trumpas komentaras apie konservatizmą

Kalbėti apie konservatizmą man, švelniai tariant, yra sudėtinga. Lietuvoje konservatizmas po truputį mąžta dėl to, kad jų, iš esmės, patikimiausi sąjungininkai, auga, iš dalies, tą reikia pripažinti, konservatorių sąskaita. Kitaip sakant, dalis rinkėjų pereina nuo paramos konservatizmui, prie paramos liberalizmui. Bent jau tokia pastebima tendencija. Tačiau visgi tai nėra taip: liberalių partijų Lietuvoje yra ne viena ir ne dvi, tačiau rinkėjai renkasi „sveiko proto“ :) Liberalų sąjūdį, nes puikiai žino, jog šie gali sudaryti koaliciją labiau su konservatoriais, negu su socdemais ar kitomis partijomis, kurias aš linkęs vadinti populistinėmis, nepaisant to, kad jos Seime egzistuoja ne vieną „kadenciją“. Pats asmeniškai pamenu, kaip, berods, 2012 – aisiais buvo Seimo rinkimai ir, žiūrėdamas į statistinius duomenis, stebėjau bei nerimavau, kad Liberalų sąjūdis, kuris yra bene vienintelis linkęs bendradarbiauti su konservatoriais (nes pastarieji nesirenka bet ko, kas siūlosi „kartu paobuoliauti“) bendroje koalicijoje, tad matydamas, jog tuomet vis dar buvo neaišku ar tikrai Liberalų sąjūdis pateks į seimą dėl esamo 5 procentų barjero, nusprendžiau pirmą kartą gyvenime nubalsuoti už juos (nes visą savo gyvenimą, kiek save atsimenu, t.y. kai netgi dar negalėjau balsuoti ir iki balsavimo teisės dar teko laukti 8-7 metus, aš jau tada „balsavau“ už konservatorius :).

Tad dabar jums atrodytų arba bent jau susidarytų toks įspūdis, kad per 2012 – ųjų Seimo rinkimus aš tarsi savotiškai „išdaviau“ konservatorius, tačiau neapsigaukit: aš nerimavau būtent dėl konservatorių t.y. jų valdančiosios koalicijos sudarymo tais metais, nes jei jie neturėtų pagrindinių sąjungininkų (Liberalų sąjūdžio), tai tuomet, Tėvynės sąjunga, be jokios abejonės, būtų buvusi opozicijoje.

Kiek pamenu, jau tuomet Liberalų sąjūdis surinko daugiau rinkėjų balsų, negu buvo tikėtasi iš jų ir būtent čia, mano supratimu, jie pradėjo „augintis raumenis“. Nepamenu tiksliai kokie rinkimai dar vyko (be Seimo) nuo 2012 iki 2015 – ųjų, veikiausiai, rinkimai į Europarlamentą bei nesenai vykę Savivaldybių rinkimai, parodė, kad Liberalų sąjūdis įgyja „pagreitį“ jau ten, kur, rodos, jam nėra jokių šansų. Na, aš juos nuoširdžiai sveikinu už tokius pasiekimus ir lauksiu, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, gerų rezultatų ar įdomių bei malonių naujovių.

Na, o kalbant apie konservatorius, tai reikia priminti tai, jog jų partija nuo gerų 2012 – ųjų Seimo rinkimų rezultatų bei, palyginti ne tragiškų Europarlamento rinkimų, vis dėlto, tačiau savivaldybių rinkimuose išsikvėpė: žmonės pradėjo rinkti liberalus iš dalies konservatorių sąskaita. Ta proga, ilgametis konservatorių lyderis nusprendė atsistatydinti ir parėmė konservatorių patriarcho anūką, kuris, įsisukęs į partiją kaip raketa, veikiausiai taps nugalėtoju antrajame ture. Dabar yra teigiama žiniasklaidoje, jog ši partija pasidarė puikią reklamą sau prieš 2016 – ųjų Seimo rinkimus, nes nors partija ir gerbdavo buvusį jos lyderį, tačiau žmonės tą lyderį vertino ne itin palankiai ir jis eilę metų buvo ir veikiausiai tebėra tarp populiariausių politikų rikiuotės uodegoje. Visgi, nepaisant to fakto, konservatorių partija stebėtinai ilgai laikydavosi pagal populiarumą netgi turėdama vieną iš nepopuliariausių lyderių ir tai, mano nuomone, yra šioks toks fenomenas :) Kita vertus, partija buvo populiari, veikiausiai dėl to, kad ji turėjo ir tebeturi, mano supratimu, bene daugiausia išsilavinusių žmonių, o ne „politinių chuliganų ar chamų“ ir ne visi rinkėjai renka partijas pagal politinio lyderio, kaip vedlio, populiarumo lygį, ne visi renka partijas pagal grožio konkurso kriterijus ir tokie rinkėjai, mano supratimu, yra konservatorių rinkėjai :D

B. Gailius, rašydamas apie konservatizmą („Kodėl mums reikia konservatizmo“), teigia, kad „tik valstybiška, klasikine prasme konservatyvi valstybė gali žmones Vakaruose jungti labiau negu skirti. Todėl šios valstybės gynyba nuo anarchizmo ir alternatyvių politinių sistemų spaudimo galėtų būti logiška konservatizmo raidos kryptis“. Tad Gailius lyg ir nori pasakyti, jog, iš esmės tik konservatizmas sugeba suvienyti žmones taip, kad atirastų pasipriešinimas okupantams sukurdamas rezistencijos sąjūdžius arba pasipriešinimas senai naujų ideologijų bujojimui ar netgi ideologinei kovai su ja ar jomis. Ir šiam pasakymui pritarčiau, nes, mano supratimu, tai pamatinis arba kertinis konservatizmo akmuo (bet būtent klasikinio konservatizmo, siekiančio turbūt dar Antikinę Graikiją. Kita vertus, šiuolaikinis konservatizmas su klasikiniu, vis dar turi šiokių tokių sąsajų). Gali būti, kad šioje vietoje suklysiu, tačiau, mano supratimu, konservatizmas yra susijęs su romantizmu, nes romantizmo gimime, t.y. visai netrukus po Prancūzijos revoliucijos, rodos, 1848 – aisiais įvyko tautų pavasaris. Taigi Europos tautos, būtent dėl romantizmo, pradėjo tarsi ieškoti savo tikrojo identiteto, kad valstybė turi būti sudaryta ne kaip kažkoks iš viršaus nuleistas politinis darinys (kaip tuomet egzistavusios imperijos, „jungusios“ jungu bent jau kelias tautas), o būtent dėl toje teritorijoje gyvenančios tautos prasme. Taigi tauta tais laikais tapo tarsi savotišku atradimu iš naujo. Savaime suprantama, romantizmas buvo daugiau kultūrinis judėjimas, nei politinis, bet jis sugebėjo „išjudinti“ tautas: eilėmis, prozos kūriniais, klasikinės muzikos kūriniais, teatro spektakliais, spauda... Italijos (1870 – ieji) ir Vokietijos (1871 – ieji) suvienijimai buvo paskutinieji romantizmo dėka ir dvasia suvienytos valstybės. Socializmo idėjos, kurių pradinis skleidimosi taškas prasidėjo, iš esmės, nuo Russo, toliau sau „sėkmingai“ vystėsi arba ją vystė: Comte, Volteras, Hėgelis bei Marksas ir jų dėka dėka (be abejo, ne vien tik dėka jų), vėliau tam romantizmui davė atkirtį... Taigi būtent iš tuometinių judėjimų, būtent iš romantizmo, galų gale, mano supratimu, dėl gerokai ir nesveikai perlenkto patriotizmo, atsirado nacizmas, na, o dėl Prancūzų revoliucijos (eksperimento), kam prieštaravo Berkas (konservatizmo pradininkas), dėl nuo Ruso liberalizmo daigo, kuris, nukeliavęs iki Markso su Leninu, galų gale subujojo komunizmo piktžaizde.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, mano supratimu, Gailius, teigdamas, kad konservatizmas kaip ideologinė srovė, galų gale triumfavo po Šaltojo karo, tai yra, kad konservatizmas galų gale laimėjo ne tik prieš komunizmą, tačiau ir prieš liberalizmą, reiškia būtent tai, jog, pasak Maceinos, po Prancūzijos revoliucijos atsiradęs liberalizmas, kuris vyravo bei skleidėsi, iš esmės, tik kontinentinėje Europoje, galų gale peraugo į komunizmą, nes, tam tikra prasme, Ruso idėjos buvo tarsi užprogramuotos išsivystyti nuosekliam ir geležiniam komunizmui. Tai ta prasme, straipsnio autorius yra visiškai teisus. Tačiau autorius teigia, jog būtent po Šaltojo karo konservatizmo pergalės, visos ideologijos žlugo, tarp jų tarsi mirties agonijoje dabar yra atsiradęs ir konservatizmas, nes tai, ko šis siekė, galų gale pasiekė :) Bet visgi, tuomet gaunama tokia situacija, kad tam, jog konservatizmas gyvuotų ir savotiškai gintų tautą nuo kitų politinių eksperimentatorių ideologijos skleidimo, jam, konservatizmui, kaip ideologinei srovei, reikia varžovo... Ir tikrai, reikia pripažinti, kad tik būtent konservatizmas gali pasipriešinti eksperimentinėms ideologinėms srovėms, tačiau pasipriešinimas užtrunka be galo ilgai: nuo eksperimentinių politinių ideologijų kūrimo, populiarinimo ir pritaikymo veikti realybėje ir, galų gale jo žlugimo, kurio visi etapai gali kainuoti milijonus gyvybių, užtrunka be galo ilgai (trunka šimtmečius) ir kainuoja be galo brangiai: taip brangiai, kad pinigais neįvertinsi... Gailius taikliai pastebi, kad internete klesti įvairios anarchizmo (kraštutinio liberalizmo) srovės ir konservatizmas, tasai tautų atstovaujamas politinis milžinas, išsilaižęs žaizdas, vėl rengiasi stoti į kovą prieš įvairiausius politinius darinius (baubus), kurių gamintojai tiesiog neapkenčia liberalizmo, kitaip sakant, jie nė nemato, kad dar yra konservatizmas (kurio jie, greičiausiai, niekada neįveiks) kaip kad A. Duginas, kuris, nekęsdamas liberalizmo, parašė knygą apie ketvirtąjį kelią (politinį darinį/baubą), o pats Duginas buvo partijos narys, kurios darinys buvo be galo keistas: nacionalbolševikų partija, kita vertus, mano supratimu, bent jau pagal pavadinimo reikšmę, tai turėjo būti partija pakankamai panaši į tą, kurią mes vadiname fašistais arba naciais, nes pastarieji buvo nacionalsocialistai. Taigi būtent konservatizmas, o tiksliau, sveiko proto žmonės, kurdami rezistencijas bei kritikuodami tokius veikėjus, kaip Duginas, galimas dalykas, sugebės užbėgti šimtmečių trukmės ideologinėms kovoms už akių... Na, o Dugino pozicija, jog jis temato tik vienintelę politinę srovę pasaulyje t.y. liberalizmą (ir būtent anglosaksiškąjį), kurio jis nekenčia ir veikiausia šį okultistą kankina nemiga dėl begalinės neapykantos, nes jis baisiai nori nugalėti šią ideologiją, taip nori, kad net nepastebi konservatizmo (gali būti, kad veikiausiai jis save tokiu laiko oficialioje aplinkoje tam, kad paslėptų beretę ir juodus aulinius batus) :) O, tai, mano supratimu, jau reiškia, kad jo mąstymo srovė yra klaidinga, tiesmuka, neadekvati, pavojinga... Atvirai šnekant, ponas Duginas su savo ketvirtais keliais bei nacionalbolševikų partijomis, man primena XX a. šmėklą, atklydusią į XXI amžių... Kaip sakoma tokiais atvejais: „nei į tvorą nei į mietą“.

Grįžtant prie dabartinės Lietuvos realijų ir, suprantant, kad konservatizmas, kaip ideologija, iš esmės, karts nuo karto yra linkęs atitrūkti nuo grandinės ir pasiduodi pernelyg į dešinę, tai sveikas liberalizmas (t.y. būtent toks, koks yra Liberalų sąjūdis), mano supratimu, yra labai naudingas mūsų visuomenei, nes būtent tokios formos sąjunga savotiškai stumia kartais sustabarėjusius (ir gan dažnai žvelgiančius į praeitį, kas, mano galva žiūrint, yra nebloga savybė, bet ne itin naudingaa čia ir dabar prasme :) ) dėl savo „vertybių“ nešamos naštos konservatorius, o tuo pat metu konservatoriai tarsi prilaiko lekiantį šuoliais liberalizmą, kurio idėjos ne visuomet būna sveikintinos visuomenei.