Štai kokiame pasaulėlyje gyvenu aš ir tu bei apie maišto idėją.

Šio teksto pavadinimas pakankamai filosofinis ir tarsi įpareigojantis rašyti atsakingai viską pasvėrus, susumavus. Tarsi reikalauja skrupulingai tiksliai sudėti visus taškus ant „i“. Tačiau taip pat galime čia įžvelgti savotiškos ir (savi)kritikos ar (auto)ironijos, nes pavadinime pavartotas menkinantis ar mažybinis terminas: „pasaulėlis“. Taigi tai vertėtų pabrėžti tam, kad atkreiptumėte dėmesį, jog šio teksto autorius yra linkęs į autoironiją. Ironija, sarkastiškumas panaudotas laiku ir vietoje, mano galva, gyvenimui suteikia tam tikro postūmio, akceleracijos, pagreičio, ar motyvacijos. Vadinkite taip kaip norite, galite išsirinkti priimtiniausią jums pavadinimą ar susigalvoti jo sinonimą, tačiau tuomet, kai viešai išsijuoki iš savęs, tai nepavadinčiau savęs menkinimu, kaip kad daugeliui, veikiausiai, atrodo, bet mane tai veikia priešingai: neleidžia pulti į depresiją, melancholiją, flegmatizmą, ar į nuolatinį nuovargį (su pastaruoju, deja, tačiau kovoju visą savo gyvenimą: jis užklumpa mane netikėtai ir netikėtiniausiais gyvenimo momentais: grįžtant iš darbo, apsipirkinėjant parduotuvėje (ypač laukiant eilėje prie kasos)), gatvėje (ypač skersgatvyje) ar už kampo nugirstame pokalbyje. Nuovargis – nuolatinis mano gyvenimo palydovas. Deja, tačiau fizinis ar ypač mentalinis nuovargis yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko atsiranda depresijos. Natūraliai ir logiškai žiūrint, užsitęsęs chroninis nuovargis neabejotinai veda prie depresijos, o užsitęsusi depresija (kas nesuvokia, ką reiškia depresija, galiu labai paprastai savais žodžiais pakomentuoti: tai nuolatinis liūdesys, jausmas, kad gyvenimas beprasmis, neradimas vietos po saule (o kartais – ir po mėnuliu), kai tavęs niekas nedomina ir kai tavimi kaip asmenybe niekas nesidomi, kai tu esi abejingas tave supančiam pasaulėliui, lygiai taip pat tik dar labiau ignoruodamas tave tas pats pasaulėlis esti abejingas tau pačiam. Momentais rodosi, jog tas pasaulis tave, tavo egzistenciją abejingai neigia, kitais žodžiais tariant, tarsi nė neegzistuotum.

Šiuose vandenyse dažnai nardau. Įdomiausia yra tai, kad nuolat iš tų vandenų sugebu išnirti kone sausut sausutėlis. Man labai „padeda“ žmonės. Nežinau kaip, tačiau žmonės labai gerai atranda „aukas“. Jie tiesiog mėgaujasi psichologiškai tas aukas menkindami tiesiogiai, o dažniausiai, savaime suprantama, dėl politkorektiškumo,  egzistuojančio šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje, netiesiogiai. Būtent tada aš jiems sugebu smogti atgal ir atsakau (kaip čia meniškai išsireiškus) pergalingai triuškinančiais akordais: „užvedu savo vikšrinę haubicą“ (niemieckają mašiną – slaptąjį kozirį :)) ir visi psichologiniai vampyrai išsilaksto į kampus kaip kokie tarakonai.

Ar tie mano pavadintieji vampyrai yra tik mano vaizduotės vaisius, kaip kad dainuoja šiųmetis eurovizijos dainininkas (beje, aš gimiau tą pačią dieną kaip ir jis, tačiau jis gimė lygiai metais anksčiau už mane) ar kaip kad dainuoja The Cranberries: „What's in your head, in your head
Zombie, zombie, zombie“? Įdomus klausimas mano paties užduotas pačiam man. Į jį atsakysiu pakankamai įdomiai. Ir taip, ir ne. Arba taip, bet tik iš dalies. Matote aš nesu iš tų, kurie tiki idealiąja tiesa, kuri nušviesta vien tik baltai. Vienareikšmiško atsakymo iš manęs nesulauksit niekada. Nes mano mąstymas, kuris buvo įtakotas asmeninės gyvenimo patirties, neleidžia mąstyti etiketėmis. Aš neturiu juodųjų, baltųjų, žydrųjų ar rožinių sąrašų. Aš mąstau ne viena kryptimi. Mąstydamas aš sukuriu dominuojančią tezę daugeliu klausimų, tačiau taip pat stengiuosi atrasti kontraargumentų, kurie prieštarautų tai mano mūrinei tezei. Taip aš galų gale pastatau antitezę, kuri yra galbūt ir mažiau argumentuota negu tezė, tačiau antitezė neleidžia man tapti, atvirai pasakysiu, radikalu, kitaip sakant, nutrūkti nuo grandinės. Antitezė man leidžia plaukti pasroviui šiame civilizuotame pasaulyje. Necivilizuotame pasaulyje, pakaktų tezės, o tiksliau radikalios minties, kad ta kryptimi pradėtum judėti radikaliais judesiais.

Taigi grįžtant prie klausimo, ar mano vadinamieji vampyrai, demonai, ar zombiai yra tik mano paties vaisius, esantis mano galvoje, ar taip yra iš tikrųjų. Aš buvau atsakęs ir taip, ir ne. Aptarkime variantą „Taip“. Kažkur teko girdėti, jog kone kiekvienas mūsų turime tam tikrų psichologinių nukrypimų nuo tobulumo. Lieka ne itin aišku, kas tatai yra psichologinis tobulumo įsikūnijimas, tačiau pripažinkime patys sau, tikrai pamatysite, kad pasidarys kur kas lengviau taip gyventi, jei prisipažinsime, visų pirmiausia, patys sau, jog kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų neurozių. Mano supratimu, tai galėtų būti begalės dalykų: per didelė/ per maža priklausomybė nuo sekso, nesvietiškas rūkymas, priklausomybė nuo alkoholinių ir kofeininių gėrimų (įskaitant ir „red bulius“), priklausomybės kitos: žaidimams, nuolatinis noras žinoti kas vyksta pasaulyje (žinių/ straipsnių/ žiniasklaidos priklausomybė), įvairios fobijos ir t.t. ir panašiai. Darbe galbūt pernelyg daug stresuojate, galbūt susinervinę pridarote per daug klaidų ir dėl to iš pradžių pradedate keiktis mintyse, po to vis garsiau, jaučiate, jog viskas slysta iš rankų, o galbūt stresuojate ir per mažai (veikiausiai, netgi ir tai galime laikyti nukrypimu nuo normos, mano manymu) bei begalės kitų priklausomybių ir neurozių. Pavyzdžiui, galbūt būnate susikaustęs prie kitų savo gentainių ar bbd (jei turite tokį aparatą). Tai veikiausiai, bent iš dalies, o to ir siekiau, atsakiau į „taip“.

Dabar lieka atsakyti į „ne“. Pagal visuotinai nusistovėjusias normas ir dogmas, vyras negali atrodyti ar jaustis silpnas. Jeigu vyras, o aš, beje, jei dar šito nepastebėjote, esu vienas iš jų atstovų, atrodo išoriškai silpnai ir mentališkai nuvargęs ar liūdnas, kas jam karts nuo karto nutinka, tačiau tai ne itin būdinga ir retai sutinkamas fenomenas viešojoje erdvėje, bet visgi nutinka, tai kiti jo gentainiai ir netgi gentainės gali jį palaikyti, tarkim, pederastu, beje, tas posakis nebūtinai gali būti sakomas konkrečiai jam, o tik nugirstamas, arba šnekant su tavimi pasigirsta kaltinimai kitiems pavartojant šį terminą. Būtent tokie pasakymai ar dar kažkokie panašūs psichologiniai leitmotyvai į depresiją sparčiai artėjančiam ir pavargusiam nuo visko vyrui yra ypač žeidžiantys ir tokie dalykai luošina patį vyro vyriškumo pradą. Taigi tik nepradėkite man pasakoti, kad tai nedaroma sistemingai. Neaišku tik viena: ar tai daroma sąmoningai, ar pasąmoningai. Pagal mano mąstymo nevienakryptiškumą, manyčiau, kad ir viena, ir kita. The Cranberries man sufleruoja, jog tai the animal instinct. Hmm. Verta atkreipti į tai dėmesį. Veikiausiai silpnas vyras, kuris pagal fizinius duomenis ir gabaritus neturėtų būti silpnas, visuomenėje neturėtų rodytis, nes visuomenė turi tam tikras projekcijas į primatų instinktą. Seni vilkai, net jeigu buvo hierarchijos viršūnėje, nuvaromi iš gaujos numirti vieni, seni džiunglių karaliai jau nebekruš liūčių: tuo užsiims jaunesnė karta, kuomet suris ar sudraskys naujagimius liūtukus. Panašus pasąmoninis instinktas veikiausiai galioja ir pas žmones, tai veikiausiai yra vadinama būrio instinktu. Galbūt jis atsirado kai žmonės medžiojo mamutus, o gal dar seniau, kur kas seniau... Šiam dalykui turbūt reikėtų paskirti daugiau laiko kada nors, o dabar belieka pasakyti, jog taip yra ir aš tai pastebiu... tai kažkas panašaus kaip kalbėjimas apie orą? Jei atkreipėte dėmesį, tai gana dažnai pokalbis pradedamas tema apie orą, nes tai esti turbūt galime pavadinti savotišką ataugą mūsų genuose, kuri mena jau užsimintus mamutus ar dar senesnius laikus, kuomet oras buvo vitalinis išlikimo gentyje aspektas. Tai tėra tik mano viešos hipotezės.    

Tad kuom tas nesunaikinamas tankas pasireiškia? Visų pirma, kodėl jis nesunaikinamas? Tai yra didžiulė paslaptis, kurios man jums atskleisti nesinori. Visgi jūs manytumėte, jog tas, kuris nardo depresijos vandenyse, natūralu, turėtų rinktis savižudybę, be abejo, šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai vis plačiau ir išsamiau aptarinėjami. Kaip antai pensinio amžiaus senukai ar senjorai yra ne itin laukiami šiuolaikiniame pasaulyje, nes jie paprasčiausiai yra seni. Vis plačiau ir plačiau svarstoma, pirmiausiai, Dievu netikinčiuose, ateistiniuose kraštuose t.y. modernybės ir geriausią gyvenimo standartą atitinkančiose valstybėse, apie eutanazijos įvedimą... Savižudybė mano supratimu būtų mano gentainių didžiausias džiaugsmas: jie kurį laiką net apie tai pašnekėtų ir apšnekėtų koks aš buvau bei dar pagražintų išgalvodami netikėtiniausius scenarijus, kiti gi, nors tokių vargu ar būtų bent keletas, paliūdėtų bent porą dienų ir pamirštų mane su visam: juk gyvenimas virte verda – reikia suspėti suktis katile, kol dar nevėlu...

Nesvarbu Dievo teismas yra ar jo nėra, dėl to paskutiniojo teismo aš per daug nesuku sau galvos, kitaip sakant, stengiuosi per daug neapkraut smegenų vingių neišsprendžiamais klausimais. Visgi žmonių teismas vyksta kiekvieną akimirką ir tai tenka pripažinti. Šio teksto tema ir buvo apie žmonių teismą. Jei nusižudysi, vadinasi, pasiduosi prieš žmonių teismą, o jei maištausi prieš juos, tai eisi kaip Sizifas iki galo ir mano apibūdinto nesunaikinamo tanko (anksčiau laiko) arba nesunaikinamo laivo idėja gyvuos kartu su manimi tol, kol gyvuosiu ir aš pats. Paprasčiausias atsakymas į šį klausimą yra maišto idėja ir nuoroda į Sizifą, į Albero Kamiu esė „Sizifo mitas“. Per daug nesiplėtosiu, nes neesu tikras ar praplėsdamas tekstą sugebėčiau dar kaip nors jį papildyti geriau. Tam reikėtų atlikti mėnesių šlifavimo darbą ir skrupulingai kaligrafiškai sukurti maloniai skaitomą tekstuką. Deja, bet aš mėgstu tik eskizus. Tobulybės siekiniai man yra be galo tolimi horizontai.

Įdomu tai, kad netgi tobulybės siekimas taipogi sufleruoja mums maišto idėją: nes juk tobulybė yra nepasiekiama. Bet vis geriau kažką atliekant (tarkime, vis tobuliau sukuriant meno kūrinį), prie jos visgi priartėjama. Nors ji ir nepasiekiama mums, paprastiems žmonėms, tačiau kai kurie iš mūsų vis vien to siekia, kas kelia tam tikrą įspūdį ir net pagarbą, o tam, kuris prie tobulybės priartėja nors per žingsnį (nors jei ji nepasiekiama, tad tuomet jis, tiesą sakant, nejuda vietoje :) , bet turbūt jis to nežino arba...) sukelia tam tikrą pergalingą euforijos ir triumfo jausmą. Netobulas maištautojas menininkas „artėjantis“ tobulybės link, gali būti palyginamas su pirmuoju maištautoju, davusiu žmonėms ugnį – Prometėju. Įdomus dalykas, jei kalbėtume apie Dievą. Nenoriu per daug prisikalbėti, tačiau pats Aukščiausiasis, man regis esti toji tobulybė. Žmogus, kurdamas meno kūrinius, tam tikra prasme, artėja prie tos tobulybės, artėja prie Dievo, nes bet kokia kaina siekia pažinti savo kūrėją. Jei žiūrėsime iš šios perspektyvos, tatai yra didinga, gražu ir teisinga.

Tačiau jei į visą tai žiūrėsime iš mokslo perspektyvos, na tuomet popieriai rodosi prastokai. Mokslininkai, galbūt ne visi, tačiau tokių, apie kuriuos dabar čia žadu rašyti, egzistuoja. Ir tie mokslininkai puoselėja Prometėjo idėją. Jie būdami ribotais protais, na Dievas, būdamas tobulybė, mus sukūrė ne itin tobulus, nebent tobulus ilgaamžiškumo prasme. Jei tęsime šia trajektorija ar projekcija šią temą tai turime bent paviršutiniškai perskrosti biblijos vieną kitą leitmotyvą.

Taigi, kaip kad daugeliui žinoma, Liuciferis (kuris turi daug vardų, o taip pat kuo puikiausiai gali būti asocijuojamas ir su Prometėju), įsikūnijęs į gyvatę suviliojo Ievą paragauti vaisių iš žinių medžio, tai yra nuo to paties medžio vaisių, kuriuos Dievas uždraudė valgyti Adomui, na o Ieva, pagal idėją atsirado vėliau, tad ši to nežinojo (kita vertus, Ieva įkalbėjo Adomą suvalgyti „obuolį“ ir „praregėti“). Taigi pirmasis Dievo maištininkas Liuciferis, tam tikra prasme, užsimaskavęs gyvatės kailyje, galima sakyti, jog jis buvo ir pirmasis šnipas :D, sukėlė Ievai abejones tam, kad būtų ją galima labiau paveikti. Trumpai tariant, iš šios istorijos išeina tokia seka, jog Liuciferis apgavo žmones, Dievas užsirūstino dėl to, jog jo nepaklausė ir žmones ištrėmė iš rojaus sodo į Žemę tam, kad kentėtų, gyventų nepritekliuje, atgailautų už savo nuodėmes, galbūt tam, kad suprastų ką esti praradę, kad per savo gyvenimą apmąstytų savo prigimtinę nuodėmę eidami per gyvenimą kančios keliais. Tad ištremtieji žmonės automatiškai tapo jau nebetobulomis būtybėmis.

Tačiau po daugel metų nuo biblijos parašymo ir tos metaforinės istorijos jei grįžtume į šių dienų realijas, tai mes kuo puikiausiai galime pastebėti, jog kai kurie mokslininkai nepajėgia atsisakyti maišto idėjos prieš... Dievą! Jie patys turi Dievo kompleksą ir remiasi absoliučiai priešinga kryptimi nukreipta filosofija: jų tikėjimo pamatas yra prometėjiškasis arba liuciferiškasis, kitaip sakant. Jie nesidrovėdami Liuciferį lygina su šviesa ir... tiesa! Vargu bau ar galima lyginti pastarąjį su Dievu, nes Dievas yra vienintelė ir tikroji šviesa, Liuciferis visais amžiais tik stengėsi bet kokia kaina imituoti ir prilygti pačiam Aukščiausiajam. Taigi, tam tikra prasme, jis ir yra pirmasis maištininkas... Ir jis norėjo, deja, veikiausiai, ir tebenori prilygti Dievui, kas yra tiesiog neįmanoma Ir jis vis vien bando lošti kauliukais, nors Dievas nėra lošėjas...

Ta prasme, kai kurie mokslininkai, tai yra tie, kurie tebeturi Dievo kompleksą ir mėgina „lošti“, jie būdami riboti tiek protu, tiek fiziškai, tiek ir juslėmis, vis vien savotiškai maištaudami mėgina sukurti dirbtinį intelektą, sukurti robotą, kuris prilygtų žmogaus intelektui ir kai kuriais aspektais jį netgi lenktų, pavyzdžiui, galėtų gyventi amžinai. Tokie mokslininkai, jei jiems tatai pavyktų, visgi įgyvendintų tą vadinamąjį Dievo kompleksą, ir, tam tikra prasme, jie, būdami ribotomis būtybėmis, sugebėtų sukurti BESIELĘ būtybę, kuri būtų arba galėtų tapti (nes jos ilgaamžiškumo klausimas būtų išspręstas ir tokia besielė būtybė, galėtų gyventi amžinai, tad per tuos ilgus amžius galėtų pati save tobulinti, gludinti, kaip masonai mėgsta sakyti: iš kreivo šleivo akmens pa(si)daryti tobula plyta, o tam reikia jį (kreivą šleivą akmenį) skaldyti, tašyti, gremžti, šlifuoti ir visaip kitaip lyginti iki pat paskutinio štricho). Ar tai yra įmanoma? Niekas to nežino. Tačiau mokslininkai, yra tiesiog įsitikinę, jog jei jiems tatai pavyks įgyvendinti (tarkim, sukurti robotus su dirbtiniu intelektu, kurių proto pajėgumai prilygtų žmogui, o galbūt netgi jį ir lenktų) ir jei šie robotai nuspręstų mus, tai yra žmoniją, sunaikinti ir nušluoti absoliučiai nuo žemės paviršiaus, jie dėl to nemato absoliučiai nieko blogo ir tokiai idėjai turi labai racionalų ir paprastą paaiškinimą: jie tiesiog būtų pranašesni už mus, o jei jie pranašesni, tai kokia prasmė tam, kad mes egzistuotume, jie mus juk ir taip atsimins, jie bet kokiu atveju, bus mūsų vaikai ir neš žinią pasauliams apie mus net ir tuo atveju, jei mes būsime jų sunaikinti.

Tokiomis temomis, kurias esu paminėjęs pastarosiose pastraipose, ties jomis kontempliuodavau karts nuo karto eilę metų ir visa tai man dvelkė senais sudūlėjusiais kaulais, Babilono bokštais, Egipto piramidėmis ir obeliskais kartu su didžiuliais paprastiems žmonėms niekada neregėtais turtų klodais bei maniakiškai godžiu noru valdyti pasaulio gyventojus bei resursus.  

Taigi maišto idėjų esama labai įvairių ir neaišku kokiu rakursu į tą idėją pažiūrėsi. Seniausia kaip žemė pati pirmoji maišto idėja yra pati pavojingiausia ir turbūt sudėtingiausia. Tačiau ji yra kolektyvinė. Individualioji maišto idėja, mano supratimu, būtent priklauso nuo paties žmogaus, nuo paties individo. Mano maišto idėja iš dalies atsiskleidžia tokiuose kūriniuose, kaip Salomėjos Neries „Alyvos“: „Manęs dar nebuvo,/ Alyvos žydėjo/ Manęs nebebus jau,/ Jos vėlei žydės./ Ir kris jų lapeliai/ Nuo saulės ir vėjo/ Kaip smėlio saujelės/ Ant mano širdies.“ Eilėraštis, kaip kad sakė kai kurie filologai, yra gražus, tačiau čia nėra ką interpretuoti. Būtent čia ir yra įdomiausia dalis, kad kaip tik čia ir atsiskleidžia bei susikerta paprasčiausiais žodžiais gyvenimo prasmės, abejingumo, galimo maišto idėjos atsiskleidimo, nuolankumo, susitaikymo, ignoravimo temos, apie ką galima prirašyti tonas lapų...

Taigi Salomėjos Neries eilėraštis yra vienas iš trumpiausių, kurie paliečia šią temą. Panašias temas įterpė daugelis rašytojų savo kūriniuose: tai ir Alberas Kamiu, ir E. M. Remarkas, ir Francas Kafka, Balzakas, Dostojevskis, H. Melvilis „Mobi Dike“, galbūt visi egzistencializmo srovės rašytojai ir filosofai, ypač absurdo literatūros žanro (jeigu galima taip pasakyti) rašytojai. Ir galbūt labiausiai įstrigęs mano galvoje šia tema esti H. Melvilio kūrinys...

Turėdami omenyje ar mintyje „Alyvas“ galime pasakyti, jog ir pats gyvenimas yra savotiškas absurdas. Gamta ypatingai. Gamta kartoja tuos pačius ciklus diena iš dienos, metai iš metų ir tai tęsiasi milijonus metų... Gamtą tam tikra prasme galime laikyti dekoracijomis, kurios sudedamosios dalys sukuria sceną vadinamą pasaulėliu... Gamtos pasaulėlis, mano galva yra be galo svetimas mums. Kaip jau esu pažymėjęs šiame tekste, gamtos pasaulėlis be galo ignoruoja ir net atmeta mūsų egzistenciją. Tačiau aš su tuo negaliu susitaikyti, todėl ir maištauju prieš ją. Gamta yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tad tik maištas yra savotiškas įrodymas pasakyti, nors ir nebyliai: „ei, aš čia! Ir iš čia niekur nesiruošiu eiti. Aš mažas taškelis, bet aš egzistuoju ir turiu tau šį bei tą pasakyti!“ Žmonės taip pat yra „žemės vaikai“ ir aš čia kalbu apskritai apie žmoniją, o ne konkrečiai apie hipius (nors hipiai, rodos, vadinami „gėlių vaikais)“. Pasakymas „žemės vaikai“ yra tiesiai į dešimtuką pagal mano aptariamą kontekstą. Taigi žmonės, būdami žemės vaikais, taip pat demonstruoja savotišką gamtai būdingą: abejingumą, ignoravimą ar totalų neigimą, jog tu kaip individas egzistuoji. Be abejo, žmonėse yra ir kitų dalykų. Kaip supratote šiame tekste apie teigiamus dalykus yra mažai kalbama. Tad tęsiant mintį žmonėse yra savotiška panieka kitiems, savotiškas egoistiškumas, kitų nuvertinimas ir daug panašių dalykų. Iš tų išsakytų ir dar begalės neišsakytų neigiamų žmonių savybių susideda kiekvieną dieną vykstantis savotiškasis „prisiekusiųjų teismas“ arba, kitaip sakant, žmonių teismas, kur esi teisiamas kiekvieną dieną.

Tam tikra prasme, galbūt kai kurie, o gal ir dauguma (priklausomai čia jau nuo jų „nuotaikos“) iš „prisiekusiųjų teismo“ atstovų, lyg ir norėtų, kad teisiamojo nė nebūtų, kitaip sakant, kad jis neegzistuotų. Kaip kad esti posakis: nėra žmogaus – nėra problemos. Kai kurie žmonės, turbūt nebegalėdami pakelti tos naštos – išsprendžia „problemą“ patys, kitaip sakant, nusižudo veikiami aptartų dalykų. Tačiau tokia yra „susitaikėliška“ pozicija. Nusižudydamas žmogus pripažįsta, kad jis nuosaikiai ir paklusniai sutinka su jam „metamais kaltinimais“. Taip pat jisai sutinka ir su gamtos „siūloma“ abejingumo ir nereikšmingumo „koncepcija“. Jisai sutinka, jog šiame pasaulėlyje esti tik menkutis taškelis prieš neišpasakytą gamtos galybę ir didybę. Jisai pradeda įtikėti ir tuo, jog jam metami kasdieniniai žmonių teismo metami kaltinimai yra iš tiesų tikri ir šis, nemokėdamas ar jau nebegalėdamas apsiginti, pavargęs nuo to kasdieninio spektaklio, nusižudo....

Tačiau būtent čia ir verta atkreipti dėmesį, jog „žmonių teismas“ tėra: fasadas, apgaulė, kuri, kartu su gamta ir sudaro šio spektaklio, vadinamu gyvenimu, dekoracijas. Vienintelis būdas tai įveikti – suvokti šio absurdo teatro dedamąsias bei maištauti tyliai ir ramiai. Ar tai yra pagrindinis gyvenimo tikslas? Nežinia. Tačiau bent jau suvokiant gyvenimo absurdiškumą visgi galima jį gyventi.

Šį tekstą norėčiau užbaigti tuo, kad Sizifas, kuris buvo nuteistas kęsti beprasmį savo likimą, visgi sugebėjo net ir tokį, rodos, beprasmį likimą įprasminti. Jis netgi atrado laimę ir pergalę prieš Olimpo dievų teismo negailestingą nuosprendį, o patys dievai, veikiausiai, jautė jam kažką panašaus į pagarbą...

Taigi mums vertėtų pasimokyti iš Sizifo vėl ir vėl, nes šis, suvokdamas savo likimo absurdiškumą, jį vykdė, nors toji užduotis ir buvo neįveikiama, tačiau jis ją atlikinėdavo vėl ir vėl. Tad jis suprasdamas tą absurdiškumą – maištavo vis vien. Veikiausiai, jei Sizifas būtų susitaikęs su savo likimu, kitaip sakant, nemaištavęs, jis būtų po kelių bandymų tiesiog pasidavęs, ko Olimpo dievai ir siekė duodami jam neįveikiamą užduotį. Taigi susitaikymas, tam tikra prasme, mano supratimu, ir reiškia nuolankų pasidavimą arba savižudybę, o absurdiškumo suvokimas veda prie nesusitaikymo arba neįveikiamos užduoties vykdymo t.y. gyvenimo. Nesusitaikymas, šiuo atveju, reiškia būtent tai, jog tu nesi mažas ir bereikšmis niekam nereikalingas taškelis, kurį tau bando primesti romioji gamta ir nuolat nebūtais kaltinimais besisvaidantis „kasdieninis žmonių teismas“.