Štai kokiame pasaulėlyje gyvenu aš ir tu bei apie maišto idėją.

Šio teksto pavadinimas pakankamai filosofinis ir tarsi įpareigojantis rašyti atsakingai viską pasvėrus, susumavus. Tarsi reikalauja skrupulingai tiksliai sudėti visus taškus ant „i“. Tačiau taip pat galime čia įžvelgti savotiškos ir (savi)kritikos ar (auto)ironijos, nes pavadinime pavartotas menkinantis ar mažybinis terminas: „pasaulėlis“. Taigi tai vertėtų pabrėžti tam, kad atkreiptumėte dėmesį, jog šio teksto autorius yra linkęs į autoironiją. Ironija, sarkastiškumas panaudotas laiku ir vietoje, mano galva, gyvenimui suteikia tam tikro postūmio, akceleracijos, pagreičio, ar motyvacijos. Vadinkite taip kaip norite, galite išsirinkti priimtiniausią jums pavadinimą ar susigalvoti jo sinonimą, tačiau tuomet, kai viešai išsijuoki iš savęs, tai nepavadinčiau savęs menkinimu, kaip kad daugeliui, veikiausiai, atrodo, bet mane tai veikia priešingai: neleidžia pulti į depresiją, melancholiją, flegmatizmą, ar į nuolatinį nuovargį (su pastaruoju, deja, tačiau kovoju visą savo gyvenimą: jis užklumpa mane netikėtai ir netikėtiniausiais gyvenimo momentais: grįžtant iš darbo, apsipirkinėjant parduotuvėje (ypač laukiant eilėje prie kasos)), gatvėje (ypač skersgatvyje) ar už kampo nugirstame pokalbyje. Nuovargis – nuolatinis mano gyvenimo palydovas. Deja, tačiau fizinis ar ypač mentalinis nuovargis yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko atsiranda depresijos. Natūraliai ir logiškai žiūrint, užsitęsęs chroninis nuovargis neabejotinai veda prie depresijos, o užsitęsusi depresija (kas nesuvokia, ką reiškia depresija, galiu labai paprastai savais žodžiais pakomentuoti: tai nuolatinis liūdesys, jausmas, kad gyvenimas beprasmis, neradimas vietos po saule (o kartais – ir po mėnuliu), kai tavęs niekas nedomina ir kai tavimi kaip asmenybe niekas nesidomi, kai tu esi abejingas tave supančiam pasaulėliui, lygiai taip pat tik dar labiau ignoruodamas tave tas pats pasaulėlis esti abejingas tau pačiam. Momentais rodosi, jog tas pasaulis tave, tavo egzistenciją abejingai neigia, kitais žodžiais tariant, tarsi nė neegzistuotum.

Šiuose vandenyse dažnai nardau. Įdomiausia yra tai, kad nuolat iš tų vandenų sugebu išnirti kone sausut sausutėlis. Man labai „padeda“ žmonės. Nežinau kaip, tačiau žmonės labai gerai atranda „aukas“. Jie tiesiog mėgaujasi psichologiškai tas aukas menkindami tiesiogiai, o dažniausiai, savaime suprantama, dėl politkorektiškumo,  egzistuojančio šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje, netiesiogiai. Būtent tada aš jiems sugebu smogti atgal ir atsakau (kaip čia meniškai išsireiškus) pergalingai triuškinančiais akordais: „užvedu savo vikšrinę haubicą“ (niemieckają mašiną – slaptąjį kozirį :)) ir visi psichologiniai vampyrai išsilaksto į kampus kaip kokie tarakonai.

Ar tie mano pavadintieji vampyrai yra tik mano vaizduotės vaisius, kaip kad dainuoja šiųmetis eurovizijos dainininkas (beje, aš gimiau tą pačią dieną kaip ir jis, tačiau jis gimė lygiai metais anksčiau už mane) ar kaip kad dainuoja The Cranberries: „What's in your head, in your head
Zombie, zombie, zombie“? Įdomus klausimas mano paties užduotas pačiam man. Į jį atsakysiu pakankamai įdomiai. Ir taip, ir ne. Arba taip, bet tik iš dalies. Matote aš nesu iš tų, kurie tiki idealiąja tiesa, kuri nušviesta vien tik baltai. Vienareikšmiško atsakymo iš manęs nesulauksit niekada. Nes mano mąstymas, kuris buvo įtakotas asmeninės gyvenimo patirties, neleidžia mąstyti etiketėmis. Aš neturiu juodųjų, baltųjų, žydrųjų ar rožinių sąrašų. Aš mąstau ne viena kryptimi. Mąstydamas aš sukuriu dominuojančią tezę daugeliu klausimų, tačiau taip pat stengiuosi atrasti kontraargumentų, kurie prieštarautų tai mano mūrinei tezei. Taip aš galų gale pastatau antitezę, kuri yra galbūt ir mažiau argumentuota negu tezė, tačiau antitezė neleidžia man tapti, atvirai pasakysiu, radikalu, kitaip sakant, nutrūkti nuo grandinės. Antitezė man leidžia plaukti pasroviui šiame civilizuotame pasaulyje. Necivilizuotame pasaulyje, pakaktų tezės, o tiksliau radikalios minties, kad ta kryptimi pradėtum judėti radikaliais judesiais.

Taigi grįžtant prie klausimo, ar mano vadinamieji vampyrai, demonai, ar zombiai yra tik mano paties vaisius, esantis mano galvoje, ar taip yra iš tikrųjų. Aš buvau atsakęs ir taip, ir ne. Aptarkime variantą „Taip“. Kažkur teko girdėti, jog kone kiekvienas mūsų turime tam tikrų psichologinių nukrypimų nuo tobulumo. Lieka ne itin aišku, kas tatai yra psichologinis tobulumo įsikūnijimas, tačiau pripažinkime patys sau, tikrai pamatysite, kad pasidarys kur kas lengviau taip gyventi, jei prisipažinsime, visų pirmiausia, patys sau, jog kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų neurozių. Mano supratimu, tai galėtų būti begalės dalykų: per didelė/ per maža priklausomybė nuo sekso, nesvietiškas rūkymas, priklausomybė nuo alkoholinių ir kofeininių gėrimų (įskaitant ir „red bulius“), priklausomybės kitos: žaidimams, nuolatinis noras žinoti kas vyksta pasaulyje (žinių/ straipsnių/ žiniasklaidos priklausomybė), įvairios fobijos ir t.t. ir panašiai. Darbe galbūt pernelyg daug stresuojate, galbūt susinervinę pridarote per daug klaidų ir dėl to iš pradžių pradedate keiktis mintyse, po to vis garsiau, jaučiate, jog viskas slysta iš rankų, o galbūt stresuojate ir per mažai (veikiausiai, netgi ir tai galime laikyti nukrypimu nuo normos, mano manymu) bei begalės kitų priklausomybių ir neurozių. Pavyzdžiui, galbūt būnate susikaustęs prie kitų savo gentainių ar bbd (jei turite tokį aparatą). Tai veikiausiai, bent iš dalies, o to ir siekiau, atsakiau į „taip“.

Dabar lieka atsakyti į „ne“. Pagal visuotinai nusistovėjusias normas ir dogmas, vyras negali atrodyti ar jaustis silpnas. Jeigu vyras, o aš, beje, jei dar šito nepastebėjote, esu vienas iš jų atstovų, atrodo išoriškai silpnai ir mentališkai nuvargęs ar liūdnas, kas jam karts nuo karto nutinka, tačiau tai ne itin būdinga ir retai sutinkamas fenomenas viešojoje erdvėje, bet visgi nutinka, tai kiti jo gentainiai ir netgi gentainės gali jį palaikyti, tarkim, pederastu, beje, tas posakis nebūtinai gali būti sakomas konkrečiai jam, o tik nugirstamas, arba šnekant su tavimi pasigirsta kaltinimai kitiems pavartojant šį terminą. Būtent tokie pasakymai ar dar kažkokie panašūs psichologiniai leitmotyvai į depresiją sparčiai artėjančiam ir pavargusiam nuo visko vyrui yra ypač žeidžiantys ir tokie dalykai luošina patį vyro vyriškumo pradą. Taigi tik nepradėkite man pasakoti, kad tai nedaroma sistemingai. Neaišku tik viena: ar tai daroma sąmoningai, ar pasąmoningai. Pagal mano mąstymo nevienakryptiškumą, manyčiau, kad ir viena, ir kita. The Cranberries man sufleruoja, jog tai the animal instinct. Hmm. Verta atkreipti į tai dėmesį. Veikiausiai silpnas vyras, kuris pagal fizinius duomenis ir gabaritus neturėtų būti silpnas, visuomenėje neturėtų rodytis, nes visuomenė turi tam tikras projekcijas į primatų instinktą. Seni vilkai, net jeigu buvo hierarchijos viršūnėje, nuvaromi iš gaujos numirti vieni, seni džiunglių karaliai jau nebekruš liūčių: tuo užsiims jaunesnė karta, kuomet suris ar sudraskys naujagimius liūtukus. Panašus pasąmoninis instinktas veikiausiai galioja ir pas žmones, tai veikiausiai yra vadinama būrio instinktu. Galbūt jis atsirado kai žmonės medžiojo mamutus, o gal dar seniau, kur kas seniau... Šiam dalykui turbūt reikėtų paskirti daugiau laiko kada nors, o dabar belieka pasakyti, jog taip yra ir aš tai pastebiu... tai kažkas panašaus kaip kalbėjimas apie orą? Jei atkreipėte dėmesį, tai gana dažnai pokalbis pradedamas tema apie orą, nes tai esti turbūt galime pavadinti savotišką ataugą mūsų genuose, kuri mena jau užsimintus mamutus ar dar senesnius laikus, kuomet oras buvo vitalinis išlikimo gentyje aspektas. Tai tėra tik mano viešos hipotezės.    

Tad kuom tas nesunaikinamas tankas pasireiškia? Visų pirma, kodėl jis nesunaikinamas? Tai yra didžiulė paslaptis, kurios man jums atskleisti nesinori. Visgi jūs manytumėte, jog tas, kuris nardo depresijos vandenyse, natūralu, turėtų rinktis savižudybę, be abejo, šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai vis plačiau ir išsamiau aptarinėjami. Kaip antai pensinio amžiaus senukai ar senjorai yra ne itin laukiami šiuolaikiniame pasaulyje, nes jie paprasčiausiai yra seni. Vis plačiau ir plačiau svarstoma, pirmiausiai, Dievu netikinčiuose, ateistiniuose kraštuose t.y. modernybės ir geriausią gyvenimo standartą atitinkančiose valstybėse, apie eutanazijos įvedimą... Savižudybė mano supratimu būtų mano gentainių didžiausias džiaugsmas: jie kurį laiką net apie tai pašnekėtų ir apšnekėtų koks aš buvau bei dar pagražintų išgalvodami netikėtiniausius scenarijus, kiti gi, nors tokių vargu ar būtų bent keletas, paliūdėtų bent porą dienų ir pamirštų mane su visam: juk gyvenimas virte verda – reikia suspėti suktis katile, kol dar nevėlu...

Nesvarbu Dievo teismas yra ar jo nėra, dėl to paskutiniojo teismo aš per daug nesuku sau galvos, kitaip sakant, stengiuosi per daug neapkraut smegenų vingių neišsprendžiamais klausimais. Visgi žmonių teismas vyksta kiekvieną akimirką ir tai tenka pripažinti. Šio teksto tema ir buvo apie žmonių teismą. Jei nusižudysi, vadinasi, pasiduosi prieš žmonių teismą, o jei maištausi prieš juos, tai eisi kaip Sizifas iki galo ir mano apibūdinto nesunaikinamo tanko (anksčiau laiko) arba nesunaikinamo laivo idėja gyvuos kartu su manimi tol, kol gyvuosiu ir aš pats. Paprasčiausias atsakymas į šį klausimą yra maišto idėja ir nuoroda į Sizifą, į Albero Kamiu esė „Sizifo mitas“. Per daug nesiplėtosiu, nes neesu tikras ar praplėsdamas tekstą sugebėčiau dar kaip nors jį papildyti geriau. Tam reikėtų atlikti mėnesių šlifavimo darbą ir skrupulingai kaligrafiškai sukurti maloniai skaitomą tekstuką. Deja, bet aš mėgstu tik eskizus. Tobulybės siekiniai man yra be galo tolimi horizontai.

Įdomu tai, kad netgi tobulybės siekimas taipogi sufleruoja mums maišto idėją: nes juk tobulybė yra nepasiekiama. Bet vis geriau kažką atliekant (tarkime, vis tobuliau sukuriant meno kūrinį), prie jos visgi priartėjama. Nors ji ir nepasiekiama mums, paprastiems žmonėms, tačiau kai kurie iš mūsų vis vien to siekia, kas kelia tam tikrą įspūdį ir net pagarbą, o tam, kuris prie tobulybės priartėja nors per žingsnį (nors jei ji nepasiekiama, tad tuomet jis, tiesą sakant, nejuda vietoje :) , bet turbūt jis to nežino arba...) sukelia tam tikrą pergalingą euforijos ir triumfo jausmą. Netobulas maištautojas menininkas „artėjantis“ tobulybės link, gali būti palyginamas su pirmuoju maištautoju, davusiu žmonėms ugnį – Prometėju. Įdomus dalykas, jei kalbėtume apie Dievą. Nenoriu per daug prisikalbėti, tačiau pats Aukščiausiasis, man regis esti toji tobulybė. Žmogus, kurdamas meno kūrinius, tam tikra prasme, artėja prie tos tobulybės, artėja prie Dievo, nes bet kokia kaina siekia pažinti savo kūrėją. Jei žiūrėsime iš šios perspektyvos, tatai yra didinga, gražu ir teisinga.

Tačiau jei į visą tai žiūrėsime iš mokslo perspektyvos, na tuomet popieriai rodosi prastokai. Mokslininkai, galbūt ne visi, tačiau tokių, apie kuriuos dabar čia žadu rašyti, egzistuoja. Ir tie mokslininkai puoselėja Prometėjo idėją. Jie būdami ribotais protais, na Dievas, būdamas tobulybė, mus sukūrė ne itin tobulus, nebent tobulus ilgaamžiškumo prasme. Jei tęsime šia trajektorija ar projekcija šią temą tai turime bent paviršutiniškai perskrosti biblijos vieną kitą leitmotyvą.

Taigi, kaip kad daugeliui žinoma, Liuciferis (kuris turi daug vardų, o taip pat kuo puikiausiai gali būti asocijuojamas ir su Prometėju), įsikūnijęs į gyvatę suviliojo Ievą paragauti vaisių iš žinių medžio, tai yra nuo to paties medžio vaisių, kuriuos Dievas uždraudė valgyti Adomui, na o Ieva, pagal idėją atsirado vėliau, tad ši to nežinojo (kita vertus, Ieva įkalbėjo Adomą suvalgyti „obuolį“ ir „praregėti“). Taigi pirmasis Dievo maištininkas Liuciferis, tam tikra prasme, užsimaskavęs gyvatės kailyje, galima sakyti, jog jis buvo ir pirmasis šnipas :D, sukėlė Ievai abejones tam, kad būtų ją galima labiau paveikti. Trumpai tariant, iš šios istorijos išeina tokia seka, jog Liuciferis apgavo žmones, Dievas užsirūstino dėl to, jog jo nepaklausė ir žmones ištrėmė iš rojaus sodo į Žemę tam, kad kentėtų, gyventų nepritekliuje, atgailautų už savo nuodėmes, galbūt tam, kad suprastų ką esti praradę, kad per savo gyvenimą apmąstytų savo prigimtinę nuodėmę eidami per gyvenimą kančios keliais. Tad ištremtieji žmonės automatiškai tapo jau nebetobulomis būtybėmis.

Tačiau po daugel metų nuo biblijos parašymo ir tos metaforinės istorijos jei grįžtume į šių dienų realijas, tai mes kuo puikiausiai galime pastebėti, jog kai kurie mokslininkai nepajėgia atsisakyti maišto idėjos prieš... Dievą! Jie patys turi Dievo kompleksą ir remiasi absoliučiai priešinga kryptimi nukreipta filosofija: jų tikėjimo pamatas yra prometėjiškasis arba liuciferiškasis, kitaip sakant. Jie nesidrovėdami Liuciferį lygina su šviesa ir... tiesa! Vargu bau ar galima lyginti pastarąjį su Dievu, nes Dievas yra vienintelė ir tikroji šviesa, Liuciferis visais amžiais tik stengėsi bet kokia kaina imituoti ir prilygti pačiam Aukščiausiajam. Taigi, tam tikra prasme, jis ir yra pirmasis maištininkas... Ir jis norėjo, deja, veikiausiai, ir tebenori prilygti Dievui, kas yra tiesiog neįmanoma Ir jis vis vien bando lošti kauliukais, nors Dievas nėra lošėjas...

Ta prasme, kai kurie mokslininkai, tai yra tie, kurie tebeturi Dievo kompleksą ir mėgina „lošti“, jie būdami riboti tiek protu, tiek fiziškai, tiek ir juslėmis, vis vien savotiškai maištaudami mėgina sukurti dirbtinį intelektą, sukurti robotą, kuris prilygtų žmogaus intelektui ir kai kuriais aspektais jį netgi lenktų, pavyzdžiui, galėtų gyventi amžinai. Tokie mokslininkai, jei jiems tatai pavyktų, visgi įgyvendintų tą vadinamąjį Dievo kompleksą, ir, tam tikra prasme, jie, būdami ribotomis būtybėmis, sugebėtų sukurti BESIELĘ būtybę, kuri būtų arba galėtų tapti (nes jos ilgaamžiškumo klausimas būtų išspręstas ir tokia besielė būtybė, galėtų gyventi amžinai, tad per tuos ilgus amžius galėtų pati save tobulinti, gludinti, kaip masonai mėgsta sakyti: iš kreivo šleivo akmens pa(si)daryti tobula plyta, o tam reikia jį (kreivą šleivą akmenį) skaldyti, tašyti, gremžti, šlifuoti ir visaip kitaip lyginti iki pat paskutinio štricho). Ar tai yra įmanoma? Niekas to nežino. Tačiau mokslininkai, yra tiesiog įsitikinę, jog jei jiems tatai pavyks įgyvendinti (tarkim, sukurti robotus su dirbtiniu intelektu, kurių proto pajėgumai prilygtų žmogui, o galbūt netgi jį ir lenktų) ir jei šie robotai nuspręstų mus, tai yra žmoniją, sunaikinti ir nušluoti absoliučiai nuo žemės paviršiaus, jie dėl to nemato absoliučiai nieko blogo ir tokiai idėjai turi labai racionalų ir paprastą paaiškinimą: jie tiesiog būtų pranašesni už mus, o jei jie pranašesni, tai kokia prasmė tam, kad mes egzistuotume, jie mus juk ir taip atsimins, jie bet kokiu atveju, bus mūsų vaikai ir neš žinią pasauliams apie mus net ir tuo atveju, jei mes būsime jų sunaikinti.

Tokiomis temomis, kurias esu paminėjęs pastarosiose pastraipose, ties jomis kontempliuodavau karts nuo karto eilę metų ir visa tai man dvelkė senais sudūlėjusiais kaulais, Babilono bokštais, Egipto piramidėmis ir obeliskais kartu su didžiuliais paprastiems žmonėms niekada neregėtais turtų klodais bei maniakiškai godžiu noru valdyti pasaulio gyventojus bei resursus.  

Taigi maišto idėjų esama labai įvairių ir neaišku kokiu rakursu į tą idėją pažiūrėsi. Seniausia kaip žemė pati pirmoji maišto idėja yra pati pavojingiausia ir turbūt sudėtingiausia. Tačiau ji yra kolektyvinė. Individualioji maišto idėja, mano supratimu, būtent priklauso nuo paties žmogaus, nuo paties individo. Mano maišto idėja iš dalies atsiskleidžia tokiuose kūriniuose, kaip Salomėjos Neries „Alyvos“: „Manęs dar nebuvo,/ Alyvos žydėjo/ Manęs nebebus jau,/ Jos vėlei žydės./ Ir kris jų lapeliai/ Nuo saulės ir vėjo/ Kaip smėlio saujelės/ Ant mano širdies.“ Eilėraštis, kaip kad sakė kai kurie filologai, yra gražus, tačiau čia nėra ką interpretuoti. Būtent čia ir yra įdomiausia dalis, kad kaip tik čia ir atsiskleidžia bei susikerta paprasčiausiais žodžiais gyvenimo prasmės, abejingumo, galimo maišto idėjos atsiskleidimo, nuolankumo, susitaikymo, ignoravimo temos, apie ką galima prirašyti tonas lapų...

Taigi Salomėjos Neries eilėraštis yra vienas iš trumpiausių, kurie paliečia šią temą. Panašias temas įterpė daugelis rašytojų savo kūriniuose: tai ir Alberas Kamiu, ir E. M. Remarkas, ir Francas Kafka, Balzakas, Dostojevskis, H. Melvilis „Mobi Dike“, galbūt visi egzistencializmo srovės rašytojai ir filosofai, ypač absurdo literatūros žanro (jeigu galima taip pasakyti) rašytojai. Ir galbūt labiausiai įstrigęs mano galvoje šia tema esti H. Melvilio kūrinys...

Turėdami omenyje ar mintyje „Alyvas“ galime pasakyti, jog ir pats gyvenimas yra savotiškas absurdas. Gamta ypatingai. Gamta kartoja tuos pačius ciklus diena iš dienos, metai iš metų ir tai tęsiasi milijonus metų... Gamtą tam tikra prasme galime laikyti dekoracijomis, kurios sudedamosios dalys sukuria sceną vadinamą pasaulėliu... Gamtos pasaulėlis, mano galva yra be galo svetimas mums. Kaip jau esu pažymėjęs šiame tekste, gamtos pasaulėlis be galo ignoruoja ir net atmeta mūsų egzistenciją. Tačiau aš su tuo negaliu susitaikyti, todėl ir maištauju prieš ją. Gamta yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tad tik maištas yra savotiškas įrodymas pasakyti, nors ir nebyliai: „ei, aš čia! Ir iš čia niekur nesiruošiu eiti. Aš mažas taškelis, bet aš egzistuoju ir turiu tau šį bei tą pasakyti!“ Žmonės taip pat yra „žemės vaikai“ ir aš čia kalbu apskritai apie žmoniją, o ne konkrečiai apie hipius (nors hipiai, rodos, vadinami „gėlių vaikais)“. Pasakymas „žemės vaikai“ yra tiesiai į dešimtuką pagal mano aptariamą kontekstą. Taigi žmonės, būdami žemės vaikais, taip pat demonstruoja savotišką gamtai būdingą: abejingumą, ignoravimą ar totalų neigimą, jog tu kaip individas egzistuoji. Be abejo, žmonėse yra ir kitų dalykų. Kaip supratote šiame tekste apie teigiamus dalykus yra mažai kalbama. Tad tęsiant mintį žmonėse yra savotiška panieka kitiems, savotiškas egoistiškumas, kitų nuvertinimas ir daug panašių dalykų. Iš tų išsakytų ir dar begalės neišsakytų neigiamų žmonių savybių susideda kiekvieną dieną vykstantis savotiškasis „prisiekusiųjų teismas“ arba, kitaip sakant, žmonių teismas, kur esi teisiamas kiekvieną dieną.

Tam tikra prasme, galbūt kai kurie, o gal ir dauguma (priklausomai čia jau nuo jų „nuotaikos“) iš „prisiekusiųjų teismo“ atstovų, lyg ir norėtų, kad teisiamojo nė nebūtų, kitaip sakant, kad jis neegzistuotų. Kaip kad esti posakis: nėra žmogaus – nėra problemos. Kai kurie žmonės, turbūt nebegalėdami pakelti tos naštos – išsprendžia „problemą“ patys, kitaip sakant, nusižudo veikiami aptartų dalykų. Tačiau tokia yra „susitaikėliška“ pozicija. Nusižudydamas žmogus pripažįsta, kad jis nuosaikiai ir paklusniai sutinka su jam „metamais kaltinimais“. Taip pat jisai sutinka ir su gamtos „siūloma“ abejingumo ir nereikšmingumo „koncepcija“. Jisai sutinka, jog šiame pasaulėlyje esti tik menkutis taškelis prieš neišpasakytą gamtos galybę ir didybę. Jisai pradeda įtikėti ir tuo, jog jam metami kasdieniniai žmonių teismo metami kaltinimai yra iš tiesų tikri ir šis, nemokėdamas ar jau nebegalėdamas apsiginti, pavargęs nuo to kasdieninio spektaklio, nusižudo....

Tačiau būtent čia ir verta atkreipti dėmesį, jog „žmonių teismas“ tėra: fasadas, apgaulė, kuri, kartu su gamta ir sudaro šio spektaklio, vadinamu gyvenimu, dekoracijas. Vienintelis būdas tai įveikti – suvokti šio absurdo teatro dedamąsias bei maištauti tyliai ir ramiai. Ar tai yra pagrindinis gyvenimo tikslas? Nežinia. Tačiau bent jau suvokiant gyvenimo absurdiškumą visgi galima jį gyventi.

Šį tekstą norėčiau užbaigti tuo, kad Sizifas, kuris buvo nuteistas kęsti beprasmį savo likimą, visgi sugebėjo net ir tokį, rodos, beprasmį likimą įprasminti. Jis netgi atrado laimę ir pergalę prieš Olimpo dievų teismo negailestingą nuosprendį, o patys dievai, veikiausiai, jautė jam kažką panašaus į pagarbą...

Taigi mums vertėtų pasimokyti iš Sizifo vėl ir vėl, nes šis, suvokdamas savo likimo absurdiškumą, jį vykdė, nors toji užduotis ir buvo neįveikiama, tačiau jis ją atlikinėdavo vėl ir vėl. Tad jis suprasdamas tą absurdiškumą – maištavo vis vien. Veikiausiai, jei Sizifas būtų susitaikęs su savo likimu, kitaip sakant, nemaištavęs, jis būtų po kelių bandymų tiesiog pasidavęs, ko Olimpo dievai ir siekė duodami jam neįveikiamą užduotį. Taigi susitaikymas, tam tikra prasme, mano supratimu, ir reiškia nuolankų pasidavimą arba savižudybę, o absurdiškumo suvokimas veda prie nesusitaikymo arba neįveikiamos užduoties vykdymo t.y. gyvenimo. Nesusitaikymas, šiuo atveju, reiškia būtent tai, jog tu nesi mažas ir bereikšmis niekam nereikalingas taškelis, kurį tau bando primesti romioji gamta ir nuolat nebūtais kaltinimais besisvaidantis „kasdieninis žmonių teismas“.  

štai kokiame pasaulėlyje gyvenu aš

Nuo ko pradėti... taigi... taigi... Kai taip senai berašiau čia apie save, kad nė neprisimenu (aišku, savaime suprantama, galiu labai lengvai patikslinti laiką vien tik pažiūrėjęs į savo tinklaraštį, na bet koks skirtumas). Pradėsiu nuo vakar dienos...

Grįždamas nuvargęs ir peršalęs po 7 darbo dienų iš eilės iš fabriko, kuris yra 1 h. kelio, praktiškai leisgyvis, tačiau su cigarete dantyse, pradėjau klebėti namų link. Ėjau lėtai, nes nebereikėjo skubėti: sekančią dieną dirbti neturėjau. T formos sankryžėlėje pravažiavo autotralas, kuris vežė sumaitotą automobilį. Praleidau jį, nors galėjau to ir nedaryti, tačiau buvau be galo pavargęs. Todėl žiūrėjau ilgai kaip tas autotralas sustoja ir kaip jo tempiama mašina nuo autotralo manevrų visa siūbuoja ir girgžda. Praleidęs autotralą, toliau sau ėjau „atbulomis kojomis“ vidury kelio-aklagatvio namų (o tiksliau - nuomojamo vienviečio kambario – dabar tai vadinu „namais“) link. Mane aplenkė dvi jaunos lenkaitės, einančios šaligatviu. Jos buvo gana simpatingos bei vienodo ūgio ir dėl to atrodė kaip seserys, nes ir jų balsai skambėjo ganėtinai panašiai. Abiejų balsai skambėjo kiek pernelyg laibiai. Viena buvo blondinė, kita brunetė. Net šukuosenas ir plaukų ilgius turėjo panašius... Kita vertus, ar tikroji lenkaičių plaukų spalva buvo natūrali ar ne, aš to nuspręsti negalėjau. Kaip jau gana senai madinga – bet „kokia kaina“ savo natūralius plaukus slėpti kita plaukų spalva... Tik vėliau pastebėjau, sekdamas joms įkandin, jog eina susikibusios už parankių. Pagalvojau, kad galimas daiktas, jog jos lesbietės ir man kurį laiką „pasidarė neramu“ įsivaizduojant kaip jos „išdykauja“. Tačiau greitai tas nerimas praėjo nes prieky ėjo „madingi“/ šiuolaikiniai vaikai. Prasilenkėme. Kaip kad man būdinga tokiomis situacijomis, aš labai įdėmiai apžiūrėjau savo einamąją kelio dalį: šaligatvio reljefus bei cigarečių nuorūkas ir kitą šlamštą ant jo – tarsi tai būtų buvusi mano pareiga, tarsi mano užduotis ir visa gyvenimo esmė priklausė nuo to, kaip gerai aš įsidėmėsiu tą šaligatvio atkarpą (darbas ne iš lengvųjų!). Iš jų elgesio prasilenkiant su manimi pasijaučiau be galo senu. Galima sakyti netgi seniu, nes peršalimas ir nuovargis man tarsi pridėjo bent 25 metus papildomos metų naštos, kurią tempiausi į namus ir kurios bandysiu grįžęs atsikratyti, nes poryt vėl teks eiti į darbą: net sirgdamas pasirašiau eiti į darbą viršvalandžių (Visa laimė, jog viršvalandžiai buvo atšaukti).

Parėjęs namo išgirdau, kad name yra ne vien tik tai kaimynai, tačiau salone esti dar vienas žmogus, kurio balsas man jau buvo girdėtas. Tai buvo mano buvusio kaimyno draugas, kurį aš pažinojau, tačiau buvau taip nuvargęs, jog neturėjau jėgų net pasilabinti. Tiesą sakant, buvau toks sverdėjantis kelmas, jog iškart supratau, jog vakarienės pasigaminti neįstengsiu. Todėl užsikaitęs arbatos pasiėmiau riestainių maišelį ir, nuėjęs į savo kambarį, suvalgiau. Bandžiau užmigti ir kurį laiką man tai sėkmingai pavyko, tačiau apie 1 – ą nakties garsas nuo salono ėmė garsėti, kol iki pusės keturių pasiekė kulminaciją ir nuslopo. Pagalvojau, ką būčiau daręs jeigu man būtų tekę eiti į darbą ir tą dieną. Nes aš keliuosi 3 – ą valandą nakties. Ir ypač jeigu būtų 8 – oji iš eilės darbo diena. Būčiau raudonom akim, galva kaip puodyne, piktas kaip šeškas ir norintis miego kaip lokys tuo pat metu. Taip pat būtų noras dar kai kam išdaužyti marmūzę. Na bet, susimildamas, Raimundai, prašyčiau būti tolerantiškam ir politiškai korektiškam, laikykis Vakarietiškos tradicijos: jei tau trenkė – atsuk ir kitą žandą tam, kad trenktų vėl. Turbūt kai trenks vėl geziukams galėsi dar be to tiksliai parodyti kur yra kepenys, kasa ir inkstai... Būtų sutaupyta daug laiko ir nervų...

Išbadėjęs 3:30 atsikėliau ir pradėjau darytis valgyti bei skalbtis rūbus. Tuomet apie 7 išgėręs vaistų vėl nuėjau pamiegoti. Dėl to, kad nereikėjo į darbą viršvalandžių dirbti – ilsėjausi 3 dienas ir, daugiau ar mažiau, tačiau atsigavau. Tad štai šitokie buvo mano įspūdžiai, kuriuos sukurpiau prieš kelias savaites. Manyčiau, jog ateina laikas sukurpti ir tęsinį, tad laukite tęsinio, kuris pasirodys visai netrukus, deja, bet vardan intrigos, aš niekaip negaliu pranešti tojo tęsinio pasirodymo tikslios datos.

  

Fragmentai iš Michel'io Houellebecq'o knygos „SALOS GALIMYBĖ”.

Vienintelis tikras tų laikų kairiųjų požymis buvo antirasizmas, arba tiksliau – rasizmas prieš baltuosius.

Moterys apskritai neturi humoro jausmo, todėl mano, kad humoras – neatsiejama vyro prigimties dalis.

...

Komikais dažniausiai domisi jau kiek pagyvenusios moterys, artėjančios į ketvirtą dešimtį... Žinojau, artėjant penktai dešimčiai jos vėl ims ieškoti netikrų, lengvabūdiškų pramogų, kad išsiblaškytų, ir, beje, neras. Kol tas dešimtmetis bėgo, galėjau tik patvirtinti, kad erotiškai jos nebėra tokios patrauklios, bet dariau tai nenoromis, patikėkite, tai tikrai nemalonu. Galėjau tik patvirtinti jų pirmuosius įtarimus ir, to nenorėdamas, nupiešti beprasmio gyvenimo viziją: jų laukia ne branda, o paprasčiausia senatvė, ne naujas žydėjimas, kaip buvo gyvenimo pradžioje, bet nusivylimų ir kančių virtinė. Iš pradžių tos kančios bus nedidelės, bet labai greitai pasidarys nebepakeliamos... Tiesa ta, kad gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimties metų, bėda ta, kad jis baigiasi sulaukus keturiasdešimties.

Jiems (žmonėms) nejaučiu jokio gailesčio ir nemanau, kad tarp mūsų kas nors bendra. Manau, kad jie tėra truputį protingesnės beždžionės, todėl pavojingesni. Kartais praveriu užtvarą, kad padėčiau triušiui arba klaidžiojančiam šuniui, bet niekada, kad padėčiau žmogui.

Kažkur Centriniame mieste sukurta į mane panaši būtybė. Bent jau turinti mano bruožus ir vidaus organus. Kai mano gyvenimas baigsis, per keletą nanosekundžių bus nustatyta, kad nebesiunčiu signalų, ir tuoj pat bus pradėtas kurti mano įpėdinis.

Šiandien beveik nebegaliu prisiminti, kodėl vedžiau pirmąją žmoną. Jei sutikčiau ją gatvėje, manau, nepažinčiau. Kai kuriuos dalykus pamirštame, pamirštame iš tikrųjų. Mintis, kad viskas išlieka atminties šventykloje, tikrai klaidinga. Kai kurie įvykiai, iš tikrųjų dauguma jų, išsitrina ir nelieka jokio pėdsako, taip, lyg jie niekada nebūtų vykę.

Kai ėmiau kilti šlovės ir turtų laiptais, teko paragauti vartojimo teikiamų džiaugsmų. Būtent dėl jų mūsų epocha pranoksta ankstesniąsias. Galima be galo, be krašto ginčytis, ar anksčiau žmonės buvo laimingesni. Galima kalbėti apie tai, kad neliko kulto garbinimo, kad sumenko meilės jausmas, diskutuoti apie praėjusių amžių trūkumus ir privalumus. Galima prisiminti, kad atsirado demokratija, suiro socialiniai ryšiai, mums neliko nieko šventa... Netgi galima dar kartą apkaltinti mokslo ir technikos pažangą, manyti, kad medicinos pažangą lydi didelė socialinė kontrolė ir pasaulyje liko mažiau gyvenimo džiaugsmo.

Šnekučiuodavomės net  ir apie tai, ką moterys linkusios nutylėti, nes klaidingai mano, kad paslaptingumas ryšiams suteikia erotinį atspalvį tuo tarpu daugelį vyrų, priešingai, nepaprastai jaudina patys seksualiausi santykiai.

[Izabelė]: „Jei mergina jaučia seksualinį potraukį tipams, kurie lipa ant scenos tai ne vien dėl to, jog nori išgarsėti, bet ir dėl to, kad jaučia, jog lipantis ant scenos tipas rizikuoja savo kailiu. Juk publika yra didelis pavojingas žvėris ir bet kurią akimirką gali sunaikinti savo kūrinį, jį nuvaryti šalin, priversti sprukti sugėdytą ir užgauliojamą. Atlyginimas, kurį merginos gali pasiūlyti ant scenos lipančiam ir savo kailiu rizikuojančiam tipui, yra jų kūnai. Visai taip pat pertinami gladiatoriai ar toreadorai. Būtų kvaila manyti, jog anas primityvus mechanizmas nebeegzistuoja. Gerai žinau, kad regbio žaidėjas, roko žvaigždė, teatro aktorius ar automobilių lenktynininkas labai jaudina erotiškai. Visa tai atsirado labai seniai, truputį kinta tik keičiantis madai arba atėjus naujai epochai. “

[Izabelė]: „Žinai, kokiame laikraštyje dirbu. Tai, ką mes bandome sukurti, bus dirbtinė, lengvabūdė žmonija. Ji niekada neįvertins nei rimtų dalykų, nei humoro ir iki mirties gyvens vis beviltiškiau prašinėdama malonumų ir sekso. Tai beviltiška kids karta. Žinoma, mes ją sukursime“...

[Izabelė]: „Jis (Izabelės darbdavys Lažuani) lažinosi, kad motinos vis dažniau bando pamėgdžioti dukras... Jis lažinosi, kad varžymasis labai būdingas moterims, ypač prancūzėms, po truputį nyksta, nes jos ima žavėtis amžina jaunyste. (...) Normalu, kad žmonės bijo senatvės, ypač moterys. Taip būdavo visais laikais, bet šiuo atveju... Tai pranoksta viską, ką galima įsivaizduoti. Manau, kad jos visiškai išprotėjo.“

... tiesa ta, kad žmonės tiesiog sudėjo ginklus.

Keista konstatuoti, kad laisvės priešininkams vienu ar kitu gyvenimo momentu labiausiai prireikia laisvės.

Moralės numarinimas iš esmės tapo lyg ir ritualinės produkcijos auka, teigiančia žmonių grupės svarbiausias vertybes, kurios jau keletą dešimtmečių labiau rėmėsi kompetencija, naujovėmis, energingumu, o ne ištikimybe ar pareiga. Jei išvystytos ekonomikos skatinamas elgesio laisvumas ir buvo nesuderinamas su įprastomis ribojamomis elgesio normomis, tai jis, priešingai, puikiai derėjo su nuolatiniu noriu ir aš garbinimu. Tad teigiamai vertinamos buvo visos žiaurumo, ciniško egoizmo ar prievartos formos. Kai kurie reiškiniai, pavyzdžiui, tėvažudystė, kanibalizmas, pradėti vertinti kaip normalūs.

[Demokritas Abderietis]: „Kadangi esame žmonės, mums derėtų ne juoktis iš žmonijos nelaimių, bet jas apraudoti.“

[komikas] Likus dviem savaitėms iki premjeros, aiškiai nustačiau tos negalios priežastį: man labiausiai nepakenčiamas darėsi ner ne mano veidas, net ne besikartojančios įprastos standartinės mimikos, be kurių tikrai negalėjau apsieiti. Aš nebegalėjau pakęsti juoko, paties juoko, to staigaus ir smarkaus bruožų iškraipymo, deformuojančio žmogaus veidą ir per sekundę atimančio iš jo bet kokį orumą. Jei žmogus juokiasi, jei jis vienintelis iš gyvų būtybių demonstruoja tokią žiaurią veido deformaciją, vadinasi, jis vienintelis pranoko gyvūnų pasauliui būdingą egoizmą ir pasiekė pragarišką, aukščiausią žiaurumo stadiją.

...

Pirmą kartą iš tikrųjų supratau, kas yra tas garsus, baisus komikų liūdesys. Pirmą kartą iš tikrųjų supratau žmoniją... Kiekvieną vaarą, prieš pakildamas ant scenos, prarydavau visą lapelį ksanakso. Kiekvieną kartą, kai publika juokdavosi, turėdavau nusigręžti, kad nematyčiau tų snukių, tų šimtų trūkčiojančių, neapykantos tampomų snukių.

[Danielius 24]. Apie naujųjų žmonių nesugebėjimą juoktis parašyta daug darbų. Visuose taigiama, kad tai įvyko greitai.

...  Buvo pastebėta analogiška, tik lėtesnė ašarų, kito būdingo žmonių giminės bruožo, evoliucija. Danielius9 pažymi, kad verkė..., bet Danielius1 0 apie tai jau nebekalba. Danielius1 juoką vertina kaip tikrą žmonių žiaurumo išraišką, o ašaras sieja su užuojauta... Šie du jausmai, žiaurumas ir užuojauta, aišku, nebeturi didesnės reikšmės visiškos vienatvės, kur teka mūsų gyvenimas, sąlygomis. Kai kurie mano pirmtakai, pavyzdžiui, Danielius13, savo komentaruose teigia jaučiantys keistą nostalgiją dėl šio dvigubo praradimo. Vėliau nostalgija dingo ir užleido vietą epizodiniam smalsumui. Šiandien galima teigti, kad ji beveik užgeso, ir tai patvirtina visi mano tinkle išsaugoti duomenys.

Vienintelis dalykas, galintis išsklaidyti paskutines iliuzijas apie žmoniją, - greitai uždirbti daug pinigų. Tada prie tavęs suskrenda veidmainiai vanagai. Kad akys atsivertų, būtina uždirbti daug pinigų. Turtuoliai, jau gimę turtingi ir niekada nepažinę kitokios būsenos, tik turtą, atrodo, turi imunitetą. Tarsi su turtais būtų paveldėję išskirtinį cinizmą, todėl, žaidimui tik prasidėjus, žino, kad beveik visi, su kuriais teks susidurti, turi vienintelį tikslą – visais įmanomais būdais išpešti iš jų pinigų. Todėl yra atsargūs ir dažniausiai išsaugo savo turtą. Gimusių vargšų šeimose padėtis daug pavojingesnė. Pagaliau aš pats buvau neblogas šunsnukis ir cinikas, ir tai supratau. Man pavyko išvengti daugumos spąstų, bet draugų dėl to nepadaugėjo... Izabelė taip pat neturėjo draugų...

Tad kas mums beliko daryti?.. Gyventi? Atsidūrę būtent tokioje situacijoje, slegiami savo pačių nereikšmingumo, žmonės nusprendžia pasidaryti vaikų. Tokiu būdu atsikuria žmonija, tiesa, šis procesas lėtėja... Aš ne tik jaučiau nenugalimą pasibjaurėjimą, kurį jaučia kiekvienas normalus vyras, pametęs kūdikį. Aš ne tik buvau tvirtai įsitikinęs, kad vaikui, savotiškam ydų nykštukui, įgimtas žiaurumas, jame iš vaikystės ima reikštis blogiausi žmonių giminės bruožai. Naminiai gyvūnai išmintingai jų vengia [WTF?]. Dar giliau glūdėjo siaubas, tikras siaubas, susidūrus su nesibaigiančia Golgota – žmonių gyvenimu. Jei žmonių žinduklis, vienintelis iš visų gyvūnų, savo atsiradimą pasaulyje tuo pat išreiškia rėkdamas dėl nesibaigiančių kančių, vadinasi, jam nepakenčiamai sunku... Bet kuris nešališkas stebėtojas tikrai pasakys, kad žmogus negali būti laimingas, kad jis tikrai nesukurtas laimei, kad vienintelis įmanomas jo likimas – skleisti aplink save nelaimes ir paversti kitų gyvenimą tokiu pat nepakenčiamu, koks yra jo paties gyvenimas, kurio pirmosios aukos visada yra tėvai.

Buvo žengtas svarbus žingsnis. Jau keletą dešimtmečių gyventojų mažėjimas Vakarų šalyse (beje, tai visiškai nebuvo specifinis Vakarų šalių reiškinys, nes tas pats procesas vyko visose šalyse, visose kultūrose, jau pasiekusiose tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį) virkdė veidmainius, nors ir ne visus. Pirmą kartą išsilavinę, kilę iš aukšto socialinio ekonominio sluoksnio jaunuoliai viešai skelbė nenorintys vaikų, nejaučiantys noro kęsti rūpesčių ir leisti pingų augindami savo įpėdinius. Aišku, tokia laisvė tegalėjo sukelti varžybas: kas pirmesnis.

Vienatvė dviese yra sutartas pragaras. Poros gyvenime iš pat pradžių atsiranda šiokių tokių nesutarimų, apie kuriuos nusprendžiama nekalbėti, nes karštai tikimasi, kad meilė galų gale išspręs visas problemas. Tų problemų po truputį nepastebimai daugėja, po kelerių metų jos prasiveržia ir sunaikina bet kokią galimybę gyventi kartu.

Kai dingsta seksualinis potraukis, tai ir žmogaus kūnas tampa šiek tiek svetimas... Išnykus erotiškumui, visada tuoj pat ima nykti ir švelnumas. Nebūna išgryninto ryšio, aukščiausios sielų sąjungos ar ko nors panašaus į tai... Kai dingsta fizinė meilė, dingsta viskas... Jaunystė, grožis, jėga: fizinės meilės kriterijai tokie patys, kaip ir nacizmo.

Naminius gyvūnėlius ispanai ėmė laikyti nelabai seniai. Tradicinės katalikiškos, žiaurios macho kultūros šalis dar neseniai buvo jiems abejinga, o kartais net negailestinga. Bet niveliacija neaplenkė ir jos. Visose srityse. Ir Ispanija priartėjo prie Europos, o ypač prie Anglijos normų. Vis daugėjo homoseksualų ir juos toleravo. Ėmė plisti vegetariškas maistas, taip pat New Age žaisliukai. Naminiai   gyvūnėliai, čia gražiai vadinami mascotas, šeimose po truputį ėmė keisti vaikus.

[Danielius 24] Žmonės jau žinojo, kad meilė be išlygų yra galimybės būti laimingam sąlyga.

Gerumas, užuojauta, ištikimybė, altruizmas egzistuoja greta mūsų lyg nesuvokiama paslaptis

..............

Kelti geidulius iki tokio lygio, kad nebegalėtum tverti, ir vis labiau varžyti priemones tuos geidulius patenkinti – toks vienintelis Vakarų visuomenės principas.

Niekas negali peržengti per save, rašė Šopenhaueris, aiškindamas, kad du pernelyg skirtingo intelekto individai negali keistis mintimis.

Apskritai žlugusi meilė pavirsta ne abejingumu, juo labiau ne draugyste, ji virsta neapykanta.

[Danielius 24]

Yra 6174 žmonių gyvenimo aprašymai... visuose randame vieną bendrą dalyką, beje, tik vieną: senatvės teikiamos moralinės kančios yra nepakeliamos.

Be abejo, Briuno1 trumpame brutaliame pasakojime pateikia sukrečiamą pavyzdį: teigia esąs „pilnas jaunatviškų geismų, bet seno kūno“. Kartoju, visi liudijimai sutampa... Niekada žmonija netikėjo, kad senatvė yra malonumo dalis, bet per tuos metus, kai nyko žmonių giminė, išryškėjo žiauri tikrovė – išaugo savanoriškų mirčių skaičius. Sveikatos apsaugos institucijos tą reiškinį droviai vadino išėjimu. Jis artėjo prie 100%. Vidutinis išėjimo amžius pasaulyje buvo 60 metų.

Šie skaičiai – ilgas evoliucijos rezultatas. Danieliaus 1 laikais tas reiškinys tik prasidėjo, vidutinis mirtingumo amžius buvo daug vėlyvesnis, o pagyvenusių žmonių savižudybės – dar retos. Bet bjaurūs, sunykę senių kūnai jau buvo tapę visuotinio pasibjaurėjimo objektais. Be abejo, 2003 metų vasaros karščiai, sukėlė Prancūzijoje ypač didelį mirtingumą, turėjo priversti suprasti reiškinio esmę. „Senių paradas“, - rašė Liberation kitą dieną po to, kai buvo paskelbti pirmieji skaičiai (šalyje per dvi savaites mirė daugiau negu 10 000 žmonių). Vieni mirė vieniši savo butuose, kiti ligoninėse ar senelių namuose, bet kad ir kaip būtų, visi mirė dėl priežiūros stokos. Per keletą kitų savaičių tas pats laikraštis išspausdino seriją žiaurių reportažų, iliustruotų nuotraukomis, vertomis koncentracijos stovyklų. Buvo aprašyta senių, sugrūstų į dideles bendras palatas, agonija. Jie nuogi, tik su sauskelnėmis, guli lovose, dejuoja visą dieną, bet niekas neprieina pagirdyti ištroškusiųjų – paduoti stiklinės vandens. Aprašė ir slaugių pastangas, slaugės negalėjo surasti atostogaujančių giminaičių. Tik nuolat išnešdavo lavonus, kad būtų vietos vėl atgabentiems žmonėms. „Vaizdai, nederantys moderniai šaliai“, - rašė žurnalistas, nesuprasdamas, kaip galima įrodyti, jog Prancūzija tampa moderni, kai šioje modernioje šalyje seniai yra atliekos, tokios nepagarbos protėviams neįmanoma įsivaizduoti Afrikoje arba tradicijų besilaikančioje Azijos šalyje.

Tie vaizdai tuoj pat sukėlė teisėtą pasipiktinimą. Skatinama ir vis dažniau laisvai pasirenkama eutanazija per keletą artimiausių dešimtmečių turėjo išspręsti problemą.

.................

[Danielius 24]

Tuo metu, kai gyveni Danielius1, buvo manoma, jog vyriškos negalios priežastys yra psichologinės. Šiandien aišku: pagrindinė priežastis – hormonų veiklos sutrikimai, o psichologiniai veiksniai visai menki, ir niekada negali žinoti, ar tikrai pasireiškia jų įtaka.

..............

Tiek daug dirbau tikriausiai todėl, kad nemokėjau linksmintis. Būčiau nekaip jautęsis baruose ar naktiniuose klubuose, vakarėliuose, kuriuos rengdavo siuvėjai ir kur defiliuodavo VIP‘ai. Mano neišsiskirianti išvaizda ir intravertiškas charakteris neteikė daug vilčių, kad būsiu šventės karalius. Taigi dirbau, nes kito užsiėmimo neturėjau.

Jis (mokslininkas) aiškino, kad žmogaus protas vystosi, kai smegenyse susidaro ir stiprėja cheminis įvairaus neuronų grandinės junginys. Neuronų gali būti nuo dviejų iki 50, netgi daugiau. Žmogaus smegenys turi keletą milijardų neuronų, todėl įmanomas kombinacijų, taigi ir grandinių, skaičius yra milžiniškas. Jis, pavyzdžiui, daug kartų viršija visatos molekulių skaičių.

Kiekvieno žmogaus grandinių skaičius vis kitoks, todėl Mokslininkas teigė, kad to pakanka paaiškinti, kodėl toks didžiulis laipsniškumo skirtumas tarp kvailumo ir genialumo. Bet dar įdomiau tai, kad neuronų grandinę dėl joje besikaupiančių jonų darosi vis lengviau sukurti, rezultatas – grandinė savaime progresuoja. Galutinis rezultatas – mąstymo sutrikimai, toksikomanija, bloga nuotaika. Reiškinį patvirtino ir individualios psichologinės reakcijos, ir socialiniai ryšiai. Susijungę į visumą tie reiškiniai sustiprėja, bandymas nuraminti dviejų žmonių konfliktą dažniausiai tampa neįmanomas.

[Mokslininkas]: „... kiekvieną kartą, kai vėl imame nagrinėti praeitį ir prisimename kokį skausmingą epizodą, atsiranda daugiau galimybių tą epizodą pakartoti... Užuot žengę į priekį, mes užsisklendžiame savyje. Kai mus kankina sielvartas, kai mes nusivylę, kai mums kas nors trukdo gyventi, privalome pirmiausia persikraustyti į kitą vietą, sudeginti nuotraukas, stengtis apie tai su niekuo nekalbėti. Slopinami prisiminimai ima nykti. Tai gali trukti ilgai, bet jie ikrai nyksta. Grandinė nutrūksta. “

Jei nebūtų automobilių, tikrai kiltų klausimas, apie ką galėtų kalbėtis vyrai.

Sunkiausia diagnozuoti nedidelę šizofreniją, tad apie daugelį sekėjų nelabai galėjau ką nors pasakyti. Patrikas, aišku, jais tikėjo, tai, beje, šiek tiek kėlė nerimą, nes tas žmogus užėmė svarbų postą Liuksemburgo banke, per kurį tekėjo sumos, kartais viršijančios milijardą eurų, o jis pats tikėjo fikcijomis, visiškai prieštaraujančioms patiems elementariausiems Darvino teiginiams.

[Mokslininkas] perspėjo mane, kad pernelyg aklai netikėčiau primityvoka Darvino teorija, kuria vis mažiau tiki rimti tyrinėtojai. Iš tikrųjų žmonių giminę labiausiai paveikė ne natūralioji atranka, bet genetikos kaprizai, taigi grynas atsitiktinumas ir tai, kad atsirado geografiškai izoliuotos visuomenės arba atskiri biotopai.

....

[Danielius 24] Mes, kaip ir senieji žmonės, neatsikratėme individo statuso ir su juo susijusio nemalonaus visiškos vienatvės pojūčio. Bet, priešingai nei jie, mes žinome, kad tas statusas yra tik suvokiamos nesėkmės pasekmė, kitas nebūties vardas, žodžio išnykimas. Apgaubti mirties, žinodami, kad ji neišvengiama, mes nebepajėgiame gyventi dabartyje. Kai kuriems žmonėms vienatvė galėjo sukelti džiaugsmą, nes jie atsikratė kolektyvo, bet tie vienišiai, kurie neteko įprastos aplinkos, tuoj susidurdavo su naujais dėsniais ir kitu kolektyvu. Šiandien nebėra jokio kolektyvo, visos gentys išsibarstė, ir mes suprantame, kad esame atsiskyrę vieni nuo kitų, bet panašūs vieni į kitus, ir jau nebenorime būti kartu.

..............

[Vincentas]: „Manau, sulaukus tam tikro amžiaus pasidaro sunkoka bendrauti... Nelieka nei progų, nei noro kur nors išeiti. Be to, turiu daug darbų – visokie formalumai, rūpesčiai... pirkiniai, skalbiniai. Daugiau laiko tenka skirti sveikatos priežiūrai, vien todėl, kad kūnas tavęs klausytų. Nuo tam tikro amžiaus gyvenimas neišvengiamai tampa suvaržytas.

[...]

Manau, kad revoliucionieriai yra tie, kurie sugeba pasitikti pasaulio brutalumą ir atsakyti dar didesniu brutalumu.“

...............

[Danielius1] Kai buvau laimingas pirmojoje gyvenimo pusėje, supranti tik tada, kai tą laimę prarandi. Paskui ateina kitas laikotarpis, kai, būdamas laimingas, jau žinai, kad galų gale tos laimės neteksi. Susitikęs gražuolę, supratau, kad sulaukiau minėto antrojo laikotarpio. Taip pat supratau, kad dar neatėjo trečiasis – tikroje senatvė, nes tada nuojauta, jog laimę prarasi, neleidžia mėgautis esama laime.

Mes visi klystame galvodami, kad esame atsparūs. Visi baigia tuo, kad miršta dėl meilės, arba tiksliau dėl to, kad meilė baigiasi.

.............

Kai esi įsimylėjęs, vienintelis būdas išgyventi yra to neparodyti mylimai moteriai, kad ir kas būtų, turi apsimesti esąs šiek tiek abejingas. Paprasta, bet labai liūdna tiesa! Didelis kaltinimas vyrui!... Visada maniau, kad šis teiginys – tikra tiesa, ir niekada neketinau elgtis kitaip. Meilė tave padaro silpną, o silpnesnis poroje yra engiamas, kankinamas ir galų gale nužudomas partnerio, kuris savo ruožtu engia, kankina ir nužudo negalvodamas nieko bloga. Net nejaučia malonumo, būna visiškai abejingas. Vyrai dažniausiai tai vadina meile.

...............

[Danielius 25] Nesunku pasakyti, kas yra meilė, bet tarp gyvų būtybių ji nedažna. Šunų dėka galime gerbti meilę ir džiaugtis, kad galime ją pajusti. Kas, jei ne mylinti mašina, yra šuo? Jam parodoma žmogiška būtybė, o jo misija – mylėti tą būtybę. Kad ir nemielas žmogus, niekšas, sugedęs arba kvailas, šuo vis tiek jį myli. Senesniems žmonėms ta jo savybė buvo tokia netikėtai jaudinanti, kad dauguma jų, kaip tvirtina visi šaltiniai, atsilygindavo jiems tuo pačiu – meile. Taigi šuo buvo mylinti ir prie savęs traukianti mašina, bet taip elgėsi tik šunys. Mylėjo tik vieną žmogų.

Šiuolaikiniame pasaulyje gali keistis partneriais, būti biseksualas, transvestitas, puošti intymias vietas blizgučiais, bet negali būti per senas.

...aiškinau jai, kad karjerą padariau ir turtą susikroviau blogus žmonių instinktus pavertęs komercija, nes Vakarai absurdiškai gerbia cinizmą ir blogį. Kad jaučiuosi galįs teigit, jog iš visų prekybininkų, pardavinėjančių blogį, Laris Klarkas yra vienas tipiškiausių, vienas vulgariausių. Vien todėl, kad jis nesivaržo aukštinti jaunų ir niekinti senų, kad visi jo filmai skatina vaikus elgtis su savo tėvais be menkiausio humaniškumo, be užuojautos, kad juose nėra nieko naujo nei originalaus. Jau penkiasdešimt metų tas pats kartojasi visose kultūros srityse. Ši neva kultūrinė tendencija iš tikrųjų tik slepia norą grįžti į primityvią visuomenę, kai jauni, be skrupulų ir nesusimąstydami, atsikrato senių. Vien todėl, kad pastarieji neturi jėgų apsiginti. Taigi ši tendencija tebuvo modernios visuomenės brutalus, tipiškas žingsnis atgal į stadiją, buvusią iki civilizacijos, nes kiekviena civilizacija verta tiek, kiek ji skiria dėmesio patiems silpniausiems, tiems, kurie jau nebėra nei produktyvūs, nei pageidautini.

... Naudinga nagrinėti moralines problemas, kurios daugelį matų buvo labai griežtai cenzūruojamos, tad dažniausiai visi įtarinėja, kad jos nepadorios, todėl iš karto ima domėtis. Kliūtis tik tokia, kad tos problemos niekada nevertinamos kaip labai rimtos.

... jie (seniai) nebeturi teisės pasipriešinti juos be skrupulų naikinančiam pasauliui. Jie tapo bejėgiu grobiu smurtaujantiems kriminalinių polinkių jaunuoliams. Paskui paprasčiausiai uždaromi į šlykščią marintuvę, kur juos žemina ir su jais blogai elgiasi besmegeniai slaugytojai. Be to, jiems neleidžiama maištauti, iš jų atimta teisė į seksualumą, teisė į malonumus, teisė į meilę. Tai – jaunimo privilegija ir, jei tų dalykų ima norėti kiti, jų elgesys stebina. Viskas, kas neatitinka jaunimo interesų, iš anksto pasmerkiama. Apskritai seniai visais atžvilgiais vertinami kaip grynos atliekos, kurioms leidžiama vegetuoti su daugybe išlygų, o jų gyvenimas vis labiau ir labiau reglamentuojamas.

Labai graži mergina visus priverčia šypsotis, ją pamačius nebelieka jokių sunkumų, ją visur sutinka kaip pasaulio karalienę. Tad ji neišvengiamai tampa savotiška egoizmo ir žavėjimosi pabaisa. Šiuo atveju fizinis grožis vaidina tokį pat vaidmenį kaip mėlynas kraujas Senojo režimo laikais. paauglystėje tokia mergina gali trumpai suvokti, kad jos grožis – paprasčiausias atsitiktinumas, bet daugumai tokią mintį greitai užgožia įsitikinimas, kad jų išskirtinumas įgimtas, natūralus, instinktyvus ir todėl jos tikrai aukščiau nei visi kiti. Kiekvienas, turintis reikalų su tokia mergina, stengiasi, kad ji neturėtų jokių rūpesčių, bando atspėti menkiausią norą, o tada labai graži mergina neišvengiamai pradeda vertinti visus kaip tarnus, o pati mano turinti tik vieną rūpestį – išlikti erotiškai patraukli. Jai belieka sulaukti, kol atsiras tinkamas vaikinas, kuriam nusišypsos laimė. Moralės požiūriu ją išgelbėti gali tik vienintelis dalykas – atsakomybė už silpnesnį, kada pati turės stengtis patenkinti tos būtybės fizinius poreikius, rūpintis sveikata, gyvybe. Ta būtybė galėtų būti brolis arba jaunesnė sesuo, naminis gyvūnas ar bet kas kitas.

Kad ir koks nesuvaldomas būtų fizinis potraukis, jo man niekada nepakako, kad pamilčiau. Kad pasiekčiau tą aukščiau sią stadiją, man reikėjo fizinį potraukį lydinčios (keistas derinys) užuojautos geidžiamai būtybei. Aišku, kiekvienas gyvas padaras nusipelno užuojautos vien todėl, kad jis gyvas ir todėl neapsaugotas nuo begalinių kančių, bet kai susiduri su jauna, sveikata trykštančia būtybe, toks požiūris lieka tik teorija.

Visa energija kyla dėl seksualumo. Išimčių nebūna. Kai gyvūnas nebegali daugintis, jis tampa visiškai niekam nereikalingas. Tas pats nutinka ir vyrams. Kai dingsta seksualinis instinktas, rašė Šopenhaueris, tikrasis gyvenimas baigiasi. Viena jo metafora pasibjaurėtinai žiauri: „Žmogaus gyvenimas panašus į teatro spektaklį, kurio pradžioje aktoriai gyvi, o pabaigoje vaidina tais pačiais rūbais aprengti automatai“.

............

Sunku būti švelniam, kai bendrauja vyrai, nes jų švelnumą sunku apibūdinti, jis nenusakomas, bet visada šiek tiek skausmingas.

[Mokslininkas] Iš ko susideda medžiaga (sudaranti žmogų), šiandien žinome gramo tikslumu. Tai praprasti cheminiai elementai, kurių gausu negyvojoje gamtoje. Žinome ir kas yra informacija, bent jau jos funkcionavimo principus. Pagrindas – DNR. Tiek branduolio, tiek mitochondrijų. DNR užrašyta ne tik visam kūnui sukurti ir embriogenezei būtina informacija, vėliau ji reguliuoja organizmo funkcijas. Taigi ar galėtume išvengti embriogenezės stadijos? Kodėl, pasinaudojus DNR teikiama schema, iš cheminių elementų nesukūrus žmogaus? Visiškai aišku, kad ateityje mūsų laukia toks kelias. Ateities žmonės gims kaip jau suaugę aštuoniolikmečiai, o vėliau tas modelis bus kartojamas. Dėl šios idealios formos žmonės taps nemirtingi, nemirtingi tapsime ir mes, jei mano tyrimai seksis taip, kaip aš tikiuosi. Klonavimas tėra primityvus būdas, tiesiogiai nukopijuotas iš dauginimosi natūraliuoju būdu. Embriono vystymasis nieko neduoda, jis gali būti išsigimimų ir klaidų šaltinis. Kai mes sukursime struktūrą ir turėsime būtinas medžiagas, tas etapas taps nereikalingas. Bet jei kalbėsime apie žmogaus smegenis – kitas reikalas... Iš tikrųjų egzistuoja keletas įgimtų dalykų, į genetinį kodą būna įrašyti keletas pagrindinių elementų – gabumai ir charakterio bruožai. Bet iš tiesų žmogaus asmenybė – tai, kas sudaro mūsų individualumą ir mūsų atmintį, - formuojasi iš lėto, per visą mūsų gyvenimą, nes intensyvėja antrinių neuroninių tinklų ir sinapsių cheminiai procesai. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad asmeninis gyvenimas sukuria individą.

.....

[Danielius25] Blogiausia, kad jo [Mokslininko] idėjos apie smegenų veiklos moduliavimą irgi turėjo pasitvirtinti, bet žmogaus smegenų palyginimas su Turingo skystųjų kristalų mašina galų gale turėjo būti pripažintas visiška nesąmone. Žmogaus sąmonėje tikrai vyko nealgoritminiai procesai, ir tikrovėje tai jau 1930 metais įrodė Gėdelis, aiškindamas, kad neįrodomi teiginiai tikrai gali būti pripažinti teisingais.

...............

...informacija, skirtingai nei medžiaga, nemirtinga.

Jie (pora) dar buvo toje žavingoje stadijoje, kai žmogus stengiasi pažinti kito pasaulį, kai nori žavėtis tuo, kuo žavisi kitas, pralinksmėti nuo to, nuo ko pralinksmėja kitas, kai jis dalijasi kito linksmybėmis, džiaugsmais, sunkumais. Ji žiūrėjo į jį švelniai susižavėjusi, kaip moteris, kuri žino, kad ją pasirinko vyras, ir dėl to džiaugiasi, kuri dar ne visai įprato turėti greta draugą, tik jai skirtą vyrą, ir mano, kad gyvenimas bus puikus.

[Faras] ... mano nuomone, pernelyg daug kalbame apie mūsų teiginių mokslinę pusę. Egzistuoja ekologinis judėjimas Naujasis amžius, jo narius baimina agresyvios technologijos, todėl jie smerkia žmogaus dominavimą gamtoje. Tie žmonės visiškai atmeta krikščioniškąsias tradicijas, jiems artimesnė pagonybė arba budizmas...

... vaikščiojo nuogi, nes tai tinka kiekvienai laisvai ir išdidžiai būtybei, atmetusiai kaltės ir gėdos jausmą  pranašas mokė, kad Adomo nuodėmės vaisiai jau išnyko...

Galų gale tai buvo savotiška gentis (pranašo sekėjai), indėnų gentis, turinti moderniausią techniką. Manau, kiekvienas narys turėjo interneto ryšį, nes to griežtai reikalavo pranašas. Kitaip būtų buvę neįmanoma jiems greitai perdavinėti nurodymų. Matyt, jie intensyviai bendravo internetu, bet dabar į akis krito tai, kad sėdėjo vieniši ir tylūs. Kiekvienas tylėdamas prie savo palapinės. Vienas nuo kito buvo per keletą metrų, bet atrodė, kad vieni kitų nepastebi... Perėjau visas alėjas, praėjau pro keletą šimtų palapinių, bet niekas manęs neprašnekino. Ik linktelėdavo galvą ir kukliai nusišypsodavo. Iš pradžių maniau, kad jie galbūt šiek tiek drovisi. Aš buvau VIP‘as, turėjau privilegiją kalbėtis su pačiu pranašu. Bet labai greitai prisiminiau, kad ir alėjoje, susitikę vieni kitus, jie elgdavosi visai taip pat.

... visi įprato, kad asmenybės (pranašo atstovai spaudai) pasisako žiniasklaidoje ir kalba įvairiausiomis temomis. Bet jų mintys nuspėjamos, ir niekas į jas nekreipia rimto dėmesio. Apskritai sensacijų besivaikanti sistema skatina šlykštų konsensusą ir jau seniai susikompromitavo dėl savo menkavertiškumo.

... Joks žmogaus sumanytas projektas nekuriamas nesitikint jį įgyvendinti artimiausiu metu. Tiksliau – maksimalus terminas priklauso nuo to, kiek tikisi gyventi projekto autorius. Ž,unija niekada nemokėjo iš kartos į kartą dirbti kaip viena komanda, nors galų gale visada buvo taip: žmonės gyveno, mirė, o naujos kartos naudojosi praeities laimėjimais... Tačiau taip niekada nekalbėjo projektų autoriai. Jie nūdo tą faktą nutylėti, nes kitu atveju paprasčiausiai būtų nustoję dirbti – tik atsigulę ir laukę mirties.

Prisiminęs Foksą suvokiau, kad šuns nužudymas mane sujaudintų tiek pat, kiek ir žmogaus, o gal net labiau. Paskui paprasčiausiai lioviausi mąstęs, taip visada elgdavausi sunkokomis savo gyvenimo akimirkomis.

............

Pamaniau tada, jog tokia ir yra tikroji meno paskirtis – parodyti įsivaizduojamus pasaulius, neegzistuojančius pasaulius, man niekada neteko patirti ką nors panašaus ir net neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Supratau ir tai, kad ironija, komizmas, humoras privalės išnykti, nes ateities pasaulis bus laimės pasaulis ir tokiems dalykams tikrai neliks vietos.

Tada supratau, kodėl pilkieji kardinolai ir net paprasti istorinio įvykio liudininkai, kurių paslaptinga veikla lieka nežinoma plačiajai visuomenei, vėliau ar anksčiau pajunta poreikį palengvinti sąžinę ir viską, ką žino, išdėstyti popieriuje.

............

... Buvau pasiruošęs maldauti paimti mane kartu. Paskui netyčia pamačiau veidrodyje savo veido atspindį ir supratau. Man jau gerokai per 40, veide atsispindėjo rūpesčiai, jis buvo sustiręs, įrašyta gyvenimo patirtis, atsakomybė, sielvartas. Tikrai neatrodžiau kaip žmogus, su kuriuo kiltų noras linksmintis. Buvau pasmerktas.

......

Mano galvoje buvo keistai tuščia. Manau, panašiai jaučiasi pasmerkti mirti, kai laukia teismo nuosprendžio įvykdymo. Išskyrus galbūt tuos, kurie tiki Dievą. Niekada netikėjau, kad jie paskutines valandas praleidžia mąstydami apie prabėgusį gyvenimą ir suvedinėdami sąžinės balansą. Paprasčiausiai manau, kad jie bando praleisti laiką kiek įmanoma ramiau...

Estera buvo už kelių metrų, bet, kai aš atsisėdau, neatkreipė į mane dėmesio. Ji ir toliau plepėjo su draugais, prisimindama kitus vakarėlius. Tą akimirką aš supratau. Ji vyksta į JAV metams, galbūt visiems laikams. Ten ji susiras naujų draugų ir, žinoma, kitą boyfriend. Mane palieka, tai aišku, bet aš neturėjau jokio išskirtinio statuso, kaip ir kiti jos draugai. Tas ypatingas prieraišumo jausmas, kurį aš jaučiau, kuris mane vis labiau kankino, jau buvo absoliučiai svetimas. Ji negalėjo jo suvokti ir nesuprato, kodėl jis turėtų atsirasti. Mūsų kūnai buvo skirtingi. Mes negalėjome nei vienodai kentėti, nei vienodai džiaugtis. Mes buvome išties skirtingi. Izabelė nemėgo malonumo, bet Estera nemėgo meilės, ji nenorėjo įsimylėti, atmetė išskirtinumo, priklausomybės jausmą. Visa jos karta irgi tuos jausmus atmetė. Klaidžiojau tarp jų kaip priešistorinė pabaisa su savo romantiškomis kvailystėmis, prieraišumu ir kitais pančiais. Esterai, kaip ir visoms jos kartos merginoms, seksas tebuvo maloni pramoga, kurią valdo gundymas ir erotiškumas, nesukeliantis jokių sentimentalių įsipareigojimų. Gal meilė, kaip ir gailestis, anot Nyčės, visada buvo tik fikcija, kurią sugalvojo silpnieji, kad galėtų kaltinti stipriuosius ir apriboti pastarųjų laisvę ir įgimtą žiaurumą. Moterys buvo silpnos, ypač tada, kai gimdydavo, tad joms nuolat reikėjo galingo globėjo, todėl jos sugalvojo meilę. Bet šiandien jos stiprios, nepriklausomos ir laisvos, todėl nebesutinka nei įkvėpti, nei pačios patirti jausmą, kurio niekaip negalima motyvuoti. Tai, apie ką vyrai svajojo tūkstantį metų (šiandien tai su kaupu rodoma pornografiniuose filmuose, iš sekso siekiama atimti emocinę konotaciją ir patalpinti jį gryno malonumo sferoje), išsipildė šioje kartoje. To, ką jaučiau aš, tie jaunuoliai negalėjo nei jausti, nei gerai suprasti. Jei jie galėtų tai padaryti, pajustų savotišką sumišimą...  Kelis dešimtmečius mąstyta ir stengtasi, kol pagaliau pavyko iš savo širdžių išvyti vieną seniausių žmonijos jausmų. Tai jau padaryta. To, kas sunaikinta, nebeatkursi. Taip, kaip sudužusio puoduko šukės nesusiklijuos pačios. Jie pasiekė tikslą: niekada gyvenime nesužinos, kas yra meilė. Jie laisvi.

................

Liūdna, kai žlunga civilizacija, liūdna, kai matai skęstant jos gražiausias vertybes. Pradedi nekaip jaustis gyvenime ir galų gale imi galvoti apie islamo respublikos įkūrimą.

Ir šiemet, kaip kasmet, Prancūziją užplūdo didžiuliai karščiai. Ir, kaip kasmet, seniai mirė masiškai. Dėl prastos priežiūros. Ligoninėse ir senelių namuose. Bet taip dėjosi jau seniai, tad visi nustojo piktinis. Tai lyg ir tapo norma. Lyg natūralia priemone pagerinti statistinę situaciją, kad nebūtų pernelyg daug senių, nes jie visi nenaudingi šalies ekonominiam stabilumui.

... man regis, būtent tą akimirką suvokiau, jog netrukus pasaulyje prasidės naujas reiškinys. Tai, kad Vakaruose gali gimti nauja religija, jau savaime netikėta. Pastarųjų 30 metų Europos istorija ypač išgarsėjo visuotiniu, stulbinamai greitu tradicinių religijų žlugimu. Tokiose šalyse kaip Ispanija, Lenkija, Airija, gilus, visų išpažįstamas, masinis katalikų tikėji9mas jau nuo amžių veikė socialinio gyvenimo struktūrą: nustatydavo griežtus moralės reikalavimus, reguliavo santykius šeimoje, lėmė visą kultūrinę ir meninę kūrybą, socialinę hierarchiją, visuomenės susitarimus, diktavo gyvenimo taisykles. Per keletą metų, mažiau nei vienos kartos amžių, per neįtikėtinai trumpą laikotarpį visa tai dingo, išgaravo į nebūtį. Šiandien tose šalyse niekas nebetiki Dievo, visiškai jo nebepaiso, net pamiršo, kad tikėjo. Ir tai įvyko lengvai, be konfliktų, be jokios prievartos ar protestų, net rimtai neaptarus, kas gi vyksta. Taip lengvai, kaip krinta išorinių jėgų prilaikomas sunkus daiktas, vos tik tos jėgos nustoja veikti. Gal žmonių tikėjimai tikrai nebuvo visuotiniai, tvirti, nenuginčijami, kokius juos paprastai manėme esant. Gal priešingai – jie buvo žmogui laikini, netvirti, greitai atsirandantys ir išnykstantys.

............

Kai sugriaunama socialinė sistema, ji sugriaunama visiems laikams, ir neįmanoma grįžti atgal. Socialinės entropijos dėsnius, teoriškai tinkančius bet kokiai žmonių santykių sistemai...

.........

Taip pat niekada taip aiškiai nesupratau, kad žmonių santykiai gimsta, vystosi ir miršta remdamiesi neginčytinais determinizmo dėsniais. Jų neišvengsi, taip, kaip nepakeisi planetų judėjimo.

Gyvenimo negalima vertinti tik kaip smukimo, tai būtų klaidingas supaprastinimas.

Politiniai ir kariniai įvykiai, ekonominės transformacijos, estetiniai arba kultūriniai pokyčiai gali vaidinti žmonių gyvenime tam tikrą vaidmenį, kartais labai svarbų, bet niekas niekada neturės tokios didelės istorinės reikšmės, kurią būtų galima palyginti su naujos religijos plėtote ar egzistuojančios žlugimu.

.........

[Danielius25] Aukščiausioji sesuo teigia, kad pavydo, geismo ir noro pratęsti giminę kilmė ta pati – gyvenimo kančia. Gyvenimo kančia kaip paliatyvas verčia mus ieškoti kitokio gyvenimo. Turime pereiti šią stadiją, kad galėtume pasiekti būklę, kai paprasčiausias faktas, jog esame, jau savaime bus nuolatinio džiaugsmo priežastis, o tarpinė būsena tebus žaiimas savo noru, neesminis gyvenimo įvykis. Trumpiau tariant – turime pasiekti abejingumo laisvę, nes tai būtina tobulos ramybės sąlyga.

...........

...jau buvau pastebėjęs, jog ašaroti būdinga kai kuriems pagyvenusiems žmonėms. Kartais jų veidai ramūs, sustingę, mintys ramios, o galvos tuščios, bet kai jie susiduria su realiu gyvenimu, kai atbunda jų protas ir ima mąstyti, tuoj pat vėl pravirksta. Verkia ramiai, be paliovos, ištisas dienas.

..........

... ir tą akimirką pagaliau galėjau aiškiai pasakyti – seksualinis malonumas aukščiau už kitus ne todėl, kad rafinuotesnis ar jame daugiau smurto, jei palyginsime su visais kitais malonumais, kuriuos gali duoti gyvenimas. Tai ne tik vienintelis malonumas, visiškai nekenkiantis organizmui, bet, priešingai, kad jį pajustum, reikia, jog organizmas būtų aukščiausio gyvybingumo ir stipriausių jėgų. Jis – vienintelis malonumas, vienintelis tikras žmonių egzistencijos tikslas, nes visi kiti, susiję su prašmatniu maistu, tabaku, alkoholiu ar narkotikais, tėra juokinga ir beviltiška kompensacija, tėra menka savižudybė, nedrįstanti savęs taip įvardyti, tėra mėginimas kuo greičiau sunaikinti savo kūną, nebegalintį pajusti to vienintelio malonumo. Žmogaus gyvenimas irgi sutvarkytas siaubingai paprastai. Dvidešimt metų rašydamas skečus tik sukiojausi aplink realybę, kurią būčiau galėjęs apibūdinti keliais sakiniais. Jaunystė – laimės metas, vienintelis laimės laikas. Jaunų žmonių gyvenimas be darbo ir be rūpesčių, šiek tiek laiko sugaištama mokslui, tad jaunuoliai kūno džiaugsmams gali skirti į valias laiko. Gali žaisti, šokti, mylėti, susigalvoti kitokių malonumų. Gali paryčiui išeiti iš šventės kartu su išrinktais seksualiniais partneriais ir stebėti liūdną į darbą traukiančių tarnautojų vorą. Jie – žemės druska, jiems viskas duota, viskas leidžiama, viskas įmanoma. Vėliau, sukūrę šeimas ir atsidūrę suaugusiųjų pasaulyje, jie sužinos, kad gyvenime egzistuoja rūpesčiai, triūsas, atsakomybė, sunkumai. Turės mokėti mokesčius, paklusti administraciniams reikalavimams ir nuolatos, bejėgiškai ir gėdydamiesi, stebėti, kaip nepaliaujamai, iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau, degraduoja jų kūnai. Jie turės išlaikyti vaikus (kaip mirtinus priešus) savo pačių namuose, turės juos puoselėti, maitinti, nerimauti, kai jie sirgs, uždirbti jų išsilavinimui ir malonumams. Skirtingai nei gyvūnų, tas laikotarpis netruks tik vieną sezoną, jie iki gyvenimo pabaigos liks savo palikuonių vergai, ir laimė baigsis visiems laikams. Jie turės plušėti iki savo dienų galo, kęsti augančius kūno skausmus ir negalią. Iki tos dienos, kol niekam nebetiks ir juos visiems laikams išbrokuos kaip kitus varžančius ir nereikalingus senius. Jų vaikai tikrai neatsidėkos tuo pačiu, priešingai, tėvų pastangos, kad ir kokios įnirtingos, vaikams visada atrodys nepakankamos, ir visą laiką vaikai juos kaltins, kaltins tik todėl, kad buvo jų tėvai. Iš gyvenimo, kupino skausmo ir pažeminimo, bus be gailesčio išvytas džiaugsmas... Tokia tikroji kartų solidarumo esmė. Tai tikras ir paprastas holokaustas. Kiekvienos kitos kartos, turinčios ankstesniąją pakeisti, labui. Žiaurus, nesibaigiantis holokaustas, kurio nelydi nusiraminimas, paguoda, materialus ar dvasinis atlygis.

Taip prašoma perdalyti kortas, kai matai, kad negalėsi lošti.

......

[Vincentas] Žmogus negalėjo mylėti, jei nesvajojo apie nemirtingumą. Todėl moterys, be abejo, buvo artimesnės meilei, nes jų misija – duoti gyvybę.

Nekenčiau žmonijos, tai tiesa, nekenčiau jos iš pat pradžių, o dėl nesėkmių pasidariau piktas ir šiandien nekenčiau jos dar labiau... baigsiu gyvenimą taip, kaip jį pradėjau: visiškai vienas su savo mintimis, įtūžęs, iš neapykantos apimtas panikos, kurią dar labiau stiprins vasaros karštis.

„Iš esmės gimsti vienas, gyveni vienas ir miršti vienas“. Ją suvokdavo patys primityviausi protai, bet tokią pat išvadą padarydavo ir patys įžvalgiausi mąstytojai, bet kokiomis aplinkybėmis ji sulaukdavo visuotinio pritarimo. Vos išgirdęs šiuos žodžius kiekvienas pamanydavo, kad niekada negirdėjo nieko gražesnio, nieko gilesnio nei teisingesnio. Nesvarbu, kokio amžiaus, lyties, socialinės padėties pašnekovai... Tokia visuomenės nuostata tikrai negalėjo žadinti draugiškų jausmų. Draugiški jausmai atgyveno, suvaidino savo istorinį vaidmenį. jausmai buvo neišvengiami tuo pradiniu laikotarpiu, kai žmogus tapo protingas, bet šiandien jie – tik nenaudinga ir varžanti liekana. Panašiai atsitiko ir su seksualumu.

...........

Šį kartą aš tikrai užbaigiau savo darbus išnaudojau visas paskutines minutes, nėra kuo paaiškinti mano buvimą šioje žemėje, neliko jokių ryšių, konkretaus tikslo. Vis dėlto yra kažkas, kažkas baisaus, kas plaukioja erdvėje ir, atrodo, nori priartėti. Kad ir kaip tiksliai būtų nusakomas liūdesys, sielvartas, netektis, yra dar vienas dalykas, kurį būtų galima pavadinti gryna erdvės baime. Ar tai jau paskutinė stadija? Ką aš padariau, jei nusipelniau tokio likimo? Ką apskritai padarė žmonės? Nebejaučiu savyje neapykantos, nesuprantu, už ko galėčiau kabintis, jokio orientyro, jokio ženklo. Mane apėmusi baimė, visa ko tiesa, ji visu kuo prilygsta mūsų matomam pasauliui. Nebėra realaus pasaulio, pasaulio, kurį gali jausti, žmogiškojo pasaulio. Aš išėjau iš laiko, nebeturiu nei praeities, nei ateities, nebėra manyje nei liūdesio, nei planų, nei nostalgijos, nei vienišumo jausmo, nei vilties. Liko tik baimė.

Erdvė ateina, artėja ir nori mane praryti...

.............

[Danielius25] Pirmtakai pažymėjo, kad dėl savo prigimčiai būdingų prieštaravimų Danielius būtų galėjęs tik toliau ciniškai svyruoti tarp nusivylimo ir vilties, po truputį artėdamas prie būsenos, kai jaučiama visiška vienatvė, ir tas jausmas gilėja, nes tai susiję su senėjimu ir gyvybinio tonuso netekimu.

.............

[Trečia dalis. Paskutinis komentaras, epilogas.]

„Kiek laiko gyvuos sąlygos klestėti blogiui?“ – klausė pati savęs Aukščiausioji sesuo... „Jos gyvuos tol, kol moterys gimdys“... Aukščiausioji sesuo aiškino, kad jokia žmonių problema negalės būti nors minimaliai išspręsta, jei drastiškai nebus sumažintas Žemės gyventojų skaičius. Toliau ji aiškino, kad puiki, išskirtinė istorinė proga protingai sumažinti gyventojų skaičių atsirado XXI amžiaus pradžioje. Vienu metu Europoje (dėl gimstamumo kreivės žemėjimo) ir Afrikoje (dėl epidemijų ir AIDS). Žmonija nepanoro pasinaudoti ta galimybe ir ėmė vykdyti masinės imigracijos politiką, todėl ji visiškai atsakinga už vėliau kilusius etninius ir religinius karus, kurie ir buvo Pirmojo žmonių giminės sumažėjimo preliudas.

[Danielius25] Paskutinieji žmonių civilizacijos amžiai garsėjo tuo, kad Vakarų Europoje radosi judėjimų, kuriuos sukėlė keista mazochizmo ideologija... Tie judėjimai reikalavo, kad „gamta“ būtų saugoma nuo netinkamos veiklos, ir įrodinėjo, kad visos gyvūnų rūšys, nesvarbu, koks išsivystymo laipsnis, turi lygias „teises“ gyventi planetoje. Kai kurie tų judėjimų nariai, tiesą sakant, nuolat palaikė gyvūnų, o ne žmonių pusę. Jie labiau apgailestavo, išgirdę, jog išnyko kokia nors bestuburių rūšis, negu dėl viso žemyno gyventojus kamuojančio bado. Šiandien mums sunkoka suprasti sąvokas „gamta“ ir „teisė“, kuriomis jie labai laisvai manipuliavo. Tose paskutinėse ideologijose mes paprasčiausiai įžvelgiame žmonijos noro atsigręžti prieš save pačią simptomą – norą sunaikinti savo egzistenciją, nes jautė, kad ta egzistencija neatitinka jos lūkesčių. Kad ir kaip būtų, „ekologai“ visiškai neįvertino gyvojo pasaulio sugebėjimo prisitaikyti, neįvertino to, jog gyvasis pasaulis greitai atkurdavo dermę ant sugriauto pasaulio griuvėsių. Mano pirmieji proseneliai – naujieji žmonės, pavyzdžiui, Danielius3/4, - pabrėžia lengvą ironiją, kurią jie pajuto, matydami, kaip tankios girios, pilnos vilkų ir lokių, greitai užkariauja senųjų industrinių kompleksų teritorijas...

[25] Mano prisirišimas prie gyvenimo, kitaip negu žmonių, nebuvo labai stiprus. Aukščiausios sesers mokymas visą dėmesį skyrė abejingumui. Suradęs pirmapradį pasaulį, jaučiausi jam esąs netinkamas, laikinas, nes tas pasaulis buvo orientuotas į išgyvenimą, rūšies tęstinumą.

[25] Vis sunkiau darėsi suvokti, kodėl palikau abstrakčią, virtualią naujųjų žmonių bendruomenę. Gyvenimas be aistrų buvo senių gyvenimas. Žiūrėjome į pasaulį aiškiu žvilgsniu, ir tame žvilgsnyje palankumo pasauliui nebuvo. Pažinome gyvūnų pasaulį, pažinome žmonių visuomenę; niekur nebuvo jokios paslapties ir nieko negalėjome laukti, išskyrus skerdynių pasikartojimą...

[25] Jei tikėsime, kad egzistuoja moralinių savybių paveldėjimas, nebus kuo stebėtis: natūralu, kad brutaliausi ir žiauriausi individai, tie, kurių agresyvumo potencialas didžiausias, dažniausiai išlieka gyvi per ilgalaikius konfliktus ir perduoda savo charakterį palikuonims..

[25] ... manyje, kaip ir visuose naujuosiuose žmonėse, buvo įsišaknijęs kažin koks fatališkumas, susijęs su mūsų nemirtingumu, dėl jo mes ir suartėjome su senovės žmonėmis, kuriems religija buvo giliai įaugusi į kraują. Protinės konfigūracijos dažniausiai ilgai pergyvena juos pagimdžiusią realybę. Dėl naujų technologijų tapęs nemirtingas ar bent jau pasiekęs stadiją, panašią į reinkarnaciją, Danielius1 taip ir liko nė kiek ne mažiau negu paprastas mirtingasis: nekantrus, įniršęs, godus. Nors savo noru ir pasitraukiau iš reprodukcinės sistemos, garantavusios man nemirtingumą, arba, tiksliau, iš begalinės savo genų reprodukcijos, žinojau – niekada gerai nesuvoksiu, kas yra mirtis. Niekada nepažinsiu nei sielvarto, nei geismo, nei baimės taip, kaip pažinojo žmogiškoji būtybė.

... didžiajame fragmente perskaičiau tekstą, tai buvo dialogas iš Platono „Puotos“. Jame Aristofanas dėsto savo meilės koncepciją:

„Taigi, kai vyras susitinka savo antrąją pusę, nesvarbu, kam jaučia potraukį, vaikinams ar moterims, juos abu paguna švelnumas, pasitikėjimas vienas antru ir meilė. Jie nebenori skirtis nė akimirką.

Tokie žmonės praleidžia visą gyvenimą kartu ir, beje, negali pasakyti, ko trokšta vienas iš kito. Nepanašu, kad savo draugijoje ieško tik kūno malonumų, galinčių juos džiuginti. Aišku, abiejų sielos trokšta kito dalyko, kurio negali įvardyti, bet atspėja ir leidžia atspėti“.

Puikiai atsimenu tęsinį: kalvis Hefaistas pasirodo dviem „kartu miegantiems“ mirtingiesiems ir siūlo juos sujungti ir sulydyti į vieną taip, kad „iš dviejų liktų tik vienas, po mirties Hado karalystėje jie bus ne dviese, bet vienas, tarytum mirę viena mirtimi“. Ypač gerai prisimenu paskutinius žodžius: „priežastis ta, jog kadaise buvome viena visuma. Noras ir pastangos būti ta visuma ir yra meilė“. Ši knyga nuodijo Vakarų visuomenę, paskui apskritai žmoniją, įskiepijo jai pasišlykštėjimą racionaliu gyvulišku elgesiu, įdiegė svajonę, kurios žmonija stengėsi atsikratyti daugiau nei du tūkstančius metų bet niekada iki galo jai nepavyko to pasiekti. Šiai jėgai nusilenkė ir pati krikščionybė, ir šventasis Paulius. „Du bus vienas kūnas, paslaptis yra didi, tvirtinu tai Kristaus ir Bažnyčios vardu“.

[25] Visata buvo uždara lyg kokonas ar stazė, panaši į archetipinį amžinybės vaizdą. Kaip ir visi naujieji žmonės aš nejaučiau nuobodulio; mano abejingą, laisvą sąmonę užpildydavo kai kurie prisiminimai, neaiškios svajos. Tačiau visiškai nejaučiau džiaugsmo ir tikros ramybės. Faktas, kad egzistuoju, jau nebuvo nelaimė. Savo noru, negalvodamas apie atgimimą ar mirtį, pasirinkau paprastą būtį, visiškai be jokio turinio.

[25] Anot kai kurių hipotezių, anglies biologija paseno, ir Ateities žmonės bus silicio būtybės, kurių civilizacija kursis, palaipsniui sujungdama į vieną sistemą sąmoningus, turinčius atmintį kompiuterių procesorius.

Vis dėlto gailėjausi, kad pasaulis mane pergyvens. Pasaulio tuštybė, apie kurią kalbėjo Danielius1... man dabar atrodė nepriimtina; įsivaizdavau, kad ji monotoniška, be potencialų, be šviesos.              

[25] Gyventi man liko gal koks 60 metų, daugiau nei 20 000 dienų, ir jos bus vienodos. Nemąstysiu ir nekentėsiu. Gyvenimo rūpesčiai liko toli; dabar atsidūriau ramioje erdvėje, iš kurios mane išves tik letalinis procesas.

Ilgai mėgavausi saulės arba žvaigždžių šviesa ir jaučiau tik neapibrėžtą, jėgų suteikiantį pojūtį. Laimė tebuvo nepasiekiamas horizontas. Pasaulis išdavė. Kūnas priklausys man neilgai. Niekada nepasieksiu nustatyto tikslo. Ateitis tuščia, ji – kalnas. Svajos mane dirgino. Aš buvau, manęs nebebuvo. Gyvenimas buvo realus.