2015 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Į Europą plūstantys nelegalūs migrantai, drugio efektas bei geopolitika.

Šįkart norėčiau pakalbėti apie migrantus, kurie keliauja per Viduržemio jūrą, iš esmės, trimis kryptimis: per Gibraltarą į Ispaniją, per Tunisą (turbūt) į Siciliją bei, galiausiai, į kontinentinę žemyninę Italijos dalį ir dar yra „kraustomasi“ trečiuoju keliu: geografiškai žiūrint, persikeliama nuo Libijos į Kretą ar kokią kitą dar arčiau Libijos krantų esančią Graikijos salą.
Situacija tampa nekontroliuojama: „šiemet į Graikiją ir Italiją iš viso atvyko beveik 32 tūkstančiai nelegalių migrantų...“ Taigi aritmetiniais skaičiavimais žvelgiant ir jei viskas vyks taip pat kaip vyksta dabar, tai šių metų pabaigoje nelegalių migrantų Europa garantuotai sulauks virš 100 tūkstančių, nes ką tik pacituotoje citatoje dar nebuvo užsiminta apie trečiąjį kelią t.y. per Gibraltarą, o jei dar atsižvelgsime į tai, kokia dalis nuskendo, tada šių metų pabaigoje, nelegalių migrantų skaičius gali gerokai viršyti tą „preliminarų“ 100 tūkstančių.
Kiek pamenu, per žinias buvo pranešama, kad Europos Sąjungos Parlamento nariai kelias dienas iš eilės pagerbdavo tylos minutėmis žuvusiuosius, kurie bandė nelegaliai pakliūti daugiausia į Italiją, kol galiausiai priėmė naują programą dėl veiklos eigos su nelegalių imigrantų srautu iš Šiaurės Afrikos. Šie įvykiai, kuomet migrantai, kurių valtelėse plaukia šimtai, parodo, kad situacija pasaulyje yra globali: Afrikos problemos tiesiogiai paveikia ir ES. Pavienės valstybės, tokios kaip Graikija, kuri, bent jau per žinias nušviečiama nekaip, nes vos pajėgia kapstytis (o gal dar labiau klimpsta) nuo bankroto, tad pastaroji tokius migrantus perpildytose punktuose tiesiog visiškai paleisdavo eiti kur akys mato; Italija taip pat jau nebepajėgia viena susitvarkyti su tokiu migrantų srautu, tad, galų gale, tai tapo visos ES problema. Lietuva taip pat į tai reaguoja ir pasiūlė pagalbą: sraigtasparnį bei sutiko priimti pagal išgales atitinkamą dalį nelegalių migrantų iš Afrikos (ypatingai iš Libijos, iš kurios žmonės, bent jau dabar, bėga daugiausiai; bei Sirijos, kur padėtis nestabili (o, tiksliau, katastrofiška) jau keletą metų iš eilės: nuo pat arabų pavasario pradžios.
Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, nors ir sutinka padėti tvarkytis su šia situacija nusiųsdama sraigtasparnius ir galbūt kitą techniką, tačiau ne taip kaip Lietuva, nesutinka perkelti atitinkamą dalį nelegalų į savo šalį. Taip, veikiausiai, yra todėl, kad JK esanti konservatorių vyriausybė, tokiu būdu siekia išlaikyti rinkėjų pritarimą ir ši partija tikisi tapti dominuojančia ateinančiuose parlamento rinkimuose. Na, o jeigu ji tokia taps, tuomet, rodos, 2017 – aisiais JK balsuos referendume dėl išstojimo iš ES ar santykių su ES „korekcijos“. Taigi JK laikosi tokios politikos, kuri primena arklį, kuris baidosi mašinų todėl jam uždedama „apsauga“ ties akimis, kitaip sakant, uždengiama dalis vaizdo, kad arklys daugiau susitelktų ties jam skirta užduotimi ir ją vykdytų, negu baidytųsi kažko. Tai čia labai panašiai: konservatoriai JK tarsi šalinasi atsakomybės, neva tai nėra jų reikalas ir prisiima tik dalinę atsakomybę. Kita vertus, JK galima suprasti: kadaise buvusi didžiausia pasauly imperija, dabar dėl to kenčia pati, nes į JK atvyksta žmonės iš visų pasaulio kampelių, o anglų kalbos vartotojų, mano supratimu, yra daugiausia jei prie kalbą suprantančių pridėtume ir tuos, kurie vos išlemena vieną ar kitą žodį.
Na, o jei prakalbome apie pasaulio kampelius, tai leiskite pasakyti, ačiū, kad leidžiate, jog valtelė, veikiausiai, plaukusi į Graikiją, nuskendo prie Libijos krantų, o toje valtelėje buvo žmonės iš: Malio, Gambijos, Senegalo, Sirijos, Somalio, Eritrėjos, BANGLADEŠO, Tuniso. Tad atstumai, iš kur atkeliavo ta valtele plaukę migrantai, kai kuriais atvejais, milžiniški. Tarkim, atkeliauti iš Bangladešo, kuris yra į rytus nuo Indijos, tai didžiuliai atstumai, o tatai parodo, kad žmonės buvo ir tebėra pasiryžę bet kokia kaina pasiekti Europą.
Taigi įvykiai vykstantis, šiuo konkrečiu atveju, šiaurės Afrikoje bei Sirijoje, yra tiesiogiai susiję su Europa, kitaip sakant, jog tai yra Europos problema. Įvykiai, o jei konkretizuotume, konfliktai ir jų padariniai, bent jau žiniasklaida taip skelbia, yra globalūs ir vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, tačiau paveikiantys visą pasaulį (tą bent jau trimituoja žiniasklaida, įvairios tarptautinės organizacijos (veikiausiai tam, kad parodytų, jog dirba ir būna nuolatos nuoširdžiai susirūpinę dėl įvairiose valstybėse nuolatos kaip grybai po lietaus dygstančių įvairiausių problemų bei ieškančių ar bandančių tai daryti sprendimo variantų ir rasti kelią iš aklavietės) bei įtakingų valstybių bei virš-nacionalinių sąjungų vadovai ar jų aukšti (tai visai nesusiję su ūgiu) pareigūnai.
Taigi, jei prisimintumėte mano keverzonę apie drugio (laumžirgio ar kiro) efektą, tai pamatytumėte, jog šis efektas pasaulyje, visgi, turi įtakos žmonių veikloje: pavyzdžiui, arabų pavasaris paveikia kone visas arabų valstybes, užsitęsęs konfliktas Sirijoje ir Libijoje turi tiesioginę reikšmę Europai dėl nelegalių migrantų (ir ne tik); JAV parama Saudo Arabijai, kuri kovoja Jemene ir labai rekomenduoja nesikišti Iranui, kurį, iš esmės, remia ar su kuriuo, tiksliau sakant, gana glaudžiai bendradarbiauja Rusija; arba užsitęsęs konfliktas Sirijoje, į kurią nesikišo JAV, nes Rusija tam kategoriškai prieštaravo, yra be galo tampriai susiję su tuo, kad ne itin senai atsirado menamoji Islamo Valstybė Sirijoje, dalyje Irako, galbūt, išsiplėtusi ir kitose gretimose tų valstybių kaimyninėse šalyse, kelia ar eskaluoja tiesiogiai tolimesnius konfliktus ir taip nualintuose nuo jų smėlinguose kraštuose, dėl kurių žmonės masiškai bėga... Viskas, galbūt, išties yra tampriai susiję, nes, pavyzdžiui, dalies arabų kurstoma neapykanta Vakarų pasauliui, turi sąsajų su Dugino ideologija, kurio dėka, mano supratimu, atsiranda Eurazijos sąjunga su Rusija (priešaky) kaip pagrindine „žaidėja“ ar varomąja jėga, o taip pat jis „Civilizacijų kovoje numato Eurazijos ir Arabų pasaulio sąjungą kovoje prieš Vakarus“, kas turbūt, dabar daug kam išaiškėja, kodėl, pavyzdžiui, Rusija glaudžiai bendradarbiauja su šiitiškuoju Iranu, o štai JAV, savo ruožtu, gana glaudžiai bendradarbiauja su sunitiškąja Saudo Arabija. Žemėlapyje aiškiai matoma, kad šiitų daugiausia yra Irane, tačiau kituose regionuose, kuriuose nėra absoliučios sunitų daugumos (kaip kad Irakas, Jemenas ar Afganistanas) yra galimi konfliktai dėl religinių sumetimų.
Tad viskas yra daugiau ar mažiau tampriai susiję ir aiškiai parodo, kad drugio efektas egzistuoja veikiau ne kaip fizikinis reiškinys, o kaip politinis reiškinys, kuris daugiau ar mažiau paveikia įvairių valstybių, jų sandraugų ar sąjungų, geopolitinius interesus. Deja, bet tą tenka pripažinti, tačiau kitas klausimas, kuris yra be galo aktualus, kiek tos pačios valstybės ar jų konglomeratai, gali ar turi teisės kištis į kitų valstybių reikalus, nes kuomet nieko nedaroma, tai sakoma, jog neva tos „įtakingosios“ šalys arba pagrindinės žaidėjos geopolitinėje arenoje, neturi interesų vienoje ar kitoje valstybėje, kuri yra krečiama konfliktų, na, o kitoje, vos tik atsiradus konflikto užuominomis, duodamas staigus atkirtis... (?) Tad gaunama tokia situacija, kad vienais atvejais valstybės kišasi į kitas pernelyg smarkiai ir siekia „įvesti tvarką (demokratiją)“ ir todėl vietinių „patriotų“ (kurių gretos dėl tos primetinėjamos tvarkos tik didėja) yra nekenčiamos, o kitais atvejais, tos valstybės TARSI nė piršto nepajudina, kuomet valstybė (tokia kaip Sirija) būna draskoma kelerius metus trunkančių kasdieninių konfliktų... Na, veikiausiai, pats paprasčiausias ir diletantiškiausias atsakymas į šį beveik retorinį klausimą, būtų toks: geopolitika.    

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.