Sveiki rūkantieji ir nerūkantieji :)

Sveiki visi: tiek užkietėję rūkaliai, tiek pradedantieji, tiek galvojantys apie pradėjimą, o taip pat sveiki tie, kurie ką tik metė, galų gale sveiki ir tie, kurie niekada gyvenime nė nerūkėte, nes jūs, leiskite pasakyti, bent jau rūkymo rėmų/kategorijos prasme, esate vieni iš pačių sveikiausių, jeigu ne patys sveikiausi :D

Na šiame tekste aš, veikiausiai, nesusilaikysiu nepasigyręs, nes girtis, bent jau šįkart, yra dėl ko. Praeitame tekste apie rūkymą, aš buvau aprašęs savo „grumtynes“ su pačiu savimi (vienų barikadų pusėje stovėjo rūkantysis aš, kitoje – nerūkantysis) ir kaip man sekėsi tų mūšių bei karų esu apturėjęs. Viskas išsamiai yra sukaupta ir apie tai jau kartotis nebesinori, nes jau po truputį, taip sakant, susidaro toks įspūdis, kad dūmų kamuoliais besipurtantį lokomotyvą, palydžiu akimis, nes iš to apanglėjusio garvežio aš jau išlipau. Taigi kai rašiau tekstą šių metų 03/18 – ąją, tai buvo 5 – oji mano nerūkymo diena. Savo kovą, kaip kad ką tik buvau užsiminęs, kovojau jau eilę metų ir visuomet būdavau paguldomas ant menčių, kitaip sakant, visada pralaimėdavau, nes iki pat 03/14 – osios rūkydavau kiekvieną mielą dieną ir nors surūkomų cigarečių kiekiai metimo dienomis drastiškai sumažėdavo, tačiau vis vien būdavo surūkoma bent 1, 2, 3 ar 4... Tačiau nors ir su pertraukomis, bet vis vien bandžiau ir ieškojau įvairiausių būdų mesti rūkyti. Į šį reikalą buvau įnikęs rimtai, nes tapau kone chronišku rūkalium, o mano tikslas buvo paprastų paprasčiausias – kaip nors atsilaikyti bent vieną dieną neparūkius. Iš čia ir atsiranda visa ta mano rašomoji drama apie pralaimėtus mūšius ir karus ir t.t. :D

Man pavyko nerūkyti, naudojantis burnos purškalu, kurį, galų gale, visgi nusprendžiau išbandyti. Tas purškalas turėjo stipraus mentolio ir 1 mg nikotino, buteliukas turėjo apie 150 mg skysčio, vadinasi, 150 papurškimų. Per pirmąją savaitę jo ir užteko 7 dienoms. Per pirmą dieną buvo be galo sunku nerūkyti, nes dar turėjau gana rimtą konfliktą tą dieną, tačiau visgi buvau labai tvirtai apsisprendęs, kad nuo tos dienos tikrai mesiu ir tai tarsi užgrūdino mane laikytis ir toliau, nors, tiesa, tą dieną purškiausi gal 50 – 60 kartų (leistina dienos norma 64 purškimai, tad buvau ties išnaudojimo limitu netgi :) )

Taip ir praėjo nerūkymo savaitė. Flakonėlis buvau jau beveik tuščias, tad nusprendžiau verčiau nerizikuoti ir nusipirkti dar vieną. Tačiau būtent toje vaistinėje, kurioje nusprendžiau įsigyti, pardavinėjo ne po vieną, o po du. Įsigijau. Antrąjį purškiausi gana intensyviai. Ir jau išnaudotas senai. Na, o trečiajame vis dar yra skysčio, nors pagal idėją, tas skystis flakonėlyje jau senai turėjo baigtis. Išvada paprasta: taip yra dėl to, kad aš jau labai retai kada naudoju tą purškalą.

Nors ir parūkyti vis dar norisi, tačiau tai įmanoma kontroliuoti mintimis, protu, valia (šiuo atveju, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Rezultatai: 1) įveikta rutina; 2) stipriai pagerėjusi sveikata; 3) sutaupyti pinigai, kuriuos galiu skirti kitkam.

1) – uoju atveju šis dėmuo susideda iš daugiau koncepcijų, negu vienas žodis, tad norėčiau, jums leidus, išplėtoti mintį, kas slypi po šiuo žodžiu „rutina“ būtent šiuo mano konkrečiu atveju. Kai rūkydavau, aš nubusdavau jau pralaimėjęs ir savijauta būdavo tokia, kad nors ir diena tik prasideda, tačiau mane apimdavo jausmas, kad diena tarsi jau ir prarasta. Pabundu ryte. Atsikeliu. Einu parūkyti. Parūkau. Pasidarau kavos. Pasėdžiu prie laptop‘o. Išgeriu kavą. Einu parūkyti. Pasidarau valgyti. Pavalgau. Einu parūkyti. Išplaunu indus. Einu parūkyti. Prisėdu prie laptopo. Randu įdomų ir kiek sudėtingesnį (tarkim politologo) straipsnį, tačiau jaučiu, kad tuo reikės parūkyti, nes viso jo neįveiksiu, nes tas noras parūkyti tik dar labiau stiprės ir  jei aš spyriosiuosi ir neisiu parūkyti, tai tada bus tik dar blogiau, nes, galų gale, tekstas bus perskaitytas labai ilgai ir sunkiai įsisavintas, o aš, veikiausiai, parūkysiu ir labai neilgai trukus, parūkysiu dar vieną, na arba vieną po kitos, čia jau kaip sušvies... „Išeinu į miestą“ visuomet su cigarete dantyse, kitaip ir būti negalėdavo. Einu mieste su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. „Grįžtu iš miesto“ su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. Problemos (?) – cigaretė. Kažko nesuprantu (?) – gal padės geriau suprasti cigaretė. Nežinau ką veikti – gal parūkęs sužinosiu (?). Tad ir nusprendžiau tatai pavadinti šiuo „įveiktos rutinos“ terminu. Pagaliau mano gyvenime šis ciklas, nesibaigiančios karuselės vienodai nuobodus ir vedantis į depresiją, sukimosi ciklas sustabdytas, kodas nulaužtas. Aš išlaisvinau save patį :D Be to yra marios laiko: sutaupau bent valandą ar pusantros valandos laiko, nes reikėdavo eiti ir pirktis tabako atskirai; eiti ir pirktis popieriaus, filtrų bei sukimosi mašinėlę, atskirai; suktis tą tabaką ir, galų gale jį rūkyti. Tačiau dar norint parūkyti, reikėdavo užsivilkti striukę, apsiauti batus, užrakinti namus, išeiti į gatvę nusileidus laiptais iš antro aukšto, parūkyti ir tuomet tą pačią procedūrą pakartoti tekdavo (jei norėdavau patekti į butą) pakartoti atvirkštine tvarka. Na, o tai užtrukdavo. Tad paėmus ir suvidurkinus visą praleistą laiką, esu garantuotas tuo, kad tai užtrukdavo gerą valandą ar pusantros. Tačiau ne vien tik tai. Mano mąstymo laikotarpis būdavo smarkiai įspraustas į rėmus ir sufragmentuotas, dėl rūkymo pertraukėlių. Aš negalėdavau praktiškai niekada betarpiškai sutelkti dėmesio į vieną ar kitą rimtą dalyką, kuris reikalaudavo susitelkimo bei mąstymo pastangų, sprendžiant vieną ar kitą problemą, galų gale netgi skaitant. Aš tatai jausdavau savo vidumi, kad taip tęstis daugiau negali...  

2) – uoju atveju nėra ir ką kalbėti. Tai turbūt yra akivaizdu: išsivalė plaučiai, daugiau nebekosčiu visiškai (anksčiau kosėdavau nuolat), balsas atsigavo, nes anksčiau visada būdavau užkimęs, taip pat ir dusdavau anksčiau arba bent jau to apraiškas pajusdavau. Smegenys dabar dirba geriau.

3) – uoju atveju jau apskritai nėra apie ką šnekėti ir viskas čia aišku. Tačiau prie viso to dar norisi pridurti tai, jog visi šie trys faktoriai iš tikro yra susiję ir jie vienas kitą papildo ir tarp jų yra grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui pirmuoju atveju rutina taip pat galėjo reikšti psichologinį barjerą arba tam tikrą mentalinės psichikos būseną artimą depresijos formai, kuomet žinai jog tai tave žudo ir kenkia, tačiau pats gana dažnai jau tarsi to nebegali pakeisti, tai galime apibūdinti ir fiziniu leitmotyvu: įsivaizduokite, kad esate paralyžiuotas išilgai pusiau (nežinau ar tokių atveju būna, bet ne tame esmė) ir labai norite pakelti paralyžiuotą ranką ar koją ir/ar atkartoti sveikosios jūsų kūno pusės judesius. Nors ir labai stengiatės, tačiau niekaip neįstengiate to pasiekti. Tad tą vadinamąją rutina, tam tikra prasme, aš būčiau linkęs gretinti su ką tik aprašyta „paralyžiaus“ situacija. Tai mentalinis „cementas“, kuris „ant tiek“ užsibetonavęs smegenyse ir/ ar prote, kad jį pašalinti, reikia tarsi tokių pastangų valios ir ryžto pastangų, kurias deda ar, pagal idėją, bent iš pradžių, turėtų dėti tas susiparalyžiavęs žmogus. Vėliau tai „susicementuoja“ ir tampa tarsi „nedaloma“ tavojo aš dalis. Beje, pinigų prasme pirmasis atvejis koreliuoja taip pat ir labai smarkiai. Juk pakanka prisiminti posakį „laikas – pinigai“ ir tampa viskas aišku, nes įveikus tą nesibaigiančios rutinos ciklą, per dieną sutaupomą nuo valandos iki pusantros ir per tą laiką galima tikrai nuveikti daug ką, o jei tai susumuosite metų bėgyje, tai puikiai turėtumėte pastebėti, jog, bent jau savo asmeniniu atveju, aš per metus sutaupau apie 2 – 2,5 savaitės vien tik dėl to, kad nerūkau. O taip pat man nereikia dirbti papildomai ištisą mėnesį tam, kad nusipirkčiau rūkalų, tad šiuo atveju sąvoka „laikas – pinigai“ koreliuoja tiesiogiai, tačiau esmė visai ne tame, nors tame dalis sveiko grūdo yra taip pat. :)