Gyvenimas tęsiasi – jis niekada nesustoja... Gyvenimas kaip ir tas laikas, kuris nepaliaujamai teka kaip upė ar byra kaip tas smėlis tarp pirštų. Dienos keičia naktis; slenka metų laikai: dešimtmečiai, šimtmečiai, tūkstantmečiai... Kaip kad mokslininkai teigia, mes, protingasis žmogus teegzistuoja tik apie 40 tūkst. metų, kas Žemės ir Visatos amžiumi tai absoliučiai nieko nereiškia.
Gyvename nuolatinėje laiko tėkmėje. Kaip toj dainoj A.A. Noreika dainavo „Laiko nesustabdysi / Ir neatsuksi atgal. / Prie laiką lygūs visi. / Laikas - visagalis.“ Iš esmės, visa tiesa yra parašyta šioje citatoje. Juk sakoma, kad laikas – pinigai. Pinigais taip pat sakoma, kad laimės nenusipirksi, tačiau jie tai laimei atsirasti vis tik suteikia daug geresnius šansus atsirasti. Jeigu tu neturtingas ir jei tau per 30 ir jei dar neturi gyvenimo draugės, tai vargu bau ar ją susirasi, o jei ją susirasi tai vargu ar turėsi galimybę sukurti šeimą, nes juk šeimą kurti ar ne gana dažnu atveju apsprendžia klausimas: o ar ją sugebėsi išlaikyti, ypač jei pats vos save išlaikai savo turimomis lėšomis. Taigi laikas apsprendžia daug dalykų, iš esmės tik jis ir valdo šį pasaulį. Einšteinas sakė, kad laikas tampriai susijęs su erdve ir šią sąsają pavadino erdvėlaikiu. Ir visgi mūsų pasaulyje, kasdieniniam žmogui, reliatyvumo teorija turi nykstamai mažą reikšmę (panašiai jei lygintume žmonijos gyvavimą su mums pažįstamos (?) visatos amžiumi). Tad čia į pagalbą galime drąsiai pasitelkti Niutono dėsnius ir atmesti erdvėlaikio koncepciją, o šiame dėsnyje laikas yra atskiras dėmuo/ matmuo ir t.t. Visi įvykiai prasidėję turi pabaigas, o tai galime pavaizduoti laiko skalėje.
Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę laiko skalę šioje Visatoje, visų [ne]laimei, niekas negali pasakyti, kiek jis laiko turįs. Bet greičiausiai visi suvokia, kad ateis tas laikas. Šis mums duoto laiko laikinumas šiame pasaulyje savotiškai įgalina mus: veikti, stengtis, dirbti, grožėtis, tyrinėti, gerai praleisti laiką, kad nereikėtų gyvenime dėl kažko gailėtis ir kad gyvenime būtų kaip įmanoma daugiau džiaugsmo, na tai universalūs dalykai ir manau kiekvienas tai suprantame, o apie tai daug plėtotis ir nereikia, nes juk tai užtrunka, o juk laikas yra brangiausias turtas šiame pasaulyje.
Bet pažiūrėkime, kas mūsų gyvenimuose vyksta? Darželis, po to mokykla nuo pradinės iki aukštosios, na ir kas po to? Taip taip – darbas iki pensijos, o kai kurie, net ir būdami pensininkais, vis dar dirba. Darbas sakoma išlaisvina žmogų. Visgi aš abejočiau šiuo klausimu. Darbas išlaisvina paprastus žmones, kurie negali savęs niekur kitur realizuoti. Todėl jiems toji rutininė disciplina yra reikalinga. Skamba kiek arogantiškai? Bet aš ne apie tai norėčiau pasakyti. Esmė ta, kad tokiame pasaulyje visi beveik be išimties, privalo dirbti. Bet štai lėkštas klausimas: kodėl gi jie kone visi dirba? O gi todėl, kad laikas – pinigai. Darbo metu jie, savo brangiausią turimą dalyką pasaulyje – laiką, konvertuoja į valiutą, kuri teturi vertę tik todėl, kad žmonija tiki jog tas popieriukas tą vertę turi, na nes su jos pagalba žmogus gali visų pirma: pripildyti skrandį, šaldytuvą, nusipirktos mašinos baką, nusipirkto namo kambarius nusipirktais daugiau ar mažiau reikalingais daiktais, na ir visų svarbiausia – atsiranda perspektyva šeimos sukūrimui. Tai kartų kūrimas, nesibaigiančio ciklo generacijų kūrimas, kuris gamtoje yra savaime suprantamas (visgi, šiandieniniame pasaulyje, ypatingai vakaruose, pradeda lysti keisti dalykai ir vis daugiau žmonių dėl milijonų priežasčių tų vaikų arba negali turėti, arba absoliučiai nenori turėti, kai tuo tarpu vargingiausiuose kraštuose, jų gimsta 7 kartus daugiau. Bet tai jau atskiros temos, kurios čia nagrinėjamos nebus).
Viskas atrodo lyg ir suprantama ir natūralu: išsilavinimas suteikia galimybę (negarantuoja to!) gauti didesnį atlygį. Didesnis atlygis reikš kad tavo praleistas laikas darbe bus konvertuotas į didesnius pinigus, vadinasi tu jau net visuomenėje turėsi kitokį statusą – bent jau būsi priskirtas viduriniajai klasei. Su tokia padėtimi visuomenėje, susikurti šeimą ir gyventi su ja kur kas kokybiškesnį gyvenimą yra kur kas paprasčiau. Na o varguoliams, atsiranda kitokios problemos: vien tik dantis susitvarkyti jau yra didžiulis iššūkis, o ką jau kalbėti apie nuosavą būstą, na nebent bendrabutinio tipo, o tai reiškia, kad tavo dienos jau suskaičiuotos, tai reiškia, kad jei taip ir toliau bus gyvenama be jokios perspektyvos, tai tokio žmogaus laikas praleistas čia bus tarytumei tikrasis kalėjimas, už kurį dar ir pats turi susimokėti ir už tai praleisti didžiąją savo gyvenimo dalį.
Todėl žmonės vengia tokių atvejų. O tai labai puikiai iliustruoja valstybių skolos. O tai reiškia, kad ir namų ūkiai iš esmės yra įsigyti su paskola ir gana dažnu atveju, toji paskola yra ne pagal kišenę. Nes juk senai nuvalkiotas posakis yra toks populiarus net ir šiandien: „nusipelnėme gyventi geriau“, arba dabar tai vadinama „gerove“, bet esmės tai nekeičia. Kiekvienas nori gyventi geriau ir daugelis už tą gerą gyvenimą dabar perkelia skolų naštą ateities kartoms t.y. savo pačių vaikams ir anūkams. O kadangi toks ciklas tęsiasi jau ne vieną kartą, tai šį procesą galime matyti kaip įsibėgėja, ir, labai galimas dalykas, yra pasiekęs kulminaciją. Kodėl aš taip teigiu? O gi todėl, atsakysiu labai paprastai su palyginimais. Lietuvoje minimumas nuo JK minimumo skiriasi 3 , gal 4 kartus. Emigrantui, norinčiam grįžti į LT ir įsigyti, 2 kambarių kartoninį butuką Vilniuje beveik be aikštelės galimybės, tektų dirbti mažų mažiausiai 20 metų JK. Dabar jūs paskaičiuokit, kiek reikėtų dirbti Lietuvoje, norint tokį butuką įsigyti? Realiai reikėtų net ne 80, o labai galimas dalykas, kad ir viso 100 metų reikėtų. Žmonės juk tiek negyvena, tad kokios alternatyvos susidaro? O gi tokios kad, žmogus jau būdamas 40 – 50, ir dirbdamas už minimumą Vilniuje, galbūt jau ir galėtų įsigyti kambariuką, bet tik kambariuką bendrabuty. O tai reikštų, kad jo gyvenimas iš tikro jau yra prarastas, nebent jis tuo džiaugiasi, didžiuojasi, mėgaujasi tuo ir yra visokeriopai tuo patenkintas (tokio varianto nevalia atmesti, juk kartais taip gali nutikti). Bet juk žmogus iš savo natūros yra užkariautojas, jis mėgsta kopti į kalnus tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasmėmis. Būtent todėl Londone, kur būsto nuoma ir NT kainos milžiniškos, vis viena ten gyvena tiek, kiek šiandieninėje visoje Baltarusijoje, arba tiek pat kiek Švedijoje, arba tiek pat kiek Norvegijoje kartu su Suomija paėmus ir tai tėra tik vienas miestas, tokių gabaritų miestų Europoje be Londono yra dar pora (Paryžius ir Maskva), o visai šalia šnopuoja Berlynas su Roma. Bet nebūtina, kad tai būtų kelių ar keliolikos milijonų gyventojų turintis miestas, kad būtų neįsivaizduojamos ir protu nesuvokiamos kainos. Mano minėtojo Vilniaus atveju, tai jau yra kosmosas.
Tad kokios dar kitos alternatyvos belieka? Persikelti gyventi į Naująją Akmenę? Taip, ten išties pigu, o NT tikrai yra visai neblogas, na bet juk ten nėra ir darbo. Kaip jau išsiaiškinome, darbo pagalba savo sugaištą brangiausią turtą konvertuojame į pinigus tam, kad gyventume geriau. Taip, kad Akmenė, kažin ar pasižymi siūlomų darbų perspektyvomis. Na ir kokios yra perspektyvos kituose miestuose? Pagal kainos ypatumus kalbant, kitos alternatyvos kompromisiniai variantai, kurių kainos arba linksta labiau ties Vilniaus NT, arba ties Naująja Akmene.
Bet kad ir kokia būtų Lietuvos ar pasaulio pasirinkta vieta gyventi, vis vien esmės tai nekeičia, nes bet kokiu atveju, reikės tapti laikos skalės, ciklų, įkaitais. Visai taip pat kaip tai daro visi kiti gyvi (ar net ir negyvi galų gale) organizmai, taip kaip daro, rodos, niekad nesustojantis kosminis planetų, žvaigždžių, galaktikų spiralių kosminis šokis laiko perspektyvoje.
Yra tokia žmonių grupelė, kuri nesutinka su darbo visą gyvenimą dėsniu. Ir sakosi, kad reikia arti iki maksimum 40 – ties, na o po to gyventi iš uždirbtų pinigų ar iš už dividendų, važinėtis su sena supuvusia gelda, gyventi tai pas seserį, pusbrolį, tėvus ir išleisti kuo mažiau, na kad užtektų iki gyvenimo pabaigos. Tokia koncepcija savotiškai atrodo pakankamai romantiškai, tačiau ji taip pat neatrodo visapusiška, joje kažko trūksta. Turbūt kad šeimos. Na bent čia jau kaip pažiūrėsi. Jei žmogus sugebėjo per 10 ar 15 darbo metų gerai uždirbti, tai galbūt atsiranda vietos ir šeimos sukūrimui. Bet kažin ar tai yra dažnas atvejis tokios koncepcijos propaguotojams.
O viso to esmė šio teksto yra pakankamai paprasta: visi mes esame savotiški įkaitai ir gyvename daugiau ar mažiau savotiškuose kalėjimuose atsižvelgiant į laiko perspektyvą. Na o kitas dalykas yra toks, kad šeimos sukūrimui šansų vis mažėja, nes šiandieniniam žmogui reikia dirbti daugiau, tačiau jo pinigai yra menkesni, todėl jų vis nepakanka šeimai sukurti, jei kalba eina apie mažas pajamas gaunančiuosius.
Man į galvą šauna tik vienintelė mintis. Žinoma, apie anksčiau išvardintus atvejus reikia atkreipti dėmesį, iš esmės, reikia sugebėti gyventi kaip įmanoma minimalistiškiau, siekiant daugiau prikaupti kapitalo, nes juk kapitalas, tam tikra prasme yra laiko energija ar sankaupa, o energijos juk reikia visiems, todėl jos švaistyti vargu bau yra geras variantas. Į tokius dalykus atsižvelgiant, yra įmanomas tik vienintelis kelias tiem, kuriem šiam gyvenime neiti pasisekė, kalbant apie laiko konvertavimo į pinigus: kai laiko išvaistoma daug, o piniginis atlygis guodžia menkai. Taigi dabar apie tą variantą.
Prisiminkime truputį kolonijinius laikus. Susidarėte žemėlapį jau daugmaž kokius kraštus ypatingai vakarų europiečiai kolonizavo? Afrika, Indija, Pietų ir Šiaurės Amerika, Australija su salelėmis, galų gale savo pasiekė ir britai kovodami netgi su kinais. Na, o kaip japonai? Pirmieji ekspeditoriai ant šios salos žemių įžengė dar veikiausiai XVI a. po to atplaukė olandai. Ekspeditoriai kiek pamenu iš dokumentikos, nusprendė, kad geriau tiesiog prekiauti su japonais, o ne juos kolonizuoti. Kodėl gi jie taip nusprendė? Juk japonai, jie tą pažymėjo, jog buvo skurdus kraštas, technologiškai atsilikusi šalis. Tad kas atbaidė ekspeditorius kolonizuoti šį kraštą? O gi tai buvo kultūra. Jie turėjo itin stiprią kultūrą, kuri savo lygiu niekuo nenusileido europiečių kultūrai, na o tai matydami jie suprato, kad neverta pradėti karų su stipria kultūringa šalimi. Skamba kiek keistokai, bet tai labai įdomus niuansas.
Na o dabar panagrinėkime žydų tautą. Duodu ranką nukirsti, jei klystu, bet kiek esu gyvenime matęs, tai galiu pasakyti, kad jie turi labai stiprią kultūrą. Daug tautų jų nemėgo, buvo ne sykį išvaryti iš įvairių karalysčių viduramžių laikais. beveik prieš 80 metų buvo baisūs dalykai, apie kuriuos net negaliu rašyti, visi tai žinote, nes jie tai primena vėl ir vėl. Kodėl to negirdėti iš kitų tautų, kurios patyrė taip pat didžiulius sukrėtimus? Nes žydai turi ypatingai tvirtas bendruomenes. Nors tai ir nedidelė tautelė, tačiau ji gyvuoja ne vieną tūkstantmetį.
Dabar pakalbėkime apie tokį Lietuvoje pakankamai garsų armėną. Kuris savo youtubėj, buvo užsiminęs, jog Armėnija yra atsilikusi šalis, kad Lietuvos gyvenimas nepalyginamai gerėja dešimtmečiams bėgant, o Armėnija yra savotiškai įstrigusi galbūt kokių 90 – ųjų laiko kilpoje. Na, o bet tačiau, atrodytų, kad tokia šalis pasmerkta žlugti, atrodytų, kad turėtų prasidėti masinė migracija ar panašiai. Bet to mes nematome, nes armėnai dar nėra praradę tų senų bendruomeniškų tradicijų, ir jie padeda savo giminaičiams ar artimos aplinkos žmonėms, kuomet jiems yra sunku, tuo pačiu tikėdamiesi, kad jie šiems padės sunkiu gyvenimo etapu, o kai bendruomenė yra didelė, tai toji pagalba ir nekainuoja pinigų kalnus, bet kalba veikiausiai čia ne vien tik eina apie pinigus.
Na o dabar leiskite man pakalbėti apie tokias šeimas, kurios gyvena JK. Vežioju namelius ir matau dalykus. Ir štai ką pastebėjau. Visi puikiai žinome, kad JK dėl savo populiarios kalbos, bei kolonijinės praeities, bei savotiško demokratinio įvaizdžio pasaulyje, yra mėgstama šalis, kitų pasaulio kraštų gyventojų, netgi rusų oligarchai/disidentai randa vietos savo prabangioms viloms Londone, todėl JK iš esmės yra pasaulio tautų mikropasaulis, mažoji pasaulio versija, kalbant apie tautų įvairovę. Ten gyvena daug: indų, pakistaniečių, įvairių arabų, persų, lenkų, rumunų, bulgarų, lietuvių, latvių ir t.t. ir panašiai. Tačiau ką aš matau, kuomet atvykstu į tas vietas, kai pasibeldžiu į duris ir kai jas atidaro namuko pirkėja/s? Jei atidaro anglai, dažniausia būna vyras su žmona, arba bent vienas jų (na nes juk pandemija dabar tai arba daug kas dirba iš namų, arba tiesiog namuose sėdi, nes yra netekę darbų, o į fabrikus savaime suprantama, kad dirbti ne visi anglai yra linkę, veikiausiai pricipai neleidžia, tad sėdės veikiau namuose iki paskutinio, tikėdamiesi, kad greitai situacija išsispręs arba kažką namuose būdami sugalvos, bet tai tik tėra mano spėliojimai, o kaip yra iš tikro neesu tikras). Esmė tokia, kad atidaro įvairaus amžiaus suaugusieji, kartais senukai, kartais tėvai su mažais vaikais ir t.t. bet iš esmės tokios pavienės šeimos. Na bet jei pasibeldžiu į duris kur nors ypatingai arti Londono ir jei duris atidaro „nevietinis“, kitaip sakant ne tikrasis anglas, o galbūt tik galimai Britanijos pilietybę ar gyventojo statusą turintysis ir, jei jis yra ypač, musulmonas arba indas, tai visuomet name bus: tėvų tėvai, kartais ir patys tėvai su vaikais (jei tai savaitgalis). Taigi šeimos koncepcija yra visai kitokia pas musulmonus (kas suprantama pagal jų religiją), bet taip pat ir pas indus tame nuosavame name, kuris būna tikrai nemažas, tačiau nemažai turi ir gyventojų. Jie gan dažnai sunkiai šneka angliškai, akivaizdu, kad gan dažnas jų dirba paprastus darbus arba visai nedirba (tėvų tėvai), tačiau turi namuką įsigytą už pusę milijono. Va taip va. Taigi rytų kraštai vis dar turi tą seną tradiciją, kur šeimos koncepcija suprantama kiek plačiau, negu vakaruose: čia tradicine laikoma šeima, kurią sudaro tėvai ir vaikas (o gan dažnu atveju tai tebūna mama ir vaikas).. Bet juk atsiminkite, kad didžiosios šeimos tradicijos buvo ir senovinėse LT šeimose.
Taigi netgi ir paprastus darbus dirbantieji, kartu, sutelkę bendras pastangas, kartus su šeimomis, visgi gali įsigyti didžiulį būstą ir nesukti sau galvos per daug, nes būdami kartu visgi gali įveikti šiuos aptartus iššūkius. Na, o tėvų tėvai išsprendžia labai daug problemų būdami šalia: ar tai būtų maisto ruošimas ar vaikų prižiūrėjimas kai reikia. Ir jie gerai jaučiasi kai mato šeimą šalia, ir visiem kitiem gerai yra, nes vietos užtenka, nes juk namas yra didelis. Taip, to klegesio gal kiek daugiau, na bet dažniausia tai yra tik į naudą mano manymu.
Deja, bet Lietuvoje yra kiek kitaip: vaikai palieka tėvus, tėvai gyvena 2, 3 ar net 4 kambarių butuose, ar didžiuliame name, gan dažnai po vieną kas sau, nes išsiskyrę, kita dalis dirba darbus kažkur vakarų Europoje, visi išsimėtę, išsibarstę kas sau ir gyvena tik šia diena tik sau... Galų gale tokie žmonės laiko perspektyvoje labai sparčiai ištirps bendroje vakarų kultūroje ir jau jų vaikai ar anūkai vargu bau ar bemokės suregzti nors vieną sakinį savo tėvų kalba deramai. LT jiems bus svetimas kraštas... Nors tai jau yra vėlgi atskira tema, tačiau, gamta nemėgsta tuščių vietų, tad jas užpildo gan greitai atsiradę žmonės iš rytų: Baltarusijos, Ukrainos, Uzbekijos ir t.t.