Karūnuotos atostogos

Sveikas dienorašti. Senokai tau ir berašiau. Norėčiau išdėlioti ir išgryninti mintis. Nežinau ar pavyks, tai gali ir užtrukti, bet kas reikia, tas reikia :) Tekstą jau parašiau. Pareikšiu iškart: nuobodu, mintys šokinėja, neįdomu skaityti, nes tarsi kalbu apie dvi temas, kurių viena blogoji, na o kita – apie atostogas. Sakoma, kad šaukštas deguto statinę medaus apkartina, tai čia, kad jums būtų paprasčiau įsivaizduoti apie ką aš čia kalbu, tai to „deguto“ šiame tekste yra 2/3. Na, bet atsižvelgiant, į dabartinę situaciją, deja, bet šių dviejų temų negalėjau atskirti, nes tai buvo mano išgyvenimai susiję su atostogomis. Be to ir tekstas pradėtas rašyti 20/08, o pabaigtas 31/08 su keliais prisėdimais. Negyvenau šiuo tekstu kaip koks rašytojas, todėl reikėdavo vėl ir vėl prisiminti ką parašiau, be to, norėdavosi kažką įterpti, bet šįkart akivaizdžiai nesėkmingai. Ei tu, ateities aš, sparnuotų frazių čia tikrai nerasi :D Na bet bent jau atsiminsi šią būseną, kuomet buvo kurpiamas tekstas esant tokiais visuotino neapibrėžtumo (ir psichozės) laikais, vadinamais pandeminės krizės laikotarpiu... tokiu laikotarpiu net tekstas nesilipdo, nes atrodo visi visuotinai netekome bent trečdalį kilogramo smegenų... Ant linksmumo šis faktas visgi nepramuša...       

Visų pirma, norėčiau pradėti nuo to, kur dabar esu. Šiuo metu esu LT, na o rytoj jau laukia skrydis į JK, kur ir teks dirbti bei gyventi. O LT atsidūriau dėl, be abejo, atostogų. Šios atostogos yra nepaprastos ir tikrai išskirtinės jau vien dėlto, kad pasaulyje egzistuoja covid pandemija. Apie ją rašiau pradžioje, tikiuosi, kad dar pora tekstų teks parašyti vien tik šia tema, na o paskutinysis iš jų jau bus post-covid gyvenimas ir kaip tas procesas atkeliavo iki to taško iš mano matymo perspektyvos. Na, o dabar norisi užsiminti tik tiek jog dėl šios pandemijos praktiškai visi tarpkontinentiniai skrydžiai buvo atšaukti; o balandį, gegužę ir birželio mėnesiais buvo praktiškai neįmanoma skraidyti, net Europos viduje. Pavyzdžiui, iš JK skrydžiai buvo atnaujinti tik berods liepos 1, tačiau visi, kurie atskrisdavo į JK , turėdavo saviizoliuotis 2 savaites (beje, šį tekstą rašau word‘e ir jis žodį „saviizoliacija“ pabraukia, nes šis žodis atsirado kovo viduryje, kai visa tai ir prasidėjo Europoje bei LT). Na, o nuo liepos 10-osios JK leido jau nebesaviizoliuotis, netrukus (jei gerai pamenu) tą leidimą pakeitė į iki 25 sergančiųjų nuo 100 tūkstančių gyventojų, na o LT, artėjant liepos pabaigai, šį saviizoliacijos reikalingumo skaičių sumažino iki 16/100 tūkst. (o JK „pasekė“ LT pavyzdžiu). Kitaip sakant, tiems kas grįžta iš šalių, kurių sergamumo rodiklis siekia 16 ar daugiau šimtui tūkstančių gyventojų, na tuomet reikalinga 2 savaičių izoliacija, ir dar kitaip sakant, tiems kurie iš tokių šalių grįžta ir saviizoliuojasi, tai jiems atostogos yra sugadintos, nes didžioji dauguma žmonių iš esmės ir atostogauja 2 arba kiek daugiau nei 2 savaites, vasaros metu ir atitinkamai žiemos metu.

Taigi būdavo tokia situacija: JK grįždavau iš darbo ir įsijungdavau (lrt) žinias, sekdavau naujienas ir stebėdavau statistiką tiek Europoje, tiek trimituojamus didžiulius tuntus susirgimų kitose šalyse, ypač JAV. Kitaip sakant, JAV, per dieną susirgdavo tiek (dabar tą estafetė perėmė Indija), kiek Kinijoje apskritai buvo registruota tokių atvejų per pusmetį! Štai kokie skirtingi skaičiai pasaulyje. (Atleiskite man, bet, jums leidus, popykčiai parašysiu kelias eilutes: aš niekaip nesuprasiu tokių skaičių skirtingumo:  jei mes, žmonės, esame iš prigimties panašūs vienas į kitą nesvarbu kurioje pasaulio šalyje gyvename (kitaip sakant, nepaisant mūsų etninės (genomo) sudėties), tai kodėl po paraliais tokie skirtingi skaičiai kovido? Man tai panašu į visišką nesąmonę: pasaulinės pandemijos epicentras virsta vieta, kur kovidas, iš esmės, net neegzistuoja. Kitaip sakant, Kinija, pabrėšiu, kovido pandemijos epicentras, virsta saugiausia nuo kovido pasaulio šalis. Paradoksų paradoksas)... O prieš pat skrydį – saugiausia nuo covid šalis – Malta, tapo pačia pavojingiausia šalimi... Taigi, kaip jau supratote, skaičiai ir statistika galėjo pasikeisti labai greitai ir tuomet mano atostogos LT taptų absoliučiai beprasmės. Visgi, likus kelioms dienoms iki skrydžio, galų gale tvirtai apsisprendžiau skristi, nes jau tuomet išskaičiavau ir buvau užtikrintas, kad netgi jei JK situacija kardinaliai pasikeis, saviizoliaciją skelbtų penktadienį, kuri įsigaliotų pirmadienį, o aš atskrendu sekmadienį, šis ėjimas ir brangesnio bilieto sekmadieniui pirkimas, man leido užsitikrinti atostogas be saviizoliacijos.

Ir visgi pirmadienį atskridusiems iš JK nereikėjo saviizoliuotis, o tai įvyko dar po 2 savaičių (o po geros savaitės, tą paskelbė ir LT, kitaip sakant dabar (31/08), kai koreguoju šį vis dar nepaskelbtą 20/08 tekstą, tai jau galiu pareikšti, kad pati Lietuvėlė sugebėjo viršyti 16 nuo kovido užsikrėtusiųjų 100 000 gyventojui ribą, o tai reiškia, kad iš LT į kitas pasaulio šalis nuvykę gyventojai, privalės (nori to ar nenori), saviizoliuotis). Kalbant apie statistiką yra posakis, kuris skamba daugmaž taip: yra melas, didelis melas ir yra statistika. Korona viruso atveju tai akivaizdžiai matyti lyginant vienas šalis su kitomis. Sakykit man norit, bet aš niekada gyvenime nepatikėsiu, jei kiek daugiau nei triskart daugiau gyventojų nei Lietuva turinti Švedija, sugebėjo suskaičiuoti gal apie 7000 mirčių nuo kovido, kai tuo tarpu LT nesiekia 100 (o jei dar pasiknistume į tuos LT skelbiamus skaičius, kuomet nuo kovido miršta 100 metų sulaukusi senolė, tai žinokite mane stebina net tokie per žinias girdimi pasakymai, nes  atrodytų, kad mes visi anksčiau iki pandeminio laikotarpio, gyvendavome kaip tas Borgeso Alefas ar kokie vampyrai, ar kaip kokie Olimpo dievai – tarytum praktiškai beveik amžinai. Tik štai netikėtumas: atsirado Achilo kulnas – kovidas, kuris pasiruošęs kiekvieną iš mūsų patiesti ant menčių. Bet žinokite, žmonės mirė, miršta ir mirs (taip kaip gimė, gimsta ir gims). Galiu pateikti pavyzdžių: J. Požėla ir Kipišas, jiems buvo  po 35 metus -+pora metų. Gal jau pakanka įrodymų ?). Ir kuomet Kinijoje, kur daugiausia gyventojų pasaulyje ir iš kurios visa tai kilo, sugebėjo suvaldyti kovidą, ir ten per visą jo istoriją užregistruota tiek atvejų, kiek JAV užregistruojama per vieną dieną. Taip juk negali būti. Bet tokia kryptimi ir toliau galvojant, galima ir išprotėti, visgi egzistuoja ir noras išsiaiškinti, bent jau sau pačiam, kodėl gi tokie neadekvatūs skirtumai. Štai dar kartą pasakysiu vieną pavyzdį: prieš labai gerą mėnesį (turbūt liepos vidury) Belgijoje buvo labai rimta situacija ir belgai net nesivargino rašyti mirties priežasčių: kone visiem mirusiesiem pridėjo kovido etiketę, o štai prieš kelias dienas (rugpjūčio vidury) mūsų televizijos(?) Belgiją įvertino (ištransliavo?)  kaip vieną pačių skaidriausių pasaulyje valstybių, kurios statistiką galima laikyti tikrąja statistika – etalonu. Čia belieka pridurti posakė apie statistiką: yra melas, yra didelis melas ir yra statistika...

Na, o kalbant apie atostogas, tai tokių atostogų niekada neturėjau per paskutinius 6 metus. jos buvo „superinės“: kone visą laiką švietė saulė, beveik visiškai nelijo, jei lijo tai tik truputį palynodavo ir tai gal per beveik 3 savaites tai buvo apie 3 kartus ir 1 iš jų nakties metu. Aplankyta buvo: Aukštaitijos kraštai, keli dvarai ir muziejai, Klaipėda, pasiekta jūra ir delfinariumas (kuriame buvau pirmąkart :D , realiai Klaipėdoje taip pat pirmąkart), pabūvota kelios dienos Vilniuje, plaukta baidare Šventąja, vandens dviračiu Alauše, valtimi Tauragne. Nuostabios atostogos ir tiek veiklos neturėjau ištisus metus. O kadangi atostogos pasitaikė be lietaus, tai jos buvo itin aktyvios, nes tą leido geras oras :) Per kitas ankstesnes atostogas visada atvykdavau liepos mėnesiais, tačiau beveik visuomet pasitaikydavo ir šaltų dienų ir labai lietingų, kartais lydavo ištisas savaites su poros pusdienių atokvėpiu (pragiedruliais)...  Prieš kelis metus buvo lankytasi Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, kuriame gidas ir pasakė, jog atsižvelgiant į LT geografinę padėtį, klimatą, LT tiesiog yra pasmerkta dėl liepos mėnesio, nes taip jau tiesiog yra, kad per šį mėnesį esti gerokai didesnė tikimybė, kad lis nei nelis. Na ir mano 5 atostogų metai iš eilės liepos mėnesiais tai tik paliudija. Aš vis savęs ir klausdavau: kodėl gi dauguma žmonių visgi atostogauja rugpjūtį – juk dienos trumpesnės ir vėsesnis mėnuo bent jau teoriškai turėtų būti.

Taigi rugpjūtis nuo šiol – atostogų metas. Mėnesio statusas pakeistas. Anksčiau, mokyklos ir studijų metu, rugpjūtis man sukeldavo šiokias tokius liūdesius, nes štai: paskutinis vasaros mėnuo išsisklaidys tarsi dūmas, ir vėl teks kibti į mokslus, vėl nervintis ir dorotis su naujais dalykais, naujais iššūkiais, su kuriais teks susidurti kasdien. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais užslinkdavo filosofavimo metas ir/ar filosofinio pobūdžio grožinės literatūros skaitymas, egzistencialistų literatūra man visuomet būdavo arčiausiai širdies (Kamiu, Remarkas, Kafka ar tas pats B. Radzevičius) . Būdavo ir taip, kad studijų metais matematikos vadovėliai nustumti į šalį ir sau ramiausiai ir kiek melancholiškai skaitau E.M.Remarko knygą, berods tai buvo „trys draugai“ (o matematikos problema tais mėnesiais tik augo), na bet ką aš galiu padaryti – man buvo užplūdusi melancholija :). Turbūt tuomet ieškojau kažkokio pastovumo, ramybės greitai besikeičiančioje aplinkoje tarsi bokso ringe, visgi tokioje aplinkoje lengvai galima tapti bokso kriauše. Taigi šiuos dalykus reikia mokėti suderinti.

Ir vis dėlto, teisybės dėlei, verta būtų čia pridurti ir tai, kad aš tos ramybės oazės, buvimo čia ir dabar, vis dar ieškau, ir jį karts nuo karto atrandu ypač atostogų metu. Nesuprantate apie ką aš kalbu? Nežinau kaip tai pavyks „artikuliuotai“ ir išsamiai „pasakyti“, bet į šį savo užduotą klausimą leiskite atsakyti kitu klausimu: ar kada buvote vienas didžiulėje bažnyčioje (koks tai jausmas), ar plaukėte kada baidare, valtimi vienui vienas, mynėte dviračiu ir t.t., ypač kai daug metų to nedarėte (tai juk neįtikėtinas jausmas), ar kažkokios knygos skaitymas, kuria jūs tiesiog mėgaujatės, ar pirmąkart pamačius jūrą, ar apskritai kokią nors neįprastą vietovę (kalnus, gražų kraštovaizdį ar tarkime kokią nors gražią pilį ar sodą. Kadangi kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, tad daug kam toji ramybės oazė gali kažkiek ir skirtis, ir ramybės oazė kitam gali visiškai nesutapti ar tiesiog visiškai prasilenkti su buvimu čia ir dabar, na ir tai visiškai suprantama, bet manau, kad ir kaip ten bebūtų, tačiau daug kas siekia to jausmo kone kaip kokie medžiotojai trofėjų, ar sportininkai medalių. Na, o mano trofėjai/medaliai yra nuotraukos, kuriose karts nuo karto yra užfiksuojamas tas oho jausmas, o jas peržiūrėjus – grįžta prisiminimai. Vienas mano draugas yra paklausęs: ką aš su tiek nuotraukų darau. Kitaip sakant, kam man reikia jų tiek daug. Mano atsakymas labai paprastas – tik taip atrodo, kad jų daug, realiai jų yra labai nedaug, o jos reikalingos prisiminimams, nes visgi neturiu fenomenalios ir/ar fotografinės atminties, o ir pats fotografavimas man yra malonumas, taip kaip kažkam žvejyba ar grybavimas, o voveruškų plantacijos atradimas žinokite, irgi fainas jausmas :)