Sveiki atvykę į Raimundo Tumėno tinklaraštį!: Jorge Luis Borges‘o

Kaip nežinome visatos prasmės, taip nežinome ir drakono prasmės, tačiau drakono vaizdinys slepia savyje kažką tokio, kas artima žmogaus vaizduotei, todėl drakonas sutinkamas įvairiausiose vietose ir skirtingais laikais. Jis yra, taip sakant, dėsninga, o ne trumpalaikė ar atsitiktinė pabaisa. [...]

Pirmasis Chimerą mini Homeras šeštoje „Iliados“ giesmėje. Ten jis rašo, kad ji buvo dieviškos kilmės ir turėjo liūto priekį, ožkos liemenį ir gyvatės uodegą, kad iš jos nasrų veržėsi ugnis ir kad galų gale ją užmušė gražuolis Belerofontas, Glauko sūnus... Tačiau Hesiodas „Teogonijoje“ apibūdina Chimerą kaip trigalvę, ir kaip tik ją vaizduoja garsi bronzinė statula iš Areco, datuojama V amžiumi prieš Kristų. Iš keteros vidurio kyla ožio galva, viename gale, gyvatės galva, kitame – liūto.

„Ugniakvapė“ Chimera iš naujo pasirodo šeštoje „Eneidos“ knygoje; Vergilijaus komentatorius Servijus Honoratas pažymi, kad, visų autoritetingų žinovų nuomone, baidyklė buvo kilusi iš Likijos, kur stūkso jos vardu pavadintas vulkanas. Vulkano papėdėje knibžda gyvatės, virš jų kalno šlaitų pievose ganosi ožkos, o prie ugnimi spjaudančios plikos viršūnės irštvoje tūno liūtai. Taigi, atrodo, Chimera yra šio keisto kalno metafora...

Chimera ėmė įkyrėti žmonėms. Užuot ją vaizdavus, lengviau ją buvo paversti kuo nors kitu. Kaip žvėris ji buvo pernelyg nevienalytė... Sudurtinis paveikslas dingo, bet žodis, apibūdinantis neištikimybę, liko. Tuščias pramanas, fantazija – šitaip chimerą apibūdina dabartiniai žodynai.

<Češyro katinas>

Visi yra girdėję posakį „šypsosi kaip Česyro katinas“, - jis reiškia, žinoma, pašaipų veidą... Knygoje „Alisa stebuklų šalyje“, ji pasirodė 1865 metais, Lewisas Carrollis suteikė Česyro katinui gebėjimą lėtai išnykti, kol likdavo vien šypsena – be burnos ir dantų. [...]

<Rytų drakonas>

Drakonas moka įgauti įvairiausių pavidalų, net pačių mįslingiausių. Paprastai jis vaizduojamas panašia į arklio galva, gyvatės uodega, su sparnais (jei jie išvis yra) iš šonų ir su keturiomis letenomis kurių kiekviena baigiasi keturiais lenktais nagais. Mes taip pat girdime apie jo devynias panašybes: elnio ragai, kupranugario galva, demono akys, gyvatės kaklas, moliusko pilvas, žuvies žvynai, erelio nagai, tigro letenos ir jaučio ausys. Pasitaiko ir beausių drakonų, kurie girdi ragais. Įprasta juos piešti su perlu, tabaluojančiu ant kaklo – saulės simboliu. Tame perle glūdi drakono galia. Perlą pavogus, siaubūnas pasidaro bejėgis.

Istorija pirmuosius imperatorius sieja su drakonais. Jų dantys, kaulai ir seilės turi gydomųjų savybių. Drakonas panorėjęs gali tapti matomas ar nematomas. Pavasarį jie pakyla į dangų, o rudenį nugrimzta į jūros gelmes... Dangiškasis drakonas ant savo nugaros nešioja dievų rūmus, nes kitaip jie nukristų ant žemės ir sunaikintų žmonių miestus; dieviškasis drakonas gimdo vėjus ir lietų žmonijos labui; žemiškasis drakonas lemia versmių ir upių tėkmę; požeminis drakonas sergsti žmonėms užgintus lobius. Budistai teigia, kad daugybėje koncentrinių jūrų drakonų plaukioja ne mažiau negu žuvų; kažkur visatoje egzistuoja šventas šifras, atskleidžiantis tikslų jų skaičių. Kinai labiau tiki drakonais nei kitomis dievybėmis, nes drakonai dažnai matomi keičiantis debesų pavidalams. Taip pat ir Shakespear‘as yra pasakęs: „Mes kartais matom debesis danguj, kurie panašūs būna į drakoną.“

Drakonai valdo kalnus, išmano geomantiją, gyvena netoli kapų, siejasi su Konfucijaus kultu, ir nors yra Neptūnas, jūrų dievybė, bet išlipa ir į sausumą.

Jūrų drakonų karaliai gyvena prašmatniuose rūmuose po vandeniu ir minta opalais ir perlais. Iš viso yra penki karaliai: vyriausiasis – viduryje, o kiti keturi atitinka pasaulio kryptis. Kiekvienas yra trijų ar keturių mylių ilgio; vos pakrutėję, jie sudrebina kalnus. Juos dengia geltonų žvynų šarvai, o nasrus – barzda. Kojos ir uodega – gauruotos, kakta karo virš žėruojančių akių, ausys – mažos ir storos, nasrai – visada išžioti, liežuviai ilgi, o dantys – aštrūs... Kai jūrų drakonai išnyra į vandens paviršių, jie sukelia sūkurius ir taifūnus; kai pakyla į orą, ima siautėti audros, kurios nuplėšia namų stogus ir užtvindo kaimus. Drakonų karaliai yra nemirtingi ir gali be žodžių bendrauti tarpusavyje bet kokiu atstumu.

ß[<Vakarų drakonas>]à

Didelė, peraugusi gyvatė naguotom letenom ir sparnais – būtų, ko gero, tiksliausias drakono apibūdinimas. Jis būna juodas, bet, svarbiausia, jis moka akinamai švytėti ir spjaudytis liepsna bei dūmais. Pirma paminėtas apibūdinimas, žinoma, atitinka dabartinį įvaizdį; graikai, matyt, drakonu vadino bet kurį stambų roplį. Plinijus rašo, kad vasarą drakonas trokšta dramblio kraujo, nes šis yra itin vėsus. Jis ūmai puola dramblį, apsiveja ir suleidžia į jį dantis. Nukraujavęs dramblys parvirsta ant žemės ir žūsta, kaip ir drakonas, prislėgtas aukos svorio. Toliau mes skaitome, kad Etiopijos drakonai, ieškodami geresnių ganyklų, dažnai perplaukia Raudonąją jūrą ir persikelia į Arabiją (...)

Vienuoliktoje „Iliados“ knygoje mes skaitome, kad Agamemnono skyde buvo pavaizduotas mėlynas trigalvis drakonas; šimtmečiais vėliau Skandinavijos piratai piešdavo drakonus ant savo skydų ir ilgų laivų pirmagaliuose išdroždavo drakonų galvas. Romėnų kariuomenėje drakonas buvo kohortos emblema, kaip erelis – legiono; iš čia kilę nūdienos drakonai. Anglijos saksų karaliai nešdavo mūšin vėliavas su drakonų atvaizdais – priešams įbauginti...

Vakaruose drakonas visad buvo laikomas piktu. Vienas iš įprastinių herojų (Heraklio, Sigurdo, Šv. Mykolo, Šv. Jurgio) žygdarbių buvo nugalėti ir užmušti drakoną. Germanų mituose drakonas sergsti brangenybes. „Beovulfas“, VII ar VIII amžiaus anglosaksų epinė poema, vaizduoja drakoną, kuris tris šimtus metų saugo lobį. Pabėgęs vergas pasislepia jo urve ir pavagia taurę. Pabudęs drakonas pastebi vagystę ir ryžtasi nužudyti vagį, tačiau vis grįžta urvan pažiūrėti, ar jis pats kur nors nenukišo taurės... Paskui drakonas ima siaubti karalystę; Beovulfas jį aptinka, susigrumia ir nudobia, tačiau netrukus, drakono ilčių sužeistas, miršta pats.

Žmonės tikėjo, jog drakonas realiai egzistuoja. XVI amžiaus viduryje drakonas minimas moksliniame Conrado Gessnerio veikale „Gyvūnų istorija“.

Laikas gerokai sumenkino drakono prestižą. Liūtas mums yra realybė ir simbolis; Minotauras – simbolis, bet jau ne realybė. Drakonas, matyt, geriausiai žinomas, bet ir mažiausiai vykęs iš fantastinių gyvūnų. Mums jis atrodo vaikiškas ir neretai sugadina istorijas, kuriose pasirodo. Visgi verta prisiminti, kad mes susiduriame su nūdienos prietaru, atsiradusiu gal dėl drakonų pertekliaus pasakose. Šv. Jonas „Apreiškime“ (Apr 12, 9) dusyk pamini drakoną: „Didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu...“ Šv. Augustinas ta pačia proga rašo, kad velnias „yra liūtas ir drakonas: liūtas – įniršiu, drakonas - klasta“. Jungas pažymi, jog drakonuose dera roplys ir paukštis – žemės ir oro stichijos. [...]

<Džinai>

Musulmonai laikosi tradicijos, kad Alachas yra sukūręs tris skirtingas būtybių rūšis: angelus – iš šviesos, džinus („džinas“ jinnee arba genie) – iš ugnies, o žmones – iš žemės. Džinai buvo sukurti iš juodos bedūmės ugnies keliais tūkstančiais metų anksčiau nei Adomas; jų yra penkios kategorijos. Tarp šių kategorijų yra geri ir pikti džinai, džinai ir džinės. Kosmografas al-Kazvinis rašo, kad „kad džinai yra skaidriakūnės oro būtybės, galinčios rodytis įvairiais pavidalais“. Iš pradžių jie gali įgauti debesų ar didžiulių neapibrėžtų stulpų pavidalą; paskui tankėdami tampa regimi ir įgyja žmogaus, šakalo, vilko, liūto, skorpiono arba gyvatės pavidalą. Vieni jų yra tikratikiai; kiti – eretikai arba bedieviai (...)

Dažnai džinai pasiekia žemesnįjį dangų, kur pasiklauso, ką angelai kalbasi apie būsimus įvykius. Todėl jie įstengia padėti burtininkams ir pranašautojams. Kai kurie mokslo vyrai mano, kad jie statė piramides ir didžiąją Jeruzalės šventyklą Saliamonui paliepus.

Pamėgtos džinų buveinės – griuvėsiai, vandens saugyklos, upės, šaltiniai, kryžkelės ir turgūs. Egiptiečiai sako, kad stulpiški dykumos smėlio sūkuriai atsiranda skrendant piktam džinui. Ir dar jie sako, kad krintančios žvaigždės yra strėlės, kurias Alachas svaido į džinus. Eibės, kurias šie piktadariai krečia žmonėms, paprastai būna tokios: jie mėto į praeivius plytas ir akmenis nuo stogų ir pro langus, grobia gražias moteris, persekioja tuos, kurie mėgina įsikurti apleistuose namuose, vagiliauja maistą. Kad apsisaugotum nuo tokių niekšybių, dažniausiai tenka prašytis Gailestingojo ir Maloningojo Alacho pagalbos.

Vampyrai (ghouls), dažnai pasirodantys kapinėse ir mintantys mirusiųjų kūnais, laikomi žemiausia džinų kategorija. Iblisas yra džinų tėvas ir vadas. (...)

Burtonas ir Noah Websteris [(1758-1843) – amerikiečių leksikografas, kurio vardu pavadintas 1828 m. pirmąsyk išleistas anglų kalbos žodynas.] žodį „džinas“ sieja su lotynų kalbos žodžiu „genijus“, kuris kilęs iš veiksmažodžio „gimdyti“. Skeatas [(1835-1912) – anglų filologas, leksikografas] tam nepritaria.

<Elfai>

Elfai yra germanų kilmės. Nedaug ką žinome, kaip jie atrodo, išskyrus tai, kad jie maži, bet grėsmingi... Taip pat jiems patinka krėsti visokias šunybes... Anglosaksų užkeikimas, kuris mūsų žiniomis siekia dar pagoniškus laikus, priskiria jiems šelmišką savybę iš tolo šaudyti geležines strėlikes, kurios prasiskverbia pro odą nepalikdamos žymių ir sukeldamos ūmius, skausmingus dieglius. „jaunesnioji Eda“ skiria šviesiuosius elfus nuo tamsiųjų: „Šviesieji elfai skaistesni už saulę, tamsieji – tamsesni už degutą.“ Vokiečių kalboje košmaras verčiamas kaip Alp ; etimologija kildina šį žodį iš „elfo“, nes viduramžiais žmonės tikėjo, jog elfai užgula miegančiųjų krūtinę, sužadindami jiems slogius sapnus.

Viduramžiai Šventąją Dvasią laikė dviejų knygų autore. Pirmoji, kaip visi žino, buvo Biblija; antroji – visas pasaulis, kurio kūriniai moko savo pavyzdžiu. Šiems pamokymams aiškinti ir buvo sudarinėjami Fiziologai, arba Bestiarijai, kur pasakojimai apie paukščius, žvėris ir žuvis ėjo pramaišiui su alegoriniais moralais. Pateikiame ištrauką iš vieno tokio anglosaksų bestiarijaus (R. K. Gordono (1887-1973) – senosios anglų literatūros tyrinėtojas ir vertėjas] vertimas): „Nūnai aš pagal savo išmanymą eilėmis ir giesme bylosiu apie vieną tokią žuvį, milžinišką banginį. Mūsų apmaudui, jis dažnai esti pavojingas ir nuožmus visiems jūrų keliautojams. Jis vardu fastykalonas, raižantis okeanų bangas. Išvaizda primena uolą ir didžiausią jūržolių pynę, smėlio seklumų apjuostą ir pakilusią iš jūros dugno, todėl keliautojams atrodo, kad jie priešais save mato salą; tuomet jie lynais pririša savo aštrianosius laivus prie netikros žemės, supančioja arklius pakrantėj ir drąsiai leidžiasi į salos gilumą. Laivai plūduriuoja pririšti, aplink juos tyvuliuoja vanduo. Paskui, pavargę, jūreiviai apsistoja ir pasijutę saugūs, užkuria laužą. Kaitrus laužas įsiliepsnoja, o jie, iškamuoti, iš anksto džiaugiasi, kad priguls pogulio. Kai prityręs klastūnas pajunta, kad keliautojai patogiai įsitaisė, įsikūrė ir mėgaujas giedra diena, jis ūmai drauge su aukom panyra į sūrias bangas, nugrimzta gelmėn ir nusineša laivus ir žmones į tamsias mirties menes.

Išdidžiam okeanų raižytojui būdingas ir kitas, dar keistesnis polinkis. Ėmus pjauti badui, šis okeano sargas pražiodo plačiai nasrus. Iš jų pasklida malonus kvapas, ir kitos žuvys apsigauna, neapdairiais būriais plaukia vidun, kol prisipildo plačiausia koserė. Tada pabaisa staigiai užčiaupia ir praryja laimikį. Taip nutinka visiems... kurie susivilioja gardžiais kvapsniais, netikrom svajonėm ir nusideda Šlovės karaliui.“

Panaši istorija pasakojama „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“, Šv. Brendano legendoje ir Miltono poemoje „Prarastasis rojus“, kuri vaizduoja banginį, „snaudžiantį ant putotos bangos“ prie Norvegijos krantų. Profesorius Gordonas priduria, jog „ankstesniuose variantuose tokiu klastūnu buvo vėžlys ir vadinosi „aspidochelonu“. Ilgainiui vardas buvo iškraipytas, o vėžlį išstūmė banginis.

<Fėjos>

Fėjos stebuklingu būdu kišasi į žmonių reikalus, o jų vardas siejasi su lotynišku žodžiu fatum (likimas, lemtis). Sakoma, kad fėjos gausiausios, gražiausios ir įstabiausios iš visų mažesniųjų antgamtinių būtybių. Tikėjimas jomis nėra būdingas vien kuriai nors atskirai šaliai ar epochai. Senovės graikai, eskimai ir raudonodžiai indėnai mums pasakoja istorijas apie herojus, pelniusius šių vaizduotės kūrinių meilę. Tačiau tokia laimė būna pavojinga; patenkinusi savo užgaidą, fėja gali savo meilužį ir pražudyti. (...)

Fėjos dievina šokius, muziką ir žalią spalvą. Yeatsas pažymi, kad „Airijos nykštukai ir fėjos kartais būna mūsų ūgio, kartais aukštesni, o kartais, kaip man sakė, maždaug trijų pėdų ūgio“. XVI amžiaus pabaigoje škotų dvasininkas, pastorius Robertas Kirkas iš Eberfoilio, parašė knygą „Slaptoji sandrauga, arba Apybraiža apie požemio (ir dažniausiai) nematomos tautos, lygumų škotų pramintos faunais ir fėjomis, arba vilkatais, prigimtį bei darbus, parašyta pagal antruoju regėjimu apdovanotų žmonių lidijimus“...

Italiją supančių jūrų platybėse, ypač Mesinos sąsiauryje, fata morgana audžia miražus, kurie klaidina jūreivius ir jų laivus užplukdo ant seklumos.

Begalinės išminties padiktuotoje knygoje nėra vietos atsitiktinumui, netgi žodžių skaičius arba raidžių tvarka yra dėsninga; šitaip mąstė kabalistai ir, degdami troškimu perprasti Dievo paslaptis, ėmė skaičiuoti, jungti ir perstatinėti Šventojo Rašto raides. Dante teigė, jog kiekviena atskira Biblijos vieta turi keturias prasmes – pažodinę, alegorinę, moralinę, ir angoginę [Dante tiesiog rėmėsi viduramžiais paplitusia keturių Rašto prasmių teorija. Geriausiai ją apibūdina dominikonui Augustinui Dakui ir Danui priskiriamas dvieilis „Raidė parodo darbus, kuo tau tikėti – alegorija, dorovinė prasmė – kaip tau elgtis, ko siekti - anagogija“]. Jonas Škotas Eriugena, giliau suvokęs dievybės sampratą, dar anksčiau buvo sakęs, kad Rašto prasmių – begalė, kaip ir povo uodegos atspalvių. Kabalistai tikrai būtų pritarę tokiai nuomonei; viena iš jų Biblijoje ieškomų paslapčių buvo gyvųjų būtybių kūrimas. Apie demonus sakoma, kad jie moką sukurti stambius ir nerangius gyvūnus, tokius kaip kupranugarius, bet ne trapius ir gležnus, rabinas Eliezaras neigė, kad jie gali sukurti ką nors mažesnio nei miežio grūdas. Žmogų, sukurtą raidžių perstatomis, pavadino „Golemu“; šis žodis tiesiog reiškia beformį ar bedvasį luitą.

Talmude (traktatas „Sanhedinas“ 65b) skaitome: „Jei teisuoliai panorėtų sukurti pasaulį, jie tai galėtų padaryti. Visokiausiomis slaptųjų Dievo vardų raidžių perstatomis Rabai pavyko sukurti žmogų, kurį jis nusiuntė pas rabiną Zerą. Rabinas Zera kreipėsi į pasiuntinį, tačiau šis neatsakė, tuomet rabinas tarė: „Tu esi burtų kūrinys, tai virski dulkėmis, iš kurių esi kilęs. Rabinas Habina ir rabinas Ošaja, du Rašto mokovai, per kiekvienas šabo išvakares studijavo Kūrimo knygą; pagal šią knygą jie sukūrė trimetį veršiuką, kurį suvalgė vakarienei““.

Schopenhauer‘is knygoje „Apie valią gamtoje“ (7 skyrius) rašo: „Savo Stebuklingosios bibliotekos pirmojo tomo 325 puslapyje Horstas [(1767-1838) – vokiečių okultistas] glaustai išdėsto anglų mistikės Jane Lead mokymą: bet kas, turįs magiškų galių, gali panorėjęs valdyti ir keisti mineralus, augaliją ir gyvūniją; taigi keli burtininkai, dirbdami sykiu, gali mūsų pasaulį sugrąžinti į Rojaus būseną.“

Vakaruose Golemą išgarsino austrų rašytojas Gustavas Meyrinkas [(1868-1932) – austrų rašytojas. Romanai „Golemas“, „Žaliasis veidas“, „Valpurgijos naktis“ ir vėlesni pasižymi mistiniais vaizdais, sapnų, vizijų, grotesko formomis]; penktajame fantasmagoriško romano „Golemas“ skyriuje rašo: „istorijos pradžia, sakoma, siekia septynioliktą šimtmetį. Pagal pradingusius Kabalos aiškinimus vienas rabinas {Jehula Loewas ben Bezalelis} padaręs dirbtinį žmogų, vadinamą Golemą, kad tas jam patarnautų, skambintų varpais sinagogoje ir visą juodą darbą nudirbtų.

Tačiau jam nepavyko padaryti tikro žmogaus – išėjo apdujęs, maža ką nutuokiantis pusžmogis. Ir atgyja jis, sakoma, tik dieną, veikiant magiškai lentelei, kurią rabinas jam pakišdavo po liežuviu ir taip sutraukdavo iš žvaigždžių visatos jėgas.

Vieną dieną rabinas pasimeldęs pamiršo išimti lentelę iš Golemo burnos. Padaras, apimtas šėlo, pasileido tamsiosiomis geto gatvėmis daužydamas visa, kas pasitaikydavo kelyje, kol pagaliau rabinas jį pasivijo ir ištraukė lentelę iš burnos.

Golemas iškart be gyvybės ženklų susmuko ant žemės. Nieko iš jo neliko – tik molinė statulėlė, kuri ligi šiol laikoma senojoje sinagogoje.“

Gnomai senesni už savo pavadinimą; pastarasis yra graikiškas, bet senovės autoriai jo nežinojo, nes jis atsirado tik XVI amžiuje. Etimologai jo autorystę priskiria šveicarų alchemikui Paracelsui, kuris pirmasis pavartojo jį savo raštuose.

Gnomai yra žemės ir kalnų dvasios. Liaudis įsivaizduoja juos kaip barzdotus nykštukus šiurkščiais ir komiškais veido bruožais; jie dėvi aptemptus drabužius su vienuolių gobtuvais. Gnomai, kaip graikų ir rytiečių grifai bei germanų pasakų drakonai, sergsti paslėptus turtus.

„Gnosis“ graikų kalba reiškia „žinojimas“; Paracelsas pavadino juos gnomais, nes jie tiksliai žino, kur ieškoti brangiųjų metalų.

<Hanielis, Kafzielis, Azrielis ir Anielis>

Pranašą Ezechiel‘į Babilonijoje aplankė regėjimas – 4 gyvūnai ar angelai, „ir kiekvienas turėjo keturis sparnus“, o „jų veidų išvaizda buvo tokia: visi keturi turėjo žmogaus veidą, liūto veidą dešinėje, jaučio veidą kairėje ir erelio veidą“. Kiekvienas ėjo ten, kur tik dvasia norėjo, „tiesiai į priekį“, ar kaip byloja pirmasis ispaniškas Biblijos vertimas (1569) „kiekvienas ėjo ten, kur žvelgė jo veidas“, nors tai yra taip nesuvokiama, kad net šiurpas ima. Keturi ratai ar skrytys „buvo aukštos ir kėlė baimę“, riedėjo su angelais ir „aplink buvo pilnos akių“.

Prisiminimas apie Ezechiel‘io regėjimą turbūt įkvėpė Šv. Joną, kai jis rašė apie gyvūnus ketvirtame Apreiškimo skyriuje (Apr 4, 6-8)....

Vienoje iš pagrindinių kabalistinių knygų „Zohare“ [(Spindesys, švytėjimas, pašvaistė) – svarbiausias žydų Kabalos tekstas. Tai mistinis Penkiaknygės komentaras, parašytas aramėjų ir hebrajų kalbomis. Pasak Gerhomo Scholemo, žymaus žydų misticizmo tyrinėtojo, kuris atliko kruopščiausią teksto analizę, „Zoharo“ autorius buvo žydų rabinas Mozė iš Leono (Ispanija), gyvenęs XIII amžiuje. Tradiciškai teksto autorystė priskiriama II amžiuje gyvenusiam ir Talmude minimam rabinui Šimonui bar Johanui] arba „Pašvaistės knygoje“, pasakyta, kad šie keturi gyvūnai vadinasi Hanielis, Kafzielis, Azrielis ir Anielis ir jie žvelgia į Rytus, Šiaurę, Pietus ir Vakarus. Stevensonas pažymi, kad jei danguje esti tokių stebuklų, tai iš pragaro dar ne to gali tikėtis...

Keturveidžiai angelai Ezechieli‘io knygoje vadinami Hayoth, gyvom būtybėms; pagal Sefer Yetzirah („Sukūrimo knygos“ [svarbiausias ir seniausias kosmologinis žydų mistikos veikalas. Daugelio tyrinėtojų nuomone, jis buvo parašytas III-VI amžiais]), kitos kabalistinės knygos, jie yra dešimt skaičių, kuriais Dievas drauge su dvidešimt dviem hebrajų abėcėlės raidėm sukūrė pasaulį; pasak „Zoharo“, jie nužengė iš dangaus, karūnuoti raidėmis.

Savo simbolius evangelistai perėmė iš keturveidžių Hayothų: Mato simbolis – angelas, kartais barzdotu žmogaus veidu, Marko – liūtas, Luko – jautis, o erelis – Jono. Šv. Jeronimas, aiškindamas Ezechiel‘į, pamėgino logiškai paaiškinti šiuos atributus. Matui teko žmogaus veidas, nes jis paliudijo Kristaus žmogiškumą; Markui – liūtas, nes jis skelbė karališką Kristaus prigimtį; Lukui – jautis kaip atnašaujamos aukos emblema; Jonui – erelis, nes Kristaus dvasia sklendė aukštyn.

Vokiečių mokslininkas daktaras Richardas Henningas netiesioginiu šių simbolių atšvaitu laiko keturis zodiako ženklus, devyniasdešimčia laipsnių nutolusius vienas nuo kito. Liūtas ir jautis yra savaime aiškūs; žmogų galima tapatinti su Vandeniu, nes jis turi žmogaus veidą, o erelis, akivaizdu, yra Skorpionas, laikomas blogu ženklu, todėl atmestas ir pakeistas. Nicholas de Vore „Astrologijos enciklopedijoje“ laikosi tos pačios hipotezės ir pažymi, kad sfinksas jungia visas keturias figūras, nes turi žmogaus galvą, jaučio liemenį, liūto nagus ir uodegą bei erelio sparnus.

Hesidoto „Teogonijoje“ harpijos yra sparnuotos dievybės ilgais palaidais plaukais, skriejančios greičiau už paukščius ir vėjus; „Eineidoje“ (III knyga) – grifai moterų veidais, aštriais lenktais nagais ir purvina apatine dalimi, kenčiantys nuo nepasotinamo alkio. Jos atūžia nuo kalnų ir grobia valgius nuo vaišių stalų. Harpijos nepažeidžiamos ir dvokios; šaižiai spiegdamos, jos ryja viską, ką užmato, ir viską teršia savo išmatomis. Servijus, Vergilijaus aiškintojas, rašo, jog kaip Hekatė yra Prozepina pragare, Diana – žemėje, Luna – danguje, todėl vadinama trilype deive, taip ir harpijos – žemėje ir diros (arba demonai) – danguje. Jas taip pat painioja su parkomis arba miromis. (...)

Harpija kilusi iš graikų kalbos žodžio „harpazein“ – griebti, čiulpti. Iš pradžių jos buvo vėjo deivės, kaip Vedų marutai, švytuojantys auksiniais ginklais (žaibais) ir meldžiantys debesis.

Šis gyvūnas turi milžinišką, daugybės metrų ilgio, papišką uodegą. Kaip norėčiau nors kartą pačiupti jo uodegą, betgi tai neįmanomą – gyvūnas nuolat kruta, visąlaik šiūruoja šen ir ten. Pats jis panašus į kengūrą, tačiau tik ne jo snukutis – plokščias kaip žmogaus veidas, smulkus ir ovalus; vien dantys išraiškingi – tiek paslėpti, tiek iššiepti. Kartais mane apima jausmas, kad žvėrelis nori mane prijaukinti; ir tikrai, dėl ko gi daugiau js patraukia uodegą, kai noriu ją pagriebti, p paskui ramiai laukia, kol aš vėl pasiduosiu pagundai, ir darsyk atšoka į šalį?

Kentauras – harmoningiausia fantastinės zoologijos būtybė. Ovidijus „Metamarfozėse“ jį vadina „dviformiu“, bet jų įvairiarūšę prigimtį nesunkiai pamirštame ir esame linkę manyti, jog platoniškajame idėjų pasaulyje greta arklio ir žmogaus archetipo egzistuoja ir Kentauro archetipas. Šiam archetipui atskleisti prireikė ištisų amžių; pirmykščiai senoviniai paminklai vaizduoja žmogaus galvą ir liemenį, negrabiai sujungtą su arklio kūnu ir strėnom. Vakariniame Dzeuso šventyklos Olimpijoje fasade kentaurai jau stovi ant arklio kojų,o ten, kur turėtų kyšoti gyvūno kaklas, mes matome žmogaus torsą. (...)

Kadangi Homero laikų graikai nemokėjo jodinėti, manoma, jog pirmieji jų pamatyti skitų raiteliai jiems atrodė neatskiriami nuo arklių; kaip įrodymas pateikiams liudijimas, jog konkistadorų kavaleriją indėnai laikė kentaurais. Prescotto [(1796-1859) – amerikiečių istorikas] cituojamas tekstas: „vienas iš raitelių nukrito nuo arklio, o indėnai, pamatę, kad gyvūnas, kurį jie laikė vientisu, staiga pasidalijo, baisiausia persigando ir pabėgo, rėkdami savo bendražygiams, kad iš vieno gyvūno pasidarė du, ir tuo stebėdamiesi; šitokį dalyką mes galime laikyti Dievo stebuklu, mat jeigu ne jis, indėnai tikriausiai būtų išguldę visus krikščionis.“

Priešingai negu indėnai, graikai buvo matę arklius; labiau tikėtina, kad kentaurai yra sąmoninga išmonė, o ne painiava, pagimdyta neišmanymo.

Populiariausia iš legendų apie kentaurus yra ta, kuri pasakoja, kaip jie kovėsi su kaimynais lapitais, susivaidiję per vedybų puotą. Lig tol kentaurai dar nebuvo ragavę vyno; per puotą apsvaigęs kentauras įžeidė nuotaką ir, apvertęs stalus, pradėjo garsiąją kentauromachiją , Fidijo ar jo mokinio iškaltą Partenono fraze, Ovidijaus apdainuotą XII „Metamorfozių“ knygoje ir įkvėpusią Rubensą. Kitame mūšyje Heraklis savo strėlėmis sunaikino bemaž visą kentauriją.

Kentauras – pykčio ir šiurkštaus laukiniškumo simbolis, tačiau Cheironas, „kentaurų visų teisingiausias“ („Iliada“, XI, 832), buvo Achilo ir Asklepijaus auklėtojas, mokė juos muzikos, medžioklės ir karo, taip pat gydymo ir chirurgijos menų. Įsimenantį Cheirono paveikslą sukūrė Dante XII „Pragaro“ giesmėje, kurią įprasta vadinti „Kentaro giesme“ (...)

Lukrecijus poemos „Apie daiktų prigimtį“ V knygoje (878-891) teigia, kad niekuomet nėra buvę jokio Kentauro, nes arkliai bręsta anksčiau negu žmonės ir, sulaukęs trejų metų, kentauras šuoliuotų kaip suaugęs žirgas, bet vapėtų kaip vaikas. Toks žirgas nusibaigtų penkiasdešimt metų anksčiau negu žmogus.

<kinų drakonas>

Kinų kosmologija byloja, kad Dešimt Tūkstančių Būtybių, arba Archetipų (visas pasaulis), gimsta iš ritmingos dviejų vienas kitą papildančių ir amžinų pradų – yin ir yang – sąveikos. Yin reiškia susitelkimas, tamsa, pasyvumas, lyginiai skaičiai ir šaltis; yang – augimas, šviesa, veiklumas, nelyginiai skaičiai ir šiluma. Yin simboliai yra moterys, žemė, oranžinė spalva, slėniai, upių vagos ir tigras; yang – vyrai, dangus, mėlyna spalva, kalnai, stulpai, drakonas.

Kinų drakonas, lung‘as, yra vienas iš stebuklingų gyvūnų. (kiti trys yra vienaragis, feniksas ir vėžlys). Vakarų drakonas geriausiu atveju kelia siaubą, blogiausiu – juoką. Tačiau kinų mitų lungas yra dieviškas ir primena angelą, kuris kartu yra liūtas. Sima Qianas [(145 - ~86 m.pr.Kr.) – žymiausias senovės kinų istorikas] „Istorijos užrašuose“ rašo, kad kartą Konfucijus [(tai lotynizuota Kong Fuzi forma; Kong – vardas, Fu – vietovė, kur gimė, o zi – mokytojas; 551-479 m. pr.Kr.) – kinų filosofas, valstybės veikėjas. Anot autoritetingų liudijimų, pats Konfucijus nėra palikęs rašytų tekstų. Autentiškiausiai perteikiančiu Konfucijaus mokslo esmę yra laikomas traktatas „Lunyru“ (pokalbiai ir apmąstymai), pradėtas kurti netrukus po Konfucijaus mirties] atėjo pasitarimo pas archyvarą arba bibliotekininką Laozi ir po susitikimo tarė: „Paukščiai skraido, žuvys plauko, gyvūnai bėga. Bėgantį gyvūną galima pagauti spąstais, plaukiantį – tinklų, o skrendantį pašauti strėle. Tačiau dar yra drakonas; aš nežinau, kaip jis raitas joja ant vėjo ar kaip pasiekia dausas. Šiandien mačiau Laozi ir galiu pasakyti, kad mačiau drakoną.“

Kadaise drakonas, arba drakonas-žirgas, išlipo iš Geltonosios upės, kad atskleistų imperatoriui garsiąją rato diagramą, simbolizuojančia yrant ir ying tarpusavio žaismą. Vienas valdovas arklidėje laikė jojamus ir kinkomus drakonus; kitas imperatorius mito drakonų mėsa, ir jo karalystė klestėjo. Žymus poetas, kad apibūdintų valdovo didybei gresiančius pavojus, rašė: „Vienaragio dalia – būti šalta mėsa; drakono – mėsos pyragu.“

Yiing [(VIII-VII a. pr. Kr.)„permainų knyga“ – kanoninis senosios kinų raštijos paminklas] drakonas reiškia išmintį. Šimtmečiais jis buvo imperatoriaus simbolis. Imperatoriaus sostas vadinosi drakono sostu, jo veidas – Drakono Veidu. Kai pranešdavo apie imperatoriaus mirtį, buvo sakoma, kad jis pakilo į dangų ant drakono nugaros.

Liaudies vaizduotė drakoną sieja su debesimis, su ūkininko laukiamu lietumi ir su didžiosiomis upėmis. „Žemė susijungia su drakonu“, - taip sakoma apie lietų...

Kinų drakonas turi ragus, nagus, žvynus, o jo nugara šiaušiasi dygliais. Paprastai jį vaizduoja su perlu, kurį jis ryja arba atryja. Jo galia glūdi perle; jį atėmus drakonas tampa romus.

Krakenas yra skandinaviška arabų saratano ir jūrų drakono, arba jūrų gyvatės versija.

1752-1754 m. danas Erikas Pontoppidanas, Bergeno vyskupas, išspausdino „Norvegų gamtos istoriją“, veikalą, pagarsėjusį nuoširdumu ar patiklumu. Ten mes skaitome, kad Krakeno nugara pusantros mylios pločio, o čiuptuvai gali apglėbti didžiausią laivą. Milžiniška nugara kyšo iš jūros lyg sala. Vyskupas formuluoja: „Plaukiojančios salos visada yra Krakenai“. Jis taip pat rašo, kad Krakenas, išleisdamas tamsų skystį, yra linkęs drumzlinti jūros vandenį. Šis teiginys įkvėpė prielaidą, kad Krakenas tėra viso labo išidintas aštuonkojis.

Tarp Tennysono [(1809-1892) – anglų poetas, vėlyvasis romantikas. Reikšmingiausias kūrinys: „Idilės apie karalių“. Tai epinis ciklas apie legendinį karalių Artūrą ir Apvaliojo stalo riterius] ankstyvų eilėraščių mes randame ir šiam neįprastam gyvūnui skirtą poemą...

<Kronas, arba Heraklis>

Neoplatonikas Damaskijus [(458-538) – graikų filosofas, Platono ir Aristotelio komentatorius. Svarbiausias veikalas – „Pirmųjų pradų aporijos ir sprendimai“] traktate „Pirmieji pradmenys. Problemos ir sprendimai“ pateikia keistą orfikų teogonijos ir kosmogonijos versiją, kurioje Kronas, arba Heraklis, yra pabaisa. „Anot Jeronimo ir Helanko, orfikai moko, kad pradžioje buvo vanduo ir purvas, iš kurio buvo sukurta žemė. Remiantis jų mokymu, pirmoji pradmenų pora buvo tokia: vanduo ir žemė. Iš jų atsirado trečiasis pradmuo – sparnuotasis drakonas, iš priekio turėjęs jaučio galvą, iš galo – liūto, o per vidurį – dievo veidą; šis drakonas vadinosi Nesenstantis Kronas, taip pat Heraklis. Drauge su juo gimė Būtybė, dar vadinama Neišvengiamybe, ir paplito lig pat visatos pakraščių... Drakonas Kronas išspaudė iš savęs trilypę sėklą: drėgnąjį Eterį, beribį Chaosą ir ūkanotąjį Erebą. Po jais jis padėjo kiaušinį, iš kurio išsirito pasaulis. Paskutinis pradmuo buvo dievas, vyras ir moteris kartu, su auksiniais sparnais ant nugaros, jaučių galvomis šonuose ir did-iuliu ant drakonu ant galvos, žvėrių žvėrimi... “

Galbūt, dėl to, kad visos perdėtos baisenybės mums atrodo būdingesnės Rytams, o ne Graikijai, Waltheris Kranzas [(1884-1960) – vokiečių klasikinis filologas, toliau leidęs ir papildęs Hermano Dieleso parengtą iki Sokrato gyvenusių filosofų minčių rinkinį „Ikiroskratikų fragmentai“] šias išmones kildina iš Rytų.

„Auksinė legenda“, XIII amžiuje dominikonų vienuolio Jokūbo Voraginiečio sudaryta šventųjų gyvenimų rinktinė, itin skaitoma ir perskaitinėjama viduramžiais, o mūsų dienomis primiršta, pasakoja daug keistų istorijų. Knyga buvo daug kartų leidžiama ir verčiama, vienas iš pirmųjų į anglų kalbą ją išvertė Williamas Caxtonas [(1422-1491) – anglų spaudos pradininkas, pirklys, vertėjas. Leido religinę, mokslinę, grožinę literatūrą. 1477 m. išspausdino pirmąją Anglijoje datuotą knygą anglų kalba „Filosofų posakiai ir pasakymai“]. Chaucerio „Antrasis vienuolės pasakojimas“ paremtas istorija iš „Auksinės legendos“; Jokūbo veikalas taip pat įkvėpė Longfellową, kuris pasiskolino „Auksinės legendos“ pavadinimą vienai trilogijos „Kristus“ knygai.

Pateikiame vieną skyriaus apie Šv. Mortą ištrauką, išverstą iš Jokūbo viduramžių lotynų kalbos: „Anuomet miškuose, netoli Romos, pusiaukelėj tarp Arlio ir Avinjono, gyveno drakonas, pusiau žvėris, pusiau žuvis, didesnis už jautį ir ilgesnis už arklį. Turėjo aštrius kaip kardas dantis ir aštrias kaip ragai iltis; jis tykojo pasislėpęs upėje, žudydamas keliautojus ir skandindamas luotus. Tačiau siaubūnas buvo nečionykštis, atplaukęs iš Galatijos jūros Mažojoje Azijoje, Leviatano, nuožmiausio iš vandens šliužų, ir Laukinės Asilės, kuri veisiasi tuose kraštuose, pagimdytas...“

<Lilit>

„Nes prieš Ievą buvo Lilit“, - liudija senovės žydų tekstas. Ši legenda įkvėpė anglų poetą Dante Gabrielį Rosseti (1828 - 1882) sukurti poemą „Rojaus buveinė“. Lilit buvo gyvatė, ji buvo pirmoji Adomo žmona ir pagimdė jam: „Būtybes, knibždančias miškuos, prie vandenų,/ Daugybę žibančių dukrų ir žėrinčių sūnų.“

Tik vėliau Dievas sukūrė Ievą; kad atkeršytų moteriai, Adomo žmonai, Lilit įkalbėjo ją paragauti uždrausto vaisiaus ir pagimdyti Kainą, Abelio brolį ir žudiką. Tokia yra pirminė mito versija, kurios laikėsi ir kurią išplėtojo Rosseti. Viduramžiai, pasidavę žodžio lail, hebrajų kalba reiškiančio „naktį“, įtakai, pasuko mitą kita linkme. Lilit jau nėra gyvatė; ji virto nakties šmėkla. Kartais ji – angelas, valdantis žmonijos dauginimąsi, kartais – demonas, puolantis vienišus miegančiuosius ar keliautojus. Paprasta liaudis ją vaizdavosi kaip aukštą nebylią moterį ilgais ir palaidais juodais plaukais.

Mintis pastatyti namą taip, kad žmonės nerastų išėjimo, ko gero, dar keistesnė negu žmogus jaučio galva, tačiau abidvi išmonės gera dera tarpusavyje, o labirinto vaizdinys tinka Minotauro vaizdiniui. Visai natūralu, kad baisaus namo viduryje turi gyventi pabaisa.

Minotaurą, pusiau jautį, pusiau žmogų, pagimdė Kretos karalienė Pasifajė, apimta pašėlusios aistros Poseidono atsiųstam baltajam jaučiui. Dedalas, sukūręs įmantrų prietaisą karalienės nenormaliai aistrai patenkinti, pastatė labirintą, kad įkalintų ir paslėptų sūnų-pabaisą. Minotauras mito žmogiena, o jam išmaitinti Kretos karalius kasmet imdavo duoklę iš Atėnų – septynis vaikinus ir tiek pat merginų. Kai Tesėjui teko burtai tapti besočio Minotauro auka, jis pasiryžo išvaduoti savo miestą nuo tokios naštos. Kretos karaliaus duktė Ariadnė jam davė siūlą, kad jis atsektų kelią atgal iš klaidžių labirinto koridorių; herojus nudobė Minotaurą ir išėjo iš painaus labirinto...

Dante, susipažinęs su antikiniais kūriniais, bet ne su antikos monetomis ir skulptūriniais paminklais, įsivaizdavo Minotaurą žmogaus galva ir jaučio kūnu („Pragaras“, XII, 1-30).

Jaučio ir dviašmenio kirvio (jis vadinosi Gabrys, iš jo, matyt, kilo pats žodis labirintas) kultas buvo būdingas ikihelenistinėms religijoms su šventomis bulių kovomis. Jei spręsime iš sienų tapybos, žmonių figūros jaučių galvomis buvo įprastos Kretos demonologijai. Tikriausiai graikų mitas apie Minotaurą yra vėlyva ir nerišli gerokai senesnių mitų versija, dar šiurpesnių sapnų šešėlis.

Aš turiu keistą gyvūną, pusiau kačiuką, pusiau ėriuką. Paveldėjau jį iš tėvo. Tačiau jis vystėsi jau mano laikais, anksčiau jis buvo labiau ėriukas, negu kariukas. O dabar vienodai turi vieno ir antro. Katės – galva ir nagai, ėriuko – dydis ir figūra; abiejų akys – blyksinčios ir laukinės, kailis – minkštas ir prigludęs, o judėdamas kartais strykčioja, kartais sėlina. Saulėkaitoje ant palangės riečia nugarą ir murkia, pievoje dūksta kaip pasiutęs ir nesiduoda pagaunamas. Nuo kačių bėga, ėriukus nori pulti. Mėnesienoje labiausiai mėgsta vaikštinėti ant stogo laštako. Miaukti nemoka ir bjaurisi žiurkėmis. Gali valandų valandas tykoti priešais vištidę, tačiau dar niekada nepasinaudojo proga žudyti.

Aš girdau jį saldžiu pienu, jį labiausiai mėgsta. Ilgais gurkšniais sriaubia jį per savo plėšrūniškus dantis. Vaikams jis, žinoma, nematytas reginys. Jie lankose pas mane sekmadienio rytais. Aš laikau gyvūnėlį ant kelių, ir kaimynų vaikai stovi apie mane.

Tada išgirstu tokių keistų klausimų, į kuriuos niekas neatsakys: ir kodėl esama tokių gyvūnų, kodėl jį turiu kaip tik aš, ar prieš jį jau būta tokio gyvūno ir kaip bus po jo mirties, ar jis nesijaučia vienišas, kodėl jis neturi jauniklių, kuo jis vardu ir taip toliau.

Aš nesistengiu atsakinėti, neko neaiškinu ir pasitenkinu vien rodydamas tai, ką turiu. Kartais vaikai atsineša kačių, kartą net atėjo su dviem ėriukais. Tačiau, priešingai jų lūkesčiams, atpažinimo scenų nebuvo. Gyvūnai ramiai žvelgė vieni į kitus gyvūniškomis akimis ir, matyt, pripažino vieni kitų buvimą kaip dievišką faktą.

Ant mano kelių gyvūnėlis nei bijo, nei nori ką nors vaikytis. Prisiglaudęs prie manęs, jis geriausiai jaučiasi. Jis laikosi šeimos, kuri jį išaugino. Tai tikriausiai ne kokia nors išskirtinė ištikimybė, bet neklystantis instinktas gyvūno, nors ir turinčio begalę giminaičių, tačiau nė vieno tikro; todėl prieglobstis, kurį rado pas mus, jam yra šventas.

Retkarčiais mane ima juokas, kai jis mane uostinėja, painiojasi man tarp kojų ir nenori pasitraukti. Maža to, kad yra ėriukas ir katė, jis dar beveik nori būti šunimi. Kartą, kai aš, taip kiekvienam gali nutikti, nebeišmanau, kaip tvarkytis su savo reikalais ir visu tuo, kas su jais susiję, norėjau viską mesti ir šitaip nusiteikęs pažvelgiau žemyn, jo milžiniškais ūsais ritosi ašaros. Ar jos mano, ar jo? Ar ta katė su ėriuko siela turi ir žmogiškų ambicijų? Tėvas man mažai ką paliko, bet štai šitas paveldas tikrai vertingas.

Jame slypi dvejopas nerimas, tiek katės, tiek ėriuko, nors ir kokie jie būtų skirtingi. Todėl netelpa savo kailyje. Kartais užšoka ant krėslo šalia manęs, atsiremia priekinėmis kojomis man į pečius ir prikiša snukį prie mano ausies. Tarsi jis man kažką sakytų, ir paskui iš tiesų pasilenkia į priekį ir žiūri į veidą, stebėdamas, kokį įspūdį man padarė jo pranešta žinia. Kad jam įtikčiau, aš deduosi kažką supratęs ir linkteliu. Tada jis nušoka ant žemės ir liuoksi apie mane.

Galbūt geriausia išeitis tam gyvūnui būtų mėsininko peilis, bet aš juk jį paveldėjau ir negaliu to leisti. Todėl reikia laukti, kol jis pats išleis kvapą, nors kartais ir žiūri į mane protingomis žmogaus akimis, reikalaujančiomis protingų veiksmų.

Paracelsas jų valdoms priskyrė tik vandens stichiją, tačiau senovės tautos manė, jog pasaulyje apstu nimfų. Jie skyrė ir vadindavo jas pagal jų buveines. Driadės, arba hamadriadės, gyveno medžiuose, buvo nematomos ir mirdavo drauge su jais. Kitos nimfos buvo laikomos nemirtingomis arba, kaip prabėgom mini Plutarchas, gyveno 9720 metų. tarp jų buvo nereidės ir okeanidės, jos valdė jūras. Ežerų ir šaltinių nimfos vadinosi najadėmis; kalnų ir olų – oreadėmis. Dar buvo miškingų slėnių nimfos – napėjos ir girių – alseidės. Tikslus nimfų skaičius nežinomas; Hesiodas priskaičiuoja jų tris tūkstančius. Jos buvo rimtos jaunos mergelės; tikriausiai jų vardas tiesiog reiškia „merginą, kuriai metas tekėti“. Jas pamatęs galėjai apakti, o jeigu jos dar buvo ir nuogos – net mirti. Bent taip byloja viena Propercijaus [(49-15 m. pr. Kr) – romėnų poetas] elegijos eilutė.

Senovės tautos aukodavo joms medų, alyvuogių aliejų ir pieną. Jos buvo mažesniosios deivės, bet šventyklų jų garbei nestatydavo.

Viduramžių skandinavų mitologijoje normos yra moiros. Snorris Sturlusonas [(1179 - 1241) – islandų istorikas ir skaldas, parašęs Norvegijos karališkųjų sagų ciklą „Žemės ratas“] XIII amžiaus pradžioje sutvarkęs chaotiškus skandinavų mitus, teigia, kad nornų buvo trys, o jų vardai – Udrė (praeitis), Verdandi (dabartis) ir Skulda (ateitis). Šios trys dangiškosios normos valdo pasaulio likimą, o kiekvienam žmogui gimstant dalyvauja trys asmeninės normos, išburiančios jo likimą. Galima įtarti, jog nornų vardai yra teologinio pobūdžio subtilybė arba priedas; senųjų germanų gentys nemokėjo taip abstrakčiai mąstyti. Snorris vaizduoja tris merginas prie šaltinio po Pasaulio Medžiu – Igdrasiliu (Yggdrasil). Jis nenumaldomai audžia mūsų likimo giją.

Laikas (jis yra pradas), regis, jas visai užmiršo, bet maždaug 1606 m. Williamas Shakespear‘as parašė tragediją „Makbetas“, kur jos pasirodo pirmoje scenoje. Tai trys laumės, išpranašaujančios Banko ir Makbeto likimus. Shakespear‘as vadina jas seserimis-laumėmis (weird sisters)...Anglosaksų Vird (Wyrd) buvo nebyli deivė, lemianti dievų ir žmonių likimus.

<Pigmėjai>

Senovės tautos įsivaizdavo, kad nykštukų tauta – dvidešimt septynių colių aukščio – gyvena kažkur kalnuose, anapus Indijos ar Etiopijos. Plinijus teigė, kad jie stato trobelės iš purvo, sumaišyto su plunksnomis ir kiaušinių lukštais. Aristotelis įkurdina juos požeminiuose urvuose. Kviečiapjūtei jie apsiginkluoja kirviais, lyg eitų miško kirsti. Kasmet juos užpuola pulkai gervių, sukančių gūžtas Rusijos stepėse. Pigmėjai, raitomis ant avinų ir ožių keršija joms, naikindami savo priešų kiaušinius ir lizdus. Šie karo žygiai trunka tris mėnesius iš dvylikos.

Pigmėju vadino ir kartaginiečių dievą, kurio iš medžio raižytą galvą jie įtaisydavo karo laivų pirmagalyje priešams įbauginti.

Tik vienas žmogus sykį matė pabaisą Acherontą, ir tai nutiko XII amžiuje Airijos mieste Korke. (...)

Pagal vieną mitą Acherontas yra bausmę kenčiantis titanas; pagal kitą, ankstesnį, jis yra prie Pietų ašigalio, po antipodų žvaigždynais. Etruskai turėjo „Likimo knygas“, pranašysčių pamokymus, ir „Acheroto knygas“, pamokymus sielai po kūno mirties. Ilgainiui Acherontas ėmė reikšti pragarą.

Tundalas buvo airių riteris, pamaldus ir narsus, tačiau toli gražu ne šventuolis. Kartą jis rimtai susirgo savo širdies damos namuose. Tris dienas ir naktis jį laikė mirusiu, tik širdies plote jautėsi kažkiek šilumos. Atsipeikėjęs jis papasakojo, kad jo angelas sargas aprodęs jam pomirtinį pasaulį. Iš daugelio jo regėtų stebuklų mus domina tik pabaisa Acherontas

Acherontas didesnis už kalną. Jo akys žioruoja ugnimi, o burna tokia didelė, kad joje lengvai sutilptų devyni tūkstančiai žmonių. Du pasmerktieji kaip stulpai ar Atlantai laiko burną pražiotą, vienas stovi ant kojų, kitas – ant galvos. Trys gerklės veda į vidų ir tvoskia amžinąja ugnimi. Iš baidyklės vidurių sklinda netylantys begalės pasmerktųjų sielų verksmai. Velniai pasako Tundalui, kad pabaisa vadinasi Acherontas. Angelas sargas jį palieka, ir Tundalas kartus su kitais įtraukiamas į vidų. Ten jį supa vien ašaros, tamsa, dantų griežimas, ugnis, nepakeliamas karštis, ledinis šaltis, šunys, lokiai, liūtai ir gyvatės. Šioje legendoje pragaras yra žvėris su kitais žvėrimis viduje.

1758 m. Swedenborgas [(1688-1772) - švedų mokslininkas, mistika ir teosofas. Po 1744-1745 m. patirtų mistinių regėjimų plėtojo neoplatonistinę gamtos filosofiją ir kritikavo oficialią krikščionybę, pretenduodamas į tikrąjį Biblijos supratimą, paremtą atitikmenų doktrina, pagal kurią visi materialūs žemiškieji dalykai turi dangiškus atitikmenis] rašė: „Man neleido pamatyti bendro pragaro vaizdo, bet buvo pasakyta, kad jei rojus savo forma primena žmogų, tai pragaras – šėtoną.“

<Paukštis Feniksas>

Monumentaliomis skulptūromis, akmeninėmis piramidėmis ir brangiomis mumijomis egiptiečiai siekė vieno – amžinybės. Tad visai dėsninga, kad jų šalyje užgimė mitas apie cikliškai atgimstantį ir nemirtingą paukštį, nors paskui mitą išplėtojo graikai ir romėnai. Adolfas Ermanas [(1854-1937) – vokiečių egiptologas ir leksikografas] rašo, kad pagal Heliopolio mitologiją Feniksas yra jubiliejų, arba ilgų laiko ciklų, valdovas. Herodotas (II, 73) garsioje ištraukoje, išlaikydamas skeptišką toną, atpasakoja pirminė legendos versiją: „Yra ir kitas šventas, vadinamas feniksu. Aš jo gyvo nemačiau, tik nupieštą. Mat jis labai retai juos aplanko – heliopoliečiia sako, kad tik kartą per 500 metų. jis atskrenda tik tada, kai nugaišta jo tėvas. Jei spręsime iš to, kaip piešiamas, jis turėtų atrodyti šitaip“ plunksnų dalis rožinės spalvos, kitos – raudonos; visa savo išvaizda ir dydžiu primena erelį.“ (...)

Penkiais šimtmečiais vėliau šią nuostabią istoriją pasigavo Tacitas ir Plinijus; pirmasis teisingai pažymėjo, kad senus laikus dengia miglos, tačiau tradicija nustatė, jog Feniksas rodosi kas 1461 metai. Antrasis taip pat pasidomėjo Fenikso chronologija; jis rašo, kad, anot Manilijaus [(I a.) – romėnų poetas, astrologinės poemos „Astronomika“ autorius], paukštis gyvena tiek, kiek trunka Platono, arba Didieji metai. Platono metai – tai periodas, per kurį saulė, mėnulis ir penkios planetos grįžta į pradinę padėtį [tiksliau apibūdinus, Didieji, arba, Platono, metai – laikotarpis, lygus precesijos periodui (maždaug 25 800 m.), arba periodas, per kurį pavasario lygiadienio taškas žvaigždžių atžvilgiu po kurio laiko vėl užima tą pačią padėtį, kurioje kadaise buvo]; Tacitas veikalė „Dialogas apie oratorius“mini jo trukmę – 12 954 žmonių metai. Antikos žmonės tikėjo, kad, šiam milžiniškam astronominiam ciklui praėjus, pasaulio istorija vėl kartosis iki menkiausių detalių, nes kartojasi planetų įtaka; taigi Feniksas yra kaip šio proceso atspindys ar atvaizdas. Pabrėždami glaudesnį sąryšį tarp Fenikso ir Kosmoso, mes galime paminėti, jog, pasak, stoikų, pasaulis žus ir atgims ugnyje, o pats ciklas neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Laikas supaprastino Fenikso atgimimo metodą. Herodotas kalba apie kiaušinį, o Plinijus – apie kirminą, bet poetas Klaudianas IV amžiaus pabaigoje jau šlovina nemirtingąjį paukštį, pakylantį iš savo pelenų, paties savęs įpėdinį ir amžių liudytoją.

Nedaug yra mitų, kurie yra tiek paplitę kaip mitas apie Feniksą. Prie minėtų autorių mes galime pridurti Ovidijų („Metamorfozės“, XV), Dantę („Pragaras“ XXIV), Pellicerį („Feniksas ir jo gamtiška istorija“), Quevedo („Ispanų Parnasas“, VI) ir Miltoną („Samsonas kovotojas“) (....)

Galime paminėti Laktacijui [(240-~320) – romėnų rašytojas ir filosofas. Priėmęs krikščionybę, buvo persekiojamas pagal Diokletano 3003 m. ediktą, nukreiptą prieš krikščionis...] priskiriamą lotynišką poemą „Apie paukštį Feniksą“ ir ją atkartojantį anglosaksišką perdirbinį, datuojamą VIII amžiumi. Tertulianas [(160-240) – įžymus krikščionių teologas, rašytojas, rektorius, teisininkas], Šv. Ambraziejus [(337-397) – Vakarų krikščionių teologas, rašytojas. Šventasis. Vienas Bažnyčios Tėvų. Parašė Biblijos egzegezės, etikos, dogmatikos traktatų, turėjusių didelę įtaką katalikybės etikos ir teologijos formavimuisi, liturginių himnų, svarbių epochai pažinti, laiškų] ir Kirilas Jeruzalietis [(~315-386) – Jeruzalės vyskupas, Bažnyčios mokytojas] pateikdavo Feniksą kaip prisikėlimo iš mirusiųjų įrodymą. Plinijus šaiposi iš gydytojų, kurie skiria vaistus, paruoštus iš Fenikso lizdo ir pelenų.

Satyrais juos vadino graikai, ogi romėnai – faunais, panais ir silenais. Žemiau juosmens jie ožiai, tačiau liemuo rankos ir galva – žmogaus. Jie buvo tankiaplaukiai, raguoti, smailiaausiai, žvitriaakiai ir kumpanosiai. Gašlūnai ir vyno mėgėjai. Lydėjo Bakchą per jo pašėlusią ir bekraujį Indijos nukariavimą. Jie rengdavo pasalas nimfoms, linksminosi šokiais ir grojo dūdele. Kaimiečiai juos garbino atnašaudami pirmienais. Taip pat jiems aukodavo ėriukus.

Romėnų laikais Sulos [(138-78 m. pr. Kr.) – romėnų karvedys ir valstybės veikėjas. Garsėjo žiaurumu] kareiviai netyčiom užklupo vieną iš šių pusdievių, miegantį kalnų uoloje. Tesalijoje, jie atvedė jį pas savo karvedį. Satyras leido nerišlius garsus ir buvo toks grasus pažiūrėti ir smardus užuosti, kad Sula iškart liepė sugrąžinti jį atgal.

Viduramžiais satyrai buvo atmenami velnių pavidalu. Žodis „satyra“ lyg ir nėra susijęs su satyru; daugelis etimologų „satyrą“ kildina iš satura lanx – mišrainės; iš čia mišraus turinio literatūros kūrinys, toks kaip Juvenalio satyros.

Egzistuoja legenda, apkeliavusi visas šalis ir visas epochas – pasakojimas apie jūreivius, išlipusius į nematytą salą, kuri paskui nugrimzta į jūrą ir paskandina jus, nes toji sala yra gyva būtybė. Ši išmonė minima Sindbado kelionėje ir VI „Pašėlusio Rolando“ giesmės 37 eilutėje „tikėjom, jog tai buvo nedidelė sala“; airių Šv. Brendano legendoje ir graikų Aleksandrijos bestiarijuje; švedų dvasininko Olavo Magnuso [(1490-1557) – švedų dvasininkas] veikale „Šiaurės tautų istorijoje“ (Roma, 1555) r šioje „Prarasto rojaus“ pradžios ištraukoje, kur Šėtonas, „per visą ilgį išsitiesęs“, lyginamas subranginiu (203-208):

Kaip jūrų milžinas Leviatanas,

Liūliuojamas norvegiškos putos,

Įmigęs švokščia, o laivavedys

Nakties tamsoj palaikęs jį sala

Ir inkarą išmetęs tarp žvynų

Užuovėjoj švartuojas, kol naktis

Užlieją jūrą ir gaišuoja rytas, -

Taip guli surakintas grandine

Šėtonas virš ugninės jūros

Per visą ilgį išsitiesęs...

Paradoksalu, bet viena iš ankstyviausių šios legendos versijų buvo pateikta jai nuneigti. Ją užrašė „Gyvūnų knygoje“ al-Jahizas [(776-868) – labai produktyvus arabų teologas ir mokslininkas, rašęs įvairiausiomis temomis], IX amžiuje gyvenęs musulmonų zoologas... pateikia jo tekstą: „O dėl saratano tai dar niekad nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų jį matęs savo akimis.

Kai kurie jūreiviai pasakoja, jog jiems tekę plaukti pro jūrų salas, kuriose jie matę miškingus slėnius ir plyčius uolose, ir jie išlipę į krantą ir užkūrę laužą, o kada liepsnų karštis pasiekė saratano nugarą, tas žvėris ėmė grimzti į vandenį su žmonėmis ir visais augalais ant jo kupros, ir tik tie, kurie mokėjo plaukti, išsigelbėjo. “

Tokios istorijos pranoksta drąsiausias, lakiausias išmones.

O dabar perskaitykime Al-Kazvinio, XIII amžiaus arabiškai rašiusio persų kosmografo, tekstą. Ši ištrauka paimta iš jo veikalo, pavadinto „Kūrinijos stebuklai“, ir byloja štai ką: „O dėl jūros vėžlio tai jis toks didelis, kad žmonės laivuose dažnai jį palaiko sala. Vienas pirklys papasakojo: „Plaukdami jūra mes pamatėme žalią salą, taigi išlipome į krantą ir iškasėme duobes, kad užkurtume laužąir išsivirtume maisto. Staiga sala ėmė drebėti, o jūreiviai – šaukti: „Atgal į laivą! Tai – vėžlys! Ugnies karštis jį pažadino, ir mes žūsim čia pasilikę!“““

Šią istoriją pakartoja „Šv. Brendano pasakojimas“: „Ir tuomet jie nuplaukė tolyn, ir netrukus pasiekė tą žemę; prie kranto buvo negilu, kai kur styrojo uolos, bet galų gale jie surado salelę, kuri jiems atrodė saugi, ir užkūrė ten laužą, kad išsivirtų valgio, o šventasis Brendanas pasiliko laive. Ir kai laužas įsidegė, o mėsa ėmė kepti, salelė sukrutėjo; persigandę vienuoliai tekinį grįžo į laivą palikę ir laužą, ir kepsnį, ir labai stebėjosi šituo judėjimu. Ošventasis Brendanas juos nuramino pasakęs, kad tai milžinė žuvis „jaskonė“, kuri dieną naktį mėgina nasrais pačiupti savo uodegą, bet yra tokia didelė, kad jai niekaip šitai nepavyksta.“

Anglosaksų „Eseksų knygos“ bestiarijuje pavojingoji sala yra „klastūnas“ banginis, tyčia klaidinantis jūrų keliautojus. Jie įsitaiso ant jo nugaros, kad pailsėtų nuo jūros darbų, kai staiga Okeano Svečias panyra ir žmonės nuskęsta. Graikų bestiarijuje banginis simbolizuoja paleistuvę iš Patarlių knygos (5,5): „Jos kojos žengia į mirtį, jos žingsniai veda į pragarą“; anglosaksų bestiarijuje jis simbolizuoja Šėtoną ir Blogį. Tokią pat simbolinė reikšmę suteikia ir „Mobi Dikas“, parašytas dešimčia šimtmečių vėliau.

<Sielų rijikas>

Egzistuoja įdomus literatūrinis žanras, savaime atsiradęs skirtinguose kraštuose ir skirtingu metu. Tai – mirusiųjų po Anapilį vadovas. Swedenborgo „Apie dangų ir pragarą“, gnostikų raštai, tibetiečių knyga „bardo Tiodol“ (kurią, anot Evanso-Wentzo [(1878-1965) – amerikiečių antropologas ir tibetologas] derėtų versti „Išsilaisvinimas pomirtiniame tarpsnyje klausantis pamokslų“) ir Egipto „Mirusiųjų knyga“ – tai tik keletas šio žanro kūrinių. Dviejų paskutiniųjų knygų panašumai ir skirtumai patraukė ezoterinių mokslų žinovų dėmesį, o mums gana prisiminti, kad Tibeto vadove anas pasaulis yra tokia pat iliuzija kaip ir žemiškasis, nors egiptiečiams jis realiai ir objektyviai egzistuoja.

Abiejuose tekstuose vaizduojama teismo scena, vykstanti dievybių kolegijos akivaizdoje, o kai kurios tų dievybių turi beždžionių galvas; abiejuose simboliškai sveriami blogi ir geri darbai. „Mirusiųjų knygoje“ sveriama širdis ir plunksna, mat „širdis simbolizuoja mirusiojo elgseną ar sąžinę, o plunksna – griežtą teisingumą“. „Bardo Tiodole“ ant svarstyklių lėkštelių dedami balti ir juodi akmenukai. Tibetiečiai turi demonų ar velnių, kurie veda nuteistuosius į apsivalymo vietą pragare; o egiptiečiai turi nuožmią pabaisą, baudžiančią bloguosius, Sielų rijiką.

Mirusysis prisiekia, jog, būdamas gyvas, nevertęs nieko badauti ar sielvartauti, nieko nenužudęs ir nevertęs kitų žudyti, nevogęs mirusiesiems skirto maisto, nesukčiavęs sverdamas, negailėjęs pieno vaiko lūpoms, prievarta nevaręs gyvulių iš ganyklų, raizgais negaudęs dievų paukščių.

Jeigu jis meluoja, keturiasdešimt du teisėjai atiduoda jį Rijikui suėsti; „Šio galva kaip krokodilo, liemuo kaip liūto, o pasturgalis kaip begemoto“. Rijikui padeda kita baidyklė – Babajus, apie kurį žinome tik tai, kad jo išvaizda šiurpi, o Plutarchas jį tapatina Titanu, Chimeros tėvu.

Egipto paminklų sfinksas (Herodoto vadinamas androshinx, arba vyru sfinksu, kad atskirtų jį nuo graikų sfinkso) – tai rymantis liūtas žmogaus galva; jis sergėjo šventyklas ir antkapius ir, manoma, simbolizavo karaliaus valdžią. Kiti sfinksai Karnako menėse turi avino, Amono švento gyvūno, galvą. Asirai vaizdavo sfinksą kaip sparnuotą jautį barzdoto žmogaus veidu ir karūna ant galvos; toks atvaizdas įprastas persų gemų motyvas....

Graikų sfinksas turi moters galvą ir krūtinę, paukščio sparnus ir liūto kūną bei letenas. Kitų nuomone, jis turi šuns kūną ir gyvatės uodegą. Padavimas byloja, kad sfinksas siaubė Tėbų apylinkes užmindamas mįsles (mat jis mokėjo kalbėti) ir visus, neįminusius mįslės, sudraskydavo. Edipą, Jokastės sūnų, sfinksas paklausė: „Kas turi keturias, dvi ir tris kojas, ir kuo daugiau kojų, tuo jis silpnesnis?“ (Šitaip byloja seniausia mito versija. Ilgainiui mįslė virto metafora, žmogaus gyvenimą prilyginusia vienai dienai. Dabar klausimas skamba taip: „kas ryte vaikšto keturiomis, dieną – dviem, o vakare – trim kojom?“) Edipas atspėjo, kad žmogus: vaikystėje jis šliaužioja keturpėsčias, suaugęs vaikšto dviem kojom, o senatvėje – su lazda. Mįslę įminus, sfinksas puolė nuo uolos ir užsimušė.

Maždaug 1849 m. De Quincey [(1785-1859) – anglų rašytojas, eseistas. Išgarsėjo autobiografine knyga „Anglų opiomano išpažintis“, kur aprašė narkotikų sukeltas ekstazės būsenas ir pragariškas kančias] pasiūlė tokį aiškinimą, papildantį tradicinį variantą. Pasak jo, mįslės subjektas yra ne tiek žmogus apskritai, kiek pats Edipas konkrečiai, našlaitis ir bejėgis kūdikystėje, vienišas suaugęs ir, atėjus aklai ir beviltiškai senatvei, atsirėmęs į Antigonę.

...Paracelsas, XVI amžiaus šveicarų alchemikas ir gydytojas, (keturioms stichijoms) davė tokius vardus: gnomai – žemės dvasios, nimfos – vandens, salamandros – ugnies, o silfai arba silfidės – oro...

Niekas daugiau nebetiki silfais, tačiau pats žodis vartojamas kaip lėkštas komplimentas lieknai merginai (silfidei( apibūdinti. Silfai užima tarpinę grandį tarp antgamtinių ir gamtinių būtybių; jų tikrai nepamiršo romantizmo poetai ir baletas.

Simurgas yra nemirtingas paukštis, sukantis lizdą Pažinimo medžio šakose; Burtonas jį lygina su ereliu, kuris, anot „Jaunesniosios Edos“, esti visažinis ir tupi Igdrasilo, Pasaulio medžio, viršūnėje. (...)

Pirminiuose šaltiniuose Simurgas yra kur kas svarbesnė būtybė Firdousi [(940 – 1025) – žymiausias persų poetas] „Šachnamė“, kurioje surinktos ir eilėmis atpasakotos senovinės iranėnų legendos, jį vadina Zalio, poemos herojaus tėvo, įtėviu; XII amžiuje Faridas ad Dinas Attaras [(1136 - 1219) – persų poetas. Iš profesijos – vaistininkas. Domėjosi mistikų sufijų veikla ir kūryba] paverčia Simurgą dievybės simboliu poemoje „Paukščių šneka“. Maždaug 4500 dvieilių turinčios alegorijos turinys – stulbinantis. Tolimuose kraštuose gyvenantis paukščių karalius Simurgas numeta vieną iš savo nuostabių plunksnų kažkur Kinijos viduryje; tatai sužinoję kiti paukščiai, kuriems jau įsipyko tarpusavio nesantaika, nutarią jį surasti. Jie žino, kad karaliaus vardas reiškia „trisdešimt paukščių“; žino, kad jo rūmai stūkso ant Kafo kalno ar kalnų grandinės, žiedu juosiančios žemę. Iš pradžių kai kurie paukščiai pabūgsta: lakštingala teisinasi meile rožei, papūga – savo grožiu, dėl kurio ji gyvena patupdyta į narvelį; kurapkai gaila savo lizdo tarp kalvų, garniui – pelkės, o pelėdai – griuvėsių. Galop jie visi leidžiasi pavojingos kelionėn ir įveikia septynias lygumas arba jūras; priešpaskutinė vadinosi „Svaigulys“, paskutinė – „Išnykimas“. Daug maldininkų pasitraukia, nemažai žūva. Trisdešimtukas apsivalęs per kančias, pasiekia viršūnę, kur gyvena Simurgas. Galiausiai paukščiai jį pamato; čia suvokia, kad jie ir yra Simurgas ir kad Simurgas – kiekvienas jų atskirai ir visi kartu...

Al-Kazvinis traktate „Kūrinijos stebuklai“ teigia, kad Simurgas Anka gyvena tūkstantis septynis šimtus metų; jo sūnui paaugus, tėvas susidegina ant laidotuvių laužo. „Mums tai primena Feniksą“.

Ilgainiui sirenų pavidalas pakito. Pirmasis jų istorikas, Homeras, dvyliktoje „Odisėjos“ knygoje mums nepasakė, kaip jos atrodo; Ovidijaus nuomone, jos paukščiai rusvomis plunksnomis ir merginų veidais; Apolonijui Rodiečiui jos nuo galvos iki liemens – moterys, o žemiau – jūrų paukščiai; ispanų dramaturgas Tirs ode Molina jas įsivaizduoja kaip „pusiau moteris, pusiau žuvis“. Nemažiau ginčų kelia ir jų prigimtis; Lampriere‘as savo klasikiniame žodyne vadina jas nimfomis, Quicherat [(1799-1884) prancūzų kalbininkas ir leksikografas] žodyne jos yra pabaisos, o Grimalio [(1912-1996) – prancūzų filologas klasikas ir antikinė kultūros žinovas] – demonai. Gyvena jos vienoje saloje į vakarus, netoli Kirkės salos...

„Odisėjoje“ pasakojama, kad sirenos vilioja ir skandina jūrininkus ir kad Odisėjas, norėdamas paklausyti jų giesmės ir išlikti gyvas, savo bendrakeleiviams vašku užpildė ausis, o pats įsakė jį pririšti prie laivo stiebo. Jį gundžiusios strėnos žadėjo jam visažinystę...

Vienoje mitologijos žinovo Apolodoro „Bibliotekos“ sakmėje pasakojama, kad Orfėjas argonautų laive giedojo saldžiau už sirenas, todėl šios metėsi į jūrą ir virto uolomis, nes joms buvo lemta mirti, kai jų burtams atsispiria mirtingasis. Taip pat ir sfinksas, įminus jo mįslę, stačia galva puolė prie uolos.

VI amžiuje šiaurės Velse žvejai pagavo ir pakrikštijo sireną, o kai kuriuose senoviniuose kalendoriuose ji vadinama Murgenos vardu. Kita sirena 1403 metais prasmuko pro užtvankos plyšį ir apsistojo Harleme iki pat savo dienų pabaigos. Niekas nesuprato, ką ji kalbą, tačiau išmoko austi ir instinktyviai garbino kryžių. Vienas XVI amžiaus metraštininkas samprotavo, kad ji nebuvo žuvis, nes mokėjo austi, ir ne moteris, nes galėjo gyventi vandenyje.

Anglų kalba klasikinė sirena (siren) nuo undinės (mermaid) skiriasi žuvies uodega. Pastarosios įvaizdis atsirado turbūt nusižiūrėjus į tritonus, Poseidono palydos dievybes.

Dešimtoje Platono „Valstybės“ knygoje aštuonios sirenos valdo aštuonių koncentrinių dangaus sferų judėjimą.

„Sirena – pramanytas jūrų gyvūnas“, - teigia vienas tiesmukas žodynas.

<Šimtagalvė>

Šimtagalvė žuvis, kurią pagimdė šimtai piktų žodžių, ištartų per visais kitais atžvilgiais nepriekaištingą gyvenimą. Vienoje kinų Budos biografijoje pasakojama, jog kartą jis sutiko prie upės žvejus, traukiančius tinklą. Vargais negalais jie išvilko į krantą milžinišką žuvį: viena jos galva buvo kaip beždžionės, kita – kaip šuns, trečioji – kaip arklio, ketvirtoji – kaip lapės, penktoji – kaip kiaulės, šeštoji – kaip tigro ir taip toliau iki šimto.

- Tu Kapila? – paklausė Buda.

- Taip, tai aš, - atsakė šimtagalvė ir išleido kvapą.

Buda paaiškino savo mokiniams, kad ankstesniame gyvenime Kapila buvo Brahmanas, tapęs vienuoliu ir neprilygstamu šventųjų žinovu. Kai jo bendramoksliai klaidingai perskaitydavo žodį, Kapila vadindavo juos asilo galva, šuns galva, arklio galva ir panašiai. Po mirties dėl užgaulių žodžių suformuotos karmos jis atgimė kaip jūrų pabaisa, slegiamia visų tų galvų, kuriomis apdalydavo savo bendramokslius.

Anglijoje įsigalėjusi krikščionybė valkirijas (arba „tas, kurios išsirenka nužudytuosius“) nustūmė į kaimus, kur jos išsigimė ir tapo raganomis; skandinavų šalyse pagoniškų mitų milžinai, gyvenę Jutunheime ir kovoję su dievu Toru, pavirto kaimo troliais. Kosmogonijoje „Vyresniosios Edos“ pradžioje mes skaitome, kad per Dievų Sutemas milžinai kartu su vilku ir gyvate užkops vaivorykšte-tiltu Biverstu, šis nuo jų svorio įgrius ir po nuolaužom palaidos pasaulį. Liaudies tikėjimų troliai – kvaili, pikti elfai; jų buveinės – kalnų urvai ar apgriuvusios lūšnos. Kilmingiausi troliai turi dvi ar net tris galvas.

Henriko Ibseno poetinė drama „Petras Giuntas (1867)“ laidavo troliams nemirtingumą. Pirmiausia, Ibsenas vaizduoja trolius kaip patriotus. Jie galvoja – ar bent jau stengiasi galvoti, - kad jų verdama dvoki buza yra nepaprastai skani, o pašiūrės – rūmai. Kad Peras Giuntas nematytų aplinkinio purvo ir už jo tekančios princesės bjaurumo, troliai siūlosi išdurti jam akis.

Okeanas mums yra jūra arba jūrų sistema; graikams jis buvo tiesiog upė, žiedu juosianti žemę. Iš jos išteka visos upės, bet jis pats neturi nei ištakų, nei žiočių. Jis taip pat buvo dievas arba Titanas, gal seniausias iš Titanų, nes Miegas keturioliktoje „Iliados“ giesmėje vadina jį dievų kilmės šaltiniu. Hesidoto „Teogonijoje“ jis yra visų pasaulio upių – iš viso trijų tūkstančių – tėvas, o svarbiausios jų – Alfėjas ir Nilas. Paprastai upė-okeanas būdavo vaizduojamas kaip senis su vilnijančia barzda; šimtmečiams slenkant, žmonės sugalvojo geresnį simbolį.

Herakleitas teigė, kad rato apskritimo pradžia ir pabaiga bendra. Britanijos muziejuje laikomas III amžiaus graikų amuletas pateikia geriausią begalybės iliustraciją: savo uodegą kandančią gyvatę ar, pakartojant nuostabius Argentinos poeto Martinezo Estrada‘os, „nuo uodegos prasidedančią gyvatę“. Istorija byloja, kad Marija Stiuart, Škotijos karalienė, išgraviravo ant auksinio žiedo žodžius „Mano pradžia – tai mano pabaiga“, matyt, turėdama galvoje, kad tikrasis gyvenimas prasideda po mirties. Uroboras (ouroboros graikų kalba reiškia „ryjantis savo uodegą“) – mokslinis šios būtybės pavadinimas, tapęs viduramžių alchemikų simboliu. Smalsesniems skaitytojams nurodome Jungo knygą „Psichologija ir alchemija“...

Žemę žiedu juosianti gyvatė yra ir skandinavų kosmologijoje; ten ji vadinama Midgardsormu – pažodžiui „vidurinio kiemo kirminu“, o vidurinis kiemas reiškia žemę. Snoris Sturlusonas „Jaunesniojoje Edoje“ mini, kad Lokis yra vilko ir gyvatės tėvas. Orakulas perspėjo dievus, kad šios pabaisos pražudys žemę. Dievai sukaustė vilką Fenrį grandine, pagaminta iš šešių nebūtų dalykų... Gyvatę Jormungandą jie „į žemę supančią jūrą, kur jis užaugo toks didelis, jog dabar apjuosė žemę ir kandžioja savo uodegą“.

Jotunheime, milžinų žemėje, Utgardlokis skiria užduotį Torui – pakelti nuo žemės katę; Toras stengiasi iš visų jėgų, tačiau nuo žemės atplėšia tik vieną katės leteną. Iš tiesų ši katė yra gyvatė Jormungandas. Toras buvo tapęs burtų auka.

Senosiose germanų kalbose valkirija reiškia „ta, kuri išsirenka nužudytuosius“. Mes nežinome, kaip Vokietijos ar Austrijos tautos jas įsivaizdavo; skandinavų mitologija jas piešia kaip dailias ginkluotas merginas. Paprastai jų būna trys, nors „Edose“ minima daugiau kaip tuzinas.

Liaudies pasakose js renka kautynėse žuvusių karių sielas ir nuneša į epinį Odino rojų. Tenai, Valhaloje, Žuvusių Pilyje, kurios bokštai auksiniai ir kurią apšviečia ne ugnis, o žybsintys kardai, kariai iki mirties kovoja nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Tie, kurie kaudamiesi žuvo, vėl atgyja ir dalyvauja dievų puotoje, kur jie valgo nemirtingojo šerno mėsą ir geria iš neišsenkančių midaus ragų. Nepabaigiamos kovos įvaizdis, ko gero, atkeliavo iš keltų.

Anglosaksiškas užkeikimas nuo netikėtų dieglių apibūdina valkirijas jų neįvardydamas; jo tekstas, išverstas Stopfordo A. Brooke‘o [(1832-1916) – airių dvasininkas, anglų literatūros tyrinėtojas], skamba taip: „Griausmų griausmai grūmėte gruma joms jojant virš žemės; / Jų širdys rūste rūstėja šuoliuojant virš kalnų!... / Nes narsios mergelės sutelkė visą galią...“

Kai sustiprėjo krikščionybės įtaka, valkirijų įvaizdis sumenko; viduramžių Anglijoje teisėjas vieną nelaimingą moterį, apkaltino ją valkiryste, tai yra raganyste, nuteisė sudeginti ant laužo.

<Vėžlių motina>

... Kinų supratimu (tuometiniu, kada mitai buvo reikšmingi), dangus yra pusrutulio formos, o žemė – keturkampė, todėl vėžlys išlenktu ir plokščiu viršum jiems rodėsi kaip pasaulio vaizdinys arba modelis. Maža to, vėžliai gyvena komiškai ilgai; natūralu, kad jie laikomi (drauge su vienaragiu, drakonu, feniksu ir tigru) dvasines galias turinčiais gyvūnais, o pranašautojai iš piešinio ant jų šarvų buria ateitį.

<Vienaakės būtybės>

Žodžiu „monoklis“, pirmiau negu jis buvo pavadintas optiniu prietaisu, buvo vadinami vienaakiai padarai. (...)

Ciklopai buvo ne vienintelė vienaakių žmonių padermė, Plinijus (VII, 2) taip pat mini arimaspus: „skiriamus pagal jų žymę – jie turi tik vieną akį kaktoje ir nuolat kariauja dėl aukso kasyklų, ypač su grifais, sparnuotais plėšrūnais... arimapsai plėšikauja ir iš jų (laukinių padarų) atima auksą.“

Penkiais šimtmečiais anksčiau pirmasis enciklopedininkas Herodotas Halikarnasietis rašė (III, 116): „Europos šiaurėje, atrodo, yra labai daug aukso. Negaliu tiksliai pasakyti, iš kur jį gauna, bet pasakojama, kad vienaakiai žmonės arimapsai jį atima iš grifų... “

Pirmasis vienaragio aprašymas maždaug sutampa su paskutiniuoju. Keturi šimtai metų pr. Kr. Graikų istorikas ir gydytojas Ktesijus rašė, kad Indijos karalystėse veisiasi labao eiklūs laukiniai asilai baltu kailiu, purpurinėm galvom, mėlynom akim ir smailiu ragu kaktoje; to rago pamatas – baltas, galiukas raudonas, o vidurys – juodas. Plinijus buvo išsamesnis (VIII, 21): „Visų nuožmiausias ir pikčiausias žvėris yra vienaragis...kūnu primena arklį, galva – elnią, kojomis – dramblį, o uodega – šerną...“

~1892 m. orientalistas Schraderis iškėlė mintį, kad vienaragio įvaizdį graikams galėjo įteigti kai kurie persų bareljefai, vaizduojantys jaučio profilį su vienu ragu.

... Kitas vienaragio priešas yra liūtas, ir vienos painios alegorinės poemos „Fėjų karalienė“ posmas vaizduoja jų dvikovą... Šios eilės sukurtos XVI amžiuje; XVIII amžiaus pradžioje, Anglijos karalystei susivienijus su Škotija, Didžiosios Britanijos herbe anglų leopardas, arba liūtas, susijungė su škotų vienaragiu. (...)

... Leonardo da Vinci vienaragio sugavimą aiškina žvėries goslumu, per kurį jis pamiršta savo nuožmumą, per kurį jis pamiršta savo nuožmumą – jis guldo galvą ant merginos kelių, tuomet medžiotojai jį ir pagauna. Šventoji Dvasia, Jėzus Kristus, Jungas knygoje „Psichologija ir alchemija“ dėsto ir analizuoja šių simbolių istoriją.

Kresnas arkliukas priekinėmis antilopės kojomis, ožio barzda ir ilgu įviju ragu, styrančiu kaktoje, - taip dažniausiai vaizduojamas šis pramanytas gyvūnas.

<Kinų vienaragis>

Kinų vienaragis, cilinas, yra vienas iš keturių gėrį nešančių gyvūnų; kiti trys – drakonas, feniksas ir vėžlys. Vienaragis – svarbiausias iš 360 sausumos gyvūnų. Jo liemuo – elnio, uodega – jaučio ir arklio kanopos. Trumpas jo ragas, augantis iš kaktos, yra vien iš mėsos... Jo pasirodymas pranašauja užgimsiant teisingą valdovą... normali jo gyvenimo trukmė – tūkstantis metų.

Kai Konfucijaus motina įsčiose jį nešiojo, penkių planetų dvasios atnešė jai gyvūną „karvės kūnu, drakono žvynais ir su ragu kaktoje“. Taip Soothillis [(1861-1935) – anglų kinologas ir vertėjas] pasakoja apie šį apreiškimą; Wilhelmo [(1873-1930) – vokiečių kinologas, išvertęs Daodejing, Yijing ir kt.] pateiktas variantas byloja, kad gyvūnas pasirodė pats ir išspjovė nefrito lentelę, ant kurios buvo parašyta: „Kalnų krištolo (vandens esmės) sūnau, kai dinastija žlugs, tu valdysi kaip valdovas be sosto.“ (...)

<Žydų demonai>

Prietaringieji žydai įsivaizdavo, jog tarp kūniškojo ir dvasiškojo pasaulių egzistuoja vidurinis pasaulis, kuriame tiršta nuo angelų ir demonų, o jo gyventojų surašymas pranoksta visas aritmetines galimybes. Ilgainiui Egiptas, Babilonija ir Persija dar daugiau praturtino šį fantastišką pasaulį. Galbūt dėl krikščionybės įtakos (spėja Trachtenbergas [(1904-1959) – klasikinių mitologinių tyrinėjimų „Žydų magija ir prietarai“, „Velnias ir žydai“ autorius]) demonologija, arba velniosaka, susilaukė mažiau dėmesio negu angelologija, arba angelosaka.

... XIII amžiuje žydų demonologiją papildė lotynų, prancūzų ir vokiečių nelabieji, kurie galiausiai susimaišė su Talmude minimais velniais.

2015 m. sausio 9 d., penktadienis

Jorge Luis Borges‘o – „Pramanytų būtybių knygos“ ištraukos

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą