2015 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Į Europą plūstantys nelegalūs migrantai, drugio efektas bei geopolitika.

Šįkart norėčiau pakalbėti apie migrantus, kurie keliauja per Viduržemio jūrą, iš esmės, trimis kryptimis: per Gibraltarą į Ispaniją, per Tunisą (turbūt) į Siciliją bei, galiausiai, į kontinentinę žemyninę Italijos dalį ir dar yra „kraustomasi“ trečiuoju keliu: geografiškai žiūrint, persikeliama nuo Libijos į Kretą ar kokią kitą dar arčiau Libijos krantų esančią Graikijos salą.
Situacija tampa nekontroliuojama: „šiemet į Graikiją ir Italiją iš viso atvyko beveik 32 tūkstančiai nelegalių migrantų...“ Taigi aritmetiniais skaičiavimais žvelgiant ir jei viskas vyks taip pat kaip vyksta dabar, tai šių metų pabaigoje nelegalių migrantų Europa garantuotai sulauks virš 100 tūkstančių, nes ką tik pacituotoje citatoje dar nebuvo užsiminta apie trečiąjį kelią t.y. per Gibraltarą, o jei dar atsižvelgsime į tai, kokia dalis nuskendo, tada šių metų pabaigoje, nelegalių migrantų skaičius gali gerokai viršyti tą „preliminarų“ 100 tūkstančių.
Kiek pamenu, per žinias buvo pranešama, kad Europos Sąjungos Parlamento nariai kelias dienas iš eilės pagerbdavo tylos minutėmis žuvusiuosius, kurie bandė nelegaliai pakliūti daugiausia į Italiją, kol galiausiai priėmė naują programą dėl veiklos eigos su nelegalių imigrantų srautu iš Šiaurės Afrikos. Šie įvykiai, kuomet migrantai, kurių valtelėse plaukia šimtai, parodo, kad situacija pasaulyje yra globali: Afrikos problemos tiesiogiai paveikia ir ES. Pavienės valstybės, tokios kaip Graikija, kuri, bent jau per žinias nušviečiama nekaip, nes vos pajėgia kapstytis (o gal dar labiau klimpsta) nuo bankroto, tad pastaroji tokius migrantus perpildytose punktuose tiesiog visiškai paleisdavo eiti kur akys mato; Italija taip pat jau nebepajėgia viena susitvarkyti su tokiu migrantų srautu, tad, galų gale, tai tapo visos ES problema. Lietuva taip pat į tai reaguoja ir pasiūlė pagalbą: sraigtasparnį bei sutiko priimti pagal išgales atitinkamą dalį nelegalių migrantų iš Afrikos (ypatingai iš Libijos, iš kurios žmonės, bent jau dabar, bėga daugiausiai; bei Sirijos, kur padėtis nestabili (o, tiksliau, katastrofiška) jau keletą metų iš eilės: nuo pat arabų pavasario pradžios.
Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, nors ir sutinka padėti tvarkytis su šia situacija nusiųsdama sraigtasparnius ir galbūt kitą techniką, tačiau ne taip kaip Lietuva, nesutinka perkelti atitinkamą dalį nelegalų į savo šalį. Taip, veikiausiai, yra todėl, kad JK esanti konservatorių vyriausybė, tokiu būdu siekia išlaikyti rinkėjų pritarimą ir ši partija tikisi tapti dominuojančia ateinančiuose parlamento rinkimuose. Na, o jeigu ji tokia taps, tuomet, rodos, 2017 – aisiais JK balsuos referendume dėl išstojimo iš ES ar santykių su ES „korekcijos“. Taigi JK laikosi tokios politikos, kuri primena arklį, kuris baidosi mašinų todėl jam uždedama „apsauga“ ties akimis, kitaip sakant, uždengiama dalis vaizdo, kad arklys daugiau susitelktų ties jam skirta užduotimi ir ją vykdytų, negu baidytųsi kažko. Tai čia labai panašiai: konservatoriai JK tarsi šalinasi atsakomybės, neva tai nėra jų reikalas ir prisiima tik dalinę atsakomybę. Kita vertus, JK galima suprasti: kadaise buvusi didžiausia pasauly imperija, dabar dėl to kenčia pati, nes į JK atvyksta žmonės iš visų pasaulio kampelių, o anglų kalbos vartotojų, mano supratimu, yra daugiausia jei prie kalbą suprantančių pridėtume ir tuos, kurie vos išlemena vieną ar kitą žodį.
Na, o jei prakalbome apie pasaulio kampelius, tai leiskite pasakyti, ačiū, kad leidžiate, jog valtelė, veikiausiai, plaukusi į Graikiją, nuskendo prie Libijos krantų, o toje valtelėje buvo žmonės iš: Malio, Gambijos, Senegalo, Sirijos, Somalio, Eritrėjos, BANGLADEŠO, Tuniso. Tad atstumai, iš kur atkeliavo ta valtele plaukę migrantai, kai kuriais atvejais, milžiniški. Tarkim, atkeliauti iš Bangladešo, kuris yra į rytus nuo Indijos, tai didžiuliai atstumai, o tatai parodo, kad žmonės buvo ir tebėra pasiryžę bet kokia kaina pasiekti Europą.
Taigi įvykiai vykstantis, šiuo konkrečiu atveju, šiaurės Afrikoje bei Sirijoje, yra tiesiogiai susiję su Europa, kitaip sakant, jog tai yra Europos problema. Įvykiai, o jei konkretizuotume, konfliktai ir jų padariniai, bent jau žiniasklaida taip skelbia, yra globalūs ir vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, tačiau paveikiantys visą pasaulį (tą bent jau trimituoja žiniasklaida, įvairios tarptautinės organizacijos (veikiausiai tam, kad parodytų, jog dirba ir būna nuolatos nuoširdžiai susirūpinę dėl įvairiose valstybėse nuolatos kaip grybai po lietaus dygstančių įvairiausių problemų bei ieškančių ar bandančių tai daryti sprendimo variantų ir rasti kelią iš aklavietės) bei įtakingų valstybių bei virš-nacionalinių sąjungų vadovai ar jų aukšti (tai visai nesusiję su ūgiu) pareigūnai.
Taigi, jei prisimintumėte mano keverzonę apie drugio (laumžirgio ar kiro) efektą, tai pamatytumėte, jog šis efektas pasaulyje, visgi, turi įtakos žmonių veikloje: pavyzdžiui, arabų pavasaris paveikia kone visas arabų valstybes, užsitęsęs konfliktas Sirijoje ir Libijoje turi tiesioginę reikšmę Europai dėl nelegalių migrantų (ir ne tik); JAV parama Saudo Arabijai, kuri kovoja Jemene ir labai rekomenduoja nesikišti Iranui, kurį, iš esmės, remia ar su kuriuo, tiksliau sakant, gana glaudžiai bendradarbiauja Rusija; arba užsitęsęs konfliktas Sirijoje, į kurią nesikišo JAV, nes Rusija tam kategoriškai prieštaravo, yra be galo tampriai susiję su tuo, kad ne itin senai atsirado menamoji Islamo Valstybė Sirijoje, dalyje Irako, galbūt, išsiplėtusi ir kitose gretimose tų valstybių kaimyninėse šalyse, kelia ar eskaluoja tiesiogiai tolimesnius konfliktus ir taip nualintuose nuo jų smėlinguose kraštuose, dėl kurių žmonės masiškai bėga... Viskas, galbūt, išties yra tampriai susiję, nes, pavyzdžiui, dalies arabų kurstoma neapykanta Vakarų pasauliui, turi sąsajų su Dugino ideologija, kurio dėka, mano supratimu, atsiranda Eurazijos sąjunga su Rusija (priešaky) kaip pagrindine „žaidėja“ ar varomąja jėga, o taip pat jis „Civilizacijų kovoje numato Eurazijos ir Arabų pasaulio sąjungą kovoje prieš Vakarus“, kas turbūt, dabar daug kam išaiškėja, kodėl, pavyzdžiui, Rusija glaudžiai bendradarbiauja su šiitiškuoju Iranu, o štai JAV, savo ruožtu, gana glaudžiai bendradarbiauja su sunitiškąja Saudo Arabija. Žemėlapyje aiškiai matoma, kad šiitų daugiausia yra Irane, tačiau kituose regionuose, kuriuose nėra absoliučios sunitų daugumos (kaip kad Irakas, Jemenas ar Afganistanas) yra galimi konfliktai dėl religinių sumetimų.
Tad viskas yra daugiau ar mažiau tampriai susiję ir aiškiai parodo, kad drugio efektas egzistuoja veikiau ne kaip fizikinis reiškinys, o kaip politinis reiškinys, kuris daugiau ar mažiau paveikia įvairių valstybių, jų sandraugų ar sąjungų, geopolitinius interesus. Deja, bet tą tenka pripažinti, tačiau kitas klausimas, kuris yra be galo aktualus, kiek tos pačios valstybės ar jų konglomeratai, gali ar turi teisės kištis į kitų valstybių reikalus, nes kuomet nieko nedaroma, tai sakoma, jog neva tos „įtakingosios“ šalys arba pagrindinės žaidėjos geopolitinėje arenoje, neturi interesų vienoje ar kitoje valstybėje, kuri yra krečiama konfliktų, na, o kitoje, vos tik atsiradus konflikto užuominomis, duodamas staigus atkirtis... (?) Tad gaunama tokia situacija, kad vienais atvejais valstybės kišasi į kitas pernelyg smarkiai ir siekia „įvesti tvarką (demokratiją)“ ir todėl vietinių „patriotų“ (kurių gretos dėl tos primetinėjamos tvarkos tik didėja) yra nekenčiamos, o kitais atvejais, tos valstybės TARSI nė piršto nepajudina, kuomet valstybė (tokia kaip Sirija) būna draskoma kelerius metus trunkančių kasdieninių konfliktų... Na, veikiausiai, pats paprasčiausias ir diletantiškiausias atsakymas į šį beveik retorinį klausimą, būtų toks: geopolitika.    

2015 m. balandžio 24 d., penktadienis

trumpas komentaras apie konservatizmą

Kalbėti apie konservatizmą man, švelniai tariant, yra sudėtinga. Lietuvoje konservatizmas po truputį mąžta dėl to, kad jų, iš esmės, patikimiausi sąjungininkai, auga, iš dalies, tą reikia pripažinti, konservatorių sąskaita. Kitaip sakant, dalis rinkėjų pereina nuo paramos konservatizmui, prie paramos liberalizmui. Bent jau tokia pastebima tendencija. Tačiau visgi tai nėra taip: liberalių partijų Lietuvoje yra ne viena ir ne dvi, tačiau rinkėjai renkasi „sveiko proto“ :) Liberalų sąjūdį, nes puikiai žino, jog šie gali sudaryti koaliciją labiau su konservatoriais, negu su socdemais ar kitomis partijomis, kurias aš linkęs vadinti populistinėmis, nepaisant to, kad jos Seime egzistuoja ne vieną „kadenciją“. Pats asmeniškai pamenu, kaip, berods, 2012 – aisiais buvo Seimo rinkimai ir, žiūrėdamas į statistinius duomenis, stebėjau bei nerimavau, kad Liberalų sąjūdis, kuris yra bene vienintelis linkęs bendradarbiauti su konservatoriais (nes pastarieji nesirenka bet ko, kas siūlosi „kartu paobuoliauti“) bendroje koalicijoje, tad matydamas, jog tuomet vis dar buvo neaišku ar tikrai Liberalų sąjūdis pateks į seimą dėl esamo 5 procentų barjero, nusprendžiau pirmą kartą gyvenime nubalsuoti už juos (nes visą savo gyvenimą, kiek save atsimenu, t.y. kai netgi dar negalėjau balsuoti ir iki balsavimo teisės dar teko laukti 8-7 metus, aš jau tada „balsavau“ už konservatorius :).
Tad dabar jums atrodytų arba bent jau susidarytų toks įspūdis, kad per 2012 – ųjų Seimo rinkimus aš tarsi savotiškai „išdaviau“ konservatorius, tačiau neapsigaukit: aš nerimavau būtent dėl konservatorių t.y. jų valdančiosios koalicijos sudarymo tais metais, nes jei jie neturėtų pagrindinių sąjungininkų (Liberalų sąjūdžio), tai tuomet, Tėvynės sąjunga, be jokios abejonės, būtų buvusi opozicijoje.
Kiek pamenu, jau tuomet Liberalų sąjūdis surinko daugiau rinkėjų balsų, negu buvo tikėtasi iš jų ir būtent čia, mano supratimu, jie pradėjo „augintis raumenis“. Nepamenu tiksliai kokie rinkimai dar vyko (be Seimo) nuo 2012 iki 2015 – ųjų, veikiausiai, rinkimai į Europarlamentą bei nesenai vykę Savivaldybių rinkimai, parodė, kad Liberalų sąjūdis įgyja „pagreitį“ jau ten, kur, rodos, jam nėra jokių šansų. Na, aš juos nuoširdžiai sveikinu už tokius pasiekimus ir lauksiu, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, gerų rezultatų ar įdomių bei malonių naujovių.
Na, o kalbant apie konservatorius, tai reikia priminti tai, jog jų partija nuo gerų 2012 – ųjų Seimo rinkimų rezultatų bei, palyginti ne tragiškų Europarlamento rinkimų, vis dėlto, tačiau savivaldybių rinkimuose išsikvėpė: žmonės pradėjo rinkti liberalus iš dalies konservatorių sąskaita. Ta proga, ilgametis konservatorių lyderis nusprendė atsistatydinti ir parėmė konservatorių patriarcho anūką, kuris, įsisukęs į partiją kaip raketa, veikiausiai taps nugalėtoju antrajame ture. Dabar yra teigiama žiniasklaidoje, jog ši partija pasidarė puikią reklamą sau prieš 2016 – ųjų Seimo rinkimus, nes nors partija ir gerbdavo buvusį jos lyderį, tačiau žmonės tą lyderį vertino ne itin palankiai ir jis eilę metų buvo ir veikiausiai tebėra tarp populiariausių politikų rikiuotės uodegoje. Visgi, nepaisant to fakto, konservatorių partija stebėtinai ilgai laikydavosi pagal populiarumą netgi turėdama vieną iš nepopuliariausių lyderių ir tai, mano nuomone, yra šioks toks fenomenas :) Kita vertus, partija buvo populiari, veikiausiai dėl to, kad ji turėjo ir tebeturi, mano supratimu, bene daugiausia išsilavinusių žmonių, o ne „politinių chuliganų ar chamų“ ir ne visi rinkėjai renka partijas pagal politinio lyderio, kaip vedlio, populiarumo lygį, ne visi renka partijas pagal grožio konkurso kriterijus ir tokie rinkėjai, mano supratimu, yra konservatorių rinkėjai :D
B. Gailius, rašydamas apie konservatizmą („Kodėl mums reikia konservatizmo“), teigia, kad „tik valstybiška, klasikine prasme konservatyvi valstybė gali žmones Vakaruose jungti labiau negu skirti. Todėl šios valstybės gynyba nuo anarchizmo ir alternatyvių politinių sistemų spaudimo galėtų būti logiška konservatizmo raidos kryptis“. Tad Gailius lyg ir nori pasakyti, jog, iš esmės tik konservatizmas sugeba suvienyti žmones taip, kad atirastų pasipriešinimas okupantams sukurdamas rezistencijos sąjūdžius arba pasipriešinimas senai naujų ideologijų bujojimui ar netgi ideologinei kovai su ja ar jomis. Ir šiam pasakymui pritarčiau, nes, mano supratimu, tai pamatinis arba kertinis konservatizmo akmuo (bet būtent klasikinio konservatizmo, siekiančio turbūt dar Antikinę Graikiją. Kita vertus, šiuolaikinis konservatizmas su klasikiniu, vis dar turi šiokių tokių sąsajų). Gali būti, kad šioje vietoje suklysiu, tačiau, mano supratimu, konservatizmas yra susijęs su romantizmu, nes romantizmo gimime, t.y. visai netrukus po Prancūzijos revoliucijos, rodos, 1848 – aisiais įvyko tautų pavasaris. Taigi Europos tautos, būtent dėl romantizmo, pradėjo tarsi ieškoti savo tikrojo identiteto, kad valstybė turi būti sudaryta ne kaip kažkoks iš viršaus nuleistas politinis darinys (kaip tuomet egzistavusios imperijos, „jungusios“ jungu bent jau kelias tautas), o būtent dėl toje teritorijoje gyvenančios tautos prasme. Taigi tauta tais laikais tapo tarsi savotišku atradimu iš naujo. Savaime suprantama, romantizmas buvo daugiau kultūrinis judėjimas, nei politinis, bet jis sugebėjo „išjudinti“ tautas: eilėmis, prozos kūriniais, klasikinės muzikos kūriniais, teatro spektakliais, spauda... Italijos (1870 – ieji) ir Vokietijos (1871 – ieji) suvienijimai buvo paskutinieji romantizmo dėka ir dvasia suvienytos valstybės. Socializmo idėjos, kurių pradinis skleidimosi taškas prasidėjo, iš esmės, nuo Russo, toliau sau „sėkmingai“ vystėsi arba ją vystė: Comte, Volteras, Hėgelis bei Marksas ir jų dėka dėka (be abejo, ne vien tik dėka jų), vėliau tam romantizmui davė atkirtį... Taigi būtent iš tuometinių judėjimų, būtent iš romantizmo, galų gale, mano supratimu, dėl gerokai ir nesveikai perlenkto patriotizmo, atsirado nacizmas, na, o dėl Prancūzų revoliucijos (eksperimento), kam prieštaravo Berkas (konservatizmo pradininkas), dėl nuo Ruso liberalizmo daigo, kuris, nukeliavęs iki Markso su Leninu, galų gale subujojo komunizmo piktžaizde.
Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, mano supratimu, Gailius, teigdamas, kad konservatizmas kaip ideologinė srovė, galų gale triumfavo po Šaltojo karo, tai yra, kad konservatizmas galų gale laimėjo ne tik prieš komunizmą, tačiau ir prieš liberalizmą, reiškia būtent tai, jog, pasak Maceinos, po Prancūzijos revoliucijos atsiradęs liberalizmas, kuris vyravo bei skleidėsi, iš esmės, tik kontinentinėje Europoje, galų gale peraugo į komunizmą, nes, tam tikra prasme, Ruso idėjos buvo tarsi užprogramuotos išsivystyti nuosekliam ir geležiniam komunizmui. Tai ta prasme, straipsnio autorius yra visiškai teisus. Tačiau autorius teigia, jog būtent po Šaltojo karo konservatizmo pergalės, visos ideologijos žlugo, tarp jų tarsi mirties agonijoje dabar yra atsiradęs ir konservatizmas, nes tai, ko šis siekė, galų gale pasiekė :) Bet visgi, tuomet gaunama tokia situacija, kad tam, jog konservatizmas gyvuotų ir savotiškai gintų tautą nuo kitų politinių eksperimentatorių ideologijos skleidimo, jam, konservatizmui, kaip ideologinei srovei, reikia varžovo... Ir tikrai, reikia pripažinti, kad tik būtent konservatizmas gali pasipriešinti eksperimentinėms ideologinėms srovėms, tačiau pasipriešinimas užtrunka be galo ilgai: nuo eksperimentinių politinių ideologijų kūrimo, populiarinimo ir pritaikymo veikti realybėje ir, galų gale jo žlugimo, kurio visi etapai gali kainuoti milijonus gyvybių, užtrunka be galo ilgai (trunka šimtmečius) ir kainuoja be galo brangiai: taip brangiai, kad pinigais neįvertinsi... Gailius taikliai pastebi, kad internete klesti įvairios anarchizmo (kraštutinio liberalizmo) srovės ir konservatizmas, tasai tautų atstovaujamas politinis milžinas, išsilaižęs žaizdas, vėl rengiasi stoti į kovą prieš įvairiausius politinius darinius (baubus), kurių gamintojai tiesiog neapkenčia liberalizmo, kitaip sakant, jie nė nemato, kad dar yra konservatizmas (kurio jie, greičiausiai, niekada neįveiks) kaip kad A. Duginas, kuris, nekęsdamas liberalizmo, parašė knygą apie ketvirtąjį kelią (politinį darinį/baubą), o pats Duginas buvo partijos narys, kurios darinys buvo be galo keistas: nacionalbolševikų partija, kita vertus, mano supratimu, bent jau pagal pavadinimo reikšmę, tai turėjo būti partija pakankamai panaši į tą, kurią mes vadiname fašistais arba naciais, nes pastarieji buvo nacionalsocialistai. Taigi būtent konservatizmas, o tiksliau, sveiko proto žmonės, kurdami rezistencijas bei kritikuodami tokius veikėjus, kaip Duginas, galimas dalykas, sugebės užbėgti šimtmečių trukmės ideologinėms kovoms už akių... Na, o Dugino pozicija, jog jis temato tik vienintelę politinę srovę pasaulyje t.y. liberalizmą (ir būtent anglosaksiškąjį), kurio jis nekenčia ir veikiausia šį okultistą kankina nemiga dėl begalinės neapykantos, nes jis baisiai nori nugalėti šią ideologiją, taip nori, kad net nepastebi konservatizmo (gali būti, kad veikiausiai jis save tokiu laiko oficialioje aplinkoje tam, kad paslėptų beretę ir juodus aulinius batus) :) O, tai, mano supratimu, jau reiškia, kad jo mąstymo srovė yra klaidinga, tiesmuka, neadekvati, pavojinga... Atvirai šnekant, ponas Duginas su savo ketvirtais keliais bei nacionalbolševikų partijomis, man primena XX a. šmėklą, atklydusią į XXI amžių... Kaip sakoma tokiais atvejais: „nei į tvorą nei į mietą“.
Grįžtant prie dabartinės Lietuvos realijų ir, suprantant, kad konservatizmas, kaip ideologija, iš esmės, karts nuo karto yra linkęs atitrūkti nuo grandinės ir pasiduodi pernelyg į dešinę, tai sveikas liberalizmas (t.y. būtent toks, koks yra Liberalų sąjūdis), mano supratimu, yra labai naudingas mūsų visuomenei, nes būtent tokios formos sąjunga savotiškai stumia kartais sustabarėjusius (ir gan dažnai žvelgiančius į praeitį, kas, mano galva žiūrint, yra nebloga savybė, bet ne itin naudingaa čia ir dabar prasme :) ) dėl savo „vertybių“ nešamos naštos konservatorius, o tuo pat metu konservatoriai tarsi prilaiko lekiantį šuoliais liberalizmą, kurio idėjos ne visuomet būna sveikintinos visuomenei.

2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Na ir straipsnį aptikau...

Na ir straipsnį aptikau šiandien DELFI‘yje. Ex Kanados gynybos ministras teigia, jog neva vyriausybės slepia info apie ateivių egzistavimą. Mano, manymu, tokio straipsnio atsiradimui yra keletas priežasčių (tiesa 2005 – aisiais šis žmogus kalbėjo kažką panašaus). Taigi šiame straipsnyje aptarsiu šiek tiek apie ateivių tariamus apsilankymus, neva čia, Žemėje. Kitaip sakant, aš mėginsiu pacituoti šio žmogaus teiginius bei juos pakomentuoti ir, tam tikra prasme, išnarstysiu po kaulelį tą straipsnelį.
„Buvęs Kanados Gynybos ministras (P.H.) papriekaištavo pasaulio šalių vadovams ir vyriausybėms, kad jos slepia informaciją apie ateivių egzistavimą ir apie nuolatinius jų vizitus į Žemę, trunkančius jau ne vieną tūkstantį metų“. Taigi čia tarsi taip teigiantysis priešpriešina save prieš visame pasaulyje esančias vyriausybes ir jų vadovus, kad neva jis žino, jog šie žino tą patį (o gal net dar daugiau) ir visa tai slepia nuo visuomenės. Koks tokio dalyko galimas scenarijus: visuomenė pradeda spausti jų vyriausybes, kad šios „atskleistų tiesą“, kuri, galimas dalykas, nėra netgi slepiama, nes to tiesiog nėra, kitaip sakant, nėra ko slėpti, nes tai, ką šis žmogus neva žino ir kaltina vyriausybes, kad ir šios tatai žino, gali būti paprasčiausias pramanas, nes jos nežino to ką neva žino šis žiniuonis. Esmė tame, kad dėl tokio pasakymo, natūraliai, žmonės, kuriems šis klausimas yra bent kiek aktualus, pradėtų presinguoti vyriausybes, nes jei jos slepia tai, tai, galimas dalykas, kad slepia ne vien tik tai, kitaip sakant, vyriausybės, tokiu natūraliu principu galvojant toliau, slepia nuo visuomenės itin vertingą informaciją, kuri būtų susijusi ne vien tik tai apie ateivių galimais ar tariamais apsilankymais Žemėje. Be jokios abejonės, tai būtų tiesa tik tuo atveju, jei šis 91 m. kanadietis būtų teisus. Kitu atveju, netgi jei jis ir meluotų (ir tai puikiai žinotų), tai šiek tiek sujudusi (o kai kurie iš tų sujudusių narių netgi būtų hiperaktyviai ir paranojiškai supanikavę) verstų vyriausybes prisipažinti, atsirastų (veikiausiai, jau senai egzistuoja) tam tikros organizacijos bei įvairūs judėjimai, kurių tikslai būtų, na čia užbėgsiu įvykiams (t.y. straipsnio tolesniam narpliojimui) už akių ir pasakysiu, kad judėjimų ir organizacijų kryptys būtų pacifistinės bei humanistinės... Kodėl tokios, o ne kitokios, paklausit jūs (?), na į šį klausimą atsakymas būtų paprastas: skaitykite toliau :), bandysiu mintį išplėtoti detaliau (be jokios abejonės, savaime suprantama, krypčių galėtų būti ir daugiau, pavyzdžiui, viena iš jų paminėtina tokia, kai žmonės patys pradeda ieškoti informacijos ir, kadangi dėl daugumos žmonių savybės, jog šie nori gauti informaciją čia ir dabar, tai jie atrastų sąmokslų teorijų labirintą iš kurio gali išeiti tik susigrąžindami šaltą protą ir blaivų mąstymą, o tai pavyksta, deja, beje, tačiau ne visiems. Tas ar tie labirintai yra vadinamos sąmokslo teorijų specialiai sukurtos aklavietės, kurios veda į niekur ir skirtos „nukenksminti“ smalsų ir aktyvų protą ir tai, kitaip sakant, tam tikra prasme, metaforiškai kalbant, veikia kaip klampusis smėlis).
„Jis įsitikinęs, kad “nežemiškų civilizacijų atstovai mūsų planetoje lankosi jau tūkstantmečius ir visai nesižavi tuo, kaip gyvena ir tvarkosi žmonija““. Taigi šis veikėjas neva žino absoliučiai visą tiesą apie ateivius: jis „žino“, kad jie lankosi tūkstantmečius ir netgi žino ateivių nuomonę apie mus, o tai yra be galo stulbinantis ir pribloškiantis dalykas :D Savaime suprantama, šioje vietoje, šis kanadietis prisiima mokytojo arba žinovo, ateivių klausimu, vaidmenį: jis kaip viduramžių laikų švietėjas apšviečia pilką, purviną ir tamsuolišką visuomenę savo žiniuonio išmintimi. Neišsilavinusio arba „nesusitūpėjusio“ jauno ir aktyvaus jaunuolio pirminis veiksmas būtų ne mąstymas, o reakcija: jis veikiau veiktų ką nors kaip aktyvus dalyvis, negu tūnotų bibliotekoje dienų dienas, mėgindamas išsiaiškinti, jo manymu, tiesą.
Štai šis žiniuonis visuomenei sako, kad ateiviai yra nekokios nuomonės apie mus, nes „mes per daug kariaujame, išleidžiame per daug pinigų kariuomenėms ir ginklams, per mažai rūpinamės silpnaisiais ir nepasiturinčiais“. Taigi štai: ateiviai yra nekokios nuomonės apie mus, nes, kažkokiu tai stebuklingu būdu, veikiausiai įvyko „apsireiškimas“ :D ir ateiviai tam 91 metų senukui apsireiškime pranešė, jog žmonijos jie nelabai mėgsta dėl to, kad šie yra ginkluoti, taigi šis senukas mums pataria nusiginkluoti. Jis aiškiai sako ir kviečia visuomenę, bent jau netiesiogiai, presinguoti vyriausybes pacifistiniais ir „hipiškais“ judėjimais. Jis tokiais pareiškimais, mano supratimu, inicijuoja, arba bent jau juda tąja iniciacijos kryptimi, jog visuomenės (ir, be jokios abejonės, vyriausybės) turėtų tapti antimilitaristinės, humanistinės, pacifistinės ir taip toliau ir panašiai... Koks to tikslas? Mano supratimu, tai labai atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos norus: kaip aš minėjau pastarajame savo tekste, Jungtinės Tautos anksčiau ar vėliau, bet visgi taps pasauline vyriausybe, norime mes to ar ne, tačiau ji tokia vyriausybe galės tapti, iš esmės, tik tuomet, kai visuomenė šiam tikslui bus parengta. Ji gali būti parengta po galingos katastrofos (tarkim III – ojo pasaulinio karo), kuomet žmonės vienos pasaulinės vyriausybės klausimo kaip svarstytino jau nebekeltų niekas ir visi, iš esmės, tokiai idėjai, greičiausiai, vienbalsiai pritartų. Pasaulinės vyriausybės idėjos įgyvendinimui, mano supratimu, galimas ir kitas kelias (palaipsniškas): vis griežtesnis ir reiklesnis virš-nacionalinis tonas nacionalinėms valstybėms, kurios priklauso vienai ar kitai virš-nacionalinei organizacijai arba yra tampriai susiję su jomis daugialypiais aspektais (tai vadinama interdependence). Jungtinės Tautos, mano supratimu, visuomet judės tuo pacifistiniu ir humanizmo kupinu keliu, jog kariniai konfliktai arba bent jau jų galimumas, nuolat mažėtų, o žmonės bei jų pažiūros į pasaulį būtų vis panašesnės. Paimkime pavyzdį: ką vadiname mes Vakarų Pasauliu? Vakarietišką mąstymą anksčiau lėmė geografinė padėtis (ypač krikščionybės plėtra Europoje viduramžiais), tačiau šiandien, vakarietiškas mąstymas gali dygti, augti ir klestėti ten, kur yra demokratines vertybėms palanki dirva (valstybė), arba jeigu pučia tam palankus vėjas ir jau šiandien tai nebūtinai priklauso nuo geografinės padėties, nes mes gyvename nebe taip sėsliai, kaip kad prieš šimtmetį dėl įvairių išradimų, technologijų bei infrastruktūros plėtros, mes, žmonės, tapome dinamiški. Dėl to dinamiškumo, galime daryti prielaidą, jog mūsų mąstysena taip pat pasikeitė: ji tapo liberališkesnė ir tolerantiškesnė (beje, visuomet sau pats keliu klausimą kodėl man demokratija ir liberalizmas kartais skamba tarsi kone tos pačios sąvokos? Be jokios abejonės, tai nėra tas pats, tačiau kažkodėl negaliu nustoti galvoti apie tai taip paprastai :)) Kita vertus, liberalizmą Vakarų pasaulis skleidžia kaip idėjinę vertybę. Tam tikri filosofai ar politinės filosofijos atstovai, teigia, jog socializmas ir konservatizmas tėra tik kairiojo ir dešiniojo liberalizmo kaukės, na, tuomet tokiu atveju, galima man teigti, kad liberalizmas ir demokratija, kurį skleidžia Vakarų pasaulis, yra kone vienas ir tas pats, nes tai, iš esmės, būtų kažkas panašaus, kas Paukščių taką pavadinti mūsų galaktiką: be abejo, tai nebūtų vienas ir tas pats, tačiau daugelis taip vadina (Paukščių takas yra pagrindinis mūsų galaktikos žvaigždžių sistemų telkinys, tačiau galaktika yra didesnė, negu vien Paukščių takas) ir žmonės nesuka dėl to galvos bei Paukšių taką vadina mūsų galaktiką neatsiejamai. Taigi, tam tikra prasme, liberalizmas ir demokratija, tuo atveju, jei socializmas ir konservatizmas tėra tik kairiojo ir dešiniojo liberalizmo kaukės, tėra vienas ir tas pats, bei, susidaro įspūdis, kad demokratija ir liberalizmas gali būti naudojamas neatsiejamai, nors tai ir nebūtų tiesa. Taigi grįžtant prie Jungtinių tautų, tai šios, kaip Vakarų pasaulio (o kartu, ir pasaulio) atstovė, per tarptautinių organizacijų aparatą ar aparatus, skleidžia, tam tikra prasme, tą Vakarų kultūros dvasią: demokratiją (liberalizmą) ir kartu dar aukštesnius tikslus, tokius kaip pacifizmą (nusiginklavimą ir amžinąją taiką) bei humanizmą (kuri, deja, deja, tačiau atmeta religiją, o tai, mano supratimu, nėra gerai, nes religijos kliudyti ir kabinėtis prie jos nederėtų... Galima kabinėtis prie religinių institucijų, tačiau ne prie šventųjų raštų. Kodėl ? Nes tai ŠVENTAS raštas, tas raštas kai kuriems žmonėms juk suteikia gyvenimo prasmę, jos ašį, jos pamatų pamatą ir, jei kas nors pradeda: atmetinėti, karikatūrizuoti, tyčiotis ir išsijuokinėti, tai tuomet gaunama tokia situacija, jog yra tyčiojamasi tarsi iš tų žmonių, kurie nuoširdžiai ja tiki ir kuri yra jų gyvenimo prasmės pamatas...) Tačiau JTO kelelis tolimas iki to jos labai išsvajoto pasaulinės vyriausybės tikslo. Tačiau grįžtant prie nagrinėjamo straipsnio ir JTO, mano supratimu, keliamų tikslų, tai judama ta pačia kryptimi.
„Pernai kanadietis drąsiai pareiškė, kad ateiviai jau gyvena tarp mūsų, tačiau savo pažangiomis technologijomis kol kas beveik nesidalija – kol žmonija nesiliaus niokojusi gamtą ir kariavusi“. Taigi šis kanadietis patvirtina vėl tą patį: nusiginkluokite, o tada gausite ateivių super duper technologijas. Šis kanadietis, panašu, žino viską :D Bet man jis, veikiausiai, panašus į iliuzionistą, kuris apgaudinėdamas žmones, dedasi esąs magas. Pasakymas, kad „ateiviai jau gyvena tarp mūsų“, tai silpnų nervų žiūrovams, klausytojams, skaitytojams gali sukelti isterijos priepuolį, jei toks hiper aktyvus žmogus tokią informaciją priima kaip už gryną tiesą, tai tokiam žmogui, užėjus kokiam nors priepuoliui, o dar ypač pavartojus stiprių antidepresantų, gali sukilti „šalutinis poveikis“, kurio pasekmė ginklas nukreiptas į sausakimša gatve einančią minią... Ar tai gali būti taip, jog tokia kalba savotiškai motyvuoja silpnapročiams pasielgti būtent taip? Sunku pasakyti, bet tai nėra neatmestina versija: bent jau man, nežinau kaip jums, tačiau užtenka prisiminti JAV karts nuo karto įvykstančius bepročių šaudymus į atsitiktinius praeivius gatvėje, pradinėje mokykloje ar kino teatre... Neaišku kodėl JAV tai vyksta gana dažnai, tačiau JAV piliečiai, dar nuo pilietinio karo laikų, daug kas iš jų procentaliai vis dar turi ginklų, kurie naudojami savigynai. Be to, jie gali būti panaudoti netgi ginant valstybę nuo vyriausybės, jei ji nebeatstovautų piliečių interesų ir taptų: grobuoniška, tironiška, nacistinė, komunistinė, diktatūriška, militaristinė ir kuri netgi veiktų prieš savo pačių piliečius. Pasakymas, kad ne žmonės turi bijoti vyriausybės, o vyriausybė žmonių, yra vis dar gajus JAV, nors, tiesą sakant, po bepročių paleidžiamų šūvių į atsitiktinius praeivius gatvėse, mokyklose, teatruose ir panašiai, tai tose valstijose yra pradedama smarkiai riboti ginklų įsigyjamą arba apskritai uždraudžiama įsigyti ginklą ar, jau turimą, netgi jį turėti ir reikalaujama grąžinti... Pavyzdžiui, kiek man žinoma, Japonijoje bei Britanijoje, piliečiai negali turėti ginklo savigynai. Taigi tai dar viena, mano supratimu, kanadiečio, kuriam, turbūt, kažkokiu tai būdu apsireiškė nuo keleto iki keliolikos skirtingų ateivių rūšių, teiginių kryptis, kuri atitinka pasaulinės vyriausybės koncepciją, o tam jis tik panaudoja kaip masalą ateivius ir sudrumsčia ramius visuomenės vandenis, kurių procentinė dalis pradės tekėti taip pat ta pasaulinei vyriausybei reikalinga kryptimi...
Kažkokiu tai būdu, šiam senoliui į ausį kažkas tai pakuždėjo, kad „yra apie 80 nežemiškų rasių, o kai kurių atstovai yra labai panašūs į žmones – „tokie panašūs, kad atrodo visiškai kaip mes, ir jei jie vaikščiotų gatvėmis, niekas jų neatpažintų ir net neatkreiptų į juos dėmesio – jūs nė neįtartumėt, jog ką tik prasilenkėt su ateiviu““. Šis pasakymas gali turėti tam tikriems visuomenėms nariams net keletą [ne]įtikėtinų atoveiksmių. Visų pirma, derėtų prisiminti H. G. Wells‘o kūrinį „Pasaulio karai“, kurį, nepamenu kelintais metais, tačiau kažkokios JAV gyvenvietės vietinio radijo stotyje, kurioje šiaip nuolatos, veikiausiai, dažniausiai, galbūt :), transliuodavo žinias ir, vienu metu, be jokių reklamų ar laidos vedėjimo pasakymo, jog šis dabar skaitys ne žinias, o mokslinės fantastikos kūrinio fragmentą, tai žmonės tą pasakojimą išgirdę – puolė į paniką: masiškai pradėjo siaubti vietines parduotuvėles, galbūt kažkas neteko ir gyvybės, o tatai įvyko vien tik dėl to, kad radijo stoties tuometinės laidos vedėjas neperspėjo gyventojų. Taigi žmonės tą kūrinį palaikė tikrų tikriausiu įvykiu ir, savaime suprantama, supanikavo. Beje, tą istoriją prisiminus, man ligi šiol neaišku: ar tas laidos vedėjas pamiršo tai pranešti, ar tai buvo „užsakomasis“ socialinis eksperimentas tam, kad „kažkas“ pamatytų kokia būtų vietinių miestelio gyventojų reakcija... Dabar jūs, prašyčiau, įsivaizduokite, kuomet per žinias kalbanti galva jums praneša: „yra 80 protingų nežemiškų rasių, o kai kurių atstovai (...) tokie panašūs (į žmones), kad atrodo visiškai kaip mes, ir jei jie vaikščiotų gatvėmis, niekas jų neatpažintų ir net neatkreiptų į juos dėmesio“. Taigi, kaip jau rašiau anksčiau, kad, visų pirma, tai man primena tą H.G.Well‘so kūrinio fragmento skaitymą radijuje ir kai žmonės supanikavo taip, jog kilo tikrų tikriausias chaosas, nes vietiniai gyventojai iš tiesų pagalvojo, jog vyksta susidūrimas su nežemiško proto invazija... Visų antra, pasakymas, kad mes, iš esmės, kai kurių ateivių rūšių negalime atskirti nuo žmonių absoliučiai pagal jokius požymius, tuomet man į galvą savaime ateina mintis palyginti tai su diktatūros laikais, kuomet tavo name gyvenantis kaimynas tave galėjo tik įtarti (ir to visiškai užtekdavo), jog esi žydas ir pranešti tam tikroms instancijoms, kad netrukus tų instancijų atstovai atvyktų bei įsiveržę į tavo privačias valdas, surakintų grandinėmis ir išvežtų nežinoma kryptimi, o visa tai, veikiausiai, įvyktų tik dėl kaimyno įtarimo (jog esi žydas) ir, tisą sakant, istorija tai patvirtina, kad to visiškai pakakdavo tam, kad išgaruotum kaip dūmas tiesiogine to žodžio prasme... Diktatūros ir represijų laikai, kurie vyko palyginti visiškai nesenai, žvelgiant į žmonijos istoriją, buvo patys žiauriausi, beviltiškiausi ir kupini neapykantos laikai kada nors vykę per visą žmonijos, kaip rūšies, egzistencijos laikotarpį... Tad įsivaizduokite situaciją: kaimynas paskundžia jus instancijoms, nes mano ar netgi yra kategoriškai tuo įsitikinęs ir turįs tam tikrų nenuginčijamų įrodymų, jog jūs esate, ateivis. Tai skamba, be jokios abejonės, absurdiškai, tačiau... absurdiškai juk skamba ir XX amžiaus istorija... Trečia vertus, mano nuomone, tikslus įvardijimas ateivių rūšių ir pasakymas, kad kai kurios jų esti identiškos žmonėms, tarnauja tam tikrai darbotvarkei: mano supratimu, taip kalbant aiškiai siekiama įgyvendinti kažkokius „socialinius eksperimentus“, pamatyti tam tikrų visuomenės sluoksnių (bei pavienių silpnapročių) reakciją į tokius dirginimus bei, kurie, supanikavę, galimas dalykas, kreiptųsi į vyriausybes vėl būtent tam, kad šios juos kažkokiu tai stebuklingu būdu apsaugotų nuo tariamų ateivių, nes jei paprastas žmogus negali jų atskirti, tai bent jau kariuomenė ar dar kokios nors žvalgybinės agentūros galėtų juos atskirti... Kitaip sakant, žmonės kreiptųsi į vyriausybes tam, kad atitinkamos agentūros ar kariuomenė identifikuotų ir/ar atskirtų tariamus ateivius nuo tikrų žmonių, o tam žmonės visom keturiom nubalsuotų už jų teisių ir privilegijų į asmens laisvę, t.y. jų suvaržymą, dalinį netekimą, ar visišką netekimą... Bet ar tas tariamasis atskyrimas ateivių nuo žmonių, jums vėlgi, nieko neprimena? Man tai, tiesą sakant, labai primena getus ir konclagerius... Aš labai bijau tokių dalykų, kai sakoma: „o kam keisti tai, kas veikia?“ Taigi XX a. istorijoje mes puikiai matome kaip „efektyviai“ veikė getai ir konclageriai... Ar tai TIKRAI NIEKADOS JAU NEBEPASIKARTOS? Ar mes esam tuo tikri? Taigi šis 91 metų senukas iš Kanados, kadaise t.y. prieš 50 metų ėjęs gynybos ministro pareigas, užkabina stygą ir suvirpina orą... Ar negali būti taip, kad ateiviai tėra tik priemonė tikslui pasiekti? Jūs turite to paklausti savęs paties ir patarčiau visuomet kritiškai mąstyti netgi ir tuomet, kai kalbančios galvos per žinias kalbės tokiomis kaip ši ar panašiomis temomis.
Tačiau aš dar nebaigiau, nes tokius asmenis, mano subjektyviu supratimu, visgi reikia pakomentuoti iki galo. Šis senukas iš Kanados, kadaise t.y. prieš pusę amžiaus dirbęs gynybos ministru teigia štai ką: „sakyčiau, beveik visos nežemiško proto rūšys žmonijos atžvilgiu yra nusiteikusios taikiai ir geranoriškai. To nebūtų galima pasakyti tik apie vieną ar dvi rūšis.“ Dabar man klausimas staiga iškyla toks: iš kur šis senelis žino apie nežemiško proto rūšis, jei jis niekad nėra jų gyvenime matęs. Susidaro toks įspūdis, jog jis tarsi gyvena su tomis ateivių rūšimis kažkur visai kaimynystėje ir kone kas rytą pasilabina bei pasiteirauja kaip vienai ar kitai ateivių rūšiai sekasi gyventi, pakalba apie orą, apie ūkį ir bites, na o po to sukirtę: rankomis, letenomis, šereliais, žnyplėmis, žiuželiais ar dar velniai žino kuo bei, palinkėję vienas kitam geros dienos: nukulniuoja, nušliaužioja, nutipena, nupuškuoja, nuskrenda, nuropoja, nušuoliuoja, nuplaukia, nučiužena savais keliais. Na, o, bet, tačiau, gyvendamas kaimynystėje, šis seneliukas, kuriam netrukus bus 100 metų, tuos ateiviukus pažįsta labai gerai, netgi, sakyčiau, kaip liaudies išmintis byloja, tai juos „pažįsta kaip nuluptus“, ir tai kuo puikiausiai suvokdamas, nori mums pasakyti, jog ateivis, kurio rūšies kodinis pavadinimas „žnypliarankis“, yra nevisiškai draugiškas žmonių atžvilgiu. Norėtųsi jo paklausti, kodėl senučiukas turi tokią nuomonę apie jį? Ar tai galėtų būti dėl to, jog žnypliarankis per smarkiai, nors to visai ir nenorėdamas (tačiau jam taip vis viena išeina, nes jis gi juk žnypliarankis), suspaudžia ex Kanados gynybos ministro, dirbusio gynybos ministru Kanadoje prieš 50 metų, ranką? Taip pat man labai knieti sužinoti, kodėl šis ministerijos ex ministeris teigia, jog nežemiško proto rūšis viena ar dvi yra ne itin geranoriškai nusiteikusi mūsų atžvilgiu iš 80 esančių? Tad man kyla klausimas štai toks va: kodėl jis dar iki šiol tiksliai neįvardija taip jau viešai postringaudamas visam pasauliui bei atskleisdamas niekieno nežinomą tiesą, tai kiek gi tiksliai: 1 ar 2 ateivių rūšys yra nusiteikusios nedraugiškai mūsų atžvilgiu. Na negi taip sunku pasakyti konkrečiai? Kuomet jisai sugebėjo identifikuoti net 80 ateivių rūšis, negi buvo taip sunku atskirti ar 1, ar 2 rūšys yra nedraugiškos mums :) paprastas dedukciniu būdu, manyčiau išnarpliotas mazgelis :) Šis žmogutis tiksliai negali įvardyti konkretaus skaičiaus: sugeba pasimesti tarp dviejų pradinių skaičių netgi. Taigi, man asmeniškai, būtent nuo čia darosi juokinga toliau skaityti, tad nepykit, jai kam užkliuvau iš pradžių rašydamas rimtai, na, o vėliau, pakomentuodamas paslapčių atskleidėjo visuomenei asmens atžvilgiu, šiek tiek patį paslapčių viešintoją pašiepdamas :) Kad ir kaip ten bebūtų, jūsų teisė rinktis :) O renkantis man tik nieko kito nelieka, kaip tik patarti paklausyti sveiko proto balso :) Toliau aš komentuoti, tiesą sakant, nebematau prasmės. Kitaip sakant, dar neturiu tiek įgūdžių, kad mokėčiau komentuoti absurdą.