Apie Marsą.

Beveik lygiai prieš 7 metus buvau rašęs savajame bloge apie Marsą, su nuorodomis į DELFI straipsnius ir, iš esmės savo komentarus apie vieną ar kitą Marso ypatybę. Jau tada mano paties buvo prieita prie išvados, kad Marsas nėra tinkamas žmonėms gyventi. Kad tai tiesiog nėra įmanoma. Dabar apie tai truputį papildysiu ir dar pridėsiu šį bei tą.

Marsas – 4 planeta nuo saulės ir nuo jos nutolęs vidutiniškai per 1.52 a.v. , o apie ją apskrieja per 1.9 žemės metų. Skersmuo, lyginant su Žemės, beveik dukart mažesnis. Paros trukmė: 24,37 valandos. Turi metų laikus. Atmosfera 170 kartų retesnė už Žemės! Temperatūra ties pusiauju naktį nukrinta iki – 104 pagal Celsijų, dieną – iki +17. Paviršiuje daug kraterių, kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ugnikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas – 100 km. Olimpo ugnikalnio aukštis yra apie 28 km. ir tai yra didžiausias ugnikalnis visoje Saulės sistemoje. Planetos plutoje yra plyšių ir spūdžių, kurių didžiausia – 4000 km ilgio ir 6 km gylio ir 100 km pločio (Marinerio slėnis). Marso atmosfera sudaryta iš: CO2 95 proc., azoto 2,7 proc., 1.6 % argono... Siaučia stiprūs vėjai iki 100 m/s. Branduolys iš 1480 km geležies sulfido. Mantija iš 2300 km silikatų. Pluta iš 100 km granito ir bazalto. Magnetinis laukas yra 500 kartų silpnesnis negu Žemės. Čia statistika, kurią surasti gali kiekvienas. Tačiau ką ši statistika gali pasakyti?

Pasakyti gali tai, kad galbūt kažkada, senų senovėje, prieš milijonų milijonus metų, galbūt ir tyvuliavo Marse upės, o tam reikalui reikėjo pakankamai šilto klimato, tad veikiausiai jis toks ir buvo. Na, o tam, kad tas klimatas būtų šiltas, reikėjo iš esmės tankesnės, daug kartų tankesnės atmosferos. Na o tam, kad atmosfera būtų tokia kokia tuo metu Marse buvo, reikėjo aktyvaus ir besisukančio branduolio. Tai, kad Marsas turi ugnikalnių mums lyg ir sufleruoja tai, jog branduolys kažkada toje Mums kažkiek ir giminingoje planetoje, veikė.

Ką daro besisukantis ir karštas branduolys? Sukuria magnetinį lauką. Ką daro magnetinis laukas? O gi jis atmuša Saulės vėją – jis veikia kaip jėga, nematomas barjeras. Dėka šio barjero, atmosfera gali išlikti tanki, o dėka jos – klimatas tampa vienodesnis su daug mažiau drastiškų dienos/ nakties , vasaros/ žiemos temperatūrinių svyravimų.

Deja, bet taip veikiausiai tik buvo kažkada... O dabar Marso magnetinis laukas yra 500 kartų silpnesnis nei Žemės. Vadinasi Marso branduolys iš esmės yra nebeįkaitęs ir jis nebesisuka. O dėl šios priežasties Marsas, būkim neturtingi, bet teisingi, iš esmės neturi atmosferos, bent jau tokią, kokią supranta Žemės gyventojai. O dėl to, Marsas yra mirusi planeta – didžiulė niekam nereikalinga Sachara, kurios temperatūra yra apie arti prie minus 100 laipsnių, kurioje siaučia 100 m/s vėjai. Geologiškai Marsas kažin ar yra aktyvus, o net jei jis toks ir būtų, tokio menko aktyvumo nepakanka..

Kodėl taip nutiko? Mokslininkai spėja, kad dėl to, jog paprasčiausiai Marsas tiesiog atvėso ir tiek, jo branduolys atvėso, nes ir pati planeta nėra didelė.

Kas yra Marso paviršiuje? Jame yra ne tik daug geležies rūdos (dėl ko ji ir turi tą savo kraujo spalvą), bet jame yra ir tokių elementų, kaip vandenilio peroksidas ir panašių, kurie nėra skirti gyvybei sujungti ar panašiai, tačiau priešingai: tokie elementai tik skaido gyvybę, ją naikina. Ar minėjau, kad atmosferoje esama argono dujų? Tai va, jos, lyg ir žmogui yra nuodingos taip pat. Žmogus netgi su skafandru Marse, kažin ar galėtų ilgai išgyventi didelio radiacinio fono – saulės vėjo.

Klausimas. Kodėl daugybė žmonių, vienas jų ir E. Musk‘as, kalba apie Marso kolonizavimą, teraformaciją, iš esmės, apie gyvenimą Marse, kaip galbūt vienintelę realią galimybę žmogui, kaip sutvėrimui, išgyventi? Iš dalies, aš suprantu jų argumentus. Jie sako, kad žmogus yra pakankamai kvailas padaras ir gali tyčia ar netyčia dėl savo turimų pakankamai galingų destrukcinių ginklų, gali išnaikinti visą žmoniją, gali suintensyvėti saulė, žmogaus veikla pernelyg įšildys Žemę, kurioje, galbūt taps nebeįmanoma išgyventi, nuolatinė žemės išteklių gavyba, jos resursų natūralus sekimas, erozijos, mažėjimas dirbamų laukų plotas, rūgštūs lietūs, nevaldomi ugnikalnių išsiveržimai, ozono sluoksnio išnykimas, asteroido atsitrenkimas, o gal net Žemės laukia Marso likimas dėl nustojusio veikti branduolio ir t.t. Jie sako, kad Žemė anksčiau ar vėliau taps nebegyvenama, o tai – tik laiko klausimas. Tad norint, kad žmonija išliktų, reikia pradėti kolonizuoti kitas planetas ir mėnulius, kitas saulės sistemas ir galaktikas, o pradinis žingsnis yra Mėnulis ir... Marsas. Jų argumentai tikrai skamba įtikinamai ir atrodytų, kad savaime suprantamas dalykas yra ieškoti naujų namų.

Tačiau kaip galima ieškoti naujų namų, kuomet aš pateikiau pradžioje faktus apie Marsą? Jis neturi atmosferos, dėl to, kad neveikia branduolys. Tai pagal tokį supratimą, net nėra svarbu kiek pastangų dėsi, norėdamas Marsą paversti Žeme2, to niekada nepavyks, nes paprasčiausiai jo branduolys neveikia, nes yra atšalęs ir nesisuka, o dėl to jame iš esmės nėra magnetinio lauko, kuris galėtų sulaikyti saulės vėją. Nesulaikomas saulės vėjas nupūs iš esmės visus bandymus pakeisti jame ar, kalbėkime atvirai, sukurti jame atmosferą. Tai sizifo darbas.

Tad kodėl tie mokslininkai, verslininkai, politikai ir kiti veikėjai vis dar drįsta apie tai kalbėti? Na galiu pasakyti taip: paklausius Musk‘o interviu tokia tema, pastebėjau, kad jis vos ne verkdamas, vos ne pro krokodilo ašaras kalba apie tai, kad kaip svarbu yra žmonėms suteikti viltį, na kad vieną dieną mes ten nukeliausime, ir... galų gale... apsigyvensime. Viltis. Ak, ta durnių motina, bet ji vienintelė kartais mums suteikia galimybę judėti toliau. Žmonės, paklausę tokių didžių žmonių, pradeda galvoti optimistiškai. Visa bėda yra tame, kad optimistas – tai tėra blogai informuotas pesimistas, nes užtenka perskaityti vos kelias eilutes faktų, kad suprastum, jog Marso misija yra neįmanoma. Tiesą sakant, vien žmonių kelionė į Marsą žmogui dėl to paties saulės vėjo, būtų mirtina. Priminsiu tik tokį faktą, kad dabartiniai taip vadinami astronautai, kurie praleidžia daug laiko TKS, karts nuo karto iš jos išlysdami su skafandrais, yra iš esmės nuolatiniame kritime į žemę. Kitaip sakant jie yra veikiami žemės orbitos, ir yra 400 km aukštyje, kur juos vis dar kuo puikiausiai apsaugo visi 3 mums žinomi Van Aleno magnetiniai žiedai/ juostos. Vienas didžiausių man iškylančių klausimų yra tas, kaip tie astronautai, kurie skrido ir vaikščiojo ant Mėnulio sugebėjo išgyventi ir dar be jokių pasekmių? Kažkada NASA darbuotojas buvo atskleidęs vieną įdomią subtilybę: kuomet jo paklausė apie Apolo projektą, na ar visuomenė galėtų pamatyti informaciją, šis atrėžė, kad NASA tyčia ar netyčia sunaikino visą projektą ir ji dabar pati net nežino kaip būtų galima nukeliauti iki Mėnulio, na bet tuo pačiu pridūrė daugmaž taip: jei tik panorėtų, galėtų tai padaryti nors ir sekančiais metais. Nusivilymą, vėl pakeičia vilties teiginys, tikėjimas kad mes galime labai daug...

Leiskit paklausti jūsų: ar prieš (saulės) vėją galima papūst? Pats manyčiau, kad vargu bau, bet tie kurie ir toliau kalba apie Marso kolonizavimą ir panašius dalykus, turbūt žino daugiau ko nežinau aš. To juk niekada negalima atmesti :)