Laikas - visagalis arba laikas - pinigai

 

Gyvenimas tęsiasi – jis niekada nesustoja... Gyvenimas kaip ir tas laikas, kuris nepaliaujamai teka kaip upė ar byra kaip tas smėlis tarp pirštų. Dienos keičia naktis; slenka metų laikai: dešimtmečiai, šimtmečiai, tūkstantmečiai...  Kaip kad mokslininkai teigia, mes, protingasis žmogus teegzistuoja tik apie 40 tūkst. metų, kas Žemės ir Visatos amžiumi tai absoliučiai nieko nereiškia.

Gyvename nuolatinėje laiko tėkmėje. Kaip toj dainoj A.A. Noreika dainavo „Laiko nesustabdysi / Ir neatsuksi atgal. / Prie laiką lygūs visi. / Laikas - visagalis.“ Iš esmės, visa tiesa yra parašyta šioje citatoje. Juk sakoma, kad laikas – pinigai. Pinigais taip pat sakoma, kad laimės nenusipirksi, tačiau jie tai laimei atsirasti vis tik suteikia daug geresnius šansus atsirasti. Jeigu tu neturtingas ir jei tau per 30 ir jei dar neturi gyvenimo draugės, tai vargu bau ar ją susirasi, o jei ją susirasi tai vargu ar turėsi galimybę sukurti šeimą, nes juk šeimą kurti ar ne gana dažnu atveju apsprendžia klausimas: o ar ją sugebėsi išlaikyti, ypač jei pats vos save išlaikai savo turimomis lėšomis. Taigi laikas apsprendžia daug dalykų, iš esmės tik jis ir valdo šį pasaulį. Einšteinas sakė, kad laikas tampriai susijęs su erdve ir šią sąsają pavadino erdvėlaikiu. Ir visgi mūsų pasaulyje, kasdieniniam žmogui, reliatyvumo teorija turi nykstamai mažą reikšmę (panašiai jei lygintume žmonijos gyvavimą su mums pažįstamos (?) visatos amžiumi). Tad čia į pagalbą galime drąsiai pasitelkti Niutono dėsnius ir atmesti erdvėlaikio koncepciją, o šiame dėsnyje laikas yra atskiras dėmuo/ matmuo ir t.t. Visi įvykiai prasidėję turi pabaigas, o tai galime pavaizduoti laiko skalėje.

Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę laiko skalę šioje Visatoje, visų [ne]laimei, niekas negali pasakyti, kiek jis laiko turįs. Bet greičiausiai visi suvokia, kad ateis tas laikas. Šis mums duoto laiko laikinumas šiame pasaulyje savotiškai įgalina mus: veikti, stengtis, dirbti, grožėtis, tyrinėti, gerai praleisti laiką, kad nereikėtų gyvenime dėl kažko gailėtis ir kad gyvenime būtų kaip įmanoma daugiau džiaugsmo, na tai universalūs dalykai ir manau kiekvienas tai suprantame, o apie tai daug plėtotis ir nereikia, nes juk tai užtrunka, o juk laikas yra brangiausias turtas šiame pasaulyje.

Bet pažiūrėkime, kas mūsų gyvenimuose vyksta?  Darželis, po to mokykla nuo pradinės iki aukštosios, na ir kas po to? Taip taip – darbas iki pensijos, o kai kurie, net ir būdami pensininkais, vis dar dirba. Darbas sakoma išlaisvina žmogų. Visgi aš abejočiau šiuo klausimu. Darbas  išlaisvina paprastus žmones, kurie negali savęs niekur kitur realizuoti. Todėl jiems toji rutininė disciplina yra reikalinga. Skamba kiek arogantiškai? Bet aš ne apie tai norėčiau pasakyti. Esmė ta, kad tokiame pasaulyje visi beveik be išimties, privalo dirbti. Bet štai lėkštas klausimas: kodėl gi jie kone visi dirba? O gi todėl, kad laikas – pinigai. Darbo metu jie, savo brangiausią turimą dalyką pasaulyje – laiką, konvertuoja į valiutą, kuri teturi vertę tik todėl, kad žmonija tiki jog tas popieriukas tą vertę turi, na nes su jos pagalba žmogus gali visų pirma: pripildyti skrandį, šaldytuvą, nusipirktos mašinos baką, nusipirkto namo kambarius nusipirktais daugiau ar mažiau reikalingais daiktais, na ir visų svarbiausia – atsiranda perspektyva šeimos sukūrimui. Tai kartų kūrimas, nesibaigiančio ciklo generacijų kūrimas, kuris gamtoje yra savaime suprantamas (visgi, šiandieniniame pasaulyje, ypatingai vakaruose, pradeda lysti keisti dalykai ir vis daugiau žmonių dėl milijonų priežasčių tų vaikų arba negali turėti, arba absoliučiai nenori turėti, kai tuo tarpu vargingiausiuose kraštuose, jų gimsta 7 kartus daugiau. Bet tai jau atskiros temos, kurios čia nagrinėjamos nebus).

Viskas atrodo lyg ir suprantama ir natūralu: išsilavinimas suteikia galimybę (negarantuoja to!) gauti didesnį atlygį. Didesnis atlygis reikš kad tavo praleistas laikas darbe bus konvertuotas į didesnius pinigus, vadinasi tu jau net visuomenėje turėsi kitokį statusą – bent jau būsi priskirtas viduriniajai klasei. Su tokia padėtimi visuomenėje, susikurti šeimą ir gyventi su ja kur kas kokybiškesnį gyvenimą yra kur kas paprasčiau. Na o varguoliams, atsiranda kitokios problemos: vien tik dantis susitvarkyti jau yra didžiulis iššūkis, o ką jau kalbėti apie nuosavą būstą, na nebent bendrabutinio tipo, o tai reiškia, kad tavo dienos jau suskaičiuotos, tai reiškia, kad jei taip ir toliau bus gyvenama be jokios perspektyvos, tai tokio žmogaus laikas praleistas čia bus tarytumei tikrasis kalėjimas, už kurį dar ir pats turi susimokėti ir už tai praleisti didžiąją savo gyvenimo dalį.

Todėl žmonės vengia tokių atvejų. O tai labai puikiai iliustruoja valstybių skolos. O tai reiškia, kad ir namų ūkiai iš esmės yra įsigyti su paskola ir gana dažnu atveju, toji paskola yra ne pagal kišenę. Nes juk senai nuvalkiotas posakis yra toks populiarus net ir šiandien: „nusipelnėme gyventi geriau“, arba dabar tai vadinama „gerove“, bet esmės tai nekeičia. Kiekvienas nori gyventi geriau ir daugelis už tą gerą gyvenimą dabar perkelia skolų naštą ateities kartoms t.y. savo pačių vaikams ir anūkams. O kadangi toks ciklas tęsiasi jau ne vieną kartą, tai šį procesą galime matyti kaip įsibėgėja, ir, labai galimas dalykas, yra pasiekęs kulminaciją. Kodėl aš taip teigiu? O gi todėl, atsakysiu labai paprastai su palyginimais. Lietuvoje minimumas nuo JK minimumo skiriasi 3 , gal 4 kartus. Emigrantui, norinčiam grįžti į LT ir įsigyti, 2 kambarių kartoninį butuką Vilniuje beveik be aikštelės galimybės, tektų dirbti mažų mažiausiai 20 metų JK. Dabar jūs paskaičiuokit, kiek reikėtų dirbti Lietuvoje, norint tokį butuką įsigyti? Realiai reikėtų net ne 80, o labai galimas dalykas, kad ir viso 100 metų reikėtų. Žmonės juk tiek negyvena, tad kokios alternatyvos susidaro? O gi tokios kad, žmogus jau būdamas 40 – 50, ir dirbdamas už minimumą Vilniuje, galbūt jau ir galėtų įsigyti kambariuką, bet tik kambariuką bendrabuty. O tai reikštų, kad jo gyvenimas iš tikro jau yra prarastas, nebent jis tuo džiaugiasi, didžiuojasi, mėgaujasi tuo ir yra visokeriopai tuo patenkintas (tokio varianto nevalia atmesti, juk kartais taip gali nutikti). Bet juk žmogus iš savo natūros yra užkariautojas, jis mėgsta kopti į kalnus tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasmėmis. Būtent todėl Londone, kur būsto nuoma ir NT kainos milžiniškos, vis viena ten gyvena tiek, kiek šiandieninėje visoje Baltarusijoje, arba tiek pat kiek Švedijoje, arba tiek pat kiek Norvegijoje kartu su Suomija paėmus ir tai tėra tik vienas miestas, tokių gabaritų miestų Europoje be Londono yra dar pora (Paryžius ir Maskva), o visai šalia šnopuoja Berlynas su Roma. Bet nebūtina, kad tai būtų kelių ar keliolikos milijonų gyventojų turintis miestas, kad būtų neįsivaizduojamos ir protu nesuvokiamos kainos. Mano minėtojo Vilniaus atveju, tai jau yra kosmosas.

Tad kokios dar kitos alternatyvos belieka? Persikelti gyventi į Naująją Akmenę? Taip, ten išties pigu, o NT tikrai yra visai neblogas, na bet juk ten nėra ir darbo. Kaip jau išsiaiškinome, darbo pagalba savo sugaištą brangiausią turtą konvertuojame į pinigus tam, kad gyventume geriau. Taip, kad Akmenė, kažin ar pasižymi siūlomų darbų perspektyvomis. Na ir kokios yra perspektyvos kituose miestuose? Pagal kainos ypatumus kalbant, kitos alternatyvos kompromisiniai variantai, kurių kainos arba linksta labiau ties Vilniaus NT, arba ties Naująja Akmene.

Bet kad ir kokia būtų Lietuvos ar pasaulio pasirinkta vieta gyventi, vis vien esmės tai nekeičia, nes bet kokiu atveju, reikės tapti laikos skalės, ciklų, įkaitais. Visai taip pat kaip tai daro visi kiti gyvi (ar net ir negyvi galų gale) organizmai, taip kaip daro, rodos, niekad nesustojantis kosminis planetų, žvaigždžių, galaktikų spiralių kosminis šokis laiko perspektyvoje.

Yra tokia žmonių grupelė, kuri nesutinka su darbo visą gyvenimą dėsniu. Ir sakosi, kad reikia arti iki maksimum 40 – ties, na o po to gyventi iš uždirbtų pinigų ar iš už dividendų, važinėtis su sena supuvusia gelda, gyventi tai pas seserį, pusbrolį, tėvus ir išleisti kuo mažiau, na kad užtektų iki gyvenimo pabaigos. Tokia koncepcija savotiškai atrodo pakankamai romantiškai, tačiau ji taip pat neatrodo visapusiška, joje kažko trūksta. Turbūt kad šeimos. Na bent čia jau kaip pažiūrėsi. Jei žmogus sugebėjo per 10 ar 15 darbo metų gerai uždirbti, tai galbūt atsiranda vietos ir šeimos sukūrimui. Bet kažin ar tai yra dažnas atvejis tokios koncepcijos propaguotojams.

O viso to esmė šio teksto yra pakankamai paprasta: visi mes esame savotiški įkaitai ir gyvename daugiau ar mažiau savotiškuose kalėjimuose atsižvelgiant į laiko perspektyvą. Na o kitas dalykas yra toks, kad šeimos sukūrimui šansų vis mažėja, nes šiandieniniam žmogui reikia dirbti daugiau, tačiau jo pinigai yra menkesni, todėl jų vis nepakanka šeimai sukurti, jei kalba eina apie mažas pajamas gaunančiuosius.

Man į galvą šauna tik vienintelė mintis. Žinoma, apie anksčiau išvardintus atvejus reikia atkreipti dėmesį, iš esmės, reikia sugebėti gyventi kaip įmanoma minimalistiškiau, siekiant daugiau prikaupti kapitalo, nes juk kapitalas, tam tikra prasme yra laiko energija ar sankaupa, o energijos juk reikia visiems, todėl jos švaistyti vargu bau yra geras variantas. Į tokius dalykus atsižvelgiant, yra įmanomas tik vienintelis kelias tiem, kuriem šiam gyvenime neiti pasisekė, kalbant apie laiko konvertavimo į pinigus: kai laiko išvaistoma daug, o piniginis atlygis guodžia menkai. Taigi dabar apie tą variantą.

Prisiminkime truputį kolonijinius laikus. Susidarėte žemėlapį jau daugmaž kokius kraštus ypatingai vakarų europiečiai kolonizavo? Afrika, Indija, Pietų ir Šiaurės Amerika, Australija su salelėmis, galų gale savo pasiekė ir britai kovodami netgi su kinais. Na, o kaip japonai? Pirmieji ekspeditoriai ant šios salos žemių įžengė dar veikiausiai XVI a. po to atplaukė olandai. Ekspeditoriai kiek pamenu iš dokumentikos, nusprendė, kad geriau tiesiog prekiauti su japonais, o ne juos kolonizuoti. Kodėl gi jie taip nusprendė? Juk japonai, jie tą pažymėjo, jog buvo skurdus kraštas, technologiškai atsilikusi šalis. Tad kas atbaidė ekspeditorius kolonizuoti šį kraštą? O gi tai buvo kultūra. Jie turėjo itin stiprią kultūrą, kuri savo lygiu niekuo nenusileido europiečių kultūrai, na o tai matydami jie suprato, kad neverta pradėti karų su stipria kultūringa šalimi. Skamba kiek keistokai, bet tai labai įdomus niuansas.

Na o dabar panagrinėkime žydų tautą. Duodu ranką nukirsti, jei klystu, bet kiek esu gyvenime matęs, tai galiu pasakyti, kad jie turi labai stiprią kultūrą. Daug tautų jų nemėgo, buvo ne sykį išvaryti iš įvairių karalysčių viduramžių laikais. beveik prieš 80 metų buvo baisūs dalykai, apie kuriuos net negaliu rašyti, visi tai žinote, nes jie tai primena vėl ir vėl. Kodėl to negirdėti iš kitų tautų, kurios patyrė taip pat didžiulius sukrėtimus? Nes žydai turi ypatingai tvirtas bendruomenes. Nors tai ir nedidelė tautelė, tačiau ji gyvuoja ne vieną tūkstantmetį.

Dabar pakalbėkime apie tokį Lietuvoje pakankamai garsų armėną. Kuris savo youtubėj, buvo užsiminęs, jog Armėnija yra atsilikusi šalis, kad Lietuvos gyvenimas nepalyginamai gerėja dešimtmečiams bėgant, o Armėnija yra savotiškai įstrigusi galbūt kokių 90 – ųjų laiko kilpoje. Na, o bet tačiau, atrodytų, kad tokia šalis pasmerkta žlugti, atrodytų, kad turėtų prasidėti masinė migracija ar panašiai. Bet to mes nematome, nes armėnai dar nėra praradę tų senų bendruomeniškų tradicijų, ir jie padeda savo giminaičiams ar artimos aplinkos žmonėms, kuomet jiems yra sunku, tuo pačiu tikėdamiesi, kad jie šiems padės sunkiu gyvenimo etapu, o kai bendruomenė yra didelė, tai toji pagalba ir nekainuoja pinigų kalnus, bet kalba veikiausiai čia ne vien tik eina apie pinigus.

Na o dabar leiskite man pakalbėti apie tokias šeimas, kurios gyvena JK. Vežioju namelius ir matau dalykus. Ir štai ką pastebėjau. Visi puikiai žinome, kad JK dėl savo populiarios kalbos, bei kolonijinės praeities, bei savotiško demokratinio įvaizdžio pasaulyje, yra mėgstama šalis, kitų pasaulio kraštų gyventojų, netgi rusų oligarchai/disidentai randa vietos savo prabangioms viloms Londone, todėl JK iš esmės yra pasaulio tautų mikropasaulis, mažoji pasaulio versija, kalbant apie tautų įvairovę. Ten gyvena daug: indų, pakistaniečių, įvairių arabų, persų, lenkų, rumunų, bulgarų, lietuvių, latvių ir t.t. ir panašiai. Tačiau ką aš matau, kuomet atvykstu į tas vietas, kai pasibeldžiu į duris ir kai jas atidaro namuko pirkėja/s? Jei atidaro anglai, dažniausia būna vyras su žmona, arba bent vienas jų (na nes juk pandemija dabar tai arba daug kas dirba iš namų, arba tiesiog namuose sėdi, nes yra netekę darbų, o į fabrikus savaime suprantama, kad dirbti ne visi anglai yra linkę, veikiausiai pricipai neleidžia, tad sėdės veikiau namuose iki paskutinio, tikėdamiesi, kad greitai situacija išsispręs arba kažką namuose būdami sugalvos, bet tai tik tėra mano spėliojimai, o kaip yra iš tikro neesu tikras). Esmė tokia, kad atidaro įvairaus amžiaus suaugusieji, kartais senukai, kartais tėvai su mažais vaikais ir t.t. bet iš esmės tokios pavienės šeimos. Na bet jei pasibeldžiu į duris kur nors ypatingai arti Londono ir jei duris atidaro „nevietinis“, kitaip sakant ne tikrasis anglas, o galbūt tik galimai Britanijos pilietybę ar gyventojo statusą turintysis ir, jei jis yra ypač, musulmonas arba indas, tai visuomet name bus: tėvų tėvai, kartais ir patys tėvai su vaikais (jei tai savaitgalis). Taigi šeimos koncepcija yra visai kitokia pas musulmonus (kas suprantama pagal jų religiją), bet taip pat ir pas indus tame nuosavame name, kuris būna tikrai nemažas, tačiau nemažai turi ir gyventojų. Jie gan dažnai sunkiai šneka angliškai, akivaizdu, kad gan dažnas jų dirba paprastus darbus arba visai nedirba (tėvų tėvai), tačiau turi namuką įsigytą už pusę milijono. Va taip va. Taigi rytų kraštai vis dar turi tą seną tradiciją, kur šeimos koncepcija suprantama kiek plačiau, negu vakaruose: čia tradicine laikoma šeima, kurią sudaro tėvai ir vaikas (o gan dažnu atveju tai tebūna mama ir vaikas).. Bet juk atsiminkite, kad didžiosios šeimos tradicijos buvo ir senovinėse LT šeimose.

Taigi netgi ir paprastus darbus dirbantieji, kartu, sutelkę bendras pastangas, kartus su šeimomis, visgi gali įsigyti didžiulį būstą ir nesukti sau galvos per daug, nes būdami kartu visgi gali įveikti šiuos aptartus iššūkius. Na, o tėvų tėvai išsprendžia labai daug problemų būdami šalia: ar tai būtų maisto ruošimas ar vaikų prižiūrėjimas kai reikia. Ir jie gerai jaučiasi kai mato šeimą šalia, ir visiem kitiem gerai yra, nes vietos užtenka, nes juk namas yra didelis. Taip, to klegesio gal kiek daugiau, na bet dažniausia tai yra tik į naudą mano manymu.

Deja, bet Lietuvoje yra kiek kitaip: vaikai palieka tėvus, tėvai gyvena 2, 3 ar net 4 kambarių butuose, ar didžiuliame name, gan dažnai po vieną kas sau, nes išsiskyrę, kita dalis dirba darbus kažkur vakarų Europoje, visi išsimėtę, išsibarstę kas sau ir gyvena tik šia diena tik sau... Galų gale tokie žmonės laiko perspektyvoje labai sparčiai ištirps bendroje vakarų kultūroje ir jau jų vaikai ar anūkai vargu bau ar bemokės suregzti nors vieną sakinį savo tėvų kalba deramai. LT jiems bus svetimas kraštas... Nors tai jau yra vėlgi atskira tema, tačiau, gamta nemėgsta tuščių vietų, tad jas užpildo gan greitai atsiradę žmonės iš rytų: Baltarusijos, Ukrainos, Uzbekijos ir t.t.

TIESA vs MELAS

  Sveikas pasauli, kuris vis dar tebesi bent trečdaliu kvailesnis, nei buvai pernai. Apie ką aš čia? Taip taip ,apie tą patį virusą. Šis tekstukas tebus mano asmeninė nuomonė ir čia jau ne mano problema jei kažkam tai nepatiks (radot įėjimą – rasit ir išėjimą).

  Mes gyvename, atrodo, kad tarytumei fantastiniam filme, kurio pabaigos dar nematyti. Tiem, kuriem gyvenimas tik žaidimas, tai prie to jau yra itin greitai prisitaikę, o tiem, kurie mano, kad gyvenimas yra šis tas daugiau, su tokiu filmo scenarijumi nėra linkę sutikti, o scenarijus yra nuolat: karpomas, trinamas, pildomas vėl ir vėl, ir paleidžiamas juodraštinis variantas, su kasdieniniais redagavimais pasauliniu mastu. Vienos valstybės reaguoja į šiuos dalykus kiek liberaliau, kitos – jau yra įvedusios komendanto valandas (nuo 9 vakaro iki 5 ryto).

  Greitu metu bus jau metai, kaip mes su tuo scenarijumi turime gyventi. Sarginiai šunys (įvairios institucijos) prižiūri/ gano aveles (mus), kad laikytumės taisyklių. Ir dauguma mūsų klusniai jų laikomės, nes savaime suprantama, niekas iš mūsų nenori problemų ir, manau, kad dauguma mūsų siekia išvengti konfliktinių situacijų ir t.t. ir panašiai. Jei šis scenarijus yra išties kieno nors parašytas, tai tam/tiems scenarist/ui/ams patenka labai naudingos informacijos apie visuomenės valdymą ir kontrolę, kurios tikslas veikiausiai dar visai kitokio lygio fantastinio filmo scenarijus. Kas ten žino?...

  Šiuo metu žmonės kantriai sukandę dantis laukia kada visa tai pasibaigs: komendanto valandos, karantinas, visuotinė pandemija... Kitaip sakant, žmonės su visu nekantrumu laukia, kada bus galima gyventi taip, kaip buvo gyventa prieš pandemiją.

  Taigi žmonės laukia vaistų ir ar bent jau vakcinos. Apie vaistus per žinias netenka išgirsti, tačiau apie vakciną vis karts nuo karto pranešimų visgi pasirodo. Tad dauguma žmonijos yra susikoncentravę ties tuo, ir dauguma jų vakcinos laukia tarsi išsigelbėjimo. Pirmoji šalis, pasiskelbusi apie vakcinos sukūrimą buvo Rusija. Tačiau pasaulis to nepripažino, nes teigė, jog ji yra nepatikima dėl per mažai atliktų klinikinių testavimų. Todėl pasaulis laukė vakcinų iš kitų pasaulio farmacininkų, labiausia – vakarų, nes absoliučiai didžioji dauguma pasaulio, mano manymu, vakarais pasitiki.    

  Ir štai vos prieš savaitę ar dvi buvo paskelbta per žinias, kad yra jau sukurta vakcina (ar jos, tarkime, prototipas), kurios veiksmingumas siekia netgi 92 %. Tai yra išties neįtikėtinai didžiulis rodiklis. Nes tuo pačiu teko girdėti apie kasmetinių gripo vakcinų statistikas (tik iš JAV), tai gripo vakcinų efektyvumas kiekvienais metais būdavo nepastovus ir svyruodavo nuo kažkur 20 iki kiek daugiau nei 60 %. Na, o štai, vakcinos nuo koronos efektyvumas siekia net 92%. Tai neįtikėtinas pasiekimas. Hmm... viskas atrodo per daug gerai, kad būtų tiesa. Tad kur kabliukai? Nes kol kas jei tik taip kalbame, tai pasaulyje turi tekėti pieno upės, o ledo kepurės, tai tiesiog plombyras.

  Žinome kad taip nėra. O kabliukų bent jau man, teko girdėti, kad daugiau nei vienas. Tad norėčiau juos trumpai aprašyti. Prisipažinsiu labai retai skaitau pastaruosius kelis metus, tačiau, vieno daktaro tekstelis mane sudomino. Jis buvo persirgęs virusu ir pas save imuninėje sistemoje turėjo antikūnių, kuriuos nuolatos ir reguliariai tikrindavo, o jie nuolatos ir reguliariai mažėdavo. Taip pat jis atskleidė įdomų faktą, jog tie, kurie yra lengvai persirgę, tai tų antikūnių turi labai mažai, kurie, bėgant savaitėms, nyksta (nuosekliai, o gal eksponentiškai, tikrai nežinau šito, atleiskit dėl to)... Na, o tie, kurie labai sunkiai persirgo ir vos išgyveno, antikūnių korona virusui turi savo imunitetuose turi dešimtimis (gali siekti ir šimtą galbūt) kartų daugiau, negu tie, kurie tik ką lengvai ja persirgo. Tačiau visų persirgusių antikūnių kiekis, bėgant laikui – mąžta. Lengvai persirgę, jų visiškai netenka po kelių mėnesių, na o antikūnių kiekis pas sunkiai persirgusiuosius, dar yra efektyvus papildomai pora trejetą mėnesių daugiau, lyginant su lengvą formą turėjusiais. Tad daktaras ir pasakė faktą, jog skiepytis tektų 2 – 3 kartus per metus. visko gali būti, kad kai kurie (na tie, realiai kurie yra sveiki kaip arkliai) bus badomi ir 4 kartus per metus. o tai realiai pasižiūrėjus neturi jokios logikos. Nes sveikiems kaip arkliams žmonėms atrodytų, kad tų skiepų net nereikia, o jų reikia tiems, kurie yra rizikos grupėje ir turėtų daugiau saugotis, nes jei tik užsikrėstų – patirtų sunkias kančias kol išgytų ir galbūt net su komplikacijomis, kas tikrai skamba nekaip. Tačiau jiems ir skiepytis pakaktų vos pora kartų per metus, na ir tai neatrodo labai jau tragiškai. Na o itin sveikiems žmonėms mano nuomone, tų skiepų net nereikia, nebent jie nori to savo noru.

  Tačiau yra ir kitas paradoksas/ kabliukas. Viena pagrindinių farmacijos kompanijų vadovai pardavė akcijas ir užsidirbo už tai milijonus. Tai skamba keistai, kuomet visas pasaulis domisi jomis, ir kuomet jų akcijos, atrodytų, turėtų augti tarytumei kaip ant mielių, jos vadovai nusprendžia nieko nelaukti ir parduoti tas akcijas. Ar jie žino daugiau negu mes ir pagrindinė žiniasklaida? Veikiausiai taip. Nes kito paaiškinimo vargu bau ar galime surasti. Nes jie parduodami akcijas teuždirbo vos pora / keletą milijonų, kai galbūt galimai galėjo vartytis šimtuose milijonų... Ir toks jų manevras atrodo kaip atsitraukimo ar pabėgimo manevras. Visa tai rodosi tarytumei kažkokia ponzi schema ... Aš į tai neturiu atsakymų turiu tik spėjimų, kuriuos ir išvardijau.

  Ar žinote tuos piešinius/ iliustracijas, kuomet toje pačioje iliustracijoje galime įžvelgti du objektus/subjektus, na ir tuomet pasipila komentarai kas tu esi per viena/s jei pamatai pirmiausiai vieną bet ne kitą (ir atvirkščiai), tai visa ši situacija man primena tokią iliustraciją: stambiu šriftu parašytas žodis „TIESA“, tačiau jei atidžiai pasižiūri, tai pamatai, jog šis žodžio viduje yra šimtai kito žodžio, parašyto mažu šriftu „MELAS“.       

  Tačiau yra ir kiti kabliukai. Nors sakoma, kad vakcina jau iš esmės yra pakeliui, tačiau yra randamos net ne vienos bet kelios korona viruso atmainos. Taigi vakcina gali būti absoliučiai neveiksminga jei pasiskiepijęs žmogus užsikrės kita viruso atmaina.

  Verdiktas. Mano asmenine nuomone, vakcinos laukimas kaip panacėjos, neprives prie nieko gero, nes tai, bent jau kol kas, nėra išsigelbėjimas, o tik išsigelbėjimo ir grįžimo prie normalaus gyvenimo, iliuzija. Tačiau tai visgi gali būti viltis, jei paaiškėtų, kad žiniasklaidos teiginiai apie kelias viruso atmainas pasirodytų esą klaidingi. Kita vertus, nors žiniasklaida, norėdami gauti kuo didesnius reitingus, nepaliaujamai ieško sensacingų naujienų, tokios naujienos negali būti tiesiog vien dėl reitingų skelbiamos mano manymu.

  Tad ką visa tai reiškia? O tai labai paprasta paaiškinti. Jūs tik prisiminkite kokia buvo situacija kai skelbė pirmąjį karantiną. Iš pradžių sakė kad tai bus dviem savaitėm, po to dar dviem, po to mėnesiui, po to, jau įsidrąsinę, pasakė, kad gali būti ir pusmetį jei tik to reikės. Dabar taip pat jau kalba ir apie komendanto valandą: jei reikės – įvesim (na ir, be jokios abejonės, jis bus tol kol reikės, bet galbūt net nereikės, na, bet jei reikės tai žinokit - įvesim). Taigi karantinas 2 – iejų savaičių iš pradžių neatrodė, kad yra jau tai itin labai baisu, buvo naivi viltis, kad visi persirgs ir beveik visiškai uždarytoje šaly net nebeliks užsikrėtusių, na po to pratęsė, nes na va dar jų šiek tiek yra, dar pakentėkit, jei jau tiek pakentėjot, na ir taip toliau. Aš noriu visu tuo pasakyti tik tai, kad vyriausybės palieka langą šviesos spinduliui sklisti – viltį, kitaip sakant, kad visa tai tuoj tuoj pasibaigs. Dabar kai jau vis garsiau pradedama kalbėti apie komendanto valandas, vis garsiau ir garsiau pranešinėjama, kad tuoj tuoj visa tai pasibaigs, nes esą sukurta itin veiksminga vakcina. Žmonėms duodama naivi viltis, ir jiems belieka tik klusniai sėdėti namuose užsidariusiems „kiek reikės“, nes žadama, jog viskas tuoj tuoj pasibaigs ir visa žmonija labai greitai bus išgelbėta.

  Tačiau iš tikro, mano nuomone, bus taip, kad nors skiepai ir nebus veiksmingi, tačiau vis vien 3 iš 4 bus paskiepyti ir vis vien nešiosime kaukes ir vėl taip ir tęsis karantinai su komendanto valandomis, na o farmacijos kompanijos ir toliau žadės, kad tuoj tuoj bus sukurta vakcina viruso atmainoms ir vėl 3 iš 4 bus paskiepyti, arba jau pradės kalbėti, kad tuoj bus išrasti vaistai, o visuomenės tegul dar pakentėtų truputį, nes juk jau tiek daug kentėjo, tai kaip dabar negali pakentėti. O šis kentėjimas gali užtrukti iki 1 generacijos maksimum tam, kad šio filmo scenaristai, galėtų kurti antrą jo dalį, gerokai pranokstantį pirmąją...

  O kas mums belieka šiuo metu? Džiaugtis tuo, kas dabar yra, nes gyvenimas yra trumpas. Reikia sugebėti nepalūžti ir džiaugtis tuo ką turime: tuo pačiu netfliksu, skaityti įdomias naujienas, domėtis kažkuo ar kažką išmokti naujo (nuo naujų kalbų iki naujų darbų), skaityti patinkančias knygas (tą pats asmeniškai žadu per žiemos atostogas (beliko tik mėnuo :) ), kultūra, gerais prisiminimais, istorija ir tuo kas iš esmės nekinta amžiais – gamta (saule, jūra, kalnais/piliakalniais, slėniais, ežerais/ upėmis, miškais, beribu dangumi). Manau, kad tai yra vienintelė išeitis nepalūžti ir išlikti harmonijoje.

24/7/365

Sveiki dar kartą. Na ir dar kartą čia norėtųsi parašyti apie koroną, o tiksliau pasakius, apie tą laikmetį, kada jis atsirado.

Yra tokia daina „Gimiau nei per anksti, /Nei per vėlai. /Gimiau pačiu laiku.“ Vakar ar užvakar kažkur FB teko pastebėti tekstelį, kuriame sakoma, netgi savotiškai džiaugiamasi, jog korona atsirado būtent 2019 m., arba tiksliau pasakius, kad ji atsirado tuo laiku, kuomet yra išmanieji telefonai ir t.t. Buvo pasakyta daugmaž taip: ačiū Dievui, kad koronos pandemija neatsirado kokiais 2003 – aisiais, o tuomet sėdėti namuose ir žaisti su plytinine noške gyvatėlę būtų nekažką. Na ir tai yra pasakyta labai taikliai. Ir aš vis kartais pagalvojau: koks sutapimas...

Išties... koks sutapimas, kad bekontaktės atsiskaitymo kortelės pilnu pajėgumu įsivažiavo prieš pat 2019 – uosius. Bankininkai ir kiti finansininkai labai verkdavo, kad žmonės vis dar atsiskaitinėja grynaisiais, nors tų grynų pinigėlių cirkuliacijos ekonomikose tesudarydavo 1 – 3%. Bet jie vis tiek verkė, ir jiems labai rūpėjo išvyti šešėlines rinkas, kurios, savaime suprantama, egzistuoja dėl grynų pinigų disponavimo galimybės. Bet čia ne tik tai. Dabar esant bekontaktei kortelei, yra puiki galimybė apsiprekinti negrabinėjant centų piniginėje: tiesiog susikrauni į maišus prekes, prikiši kortelę prie skaitytuvo, ir varai namo. Smart move. Na ir tuo pačiu bankininkai, finansininkai ir kiti galės kur kas lengviau tave sekti, žinos kada konkretus asmuo kurioje vietoje bus ir ką pirks. Mažais žingsneliais link „Puikaus naujojo pasaulio“... ?

O ar jūs žinote, kad atsiradus išmaniesiems telefonams ir esant išvystytam internetui (beje, vis dar veda dar geresnį – 5G :D ) yra galimybė (naudojantis programėlėmis), išsiųsti akimirksniu svarbius dokumentus, tokius kaip: ID, pasas, vairuotojo pažymėjimas... Nežinau kaip pase (niekada jo neturėjau), tačiau šiuolaikiniai ID turi biometrinius čipus, kuriuos kuo puikiausia nuskaito ir persiunčia info ten kur tu nori tavo išmanusis telefoniukas. Kaip patogu išties. Ir tai veikia labai gerai. Ir ypač esant šiai pandemijai šios galimybės labai palengvina gyvenimą. Net nebereikia būtinybės siųsti specialius siuntinius, už juos mokėti krūvas pinigų, na tiesiog kad pasas kelionėje kažkaip tai netyčia nepasimestų ir niekas už tai neatsakytų. Man tik kyla klausimas: kodėl vis dar nėra elektroninio balsavimo. Bet manau, tuoj suskubs visos pasaulio vyriausybės imtis šios taktikos, na nes juk jūs pažiūrėkite kas darosi: žmonės laukia kelias valandas eilėse vien tik tam, kad galėtų prabalsuoti (aišku jei nebalsavo paštu). Na bet paštas jau atgyvenęs reikalas: vis mažiau žmonių gauna šių popierinių reklamų ir sąskaitų už elektrą, dujas, vandenį ir t.t. Juk jau yra net elektroninės valiutos (naudojančios blockchain technologijas: bitkoinai, laitkoinai ir t.t.), tai kodėl dar netgi toje pačioje JAV žmonės, jei nenori mesti rinkimų biuletenio į urną balsavimo apygardoje, kodėl jie turi naudotis tūkstančio metų senumo technologija – balsavimo paštu :D juk šiais laikais tai išties yra labai ir laaabai kvaila, na bet visgi geriau, negu laukti eilėj kelias valandas :D

Taigi šį tekstelį rašiau, norėdamas paliesti technologinį aspektą labiau. Buvo šiek tiek užrašyta sutapimų, bet ir trūkumų yra.

Čia negaliu visgi nei patvirtinti, nei paneigti kokių tai sąmokslų. Realiai, bent jau man kol kas atrodo, kad esančios šiandieninės technologijos, labai padeda tvarkytis su esama situacija, su esama pandemija. Programėlės išmaniuosiuose dirba pilnu pajėgumu, lėtesnės tik statistikos, kurias paskelbia vyriausybės sveikatos ministerijų ataskaitose. Jos, beje, šeštadieniais ir sekmadieniais nedirba, todėl nutarimai įsigalioja nuo pirmadienio. Realiai taip neturėtų būti, nes savaitgaliais gyvenimas nesustoja. Tai patarimas visoms pasaulio vyriausybėms: mielieji, jei jūs norite ir toliau žaisti alfų, betų, gamų ir epsilionų „žaidimus“, su šviesoforinėmis (raudona – karantinas; gintarinė – draudimai galioja, bet yra švelnesni negu raudonojoje zonoje; ir žalia – nėra suvaržymų dėl pasaulinės pandemijos (na aš taip suprantu)) valstybėmis, savivaldybėmis, rajonais ir apskritimis; tai būkite tokie malonūs – įdėkite daugiau darbo, turite dirbti realiu laiku, visus stebėdami ir kontroliuodami dieną ir naktį 24/7/365...

O tiesą sakant, pasaulis po truputį ritasi velniop kartu su savo vyriausybėmis, sveikatos apsaugos sistemomis ir visokiomis ministerijomis. Atrodo, kad visas pasaulis yra netekęs bent trečdalio smegenų, kurie atsakingi už suvokimą. Bet kaip sakoma, jei netenki vienos dalies, tai visu pajėgumu (stengdamosi kompensuoti netektį) yra aktyvuojamos kitos smegenų sritys. Tai dešinioji smegenų sritis (kuri būdinga Bohemijos t.y. menininkų atstovams), atsakinga už kūrybingumą, veikia pilnu pajėgumu: kas dieną priimami tokie sprendimai, kurie tik patvirtina teiginį, jog pasaulis ritasi velniop arba link A.Huxley‘io „Puikaus naujojo pasaulio“... arba G. Orwell‘o garsiosiose knygose aprašytų įvykių. Sakoma fantazijai ribų nėra. Taigi tą ir matome šiandieniniame pasaulyje: neribotą laisvę fantazijai pasireikšti, kuri reiškiasi per visų pasaulio vyriausybių sveikatos ministerijas . dėl šių fantazijų mes visi galime tapti elgetomis, valstybės gali prasiskolinti ir taip toliau. Kitaip sakant, labai greitu metu (kas iš lėto ir nyko), tokios sistemos, kuri egzistavo po WWII (pensijų sistemos ir t.t.), gali ir nelikti. Dabar per kelis mėnesius pasaulio galiūnės ir gerovės valstybės (tokios kaip JAV, JK, Prancūzija, Vokietija (o jei ji grius – grius ir visa Europa)) gali subankrutuoti kaip kortų namelis. Realiai užtenka vienos ir prasidėjęs domino efektas nusiris per visą pasaulį. Ši finansinė sistema, kuri vis po truputį nuvertėdavo, dabar dėl šimtų milijonų žmonių sėdėjimo ir nieko neveikimo, o dėl to valstybės skolinasi trilijonus pasauliniu mastu vienos iš kitų, įgauna didžiulę našta ateities kartoms, kurioms kaip ir tam sizifui teks ridenti nepakeliamą skolų naštą/akmenį, „sukauptą“ praeities kartų, dėl nepaliaujamo noro gyventi geriau (negu tavo kaimynas ar kaimyninė valstybė). Taigi to hipotetinio akmens (skolų naštos) Sizifas (ateities kartos), neįstengs paridenti į kalną ir to sekoje ši finansinė ponzi sistema subliūkš, kaip muilo burbulas. Jei nebus karo viskas išliks: tiesiog žmonės nebeturės pinigų... Todėl pagal idėją turėtų atsirasti technokratinis pasaulis, kurio vedlys bus naujoji religija – mokslas. Bet turtingiausi pasaulio žmonės galės miegoti ramiai savose pilyse – jų tai nepalies niekaip.

Ar čia kurstau kažkokias liguistas revoliucijas, oj gink Dieve ne, aš tiesiog turiu lakią fantaziją, o šioji fantazija yra grįsta mano asmenine patirtimi. Ji gali sutapti gali šiek tiek ar gerokai prasilenkti su realybe, bet gali būti netgi ir taip, kad ateities realybė bus tokia fantastiška, kad... trūksta žodžių...

 - - - -

Norit sužinoti kas šiandieninėje realybėje yra tikroji fantazija? Mielieji, jūs pasižiūrėkit į Kiniją: ten suserga 10-100 žmonių per dieną. Taip taip, ten, daugiausia pasaulyje gyventojų turinčioje šalyje (kurioje gyvena 3.5 karto daugiau nei JAV), per dieną (tarkim 24/10/20) susirgo 15 žmonių, kuomet Lietuvoje vien tik vakar susirgo arti 500, tačiau LT už Kiniją yra mažesnė beveik 500 kartų. Realiai vakar Kinijoje turėjo susirgti realiais, masteliais kalbant, bent jau ketvirtis milijono gyventojų, o susirgo 15 žmonių. Beje, kai prieš koroną kinų delegacija kažkada atvyko į LT tai šie pasidomėjo lietuvių, jų paklausdami kiek mūsų šaly (LT) gyvena gyventojų. Mūsų delegacija atsake beveik 3 mln., tada jie: „ne ne tai čia priemiesty. Mes klausiame kiek gyvena jūsų visoje šalyje gyventojų“. Tai kai mes atsakome, kad beveik 3 mln. jie tiesiog netikėdami krūpteli pečiais, nes jie negali tuo patikėti veikiausiai :D Na, o aš savo ruožtu, negaliu patikėti jų susirgimų skaičiais.

- - - -

Apie melą

Nežinau apie ką rašyti. Šiuo metu artėja prezidento rinkimai JAV (o jų metu Trumpas susirgo kovidu), artėja LT Seimo rinkimai,vis dar egzistuoja kovid neapibrėžtumas, Baltarusijoje neramumai, nesibaigiantis Graikijos/ Turkijos (abiejų NATO) valstybių nesutarimai, Kalnų Karabacho neramumai (tarp Azerbaidžano (kuri gimininga Turkijai) ir Armėnijos), kovido neapibrėžtumas, pastaruoju metu kiek aprimęs Kašmyro konfliktas tarp Indijos ir Kinijos. Kas dar? Ai, tiesa gi, dar vis tebesitęsiantis BREXIT‘as, kurio metu JK savavališkai pasitraukė iš pačios susiderėtos su ES sutarties, o dėl to ES padavė į teismą JK :D Eilinė diena apsimelavusioje politikierių pasaulyje.

Bet iš kur tokie melagiai politikieriai atsiranda? Jie juk nenusileidžia iš kitos planetos, jie juk tai ir yra mes patys, nes augo, kartu su mūsų seneliais, tėvais, mumis :) mokėsi tose pačiose mokyklose, gyveno tuose pačiuose daugiabučiuose, buvo mūsų kiemo draugais, na jei ne jūsų konkrečiai, tai kito kiemo draugais, kitų kaimynais.. Bet esmę supratote: jie tokie patys kaip mes. Taigi jie augo tokioj pat aplinkoj kaip ir mes, na taip, negalime to taikyti visiems, bet, mano galva, tokie politikieriai juk atėjo į valdžią iš tos pat aplinkos, kurioje ir mes esam: vieni tokioje aplinkoje gyvena ligi šiol, na o kiti tiesia keliukus iki savo namų, kiti jau savo metinėse deklaracijose skelbia šimtus tūkstančių eurų ar net milijonų prieaugį per metus, o kiti, kurie jau atėjo būdami milijonieriais, nemoka mokesčių, nes turėdami geriausių teisininkų brigadą apeina mokesčių sistemą taip, kad jiems iš esmės net nereikia mokėti tų mokesčių, o paramas pasiima milijonines. Ar jūs manote, kad aš čia kalbu konkrečiai tik apie LT? Oj, ne. gink Dieve ne, nes LT nei kiek nesiskiria nuo kitos pasaulio dalies. Tarkim net pačios JAV prezidentas, labai vengia klausimo apie mokesčių deklaracijas ir jis pats pripažįsta, kad paramą savo statybos objektams, pasiimdavo milijonines vertes ir jis tai patvirtino debatuose su Bidenu: pats pasakė, kad čia yra teisinė spraga, kuria jis tiesiog pasinaudojo ir dar už šią galimybę ta parama pasinaudoti, sugebėjo apkaltinti Obamos administraciją įskaitant ir patį jo oponentą į prezidentus – buvusį vice prezidentą Bideną. Norite prisiminti Janukovičių, kuris atsiradus Maidanui, pabėgo į Rusiją kartu su savo šeima ir šimtu milijardų dolerių, palikdamas Versalio apartamentus už savęs, kartus su niekur nematytomis retomis knygomis ir auksiniais tualetais, na o gi atrodė toks kuklutis.

 Tai kas jiem pasidarė? Kodėl jie tokie apgavikai? Priminsiu ką sakiau anksčiau – jie iš ten pat, kur ir mes :) Jei į tai būtų lengva atsakyti, tai tuomet galbūt ir būtų rasta kažkokia geresnė išeitis iš problemos. Kokios problemos? Dar nepastebite? Net pačioje JAV žmonių žemiau skudo ribos yra 40 milijonų gyventojų (čia dar prieš kolonos pandemiją), iš kurių, geriausiu atveju, gyvena karavane ant ratų su plevėsuojančia JAV vėliava ir kone labiausiai didžiuojasi esą amerikiečiais, na, o blogiausiu atveju, tai būtų žmonės, gyvenantys miestų kvartalų pakampiuose, o jų namai – kartoninės dėžės, nes neturi pinigų įsigyti net palapinei. Kiti miega automobiliuose nemokamose aikštelėse (čia kažkas panašaus į fūristus, tik skirtumas tas, kad priešingai nei turistai, benamiai su mašinomis tik jas ir teturi, o taip pat didžioji jų dalis dar ir darbus turi).

Kas nulėmė tai, kad jie tapo benamiais? Yra daugybė priežasčių: vieni išsiskyrė, o viena pusė atidavė/ pasiėmė visą bendrai sukauptą turtą, kiti (ar jų vaikai) susirgo sunkia liga, kas reikalavo paaukoti kone visus pinigus, kiti tiesiog dėl kylančių nuomos kainų nebeišgali susimokėti nuomai, nepavykę verslai (banko paskola gauta užstačius nekilnojamą turtą) ir t.t. ir panašiai (kol kas sugalvojau tų priežasčių tik tiek).

Lietuva yra niekuo neišsiskirianti valstybė nuo kitų, jei mes kalbėtume apie gyventojus, kurių vienas esminių gyvenimo rūpesčių – gyvenimo gerovė (pastarasis žodis yra pasiskolintas iš prezidento bei Seimo rinkimų :) ). Taigi kokios problemos? Kartoju tą klausimą, bet atsakymo nėra, nes juk ne taip paprasta atsakyti, bet manau kiekvienas iš mūsų tai intuityviai nujaučiame. Taip yra dėl melo. Pateiksiu neįtikėtiną pavyzdį: dėl ko subyrėjo Sovietų Sąjunga? Taip, dėl to paties, dėl melo. Dėl to, kad sprogo Černobylis, o paskutinysis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas yra įvardijęs SSRS griūties priežastį: jo nuomone griūtis įvyko dėl to, kad sprogo Černobylis, ir dėl to kokių reikėjo milžiniškų finansinių ir žmogiškųjų išteklių tai likviduoti. Bet dėl ko sprogo Černobylis? Dėl to kad naudojo pigius komponentus (norėjo sutaupyti), ignoravo kažkokio mokslininko (Volkovo) paskelbtą straipsnį, kad tie pigūs komponentai (grafitas), gali sukelti grandininę reakciją reaktoriuje, o šį mokslininką KGB nutildė ir pašalino jo darbą apie tai. Todėl visi ir toliau tikėjo, kad SSRS atominių elektrinių reaktorių neįmanoma susprogdinti, kas buvo MELAS.

Sakoma, kad melo kojos trumpos. Stebėtinas žodžių žaismas, nes ponas Trumpas, nors ir yra įdomi asmenybė, bet Trumpas meluoja, o dėl šio melo jis tiesiog negalės būti prezidentu, į valdžią ateis kitas melagis, kuris dar kol kas yra mažiau ištyrinėtas/ atskleistas, na galbūt galimai mažesnis melagis. Bet tai iš esmės nieko per daug ypatingai nekeičia.

Jokios valstybės prezidentas ar galų gale parlamentas tos situacijos kokioje esame dabar. O dabar esame tokioje situacijoje: tiek LT, tiek JAV ir veikiausiai likusiame kapitalistiniame pasaulyje atskirtis tarp daugiausiai uždirbančių ir mažiausiai yra didžiausia: visai kaip toje dainoje: vargšas tampa vargingesniu, o turtingas – turtingesniu.

Kodėl taip yra? Ir kas dėl to kaltas? Atrodo galime kaltinti visus ir nieko. Štai čia ir yra paradoksas. Negavai šiandien darbo, tai gali kaltinti kitą kolegą (kuris tą darbą gavo), bet gali kaltinti ir įmonę, kad nesugeba tvarkytis ir užtikrinti darbo, bet gali kaltinti ir žmones, kurie nedaro tos prekės ties kuria tu darbuojiesi, užsakymų, bet gali kaltinti ir valstybes, kurios sako visiems – sėdėkit namuose: mes jums mokėsime, tikrai tikrai, o tada tyliai atleidžia. Gali kaltinti ir sistemą//biurokrat/us/iją, kuomet, norėdamas nors kažkiek daugiau uždirbti, susirandi antrą darbą, o metų gale mokesčių inspekcija nulupa iš tavęs dvigubus mokesčius, o tai daro nuo bendros uždirbtos sumos, nors kitam darbe per tuos metus gal ir tedirbai kokį mėnesį.

Kokia išeitis siekiant sumažinti atskirtį? Progresiniai mokesčiai? Tikrai taip. Bet pagalvokite, jei jūs būtumėte tas, kuris daugiau uždirba: ar jūs norėtumėte taip daryti kaip kad post-krizės laikotarpiu padarė Prancūzija, kuri apkrovė 75% mokesčiu turtinguosius? Klausimas jums: kodėl tiek daug sportininkų gyvena Šveicarijoje ir Monake? Būtent! Maži mokesčiai! Taigi tie turtingieji, beveik kaip pirštais spragtelėjus, jie gali persikelti kitur, kur daug pigiau. Ar žinote ką padarė jūsų didžiai gerbiamas Billas G.? Ne? Jis paliko langų kompaniją ir, siekdamas išvengti mokesčių, įkūrė nepelno siekiančią organizaciją ir tapo filantropu ir dabar jau gal pora dešimtmečių jis rūpinasi visų mūsų sveikata, neturėdamas jokio medicininio išsilavinimo.

Taigi ką daryti? Progresiniai mokesčiai, nepatinka ir turtingiesiems, o kuo vargingesnis pilietis, tuo ta idėja skamba patraukliau. Kodėl? Todėl kad tuomet jam atrodys, jog valstybė bus kaip koks Robin Hudas ar Tadas Blinda. Bet kaip efektyviai veikia valstybė? Be abejo, ji veikia tragiškai. Ir aš čia kalbu ne tik apie LT, nes LT, kaip jau sakiau anksčiau, iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų vakarų pasaulio valstybių, o Rusijoje dar didesnė katastrofa šiuo klausimu (ten vyksta tiesiog akivaizdus pinigų plovimas). Neblogai gal sakyčiau tvarkosi Japonija ir Pietų Korėja. Europoje išimtys taip pat yra: Suomija ir mūsų tolimai/artima kaimynė Estija! Šios šalys yra pakankamai neblogos.

Tai ką daryti? Būsiu nuobodus jei sakysiu, kad prieš pradėdamas kaltinti kitus [ne]būtais dalykais, pirmiausia, reiktų pažvelgti į veidrodį, arba kaip anglai sako užsidėti jo/s batus. Kitaip sakant, ką darytum jo/s vietoje? O gal... tą patį? Nes juk yra pasakymas (o posakiai neatsiranda iš niekur!): galia paperka, o absoliuti galia paperka absoliučiai. Įsivaizduokite, jog turėtumėte automobilį, kurio galia yra 1000 arkliukų. Ar jūs vairuotumėte jį kaip vienatūrį miesto mašiniuką visuomet pagal taisyklytes? Aišku , kad ne. Nes jūs juk turite galingą aparatą, o galia, paperka. Mano galva šis palyginimas visiems įrodo kartą ir visiems laikams tai, kad valdžia, esanti ten, buvo, yra ir bus daugiau ar mažiau korumpuota, nes kai esi valdžioje, turi galios, kurią nori kiti nusipirkti iš tavęs siekiant priimti verslui palankius sprendimus, na, o tiek valdžios vyrai/ moterys, tiek ir verslo atstovai, yra užaugę tuose pačiuose kiemuose kaip ir mes (čia nekalbu apie aristokratus).

Tai ką daryti? Jūs visi visuomet ieškote paprastų paaiškinimų, sprendimų net kalbant apie žmogaus egoistinę prigimties pusę. Gerai. Pabandysiu atsakyti posakiu: „Seno šuns naujų triukų neišmokysi“. Gerai, nelabai gražiai tai nuskambės, bet tas šuva gali būti referuojamas į žmogų :D Suprask: senio jau kitaip elgtis neišmokysi. Bet dabar įveskime truputį liberalų matymo kampą: ką mes vadiname senu? Ką tai reiškia? Kaip kad ir kaimiečiai. Ką mes vadiname kaimiečiu. Kažkas yra sakęs, veikiausiai komikas Mantelis, kad kaimiečiu gali būti ir grynas miestietis, o čia visa esmė yra mentalitetas. Kaimietis, kitaip sakant, žmogus, gyvenantis kaime, gali būti ir išsilavinęs protingas žmogus. Kitaip sakant gyvenamoji vieta tikrai ne visuomet lemia ar tas žmogus bus laikomas kaimiečiu. Tas pats ir su seniu: ką mes laikome tuomet senu žmogumi. Man dabar yra Kristaus metai. Nuliniais mūsų eros metais tokio amžiaus žmogus buvo laikomas jau pagyvenusiu kažkur apie Viduržemio jūros regioną. Na o tokiose vietose, kaip LT nuliniais mūsų eros metais toks žmogus jau būtų palaikytas veikiausiai seniu. Na o dabar, pensinio amžiaus sulaukę, gyvena dar 20 + metų, būtent dėl to ir visos pasaulio šalys kelia pensijos kartelę. Kitaip sakant, kalbant apie fizinę senatvę, žmonija mokslo dėka sugebėjo ją atitolinti keliais dešimtmečiais (jei ne daugiau). Terminas „senas šuo“ daugiau referuojama į tokius veteranus, kurie visiškai priešinasi naujovėm, absoliučiai jų nepripažįsta ir nori gyventi senais laikais kai jiems buvo po 20 – 30. Būtent todėl ir yra posakiai: „prie ruso buvo geriau“, nes juk jie buvo pačiame pike.

Kalbant apie LT, tai dar pas mus iki šiol yra gajus tas sovietinis mentalitetas: kažką pavogti, kažką apgauti, nes juk valdžia ir taip mus galų galia apgaus. Taigi, kitaip sakant, meluokime ir apgaukime, nes mums irgi meluoja ir apgaudinėja. Taip tame irgi yra kruopelytė racijos. Na tarkime, valstybė suteikia lengvatas, tačiau toms lengvatoms pasiimti įveda dar kitus barjerus ir, norint tas lengvatas pasiimti, turi kreiptis (o tam, kad kreiptis, nuvykti, turi domėtis, ieškoti ir t.t., t.y. gaišti savo laiką, o kaip mes žinome: „laikas - pinigai“ ir tai yra vienintelė tikroji valiuta šiame pasaulyje), na o kai tu nors centą esi skolingas – tave susiras iškart, arba tuomet kai tie centai skoloje pracirkuliuos keletą ciklų per antstolių kontoras ir kai paaugs keliais šimtais procentų ir taps solidi suma – tu būsi surastas ir nubaustas.

Visgi nei vieno nei kito nebūtų įvykę, jei mes būtume pilietiški ir turėtume nors kruopelytę mūsų gyvenimuose disciplinos. Apie ką aš čia kalbu? Aš visa tai vedu prie švietimo. Nežinau kaip tai pavadinti konkrečiai. Bet švietimas/ mokymasis visą gyvenimą yra vienintelis kelias. Kiekvienas iš mūsų turime prie to prisidėti. Nes pasižiūrėkite, kas vyksta pasaulyje: valstybės, kurios investuoja į naftos gavybą ir vamzdžius (užuot investavę į žmones), tampa tų gavybų kiekių ir rinkų svyravimų įkaitas visi jos piliečiai (Rusija pavyzdžiui). Taip Rusija gamtiniais ištekliais yra viena turtingiausių pasaulio valstybių, tačiau nesimato, kad ten žmonės gerai gyventų. Nors ir turi didžiulį potencialą augti, tobulėti, bet yra stagnacija.

Dabar paimkime pavyzdį: Japonija. Salytė, kurios dydis turėtų būti mano manymu panašus į Lenkiją pagal plotą. Gyventojų joje, beveik kiek pačioje Rusijoje (taip taip, supratote jau, pastarąją šalį noriu pritempti, nes noriu palyginti), tačiau Japonija, priešingai nei Rusija, yra gerovės šalis: žmonės ten neblogai gyvena. Kodėl taip yra? Manau atsakymą žinote. Visuomenė. Taip, visuomenė, kuri yra kitokia: ten žmonės yra nusistatę tarpusavy taisykles, kurių stengiasi neperžengti, nes tokioje mažytėje salelėje reikia šiokios tvarkos tam, kad valstybė suktųsi puikiai. Japonija tai padarė senų seniausiai. Ir dabar vėl prisiminus Rusijoje vykusį futbolo čempionatą, japonai futbolininkai po rungtynių ėjo rinkti stadiono žiūrovų šiukšles. Aš buvau šoke. Tikrai taip. Negalėjau tuo ką matau, bet išties: futbolininkai rinko stadione esančias šiukšles. Štai apie ką aš šneku.

Tik iš skaidrios, nemeluojančios, stiprios ir išsilavinusios visuomenės atsiras piliečiai, kurie bus sąžiningi ir nemeluojantys verslininkai, politikai, premjerai, prezidentai.tuomet ir visuomenė įsitrauks labiau į valstybės reikalus, gaus normalesnes algas, nes darbą atliks be melo ir sąžiningai, o valdžia skaidriai atsiskaitinės visuomenei – jos rinkėjams. Kaip jau sakiau, Japonijai, P. Korėjai, Suomijai ir Estijai tai iš dalies pavyko. Na o kuo mes skiriamės nuo dviejų pastarųjų valstybių: potencialiai visiškai niekuo. Mano nuomone LT juda gera linkme. Tik nereikia užmigti ties tuo, LT kelionė tik prasideda :)

  

          

 

Karūnuotos atostogos

Sveikas dienorašti. Senokai tau ir berašiau. Norėčiau išdėlioti ir išgryninti mintis. Nežinau ar pavyks, tai gali ir užtrukti, bet kas reikia, tas reikia :) Tekstą jau parašiau. Pareikšiu iškart: nuobodu, mintys šokinėja, neįdomu skaityti, nes tarsi kalbu apie dvi temas, kurių viena blogoji, na o kita – apie atostogas. Sakoma, kad šaukštas deguto statinę medaus apkartina, tai čia, kad jums būtų paprasčiau įsivaizduoti apie ką aš čia kalbu, tai to „deguto“ šiame tekste yra 2/3. Na, bet atsižvelgiant, į dabartinę situaciją, deja, bet šių dviejų temų negalėjau atskirti, nes tai buvo mano išgyvenimai susiję su atostogomis. Be to ir tekstas pradėtas rašyti 20/08, o pabaigtas 31/08 su keliais prisėdimais. Negyvenau šiuo tekstu kaip koks rašytojas, todėl reikėdavo vėl ir vėl prisiminti ką parašiau, be to, norėdavosi kažką įterpti, bet šįkart akivaizdžiai nesėkmingai. Ei tu, ateities aš, sparnuotų frazių čia tikrai nerasi :D Na bet bent jau atsiminsi šią būseną, kuomet buvo kurpiamas tekstas esant tokiais visuotino neapibrėžtumo (ir psichozės) laikais, vadinamais pandeminės krizės laikotarpiu... tokiu laikotarpiu net tekstas nesilipdo, nes atrodo visi visuotinai netekome bent trečdalį kilogramo smegenų... Ant linksmumo šis faktas visgi nepramuša...       

Visų pirma, norėčiau pradėti nuo to, kur dabar esu. Šiuo metu esu LT, na o rytoj jau laukia skrydis į JK, kur ir teks dirbti bei gyventi. O LT atsidūriau dėl, be abejo, atostogų. Šios atostogos yra nepaprastos ir tikrai išskirtinės jau vien dėlto, kad pasaulyje egzistuoja covid pandemija. Apie ją rašiau pradžioje, tikiuosi, kad dar pora tekstų teks parašyti vien tik šia tema, na o paskutinysis iš jų jau bus post-covid gyvenimas ir kaip tas procesas atkeliavo iki to taško iš mano matymo perspektyvos. Na, o dabar norisi užsiminti tik tiek jog dėl šios pandemijos praktiškai visi tarpkontinentiniai skrydžiai buvo atšaukti; o balandį, gegužę ir birželio mėnesiais buvo praktiškai neįmanoma skraidyti, net Europos viduje. Pavyzdžiui, iš JK skrydžiai buvo atnaujinti tik berods liepos 1, tačiau visi, kurie atskrisdavo į JK , turėdavo saviizoliuotis 2 savaites (beje, šį tekstą rašau word‘e ir jis žodį „saviizoliacija“ pabraukia, nes šis žodis atsirado kovo viduryje, kai visa tai ir prasidėjo Europoje bei LT). Na, o nuo liepos 10-osios JK leido jau nebesaviizoliuotis, netrukus (jei gerai pamenu) tą leidimą pakeitė į iki 25 sergančiųjų nuo 100 tūkstančių gyventojų, na o LT, artėjant liepos pabaigai, šį saviizoliacijos reikalingumo skaičių sumažino iki 16/100 tūkst. (o JK „pasekė“ LT pavyzdžiu). Kitaip sakant, tiems kas grįžta iš šalių, kurių sergamumo rodiklis siekia 16 ar daugiau šimtui tūkstančių gyventojų, na tuomet reikalinga 2 savaičių izoliacija, ir dar kitaip sakant, tiems kurie iš tokių šalių grįžta ir saviizoliuojasi, tai jiems atostogos yra sugadintos, nes didžioji dauguma žmonių iš esmės ir atostogauja 2 arba kiek daugiau nei 2 savaites, vasaros metu ir atitinkamai žiemos metu.

Taigi būdavo tokia situacija: JK grįždavau iš darbo ir įsijungdavau (lrt) žinias, sekdavau naujienas ir stebėdavau statistiką tiek Europoje, tiek trimituojamus didžiulius tuntus susirgimų kitose šalyse, ypač JAV. Kitaip sakant, JAV, per dieną susirgdavo tiek (dabar tą estafetė perėmė Indija), kiek Kinijoje apskritai buvo registruota tokių atvejų per pusmetį! Štai kokie skirtingi skaičiai pasaulyje. (Atleiskite man, bet, jums leidus, popykčiai parašysiu kelias eilutes: aš niekaip nesuprasiu tokių skaičių skirtingumo:  jei mes, žmonės, esame iš prigimties panašūs vienas į kitą nesvarbu kurioje pasaulio šalyje gyvename (kitaip sakant, nepaisant mūsų etninės (genomo) sudėties), tai kodėl po paraliais tokie skirtingi skaičiai kovido? Man tai panašu į visišką nesąmonę: pasaulinės pandemijos epicentras virsta vieta, kur kovidas, iš esmės, net neegzistuoja. Kitaip sakant, Kinija, pabrėšiu, kovido pandemijos epicentras, virsta saugiausia nuo kovido pasaulio šalis. Paradoksų paradoksas)... O prieš pat skrydį – saugiausia nuo covid šalis – Malta, tapo pačia pavojingiausia šalimi... Taigi, kaip jau supratote, skaičiai ir statistika galėjo pasikeisti labai greitai ir tuomet mano atostogos LT taptų absoliučiai beprasmės. Visgi, likus kelioms dienoms iki skrydžio, galų gale tvirtai apsisprendžiau skristi, nes jau tuomet išskaičiavau ir buvau užtikrintas, kad netgi jei JK situacija kardinaliai pasikeis, saviizoliaciją skelbtų penktadienį, kuri įsigaliotų pirmadienį, o aš atskrendu sekmadienį, šis ėjimas ir brangesnio bilieto sekmadieniui pirkimas, man leido užsitikrinti atostogas be saviizoliacijos.

Ir visgi pirmadienį atskridusiems iš JK nereikėjo saviizoliuotis, o tai įvyko dar po 2 savaičių (o po geros savaitės, tą paskelbė ir LT, kitaip sakant dabar (31/08), kai koreguoju šį vis dar nepaskelbtą 20/08 tekstą, tai jau galiu pareikšti, kad pati Lietuvėlė sugebėjo viršyti 16 nuo kovido užsikrėtusiųjų 100 000 gyventojui ribą, o tai reiškia, kad iš LT į kitas pasaulio šalis nuvykę gyventojai, privalės (nori to ar nenori), saviizoliuotis). Kalbant apie statistiką yra posakis, kuris skamba daugmaž taip: yra melas, didelis melas ir yra statistika. Korona viruso atveju tai akivaizdžiai matyti lyginant vienas šalis su kitomis. Sakykit man norit, bet aš niekada gyvenime nepatikėsiu, jei kiek daugiau nei triskart daugiau gyventojų nei Lietuva turinti Švedija, sugebėjo suskaičiuoti gal apie 7000 mirčių nuo kovido, kai tuo tarpu LT nesiekia 100 (o jei dar pasiknistume į tuos LT skelbiamus skaičius, kuomet nuo kovido miršta 100 metų sulaukusi senolė, tai žinokite mane stebina net tokie per žinias girdimi pasakymai, nes  atrodytų, kad mes visi anksčiau iki pandeminio laikotarpio, gyvendavome kaip tas Borgeso Alefas ar kokie vampyrai, ar kaip kokie Olimpo dievai – tarytum praktiškai beveik amžinai. Tik štai netikėtumas: atsirado Achilo kulnas – kovidas, kuris pasiruošęs kiekvieną iš mūsų patiesti ant menčių. Bet žinokite, žmonės mirė, miršta ir mirs (taip kaip gimė, gimsta ir gims). Galiu pateikti pavyzdžių: J. Požėla ir Kipišas, jiems buvo  po 35 metus -+pora metų. Gal jau pakanka įrodymų ?). Ir kuomet Kinijoje, kur daugiausia gyventojų pasaulyje ir iš kurios visa tai kilo, sugebėjo suvaldyti kovidą, ir ten per visą jo istoriją užregistruota tiek atvejų, kiek JAV užregistruojama per vieną dieną. Taip juk negali būti. Bet tokia kryptimi ir toliau galvojant, galima ir išprotėti, visgi egzistuoja ir noras išsiaiškinti, bent jau sau pačiam, kodėl gi tokie neadekvatūs skirtumai. Štai dar kartą pasakysiu vieną pavyzdį: prieš labai gerą mėnesį (turbūt liepos vidury) Belgijoje buvo labai rimta situacija ir belgai net nesivargino rašyti mirties priežasčių: kone visiem mirusiesiem pridėjo kovido etiketę, o štai prieš kelias dienas (rugpjūčio vidury) mūsų televizijos(?) Belgiją įvertino (ištransliavo?)  kaip vieną pačių skaidriausių pasaulyje valstybių, kurios statistiką galima laikyti tikrąja statistika – etalonu. Čia belieka pridurti posakė apie statistiką: yra melas, yra didelis melas ir yra statistika...

Na, o kalbant apie atostogas, tai tokių atostogų niekada neturėjau per paskutinius 6 metus. jos buvo „superinės“: kone visą laiką švietė saulė, beveik visiškai nelijo, jei lijo tai tik truputį palynodavo ir tai gal per beveik 3 savaites tai buvo apie 3 kartus ir 1 iš jų nakties metu. Aplankyta buvo: Aukštaitijos kraštai, keli dvarai ir muziejai, Klaipėda, pasiekta jūra ir delfinariumas (kuriame buvau pirmąkart :D , realiai Klaipėdoje taip pat pirmąkart), pabūvota kelios dienos Vilniuje, plaukta baidare Šventąja, vandens dviračiu Alauše, valtimi Tauragne. Nuostabios atostogos ir tiek veiklos neturėjau ištisus metus. O kadangi atostogos pasitaikė be lietaus, tai jos buvo itin aktyvios, nes tą leido geras oras :) Per kitas ankstesnes atostogas visada atvykdavau liepos mėnesiais, tačiau beveik visuomet pasitaikydavo ir šaltų dienų ir labai lietingų, kartais lydavo ištisas savaites su poros pusdienių atokvėpiu (pragiedruliais)...  Prieš kelis metus buvo lankytasi Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, kuriame gidas ir pasakė, jog atsižvelgiant į LT geografinę padėtį, klimatą, LT tiesiog yra pasmerkta dėl liepos mėnesio, nes taip jau tiesiog yra, kad per šį mėnesį esti gerokai didesnė tikimybė, kad lis nei nelis. Na ir mano 5 atostogų metai iš eilės liepos mėnesiais tai tik paliudija. Aš vis savęs ir klausdavau: kodėl gi dauguma žmonių visgi atostogauja rugpjūtį – juk dienos trumpesnės ir vėsesnis mėnuo bent jau teoriškai turėtų būti.

Taigi rugpjūtis nuo šiol – atostogų metas. Mėnesio statusas pakeistas. Anksčiau, mokyklos ir studijų metu, rugpjūtis man sukeldavo šiokias tokius liūdesius, nes štai: paskutinis vasaros mėnuo išsisklaidys tarsi dūmas, ir vėl teks kibti į mokslus, vėl nervintis ir dorotis su naujais dalykais, naujais iššūkiais, su kuriais teks susidurti kasdien. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais užslinkdavo filosofavimo metas ir/ar filosofinio pobūdžio grožinės literatūros skaitymas, egzistencialistų literatūra man visuomet būdavo arčiausiai širdies (Kamiu, Remarkas, Kafka ar tas pats B. Radzevičius) . Būdavo ir taip, kad studijų metais matematikos vadovėliai nustumti į šalį ir sau ramiausiai ir kiek melancholiškai skaitau E.M.Remarko knygą, berods tai buvo „trys draugai“ (o matematikos problema tais mėnesiais tik augo), na bet ką aš galiu padaryti – man buvo užplūdusi melancholija :). Turbūt tuomet ieškojau kažkokio pastovumo, ramybės greitai besikeičiančioje aplinkoje tarsi bokso ringe, visgi tokioje aplinkoje lengvai galima tapti bokso kriauše. Taigi šiuos dalykus reikia mokėti suderinti.

Ir vis dėlto, teisybės dėlei, verta būtų čia pridurti ir tai, kad aš tos ramybės oazės, buvimo čia ir dabar, vis dar ieškau, ir jį karts nuo karto atrandu ypač atostogų metu. Nesuprantate apie ką aš kalbu? Nežinau kaip tai pavyks „artikuliuotai“ ir išsamiai „pasakyti“, bet į šį savo užduotą klausimą leiskite atsakyti kitu klausimu: ar kada buvote vienas didžiulėje bažnyčioje (koks tai jausmas), ar plaukėte kada baidare, valtimi vienui vienas, mynėte dviračiu ir t.t., ypač kai daug metų to nedarėte (tai juk neįtikėtinas jausmas), ar kažkokios knygos skaitymas, kuria jūs tiesiog mėgaujatės, ar pirmąkart pamačius jūrą, ar apskritai kokią nors neįprastą vietovę (kalnus, gražų kraštovaizdį ar tarkime kokią nors gražią pilį ar sodą. Kadangi kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, tad daug kam toji ramybės oazė gali kažkiek ir skirtis, ir ramybės oazė kitam gali visiškai nesutapti ar tiesiog visiškai prasilenkti su buvimu čia ir dabar, na ir tai visiškai suprantama, bet manau, kad ir kaip ten bebūtų, tačiau daug kas siekia to jausmo kone kaip kokie medžiotojai trofėjų, ar sportininkai medalių. Na, o mano trofėjai/medaliai yra nuotraukos, kuriose karts nuo karto yra užfiksuojamas tas oho jausmas, o jas peržiūrėjus – grįžta prisiminimai. Vienas mano draugas yra paklausęs: ką aš su tiek nuotraukų darau. Kitaip sakant, kam man reikia jų tiek daug. Mano atsakymas labai paprastas – tik taip atrodo, kad jų daug, realiai jų yra labai nedaug, o jos reikalingos prisiminimams, nes visgi neturiu fenomenalios ir/ar fotografinės atminties, o ir pats fotografavimas man yra malonumas, taip kaip kažkam žvejyba ar grybavimas, o voveruškų plantacijos atradimas žinokite, irgi fainas jausmas :)