustinas teigė, jog atsakymas buvo... kad laikas buvo Dievo sukurto pasaulio savybė ir kad laikas neegzistavo prieš Sukūrimą.... Tai – vienas iš galimų modelių, kurį mėgsta tie, kurie tvirtina, kad paaiškinimas, duotas Biblijoje Pradžios knygoje, yra tiesa, nepaisant to, kad pasaulyje yra filosofijų ir kitų įrodymų, jog Žemė daug senesnė. Taip pat galima turėti kitokį modelį, pagal kurį laikas tęsiasi jau 13,7 mlrd. metų nuo pat Didžiojo Sprogimo... Ir vis dėlto, nė vieno modelio negalima pripažinti tikresniu už kitą.

Modelis geras jei jis: a) paprastas; b) turi keletą laisvai parenkamų arba empirinių parametrų; c) atitinka ir paaiškina visus egzistuojančius stebėjimus; d) leidžia detaliai prognozuoti ateities stebėjimus, kurie gali paneigti arba nepateisinti modelio, jei ji nepasitvirtina.
... perfrazuojant Einšteiną, teorija turėtų būti kiek įmanoma paprastesnė, bet ne dirbtinė.  
... realiausias modelis buvo besiplečiančios visatos modelis (o ne nekintančios, t.y. statiškos), pateiktas Hablo...
... šviesa elgiasi ir kaip dalelė, ir kaip banga... Tačiau šis bangų ir dalelių dvejopumas – požiūris, kad pats objektas gali būti apibrėžiamas ir kaip dalelė, ir kaip banga – prieštarauja mūsų kasdieninei patirčiai... Atrodo, kad Visatą valdantys dėsniai yra tokie: lyg ir nėra vienintelio matematinio modelio ar teorijos, kurie apimtų kiekvieną Visatos aspektą...  egzistuoja teorijų rinkinys, vadinamas M teorija.
... Patobulinę mūsų technologijas ir išplėtę tiriamų reiškinių ribas, mes ėmėme pastebėti, kad gamtos elgesys vis mažiau ir mažiau atitinka mūsų kasdieninę patirtį, taigi ir mūsų intuiciją... Feinmanas rašė, kad dvigubo plyšio bandymas... „apima visas kvantinės mechanikos paslaptis“... Kvantinė fizika sutiekia sistemą, leidžiančią suprasti, kaip gamta veikia atominiu ir subatominiu lygmeniu, tačiau, kaip mes pamatysime vėliau, ji taip pat diktuoja visiškai kitokią koncepcinę schemą, kurioje objekto padėtis, trajektorija ir net praeitis ir ateitis nėra tiksliai nustatytos... Kvantinės fizikos atveju fizikai vis dar bando tiksliai išsiaiškinti, kaip Niutono dėsniai susiję su kvantine sritimi...
Kita esminė kvantinės fizikos dogma yra neapibrėžtumo principas, 1926 metais suformuluotas Heizenbergo. Neapibrėžtumo principas teigia, kad mūsų galimybės vienu metu išmatuoti tam tikrus dydžius, tokius kaip dalelės padėtis ir greitis, yra ribotos. Pavyzdžiui, remiantis neapibrėžtumo principu, jei dalelės padėties neapibrėžtumą padauginsime iš judesio kiekio neapibrėžtumo (masė x greitis), rezultatas niekada nebus mažesnis nei Planko konstanta... Kuo tiksliau apskaičiuojame greitį, tuo mažiau tikslumo lieka padėčiai nustatyti, ir atvirkščiai. Jei padėties neapibrėžtumą sumažinsite dvigubai, turėsite padvigubinti greičio neapibrėžtumą. (Planko konstanta 6,625x10^-34)...
Remiantis kvantine fizika, nesvarbu, kiek informacijos mes tur4sime ar kokios galingos bus duomenų apdorojimo galimybės, tiksliai prognozuoti fizinių procesų rezultatų negalima, kadangi jie nėra tiksliai apibrėžti. Vietoj to, esant tam tikrai pradinei sistemos būsenai, gamta apibrėžia jos ateities būseną procesu, kuris iš esmės yra neapibrėžtas. Kitaip sakant, net pačiose paprasčiausiose situacijose gamta nediktuoja jokio proceso ar eksperimento rezultatų. Greičiau ji palieka tam tikrą galimų variantų skaičių, kiekvieną su tam tikra realizavimo tikimybe. Perfrazavus Einšteiną, panašu į tai, lyg Dievas mestų kauliukus kaskart, prieš nuspręsdamas kiekvieno fizinio proceso rezultatus. Ta mintis nedavė Einšteinui ramybės, ir nors jis laikomas vienu kvantinės fizikos tėvų, vėliau jo požiūris tapo kritiškas.
Atrodytų, kad kvantinė fizika paneigia mintį, jog gamta valdoma dėsnių, tačiau taip nėra. Ji skatina mus priimti naujos formos determinizmą: esant sistemos būsenai apibrėžtai tam laiko momentu, gamtos dėsniai apibrėžia įvairių ateičių ir praeičių tikimybes, o ne tiksliai nustato vieną konkrečią ateitį ir praeitį... nepaisydami tikimybinės jų prognozių prigimties, mes vis tiek galime patikrinti kvantines teorijas... Kvantinė fizika teigia, kad nieko niekada nėra randama tiksliai nustatytame taške, nes jei taip būtų, laiko neapibrėžtumas būtų begalinis. Iš tiesų, remiantis kvantine fizika, kiekviena dalelė turi tikimybę būti rasta bet kur Visatoje. Todėl net jei tikimybė rasti duotą elektroną dvigubo plyšio mechanizme yra labai didelė, visada bus šiokia tokia tikimybė jį rasti tolimojoje Alfa Kentauro žvaigždės pusėje... bandymų rezultatai atitinka teorines prognozes...
Tikimybės kvantinėje fizikoje atspindi fundamentalų atsitiktinumą gamtoje. Kvantinis gamtos modelis remiasi principais, kurie prieštarauja ne tik mūsų kasdienei patirčiai bet ir intuityviai realybės koncepcijai. Tie, kuriems šie principai atrodo keisti ar sudėtingi, yra geroje kompanijoje didžiųjų fizikų, tokių kaip Einšteinas ir net Feinmenas: „Aš manu, galiu saugiai teigti, kad niekas nesupranta kvantinės mechanikos“. Tačiau kvantinė fizika atitinka stebėjimus. Ji dar nė karto neapvylė testuojant, nors ją tikrino daugiau nei bet kokią kitą mokslinę teoriją...
[Feinmano dvigubo plyšio eksperimentas]... remiantis kvantiniu modeliu sakoma, kad dalelė neturi konkrečios vietos tarp pradinio ir galutinio taškų. Feinmenas suprato, kad tai nereiškia, jog dalelės, keliaudamos nuo šaltinio iki ekrano, neturi trajektorijos. Tai galėtų reikšti, kad dalelės pasirenka kiekvieną įmanomą tuos taškus jungiančią trajektoriją. Štai kuo, kaip tvirtino Feinmenas, kvantinė fizika skiriasi nuo Niutono fizikos. Situacija abiejuose plyšuose svarbi, nes, užuot keliavusios tam tikru apibrėžtu keliu, dalelės pasirenka kiekvieną kelią, ir pasirenka juos visus vienu metu. Tai skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau taip nėra. Feinmenas suformulavo matematinę išraišką – Feinmeno sumavimą trajektorijoms, - kuri atspindi šią mintį ir atkuria visus kvantinės fizikos dėsnius...
Fenmeno idėjos atliekant dvigubo plyšio eksperimentą reiškia, kad dalelės pasirenka kelius, einančius tik pro kairįjį ar tik pro dešinįjį plyšį; kelius, einančius pro kairįjį, grįžtančius atgal pro dešinįjį ir tuomet vėl pro kairįjį; kelius pro restoraną... ir porą kartų apsukančius Jupiterį prieš sukant namo; net kelius, einančiu per visą Visatą ir atgal. Toks Feinmeno požiūris paaiškina, kaip dalelė gauna informaciją apie tai, kuris plyšys yra atviras – jei plyšys atviras, dalelė pasirenka kelią, einantį pro jį. Kai abu plyšiai yra atviri, pro vieną plyšį keliaujančios dalelė keliai gali kirstis su keliais, kuriais ji keliauja pro kitą plyšį, ir taip sukelti interferenciją... Feinmenas parodė, kad esant apibendrintai sistemai, bet kokio stebėjimo tikimybė yra sudaryta iš visų įmanomų istorijų, kurios galėjo atvesti prie to stebėjimo. Dėl to jo metodas vadinamas „istorijų sumavimo“ arba „alternatyvių istorijų“ kvantinės fizikos formuluote.
... Pasak kvantinės fizikos, neįmanoma „tiesiog“ kažką stebėti. Kvantinė fizika teigia, kad norint atlikti stebėjimą, reikia sąveikauti su stebimu objektu. Pavyzdžiui, norėdami pamatyti objektą, mes jį apšviečiame... jei labai silpna šviesa apšviesime... kvantinę dalelę, poveikis bus pastebimas, ir eksperimentai rodo, kad tai keičia bandymo rezultatus taip, kaip prognozuoja kvantinė fizika... interferencijos modelis (banginės savybės) išnyksta...
... Niutono dėsniai leidžia sudaryti išbaigtą praeities vaizdą... Kvantinė fizika mums sako, jog kad ir koks išsamus būtų mūsų stebėjimas, dabartis, (nestebima) praeitis, kaip ir ateitis, yra neapibrėžtos ir egzistuoja tik kaip galimybių spektras. Pagal kvantinę fiziką Visata neturi vienintelės praeities ar istorijos.
Tas faktas... reiškia, kad mūsų atliekami sistemos stebėjimai dabartyje veikia ir praeitį. Tai gana dramatiškai akcentuoja Džono Vilerio (J. Wheeler) sugalvotas vieno tipo eksperimentas, vadinamas „atidėto pasirinkimo eksperimentu“. Schematiškai šis eksperimentas panašus į dvigubo plyšio eksperimentą..., išskyrus tai, kad atidėto pasirinkimo eksperimente savo sprendimą stebėti ar nestebėti kelią atidedame iki prieš pat dalelei atsitrenkiant į registruojantį ekraną... šiuo atveju kelias, kurį pasirenka kiekviena dalelė, t.y. jos praeitis, yra apibrėžta jau seniai, dar iki  jai praeinant pro plyšį, ir turbūt ji turėjo „nuspręsti“, ar skrieti pro vieną plyšį, nesukeliant interferencijos, ar pro abu, ją sukeliant...  jei pastatysime prietaisą, renkantį „kuris kelias“ informaciją prieš pat detektavimą, tas interferencinis raštas turėtų dingti... mes paveiksime tuos pasirinkimus...
<...>
Pirmoji matematiškai aprašyta jėga buvo gravitacija. 1687 m... kiekvienas Visatos objektas traukia bet kokį kitą objektą jėga, proporcinga jo masei... Jei Žemė sustotų, pagal Niutono dėsnius viskas, kas nebūtų pririšta, toliau judėtų pradiniu Žemės greičiu (1100 mylių per valandą pusiaujyje)...
Kiti visatos aspektai, kuriems buvo atrastas dėsnis ar modelis, buvo elektrinės ir magnetinės jėgos... žymiai stipresnės nei gravitacinės... XIX a. septintame dešimtmetyje, škotų fizikas J. C. Maxwell‘as Faradėjaus idėjas pavertė matematine sistema, kuri paaiškino glaudų ir paslaptingą elektros, magnetizmo ir šviesos tarpusavio ryšį. Rezultatas buvo lygčių grupė, apibūdinanti ir elektros, ir magnetines jėgas kaip tos pačios fizikinės esybės – elektromagnetinio lauko – pasireiškimus... elektromagnetiniai laukai gali sklisti erdve kaip bangos... atrado, kad pati šviesa yra elektromagnetinė banga... Mūsų saulė spinduliuoja įvairiausių ilgių bangas, tačiau jos spinduliavimas pats intensyviausias mums matomame bangos ilgių diapazone. Tikriausiai neatsitiktinai mūsų plika akimi matomi bangų ilgiai yra tie, kuriuos saulė išspinduliuoja intensyviausiai: tikėtina, kad mūsų akys išvystė gebėjimą aptikti tiksliai to diapazono elektromagnetinę spinduliuotę, nes to diapazono spinduliuotės gaunama daugiausiai...
... kai Maksvelas  teigė atradęs „šviesos greitį“, staiga pasirodžiusį jo lygtyse, kilo natūralus klausimas, kieno atžvilgiu Maksvelo lygtys nustato šviesos greitį... jo lygtys tinka visai visatai. Neilgai svarstytas alternatyvus atsakymas yra toks: jo lygtis nustato šviesos greitį anksčiau neaptiktos terpės atžvilgiu. Ši terpė paplitusi visoje erdvėje ir vadinama.. eteriu. Tokį terminą Aristotelis vartojo apibūdinti substancijai, kuri, kaip jis tikėjo, yra užpildžiusi visą Visatą už Žemės rutulio. Hipotetinis eteris atitiktų aplinką, kuria sklinda elektromagnetinės bangos, lygiai kaip garsas sklinda oru... Taigi eterio egzistavimas buvo postuluojamas teoriniu lygmeniu ir tai paskatino keletą mokslininkų ieškoti būdo, kaip ištirti eterį ar bent jau įrodyti jo egzistavimą. Vienas jų buvo pats Maksvelas... įkvėpti Maksvelo hipotezių Maiklsonas ir Morlis 1887 metais atliko labai tikslų bandymą, skirtą išmatuoti greičiui, kuriuo Žemė keliauja per eterį...
Maiklsono ir Morlio eksperimento rezultatai akivaizdžiai neatitiko eteriu keliaujančių elektromagnetinių bangų modelio ir suteikė pagrindą pastarąjį atmesti. Tačiau Maikelsono tikslas buvo išmatuoti žemės greitį eterio atžvilgiu, o ne įrodyti ar paneigti eterio egzistavimo. Niekas kitas tokios išvados taip ir nepadarė...
... Tokios pastangos išsaugoti eterio koncepciją tęsėsi... iki Einšteino.
Einšteinui buvo 26, kai 1905 metais jis paskelbė savo darbą „Judančių kūnų elektrodinamika“... Jis padarė logišką, net stulbinamą išvadą, kad išmatuotas laiko tarpsnis, kaip ir nueito atstumo matavimas, priklauso nuo stebėtojo, atliekančio matavimus. Šis reiškinys yra raktas į 1905 m. Einšteino darbe paskelbtą specialiąją reliatyvumo teoriją...
Einšteino darbai parodė, kad, kaip ir rimties būsenos koncepcija, laikas negali būti absoliutus, kaip manė Niutonas. Kitaip tariant, neįmanoma kiekvienam įvykiui priskirti laiko, dėl kurio sutiktų kiekvienas stebėtojas. ..
Einšteino darbas fizikus įtikino, jog Maksvelo elektros ir magnetizmo teorija, reikalaujanti vienodo šviesos greičio visose atskaitos sistemose, teigia, jog laikas negali būti nagrinėjamas atsietai nuo trijų erdvės matmenų. Laikas ir erdvė yra susipynę... Erdvėlaikis... Einšteino specialioji reliatyvumo teorija buvo naujas modelis, kuris leido atsikratyti absoliutaus laiko ir absoliučios rimties (t.y. rimties, nustatytos eterio atžvilgiu) koncepcijų.
Einšteinas greitai suprato, kad, siekiant suderinti gravitaciją su reliatyvumu, reikalingas dar vienas pakeitimas. Remiantis Niutono gravitacijos teorija, bet kuriuo laiko momentu objektai vienas kitą traukia jėga, priklausančia nuo tuo momentu tarp jų esančio atstumo. Tačiau reliatyvumo teorija panaikino absoliutaus laiko koncepciją, tad nebuvo būdo, kaip nuspręsti, kada turi būti matuojamas atstumas tarp dviejų masių...
Per kitus 11 metų Einšteinas kūrė naują gravitacijos teoriją, kuri vadinamą bendrąja reliatyvumo teorija. Gravitacijos koncepcija šioje teorijoje visiškai nepanaši į Niutono, kadangi ji pagrįsta revoliucinga prielaida, kad erdvėlaikis nėra plokščias, kaip buvo manyta anksčiau, bet iškreivintas ir deformuotas joje esančios masės ir energijos...
Pasak Niutono judėjimo dėsnių, objektai... juda tiesiomis linijomis, išskyrus atvejus, kai juos veikia kokia nors jėga, pavyzdžiui, gravitacijos. Tačiau Einšteino teorijoje gravitacija nėra tokia jėga kaip kitos jėgos, tiksliau, tai yra pasekmė fakto, kad masė iškreipia erdvėlaikį, sukurdama kreivumą...
Kai gravitacijos nėra, Einšteino bendroji reliatyvumo teorija sutampa su specialiąja reliatyvumo teorija ir silpno mūsų saulės sistemos gravitacinio lauko atveju jos prognozės beveik sutampa su Niutono gravitacijos teorijos prognozėmis – tačiau nevisiškai. Iš tiesų, jei GPS palydovinėse navigacijos sistemose nebūtų atsižvelgta į bendrąją reliatyvumo teoriją, GPS paklaidos kauptųsi maždaug po 10 km per dieną greičiu! Vis dėlto esminė bendrosios reliatyvumo teorijos reikšmė – visiškai kitoks Visatos modelis, kuris numato naujus reiškinius, kaip antai gravitacinės bangos ir juodosios skylės...
Nors Maksvelo elektromagnetizmo teorija ir Einšteino gravitacijos – bendroji reliatyvumo – teorija iš pagrindų pakeitė fiziką, jos abi, kaip ir Niutono teorija, yra klasikinės. Kitaip tariant, jos yra modeliai, kuriuose Visata turi vienintelę istoriją... (tačiau) (sub)atominiame lygmenyse tie modeliai neatitinka stebėjimų. Todėl turime taikyti kvantines teorijas, pagal kurias visata turi kiekvieną įmanomą istoriją... jei norime suprasti atomų ir molekulių savybes, taikome Maksvelo elektromagnetizmo kvantinės teorijos versiją; ir jei norime suprasti Visatą ankstyvuoju laikotarpiu mažoje erdvėje, reikia remtis bendrosios reliatyvumo teorijos kvantine versija. Mums reikalingos tokios teorijos, kadangi, stengiantis suprasti gamtą iš pagrindų, nebūtų nuoseklu, jei vieni dėsniai būtų kvantiniai o kiti – klasikiniai. Todėl turime surasi visų gamtos dėsnių kvantines versijas. Tokios teorijos yra vadinamos kvantinėmis laiko teorijomis.
Žinomos gamtos jėgos gali būti suskirstytos į 4 klases:
1.       Gravitacija – silpniausia iš 4, tačiau tai yra toliasiekė jėga. Vadinasi, visos didelius objektus veikiančios jėgos sumuojasi ir gali dominuoti kitų jėgų atžvilgiu.
2.       Elektromagnetizmas... gerokai stipresnė už gravitacijos jėgą,.. elektrinės jėgos tarp didelių objektų viena kitą panaikina, tačiau atomų ir molekulių lygmeny jos dominuoja. Elektromagnetinės jėgos atsakingos už cheminius ir biologinius procesus.
3.       Silpnoji branduolinė jėga. Sukelia radioaktyvumą ir vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį susidarant elementams žvaigždėse ir ankstyvojoje Visatos stadijoje...
4.       Stiprioji branduolinė jėga. Susieja protonus ir neutronus atomo branduoly ir neleidžia jiems suirti, kurie patys yra sudaryti iš dar smulkesnių dalelių – kvarkų...

KED – Kvantinė elektromagnetinio lauko teorija arba kvantinė elektrodinamika... kaip jau anksčiau minėjome, remiantis klasikinėmis teorijomis, jėgos perduodamos laukais. Tačiau kvantinėse lauko teorijose jėgos laukai apibūdinami kaip sudaryti iš elementariųjų dalelių, vadinamų bozonais, KURIOS YRA JĖGAS PERNEŠANČIOS DALELĖS, SKRIEJANČIOS PRIMYN/ ATGAL TARP MATERIJOS DALELIŲ (fermionų), TAIP PERDUODAMOS JĖGAS. Elektronai ir kvarkai – fermionų pavyzdžiai. Fotonas – bozono pavyzdys. Bozonas perduoda elektromagnetinę jėgą...
... atrasdamas naujų alternatyvių istorijų sąvoką... Feinmenas taip pat sukūrė tikslų grafinį metodą, padedantį atsižvelgti į skirtingas istorijas, metodą, kuris šiandien taikomas ne tik KED, bet ir visoms kvantinių laukų teorijoms... Feinmeno diagramas.



Šiose diagramose ištisinės linijos simbolizuoja elektronus, banguotos – fotonus. Laikas didėja einant iš apačios į viršų ir linijų susijungimo vietos atitinka elektrono išspinduliuojamus arba absorbuojamus fotonus... Diagrama vaizduoja tik keletą galimų variantų; iš tiesų skaičius variantų. Į kuriuos reikia atsižvelgti, yra begalinis.
... nors įeinantys ir išeinantys elektronai turi tam tikrą energiją ir impulsą, dalelės, esančios kilpose diagramos viduje, gali turėti bet kokią energiją ir impulsą. Tai svarbu, kadangi sudarant Feinmeno sumą reikia sumuoti ne tik visas diagramas, bet ir visas energijos ir impulso vertes.
Feinmeno diagramos fizikams labai padėjo vizualizuoti ir apskaičiuoti KED aprašytų procesų tikimybes. Vis dėl to... kai susiduriame su begalinio skaičiaus skirtingų istorijų indėlius, gauname begalinį rezultatą... gaunamas rezultatas, lyg elektronas turėtų begalinę masę ir krūvį. Tai yra absurdas, kadangi mes galime išmatuoti jo masę ir krūvį, kurie yra baigtiniai. Siekiant susidoroti su šiomis begalybėmis buvo sukurta procedūra, vadinama renormalizacija.
Atliekant renormalizaciją begaliniai dydžiai išnyksta tokiu būdu: neigiamų begalinių verčių ir teigiamų begalinių verčių sumos, atsirandančios atliekant matematiškai tikslius skaičiavimus, beveik panaikina viena kitą, palikdamos nedidelį likutį – baigtines stebimas masės ir krūvio vertes... Viena iš pasekmių yra ta, kad šiuo metodu gautos elektrono masės ir krūvio vertės gali būti bet koks baigtinis skaičius. Privalumas – fizikai gali rinktis neigiamas begalybes taip, kad gautų teisingą atsakymą, tačiau trūkumu tampa tai, kad elektrono masė ir krūvis nebegali numatyti teorijos. Tačiau kartą tokiu būdu nustačius elektrono masę ir krūvį, galima pasinaudoti KED ir atlikti daug kitų tikslių prognozių, kurios ypač tiksliai atitiks stebėjimus, todėl renormalizacija yra vienas iš esminių KED elementų...
Renormalizacijos sėkmė KED paskatino bandymus ieškoti kvantinių laukų teorijų, apibūdinančių kitas 3 gamtos jėgas. Tačiau gamtos jėgų skirstymas į 4 klases greičiausiai yra dirbtinis ir sąlygotas supratimo trūkumo. Todėl žmonės ieškojo visko teorijos, kuri sujungtų visas 4 klases į 1 dėsnį, suderinamą su kvantine teorija. Tai būtų fiziko Šventasis Gralis.
Plėtojant silpnosios jėgos lauko teoriją paaiškėjo, kad suvienijimas yra galimas... Vainbergas pasiūlė teoriją, kurioje elektromagnetizmas buvo suvienytas su silpnąja jėga... vadinama elektrosilpnosios sąveikos jėga. Ši teorija galėjo būti renormalizuota ir ji išpranašavo 3 naujas daleles, vadinamas W+, W- ir Zo bozonais. Jų egzistavimą pagrindžiantys įrodymai buvo gauti CERN, Ženevoje, 1973 metais... 83- aisiais W ir Z buvo galiausiai atrastos.
Stipriosios sąveikos jėga gali būti renormalizuota KCD, t.y. kvantinės chromodinamikos teorijoje. Anot KCD, protonas, neutronas ir daug kitų elementariųjų materijos dalelių yra sudarytos iš kvarkų, pasižyminčių nepaprasta savybe, kurią fizikai nusprendė pavadinti spalva (iš to kilo chrmodinamikos pavadinimas, nors kvarkų spalvas reikia suprasti perkeltine prasme – jos neturi ryšio su matoma spalva). Kvarkai būna 3 „spalvų“: raudonos, žalios ir mėlynos. Kiekvienas kvarkas turi antidalelę (antiraudona, anti....). Mintis yra ta, kad suminės bespalvės kombinacijos gali egzistuoti kaip laisvosios dalelės.        
 Tokias neutralių kvarkų kombinacijas galima sudaryti 2 būdais. Spalva ir jos antispalva panaikina viena kitą, todėl [anti]kvarkas suformuoja bespalvę porą, nestabilią dalelę, vadinamą mezonu. Taip pat bespalvė kombinacija gaunama, kai susimaišo visos 3 spalvos, sudaro stabilias daleles, vadinamas barionais, kurių pavyzdžiai yra protonai ir neutronai (trys antikvarkai sudaro barionų antidaleles). Protonai ir neutronai yra barionai, sudarantys atomo branduolį ir yra bet kokios įprastos materijos Visatoje pagrindas.
KCD taip pat turi savybę, vadinamą asimptotine laisve... – stipriosios jėgos yra silpnos tarp kvarkų, esančių šalia vienas kito, tačiau didėja jiems tolstant, lyg jie būtų sujungti guminėmis gijomis. Asimptotinė laisvė paaiškina, kodėl mes nematome izoliuotų kvarkų gamtoje ir nesugebėjome jų sukurti laboratorijose.






Po silpnųjų ir elektromagnetinių jėgų suvienijimo XX a. 8 – ame dešimtmety fizikai ieškojo būdų, kaip tą patį padaryti su stipriosiomis jėgomis. Yra nemažai DST (Didžiojo suvienijimo teorijų), kurios susieja stipriąsias jėgas su silpnosiomis ir elektromagnetinėmis, tačiau dažniausiai jos numato, kad protonai, dalelės, iš kurių mes sudaryti, vidutiniškai turėtų suirti po maždaug 10^32 metų. tai yra labai ilgas laiko tarpas, atsižvelgiant į tai, kad visatos amžius yra tik maždaug 10^10 metų. Tačiau, kai kvantinėje fizikoje sakome, kad dalelė vidutiniškai gyvuoja 10^32... Mes turime galvoje, kad yra tikimybė, jog kasmet 1 dalelė iš 10^32 suirs. Todėl, jei keletą metų stebėsime cisterną su joje patalpintais 10^32 protonais, turėtume pamatyti bent keleto jų suirimą... Siekiant sumažinti triukšmą, eksperimentai atliekami giliai (kasyklose, po kalnu ir t.t.), o tai iš dalies apsauga nuo kosminių spindulių. Iš 2009 metais atliktų bandymų rezultatų stebėtojai padarė išvadą, kad jei protonai iš viso skyla, tai vidutinis protono egzistavimo laikas yra didesnis nei 10^34, o tai bloga naujiena DST.
Kadangi DST nebuvo paremtos jokiais stebėjimų metu gautais rezultatais, dauguma fizikų pritaikė ad hoc teoriją, vadinamą standartiniu modeliu, kuri sudaro elektrosilpnosios ir stipriosios jėgų bendrą teoriją. Tačiau standartiniame modelyje elektrosilpnosios ir stipriosios jėgos veikia atskirai ir iš tikro nėra suvienytos..., be to, neatsižvelgia į gravitaciją.
Paaiškėjo, kad yra sudėtinga sujungti stipriąsias jėgas su elektromagnetinėmis ir silpnosios jėgomis, tačiau tai yra niekis palyginus su kliūtimis, su kuriomis susiduriame bandydami gravitaciją prijungti prie minėtų 3 ar bent jau sukurti savarankišką kvantinę gravitacijos teoriją. Priežastis – Heizenbergo neapibrėžtumas... Kaip svarbi to pasekmė yra išvada, kad toks objektas kaip tuščia erdvė neegzistuoja... Ji gali būti minimalios energijos būsenos, vadinamos vakuumu, tačiau tokia erdvei būdingi vadinamieji kvantiniai svyravimai, arba vakuumo fluktuacijos, - pasirodančių ir vėl išnykstančių laukų ir dalelių virpesiai.
Galma galvoti apie vakuumo fluktuacijas kaip apie dalelių poras, kurios kažkuriuo metu atsiranda kartu, išsiskiria, tada vėl susijungia ir anihiliuoja. Feinmeno diagramų kontekste jos atitinka uždarus ciklus (virtualiosios dalelės)... Uždari ciklai Feinmeno gravitacinėse diagramose sukuria begalybes, kurios negali būti panaikintos renormalizuojant, kadangi bendroji reliatyvumo teorija neturi pakankamai renormalizuojamų parametrų, galinčių panaikinti visas begalybes. Taigi liekame su gravitacijos teorija, kuri prognozuoja, kad tam tikri dydžiai, kaip antai erdvėlaikio kreivumas, yra begaliniai, o tai nėra tinkamas būdas valdyti gyvenimui tinkamą Visatą. Tai reiškia, kad būtų vienintelė galimybė turėti praktišką teoriją, jei visos begalybės panaikintų viena kitą, nesigriebiant renormalizacijos.
1976 – aisiais buvo atrastas galimas tos problemos sprendimas – supergravitacija... „super“ reiškia supersimetriją.
... dauguma fizikų manė, kad supergravitacija greičiausiai yra teisingas pasirinkimas sprendžiant gravitacijos ir kitų jėgų suvienijimo problemą...
Mintis apie supersimtriją buvo raktas kuriant supergravitaciją, tačiau teoretikams pati koncepcija kilo anksčiau, analizuojant dar naują teoriją, vadinamą stygų teoriją. Remiantis stygų teorija, dalelės nėra taškai, o virpesių struktūros, turinčios ilgį, tačiau neturinčios aukščio ar pločio – kaip be galo plonos gijos. Stygų teorijoje taip pat atsiranda begalybių, tačiau manoma, kad tinkamai parinkus versiją, jos viena kitą panaikins. Jos turi kitą neįprastą bruožą: teorijos yra suderintos tik tada, kai erdvėlaikio matmenys yra lygūs dešimčiai vietoj įprastinių 4... jei jie egzistuoja, kodėl mes nepastebime tų papildomų matavimų? Pasak stygų teorijos, jie susitraukę į labai mažą erdvę. Norėdami tai suvokti, įsivaizduokite dvimatę plokštumą. Mes plokštumą vadintume dvimate, kadangi reikia dviejų skaičių (vertikalios ir horizontalios koordinačių), norint nustatyti jo buvimo vietą. Dar vienas dvimatės erdvė pavyzdys yra šiaudo paviršius. Norint nustatyti tašką toje erdvėje, reikia žinoti, kurioje vietoje, einant išilgai šiaudo, tas taškas yra ir taip pat kurioje vietoje ant apskritimo jis yra. Tačiau, jei šiaudas labai plonas, taško vietą nustatytume pakankamai tiksliai, panaudoję tik išilgines šiaudo koordinates, ir tai mums leistų ignoruoti apskritiminį matmenį. Ir jei šiaudo skersmuo būtų milijoninė milijoninės... colio dalies dydžio, apskritiminis matmuo būtų nepastebimas. Tokį įspūdį apie papildomus matmenis yra susidarę stygų teoretikai – stygos itin sulankstytos, tokios mažos, kad mes jų nematome. Stygų teorijoje papildomi matmenys yra kompaktizuoti (susukti) į vadinamąją vidinę erdvę...
Be matmenų problemos, stygų teorija taip pat kenčia nuo kito keisto reiškinio: paaiškėjo, kad yra bent 5 teorijos ir milijonai būdų, kaip tie matmenys galėtų būti kompaktizuoti, taigi ganėtinai nemalonu tiems, kurie palaikė nuomonę, kad stygų teorija yra unikali visko teorija. Tuomet, maždaug 1994 – aisiais, žmonėsėmė pastebėti jos nevienareikšmiškumą – skirtingos stygų teorijos ir skirtingi matmenų kompaktizavimo būdai paprasčiausiai yra skirtingi būdai apibūdinti tą patį reiškinį keturmetėje erdvėje. Be to, jie išsiaiškino, kad supergravitacija su kitomis teorijomis taip pat yra susijusi tokiu būdu. Dabar stygų teoretikai yra įsitikinę, kad penkios stygų teorijos ir supergravitacija tėra skirtingi fundamentalesnės teorijos artiniai, kiekvienas galiojantis skirtingose situacijose.
... ta teorija vadinama M teorija... vis dar stengiamasi atskleisti M teorijos prigimtį, tačiau tai gali būti neįmanoma. Tikėtina, kad fizikų tradiciniai vienos gamtos teorijos lūkesčiai nepagrįsti ir vienintelė formuluotė neegzistuoja, gali būti, kad norėdami paaiškinti Visatą, skirtingose situacijose turėsime remtis skirtingomis teorijomis. Kiekviena teorija gali turėti savo realybės versiją, tačiau remiantis modelio realizmu, tai priimtina tol, kol teorijų prognozės bendroje galiojimo srityje neprieštarauja viena kitai, t.y. kada galime pritaikyti abi teorijas.
Nepriklausomai nuo to, ar M teorija egzistuoja kaip bendra teorija, ar tik kaip jų rinkinys, kai kurias jos savybes mes žinome. Pirma, M teorija numato 11 erdvėlaikio matmenų, ne 10. Stygų teoretikai ilgai įtarė, kad 10 matmenų prognozes gali tekti taisyti, ir pastarieji darbai parodė kad 1 matmuo nebuvo pastebėtas. Taip pat M teorija sudaro ne tik vibruojančios stygos, tačiau ir taškinės dalelės, dvimatės membranos, trimačiai gniužulėliai ir kiti objektai, kuriuos sunkiau įsivaizduoti ir sutalpinti didesnių matmenų, siekiančių 9, erdvėse. Jie vadinami p branomis (kur p kinta nuo 0 iki 9).
O kaip dėl to baisingo skaičiaus būdų, kuriais galima kompaktizuoti mažyčius matmenis? M teorijoje tie papildomi erdvės matmenys negali būti kompaktizuoti bet kaip. Teorija matematiškai apriboja būdus, kuriais gali būti kompaktizuoti vidinės erdvės matmenys. Tiksli vidinės erdvės forma apibrėžia ir fizikinių konstantų vertes, kaip antai elektrono krūvis ir sąveikos tarp elementariųjų dalelių prigimtis. Kitaip tariant, ji nustato aiškius gamtos dėsnius...
M teorijos dėsniai numato SKIRTINGAS VISATAS SU SKIRTINGAIS DĖSNIAIS, PRIKLAUSOMAI NUO TO, KAIP YRA KOMPAKTIZUOTA VIDINĖ ERDVĖ. M teorija pateikia sprendimus, kurie numato daug skirtingų vidinių erdvių, galbūt net daugiau nei 10^500, o tai reiškia, kad ji numato 10^500 skirtingų visatų, kiekvieną su savo dėsniais!!!!!
... Pradinę fizikų viltį sukurti vienintelę teoriją, paaiškinančią mūsų Visatos dėsnius kaip vienintelę galimą keleto paprastų prielaidų pasekmę, gali tekti atmesti. Taigi, kur mes atsiduriame? Jei M teorija leidžia egzistuoti 10^500 tikriems dėsnių rinkiniams, kaip atsidūrėme šioje Visatoje su dėsniais, kurie tikri mums? Ir kaip dėl tų visų kitų galimų pasaulių?
<[(....)]>
Visatos plėtimasis Einšteinui buvo naujiena. Tačiau galaktikų tolimo viena nuo kito galimybė, paremta teoriniais pagrindais, kylančiais iš paties Einšteino lygčių, buvo pasiūlyta keleri metai prieš Hablo darbą (kuris nustatė, kad beveik visos galaktikos tolsta nuo mūsų, ir kuo toliau jos yra, tuo greičiau juda. 1929 – ais jis paskelbė dėsnį, siejantį tolimo greitį su atstumu iki mūsų). 1922 metais rusų fizikas ir matematikas A. Fridmanas tyrinėjo, kas nutiktų Visatos modelyje, paremtame dviem pagrindinėmis prielaidomis... , kuriomis remdamasis Fridmanas sugebėjo atrasti Einšteino lygčių sprendinį, pagal kurį Visata plėtėsi tokiu būdu, kokį Hablas greitai atrado esant teisingą... Fridmano modelyje Visata atsiranda iš nieko ir plečiasi tol, kol gravitacinė trauka ją sustabdo ir galiausiai priverčia ją sugriūti į save...
1927 m. fizikos profesorius ir Romos katalikų dvasininkas Lemetras... pristatė Didžiojo sprogimo koncepciją...
Pirmieji tiesioginiai stebėjimai, patvirtinantys šią mintį, pasirodė tik 1965 m. Kartu su atradimu, kad visoje Visatoje yra kosminė mikrobanginė spinduliuotė (KMBS),.. likusi po labai karštos ir tankios ankstyvos Visatos, kuri egzistavo iš karto po didžiojo sprogimo.    
Astronomai atrado ir kitų pėdsakų... pavyzdžiui, per pirmą minutę ar panašiai, Visata turėjo būti karštesnė nei įprastinės žvaigždės centras. Tuo metu ji turėjo elgtis kaip branduolinės sintezės reaktorius. Reakcijos turėjo pasibaigti, visatai pakankamai išsiplėtus ir atvėsus, tačiau teorija prognozuoja, kad dėl to visata turėjo būti sudaryta daugiausiai iš vandenilio, apie 23% helio ir šiek tiek ličio (visi sunkesni elementai vėliau susikūrė žvaigždėse). Šie skaičiavimai gerai atitinka dabar stebimus šių elementų kiekius.
... klaidinga būtų galvoti, kad Einšteino teorija atskleidžia tikrąją visatos kilmę. Taip yra todėl, kad bendroji reliatyvumo teorija prognozuoja laiko momentą, kai visatos temperatūra, tankis ir kreivumas buvo begaliniai, situaciją, matematikų vadinamą singuliarumu. Fizikui tai reiškia, kad Einšteino teorija tam momentui netinkama, todėl negali būti naudojama visatos atsiradimui, o tik tolimesniam jos vystymuisi aprašyti...
... infliacija... tai lyg 1 cm skersmens moneta staiga išsipūstų į dešimti milijonų kartų didesnį plotą nei Paukščių Takas. GALI ATRODYTI, JOG TAI NEATITINKA RELIATYVUMO, KURIS TEIGIA, KAD NIEKAS NEJUDA GREIČIAU NEI ŠVIESA, TAČIAU TAS GREIČIO APRIBOJIMAS PAČIOS ERDVĖS PLĖTIMUISI NETAIKOMAS.
... Kadangi išbaigtos kvantinės gravitacijos teorijos mes neturime, detalės vis dar tikslinamos ir fizikai nėra tikri, kaip infliacija įvyko. Tačiau remiantis teorija, infliacijos sukeltas plėtimasis neturėtų būti visiškai vienodas, kaip kad prognozuoja tradicinis Didžiojo Sprogimo scenarijus. Šie nereguliarumai skirtingomis kryptimis turėtų sukelti labai mažas KMBS temperatūros variacijas... 1992 NASA COBE palydovas ir vėliau WMAP (2001) tai pastebėjo. Todėl dabar esame įsitikinę, kad infliacija įvyko.
... Problema slypi tame, kad norint, jog mūsų teoriniai infliacijos modeliai veiktų, reikia, kad pradinė Visatos būsena būtų parengta labai ypatingu ir labai mažai tikėtinu būdu. Taigi tradicinė infliacijos teorija išsprendžia vieną problemų grupę, tačiau sukuria kitą – labai ypatingos pradinės būsenos poreikį. Ta nulinio laiko problema pašalinama Visatos sukūrimo teorijoje...
... nors mes dar neturime išbaigtos kvantinės gravitacijos teorijos, vis dėlto žinome, kad visatos pradžia buvo kvantinis įvykis...
... taip yra ir su mūsų visatos iškreivinimu – jis (turbūt gravitacija) ištempia arba sumažina atstumą tarp dviejų taškų erdvėje, keisdamas jos geometriją ar formą, kurią galima išmatuoti iš visatos vidaus. Laiko iškreivinimas analogiškai ištempia ar suspaudžia laiko intervalus.
... Laikas ir erdvė gali susipinti, todėl jų tempimas ir suspaudimas taip pat lems ir tam tikrą „susimaišymo“ kiekį. Toks susimaišymas svarbus ankstyvojoje visatoje ir yra esminis, siekiant suprasti laiko pradžią. .. nors Einšteino bendroji reliatyvumo teorija suvienijo laiką ir erdvę į erdvėlaikį ir šiek tiek laiką sumaišė su erdve, laikas vis tiek tebebuvo atskiras nuo erdvės ir turėjo arba pradžią, arba pabaigą, arba tęsėsi amžinai. Tačiau, kai tik reliatyvumo teoriją papildome kvantinės teorijos efektais, ekstremaliais atvejais iškreivinimas gali taip smarkiai pasireikšti, kad laikas elgiasi taip, kaip bet kuris kitas erdvės matmuo.
Ankstyvojoje visatoje – kai visata buvo pakankamai maža, kad būtų valdoma ir bendrosios reliatyvumo, ir kvantinės teorijos – iš tikrųjų buvo keturi erdvės matmenys ir nei vieno laiko... žvelgiant atgal į labai ankstyvą visatą, mums žinomas laikas neegzistavo!
Įsivaizduokime, kad visatos pradžia buvo kaip žemės pietų polius, o platumos laipsniai atiliko laiko vaidmenį. judant į šiaurę, pastovios platumos apskritimai, vaizduojantys visatos dydį, plėstųsi. Visata prasidėtų kaip taškas pietų poliuje, tačiau pietų polius yra panašus į kitus taškus. Klausimas, kas buvo prieš visatos pradžią, taptų beprasmis, kadangi piečiau pietų poliaus nieko nėra. Šiame paveiksle erdvėlaikis neturi ribų – tie patys gamtos dėsniai kaip pietų poliuje galioja ir kitose vietose. Analogiškai, kai sumaišoma bendroji reliatyvumo teorija su kvantine, klausimas, kas nutiko prieš visatos pradžią, tampa beprasmis. Ši mintis, kad istorijos turi būti uždaros ir neturėti nei pradžios nei pabaigos, vadinama be ribų sąlyga.
Per visą istoriją daugelis, įskaitant Aristotelį, tikėjo, kad visata turėjo visada egzistuoti, taip išvengiant klausimo, kaip ji buvo sukurta. Kiti manė, kad visata turėjo pradžią, ir tai naudojo kaip argumentą Dievo egzistavimui pagrįsti. Suvokimas, kad laikas elgiasi kaip erdvė, pateikia naują alternatyvą. Ji panaikina labai seną prieštaravimą, kad visata turi pradžią, tačiau taip pat reiškia, kad visatos pradžia buvo valdoma mokslinių dėsnių ir jai išjudinti nereikia dievo <?????????????????>.
... visata atsirado spontaniškai, prasidėdama kiekvienu galimu būdu. Dauguma jų atitinka kitas visatas. Dauguma visatų labai skiriasi ir tik kelios iš jų yra panašios į mūsiškę... Iš tikrųjų (?????) egzistuoja daugybė visatų su daugybe skirtingų fizikos dėsnių rinkinių. Kai kurie žmonės ųią idėjo laiko paslaptyje, vadina multivisatų koncepcija, tačiau tai tėra skirtingos Feinmeno istorijų sumų išraiškos.  
... Mes esame kvantinių fluktuacijų labai ankstyvoje visatoje produktas. Būnant religingam tikrai galima pasakyti, kad Dievas žaidžia kauliukais.
... Norėdami patiekti kosmologinę prognozę, turime suskaičiuoti visos visatos būsenų esamuoju laiku tikimybes....
... Remiantis M teorija erdvėlaikis turi 10 erdvės matmenų ir 1 laiko. Esmė ta, kad 7 erdvės matmenys yra taip kompaktizuoti, kad jų net nepastebime, todėl iliuzija, kad egzistuoja tik likę 3 mums žinomi dideli matmenys. Vienas iš pagrindinių atvirų M teorijos klausimų – kodėl mūsų visatoje daugiau nėra didelių matmenų ir kodėl kai kurie matmenys kompaktizuoti?... kvantinė tikimybė, kad visata turi daugiau nei 3 stambius erdvės matmenis, yra nereikšminga, kadangi jau nustatėme, jog mes esame visatoje, kuri turi 3 didelius erdvės matmenis... mus domina tik istorijos susijusios su šiais trimis...
Šimtus metų žmonės manė, kad Žemė yra unikali ir yra Visatos centre. Šiandien mes žinome, kad mūsų Galaktikoje yra šimtai milijardų žvaigždžių, kad yra šimtai milijonų galaktikų ir didelė jų dalis turi planetų sistemas. Šiame skyriuje pateikti rezultatai rodo, kad pati mūsų visata yra tik viena iš nedaugelio ir jai būdingi dėsniai nėra apibrėžti vieninteliu būdu. Tai turėtų nuvilti tuos, kurie tikėjosi galutinės teorijos, visko teorijos, kuri atskleistų fizikos prigimtį. Mes negalime numatyti atskirų savybių, tokių kaip didelių erdvių matmenų skaičius ar vidinė erdvė, kuri apibrėžia egzistuojančius fizikinius dydžius (tokius kaip elektrono masė ir kitų elementariųjų dalelių masė ir krūvis). Vietoj to, remdamiesi jų vertėmis, mes pasirenkame istorijas, kurios duoda įnašą į Feinmeno sumą...

Mūsų saulės sistema pasižymi kita „atsitiktine“ savybe, be kurios nebūtų išsivysčiusios sudėtingos gyvybės formos. Pavyzdžiui, dėl Niutono dėsnių planetų orbitos gali būti tik apskritimai arba elipsės. Elipsės suspaudimo laipsnis aprašomas ekscentricitetu, skaičiumi tarp 0 ir 1. Artimas 0 ekscentricitetas reiškia figūrą, artimą apskritimui, o artimas 1 – reiškia labai suspaustą elipsę. Žėmės ekscentricitetas tėra 2% - beveik apskritiminė orbita.
Sezoniniai klimato pokyčiai žemėje daugiausiai priklauso nuo žemės sukimosi ašies pasvirimo kampo į jos orbitą apie saulę. Žiemos metu šiauriniame pusrutulyje šiaurės polius yra nukreiptas nuo saulės.. faktas, kad šiuo metu žemė yra arčiausiai saulės – tik 91,5 mln. mylių atstumu , lyginant su 94,5 mln. mylių atstumu liepos pradžioje – turi labai nedaug įtakos temperatūrai, lyginant su pasvirimo kampo įtaka. Bet planetose, kurių didelis ekscentricitetas, kintančio atstumo iki saulės įtaka gerokai didesnė... mums pasisekė.
Mums taip pat labai pasisekė dėl mūsų saulės masės santykio su atstumu iki jos. Taip yra todėl, kad žvaigždės masė lemia jos išspinduliuojamos energijos kiekį. Didžiausios žvaigždės masė apie 100 kartų viršija mūsų saulės masę, o mažiausios yra apie šimtą kart mažesnės. Tačiau esant dabartiniam atstumui nuo žemės iki saulės, jeigu pastarosios masė būtų bent 20 procentų mažesnė ar didesnė, Žemė būtų šaltesnė už dabartinį Marsą arba karštesnė už dabartinę Venerą...
... Iš pradžių senesnės žvaigždės ima kaupti helį, kuris susidaro susidūrus 2 vandenilio branduoliams. Šis susijungimas yra mechanizmas, kuris leidžia žvaigždėms gaminti energiją ir mus šildyti. Savo ruožtu, du helio atomai susiduria sudarydami berilį – atomą, turintį 4 protonus. Kai tik atsiranda berilis, iš principo, jis galėtų susidurti su 3 helio branduoliu ir sudaryti anglį. Bet taip neatsitinka, nes susidaręs berilio izotopas beveik iš karto suskyla į 2 helio branduolius.
Situacija pasikeičia, kai žvaigždė išbaigia vandenilį. Kada tai atsitinka, žvaigždės šerdis kolapsuota, kol jos centro temperatūra padidėja iki beveik 100 mln. laipsnių. Esant tokioms sąlygoms, branduoliai taip dažnai susiduria vienas su kitu, kad kai kurie berilio branduoliai susiduria su helio branduoliu net nespėję skilti. Tada berilis gali jungtis su heliu ir sudaryti stabilų anglies izotopą... žvaigždė ciklo pabaigoje susprogsta kaip supernova ir išmeta anglį ir kitus sunkesnius elementus, kurie vėliau kondensuojasi į planetas... paprasta fizika prognozuoja, kad anglies gamybos greitis „trigubo alfa“ (anglies kūrimas iš kitas helis dalyvaujantis reakcijoje) proceso metu turėtų būti labai mažas. Nepaisant to, 1952 metais Hoilis išpranašavo, kad berilio ir helio branduolių energijų suma turėtų būti beveik lygi tam tikra susidariusio anglies izotopo kvantinės būsenos energijai, situacija vadinama kvantiniu rezonansu, o tai gerokai padidina branduolinės energijos reakcijos greitį. .. Fauleris tai atrado... nagrinėdami stipriojo antropinio principo pagrįstumą, neseniai fizikai ėmė savęs klausinėti, o į ką būtų panaši visata, jei gamtos dėsniai būtų kitokie. Dabar mes galime sukurti kompiuterinius modelius, kurie mums pasako, kaip trigubos alfa reakcijos greitis priklauso nuo fundamentaliųjų gamtos jėgų stiprio. Šie skaičiavimai rodo, kad net mažas stipriosios branduolinės jėgos stiprio pokytis puse procento arba elektrinės jėgos pokytis 4 procentais kiekvienoje žvaigždėje sunaikintų arba beveik visą anglį, arba visą deguonį ir, kaip mes žinome, gyvybės atsiradimo galimybę... dauguma fundamentaliųjų konstantų mūsų teorijose, pasirodo, tiksliai parinktos ta prasme, kad, jas truputį pakeitus, mūsų visata iš esmės būtų kitokia ir daugeliu atvejų netinkama gyvybei išsivystyti. Pavyzdžiui, jeigu branduolinė jėga, silpnosios sąveikos jėga, būtų daug mažesnė, ankstyvojoje visatoje visas vandenilis būtų pavirtęs heliu, taigi nebūtų normalių žvaigždžių; jeigu būtų daug stipresnė, sprogstančios supernovos nenusimestų savo išorinių sluoksnių, todėl tarpžvaigždinėje erdvėje neatsirastų iš sunkesnių elementų sudarytos planetos, reikalingos gyvybei puoselėti. Jeigu protonai būtų 0,2 procento sunkesni, jie suskiltų į neutronus, tuo destabilizuodami atomus. Jei protoną sudarančių kvarkų masių suma būtų pakeista bent 10 procentų, tai būtų gerokai mažiau stabilių atomo branduolių, iš kurių mes esame sudaryti; iš tikrųjų kvarkų masių suma atrodo griežtai optimizuota tam, kad galėtų egzistuoti didžioji dauguma stabilių branduolių... pagal gravitacijos dėsnius tik trimatėje erdvėje gali egzistuoti stabilios elipsinės orbitos. Apskritiminės orbitos yra galimos ir kituose matmenyse, bet jos, kaip bijojo Niutonas, yra nestabilios. Visose erdvėse, išskyrus trimatę, net mažytis triktdis, toks, kurį sukelia kitų planetų trauka, išvestų planetą iš jos apskritiminės orbitos ir priverstų ją spirališkai artėti arba tolti nuo saulės... be to, didesnio skaičiaus negu 3 matmenų erdvėse gravitacinė jėga tarp dviejų kūnų didėjant atstumui, mažėtų sparčiau nei trijų matmenų. Trimatėje erdvėje, atstumui padidėjus dvigubai, gravitacinė jėga sumažėtų 4 kartus; keturmetėje – 8; penkiametėje – 16 kartų... Atominiais atstumais elektrinės jėgos elgtųsi kaip gravitacinės. Tai reiškia, kad elektronai atomuose arba pabėgtų, arba spirališkai nukristų į branduolius... atrodo, kad jei tik fizikinių dėsnių detalėse nebūtų daugybės stulbinamų sutapimų, žmonės ir panašios gyvybės formos niekada nebūtų atsiradę... (bet čia pat autorius primena M teoriją su 10^500 galimų visatų)...  dabar stebima visata – tėra viena iš daugelio, lygiai kaip ir mūsų saulės sistema... taip ir gamtos dėsnių sutapimai gali būti paaiškinti daugybės visatų egzistavimu... Bet kaip Darvinas išaiškino, kokiu būdu galėjo atsirasti nepaprasta gyvybės formų įvairovė be jokios aukštesnės būtybės įsikišimo, taip ir multivisatų koncepcija gali išaiškinti tikslius gamtos dėsnių atitikimus be labdaringo kūrėjo pagalbos, kuris sukūrė visatą mūsų naudai.