Kaip nežinome
visatos prasmės, taip nežinome ir drakono prasmės, tačiau drakono vaizdinys
slepia savyje kažką tokio, kas artima žmogaus vaizduotei, todėl drakonas
sutinkamas įvairiausiose vietose ir skirtingais laikais. Jis yra, taip sakant,
dėsninga, o ne trumpalaikė ar atsitiktinė pabaisa. [...]
<CHIMERA>
Pirmasis
Chimerą mini Homeras šeštoje „Iliados“ giesmėje. Ten jis rašo, kad ji buvo
dieviškos kilmės ir turėjo liūto priekį, ožkos liemenį ir gyvatės uodegą, kad
iš jos nasrų veržėsi ugnis ir kad galų gale ją užmušė gražuolis Belerofontas,
Glauko sūnus... Tačiau Hesiodas „Teogonijoje“ apibūdina Chimerą kaip trigalvę,
ir kaip tik ją vaizduoja garsi bronzinė statula iš Areco, datuojama V amžiumi
prieš Kristų. Iš keteros vidurio kyla ožio galva, viename gale, gyvatės galva,
kitame – liūto.
„Ugniakvapė“
Chimera iš naujo pasirodo šeštoje „Eneidos“ knygoje; Vergilijaus komentatorius
Servijus Honoratas pažymi, kad, visų autoritetingų žinovų nuomone, baidyklė
buvo kilusi iš Likijos, kur stūkso jos vardu pavadintas vulkanas. Vulkano
papėdėje knibžda gyvatės, virš jų kalno šlaitų pievose ganosi ožkos, o prie
ugnimi spjaudančios plikos viršūnės irštvoje tūno liūtai. Taigi, atrodo,
Chimera yra šio keisto kalno metafora...
Chimera ėmė
įkyrėti žmonėms. Užuot ją vaizdavus, lengviau ją buvo paversti kuo nors kitu. Kaip
žvėris ji buvo pernelyg nevienalytė... Sudurtinis paveikslas dingo, bet žodis,
apibūdinantis neištikimybę, liko. Tuščias pramanas, fantazija – šitaip chimerą
apibūdina dabartiniai žodynai.
<Češyro
katinas>
Visi yra
girdėję posakį „šypsosi kaip Česyro katinas“, - jis reiškia, žinoma, pašaipų
veidą... Knygoje „Alisa stebuklų šalyje“, ji pasirodė 1865 metais, Lewisas
Carrollis suteikė Česyro katinui gebėjimą lėtai išnykti, kol likdavo vien
šypsena – be burnos ir dantų. [...]
<Rytų
drakonas>
Drakonas moka
įgauti įvairiausių pavidalų, net pačių mįslingiausių. Paprastai jis
vaizduojamas panašia į arklio galva, gyvatės uodega, su sparnais (jei jie išvis
yra) iš šonų ir su keturiomis letenomis kurių kiekviena baigiasi keturiais
lenktais nagais. Mes taip pat girdime apie jo devynias panašybes: elnio ragai,
kupranugario galva, demono akys, gyvatės kaklas, moliusko pilvas, žuvies
žvynai, erelio nagai, tigro letenos ir jaučio ausys. Pasitaiko ir beausių
drakonų, kurie girdi ragais. Įprasta juos piešti su perlu, tabaluojančiu ant
kaklo – saulės simboliu. Tame perle glūdi drakono galia. Perlą pavogus,
siaubūnas pasidaro bejėgis.
Istorija
pirmuosius imperatorius sieja su drakonais. Jų dantys, kaulai ir seilės turi
gydomųjų savybių. Drakonas panorėjęs gali tapti matomas ar nematomas. Pavasarį
jie pakyla į dangų, o rudenį nugrimzta į jūros gelmes... Dangiškasis drakonas
ant savo nugaros nešioja dievų rūmus, nes kitaip jie nukristų ant žemės ir
sunaikintų žmonių miestus; dieviškasis drakonas gimdo vėjus ir lietų žmonijos
labui; žemiškasis drakonas lemia versmių ir upių tėkmę; požeminis drakonas
sergsti žmonėms užgintus lobius. Budistai teigia, kad daugybėje koncentrinių
jūrų drakonų plaukioja ne mažiau negu žuvų; kažkur visatoje egzistuoja šventas
šifras, atskleidžiantis tikslų jų skaičių. Kinai labiau tiki drakonais nei
kitomis dievybėmis, nes drakonai dažnai matomi keičiantis debesų pavidalams.
Taip pat ir Shakespear‘as yra pasakęs: „Mes kartais matom debesis danguj, kurie
panašūs būna į drakoną.“
Drakonai valdo
kalnus, išmano geomantiją, gyvena netoli kapų, siejasi su Konfucijaus kultu, ir
nors yra Neptūnas, jūrų dievybė, bet išlipa ir į sausumą.
Jūrų drakonų
karaliai gyvena prašmatniuose rūmuose po vandeniu ir minta opalais ir perlais.
Iš viso yra penki karaliai: vyriausiasis – viduryje, o kiti keturi atitinka
pasaulio kryptis. Kiekvienas yra trijų ar keturių mylių ilgio; vos pakrutėję,
jie sudrebina kalnus. Juos dengia geltonų žvynų šarvai, o nasrus – barzda.
Kojos ir uodega – gauruotos, kakta karo virš žėruojančių akių, ausys – mažos ir
storos, nasrai – visada išžioti, liežuviai ilgi, o dantys – aštrūs... Kai jūrų
drakonai išnyra į vandens paviršių, jie sukelia sūkurius ir taifūnus; kai
pakyla į orą, ima siautėti audros, kurios nuplėšia namų stogus ir užtvindo
kaimus. Drakonų karaliai yra nemirtingi ir gali be žodžių bendrauti tarpusavyje
bet kokiu atstumu.
ß[<Vakarų
drakonas>]à
Didelė,
peraugusi gyvatė naguotom letenom ir sparnais – būtų, ko gero, tiksliausias
drakono apibūdinimas. Jis būna juodas, bet, svarbiausia, jis moka akinamai
švytėti ir spjaudytis liepsna bei dūmais. Pirma paminėtas apibūdinimas, žinoma,
atitinka dabartinį įvaizdį; graikai, matyt, drakonu vadino bet kurį stambų
roplį. Plinijus rašo, kad vasarą drakonas trokšta dramblio kraujo, nes šis yra
itin vėsus. Jis ūmai puola dramblį, apsiveja ir suleidžia į jį dantis.
Nukraujavęs dramblys parvirsta ant žemės ir žūsta, kaip ir drakonas, prislėgtas
aukos svorio. Toliau mes skaitome, kad Etiopijos drakonai, ieškodami geresnių
ganyklų, dažnai perplaukia Raudonąją jūrą ir persikelia į Arabiją (...)
Vienuoliktoje
„Iliados“ knygoje mes skaitome, kad Agamemnono skyde buvo pavaizduotas mėlynas
trigalvis drakonas; šimtmečiais vėliau Skandinavijos piratai piešdavo drakonus
ant savo skydų ir ilgų laivų pirmagaliuose išdroždavo drakonų galvas. Romėnų
kariuomenėje drakonas buvo kohortos emblema, kaip erelis – legiono; iš čia kilę
nūdienos drakonai. Anglijos saksų karaliai nešdavo mūšin vėliavas su drakonų
atvaizdais – priešams įbauginti...
Vakaruose
drakonas visad buvo laikomas piktu. Vienas iš įprastinių herojų (Heraklio,
Sigurdo, Šv. Mykolo, Šv. Jurgio) žygdarbių buvo nugalėti ir užmušti drakoną. Germanų
mituose drakonas sergsti brangenybes. „Beovulfas“, VII ar VIII amžiaus
anglosaksų epinė poema, vaizduoja drakoną, kuris tris šimtus metų saugo lobį.
Pabėgęs vergas pasislepia jo urve ir pavagia taurę. Pabudęs drakonas pastebi
vagystę ir ryžtasi nužudyti vagį, tačiau vis grįžta urvan pažiūrėti, ar jis
pats kur nors nenukišo taurės... Paskui drakonas ima siaubti karalystę;
Beovulfas jį aptinka, susigrumia ir nudobia, tačiau netrukus, drakono ilčių
sužeistas, miršta pats.
Žmonės tikėjo,
jog drakonas realiai egzistuoja. XVI amžiaus viduryje drakonas minimas
moksliniame Conrado Gessnerio veikale „Gyvūnų istorija“.
Laikas gerokai
sumenkino drakono prestižą. Liūtas mums yra realybė ir simbolis; Minotauras –
simbolis, bet jau ne realybė. Drakonas, matyt, geriausiai žinomas, bet ir
mažiausiai vykęs iš fantastinių gyvūnų. Mums jis atrodo vaikiškas ir neretai
sugadina istorijas, kuriose pasirodo. Visgi verta prisiminti, kad mes
susiduriame su nūdienos prietaru, atsiradusiu gal dėl drakonų pertekliaus
pasakose. Šv. Jonas „Apreiškime“ (Apr 12, 9) dusyk pamini drakoną: „Didysis
slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu...“ Šv. Augustinas ta pačia
proga rašo, kad velnias „yra liūtas ir drakonas: liūtas – įniršiu, drakonas -
klasta“. Jungas pažymi, jog drakonuose dera roplys ir paukštis – žemės ir oro
stichijos. [...]
<Džinai>
Musulmonai
laikosi tradicijos, kad Alachas yra sukūręs tris skirtingas būtybių rūšis:
angelus – iš šviesos, džinus („džinas“ jinnee arba genie) – iš ugnies, o žmones
– iš žemės. Džinai buvo sukurti iš juodos bedūmės ugnies keliais tūkstančiais
metų anksčiau nei Adomas; jų yra penkios kategorijos. Tarp šių kategorijų yra
geri ir pikti džinai, džinai ir džinės. Kosmografas al-Kazvinis rašo, kad „kad
džinai yra skaidriakūnės oro būtybės, galinčios rodytis įvairiais pavidalais“. Iš
pradžių jie gali įgauti debesų ar didžiulių neapibrėžtų stulpų pavidalą; paskui
tankėdami tampa regimi ir įgyja žmogaus, šakalo, vilko, liūto, skorpiono arba
gyvatės pavidalą. Vieni jų yra tikratikiai; kiti – eretikai arba bedieviai
(...)
Dažnai džinai
pasiekia žemesnįjį dangų, kur pasiklauso, ką angelai kalbasi apie būsimus
įvykius. Todėl jie įstengia padėti burtininkams ir pranašautojams. Kai kurie
mokslo vyrai mano, kad jie statė piramides ir didžiąją Jeruzalės šventyklą
Saliamonui paliepus.
Pamėgtos džinų
buveinės – griuvėsiai, vandens saugyklos, upės, šaltiniai, kryžkelės ir turgūs.
Egiptiečiai sako, kad stulpiški dykumos smėlio sūkuriai atsiranda skrendant
piktam džinui. Ir dar jie sako, kad krintančios žvaigždės yra strėlės, kurias
Alachas svaido į džinus. Eibės, kurias šie piktadariai krečia žmonėms,
paprastai būna tokios: jie mėto į praeivius plytas ir akmenis nuo stogų ir pro
langus, grobia gražias moteris, persekioja tuos, kurie mėgina įsikurti
apleistuose namuose, vagiliauja maistą. Kad apsisaugotum nuo tokių niekšybių,
dažniausiai tenka prašytis Gailestingojo ir Maloningojo Alacho pagalbos.
Vampyrai
(ghouls), dažnai pasirodantys kapinėse ir mintantys mirusiųjų kūnais, laikomi
žemiausia džinų kategorija. Iblisas yra džinų tėvas ir vadas. (...)
Burtonas ir
Noah Websteris [(1758-1843) – amerikiečių leksikografas, kurio vardu pavadintas
1828 m. pirmąsyk išleistas anglų kalbos žodynas.] žodį „džinas“ sieja su lotynų
kalbos žodžiu „genijus“, kuris kilęs iš veiksmažodžio „gimdyti“. Skeatas
[(1835-1912) – anglų filologas, leksikografas] tam nepritaria.
<Elfai>
Elfai yra
germanų kilmės. Nedaug ką žinome, kaip jie atrodo, išskyrus tai, kad jie maži,
bet grėsmingi... Taip pat jiems patinka krėsti visokias šunybes... Anglosaksų
užkeikimas, kuris mūsų žiniomis siekia dar pagoniškus laikus, priskiria jiems
šelmišką savybę iš tolo šaudyti geležines strėlikes, kurios prasiskverbia pro
odą nepalikdamos žymių ir sukeldamos ūmius, skausmingus dieglius. „jaunesnioji
Eda“ skiria šviesiuosius elfus nuo tamsiųjų: „Šviesieji elfai skaistesni už
saulę, tamsieji – tamsesni už degutą.“ Vokiečių kalboje košmaras verčiamas kaip
Alp ; etimologija kildina šį žodį iš
„elfo“, nes viduramžiais žmonės tikėjo, jog elfai užgula miegančiųjų krūtinę,
sužadindami jiems slogius sapnus.
<Fastitokalonas>
Viduramžiai
Šventąją Dvasią laikė dviejų knygų autore. Pirmoji, kaip visi žino, buvo
Biblija; antroji – visas pasaulis, kurio kūriniai moko savo pavyzdžiu. Šiems
pamokymams aiškinti ir buvo sudarinėjami Fiziologai, arba Bestiarijai, kur
pasakojimai apie paukščius, žvėris ir žuvis ėjo pramaišiui su alegoriniais
moralais. Pateikiame ištrauką iš vieno tokio anglosaksų bestiarijaus (R. K.
Gordono (1887-1973) – senosios anglų literatūros tyrinėtojas ir vertėjas] vertimas):
„Nūnai aš pagal savo išmanymą eilėmis ir giesme bylosiu apie vieną tokią žuvį,
milžinišką banginį. Mūsų apmaudui, jis dažnai esti pavojingas ir nuožmus
visiems jūrų keliautojams. Jis vardu fastykalonas, raižantis okeanų bangas.
Išvaizda primena uolą ir didžiausią jūržolių pynę, smėlio seklumų apjuostą ir
pakilusią iš jūros dugno, todėl keliautojams atrodo, kad jie priešais save mato
salą; tuomet jie lynais pririša savo aštrianosius laivus prie netikros žemės,
supančioja arklius pakrantėj ir drąsiai leidžiasi į salos gilumą. Laivai
plūduriuoja pririšti, aplink juos tyvuliuoja vanduo. Paskui, pavargę, jūreiviai
apsistoja ir pasijutę saugūs, užkuria laužą. Kaitrus laužas įsiliepsnoja, o
jie, iškamuoti, iš anksto džiaugiasi, kad priguls pogulio. Kai prityręs
klastūnas pajunta, kad keliautojai patogiai įsitaisė, įsikūrė ir mėgaujas
giedra diena, jis ūmai drauge su aukom panyra į sūrias bangas, nugrimzta gelmėn
ir nusineša laivus ir žmones į tamsias mirties menes.
Išdidžiam
okeanų raižytojui būdingas ir kitas, dar keistesnis polinkis. Ėmus pjauti
badui, šis okeano sargas pražiodo plačiai nasrus. Iš jų pasklida malonus
kvapas, ir kitos žuvys apsigauna, neapdairiais būriais plaukia vidun, kol
prisipildo plačiausia koserė. Tada pabaisa staigiai užčiaupia ir praryja
laimikį. Taip nutinka visiems... kurie susivilioja gardžiais kvapsniais,
netikrom svajonėm ir nusideda Šlovės karaliui.“
Panaši
istorija pasakojama „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, Šv. Brendano legendoje ir
Miltono poemoje „Prarastasis rojus“, kuri vaizduoja banginį, „snaudžiantį ant
putotos bangos“ prie Norvegijos krantų. Profesorius Gordonas priduria, jog
„ankstesniuose variantuose tokiu klastūnu buvo vėžlys ir vadinosi
„aspidochelonu“. Ilgainiui vardas buvo iškraipytas, o vėžlį išstūmė banginis.
<Fėjos>
Fėjos
stebuklingu būdu kišasi į žmonių reikalus, o jų vardas siejasi su lotynišku
žodžiu fatum (likimas, lemtis). Sakoma, kad fėjos gausiausios, gražiausios ir
įstabiausios iš visų mažesniųjų antgamtinių būtybių. Tikėjimas jomis nėra
būdingas vien kuriai nors atskirai šaliai ar epochai. Senovės graikai, eskimai
ir raudonodžiai indėnai mums pasakoja istorijas apie herojus, pelniusius šių
vaizduotės kūrinių meilę. Tačiau tokia laimė būna pavojinga; patenkinusi savo
užgaidą, fėja gali savo meilužį ir pražudyti. (...)
Fėjos dievina
šokius, muziką ir žalią spalvą. Yeatsas pažymi, kad „Airijos nykštukai ir fėjos
kartais būna mūsų ūgio, kartais aukštesni, o kartais, kaip man sakė, maždaug
trijų pėdų ūgio“. XVI amžiaus pabaigoje škotų dvasininkas, pastorius Robertas
Kirkas iš Eberfoilio, parašė knygą „Slaptoji sandrauga, arba Apybraiža apie
požemio (ir dažniausiai) nematomos tautos, lygumų škotų pramintos faunais ir
fėjomis, arba vilkatais, prigimtį bei darbus, parašyta pagal antruoju regėjimu
apdovanotų žmonių lidijimus“...
Italiją
supančių jūrų platybėse, ypač Mesinos sąsiauryje, fata morgana audžia miražus,
kurie klaidina jūreivius ir jų laivus užplukdo ant seklumos.
<Golemas>
Begalinės
išminties padiktuotoje knygoje nėra vietos atsitiktinumui, netgi žodžių
skaičius arba raidžių tvarka yra dėsninga; šitaip mąstė kabalistai ir, degdami
troškimu perprasti Dievo paslaptis, ėmė skaičiuoti, jungti ir perstatinėti
Šventojo Rašto raides. Dante teigė, jog kiekviena atskira Biblijos vieta turi
keturias prasmes – pažodinę, alegorinę, moralinę, ir angoginę [Dante tiesiog
rėmėsi viduramžiais paplitusia keturių Rašto prasmių teorija. Geriausiai ją
apibūdina dominikonui Augustinui Dakui ir Danui priskiriamas dvieilis „Raidė
parodo darbus, kuo tau tikėti – alegorija, dorovinė prasmė – kaip tau elgtis,
ko siekti - anagogija“]. Jonas Škotas Eriugena, giliau suvokęs dievybės
sampratą, dar anksčiau buvo sakęs, kad Rašto prasmių – begalė, kaip ir povo
uodegos atspalvių. Kabalistai tikrai būtų pritarę tokiai nuomonei; viena iš jų
Biblijoje ieškomų paslapčių buvo gyvųjų būtybių kūrimas. Apie demonus sakoma,
kad jie moką sukurti stambius ir nerangius gyvūnus, tokius kaip kupranugarius,
bet ne trapius ir gležnus, rabinas Eliezaras neigė, kad jie gali sukurti ką
nors mažesnio nei miežio grūdas. Žmogų, sukurtą raidžių perstatomis, pavadino
„Golemu“; šis žodis tiesiog reiškia beformį ar bedvasį luitą.
Talmude
(traktatas „Sanhedinas“ 65b) skaitome: „Jei teisuoliai panorėtų sukurti
pasaulį, jie tai galėtų padaryti. Visokiausiomis slaptųjų Dievo vardų raidžių
perstatomis Rabai pavyko sukurti žmogų, kurį jis nusiuntė pas rabiną Zerą.
Rabinas Zera kreipėsi į pasiuntinį, tačiau šis neatsakė, tuomet rabinas tarė:
„Tu esi burtų kūrinys, tai virski dulkėmis, iš kurių esi kilęs. Rabinas Habina
ir rabinas Ošaja, du Rašto mokovai, per kiekvienas šabo išvakares studijavo
Kūrimo knygą; pagal šią knygą jie sukūrė trimetį veršiuką, kurį suvalgė
vakarienei““.
Schopenhauer‘is
knygoje „Apie valią gamtoje“ (7 skyrius) rašo: „Savo Stebuklingosios bibliotekos
pirmojo tomo 325 puslapyje Horstas [(1767-1838) – vokiečių okultistas] glaustai
išdėsto anglų mistikės Jane Lead mokymą: bet kas, turįs magiškų galių, gali
panorėjęs valdyti ir keisti mineralus, augaliją ir gyvūniją; taigi keli
burtininkai, dirbdami sykiu, gali mūsų pasaulį sugrąžinti į Rojaus būseną.“
Vakaruose
Golemą išgarsino austrų rašytojas Gustavas Meyrinkas [(1868-1932) – austrų
rašytojas. Romanai „Golemas“, „Žaliasis veidas“, „Valpurgijos naktis“ ir
vėlesni pasižymi mistiniais vaizdais, sapnų, vizijų, grotesko formomis];
penktajame fantasmagoriško romano „Golemas“ skyriuje rašo: „istorijos pradžia,
sakoma, siekia septynioliktą šimtmetį. Pagal pradingusius Kabalos aiškinimus
vienas rabinas {Jehula Loewas ben Bezalelis} padaręs dirbtinį žmogų, vadinamą
Golemą, kad tas jam patarnautų, skambintų varpais sinagogoje ir visą juodą
darbą nudirbtų.
Tačiau jam
nepavyko padaryti tikro žmogaus – išėjo apdujęs, maža ką nutuokiantis
pusžmogis. Ir atgyja jis, sakoma, tik dieną, veikiant magiškai lentelei, kurią rabinas
jam pakišdavo po liežuviu ir taip sutraukdavo iš žvaigždžių visatos jėgas.
Vieną dieną
rabinas pasimeldęs pamiršo išimti lentelę iš Golemo burnos. Padaras, apimtas
šėlo, pasileido tamsiosiomis geto gatvėmis daužydamas visa, kas pasitaikydavo
kelyje, kol pagaliau rabinas jį pasivijo ir ištraukė lentelę iš burnos.
Golemas iškart
be gyvybės ženklų susmuko ant žemės. Nieko iš jo neliko – tik molinė statulėlė,
kuri ligi šiol laikoma senojoje sinagogoje.“
<Gnomai>
Gnomai senesni
už savo pavadinimą; pastarasis yra graikiškas, bet senovės autoriai jo
nežinojo, nes jis atsirado tik XVI amžiuje. Etimologai jo autorystę priskiria
šveicarų alchemikui Paracelsui, kuris pirmasis pavartojo jį savo raštuose.
Gnomai yra
žemės ir kalnų dvasios. Liaudis įsivaizduoja juos kaip barzdotus nykštukus
šiurkščiais ir komiškais veido bruožais; jie dėvi aptemptus drabužius su
vienuolių gobtuvais. Gnomai, kaip graikų ir rytiečių grifai bei germanų pasakų
drakonai, sergsti paslėptus turtus.
„Gnosis“
graikų kalba reiškia „žinojimas“; Paracelsas pavadino juos gnomais, nes jie
tiksliai žino, kur ieškoti brangiųjų metalų.
<Hanielis,
Kafzielis, Azrielis ir Anielis>
Pranašą
Ezechiel‘į Babilonijoje aplankė regėjimas – 4 gyvūnai ar angelai, „ir
kiekvienas turėjo keturis sparnus“, o „jų veidų išvaizda buvo tokia: visi
keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir
erelio veidą“. Kiekvienas ėjo ten, kur tik dvasia norėjo, „tiesiai į priekį“,
ar kaip byloja pirmasis ispaniškas Biblijos vertimas (1569) „kiekvienas ėjo
ten, kur žvelgė jo veidas“, nors tai yra taip nesuvokiama, kad net šiurpas ima.
Keturi ratai ar skrytys „buvo aukštos ir kėlė baimę“, riedėjo su angelais ir
„aplink buvo pilnos akių“.
Prisiminimas
apie Ezechiel‘io regėjimą turbūt įkvėpė Šv. Joną, kai jis rašė apie gyvūnus
ketvirtame Apreiškimo skyriuje (Apr 4, 6-8)....
Vienoje iš
pagrindinių kabalistinių knygų „Zohare“ [(Spindesys, švytėjimas, pašvaistė) –
svarbiausias žydų Kabalos tekstas. Tai mistinis Penkiaknygės komentaras,
parašytas aramėjų ir hebrajų kalbomis. Pasak Gerhomo Scholemo, žymaus žydų
misticizmo tyrinėtojo, kuris atliko kruopščiausią teksto analizę, „Zoharo“
autorius buvo žydų rabinas Mozė iš Leono (Ispanija), gyvenęs XIII amžiuje.
Tradiciškai teksto autorystė priskiriama II amžiuje gyvenusiam ir Talmude
minimam rabinui Šimonui bar Johanui] arba „Pašvaistės knygoje“, pasakyta, kad
šie keturi gyvūnai vadinasi Hanielis, Kafzielis, Azrielis ir Anielis ir jie
žvelgia į Rytus, Šiaurę, Pietus ir Vakarus. Stevensonas pažymi, kad jei danguje
esti tokių stebuklų, tai iš pragaro dar ne to gali tikėtis...
Keturveidžiai
angelai Ezechieli‘io knygoje vadinami Hayoth, gyvom būtybėms; pagal Sefer
Yetzirah („Sukūrimo knygos“ [svarbiausias ir seniausias kosmologinis žydų
mistikos veikalas. Daugelio tyrinėtojų nuomone, jis buvo parašytas III-VI
amžiais]), kitos kabalistinės knygos, jie yra dešimt skaičių, kuriais Dievas
drauge su dvidešimt dviem hebrajų abėcėlės raidėm sukūrė pasaulį; pasak
„Zoharo“, jie nužengė iš dangaus, karūnuoti raidėmis.
Savo simbolius
evangelistai perėmė iš keturveidžių Hayothų: Mato simbolis – angelas, kartais
barzdotu žmogaus veidu, Marko – liūtas, Luko – jautis, o erelis – Jono. Šv.
Jeronimas, aiškindamas Ezechiel‘į, pamėgino logiškai paaiškinti šiuos
atributus. Matui teko žmogaus veidas, nes jis paliudijo Kristaus žmogiškumą;
Markui – liūtas, nes jis skelbė karališką Kristaus prigimtį; Lukui – jautis
kaip atnašaujamos aukos emblema; Jonui – erelis, nes Kristaus dvasia sklendė
aukštyn.
Vokiečių
mokslininkas daktaras Richardas Henningas netiesioginiu šių simbolių atšvaitu
laiko keturis zodiako ženklus, devyniasdešimčia laipsnių nutolusius vienas nuo
kito. Liūtas ir jautis yra savaime aiškūs; žmogų galima tapatinti su Vandeniu,
nes jis turi žmogaus veidą, o erelis, akivaizdu, yra Skorpionas, laikomas blogu
ženklu, todėl atmestas ir pakeistas. Nicholas de Vore „Astrologijos
enciklopedijoje“ laikosi tos pačios hipotezės ir pažymi, kad sfinksas jungia
visas keturias figūras, nes turi žmogaus galvą, jaučio liemenį, liūto nagus ir
uodegą bei erelio sparnus.
<Harpijos>
Hesidoto
„Teogonijoje“ harpijos yra sparnuotos dievybės ilgais palaidais plaukais,
skriejančios greičiau už paukščius ir vėjus; „Eineidoje“ (III knyga) – grifai
moterų veidais, aštriais lenktais nagais ir purvina apatine dalimi, kenčiantys
nuo nepasotinamo alkio. Jos atūžia nuo kalnų ir grobia valgius nuo vaišių
stalų. Harpijos nepažeidžiamos ir dvokios; šaižiai spiegdamos, jos ryja viską,
ką užmato, ir viską teršia savo išmatomis. Servijus, Vergilijaus aiškintojas,
rašo, jog kaip Hekatė yra Prozepina pragare, Diana – žemėje, Luna – danguje,
todėl vadinama trilype deive, taip ir harpijos – žemėje ir diros (arba demonai)
– danguje. Jas taip pat painioja su parkomis arba miromis. (...)
Harpija kilusi
iš graikų kalbos žodžio „harpazein“ – griebti, čiulpti. Iš pradžių jos buvo
vėjo deivės, kaip Vedų marutai, švytuojantys auksiniais ginklais (žaibais) ir
meldžiantys debesis.
<Kafkos
([knyga] „vestuviniai pasirengimai kaime“) išgalvotas gyvūnas>
Šis gyvūnas
turi milžinišką, daugybės metrų ilgio, papišką uodegą. Kaip norėčiau nors
kartą pačiupti jo uodegą, betgi tai
neįmanomą – gyvūnas nuolat kruta, visąlaik šiūruoja šen ir ten. Pats jis
panašus į kengūrą, tačiau tik ne jo snukutis – plokščias kaip žmogaus veidas,
smulkus ir ovalus; vien dantys išraiškingi – tiek paslėpti, tiek iššiepti. Kartais
mane apima jausmas, kad žvėrelis nori mane prijaukinti; ir tikrai, dėl ko gi
daugiau js patraukia uodegą, kai noriu ją pagriebti, p paskui ramiai laukia,
kol aš vėl pasiduosiu pagundai, ir darsyk atšoka į šalį?
<Kentauras>
Kentauras –
harmoningiausia fantastinės zoologijos būtybė. Ovidijus „Metamarfozėse“ jį
vadina „dviformiu“, bet jų įvairiarūšę prigimtį nesunkiai pamirštame ir esame
linkę manyti, jog platoniškajame idėjų pasaulyje greta arklio ir žmogaus
archetipo egzistuoja ir Kentauro archetipas. Šiam archetipui atskleisti
prireikė ištisų amžių; pirmykščiai senoviniai paminklai vaizduoja žmogaus galvą
ir liemenį, negrabiai sujungtą su arklio kūnu ir strėnom. Vakariniame Dzeuso šventyklos
Olimpijoje fasade kentaurai jau stovi ant arklio kojų,o ten, kur turėtų kyšoti
gyvūno kaklas, mes matome žmogaus torsą. (...)
Kadangi Homero
laikų graikai nemokėjo jodinėti, manoma, jog pirmieji jų pamatyti skitų
raiteliai jiems atrodė neatskiriami nuo arklių; kaip įrodymas pateikiams
liudijimas, jog konkistadorų kavaleriją indėnai laikė kentaurais. Prescotto
[(1796-1859) – amerikiečių istorikas] cituojamas tekstas: „vienas iš raitelių
nukrito nuo arklio, o indėnai, pamatę, kad gyvūnas, kurį jie laikė vientisu,
staiga pasidalijo, baisiausia persigando ir pabėgo, rėkdami savo bendražygiams,
kad iš vieno gyvūno pasidarė du, ir tuo stebėdamiesi; šitokį dalyką mes galime
laikyti Dievo stebuklu, mat jeigu ne jis, indėnai tikriausiai būtų išguldę
visus krikščionis.“
Priešingai
negu indėnai, graikai buvo matę arklius; labiau tikėtina, kad kentaurai yra
sąmoninga išmonė, o ne painiava, pagimdyta neišmanymo.
Populiariausia
iš legendų apie kentaurus yra ta, kuri pasakoja, kaip jie kovėsi su kaimynais
lapitais, susivaidiję per vedybų puotą. Lig tol kentaurai dar nebuvo ragavę
vyno; per puotą apsvaigęs kentauras įžeidė nuotaką ir, apvertęs stalus, pradėjo
garsiąją kentauromachiją , Fidijo ar jo mokinio iškaltą Partenono fraze,
Ovidijaus apdainuotą XII „Metamorfozių“ knygoje ir įkvėpusią Rubensą. Kitame
mūšyje Heraklis savo strėlėmis sunaikino bemaž visą kentauriją.
Kentauras –
pykčio ir šiurkštaus laukiniškumo simbolis, tačiau Cheironas, „kentaurų visų
teisingiausias“ („Iliada“, XI, 832), buvo Achilo ir Asklepijaus auklėtojas,
mokė juos muzikos, medžioklės ir karo, taip pat gydymo ir chirurgijos menų.
Įsimenantį Cheirono paveikslą sukūrė Dante XII „Pragaro“ giesmėje, kurią
įprasta vadinti „Kentaro giesme“ (...)
Lukrecijus
poemos „Apie daiktų prigimtį“ V knygoje (878-891) teigia, kad niekuomet nėra
buvę jokio Kentauro, nes arkliai bręsta anksčiau negu žmonės ir, sulaukęs trejų
metų, kentauras šuoliuotų kaip suaugęs žirgas, bet vapėtų kaip vaikas. Toks
žirgas nusibaigtų penkiasdešimt metų anksčiau negu žmogus.
<kinų
drakonas>
Kinų
kosmologija byloja, kad Dešimt Tūkstančių Būtybių, arba Archetipų (visas
pasaulis), gimsta iš ritmingos dviejų vienas kitą papildančių ir amžinų pradų –
yin ir yang – sąveikos. Yin reiškia susitelkimas, tamsa, pasyvumas, lyginiai
skaičiai ir šaltis; yang – augimas, šviesa, veiklumas, nelyginiai skaičiai ir
šiluma. Yin simboliai yra moterys, žemė, oranžinė spalva, slėniai, upių vagos
ir tigras; yang – vyrai, dangus, mėlyna spalva, kalnai, stulpai, drakonas.
Kinų drakonas,
lung‘as, yra vienas iš stebuklingų gyvūnų. (kiti trys yra vienaragis, feniksas
ir vėžlys). Vakarų drakonas geriausiu atveju kelia siaubą, blogiausiu – juoką.
Tačiau kinų mitų lungas yra dieviškas ir primena angelą, kuris kartu yra
liūtas. Sima Qianas [(145 - ~86 m.pr.Kr.) – žymiausias senovės kinų istorikas]
„Istorijos užrašuose“ rašo, kad kartą Konfucijus [(tai lotynizuota Kong Fuzi
forma; Kong – vardas, Fu – vietovė, kur gimė, o zi – mokytojas; 551-479 m.
pr.Kr.) – kinų filosofas, valstybės veikėjas. Anot autoritetingų liudijimų,
pats Konfucijus nėra palikęs rašytų tekstų. Autentiškiausiai perteikiančiu
Konfucijaus mokslo esmę yra laikomas traktatas „Lunyru“ (pokalbiai ir
apmąstymai), pradėtas kurti netrukus po Konfucijaus mirties] atėjo pasitarimo
pas archyvarą arba bibliotekininką Laozi ir po susitikimo tarė: „Paukščiai
skraido, žuvys plauko, gyvūnai bėga. Bėgantį gyvūną galima pagauti spąstais,
plaukiantį – tinklų, o skrendantį pašauti strėle. Tačiau dar yra drakonas; aš
nežinau, kaip jis raitas joja ant vėjo ar kaip pasiekia dausas. Šiandien mačiau
Laozi ir galiu pasakyti, kad mačiau drakoną.“
Kadaise
drakonas, arba drakonas-žirgas, išlipo iš Geltonosios upės, kad atskleistų
imperatoriui garsiąją rato diagramą, simbolizuojančia yrant ir ying tarpusavio
žaismą. Vienas valdovas arklidėje laikė jojamus ir kinkomus drakonus; kitas
imperatorius mito drakonų mėsa, ir jo karalystė klestėjo. Žymus poetas, kad
apibūdintų valdovo didybei gresiančius pavojus, rašė: „Vienaragio dalia – būti
šalta mėsa; drakono – mėsos pyragu.“
Yiing
[(VIII-VII a. pr. Kr.)„permainų knyga“ – kanoninis senosios kinų raštijos
paminklas] drakonas reiškia išmintį. Šimtmečiais jis buvo imperatoriaus
simbolis. Imperatoriaus sostas vadinosi drakono sostu, jo veidas – Drakono
Veidu. Kai pranešdavo apie imperatoriaus mirtį, buvo sakoma, kad jis pakilo į
dangų ant drakono nugaros.
Liaudies
vaizduotė drakoną sieja su debesimis, su ūkininko laukiamu lietumi ir su
didžiosiomis upėmis. „Žemė susijungia su drakonu“, - taip sakoma apie lietų...
Kinų drakonas
turi ragus, nagus, žvynus, o jo nugara šiaušiasi dygliais. Paprastai jį
vaizduoja su perlu, kurį jis ryja arba atryja. Jo galia glūdi perle; jį atėmus
drakonas tampa romus.
<Krakenas>
Krakenas yra
skandinaviška arabų saratano ir jūrų drakono, arba jūrų gyvatės versija.
1752-1754 m.
danas Erikas Pontoppidanas, Bergeno vyskupas, išspausdino „Norvegų gamtos
istoriją“, veikalą, pagarsėjusį nuoširdumu ar patiklumu. Ten mes skaitome, kad
Krakeno nugara pusantros mylios pločio, o čiuptuvai gali apglėbti didžiausią
laivą. Milžiniška nugara kyšo iš jūros lyg sala. Vyskupas formuluoja:
„Plaukiojančios salos visada yra Krakenai“. Jis taip pat rašo, kad Krakenas,
išleisdamas tamsų skystį, yra linkęs drumzlinti jūros vandenį. Šis teiginys
įkvėpė prielaidą, kad Krakenas tėra viso labo išidintas aštuonkojis.
Tarp Tennysono
[(1809-1892) – anglų poetas, vėlyvasis romantikas. Reikšmingiausias kūrinys:
„Idilės apie karalių“. Tai epinis ciklas apie legendinį karalių Artūrą ir
Apvaliojo stalo riterius] ankstyvų eilėraščių mes randame ir šiam neįprastam
gyvūnui skirtą poemą...
<Kronas,
arba Heraklis>
Neoplatonikas
Damaskijus [(458-538) – graikų filosofas, Platono ir Aristotelio komentatorius.
Svarbiausias veikalas – „Pirmųjų pradų aporijos ir sprendimai“] traktate
„Pirmieji pradmenys. Problemos ir sprendimai“ pateikia keistą orfikų teogonijos
ir kosmogonijos versiją, kurioje Kronas, arba Heraklis, yra pabaisa. „Anot
Jeronimo ir Helanko, orfikai moko, kad pradžioje buvo vanduo ir purvas, iš
kurio buvo sukurta žemė. Remiantis jų mokymu, pirmoji pradmenų pora buvo tokia:
vanduo ir žemė. Iš jų atsirado trečiasis pradmuo – sparnuotasis drakonas, iš
priekio turėjęs jaučio galvą, iš galo – liūto, o per vidurį – dievo veidą; šis
drakonas vadinosi Nesenstantis Kronas, taip pat Heraklis. Drauge su juo gimė
Būtybė, dar vadinama Neišvengiamybe, ir paplito lig pat visatos pakraščių...
Drakonas Kronas išspaudė iš savęs trilypę sėklą: drėgnąjį Eterį, beribį Chaosą
ir ūkanotąjį Erebą. Po jais jis padėjo kiaušinį, iš kurio išsirito pasaulis.
Paskutinis pradmuo buvo dievas, vyras ir moteris kartu, su auksiniais sparnais
ant nugaros, jaučių galvomis šonuose ir did-iuliu ant drakonu ant galvos,
žvėrių žvėrimi... “
Galbūt, dėl
to, kad visos perdėtos baisenybės mums atrodo būdingesnės Rytams, o ne
Graikijai, Waltheris Kranzas [(1884-1960) – vokiečių klasikinis filologas,
toliau leidęs ir papildęs Hermano Dieleso parengtą iki Sokrato gyvenusių
filosofų minčių rinkinį „Ikiroskratikų fragmentai“] šias išmones kildina iš
Rytų.
<Leviatano
išpera>
„Auksinė
legenda“, XIII amžiuje dominikonų vienuolio Jokūbo Voraginiečio sudaryta
šventųjų gyvenimų rinktinė, itin skaitoma ir perskaitinėjama viduramžiais, o
mūsų dienomis primiršta, pasakoja daug keistų istorijų. Knyga buvo daug kartų
leidžiama ir verčiama, vienas iš pirmųjų į anglų kalbą ją išvertė Williamas
Caxtonas [(1422-1491) – anglų spaudos pradininkas, pirklys, vertėjas. Leido
religinę, mokslinę, grožinę literatūrą. 1477 m. išspausdino pirmąją Anglijoje
datuotą knygą anglų kalba „Filosofų posakiai ir pasakymai“]. Chaucerio
„Antrasis vienuolės pasakojimas“ paremtas istorija iš „Auksinės legendos“;
Jokūbo veikalas taip pat įkvėpė Longfellową, kuris pasiskolino „Auksinės
legendos“ pavadinimą vienai trilogijos „Kristus“ knygai.
Pateikiame
vieną skyriaus apie Šv. Mortą ištrauką, išverstą iš Jokūbo viduramžių lotynų
kalbos: „Anuomet miškuose, netoli Romos, pusiaukelėj tarp Arlio ir Avinjono,
gyveno drakonas, pusiau žvėris, pusiau žuvis, didesnis už jautį ir ilgesnis už
arklį. Turėjo aštrius kaip kardas dantis ir aštrias kaip ragai iltis; jis
tykojo pasislėpęs upėje, žudydamas keliautojus ir skandindamas luotus. Tačiau
siaubūnas buvo nečionykštis, atplaukęs iš Galatijos jūros Mažojoje Azijoje,
Leviatano, nuožmiausio iš vandens šliužų, ir Laukinės Asilės, kuri veisiasi
tuose kraštuose, pagimdytas...“
<Lilit>
„Nes prieš
Ievą buvo Lilit“, - liudija senovės žydų tekstas. Ši legenda įkvėpė anglų poetą
Dante Gabrielį Rosseti (1828 - 1882) sukurti poemą „Rojaus buveinė“. Lilit buvo
gyvatė, ji buvo pirmoji Adomo žmona ir pagimdė jam: „Būtybes, knibždančias
miškuos, prie vandenų,/ Daugybę žibančių dukrų ir žėrinčių sūnų.“
Tik vėliau
Dievas sukūrė Ievą; kad atkeršytų moteriai, Adomo žmonai, Lilit įkalbėjo ją
paragauti uždrausto vaisiaus ir pagimdyti Kainą, Abelio brolį ir žudiką. Tokia
yra pirminė mito versija, kurios laikėsi ir kurią išplėtojo Rosseti.
Viduramžiai, pasidavę žodžio lail, hebrajų kalba reiškiančio „naktį“, įtakai,
pasuko mitą kita linkme. Lilit jau nėra gyvatė; ji virto nakties šmėkla. Kartais
ji – angelas, valdantis žmonijos dauginimąsi, kartais – demonas, puolantis
vienišus miegančiuosius ar keliautojus. Paprasta liaudis ją vaizdavosi kaip
aukštą nebylią moterį ilgais ir palaidais juodais plaukais.
<Minotauras>
Mintis
pastatyti namą taip, kad žmonės nerastų išėjimo, ko gero, dar keistesnė negu
žmogus jaučio galva, tačiau abidvi išmonės gera dera tarpusavyje, o labirinto
vaizdinys tinka Minotauro vaizdiniui. Visai natūralu, kad baisaus namo viduryje
turi gyventi pabaisa.
Minotaurą,
pusiau jautį, pusiau žmogų, pagimdė Kretos karalienė Pasifajė, apimta
pašėlusios aistros Poseidono atsiųstam baltajam jaučiui. Dedalas, sukūręs
įmantrų prietaisą karalienės nenormaliai aistrai patenkinti, pastatė labirintą,
kad įkalintų ir paslėptų sūnų-pabaisą. Minotauras mito žmogiena, o jam
išmaitinti Kretos karalius kasmet imdavo duoklę iš Atėnų – septynis vaikinus ir
tiek pat merginų. Kai Tesėjui teko burtai tapti besočio Minotauro auka, jis
pasiryžo išvaduoti savo miestą nuo tokios naštos. Kretos karaliaus duktė
Ariadnė jam davė siūlą, kad jis atsektų kelią atgal iš klaidžių labirinto
koridorių; herojus nudobė Minotaurą ir išėjo iš painaus labirinto...
Dante,
susipažinęs su antikiniais kūriniais, bet ne su antikos monetomis ir
skulptūriniais paminklais, įsivaizdavo Minotaurą žmogaus galva ir jaučio kūnu
(„Pragaras“, XII, 1-30).
Jaučio ir
dviašmenio kirvio (jis vadinosi Gabrys, iš jo, matyt, kilo pats žodis
labirintas) kultas buvo būdingas ikihelenistinėms religijoms su šventomis bulių
kovomis. Jei spręsime iš sienų tapybos, žmonių figūros jaučių galvomis buvo
įprastos Kretos demonologijai. Tikriausiai graikų mitas apie Minotaurą yra
vėlyva ir nerišli gerokai senesnių mitų versija, dar šiurpesnių sapnų šešėlis.
<Francas
Kafka, „Mišrūnas“>
Aš turiu keistą gyvūną, pusiau kačiuką, pusiau
ėriuką. Paveldėjau jį iš tėvo. Tačiau jis vystėsi jau mano laikais, anksčiau
jis buvo labiau ėriukas, negu kariukas. O dabar vienodai turi vieno ir antro.
Katės – galva ir nagai, ėriuko – dydis ir figūra; abiejų akys – blyksinčios ir
laukinės, kailis – minkštas ir prigludęs, o judėdamas kartais strykčioja,
kartais sėlina. Saulėkaitoje ant palangės riečia nugarą ir murkia, pievoje
dūksta kaip pasiutęs ir nesiduoda pagaunamas. Nuo kačių bėga, ėriukus nori
pulti. Mėnesienoje labiausiai mėgsta vaikštinėti ant stogo laštako. Miaukti
nemoka ir bjaurisi žiurkėmis. Gali valandų valandas tykoti priešais vištidę,
tačiau dar niekada nepasinaudojo proga žudyti.
Aš girdau jį
saldžiu pienu, jį labiausiai mėgsta. Ilgais gurkšniais sriaubia jį per savo
plėšrūniškus dantis. Vaikams jis, žinoma, nematytas reginys. Jie lankose pas
mane sekmadienio rytais. Aš laikau gyvūnėlį ant kelių, ir kaimynų vaikai stovi
apie mane.
Tada išgirstu
tokių keistų klausimų, į kuriuos niekas neatsakys: ir kodėl esama tokių gyvūnų,
kodėl jį turiu kaip tik aš, ar prieš jį jau būta tokio gyvūno ir kaip bus po jo
mirties, ar jis nesijaučia vienišas, kodėl jis neturi jauniklių, kuo jis vardu
ir taip toliau.
Aš nesistengiu
atsakinėti, neko neaiškinu ir pasitenkinu vien rodydamas tai, ką turiu. Kartais
vaikai atsineša kačių, kartą net atėjo su dviem ėriukais. Tačiau, priešingai jų
lūkesčiams, atpažinimo scenų nebuvo. Gyvūnai ramiai žvelgė vieni į kitus
gyvūniškomis akimis ir, matyt, pripažino vieni kitų buvimą kaip dievišką faktą.
Ant mano kelių
gyvūnėlis nei bijo, nei nori ką nors vaikytis. Prisiglaudęs prie manęs, jis
geriausiai jaučiasi. Jis laikosi šeimos, kuri jį išaugino. Tai tikriausiai ne
kokia nors išskirtinė ištikimybė, bet neklystantis instinktas gyvūno, nors ir
turinčio begalę giminaičių, tačiau nė vieno tikro; todėl prieglobstis, kurį
rado pas mus, jam yra šventas.
Retkarčiais
mane ima juokas, kai jis mane uostinėja, painiojasi man tarp kojų ir nenori
pasitraukti. Maža to, kad yra ėriukas ir katė, jis dar beveik nori būti šunimi.
Kartą, kai aš, taip kiekvienam gali nutikti, nebeišmanau, kaip tvarkytis su
savo reikalais ir visu tuo, kas su jais susiję, norėjau viską mesti ir šitaip
nusiteikęs pažvelgiau žemyn, jo milžiniškais ūsais ritosi ašaros. Ar jos mano,
ar jo? Ar ta katė su ėriuko siela turi ir žmogiškų ambicijų? Tėvas man mažai ką
paliko, bet štai šitas paveldas tikrai vertingas.
Jame slypi
dvejopas nerimas, tiek katės, tiek ėriuko, nors ir kokie jie būtų skirtingi. Todėl
netelpa savo kailyje. Kartais užšoka ant krėslo šalia manęs, atsiremia
priekinėmis kojomis man į pečius ir prikiša snukį prie mano ausies. Tarsi jis
man kažką sakytų, ir paskui iš tiesų pasilenkia į priekį ir žiūri į veidą,
stebėdamas, kokį įspūdį man padarė jo pranešta žinia. Kad jam įtikčiau, aš
deduosi kažką supratęs ir linkteliu. Tada jis nušoka ant žemės ir liuoksi apie
mane.
Galbūt
geriausia išeitis tam gyvūnui būtų mėsininko peilis, bet aš juk jį paveldėjau
ir negaliu to leisti. Todėl reikia laukti, kol jis pats išleis kvapą, nors
kartais ir žiūri į mane protingomis žmogaus akimis, reikalaujančiomis protingų
veiksmų.
<Nimfos>
Paracelsas jų
valdoms priskyrė tik vandens stichiją, tačiau senovės tautos manė, jog
pasaulyje apstu nimfų. Jie skyrė ir vadindavo jas pagal jų buveines. Driadės,
arba hamadriadės, gyveno medžiuose, buvo nematomos ir mirdavo drauge su jais.
Kitos nimfos buvo laikomos nemirtingomis arba, kaip prabėgom mini Plutarchas,
gyveno 9720 metų. tarp jų buvo nereidės ir okeanidės, jos valdė jūras. Ežerų ir
šaltinių nimfos vadinosi najadėmis; kalnų ir olų – oreadėmis. Dar buvo miškingų
slėnių nimfos – napėjos ir girių – alseidės. Tikslus nimfų skaičius nežinomas;
Hesiodas priskaičiuoja jų tris tūkstančius. Jos buvo rimtos jaunos mergelės;
tikriausiai jų vardas tiesiog reiškia „merginą, kuriai metas tekėti“. Jas
pamatęs galėjai apakti, o jeigu jos dar buvo ir nuogos – net mirti. Bent taip
byloja viena Propercijaus [(49-15 m. pr. Kr) – romėnų poetas] elegijos eilutė.
Senovės tautos
aukodavo joms medų, alyvuogių aliejų ir pieną. Jos buvo mažesniosios deivės, bet
šventyklų jų garbei nestatydavo.
<Nornos>
Viduramžių
skandinavų mitologijoje normos yra moiros. Snorris Sturlusonas [(1179 - 1241) –
islandų istorikas ir skaldas, parašęs Norvegijos karališkųjų sagų ciklą „Žemės
ratas“] XIII amžiaus pradžioje sutvarkęs chaotiškus skandinavų mitus, teigia,
kad nornų buvo trys, o jų vardai – Udrė (praeitis), Verdandi (dabartis) ir
Skulda (ateitis). Šios trys dangiškosios normos valdo pasaulio likimą, o
kiekvienam žmogui gimstant dalyvauja trys asmeninės normos, išburiančios jo
likimą. Galima įtarti, jog nornų vardai yra teologinio pobūdžio subtilybė arba
priedas; senųjų germanų gentys nemokėjo taip abstrakčiai mąstyti. Snorris
vaizduoja tris merginas prie šaltinio po Pasaulio Medžiu – Igdrasiliu
(Yggdrasil). Jis nenumaldomai audžia mūsų likimo giją.
Laikas (jis
yra pradas), regis, jas visai užmiršo, bet maždaug 1606 m. Williamas
Shakespear‘as parašė tragediją „Makbetas“, kur jos pasirodo pirmoje scenoje.
Tai trys laumės, išpranašaujančios Banko ir Makbeto likimus. Shakespear‘as
vadina jas seserimis-laumėmis (weird sisters)...Anglosaksų Vird (Wyrd) buvo
nebyli deivė, lemianti dievų ir žmonių likimus.
<Pigmėjai>
Senovės tautos
įsivaizdavo, kad nykštukų tauta – dvidešimt septynių colių aukščio – gyvena
kažkur kalnuose, anapus Indijos ar Etiopijos. Plinijus teigė, kad jie stato
trobelės iš purvo, sumaišyto su plunksnomis ir kiaušinių lukštais. Aristotelis
įkurdina juos požeminiuose urvuose. Kviečiapjūtei jie apsiginkluoja kirviais,
lyg eitų miško kirsti. Kasmet juos užpuola pulkai gervių, sukančių gūžtas
Rusijos stepėse. Pigmėjai, raitomis ant avinų ir ožių keršija joms, naikindami
savo priešų kiaušinius ir lizdus. Šie karo žygiai trunka tris mėnesius iš
dvylikos.
Pigmėju vadino
ir kartaginiečių dievą, kurio iš medžio raižytą galvą jie įtaisydavo karo laivų
pirmagalyje priešams įbauginti.
<Pabaisa
Acherontas>
Tik vienas
žmogus sykį matė pabaisą Acherontą, ir tai nutiko XII amžiuje Airijos mieste
Korke. (...)
Pagal vieną
mitą Acherontas yra bausmę kenčiantis titanas; pagal kitą, ankstesnį, jis yra
prie Pietų ašigalio, po antipodų žvaigždynais. Etruskai turėjo „Likimo knygas“,
pranašysčių pamokymus, ir „Acheroto knygas“, pamokymus sielai po kūno mirties.
Ilgainiui Acherontas ėmė reikšti pragarą.
Tundalas buvo
airių riteris, pamaldus ir narsus, tačiau toli gražu ne šventuolis. Kartą jis
rimtai susirgo savo širdies damos namuose. Tris dienas ir naktis jį laikė
mirusiu, tik širdies plote jautėsi kažkiek šilumos. Atsipeikėjęs jis
papasakojo, kad jo angelas sargas aprodęs jam pomirtinį pasaulį. Iš daugelio jo
regėtų stebuklų mus domina tik pabaisa Acherontas
Acherontas
didesnis už kalną. Jo akys žioruoja ugnimi, o burna tokia didelė, kad joje
lengvai sutilptų devyni tūkstančiai žmonių. Du pasmerktieji kaip stulpai ar
Atlantai laiko burną pražiotą, vienas stovi ant kojų, kitas – ant galvos. Trys
gerklės veda į vidų ir tvoskia amžinąja ugnimi. Iš baidyklės vidurių sklinda
netylantys begalės pasmerktųjų sielų verksmai. Velniai pasako Tundalui, kad
pabaisa vadinasi Acherontas. Angelas sargas jį palieka, ir Tundalas kartus su
kitais įtraukiamas į vidų. Ten jį supa vien ašaros, tamsa, dantų griežimas,
ugnis, nepakeliamas karštis, ledinis šaltis, šunys, lokiai, liūtai ir gyvatės. Šioje
legendoje pragaras yra žvėris su kitais žvėrimis viduje.
1758 m.
Swedenborgas [(1688-1772) - švedų mokslininkas, mistika ir teosofas. Po
1744-1745 m. patirtų mistinių regėjimų plėtojo neoplatonistinę gamtos
filosofiją ir kritikavo oficialią krikščionybę, pretenduodamas į tikrąjį
Biblijos supratimą, paremtą atitikmenų doktrina, pagal kurią visi materialūs
žemiškieji dalykai turi dangiškus atitikmenis] rašė: „Man neleido pamatyti
bendro pragaro vaizdo, bet buvo pasakyta, kad jei rojus savo forma primena
žmogų, tai pragaras – šėtoną.“
<Paukštis
Feniksas>
Monumentaliomis
skulptūromis, akmeninėmis piramidėmis ir brangiomis mumijomis egiptiečiai siekė
vieno – amžinybės. Tad visai dėsninga, kad jų šalyje užgimė mitas apie
cikliškai atgimstantį ir nemirtingą paukštį, nors paskui mitą išplėtojo graikai
ir romėnai. Adolfas Ermanas [(1854-1937) – vokiečių egiptologas ir
leksikografas] rašo, kad pagal Heliopolio mitologiją Feniksas yra jubiliejų,
arba ilgų laiko ciklų, valdovas. Herodotas (II, 73) garsioje ištraukoje,
išlaikydamas skeptišką toną, atpasakoja pirminė legendos versiją: „Yra ir kitas
šventas, vadinamas feniksu. Aš jo gyvo nemačiau, tik nupieštą. Mat jis labai
retai juos aplanko – heliopoliečiia sako, kad tik kartą per 500 metų. jis
atskrenda tik tada, kai nugaišta jo tėvas. Jei spręsime iš to, kaip piešiamas,
jis turėtų atrodyti šitaip“ plunksnų dalis rožinės spalvos, kitos – raudonos;
visa savo išvaizda ir dydžiu primena erelį.“ (...)
Penkiais
šimtmečiais vėliau šią nuostabią istoriją pasigavo Tacitas ir Plinijus;
pirmasis teisingai pažymėjo, kad senus laikus dengia miglos, tačiau tradicija
nustatė, jog Feniksas rodosi kas 1461 metai. Antrasis taip pat pasidomėjo
Fenikso chronologija; jis rašo, kad, anot Manilijaus [(I a.) – romėnų poetas,
astrologinės poemos „Astronomika“ autorius],
paukštis gyvena tiek, kiek trunka Platono, arba Didieji metai. Platono
metai – tai periodas, per kurį saulė, mėnulis ir penkios planetos grįžta į
pradinę padėtį [tiksliau apibūdinus, Didieji, arba, Platono, metai –
laikotarpis, lygus precesijos periodui (maždaug 25 800 m.), arba periodas, per
kurį pavasario lygiadienio taškas žvaigždžių atžvilgiu po kurio laiko vėl užima
tą pačią padėtį, kurioje kadaise buvo]; Tacitas veikalė „Dialogas apie
oratorius“mini jo trukmę – 12 954 žmonių metai. Antikos žmonės tikėjo, kad,
šiam milžiniškam astronominiam ciklui praėjus, pasaulio istorija vėl kartosis
iki menkiausių detalių, nes kartojasi planetų įtaka; taigi Feniksas yra kaip
šio proceso atspindys ar atvaizdas. Pabrėždami glaudesnį sąryšį tarp Fenikso ir
Kosmoso, mes galime paminėti, jog, pasak, stoikų, pasaulis žus ir atgims
ugnyje, o pats ciklas neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Laikas
supaprastino Fenikso atgimimo metodą. Herodotas kalba apie kiaušinį, o Plinijus
– apie kirminą, bet poetas Klaudianas IV amžiaus pabaigoje jau šlovina nemirtingąjį
paukštį, pakylantį iš savo pelenų, paties savęs įpėdinį ir amžių liudytoją.
Nedaug yra
mitų, kurie yra tiek paplitę kaip mitas apie Feniksą. Prie minėtų autorių mes
galime pridurti Ovidijų („Metamorfozės“, XV), Dantę („Pragaras“ XXIV),
Pellicerį („Feniksas ir jo gamtiška istorija“), Quevedo („Ispanų Parnasas“, VI)
ir Miltoną („Samsonas kovotojas“) (....)
Galime
paminėti Laktacijui [(240-~320) – romėnų rašytojas ir filosofas. Priėmęs
krikščionybę, buvo persekiojamas pagal Diokletano 3003 m. ediktą, nukreiptą
prieš krikščionis...] priskiriamą lotynišką poemą „Apie paukštį Feniksą“ ir ją
atkartojantį anglosaksišką perdirbinį, datuojamą VIII amžiumi. Tertulianas
[(160-240) – įžymus krikščionių teologas, rašytojas, rektorius, teisininkas],
Šv. Ambraziejus [(337-397) – Vakarų krikščionių teologas, rašytojas. Šventasis.
Vienas Bažnyčios Tėvų. Parašė Biblijos egzegezės, etikos, dogmatikos traktatų,
turėjusių didelę įtaką katalikybės etikos ir teologijos formavimuisi,
liturginių himnų, svarbių epochai pažinti, laiškų] ir Kirilas Jeruzalietis
[(~315-386) – Jeruzalės vyskupas, Bažnyčios mokytojas] pateikdavo Feniksą kaip
prisikėlimo iš mirusiųjų įrodymą. Plinijus šaiposi iš gydytojų, kurie skiria
vaistus, paruoštus iš Fenikso lizdo ir pelenų.
<Satyrai>
Satyrais juos
vadino graikai, ogi romėnai – faunais, panais ir silenais. Žemiau juosmens jie
ožiai, tačiau liemuo rankos ir galva – žmogaus. Jie buvo tankiaplaukiai,
raguoti, smailiaausiai, žvitriaakiai ir kumpanosiai. Gašlūnai ir vyno mėgėjai. Lydėjo
Bakchą per jo pašėlusią ir bekraujį Indijos nukariavimą. Jie rengdavo pasalas
nimfoms, linksminosi šokiais ir grojo dūdele. Kaimiečiai juos garbino
atnašaudami pirmienais. Taip pat jiems aukodavo ėriukus.
Romėnų laikais
Sulos [(138-78 m. pr. Kr.) – romėnų karvedys ir valstybės veikėjas. Garsėjo
žiaurumu] kareiviai netyčiom užklupo vieną iš šių pusdievių, miegantį kalnų
uoloje. Tesalijoje, jie atvedė jį pas savo karvedį. Satyras leido nerišlius
garsus ir buvo toks grasus pažiūrėti ir smardus užuosti, kad Sula iškart liepė
sugrąžinti jį atgal.
Viduramžiais
satyrai buvo atmenami velnių pavidalu. Žodis „satyra“ lyg ir nėra susijęs su
satyru; daugelis etimologų „satyrą“ kildina iš satura lanx – mišrainės; iš čia
mišraus turinio literatūros kūrinys, toks kaip Juvenalio satyros.
<Saratanas>
Egzistuoja
legenda, apkeliavusi visas šalis ir visas epochas – pasakojimas apie jūreivius,
išlipusius į nematytą salą, kuri paskui nugrimzta į jūrą ir paskandina jus, nes
toji sala yra gyva būtybė. Ši išmonė minima Sindbado kelionėje ir VI „Pašėlusio
Rolando“ giesmės 37 eilutėje „tikėjom, jog tai buvo nedidelė sala“; airių Šv.
Brendano legendoje ir graikų Aleksandrijos bestiarijuje; švedų dvasininko Olavo
Magnuso [(1490-1557) – švedų dvasininkas] veikale „Šiaurės tautų istorijoje“
(Roma, 1555) r šioje „Prarasto rojaus“ pradžios ištraukoje, kur Šėtonas, „per
visą ilgį išsitiesęs“, lyginamas subranginiu (203-208):
Kaip jūrų
milžinas Leviatanas,
Liūliuojamas
norvegiškos putos,
Įmigęs
švokščia, o laivavedys
Nakties tamsoj
palaikęs jį sala
Ir inkarą
išmetęs tarp žvynų
Užuovėjoj
švartuojas, kol naktis
Užlieją jūrą
ir gaišuoja rytas, -
Taip guli
surakintas grandine
Šėtonas virš
ugninės jūros
Per visą ilgį
išsitiesęs...
Paradoksalu,
bet viena iš ankstyviausių šios legendos versijų buvo pateikta jai nuneigti. Ją
užrašė „Gyvūnų knygoje“ al-Jahizas [(776-868) – labai produktyvus arabų
teologas ir mokslininkas, rašęs įvairiausiomis temomis], IX amžiuje gyvenęs
musulmonų zoologas... pateikia jo tekstą: „O dėl saratano tai dar niekad nesu
sutikęs žmogaus, kuris būtų jį matęs savo akimis.
Kai kurie
jūreiviai pasakoja, jog jiems tekę plaukti pro jūrų salas, kuriose jie matę
miškingus slėnius ir plyčius uolose, ir jie išlipę į krantą ir užkūrę laužą, o
kada liepsnų karštis pasiekė saratano nugarą, tas žvėris ėmė grimzti į vandenį
su žmonėmis ir visais augalais ant jo kupros, ir tik tie, kurie mokėjo plaukti,
išsigelbėjo. “
Tokios
istorijos pranoksta drąsiausias, lakiausias išmones.
O dabar
perskaitykime Al-Kazvinio, XIII amžiaus arabiškai rašiusio persų kosmografo,
tekstą. Ši ištrauka paimta iš jo veikalo, pavadinto „Kūrinijos stebuklai“, ir
byloja štai ką: „O dėl jūros vėžlio tai jis toks didelis, kad žmonės laivuose
dažnai jį palaiko sala. Vienas pirklys papasakojo: „Plaukdami jūra mes pamatėme
žalią salą, taigi išlipome į krantą ir iškasėme duobes, kad užkurtume laužąir
išsivirtume maisto. Staiga sala ėmė drebėti, o jūreiviai – šaukti: „Atgal į
laivą! Tai – vėžlys! Ugnies karštis jį pažadino, ir mes žūsim
čia pasilikę!“““
Šią istoriją
pakartoja „Šv. Brendano pasakojimas“: „Ir tuomet jie nuplaukė tolyn, ir
netrukus pasiekė tą žemę; prie kranto buvo negilu, kai kur styrojo uolos, bet
galų gale jie surado salelę, kuri jiems atrodė saugi, ir užkūrė ten laužą, kad
išsivirtų valgio, o šventasis Brendanas pasiliko laive. Ir kai laužas įsidegė,
o mėsa ėmė kepti, salelė sukrutėjo; persigandę vienuoliai tekinį grįžo į laivą
palikę ir laužą, ir kepsnį, ir labai stebėjosi šituo judėjimu. Ošventasis
Brendanas juos nuramino pasakęs, kad tai milžinė žuvis „jaskonė“, kuri dieną
naktį mėgina nasrais pačiupti savo uodegą, bet yra tokia didelė, kad jai
niekaip šitai nepavyksta.“
Anglosaksų
„Eseksų knygos“ bestiarijuje pavojingoji sala yra „klastūnas“ banginis, tyčia
klaidinantis jūrų keliautojus. Jie įsitaiso ant jo nugaros, kad pailsėtų nuo
jūros darbų, kai staiga Okeano Svečias panyra ir žmonės nuskęsta. Graikų
bestiarijuje banginis simbolizuoja paleistuvę iš Patarlių knygos (5,5): „Jos
kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą“; anglosaksų bestiarijuje
jis simbolizuoja Šėtoną ir Blogį. Tokią pat simbolinė reikšmę suteikia ir „Mobi
Dikas“, parašytas dešimčia šimtmečių vėliau.
<Sielų
rijikas>
Egzistuoja
įdomus literatūrinis žanras, savaime atsiradęs skirtinguose kraštuose ir
skirtingu metu. Tai – mirusiųjų po Anapilį vadovas. Swedenborgo „Apie dangų ir
pragarą“, gnostikų raštai, tibetiečių knyga „bardo Tiodol“ (kurią, anot
Evanso-Wentzo [(1878-1965) – amerikiečių antropologas ir tibetologas] derėtų
versti „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokslų“) ir Egipto
„Mirusiųjų knyga“ – tai tik keletas šio žanro kūrinių. Dviejų paskutiniųjų
knygų panašumai ir skirtumai patraukė ezoterinių mokslų žinovų dėmesį, o mums
gana prisiminti, kad Tibeto vadove anas pasaulis yra tokia pat iliuzija kaip ir
žemiškasis, nors egiptiečiams jis realiai ir objektyviai egzistuoja.
Abiejuose
tekstuose vaizduojama teismo scena, vykstanti dievybių kolegijos akivaizdoje, o
kai kurios tų dievybių turi beždžionių galvas; abiejuose simboliškai sveriami
blogi ir geri darbai. „Mirusiųjų knygoje“ sveriama širdis ir plunksna, mat
„širdis simbolizuoja mirusiojo elgseną ar sąžinę, o plunksna – griežtą
teisingumą“. „Bardo Tiodole“ ant svarstyklių lėkštelių dedami balti ir juodi
akmenukai. Tibetiečiai turi demonų ar velnių, kurie veda nuteistuosius į
apsivalymo vietą pragare; o egiptiečiai turi nuožmią pabaisą, baudžiančią
bloguosius, Sielų rijiką.
Mirusysis
prisiekia, jog, būdamas gyvas, nevertęs nieko badauti ar sielvartauti, nieko
nenužudęs ir nevertęs kitų žudyti, nevogęs mirusiesiems skirto maisto,
nesukčiavęs sverdamas, negailėjęs pieno vaiko lūpoms, prievarta nevaręs gyvulių
iš ganyklų, raizgais negaudęs dievų paukščių.
Jeigu jis
meluoja, keturiasdešimt du teisėjai atiduoda jį Rijikui suėsti; „Šio galva kaip
krokodilo, liemuo kaip liūto, o pasturgalis kaip begemoto“. Rijikui padeda kita
baidyklė – Babajus, apie kurį žinome tik tai, kad jo išvaizda šiurpi, o
Plutarchas jį tapatina Titanu, Chimeros tėvu.
<Sfinksas>
Egipto
paminklų sfinksas (Herodoto vadinamas androshinx, arba vyru sfinksu, kad
atskirtų jį nuo graikų sfinkso) – tai rymantis liūtas žmogaus galva; jis
sergėjo šventyklas ir antkapius ir, manoma, simbolizavo karaliaus valdžią. Kiti
sfinksai Karnako menėse turi avino, Amono švento gyvūno, galvą. Asirai vaizdavo
sfinksą kaip sparnuotą jautį barzdoto žmogaus veidu ir karūna ant galvos; toks
atvaizdas įprastas persų gemų motyvas....
Graikų
sfinksas turi moters galvą ir krūtinę, paukščio sparnus ir liūto kūną bei
letenas. Kitų nuomone, jis turi šuns kūną ir gyvatės uodegą. Padavimas byloja,
kad sfinksas siaubė Tėbų apylinkes užmindamas mįsles (mat jis mokėjo kalbėti)
ir visus, neįminusius mįslės, sudraskydavo. Edipą, Jokastės sūnų, sfinksas
paklausė: „Kas turi keturias, dvi ir tris kojas, ir kuo daugiau kojų, tuo jis
silpnesnis?“ (Šitaip byloja seniausia mito versija. Ilgainiui mįslė virto
metafora, žmogaus gyvenimą prilyginusia vienai dienai. Dabar klausimas skamba
taip: „kas ryte vaikšto keturiomis, dieną – dviem, o vakare – trim kojom?“)
Edipas atspėjo, kad žmogus: vaikystėje jis šliaužioja keturpėsčias, suaugęs vaikšto
dviem kojom, o senatvėje – su lazda. Mįslę įminus, sfinksas puolė nuo uolos ir
užsimušė.
Maždaug 1849
m. De Quincey [(1785-1859) – anglų rašytojas, eseistas. Išgarsėjo autobiografine
knyga „Anglų opiomano išpažintis“, kur aprašė narkotikų sukeltas ekstazės
būsenas ir pragariškas kančias] pasiūlė tokį aiškinimą, papildantį tradicinį
variantą. Pasak jo, mįslės subjektas yra ne tiek žmogus apskritai, kiek pats
Edipas konkrečiai, našlaitis ir bejėgis kūdikystėje, vienišas suaugęs ir,
atėjus aklai ir beviltiškai senatvei, atsirėmęs į Antigonę.
<Silfai>
...Paracelsas,
XVI amžiaus šveicarų alchemikas ir gydytojas, (keturioms stichijoms) davė tokius
vardus: gnomai – žemės dvasios, nimfos – vandens, salamandros – ugnies, o
silfai arba silfidės – oro...
Niekas daugiau
nebetiki silfais, tačiau pats žodis vartojamas kaip lėkštas komplimentas
lieknai merginai (silfidei( apibūdinti. Silfai užima tarpinę grandį tarp antgamtinių
ir gamtinių būtybių; jų tikrai nepamiršo romantizmo poetai ir baletas.
<Simurgas>
Simurgas yra
nemirtingas paukštis, sukantis lizdą Pažinimo medžio šakose; Burtonas jį lygina
su ereliu, kuris, anot „Jaunesniosios Edos“, esti visažinis ir tupi Igdrasilo,
Pasaulio medžio, viršūnėje. (...)
Pirminiuose
šaltiniuose Simurgas yra kur kas svarbesnė būtybė Firdousi [(940 – 1025) –
žymiausias persų poetas] „Šachnamė“, kurioje surinktos ir eilėmis atpasakotos
senovinės iranėnų legendos, jį vadina Zalio, poemos herojaus tėvo, įtėviu; XII
amžiuje Faridas ad Dinas Attaras [(1136 - 1219) – persų poetas. Iš profesijos –
vaistininkas. Domėjosi mistikų sufijų veikla ir kūryba] paverčia Simurgą
dievybės simboliu poemoje „Paukščių šneka“. Maždaug 4500 dvieilių turinčios alegorijos turinys – stulbinantis.
Tolimuose kraštuose gyvenantis paukščių karalius Simurgas numeta vieną iš savo
nuostabių plunksnų kažkur Kinijos viduryje; tatai sužinoję kiti paukščiai,
kuriems jau įsipyko tarpusavio nesantaika, nutarią jį surasti. Jie žino, kad
karaliaus vardas reiškia „trisdešimt paukščių“; žino, kad jo rūmai stūkso ant
Kafo kalno ar kalnų grandinės, žiedu juosiančios žemę. Iš pradžių kai kurie
paukščiai pabūgsta: lakštingala teisinasi meile rožei, papūga – savo grožiu,
dėl kurio ji gyvena patupdyta į narvelį; kurapkai gaila savo lizdo tarp kalvų,
garniui – pelkės, o pelėdai – griuvėsių. Galop jie visi leidžiasi pavojingos
kelionėn ir įveikia septynias lygumas arba jūras; priešpaskutinė vadinosi „Svaigulys“,
paskutinė – „Išnykimas“. Daug maldininkų pasitraukia, nemažai žūva. Trisdešimtukas
apsivalęs per kančias, pasiekia viršūnę, kur gyvena Simurgas. Galiausiai
paukščiai jį pamato; čia suvokia, kad jie ir yra Simurgas ir kad Simurgas –
kiekvienas jų atskirai ir visi kartu...
Al-Kazvinis
traktate „Kūrinijos stebuklai“ teigia, kad Simurgas Anka gyvena tūkstantis
septynis šimtus metų; jo sūnui paaugus, tėvas susidegina ant laidotuvių laužo. „Mums
tai primena Feniksą“.
<Sirenos>
Ilgainiui
sirenų pavidalas pakito. Pirmasis jų istorikas, Homeras, dvyliktoje „Odisėjos“
knygoje mums nepasakė, kaip jos atrodo; Ovidijaus nuomone, jos paukščiai
rusvomis plunksnomis ir merginų veidais; Apolonijui Rodiečiui jos nuo galvos
iki liemens – moterys, o žemiau – jūrų paukščiai; ispanų dramaturgas Tirs ode Molina
jas įsivaizduoja kaip „pusiau moteris, pusiau žuvis“. Nemažiau ginčų kelia ir
jų prigimtis; Lampriere‘as savo klasikiniame žodyne vadina jas nimfomis,
Quicherat [(1799-1884) prancūzų kalbininkas ir leksikografas] žodyne jos yra
pabaisos, o Grimalio [(1912-1996) – prancūzų filologas klasikas ir antikinė
kultūros žinovas] – demonai. Gyvena jos vienoje saloje į vakarus, netoli Kirkės
salos...
„Odisėjoje“
pasakojama, kad sirenos vilioja ir skandina jūrininkus ir kad Odisėjas,
norėdamas paklausyti jų giesmės ir išlikti gyvas, savo bendrakeleiviams vašku
užpildė ausis, o pats įsakė jį pririšti prie laivo stiebo. Jį gundžiusios strėnos
žadėjo jam visažinystę...
Vienoje
mitologijos žinovo Apolodoro „Bibliotekos“ sakmėje pasakojama, kad Orfėjas
argonautų laive giedojo saldžiau už sirenas, todėl šios metėsi į jūrą ir virto
uolomis, nes joms buvo lemta mirti, kai jų burtams atsispiria mirtingasis. Taip
pat ir sfinksas, įminus jo mįslę, stačia galva puolė prie uolos.
VI amžiuje
šiaurės Velse žvejai pagavo ir pakrikštijo sireną, o kai kuriuose senoviniuose
kalendoriuose ji vadinama Murgenos vardu. Kita sirena 1403 metais prasmuko pro
užtvankos plyšį ir apsistojo Harleme iki pat savo dienų pabaigos. Niekas nesuprato,
ką ji kalbą, tačiau išmoko austi ir instinktyviai garbino kryžių. Vienas XVI
amžiaus metraštininkas samprotavo, kad ji nebuvo žuvis, nes mokėjo austi, ir ne
moteris, nes galėjo gyventi vandenyje.
Anglų kalba
klasikinė sirena (siren) nuo undinės (mermaid) skiriasi žuvies uodega. Pastarosios
įvaizdis atsirado turbūt nusižiūrėjus į tritonus, Poseidono palydos dievybes.
Dešimtoje
Platono „Valstybės“ knygoje aštuonios sirenos valdo aštuonių koncentrinių dangaus
sferų judėjimą.
„Sirena –
pramanytas jūrų gyvūnas“, - teigia vienas tiesmukas žodynas.
<Šimtagalvė>
Šimtagalvė
žuvis, kurią pagimdė šimtai piktų žodžių, ištartų per visais kitais atžvilgiais
nepriekaištingą gyvenimą. Vienoje kinų Budos biografijoje pasakojama, jog kartą
jis sutiko prie upės žvejus, traukiančius tinklą. Vargais negalais jie išvilko
į krantą milžinišką žuvį: viena jos galva buvo kaip beždžionės, kita – kaip šuns,
trečioji – kaip arklio, ketvirtoji – kaip lapės, penktoji – kaip kiaulės,
šeštoji – kaip tigro ir taip toliau iki šimto.
-
Tu Kapila?
– paklausė Buda.
-
Taip,
tai aš, - atsakė šimtagalvė ir išleido kvapą.
Buda paaiškino
savo mokiniams, kad ankstesniame gyvenime Kapila buvo Brahmanas, tapęs
vienuoliu ir neprilygstamu šventųjų žinovu. Kai jo bendramoksliai klaidingai perskaitydavo
žodį, Kapila vadindavo juos asilo galva, šuns galva, arklio galva ir panašiai. Po
mirties dėl užgaulių žodžių suformuotos karmos jis atgimė kaip jūrų pabaisa,
slegiamia visų tų galvų, kuriomis apdalydavo savo bendramokslius.
<Troliai>
Anglijoje
įsigalėjusi krikščionybė valkirijas (arba „tas, kurios išsirenka nužudytuosius“)
nustūmė į kaimus, kur jos išsigimė ir tapo raganomis; skandinavų šalyse
pagoniškų mitų milžinai, gyvenę Jutunheime ir kovoję su dievu Toru, pavirto
kaimo troliais. Kosmogonijoje „Vyresniosios Edos“ pradžioje mes skaitome, kad
per Dievų Sutemas milžinai kartu su vilku ir gyvate užkops vaivorykšte-tiltu
Biverstu, šis nuo jų svorio įgrius ir po nuolaužom palaidos pasaulį. Liaudies
tikėjimų troliai – kvaili, pikti elfai; jų buveinės – kalnų urvai ar
apgriuvusios lūšnos. Kilmingiausi troliai turi dvi ar net tris galvas.
Henriko Ibseno
poetinė drama „Petras Giuntas (1867)“ laidavo troliams nemirtingumą. Pirmiausia,
Ibsenas vaizduoja trolius kaip patriotus. Jie galvoja – ar bent jau stengiasi
galvoti, - kad jų verdama dvoki buza yra nepaprastai skani, o pašiūrės – rūmai.
Kad Peras Giuntas nematytų aplinkinio purvo ir už jo tekančios princesės bjaurumo,
troliai siūlosi išdurti jam akis.
<Uroboras>
Okeanas mums
yra jūra arba jūrų sistema; graikams jis buvo tiesiog upė, žiedu juosianti
žemę. Iš jos išteka visos upės, bet jis pats neturi nei ištakų, nei žiočių. Jis
taip pat buvo dievas arba Titanas, gal seniausias iš Titanų, nes Miegas
keturioliktoje „Iliados“ giesmėje vadina jį dievų kilmės šaltiniu. Hesidoto „Teogonijoje“
jis yra visų pasaulio upių – iš viso trijų tūkstančių – tėvas, o svarbiausios
jų – Alfėjas ir Nilas. Paprastai upė-okeanas būdavo vaizduojamas kaip senis su
vilnijančia barzda; šimtmečiams slenkant, žmonės sugalvojo geresnį simbolį.
Herakleitas
teigė, kad rato apskritimo pradžia ir pabaiga bendra. Britanijos muziejuje
laikomas III amžiaus graikų amuletas pateikia geriausią begalybės iliustraciją:
savo uodegą kandančią gyvatę ar, pakartojant nuostabius Argentinos poeto
Martinezo Estrada‘os, „nuo uodegos prasidedančią gyvatę“. Istorija byloja, kad
Marija Stiuart, Škotijos karalienė, išgraviravo ant auksinio žiedo žodžius „Mano
pradžia – tai mano pabaiga“, matyt, turėdama galvoje, kad tikrasis gyvenimas
prasideda po mirties. Uroboras (ouroboros graikų kalba reiškia „ryjantis savo
uodegą“) – mokslinis šios būtybės pavadinimas, tapęs viduramžių alchemikų
simboliu. Smalsesniems skaitytojams nurodome Jungo knygą „Psichologija ir
alchemija“...
Žemę žiedu
juosianti gyvatė yra ir skandinavų kosmologijoje; ten ji vadinama Midgardsormu –
pažodžiui „vidurinio kiemo kirminu“, o vidurinis kiemas reiškia žemę. Snoris
Sturlusonas „Jaunesniojoje Edoje“ mini, kad Lokis yra vilko ir gyvatės tėvas. Orakulas
perspėjo dievus, kad šios pabaisos pražudys žemę. Dievai sukaustė vilką Fenrį
grandine, pagaminta iš šešių nebūtų dalykų... Gyvatę Jormungandą jie „į žemę
supančią jūrą, kur jis užaugo toks didelis, jog dabar apjuosė žemę ir kandžioja
savo uodegą“.
Jotunheime,
milžinų žemėje, Utgardlokis skiria užduotį Torui – pakelti nuo žemės katę;
Toras stengiasi iš visų jėgų, tačiau nuo žemės atplėšia tik vieną katės leteną.
Iš tiesų ši katė yra gyvatė Jormungandas. Toras buvo tapęs burtų auka.
<Valkirijos>
Senosiose
germanų kalbose valkirija reiškia „ta, kuri išsirenka nužudytuosius“. Mes
nežinome, kaip Vokietijos ar Austrijos tautos jas įsivaizdavo; skandinavų
mitologija jas piešia kaip dailias ginkluotas merginas. Paprastai jų būna trys,
nors „Edose“ minima daugiau kaip tuzinas.
Liaudies pasakose
js renka kautynėse žuvusių karių sielas ir nuneša į epinį Odino rojų. Tenai,
Valhaloje, Žuvusių Pilyje, kurios bokštai auksiniai ir kurią apšviečia ne
ugnis, o žybsintys kardai, kariai iki mirties kovoja nuo saulėtekio iki
saulėlydžio. Tie, kurie kaudamiesi žuvo, vėl atgyja ir dalyvauja dievų puotoje,
kur jie valgo nemirtingojo šerno mėsą ir geria iš neišsenkančių midaus ragų. Nepabaigiamos
kovos įvaizdis, ko gero, atkeliavo iš keltų.
Anglosaksiškas
užkeikimas nuo netikėtų dieglių apibūdina valkirijas jų neįvardydamas; jo
tekstas, išverstas Stopfordo A. Brooke‘o [(1832-1916) – airių dvasininkas,
anglų literatūros tyrinėtojas], skamba taip: „Griausmų griausmai grūmėte gruma
joms jojant virš žemės; / Jų širdys rūste rūstėja šuoliuojant virš kalnų!...
/ Nes narsios mergelės sutelkė visą
galią...“
Kai sustiprėjo
krikščionybės įtaka, valkirijų įvaizdis sumenko; viduramžių Anglijoje teisėjas
vieną nelaimingą moterį, apkaltino ją valkiryste, tai yra raganyste, nuteisė
sudeginti ant laužo.
<Vėžlių
motina>
... Kinų
supratimu (tuometiniu, kada mitai buvo reikšmingi), dangus yra pusrutulio
formos, o žemė – keturkampė, todėl vėžlys išlenktu ir plokščiu viršum jiems
rodėsi kaip pasaulio vaizdinys arba modelis. Maža to, vėžliai gyvena komiškai ilgai;
natūralu, kad jie laikomi (drauge su vienaragiu, drakonu, feniksu ir tigru)
dvasines galias turinčiais gyvūnais, o pranašautojai iš piešinio ant jų šarvų
buria ateitį.
<Vienaakės
būtybės>
Žodžiu „monoklis“,
pirmiau negu jis buvo pavadintas optiniu prietaisu, buvo vadinami vienaakiai
padarai. (...)
Ciklopai buvo
ne vienintelė vienaakių žmonių padermė, Plinijus (VII, 2) taip pat mini
arimaspus: „skiriamus pagal jų žymę – jie turi tik vieną akį kaktoje ir nuolat kariauja
dėl aukso kasyklų, ypač su grifais, sparnuotais plėšrūnais... arimapsai
plėšikauja ir iš jų (laukinių padarų) atima auksą.“
Penkiais
šimtmečiais anksčiau pirmasis enciklopedininkas Herodotas Halikarnasietis rašė
(III, 116): „Europos šiaurėje, atrodo, yra labai daug aukso. Negaliu tiksliai
pasakyti, iš kur jį gauna, bet pasakojama, kad vienaakiai žmonės arimapsai jį
atima iš grifų... “
<Vienaragis>
Pirmasis vienaragio
aprašymas maždaug sutampa su paskutiniuoju. Keturi šimtai metų pr. Kr. Graikų istorikas
ir gydytojas Ktesijus rašė, kad Indijos karalystėse veisiasi labao eiklūs
laukiniai asilai baltu kailiu, purpurinėm galvom, mėlynom akim ir smailiu ragu
kaktoje; to rago pamatas – baltas, galiukas raudonas, o vidurys – juodas.
Plinijus buvo išsamesnis (VIII, 21): „Visų nuožmiausias ir pikčiausias žvėris
yra vienaragis...kūnu primena arklį, galva – elnią, kojomis – dramblį, o uodega
– šerną...“
~1892 m.
orientalistas Schraderis iškėlė mintį, kad vienaragio įvaizdį graikams galėjo
įteigti kai kurie persų bareljefai, vaizduojantys jaučio profilį su vienu ragu.
... Kitas
vienaragio priešas yra liūtas, ir vienos painios alegorinės poemos „Fėjų
karalienė“ posmas vaizduoja jų dvikovą... Šios eilės sukurtos XVI amžiuje;
XVIII amžiaus pradžioje, Anglijos karalystei susivienijus su Škotija,
Didžiosios Britanijos herbe anglų
leopardas, arba liūtas, susijungė su škotų vienaragiu. (...)
... Leonardo
da Vinci vienaragio sugavimą aiškina žvėries goslumu, per kurį jis pamiršta
savo nuožmumą, per kurį jis pamiršta savo nuožmumą – jis guldo galvą ant
merginos kelių, tuomet medžiotojai jį ir pagauna. Šventoji Dvasia, Jėzus
Kristus, Jungas knygoje „Psichologija ir alchemija“ dėsto ir analizuoja šių
simbolių istoriją.
Kresnas arkliukas
priekinėmis antilopės kojomis, ožio barzda ir ilgu įviju ragu, styrančiu
kaktoje, - taip dažniausiai vaizduojamas šis pramanytas gyvūnas.
<Kinų
vienaragis>
Kinų
vienaragis, cilinas, yra vienas iš keturių gėrį nešančių gyvūnų; kiti trys –
drakonas, feniksas ir vėžlys. Vienaragis – svarbiausias iš 360 sausumos gyvūnų.
Jo liemuo – elnio, uodega – jaučio ir arklio kanopos. Trumpas jo ragas, augantis
iš kaktos, yra vien iš mėsos... Jo pasirodymas pranašauja užgimsiant teisingą
valdovą... normali jo gyvenimo trukmė – tūkstantis metų.
Kai
Konfucijaus motina įsčiose jį nešiojo, penkių planetų dvasios atnešė jai gyvūną
„karvės kūnu, drakono žvynais ir su ragu kaktoje“. Taip Soothillis [(1861-1935)
– anglų kinologas ir vertėjas] pasakoja apie šį apreiškimą; Wilhelmo [(1873-1930)
– vokiečių kinologas, išvertęs Daodejing, Yijing ir kt.] pateiktas variantas
byloja, kad gyvūnas pasirodė pats ir išspjovė nefrito lentelę, ant kurios buvo
parašyta: „Kalnų krištolo (vandens esmės) sūnau, kai dinastija žlugs, tu
valdysi kaip valdovas be sosto.“ (...)
<Žydų
demonai>
Prietaringieji
žydai įsivaizdavo, jog tarp kūniškojo ir dvasiškojo pasaulių egzistuoja
vidurinis pasaulis, kuriame tiršta nuo angelų ir demonų, o jo gyventojų
surašymas pranoksta visas aritmetines galimybes. Ilgainiui Egiptas, Babilonija
ir Persija dar daugiau praturtino šį fantastišką pasaulį. Galbūt dėl
krikščionybės įtakos (spėja Trachtenbergas [(1904-1959) – klasikinių mitologinių
tyrinėjimų „Žydų magija ir prietarai“, „Velnias ir žydai“ autorius])
demonologija, arba velniosaka, susilaukė mažiau dėmesio negu angelologija, arba
angelosaka.
... XIII
amžiuje žydų demonologiją papildė lotynų, prancūzų ir vokiečių nelabieji, kurie
galiausiai susimaišė su Talmude minimais velniais.
