Svajoklio pasvaičiojimai apie versliuką.

Dabar „pakalbėsiu“ tokia tema, kurios net pats mintyse nelabai suformuluoju, nėra absoliučiai jokios vizijos, o tik kažkokie pasvaičiojimai, kad visai neblogai būti kokiu nors verslininku arba gaminti kažką tokio, kas būtų pakankamai išskirtinė produkcija .

Pačiam tokios mintys atsiranda, paties akimis žiūrint (nes juk verslininkas apie verslą galvoja per dieną šimtus kartų), pakankamai dažnai. Gal vidutiniškai kartą per dieną ar dvi. Tos mintys tai tėra pasvaičiojimai miglotame ūke. Tai reiškia, kad jokios aiškios vizijos nėra, priešingai, ta vizija tokia neaiški, kad praktiškai pagalvojus, viskas ties tuo ir pasibaigia.

Kartais būna mintys užsiimti ūkine veikla: užsėti žemę rugiais – rugpjūtį juos nupjauna, o rugsėjį užsėji. Rodos, kad tokia veikla nereikalauja ypatingai didelės tos kultūros priežiūros, nors aš apie ją visiškai nieko nežinau. Tada pagalvoji apie kaštus ir svajonės atšoka, nes traktoriai ir kombainai kainuoja nesvietiškus pinigus, o ir kur tas tonas rugių dėti? Sandėliuoti ir laukti palankios rinkos amplitudės juos parduoti, ar parduoti iškart rinkos kaina, o kas pirks, jei parduosiu sąlyginai elgetiškus kiekius?.. Ir ar padengs, o tiksliau pasakius, po kiek dešimtmečių tie rugiai padengs išlaidas jiems išgauti reikalingos technikos , saugyklas ir t.t. ?

Tuomet pradedu galvoti apie diversifikaciją, nes aš neesu ypatingai didelis šalininkas žaliavų pardavinėtojo ir ne daugiau. Tuomet pagalvoji ką su tais rugiais galima daryti? Kepti bandeles? Duoną? Reikia išmanyti tai, nes ypatingai, norint pakliūti į kažkokią tai rinkos nišą, privalai būi kažkuo išskirtinis, tad turbūt ir turėtum gaminti tradicinę duoną, o tai, jos pats procesas gal ir nėra labai sudėtingas jau žinant receptą, tačiau klausimas didžiausias iškyla: tai kas pirks? Nes juk tradicinė ajerų duona turi būti gerokai brangesnė, negu tos „konvejerinės“ duonos, esančios parduotuvės, kurios, tiesą sakant, paprasto lietuvio kišenei jau yra gerokai per brangios... Klausimas neatsakytas ir neišspręstas turbūt amžiams, bet mintis užsiimti žemės ūkine veikla, man tebeegzistuoja iki šiol ir ūkinės veiklos diversifikacija, apskritai panašių veiklių diversifikacija t.y. kuo gaminama didesnis asortimentas siūlomos produkcijos, tuo yra didesni šansai to kažko darymui (ūkinės veiklai/ versliukui) išlikti. Manau šis minimalistinis žinojimas ateičiai jau yra tam tikras pamatas. Užsiimti viena produkcija manau galima tik tuomet, kai rinkoje esi itin stiprus žaidėjas, o apie tokias galimybes aš niekad negalvojau, pats pagalvodavau, kaip jau anksčiau esu užsiminęs, tik apie nišines veiklas.

Kitas su žemės ūkine veikla susijęs dalykas, kuris mane užkabino nuo tada, kai dar buvau paauglys, tai šiltnamiai. Tais laikais, gavęs dviratį, jau lėkdavau juo po nacionalinius parkus ir gyvenvietes. Man viena gyvenvietė labai įstrigo, nes ten gyveno susivieniję ūkininkai, šalia kaimelio stūksodavo ir (manau praėjus tiek metų, jie tebestūkso dar vis) didžiuliai šiltnamiai. Nėra tiek svarbu ar jų rėmas buvo metalinis ar medinis, ar jie apdengti stiklu ar polietilenu, esmė kad ten buvo didžiuliai šiltnamiai, kuriuose derėdavo pomidorai, agurkai, manau ne vien tik. Ši idėja mane žavėjo tuo metu, žavi net ir šiomis dienomis. Didžiulis šiltnamis sukoncentruoja tikrai nemažai pelno pakankamai nedideliame žemės sklype. O jei tokių šiltnamių stovi ne vienas, o du, o jei... 4 ? Taip, darbas sunkus juose, tačiau su laiku, kaip ir visur, galima rasti ir (originalių?!) sprendimų kaip tą sunkų darbą palengvinti. O šiltnamio produkciją manau realizuoti yra kur kas paprasčiau, negu grūdines kultūras, nors ir toji produkcija genda kur kas greičiau ir labai dažnu atveju nemažą dalį teks paprasčiausiai „parduoti“ tiesiog „už gražias akis“...  Bet net ir tokiu atveju yra įmanomas pragyvenimas. Esmė tokia, kad žmogus ar veganas, ar vegetaras, ar mėsėdis, tačiau daržoves visuomet valgys su džiaugsmu. Tačiau yra didžiulis minusas tas, kad šiltnamis reikalauja daug darbo ir yra didelė tikimybė, kad tiesiog nepakaks kantrybės galutinio rezultato pasiekimui. Na ir kol gera sveikata, tol viskas atrodo įmanoma.

Kita lygiagreti veikla tokio pobūdžio ūkininkavimui gali būti žuvininkystė. Nors apie žuvis išmanau praktiškai 0, žinau tik tiek, kad ją žmonės valgo ir ji pakankamai brangi. Nemanau, kad žuvys reikalaus tokios didžiulės priežiūros kaip kad, tarkim, šiltnamiai. Reikės tik sutvarkyti vandens telkinius tinkamai, kad žuvys juose neturėtų problemų. Tvenkinių tvarkymas žinau, kad kainuoja nemažai, kita vertus, žuvys kainuoja taip pat, tad šis dalykas, kaip ūkinės veiklos diversifikacijos projektas, gali būti labai rimtai svarstytinas.

Dar vienas dalykas, kuris kažkada atrodė pakankamai įdomi veikla, tai stiklo gaminiai. Kodėl stiklas, - labai naiviai paaiškinsiu: stiklas atsiranda kaitinant smėlį, o šios žaliavos pakankamai daug turime, tad neturėtų būti didelės bėdos. Didžiausia bėda kaitinimo krosnis ir pats amatas t.y. ko siekiama būtų iš to stiklo pagaminti: „meno dirbinius“, indus? Gal ir tą ir tą? Bet čia priklausomai kaip sektųsi. O dėl to, kad aš ne menininkas, tad abejoju, ar ši veikla atipirktų, o jei tai būtų įgyvendinta, veikiausiai tai tebūtų kaip paprasčiausias hobis... Kuris, greičiausiai dar ir nemažai kainuotų: stiklo dirbinius kažin ar pasigaminsi karučiu atsivežęs žvyro, o ir jo kaitinimo temperatūra turi būti gana aukšta, na ir galutinis rezultatas bus gaunamas kažin ar prilygstantis tiems dirbiniams, kurie santykinai labai pigiai pardavinėjami su įvairiausiomis spalvomis, raštais ir ornamentais. Tad veikiausiai, jei imčiausi kada nors gyvenime šios veiklos, tai tik tebūtų tam tikrų suvenyrų gamyba, kurie būtų daugiau mažiau išskirtiniai, nes, kažin ar tai pavyktų man standartizuoti, tad niša ir būtų tokia: suvenyrų unikalumas...

Kita verslo šaka: padangos... Pats gyvenu JK šiuo metu. Niekam nereikalingas nusidėvėjusias padangas „supirkinėja“ servisai, o tiksliau pasakius yra taip: jei tu naujas padangas atsiveži bagažinėje (t.y. ne jų) tam, kad tau servisiukas jas sumontuotų, padangas nudėvėtas atiduodi jiems ir dar už tai sumoki po 2 arba po svarą. Mano idėja yra tokia Lietuvoje: servisai už tavo padėvėtų padangų išgabenimą, susimoka tam tikrą mokestį (nuo padangos arba nuo pakrovimo, kol kas ne tai svarbiausia), o aš jas tuo tarpu nusigabenu į savo gamyklėlę kurioje jos būtų perdirbamos. Nežinau ar tai labai gera mintis ar apskritai už tokį nešvarų reikalą būtų pakankamas pelnas tam, kad bent jau išgyventi. Padangų perdirbimas yra gana taršus dalykas ir ne itin įsivaizduoju kaip tai būtų galima padaryti. Įsivaizduoju taip, kad galutinė perdirbtų padangų forma būtų granulių forma, kuri būtų toniniuose maišuose. Taigi „žaliavos“ be galo daug, tačiau didžiausias galvos skausmas, kaip tai „žaliavai“ suteikti antrą gyvenimą...

Kita panaši mintis – metalo laužo perdirbimas. Tačiau šis perdirbimas, veikiausiai, būtų dar didesnis iššūkis negu padangos...  

Dar kita veikla galėtų būti susijusi su automobiliais ištisus metus. Tai pakankamai senų, bet vis dar populiarių Lietuvoje, automobilių (kalbu apie VW, Opel, Audi pirmiausia) simbolinis supirkimas, jų ardymas ir detalių pardavimas įvairiausiais įmanomais tinklais. Vienas jų – eBay. Iš mano senuko 4 – ojo golfo neperseniausiai nuleido padangą, o tuo metu bevažiuojant nukrito plastikinis gaubtas, jo neieškojau, nes vykau tuo metu į darbą ir buvo tamsu. Pasikeičiau ratą ir vykau toliau. Laisvomis nuo darbo dienomis tokio panašaus gaubto ieškojau laužynuose, bet tokių daiktų jie jau senai neturėjo. Užėjau į eBay‘ų pasidomėti – o ten pigiausias VW gaubtas – 5 svarai, kuris dar ir randuotas (subraižiotas). Nustebino ir tai, kad kai anksčiau savo senučiukui golfui laužyne susiradau farą, man ji kainavo 20 svarų... Taip tai nėra ypatingai daug, tačiau JK tokio tipo automobiliukas, kaip mano, yra gal 350 svarų vertės, kuris dar važiuoja ir jam nieko blogo nėra. Tačiau automobilių laužynai važiuojančias panašaus tipažo senjoritas superka už keliasdešimt svarų. Tad, paprastai kalbant, laužynai superka mašinas vien tik už jų lempų/ žibintų vertes: kartais tik poros, kartais gal ir visų 4. Bet automobiliukas turi daug detalių. Tai nereiškia, kad visos gali būti prikeltos antram gyvenimui ir netgi tos, kurios kaip ir galėtų, tikrai ne visuomet bus nuperkamos... tačiau net ir tuo atveju, viską taip labai grubiai suvidurkinus, galima sakyti, kad automobilis detalėmis atsiperka 3-4 kartus. Tikrai neskaičiavau, aš tiesiog taip manau, o mano manymas gali labai prasilenkti su realybe, bet visgi tai, mano galva yra neblogas užsiėmimas tiek žinių apie automobilius prasme, tiek ir kaip papildoma veikla, kuri gana greitai gali patapti ir pagrindine. O taip pat metalo laužas taip pat yra šio to vertas, na ir dar vienas dalykas: kiek pavargusius ir pusvelčiui nupirktus mašiniukus juk visada galima prikelti naujam gyvenimui, o iš to gali išplaukti dar viena atšaka – tokia veikla, laikui bėgant, gali tapti servisu, įgijus pakankamai žinių, o gali ir netapti, bet patapti kažkuo specifišku, tarkim, padangų montavimu, jų balansavimu, ratų suvedimu. Manau ypatingai didelių žinių čia nereikia, išskyrus ratų suvedimą, bet visgi niekas negimė mokėdamas, vadinasi, išmokti įmanoma.

Čia esu išvardinęs tik keletą idėjų. Pas mane jos atsiranda vis kas kiek laiko vien tik stebint prekių kainas, ir matant tam tikras galimybes, arba tiesiog svajojant, ką galima būtų padaryti turint mažą žemės lopinėlį.

Ši tema nėra baigta ir, vargu bau, ar ji gali baigtis tol, kol aš būsiu gyvas. Neabejotinai bus kažkoks pratęsimas tokios temos ateityje, tačiau artimiausiu metu parašysiu ir apie tai, kaip mane žavi žmonės, kurie yra auksarankiai ir savo išradingumu, už skatikus sugalvoja labai įdomius dalykus gerinant savo buitį, taip pat kalbėsiu vėl apie pasvaičiojimus savo paties pastarąja tema, be to, kalbėsiu ir apie vieną iš labiausiai žinomų ir gerbiamų verslininkų, kuris tikrai yra neeilinis, tai ponas E.M. Manau daugelis jau suprantate kas tai (ir tai tikrai ne Eligijus M. :D) šis verslininkas man asmeniškai atrodo tarytum būtų iš kito pasaulio: mintys, kurios gana dažnai yra įgyvendinamos ir jos visos yra neįtikėtinos. Aš labai stebiuosi tuo žmogumi kaip jam tai pavyksta. Ir man kartais net atrodo, kad labai mažai tikėtina, jog vienas žmogus galėtų visa tai, ką jis padarė per keliolika metų, apskritai įgyvendinti per visą savo gyvenimą. Kažin ar tūkstantis itin protingų žmonių tai įgyvendintų... Jis – šių dienų fenomenas apie kurį negaliu neprasitarti...  

ES#1

Tikrai neesu ekspertas šiuo klausimu. Toliau tekste bus tik mano nuomonė. Pavadinimas atskleidžia, kad apie ją (ES) „kalbėsiu“, o „1“, reiškia, jog ateityje dar apie tai bus užsimenama. Šį kartą „kalbėsiu“ tik tai kas yra mano galvoje yra susikaupę šia tema. Aš galiu klysti daugeliu čia aptariamų dalykų, nepriimkit visko už gryną pinigą. Be to, nebus nuorodų į jokius straipsnius. Šis tekstas bus tiesiog vienkartinis prisėdimas prie „klaviatūros“ ir mano minčių „išmaigymas“ šia tema „maigyklėje“. Nors tema ir reikalauja itin kruopštaus tyrimo bei argumentavimo, visgi to nebus, bent jau šiame tekste.

Pradėti norėčiau nuo to, kad daugmaž prieš 70 metų susikūrė Anglies ir plieno bendrija tarp kelių Vakarų valstybių. Konkreti data ir konkrečios valstybės čia nėra pats svarbiausias dalykas, svarbu būtent pats įvykis, kad būtų užfiksuotas čia. Ši bendrija plėtojosi ir davė pradžią Europos Sąjungai. Palaipsniui pradėjo jungtis vis daugiau valstybių, vis daugiau Europos įsitraukė į šį projektą, kuris, iš pradžių, rodos, tebuvo tik ekonominis bendradarbiavimas: laisvas prekių (be muitų) judėjimas tų valstybių/ narių viduje. Viskas atrodė čia lyg ir nieko blogo – laisva prekyba yra vienas pagrindinių dalykų, kuris padeda išvengti karų. Tad galbūt tai netgi sveikintinas procesas.

Aš neesu tikras ar jau tuo metu ar kiek vėliau atsirado ir kitos idėjos, kaip kad ir laisvas gyventojų judėjimas, galbūt tai vadinama Šengeno erdve, tai šiame tekste nėra tiek svarbu. Svarbu yra tai, kad ES, išsivysčiusi iš Anglies ir Plieno Bendradarbiavimo organizacijos, pamažu keitėsi ir augo. ES, metams bėgant, susidurdavo su daugybe kliūčių ir iššūkių, kuriuos spręsdavo ir išspręsdavo, tačiau po to ji vis paaugdavo kalbant biurokratijos prasme. Kitaip kalbant, o tai jau skambės populistiškai arba netgi marginaliai, laikui bėgant, ES centras (Briuselis) vis stiprėdavo suverenių valstybių narių sąskaita. Kitaip sakant, jei Briuselis augdavo ir stiprėdavo, tai tik dėka to, kad suverenios valstybės, draugiškai prisijungusios prie ES, tas galias noriai atiduodavo vardan gero pačiai ES. Suprask: jei gerai ES, vadinasi gerai turėtų būti ir tai šaliai, kuriai ji ir priklauso.

Taigi metai bėgo, ES spręsdavo naujus iššūkius, priimdavo naujas direktyvas/ sutartis/ reglamentus, priimdavo ir naujas nares. Su laiku ES narės prarado daug savo suverenių galių: muitus, pinigus, kai kurios neteko ir žmonių, nes šie paprasčiausiai išvykdavo į geresnę valstybę užsidirbti, bet taip ir pasilikdavo joje... Atsirasdavo vis subtilesnių ir įmantresnių sutarčių, kurių gyventojai taip paprastai nesuprasdavo, atsirado niekur nerenkama ES komisija. Dabar jau, rodos, kažkiek metų turime ir ES prezidentą, kurie nebuvo niekieno rinkti, ir jie paprasčiausiai neturi prieš ką atsiskaityti... Dėl tokių ir panašių dalykų, kai kurie žmonės ES viduje, pradėjo abejoti ES krištoliniu skaidrumu. Kai kurie pradėjo lyginti Sovietų Sąjungą su ES, kiti pradėjo matyti ES kaip Ameriką su savo valstijomis... Kol vieną dieną neįvyko... BREXIT‘as ir antroji ekonomika visoje Europoje, arba pirmoji po Vokietijos, Jungtinė Karalystė, pasitraukė iš ES.

Apie BREXITą pakalbėsiu artimiausiu metu, tačiau dabar tema ne apie tai. Ją paminėjau tik dėl to, kad Jungtinė Karalystė, jos piliečiai pamatė ir ES negeroves. JK buvo bene vienintelė valstybė, kurios politikai simpatizavo vidurio ir rytų Europa, jai pasitraukus, liko tik bene didžiausių istorinių priešių (ir galingiausių visoje ES) „medaus mėnuo“, o kitos... na... joms buvo pasiūlytos sąlygos...

Dabar tam, kad neužbėgti įvykiams už akių, apžvelgime trumpam, ką gi tokio JK pamatė, kad jai reikėjo pasitraukti iš ES. ES prašovė su vienu dalyku, o tiksliau pasakius, ES visuomet gyrėsi, jog susidurdama su iššūkiais, juos galų gale išspręsdavo ir išeidavo sustiprėjusi. Tik ne šį kartą. ES paprasčiausiai, dėl savo vangumo spręsti problemas, pati sau šovė į koją ir prarado labai svarbią valstybę narę... Aš manau, kad JK žmonės pasitraukė iš ES dėl... pabėgėlių: tai jiems buvo paskutinis lašas, perpildęs jų kantrybės tarę. O ponia Angela M., esant šiai pabėgėlių krizei, visos ES vardu, tarsi būtų visos ES vadove, pakvietė pabėgėlius bėgti į ES. Dabar Europoje dešinysis populistinis flangas, kaip to atoveiksmis, tiesiog šluoja tradicinius socdemus ir kitas tradicines partijas, kurios viena kitai perdavinėdavo estafetes metai iš metų. šie dešinieji populistai atsisuko į paprastus jų šalyje gyvenančius žmones ir išgrynino šią problemą, kurios Angela su krikdemais ir socdemais, deja, bet nematė. Beje, kartais man susidaro įspūdis, kad jie gyvena nelabai realybę atitinkančiuose rėmuose ir tai mane gąsdina, nes leftistams būdingas buožas yra toks, kad jei jų fantazijos neatitinka realybės, jie ima kaltinę realybę, užuot dar ir dar kartą pasižiūrėtų nuodugniau į savo fantazijas, nes realybė yra tik viena, o fantazijų gali būti fantastiškai daug...  britai, mano galva, labai greitai suprato tą faktą, kad Angela, kartu su Vokietija ir vėl eilinį kartą pernelyg uoliai pradeda vykdyti savo kampanijas. Na WWII ji taip pat uoliai vykdė kampaniją, dabar ją taip pat hiperaktyviai vykdo, tik dabar gal dar ir dėl kaltės jausmo, vaidina ultra atlapaširdžius... Dovanokite už išsiplėtimą...

Taigi pagrindinė JK išėjimo iš ES priežastis, mano galva, įvardinta ir ES šiuo metu susiduria su krize, kuri buvo pradėta blogai spręsti nuo pradžių. Dabar kalbama apie kvotas pabėgėliams, kad jie būtų paskirstyti visose ES narėse, o tai, savo ruožtu, labai skaldo Europą ir sparčiai keičia jos (ką tik aptartą) politinį žemėlapį.

Berods pernai metais, Europos komisijos pirmininkas, pristatė 5 preliminarius punktus, pagal kuriuos ES galėtų judėti. Viename iš jų buvo užsiminta antiglobalistų arba/ ir patriotų baubas – Jungtinės Europos Vastijos (JES arba [EN] USE). Tai reiškia, kad ES narės tokiu atveju turėtų dar gerokai daugiau atiduoti savo galias ES centrui, jos tampa jau lyg ir labiau valstijomis/ regionais , negu tikrosios, tautiniu pagrindu susiformavusios valstybės, kurios būtų valdomos iš „sostinės“. Kažkada teko klausytis pono, didžiai gerbiamo Kubiliaus A., kuris ta tema yra pasakęs, kad jis nemato nieko blogo, jei viskam pritartų ką siūlytų Vokietija. Aš negaliu patikėti kokiu trumparegiu turi būti, kad nematyti, ką Vokietija „gero“ nuveikė per XX a. Europoj... ir dar šis ponulis drįsta draskyti akis, sakydamas, kad eitų su ja išvien. Taip, gal jis norėjo pasakyti, kad politika turi būti proto ribose, tai tuomet jis nematąs nieko blogo. Bet, kur tos proto ribos? Kas pasakys kur ta zona, kur jau galima sakyti, kad čia, vaizdžiai kalbant, yra proto riba, o čia – beprotystė ? ir ką tai reiškia sekti ir nuolat linkčioti didžiausiai valstybei? Atleiskit, bet nemanau, kad tai yra nepriklausomai valstybei būdingas bruožas. Toks mąstymas: sutinkant kone absoliučiai su viskuo ką tau pasakys, primena proto praradimą: tu spręsk, aš tik linkčiosiu, sutiksiu su viskuo ką tu pasakysi... O taip pat prie to paties klausimo leiskite, gerbiamasai, hipotetini A.K., paklausti jūsų, o ar jūs sutinkate su tuo, kad jau ir antroji NordStreamo linija tiesiama. Tokiai Vokietijos ir Rusijos bičiulystei nepritaria JAV, Suomija, Baltijos šalys, Lenkija ir t.t. o jūs? Pritarsite, nes juk tai naudinga Vokietijai ? Naivuolis, nors ir metų atrodo yra... Taip, čia aš šaržuoju, bet, mano nuomone, tokioms asmenybėms vertėtų atidžiau rinkti žodžius.

Štai ir kitas dalykas su kuo susiduria ES: kyla klausimas, tai kas gi iš tiesų ją valdo? Europos komisijos pirmininkas, ES prezidentas ar Vokietijos kanclerė? Kalbant apie pabėgėlių krizę ir kanclerės pasakytus žodžius, dėl kurių manau, ji galbūt truputį gailisi, akivaizdu, kad jos įtaka, bent jau prieš kelis metus ES buvo didžiulė, tačiau už tuomet pasakytus žodžius, jos valdymo galia nuolat mąžta. Visgi atsiranda kitas žaidėjas – Prancūzijos prezidentas, kuris tas galias perima ir, kaip ES idėjinis lyderis, toliau stumia Jungtinių Europos Valstijų idėją. Akivaizdu, kad ES komisija, prezidentas, ES užsienio reikalų ministras, yra kol kas tik maži daigeliai, kurie, įgyvendinus JES projektą, tie menki daigeliai užbujos.

Trumpas nuolat „baudžia“ ES didžiąsias nares už NATO sutarties dėl karinio biudžeto finansavimo nesilaikymo. Vokietijos kanclerei akivaizdžiai matosi, kad tokie baksnojimai pirštais – ne prie širdies: ji jaučiasi lyg ir įsižeidusi..? „Skuba į glėbį“ dabartiniam ES idėjų „generatoriui“ (pas Makroną) apsitarti. Kartu pasišnekučiavę, ir dar praėjus keleriems abiejų ES lyderių susitikimams su JAV prezidentu, susivokia, kad atėjo laikas peržvelgti NATO klausimą (juoba verta atkreipti dėmesį į tai, kad Prancūzija nė nepriklausė NATO nuo 1963 iki2009). Ponas Makronas jau pradeda svarstyti klausimą dėl ES kariuomenės. Na po to detalizuoja, jog šis darinys nepersidengs su NATO ir tai bus veikiau kaip greito reagavimo būriai ar panašiai. Visgi tokios mintys yra apgailėtinos kalbant apie tai, jog ES narės nesugebėjo sukontroliuoti savo sienų įsisiūbavus pabėgėlių krizei, nors tas reiškinys vyko jau labai daug metų, tačiau į tai, pasirodo, didžioji spauda reaguodavo labai tyliai jei apskritai reaguodavo...

Prie ES problemų taip pat prisideda ir kitaip mąstančios valstybės, arba, tiksliau pasakius, jų buvimas. Kitaip sakant, kuomet pasikeičia kai kurių valstybių narių politinis laukas, kuris nesutampa su lyderiaujančių valstybių politiniu lauku, įvyksta didesnė ar mažesnė trintis, iš ko seka tai, kad jos privalo arba pakeisti savo priimtus įstatymus, arba joms ES komisija ar kiti ES mechanizmai įveda sankcijas, taip nubaudžiant jas (nepriklausomas valstybes) už netinkamus, jų nuomone, įsigaliojusią įstatyminę bazę.

Kita ES problema – euras. Taip, tai tas pats euras, dėl kurio visi taip džiūgavo, jog nereikės bankams mokėti už valiutų pervedimus keliaujant po ES nares. O dabar prisiminkime pasaulinę krizę, kuri mus pasitiko kažkur 2008/2009 – aisiais. Prisimenate tokią šalį kaip Graikija? O ar žinote, kad jai atsigauti, jų vietinė valiuta, tuo metu būtų jai labai padėjusi. Graikai būtų paprasčiausiai devalvavę savo valiutą, o kadangi ši šalis yra ypatingai turistų pamėgtas kraštas ir yra gera ten praleisti savo atostogas, tai europiečiai būtų tiesiog užplūdę Graikiją dėl žemesnių kainų na ir ne tik europiečiai. Nes žmonės mes juk esame pragmatiški, mes naudojamės proga. O progą pigiau paatostogauti būtų suteikusi Graikija. Bet to, deja, nenutiko. Kaip viskas vyko nesiplėsiu, ir kalbama čia ne apie Graikijos istoriją juk. Bet yra ir kitas atvejis. Praėjus keleriems metams po krizės Vokietija kartu su Prancūzija pasitarė ir nusprendė devalvuoti eurą. Nusprendė jos tuo metu, kada tai buvo naudinga būtent joms, o ne kitoms valstybėms... Štai čia ir slypi šuo pakastas ekonominiu klausimu. Konkurencinės sąlygos nėra vienodos netgi jei ES narėse yra ta pati valiuta. Neesu aš finansininkas/ ekonomistas, bet tokius paprasčiausius reiškinius net ir aš pajėgiu suprasti. Man dėl to, turbūt reikėtų sakyti „valio“, bet kas iš to, kai ES dėl tone pyragai, o dar vienas sunkokas akmenėlis. Suprantu: norisi geriau, tačiau „gerais norais kelias į pragarą grįstas“.

Čia dar būtų galima pridūrinėti ir vardyti ES minusus. Bet po tokios prisimintos patarlės, kaip ir nebesinori nieko daugiau pridėti. Pabaigai tik noriu pasakyti, kad ES tikrai nėra blogas dalykas, tačiau reikia būti atsargiems ir galvoti savo galva, aklai sekti valstybių lyderių, net jei tai būtų mūsų lietuvių mėgiamoji Vokietija, nederėtų. Lietuvai privalu ES viduje ieškoti paramos ir sąjungos įvairiais klausimais, kad jos balsas būtų girdimas. Lietuvai reikia kur kas daugiau bendradarbiauti ir ties tuo padirbėti gerinant santykius su kitomis Baltijos šalimis ir Lenkija visų pirmiausia, o tik po to kitos šalys, tai nereiškia, kad jos nesvarbios, bet kaimyninės yra svarbiausios. Beje, man labai gaila, kad JK pasitraukė iš ES, nes galbūt jos politinis matymas visuomet buvo kitoks, negu kontinentinės Europos, netekome kitokio požiūrio, kitokio matymo kampo, ji paprasčiausiai išėjo, o Europai tai tikrai nieko gero. Akivaizdu, kad kitos didžiosios ES narės dėl to tik atsiraitojo rankoves, bet aš lieku skeptikas dėl jų darbo rezultatų gerumo...

dar kartą apie Rusiją. #1

Sveiki malonūs skaitovai. Suprantu puikiai, kad labai senai čia berašiau. Norėjau parašyti milijonus temų, bet vis išsisukinėdavau. Didžiausia to priežastis, tiesą sakant, buvo tingėjimas. Jis niekur nedingo. Dabar „kalbėsiu“ apie Rusiją. Bet, šįkart, vėlgi dėl to paties tingėjimo, nenersiu gilyn, neplauksiu į plačiuosius vandenis, o tik pabraidžiosiu pakrante. Kitaip sakant, nuorodų į kitus straipsnius bei išsamaus tyrimo nebus, o tik prisėdimas ir parašymas vienu ypu kas ant liežuvio galo susikaupė man kalbant ypatingai apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Tad nieko nelaukdamas, pradedu.

Kažkur teko (tiesą sakant, labai gerai žinau kurioj knygoje teko) „girdėti“ (ir man tas užsifiksavo), jog Rusija yra tarsi Sparta. Nesiplėsiu jei vis dar kai kurie iš jūsų nežinote kuo skyrėsi senovės Atėnai nuo Spartos. Gal kas girdėjote, o jei ne – pasakysiu kitaip. Rusiją įkūrę vyrukai buvo kieto būdo: vikingai. RUSios vardas kildinamas iš variagų (rusėnai taip vadino vikingus) genties pavadinimo. Rusėnai paprašė tų variagų, kad jiems vadovautų ir padėtų suvienyti bei padarytų tvarką jų žemėse. Variagai sutiko ir įkūrė Novgorodą. Taip palaipsniui rusėnų žemės buvo suvienytos, atsirado Kijevo-Rusia. Gana greitai atsirado ir miestas/tvirtovė Maskva.

Rusija per visą savo istoriją buvo ekspansinė: visuomet atstatydavo savo prarastas žemes ir užkariaudavo naujas. Ji daugelį amžių buvo imperija su kurios jėga kaimynams reikėdavo skaitytis. Mūsų atveju teko netgi pasirašyti daugelio gėdinga vadinama ATR sąjungą Liublino uniją vien tik tam, kad dar sugebėtume kartu su lenkais priešintis prieš vis stiprėjančią Rusiją. Pavyko dar pora šimtmečių pratęsti gyvavimą, o po to prasidėjo 3 padalijimai. Nenoriu gilintis į istorijos klodus, o tenoriu pranešti tokią žinią, kad Rusija visuomet buvo imperialistinis kraštas, kuris augdavo kaimyninių žemių sąskaita.

Jos sulyginimas su Sparta, manau, yra labai taiklus. Rusijoje juk niekad nebuvo demokratijos. Gal kažkas į tą pusę buvo tik Jelcino laikais...

Dabartinė Rusija dreba iš pykčio, baimės ir įniršio dėl to, kad jos istorinė dalis Kijevas (Ukraina) atskyla nuo jos tiek politine, tiek religine, tiek ekonomine prasmėmis. Tas skilimas Rusijai yra skausmingas, bet kuo ji labiau karščiuojasi, tuo labiau Ukraina nuo jos nusisuka... Truputis asmeniškumo: Ukraina Rusijai, manau, yra tas pats kaip mums , lietuviams, Latvija – broliškesnės tautos (neskaitant Baltarusijos) Rusija neturi ir, deja, tačiau jos konfliktuoja...

Konflikto eskalatorius yra aiškus, tačiau pamėginkite pabūti Rusijos atvejy. Ką jūs darytumėte, jei jūs savo šaly niekad neturėjote demokratijos, turite spartietišką (sibirietišką) charakterį, net drebate kaip visur matote priešus, o Sparta tai tik ir tematė visur aplink... Tad ką jūs darote? Žinoma, kad ginkluojatės ir ruošiate karo scenarijus, kurie karo metu, būtų patogesni jums. Tą Rusija ir daro...

Dabar panagrinėkime trumpam ką gi ji daro. Dabar prisiminkite, jog, rodos, tais gūdžiaisiais 2013 – aisiais, Europos Sąjungai vadovavo Lietuva. Vilniuje, Lapkričio mėnesį, turėjo būti pasirašoma sutartis tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos dėl pastarosios stojimo į ES reglamentų ir kitų tvarkų. Tuometinis Ukrainos vadovas, ponulis Janukovičius, prašė ES, jog ši jo šaliai skirtų 15 mlrd. eurų sumą, kitaip sakant, jis šantažavo ES, kad ši duotų Ukrainai pinigų, nes jis puikiai žinojo, kas jo šaliai gali grėsti, jei jis ją pasirašys. Tokia grėsmė buvo pakankamai racionali, nes ekonomika buvo tampriai susieta su Rusija, o pastaroji galėjo tiesiog ekonomiškai nublokšti šalį į „tamsiuosius viduramžius“ būtent dėl esamų tamprių ekonominių saitų. Be to, Putinas buvo sugalvojęs Eurazijos sąjungą ir laukė kada gi besiblaškanti Ukraina tarp rytų ir vakarų, prisijungs. Maidanas prasidėjo tuomet, kai Janukovičius nepasirašė šios ėjimo ES link direktyvos. Prezidentas su didžiuliais turtais pabėgo į Rusiją. Ukraina buvo nustekenta, o žmonės išreiškė valią ir norą į ES. Suprask ir į NATO, nes juk gręžtis pradėjo jie į Vakarus. Rusija, praėjus keliems mėnesiams, užėmė Krymą – strategiškai svarbų pusiasalį Juodojoje jūroje. Dabar Krymas – Rusijos dalis, nors vakarai ir tebetaiko sankcijas, visgi ten jau gerus kelis metus veikia Rusija.

Pastarųjų dienų įvykis, kai Kerčės sąsiauryje (jungiantis Azovo ir Juodąją jūrą) Rusijos karinis laivas taranavo Ukrainos laivą, kuris plaukė Ukrainai priklausančio Mariupolio uosto link, mano galvelėje galutinai viską sudėliojo į vietą. Jei mes kalbame apie tą scenarijų: „o ką gi darytum tu Rusijos atveju?“, - man asmeniškai atrodo labai logiškas. Netgi ir per žinias buvo pasakyta, kad Rusija siekia, kad Ukrainos būtų kuo mažiau Azovo jūroje. O tai juk yra logiška. Dabar prisiminkite apie Rytų ir pietryčių Ukrainoje vykusius ir gal vis dar tebevykstančius konfliktus. Visko gali būti, kad Rusija labai norėjo užimti Rytų ir Pietryčių Ukrainą, kad žemynine sausuma galėtų pasiekti Krymą, visgi karinio konflikto eigoje, veikiausiai, visiškai nesitikėjo, kad ukrainiečiai sugebės taip gerai panaudoti savo artileriją ir atremti rusų smūgius, na, o rusai dabar desperatiškai bandys eskaluoti konfliktą, nes realiai jie žūtbūt nori paimti rytų/ pietryčių Ukrainą bei visiškai dominuoti Azovo jūroje. Jokių Mariupolių Ukrainai priklausančių uostų rusai tikrai nenori ir matosi, kad to niekaip negali toleruoti. Jūs tik prisiminkite, kad vos prieš kelis metus diena iš dienos vyko įnirtingos kovos ties Mariupoliu. Kiek pamenu, ten dar taip pat netoliese yra svarbus vamzdynų mazgas, kurio kontrolės siekia rusai.

Tad kam šitaip desperatiškai rusai įveržia kariuomenes, daro visokias agresijas Ukrainoje ir anksčiau Gruzijoje? Jūs dar nesuprantate? Taigi jie bijo NATO! Užtat jie bet kokia kaina siekia destabilizuoti  ES, jie siekia įtakos ir tuo pačiu kaip įmanoma daugiau galios svertų dalyvaujant tarptautinėje politikos arenoje, ES ir t.t. senas geras pasakymas: skaldyk ir valdyk juk puikiai veikia. Dabar Europa yra labai padalinta. Rusams tik į naudą: pabėgėliai /(atbėgeliai) / ekonominiai migrantai iš Afrikos/Azijos, Trumpas, BREXIT, AFD Vokietijoje, LePen Prancūzijoje, Orbanas Vengrijoje, Austrija, Graikija, gal Bulgarija, Čekija, Italija, jiems taip pat naudinga Lenkijos pozicija ES atžvilgiu (nes tai sukelia skilimo efektą). Kitaip sakant, kuo mažiau sutarimo, tuo Rusijai geriau, o po vieną valstybę ji susitvarkys kuo puikiausiai. Nordstream 1 ir 2 veikia nepaisant Baltijos šalių, Suomijos ir Lenkijos protestų...

Bet Rusija, nebūtų vadinama Sparta, nes ji paranojiškai bijo klausimo: o kas jeigu... jie susivienys..? Todėl ir Gruzijos trečdalio nebėra, konfliktas vyksta Ukrainoje sukeltas Rusijos ir tai tęsis tiek, kiek Rusijai užteks. Dabar aš puikiai suprantu, kad Rusija eis tol, kol savo pasieks, nes ji paprasčiausiai nenori būti apsupta NATO šalių, jai atrodo, kad tas atstumas: papildomas šimtas ar keli šimtai km teritorijos, jau yra šioks toks pasiekimas, jei prasidėtų karas... O kalbant apie jūrų uostus, Rusijai Krymas yra gyvybiškai svarbus dalykas, nes ji, nors ir didžiausia pasaulio valstybė, tačiau neužšąlančių uostų turi labai nedaug,

Jums gali pasirodyti, kad aš čia kaip ir noriu pateisinti Rusijos veiksmus. Jokiu būdu ne. Aš tik klausiau: o ką gi jūs darytumėte, esant tokiomis aplinkybėmis. Tokiu atveju, tarsi tai atrodo, kad vienintelis geriausias kelias... Bet aš jums pasakysiu dar vieną dalyką: net viena iš pačių artimiausių Rusijos kaimynių, kurios istorija daugelį amžių buvo bendra, nuo jos nusisuko. Kodėl? Nes melo kojos trumpos. Jei taip ir toliau, tai su Rusija santykius šalys norės palaikyti tik absoliučiai pragmatinės naudos vedini, bet ar tai ateitis Rusijai? Tai tik veda prie desperacijos, chaoso, įtarumo, paranojos, nesvietiško apsiginklavimo iki dantų. Patarimas Rusijai: mieli rusai, pradėkite eksportuoti ne tik naftą, dujas, miškus, karinę ginkluotę ir vodką. Gaminkite ne tik karinius dalykus, bet ir tokius, kurių pasaulis norėtų. Pagaminkite geresnes mašinas negu gamina kiti ar bent jau prilygtų joms. Patikėkit: suklestėsite. Sunku? O kas sakė, kad lengva..., bet atkaklumo jūs nestokojate. Kurkite ir eksportuokite kažką (dėl Dievo meilės): telefonus, kompiuterius..., tai, kas ant bangos arba greitai bus. Kartais atrodo, kad jūs, mielieji rusai, vis dar jaučiatės mongolų totorių ordų apsupty, tarsi įkalinti savo pačių istorijoje kurią bet kokia kaina reikia apginti, nes visur kur matote priešus. Jums priešais tapo ukrainiečiai? Tai kas jums dabartiniai sąjungininkai, kinai?  Jie, patikėkite manim, kai baigs žaisti sąjungas su jumis, jūs jiems tapsite nereikalingais... O jūs ir liksite sutrypti prie sulūžusios geldos, nes taip ir niekas jums neatėjo į pagalbą, kai to reikėjo... Susitvarkykite po galais rusai ir apsvarstykite kas jūsų draugai!!!

Sveiki rūkantieji ir nerūkantieji :)

Sveiki visi: tiek užkietėję rūkaliai, tiek pradedantieji, tiek galvojantys apie pradėjimą, o taip pat sveiki tie, kurie ką tik metė, galų gale sveiki ir tie, kurie niekada gyvenime nė nerūkėte, nes jūs, leiskite pasakyti, bent jau rūkymo rėmų/kategorijos prasme, esate vieni iš pačių sveikiausių, jeigu ne patys sveikiausi :D

Na šiame tekste aš, veikiausiai, nesusilaikysiu nepasigyręs, nes girtis, bent jau šįkart, yra dėl ko. Praeitame tekste apie rūkymą, aš buvau aprašęs savo „grumtynes“ su pačiu savimi (vienų barikadų pusėje stovėjo rūkantysis aš, kitoje – nerūkantysis) ir kaip man sekėsi tų mūšių bei karų esu apturėjęs. Viskas išsamiai yra sukaupta ir apie tai jau kartotis nebesinori, nes jau po truputį, taip sakant, susidaro toks įspūdis, kad dūmų kamuoliais besipurtantį lokomotyvą, palydžiu akimis, nes iš to apanglėjusio garvežio aš jau išlipau. Taigi kai rašiau tekstą šių metų 03/18 – ąją, tai buvo 5 – oji mano nerūkymo diena. Savo kovą, kaip kad ką tik buvau užsiminęs, kovojau jau eilę metų ir visuomet būdavau paguldomas ant menčių, kitaip sakant, visada pralaimėdavau, nes iki pat 03/14 – osios rūkydavau kiekvieną mielą dieną ir nors surūkomų cigarečių kiekiai metimo dienomis drastiškai sumažėdavo, tačiau vis vien būdavo surūkoma bent 1, 2, 3 ar 4... Tačiau nors ir su pertraukomis, bet vis vien bandžiau ir ieškojau įvairiausių būdų mesti rūkyti. Į šį reikalą buvau įnikęs rimtai, nes tapau kone chronišku rūkalium, o mano tikslas buvo paprastų paprasčiausias – kaip nors atsilaikyti bent vieną dieną neparūkius. Iš čia ir atsiranda visa ta mano rašomoji drama apie pralaimėtus mūšius ir karus ir t.t. :D

Man pavyko nerūkyti, naudojantis burnos purškalu, kurį, galų gale, visgi nusprendžiau išbandyti. Tas purškalas turėjo stipraus mentolio ir 1 mg nikotino, buteliukas turėjo apie 150 mg skysčio, vadinasi, 150 papurškimų. Per pirmąją savaitę jo ir užteko 7 dienoms. Per pirmą dieną buvo be galo sunku nerūkyti, nes dar turėjau gana rimtą konfliktą tą dieną, tačiau visgi buvau labai tvirtai apsisprendęs, kad nuo tos dienos tikrai mesiu ir tai tarsi užgrūdino mane laikytis ir toliau, nors, tiesa, tą dieną purškiausi gal 50 – 60 kartų (leistina dienos norma 64 purškimai, tad buvau ties išnaudojimo limitu netgi :) )

Taip ir praėjo nerūkymo savaitė. Flakonėlis buvau jau beveik tuščias, tad nusprendžiau verčiau nerizikuoti ir nusipirkti dar vieną. Tačiau būtent toje vaistinėje, kurioje nusprendžiau įsigyti, pardavinėjo ne po vieną, o po du. Įsigijau. Antrąjį purškiausi gana intensyviai. Ir jau išnaudotas senai. Na, o trečiajame vis dar yra skysčio, nors pagal idėją, tas skystis flakonėlyje jau senai turėjo baigtis. Išvada paprasta: taip yra dėl to, kad aš jau labai retai kada naudoju tą purškalą.

Nors ir parūkyti vis dar norisi, tačiau tai įmanoma kontroliuoti mintimis, protu, valia (šiuo atveju, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Rezultatai: 1) įveikta rutina; 2) stipriai pagerėjusi sveikata; 3) sutaupyti pinigai, kuriuos galiu skirti kitkam.

1) – uoju atveju šis dėmuo susideda iš daugiau koncepcijų, negu vienas žodis, tad norėčiau, jums leidus, išplėtoti mintį, kas slypi po šiuo žodžiu „rutina“ būtent šiuo mano konkrečiu atveju. Kai rūkydavau, aš nubusdavau jau pralaimėjęs ir savijauta būdavo tokia, kad nors ir diena tik prasideda, tačiau mane apimdavo jausmas, kad diena tarsi jau ir prarasta. Pabundu ryte. Atsikeliu. Einu parūkyti. Parūkau. Pasidarau kavos. Pasėdžiu prie laptop‘o. Išgeriu kavą. Einu parūkyti. Pasidarau valgyti. Pavalgau. Einu parūkyti. Išplaunu indus. Einu parūkyti. Prisėdu prie laptopo. Randu įdomų ir kiek sudėtingesnį (tarkim politologo) straipsnį, tačiau jaučiu, kad tuo reikės parūkyti, nes viso jo neįveiksiu, nes tas noras parūkyti tik dar labiau stiprės ir  jei aš spyriosiuosi ir neisiu parūkyti, tai tada bus tik dar blogiau, nes, galų gale, tekstas bus perskaitytas labai ilgai ir sunkiai įsisavintas, o aš, veikiausiai, parūkysiu ir labai neilgai trukus, parūkysiu dar vieną, na arba vieną po kitos, čia jau kaip sušvies... „Išeinu į miestą“ visuomet su cigarete dantyse, kitaip ir būti negalėdavo. Einu mieste su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. „Grįžtu iš miesto“ su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. Problemos (?) – cigaretė. Kažko nesuprantu (?) – gal padės geriau suprasti cigaretė. Nežinau ką veikti – gal parūkęs sužinosiu (?). Tad ir nusprendžiau tatai pavadinti šiuo „įveiktos rutinos“ terminu. Pagaliau mano gyvenime šis ciklas, nesibaigiančios karuselės vienodai nuobodus ir vedantis į depresiją, sukimosi ciklas sustabdytas, kodas nulaužtas. Aš išlaisvinau save patį :D Be to yra marios laiko: sutaupau bent valandą ar pusantros valandos laiko, nes reikėdavo eiti ir pirktis tabako atskirai; eiti ir pirktis popieriaus, filtrų bei sukimosi mašinėlę, atskirai; suktis tą tabaką ir, galų gale jį rūkyti. Tačiau dar norint parūkyti, reikėdavo užsivilkti striukę, apsiauti batus, užrakinti namus, išeiti į gatvę nusileidus laiptais iš antro aukšto, parūkyti ir tuomet tą pačią procedūrą pakartoti tekdavo (jei norėdavau patekti į butą) pakartoti atvirkštine tvarka. Na, o tai užtrukdavo. Tad paėmus ir suvidurkinus visą praleistą laiką, esu garantuotas tuo, kad tai užtrukdavo gerą valandą ar pusantros. Tačiau ne vien tik tai. Mano mąstymo laikotarpis būdavo smarkiai įspraustas į rėmus ir sufragmentuotas, dėl rūkymo pertraukėlių. Aš negalėdavau praktiškai niekada betarpiškai sutelkti dėmesio į vieną ar kitą rimtą dalyką, kuris reikalaudavo susitelkimo bei mąstymo pastangų, sprendžiant vieną ar kitą problemą, galų gale netgi skaitant. Aš tatai jausdavau savo vidumi, kad taip tęstis daugiau negali...  

2) – uoju atveju nėra ir ką kalbėti. Tai turbūt yra akivaizdu: išsivalė plaučiai, daugiau nebekosčiu visiškai (anksčiau kosėdavau nuolat), balsas atsigavo, nes anksčiau visada būdavau užkimęs, taip pat ir dusdavau anksčiau arba bent jau to apraiškas pajusdavau. Smegenys dabar dirba geriau.

3) – uoju atveju jau apskritai nėra apie ką šnekėti ir viskas čia aišku. Tačiau prie viso to dar norisi pridurti tai, jog visi šie trys faktoriai iš tikro yra susiję ir jie vienas kitą papildo ir tarp jų yra grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui pirmuoju atveju rutina taip pat galėjo reikšti psichologinį barjerą arba tam tikrą mentalinės psichikos būseną artimą depresijos formai, kuomet žinai jog tai tave žudo ir kenkia, tačiau pats gana dažnai jau tarsi to nebegali pakeisti, tai galime apibūdinti ir fiziniu leitmotyvu: įsivaizduokite, kad esate paralyžiuotas išilgai pusiau (nežinau ar tokių atveju būna, bet ne tame esmė) ir labai norite pakelti paralyžiuotą ranką ar koją ir/ar atkartoti sveikosios jūsų kūno pusės judesius. Nors ir labai stengiatės, tačiau niekaip neįstengiate to pasiekti. Tad tą vadinamąją rutina, tam tikra prasme, aš būčiau linkęs gretinti su ką tik aprašyta „paralyžiaus“ situacija. Tai mentalinis „cementas“, kuris „ant tiek“ užsibetonavęs smegenyse ir/ ar prote, kad jį pašalinti, reikia tarsi tokių pastangų valios ir ryžto pastangų, kurias deda ar, pagal idėją, bent iš pradžių, turėtų dėti tas susiparalyžiavęs žmogus. Vėliau tai „susicementuoja“ ir tampa tarsi „nedaloma“ tavojo aš dalis. Beje, pinigų prasme pirmasis atvejis koreliuoja taip pat ir labai smarkiai. Juk pakanka prisiminti posakį „laikas – pinigai“ ir tampa viskas aišku, nes įveikus tą nesibaigiančios rutinos ciklą, per dieną sutaupomą nuo valandos iki pusantros ir per tą laiką galima tikrai nuveikti daug ką, o jei tai susumuosite metų bėgyje, tai puikiai turėtumėte pastebėti, jog, bent jau savo asmeniniu atveju, aš per metus sutaupau apie 2 – 2,5 savaitės vien tik dėl to, kad nerūkau. O taip pat man nereikia dirbti papildomai ištisą mėnesį tam, kad nusipirkčiau rūkalų, tad šiuo atveju sąvoka „laikas – pinigai“ koreliuoja tiesiogiai, tačiau esmė visai ne tame, nors tame dalis sveiko grūdo yra taip pat. :)