Svajoklio pasvaičiojimai apie versliuką.

Dabar „pakalbėsiu“ tokia tema, kurios net pats mintyse nelabai suformuluoju, nėra absoliučiai jokios vizijos, o tik kažkokie pasvaičiojimai, kad visai neblogai būti kokiu nors verslininku arba gaminti kažką tokio, kas būtų pakankamai išskirtinė produkcija .

Pačiam tokios mintys atsiranda, paties akimis žiūrint (nes juk verslininkas apie verslą galvoja per dieną šimtus kartų), pakankamai dažnai. Gal vidutiniškai kartą per dieną ar dvi. Tos mintys tai tėra pasvaičiojimai miglotame ūke. Tai reiškia, kad jokios aiškios vizijos nėra, priešingai, ta vizija tokia neaiški, kad praktiškai pagalvojus, viskas ties tuo ir pasibaigia.

Kartais būna mintys užsiimti ūkine veikla: užsėti žemę rugiais – rugpjūtį juos nupjauna, o rugsėjį užsėji. Rodos, kad tokia veikla nereikalauja ypatingai didelės tos kultūros priežiūros, nors aš apie ją visiškai nieko nežinau. Tada pagalvoji apie kaštus ir svajonės atšoka, nes traktoriai ir kombainai kainuoja nesvietiškus pinigus, o ir kur tas tonas rugių dėti? Sandėliuoti ir laukti palankios rinkos amplitudės juos parduoti, ar parduoti iškart rinkos kaina, o kas pirks, jei parduosiu sąlyginai elgetiškus kiekius?.. Ir ar padengs, o tiksliau pasakius, po kiek dešimtmečių tie rugiai padengs išlaidas jiems išgauti reikalingos technikos , saugyklas ir t.t. ?

Tuomet pradedu galvoti apie diversifikaciją, nes aš neesu ypatingai didelis šalininkas žaliavų pardavinėtojo ir ne daugiau. Tuomet pagalvoji ką su tais rugiais galima daryti? Kepti bandeles? Duoną? Reikia išmanyti tai, nes ypatingai, norint pakliūti į kažkokią tai rinkos nišą, privalai būi kažkuo išskirtinis, tad turbūt ir turėtum gaminti tradicinę duoną, o tai, jos pats procesas gal ir nėra labai sudėtingas jau žinant receptą, tačiau klausimas didžiausias iškyla: tai kas pirks? Nes juk tradicinė ajerų duona turi būti gerokai brangesnė, negu tos „konvejerinės“ duonos, esančios parduotuvės, kurios, tiesą sakant, paprasto lietuvio kišenei jau yra gerokai per brangios... Klausimas neatsakytas ir neišspręstas turbūt amžiams, bet mintis užsiimti žemės ūkine veikla, man tebeegzistuoja iki šiol ir ūkinės veiklos diversifikacija, apskritai panašių veiklių diversifikacija t.y. kuo gaminama didesnis asortimentas siūlomos produkcijos, tuo yra didesni šansai to kažko darymui (ūkinės veiklai/ versliukui) išlikti. Manau šis minimalistinis žinojimas ateičiai jau yra tam tikras pamatas. Užsiimti viena produkcija manau galima tik tuomet, kai rinkoje esi itin stiprus žaidėjas, o apie tokias galimybes aš niekad negalvojau, pats pagalvodavau, kaip jau anksčiau esu užsiminęs, tik apie nišines veiklas.

Kitas su žemės ūkine veikla susijęs dalykas, kuris mane užkabino nuo tada, kai dar buvau paauglys, tai šiltnamiai. Tais laikais, gavęs dviratį, jau lėkdavau juo po nacionalinius parkus ir gyvenvietes. Man viena gyvenvietė labai įstrigo, nes ten gyveno susivieniję ūkininkai, šalia kaimelio stūksodavo ir (manau praėjus tiek metų, jie tebestūkso dar vis) didžiuliai šiltnamiai. Nėra tiek svarbu ar jų rėmas buvo metalinis ar medinis, ar jie apdengti stiklu ar polietilenu, esmė kad ten buvo didžiuliai šiltnamiai, kuriuose derėdavo pomidorai, agurkai, manau ne vien tik. Ši idėja mane žavėjo tuo metu, žavi net ir šiomis dienomis. Didžiulis šiltnamis sukoncentruoja tikrai nemažai pelno pakankamai nedideliame žemės sklype. O jei tokių šiltnamių stovi ne vienas, o du, o jei... 4 ? Taip, darbas sunkus juose, tačiau su laiku, kaip ir visur, galima rasti ir (originalių?!) sprendimų kaip tą sunkų darbą palengvinti. O šiltnamio produkciją manau realizuoti yra kur kas paprasčiau, negu grūdines kultūras, nors ir toji produkcija genda kur kas greičiau ir labai dažnu atveju nemažą dalį teks paprasčiausiai „parduoti“ tiesiog „už gražias akis“...  Bet net ir tokiu atveju yra įmanomas pragyvenimas. Esmė tokia, kad žmogus ar veganas, ar vegetaras, ar mėsėdis, tačiau daržoves visuomet valgys su džiaugsmu. Tačiau yra didžiulis minusas tas, kad šiltnamis reikalauja daug darbo ir yra didelė tikimybė, kad tiesiog nepakaks kantrybės galutinio rezultato pasiekimui. Na ir kol gera sveikata, tol viskas atrodo įmanoma.

Kita lygiagreti veikla tokio pobūdžio ūkininkavimui gali būti žuvininkystė. Nors apie žuvis išmanau praktiškai 0, žinau tik tiek, kad ją žmonės valgo ir ji pakankamai brangi. Nemanau, kad žuvys reikalaus tokios didžiulės priežiūros kaip kad, tarkim, šiltnamiai. Reikės tik sutvarkyti vandens telkinius tinkamai, kad žuvys juose neturėtų problemų. Tvenkinių tvarkymas žinau, kad kainuoja nemažai, kita vertus, žuvys kainuoja taip pat, tad šis dalykas, kaip ūkinės veiklos diversifikacijos projektas, gali būti labai rimtai svarstytinas.

Dar vienas dalykas, kuris kažkada atrodė pakankamai įdomi veikla, tai stiklo gaminiai. Kodėl stiklas, - labai naiviai paaiškinsiu: stiklas atsiranda kaitinant smėlį, o šios žaliavos pakankamai daug turime, tad neturėtų būti didelės bėdos. Didžiausia bėda kaitinimo krosnis ir pats amatas t.y. ko siekiama būtų iš to stiklo pagaminti: „meno dirbinius“, indus? Gal ir tą ir tą? Bet čia priklausomai kaip sektųsi. O dėl to, kad aš ne menininkas, tad abejoju, ar ši veikla atipirktų, o jei tai būtų įgyvendinta, veikiausiai tai tebūtų kaip paprasčiausias hobis... Kuris, greičiausiai dar ir nemažai kainuotų: stiklo dirbinius kažin ar pasigaminsi karučiu atsivežęs žvyro, o ir jo kaitinimo temperatūra turi būti gana aukšta, na ir galutinis rezultatas bus gaunamas kažin ar prilygstantis tiems dirbiniams, kurie santykinai labai pigiai pardavinėjami su įvairiausiomis spalvomis, raštais ir ornamentais. Tad veikiausiai, jei imčiausi kada nors gyvenime šios veiklos, tai tik tebūtų tam tikrų suvenyrų gamyba, kurie būtų daugiau mažiau išskirtiniai, nes, kažin ar tai pavyktų man standartizuoti, tad niša ir būtų tokia: suvenyrų unikalumas...

Kita verslo šaka: padangos... Pats gyvenu JK šiuo metu. Niekam nereikalingas nusidėvėjusias padangas „supirkinėja“ servisai, o tiksliau pasakius yra taip: jei tu naujas padangas atsiveži bagažinėje (t.y. ne jų) tam, kad tau servisiukas jas sumontuotų, padangas nudėvėtas atiduodi jiems ir dar už tai sumoki po 2 arba po svarą. Mano idėja yra tokia Lietuvoje: servisai už tavo padėvėtų padangų išgabenimą, susimoka tam tikrą mokestį (nuo padangos arba nuo pakrovimo, kol kas ne tai svarbiausia), o aš jas tuo tarpu nusigabenu į savo gamyklėlę kurioje jos būtų perdirbamos. Nežinau ar tai labai gera mintis ar apskritai už tokį nešvarų reikalą būtų pakankamas pelnas tam, kad bent jau išgyventi. Padangų perdirbimas yra gana taršus dalykas ir ne itin įsivaizduoju kaip tai būtų galima padaryti. Įsivaizduoju taip, kad galutinė perdirbtų padangų forma būtų granulių forma, kuri būtų toniniuose maišuose. Taigi „žaliavos“ be galo daug, tačiau didžiausias galvos skausmas, kaip tai „žaliavai“ suteikti antrą gyvenimą...

Kita panaši mintis – metalo laužo perdirbimas. Tačiau šis perdirbimas, veikiausiai, būtų dar didesnis iššūkis negu padangos...  

Dar kita veikla galėtų būti susijusi su automobiliais ištisus metus. Tai pakankamai senų, bet vis dar populiarių Lietuvoje, automobilių (kalbu apie VW, Opel, Audi pirmiausia) simbolinis supirkimas, jų ardymas ir detalių pardavimas įvairiausiais įmanomais tinklais. Vienas jų – eBay. Iš mano senuko 4 – ojo golfo neperseniausiai nuleido padangą, o tuo metu bevažiuojant nukrito plastikinis gaubtas, jo neieškojau, nes vykau tuo metu į darbą ir buvo tamsu. Pasikeičiau ratą ir vykau toliau. Laisvomis nuo darbo dienomis tokio panašaus gaubto ieškojau laužynuose, bet tokių daiktų jie jau senai neturėjo. Užėjau į eBay‘ų pasidomėti – o ten pigiausias VW gaubtas – 5 svarai, kuris dar ir randuotas (subraižiotas). Nustebino ir tai, kad kai anksčiau savo senučiukui golfui laužyne susiradau farą, man ji kainavo 20 svarų... Taip tai nėra ypatingai daug, tačiau JK tokio tipo automobiliukas, kaip mano, yra gal 350 svarų vertės, kuris dar važiuoja ir jam nieko blogo nėra. Tačiau automobilių laužynai važiuojančias panašaus tipažo senjoritas superka už keliasdešimt svarų. Tad, paprastai kalbant, laužynai superka mašinas vien tik už jų lempų/ žibintų vertes: kartais tik poros, kartais gal ir visų 4. Bet automobiliukas turi daug detalių. Tai nereiškia, kad visos gali būti prikeltos antram gyvenimui ir netgi tos, kurios kaip ir galėtų, tikrai ne visuomet bus nuperkamos... tačiau net ir tuo atveju, viską taip labai grubiai suvidurkinus, galima sakyti, kad automobilis detalėmis atsiperka 3-4 kartus. Tikrai neskaičiavau, aš tiesiog taip manau, o mano manymas gali labai prasilenkti su realybe, bet visgi tai, mano galva yra neblogas užsiėmimas tiek žinių apie automobilius prasme, tiek ir kaip papildoma veikla, kuri gana greitai gali patapti ir pagrindine. O taip pat metalo laužas taip pat yra šio to vertas, na ir dar vienas dalykas: kiek pavargusius ir pusvelčiui nupirktus mašiniukus juk visada galima prikelti naujam gyvenimui, o iš to gali išplaukti dar viena atšaka – tokia veikla, laikui bėgant, gali tapti servisu, įgijus pakankamai žinių, o gali ir netapti, bet patapti kažkuo specifišku, tarkim, padangų montavimu, jų balansavimu, ratų suvedimu. Manau ypatingai didelių žinių čia nereikia, išskyrus ratų suvedimą, bet visgi niekas negimė mokėdamas, vadinasi, išmokti įmanoma.

Čia esu išvardinęs tik keletą idėjų. Pas mane jos atsiranda vis kas kiek laiko vien tik stebint prekių kainas, ir matant tam tikras galimybes, arba tiesiog svajojant, ką galima būtų padaryti turint mažą žemės lopinėlį.

Ši tema nėra baigta ir, vargu bau, ar ji gali baigtis tol, kol aš būsiu gyvas. Neabejotinai bus kažkoks pratęsimas tokios temos ateityje, tačiau artimiausiu metu parašysiu ir apie tai, kaip mane žavi žmonės, kurie yra auksarankiai ir savo išradingumu, už skatikus sugalvoja labai įdomius dalykus gerinant savo buitį, taip pat kalbėsiu vėl apie pasvaičiojimus savo paties pastarąja tema, be to, kalbėsiu ir apie vieną iš labiausiai žinomų ir gerbiamų verslininkų, kuris tikrai yra neeilinis, tai ponas E.M. Manau daugelis jau suprantate kas tai (ir tai tikrai ne Eligijus M. :D) šis verslininkas man asmeniškai atrodo tarytum būtų iš kito pasaulio: mintys, kurios gana dažnai yra įgyvendinamos ir jos visos yra neįtikėtinos. Aš labai stebiuosi tuo žmogumi kaip jam tai pavyksta. Ir man kartais net atrodo, kad labai mažai tikėtina, jog vienas žmogus galėtų visa tai, ką jis padarė per keliolika metų, apskritai įgyvendinti per visą savo gyvenimą. Kažin ar tūkstantis itin protingų žmonių tai įgyvendintų... Jis – šių dienų fenomenas apie kurį negaliu neprasitarti...