Benagrinėjant Franco Kafkos „Ameriką“ arba „Pražuvėlį“

Karlas Rosmanas laivu atplaukia į Ameriką. Išsilaipindamas jis liepia pažįstamui pasaugoti lagaminą, kol šis pasiims pamirštą triume skėtį. Tačiau jau čia pat prasideda absurdo jausmas: „koridorius, kuris jam būtų labai sutrumpinęs kelią, pirmąsyk buvo užrakintas..., tad turėjo vėl leistis į sunkias paieškas laiptais, sekinančiais viens po kito, be perstogės vingiuojančiais koridoriais... visiškai pasiklydo“. Karlas pabeldęs į pirmas pasitaikiusias kajutės duris patenka pas kūriką. Lagaminas, o tuo labiau skėtis, nugrimzta į praeitį ir nežinomybę ir skubėjimas jų ieškoti nebetenka prasmės, nes veikiausiai jie pavogti. Kūrikas pradėjo bėdotis Karlui, jog jį meta iš laivo, tad šis, kadangi laive jau nieko nebėra, visų pirma, nusprendžia nueiti į kontorą ir išsakyti savo nuomonę, na o po to bus galimos ir lagamino paieškos. Patekę į tą kabinetą, kur buvo vyriausiasis kasininkas, kūrikas nieko nepešė ir tuomet iniciatyvos ėmėsi Karlas, jis kreipėsi ne tik į kasininką,bet ir į ponus esančius ten, kurių vienas buvo laivo kapitonas. Iniciatyva pasiteisino ir kapitonas davė leidimą pasisakyti laivo kūrikui, tačiau kuo daugiau kūrikas kalbėjo, tuo mažiau jo klausėsi ten esantys ponai, kapitonas ir kasininkai... Galų gale vienas ponas, pasiteiravo Karlo pavardės ir kai šis atsakė jam, senis prisistatė esąs jo dėdė, kuris papasakoja absurdišką istoriją, kaip jis sužinojo, kad Karlas atvyks į Ameriką ir dar būtent tuo laivu. Dėdė sūnėną rado absurdišku būdu taip pat. Kūrikui po Karlo ir Jakobo (sūnėno ir dėdės) susipažinimo, darėsi nepavydėtina situacija: į kabinetą kapitono kvietimu atėjo liudytojai prieš kūriką (kūrikas, jau prieš įeinant liudytojams, buvo visiškai susitaikęs su savo esama situacija).

Dėdė buvo ir senatorius, ir verslininkas: „Karlo kambarys buvo septintame aukšte, šešis žemutinius to namo aukštus ir dar tris po žeme užėmė dėdės biznio patalpos.“ (veikiausiai tai alegorija į Kafkos tėvo kontorą, nes, iš esmės, visos jo knygos yra, tam tikra prasme, susijusios su tėvu, vienaip ar kitaip. Kūrikas taip pat savotiškai simbolizuoja tėvą: „Karlas gerai įsižiūrėjo į dėdę... ir suabejojo, ar tas žmogus kada nors jam galės pakeisti kūriką“).

Per vakarienę ponas Polanderis (Karlo dėdės biznio partneris – bankininkas) pakvietė atvažiuoti Karlui į jo dvarą. Karlas paprašė dėdės leidimo ir jį gavo, tačiau „nenurodydamas tikslios datos“. Ir jau kitą dieną ponas Polanderis užsuko pas Jakobą pasiimti Karlo. Jo laukė ir Klara (Polanderio dukra). Dėdė jam tarsi leidimą davė, tačiau tuo pat metu sakė, jog dėl to jis praleisiąs kitos dienos jojimo treniruotes ir anglų pamokas. Atrodė, kad yra be galo svarbūs tie Karlo mokslai ir jokiu būdu negali būti trikdomi. [Polanderis]: „Aš tada poryt anksti vėl atvežčiau atgal?“ [Dėdė]: „Jokiu būdu. Aš negaliu leisti taip sujaukti jo mokslą“. Kuomet Karlas grįžo susiruošęs išvykai pas Polanderį, kambaryje terado tik jį – dėdė jau buvo išėjęs. Tai simboliškai parodo, jog bręsta tam tikras konfliktas tarp veikėjų, nes, tam tikra prasme, nebylus konfliktas jau savotiškai yra įvykęs.

Taip pat kaip savotiškas pavojaus ženklas pavaizduojama akimirka, kuomet Polanderis atveža Karlą į savo vilą Niujorko užmiestyje: „ Mes atvažiavom, - pasakė ponas Polanderis kaip tik tokią vieną Karlo praknapsėtą akimirką.“

Čia iš esmės tik Kafkai būdingas pasakojimas: kaip tik tuo metu kai atvažiavo į vilą, esančią tolokai už Niujorko (kiek toli, sprendimas yra gana subjektyvus, nes tegalima suprasti tik iš Karlo nuovargio išlipusi š automobilio) jų jau laukė Klara. Karlas savęs klausia: „Negi ji laukė mūsų prie vartų?“, o, pasirodo, kad prieš akimirką atvažiavo dar vienas svečias ir, be to, paaiškėja, kad tas svečias (visą kelią? Tai apeliuotų į tai, kad važiavo tas svečias galimai iš dėdės namų) važiavo priešais juos. Polanderis taip pat siūlosi Karlą nuvežti atgal pas dėdę. Tačiau toks sprendimas, buvo niekam tikęs, nes jau buvo per vėlu.

„Pirmieji pono Gryno žodžiai prie stalo buvo apie tai, kad Karlas gavo dėdės leidimą šiai išvykai... Jis beje, akcentavo..., kad iš pradžių visai neketino daryti šio netikėto vizito.“ Gryno elgesį prie stalo galima interpretuoti kaip psichologinį spaudimą Karlui: „Ir (Karlas) kentė, kad Grynas, tas senas, vėtytas ir mėtytas Niujorko viengungis su aiškiais ketinimais, liestų Klarą, įžeidinėtų Karlą, Polanderio svečią ar bent jau elgtųsi su juo kaip su vaiku ir stiprintųsi bei ruoštųsi nežinia kam“. Jeigu nagrinėtume tik Kafkos šį kūrinį konkrečiai, tai pastaroji citata atskleidžia apie akivaizdų nerimo, nežinomybės ir pavojaus jausmą. Dėl Gryno pagrindinis kūrinio veikėjas šioje situacijoje yra įvaromas į kampą; visos Gryno strėlės sminga į jį, o šis neturi jokių priemonių apsiginti arba tos priemonės nėra veiksmingos. Visa tai suvirškinus kitokioje plotmėje jei šio kūrinio ištrauką suprojektuotume realiame Kafkos gyvenime, tai rastume jo (Karlo) ir Kafkos tėvo (Gryno) panašumų, nes „Laiške tėvui“ Kafka rašė: „Mano rašiniai bylojo apie tave, ten aš tik liejau tuos skundus, kurių negalėjau išlieti tau ant krūtinės. Tai buvo tyčia vilkinamas atsisveikinimas su tavimi“. Taigi, kaip jau esu rašęs pradžioje, iš esmės, visos Kafkos knygos, vienaip ar kitaip yra susijusios su tėvu ir vieną iš tėvo pavidalų čia atspindi ponas Grynas. „Pono Gryno cigaras, Polanderio dovana, tokio storumo, apie kokį tėvas namie kartais mėgo pakalbėti, bet pats, ko gero, niekada nebuvo matęs akimis, skleidė dūmus salėje ir nešė Gryno įtaką į tokius kampus ir nišas, kur jis pats niekada nebūtų įlindęs.“ Tai galima interpretuoti kaip Kafkos tėvo daroma įtaka sūnui, be to, čia taip pat buvo užsimintas tėvas... Šiam teiginiui sustiprinti, galima pasiremti tais žmonėmis, kurie „skrodė ir narstė“ Kafkos kūrinius „po kaulelį“: „Kafka suprato, jog jis neskirtas vedybiniam gyvenimui, nors santuoka jam gal ir būtų padėjusi išsivaduoti iš tėvo įtakos... Kafka gerai suprato, kad nei vedybos, nei geografinis atstumas nepadės ištrūkti iš tėvo nelaisvės, nes jame taip pat slypi tėvo dalis.“ Taigi Gryno/tėvo įtaka patenka visur ir sklinda kaip dūmas, Karlas/Kafka negali nuo tos Gryno/tėvo įtakos niekur pabėgti, nes jis ir pats tais pačiais dūmais kvėpuoja, nes ir jame slypi tėvo dalis!

Eilinį kartą galima rasti vėl ir vėl panašius patvirtinimus: „judviejų (Karlo ir Gryno) santykiai ilgainiui baigsis vieno pergale ir kito sunaikinimu.“

Ponas Grynas Karlui įteikė jo dėdės laišką vidurnaktį Polanderio viloje. Laiške rašo pats Karlo dėdė ir atsisako jo dėl savo principingumo. Motyvuojama tuo, kad Karlas išvyko su Polanderiu prieš dėdės valią. Taip pat tame laiške buvo priminta, kad Grynas grąžintų Karlui laive paliktus daiktus: lagaminą ir lietsargį. Kitaip sakant, tam tikra prasme, Karlui vėlgi pasisekė: jis atgavo daiktus, kuriuos pametė prieš pat susitikdamas su dėde laive. Tuos daiktus rado laive Šubalas – tas pats asmuo ant kurio liejo pyktį kūrikas, kurį Karlas ir sutiko ieškodamas savo pamestų daiktų... Kafkos kūryboje – vieni netikėtumai ir sutapimai, o veiksmo scenarijai vykdomi tarsi sniego lavina... Dedant paskutinį štrichą apie dėdę verta pasakyti tai, kad ponas Grynas Karlui įteikė bilietą į San Franciską, nes „čia visur, kuo tik bandytumėte užsiimti, rankas prikišęs jūsų dėdė, o mums reikia visokiais būdais vengti susitikimo.“ Taip pat verta paminėti, kad pagrindinis kūrinio veikėjas – Karlas Rosmanas, tam tikra prasme, pačių tėvų buvo ištremtas iš Europos į Ameriką, na, o dėdės geriausias draugas įteikia jam bilietą į kitą Amerikos pakraštį, t.y. vėl ištremia jį nuo dėdės (o ar dėdė jam yra tikras giminaitis yra labai abejotina).

Užeigoje Karlas paprašo paties pigiausio kambario išsimiegoti ir ten sutinka du „šunsnukius“: Robinsoną ir Delamaršą. Dabar Karlas patenka į jų įtakos sferą ir, tam tikra prasme, yra jų įkaitas. Jie abu šaltkalviai, tačiau neranda darbo Niujorke ir einą į kitą miestą. Sakosi ir jie galėsią netgi padėti Karlui susirasti darbo, bet „jie jau draugiškai patarė jam nusirengti gražius drabužius, nes jie jam tiktai trukdys ieškant vietos. Kaip tik šiame name esama geros progos jų atsikratyti, mat kambarinė prekiaujanti drabužiais. Jie padėjo Karlui, kuris dėl apsirengimo ne visai sutiko, nusirengti drabužius ir juos išnešė.“     

Robinsonas su Delamaršu keliaudami į Baterfordą ieškotis darbo, sakė Karlui, kad kai tik jie visi trys susirasią darbą, tai: „pinigus dėsią bendron kason, kad atsitiktiniai uždarbio skirtumai tarp draugų išsilygintų.“ Sekantis sakinys parodo Kafkai būdingus prieštaravimus, dvejones ir abejones, kurių apstu jo kūryboje: „Bendra kasa Karlui nepatiko, nors jis, kaip mokinys, žinoma, mažiau gaus negu mokyti darbininkai.“ Keliaudami link Baterfordo šie sustojo „nakvynei“ lauke šalia viešbučio ir Karlui liepė, jog šis už savo pinigus nupirktų jiems maisto. Sugrįžęs Karlas rado juos užmigusius, o šalia jų – išvartytas lagaminas. Karlas pasigedo savo tėvų nuotraukos, kuri jam buvo svarbesnė negu visas lagamine ir jame esantys daiktai.

Dėl vyriausiosios virėjos geraširdiškumo, Karlą pakviečiamas per kelnerį į viešbutį tam, kad, savaime suprantama, nenakvotų lauke. Kuomet virėja sužinojo, jog jis jau nebežygiuos su savo „draugais“ į Baterfordą, tai virėja jam pasiūlė pasilikti dirbti viešbutyje liftininku (beje, įdomus dalykas yra tas, kad Karlas yra vokietis iš Prahos t.y. visai kaip Kafka). Artima vyriausiajai virėjai yra jos sekretorė, kuri, be abejo, jau šiuo metu vaidina svarbų vaidmenį ir Karlui.

„Karlas dažnai ištisas dvylika valandų praleisdavo stengdamasis užmigti, nors ir labai magėdavo dalyvauti kitų pramogose; bet jam vis atrodė, kad visi kiti turi prieš jį gyvenimo pranašumų, kuriuos jis privalo kompensuoti stropiu darbu ir kai ko atsižadėjimu.“

„Jis dažnai stebėjosi, kaip kitų visiškai nejaudina jų dabartinė padėtis, kaip jie nejaučia jos laikinumo – vyresnių kaip dvidešimties metų liftininkų niekas nelaikė“

Senoji „draugų“ įtaka, pasirodo, niekur nedingo, nes Renelį, Karlo bendradarbį liftininką, užkalbino Delamaršas ir jis teiravosi apie Karlą. Įdomi tolimesnė citata bus tuo, jog ji puikiai apibūdina kaip Kafkos kuriamas pagrindinis personažas yra įtakojamas kitų ir savotiškai tų svetimų įtakų jis yra tarsi valdomas kaip marionetė (tačiau tuo pat metu, pagrindiniai Kafkos kuriami personažai šią įtaką neigia ir, matydami absurdą, stengiasi paaiškinti išsamiai ir pateikti savo tiesą, tačiau toji tiesa yra nubloškiama į šalį ir tuomet vėl Kafkos pagrindiniai veikėjai būna tarsi tampomi už virvučių. Kitaip sakant, nuo absurdo nepabėgsi ir nuo kitų daromos įtakos tau pačiam...): „... priešais viešbutį jį (liftininką Renelį) užkalbinęs vyras, pavarde Delamaršas, ir klausinėjęs apie Karlą. Renelis...pasakęs viską kaip yra, kad Karlas esąs liftininkas, tačiau turįs šansų gauti kitą vietą, nes jį remianti vyriausioji virėja.“ Tačiau būtent šiame Kafkos kūrinyje „Amerika“ arba kitaip vadinamojoje „Pražuvėlis“ jau vos už 10 puslapių nuo paskutinės čia pateiktos knygos citatos Karlui gresia išmetimas iš darbo dėl, savaime suprantama, absurdiškų priežasčių („nors po visko, ką buvo girdėjęs, nebesitikėjo geros baigties.“).

Iškviestas pas vyriausiąjį kelnerį „ant kilimėlio“ Karlas buvo apšauktas. Tame veiksme dalyvavo durininkas taip pat ir, galima sakyti, kad jis atliko prisiekusiojo ir liudininko vaidmenį, Karlas – kaltinamasis be advokato, vyriausiasis kelneris – prokuroras ir teisėjas... Tai galima interpretuoti kaip absurdišką teismo posėdį, kuriame teisiamas žmogus, padaręs menką nusižengimą, tačiau tas nusižengimas, prie kurio „priklijuojami“ nebūti durininko (liudininko) pasakojimai, įgauna lavinos pavidalo naštą ir tampa kraštutinis nusižengimas, su kuriuo taikstytis nebegalima ir jis yra vertas pačios aukščiausios bausmės. Toji aukščiausioji bausmė teisme – mirties bausmė, na, o Karlo atveju – tai atleidimas iš darbo. Taigi teismo procesas vyksta toliau: sniego gniūžtė po truputį virsta į laviną, nes durininkas apkaltina Karlą dėl to, kad šis su juo nesisveikina („... jį glumino tai, kad prieš jį čia buvo du priešai ir kad prie kiekvieno žodžio, kurį jis ištars, jei ne vienas, tai kitas kaip nors prikibs ir išvers į bloga. Todėl jis tylėjo“)... Karlas mintyse susitaiko su savo bausme: „...greitai susikrautų lagaminą ir tyliai išeitų“.

Vyriausiasis kelneris skambina vyriausiajai vyrėjai ir praneša, kad Karlas „...bus galutinai atleistas...nebus perkeltas į jokį kitą darbą, jis visiškai niekam netinkamas. Beje, yra ir kitų nusiskundimų... Taigi tas puikus berniukas, kurį jūs vadinate doros pavyzdžiu, kiekvieną laisvą nuo tarnybos naktį bėgioja į miestą ir grįžta iš jo tiktai rytą. Taip ponia vyriausioji virėja, yra liudytojų...“ Karlas įsiterpia ir mėgina pasiteisinti ir teigia, kad durininkas jį su kažkuo maišo (mat jis po liftininko tarnybos, nekelia kojos iš bendro miegamojo, kuriame būna iki 40 kitų liftininkų), tačiau yra nukenksminamas durininko, o vyriausias kelneris pasako štai ką: „Ko gero, reikėtų iškviesti visus 40 liftininkų ir apklausti kaip liudytojus, tie jį visi, aišku, irgi maišytų...“ Galimas dalykas, jog pats kelneris iš dalies pripažįsta, jog durininkas galėjo suklysti, tačiau gaunama tokia situacija, jog tai tarsi nebeturi jokios reikšmės bausmei. Karlo apkalta dar nesibaigia: prie nebūtų piktadarysčių pridedama ir tai, jog jis apgaudinėjo vyriausiąją virėją, nes dėjosi esąs doras ir mandagus.

Į šį spektaklį buvo pakviestas vyresnysis liftininkas, o taip pat atskubėjo Tereza bei netrukus vyriausioji virėja, kuri panorėjo pakalbėti su Karlu pati asmeniškai, o jį laikančiam durininkui atrėžė: „Paleiskite gi jį jis juk ne koks žmogžudys!“, tačiau virėja dar nežinojo „visos tiesos“ arba tos „tiesos“ dalies, kurią pasakė atėjęs liftininkas kelneriui t.y. apie Robinsoną, kurį Karlas paliko bendrame liftininkų miegamajame išsiblaivyti. Tai pasakius vyriausiajam kelneriui, prisiekusieji rodę palankumą Karlui, buvo priblokšti tokio Karlo poelgio ir blogasis Karlo draugas Robinsonas buvo gyvas įrodymas, kad Karlas gindamasis melavo ir kad juo tikėti negalima, ir kad jis yra kaltas.          

Karlo tardymas po kaulelį vyko toliau... Kitaip sakant, Karlo tiesa buvo paneigiama ir tai ko jis buvo pamiršęs pasakyti, panaudojama prieš jį kaip argumentas, jog jis savo nusikaltimą nori nuslėpti, arba tai, ką rėkė girtas Robinsonas liftininkų miegamajame buvo tiesa, nes jo argumentai sutapo su durininko parodymais, tad Karlas melavo ir dėl to, be jokios abejonės buvo kaltas. „Neįmanoma gintis, kai tavęs nenori suprasti“, - tarė sau Karlas.

Karlas taip pat yra apkaltinamas dėl to, kad vogė pinigus, nes laisvu nuo darbo metu, be jokios abejonės, jis eidavo linksmintis į smukles, o savo pinigus ir arbatpinigius laikė vyriausios virėjos kasoje.

Karlas buvo atleistas, tačiau nepaleistas. Jis nesugebėjo ištrūkti pro viešbučio duris nepastebint vyriausiajam durininkui ir šis jį pagavo. Durininkas, kupinas neapykantos Karlui tąsė jį visur durininkų kabinoje smarkiai spausdamas jo ranką: „Ar žmonės už stiklo (įeinantys ir išeinantys svečiai) nematė, ką vyriausiasis durininkas išdarinėja? O jeigu matė, tai kaip suprato, kad nė vienas nesustojo, kad niekas bent jau nepabeldė į stiklą, jog parodytų vyriausiajam durininkui, kad yra stebimas ir negali daryti Karlui to, kas jam šauna galvon?“. Pagal Kafkos aprašytą durininko paveikslą, galima spręsti, kad jis save laiko vienu iš įtakingiausių viešbučio darbuotojų: „Tu (durininkas kreipiasi į Karlą) galbūt sakysi, kad aš nesu tavo tiesioginis viešininkas; ką gi, tuo gražiau, kad imuosi to, kas buvo nepadaryta. Apskritai kaip vyriausiasis durininkas esu viršesnis už visus, nes man pavaldžios visos viešbučio durys...“ Durininkas pradėjo ieškoti Karlo kišenėse pinigų, o šis tuo metu sugebėjo iš jo ištrūkti ir pabėgti.

Tačiau tai dar nebuvo kulminacija: Karlo laukė toliau dar didesni nemalonumai būtent dėl tų blogųjų draugų įtakos. Pasakojimas, kuomet Karlas pabėga iš viešbučio, įgauna siurrealistinį atspalvį: „Karlas netrukus atsidūrė lauke, tačiau turėjo paeiti viešbučio šaligatviu, kadangi prie centrinių durų stabčiodama važiavo nenutrūkstama automobilių eilė. Tie automobiliai, kad kuo greičiau pasiektų savo ponus, buvo tiesiog susidūrę, kiekvieną sekantis iš paskos stūmė į priekį kitą. Praeiviai, norėję ypač skubiai išeiti į gatvę, vietomis lipo per atskirus automobilius, lyg tenai būtų viešas praėjimas, nekreipdami dėmesio, kas juose sėdi – vairuotojas, tarnai ar prašmatniausi ponai.“ Įdomus pastebėjimas yra tas, jog Karlas tatai tik dabar pamatė, nors ir anksčiau išeidavo iš viešbučio kartu su Tereza nusipirkti produktų. Vadinasi, tokie siurrealistiniai vaizdiniai yra piešiami tarsi dar labiau paaštrinti tą absurdo jausmą, kuomet atrodo, jog didesnio absurdo jau ir būti negali ir pavaizduojami tokie (siurrealistiniai) absurdo elementai, kurie realybėje niekaip negali egzistuoti, nes tai peržengia visas normos ir realybės ribas.

Liftininkai ant neštuvų išnešė apdaužytą ir dėl juoko aptvarstytą gatavą Karlo „draugą“ ir jie su taksi (už Karlo sumokėtus dienos arbatpinigius, beje, jisai daugiau pinigų neturėjo, nes kaip anksčiau minėjau, arbatpinigius ir pinigus laikė vyriausiosios virėjos kasoje) nuvyko Robinsono nurodytu adresu pas Delamaršą. Atvykęs Karlas jau nebeturėjo ką ten veikti ir atsisveikino su Robinsonu, kuris jį bandė atkalbėti ir prieštaravo tokiai Karlo užmačiai, tačiau jam atsisveikinti taip ir nepavyko, nes taksistas pareikalavo iš Karlo daugiau pinigų dėl to, jog šis ilgai laukė, kol Karlas išeisiąs (o tiksliau – ištrūksiąs) iš viešbučio, nes (taksistas Karlui): „Aš tiktai į jus galiu dėti viltis...iš nesveiko žmogaus juk nieko nepareikalausi.“ Prie šio įvykio pradėjo rinktis liudininkai: iš pradžių tie liudininkai buvo tik vaikai žaidžiantys kieme, vėliau šį įvykį stebėjo ir „vyrukas su kažkokios ligos nugraužta nosim ir ėmė klausytis sustojęs per kelis žingsnius“, patruliuojantis policininkas, nes jį sudomino vienmarškinis Karlas ir šį incidentą stebėjo taip pat („Policininkas laikė skersai pilvo juodą lazdelę ir tyliai laukė su didžiausia kantrybe, privaloma policininkams tiek įprastu tarnybos metu, tiek tykant nusikaltėlio“), „Kitapus gatvės tarpuvartėje stovėjo senė ir spoksojo į juos“. „Scenoje“ pasirodo kitas Karlo „draugas“ – Delamaršas, kuriam Karlas trumpai išdėsto esamą situaciją ir jau atsisveikina, tačiau Delamaršas, kaip ir Robinsonas (kartu su vairuotoju) anksčiau, stabdo jį vėl: „Tu niekur neini“. Situacija gaunasi pakankamai panaši į incidentą su vyriausiuoju durininku viešbutyje, kuomet durininko stikliniame kabinete Karlą tąsę durininkas (o įeinantiems į viešbutį ir iš jo išeinantis tai buvo nė motais, nors kiekvienas iš jų ir žvilgterdavo į stiklinį durininko kabinetą) , nes Delamaršas Karlo norą eiti kur akys mato apribojo jėga ir Karlas: „pasiruošė, jeigu kas, ginti laisvę kumščiais... Bet antai stovi policininkas, čia pat vairuotojas, tarpais šiaip jau ramia gatve praeina darbininkų grupės; argi jie leis, kad Delamaršas jį viešai skriaustų?“ Karlas nutaikė momentą pasprukti, tačiau kaip anksčiau jį buvo sustabdęs vairuotojas, o dabar tą patį daro ir policininkas. Susirinkusiųjų stebėti incidento (tai jau darosi ir vėl panašu į teismo procesą) skaičius tik auga: „vyrukas, sėdintis ant pavartės akmens, aiškino tik ką išėjusiai į lauką moteriai viską nuo pradžių, kas čia vyksta“, „...susidomėjo ir nešikai, iki tol neįvertinę šios kvotos įdomumo, ir glaudžiu ratu apstojo Karlą... Nešikai...suėjo visi su dideliais puodais juodos kavos...“, o kvota buvo paprasta: policininkui Karlas pasirodė įtartinas, nes šis buvo vienmarškinis ir dėl to policininkas paprašė parodyti dokumentus, kurių Karlas neturėjo, nes juk neturėjo švarko, na o tas, kuris be švarko, policininkui, „savaime suprantama“, yra įtartinas, nes juk tik švarke dokumentus ir tegali nešiotis. Policininkas pradėjo kamantinėti kur jisai dirbo. Kur Karlas dirbo atsakė Delamaršas ir pridūrė: „Vienu metu aš jam padariau daug gero, o jis už tai blogai atsidėkojo, jūs tai, matyt, pats po šios trumpos kvotos, kurią jam čia surengėte, puikiai suprantate.“ Ir Delamaršo „tiesa“ atsisuka prieš Karlą, nes šiuo pasakojimu sutinka policininkas, o Delamaršas toliau tęsia savo tiesą apie Karlą, jog jį jis, kartu su Robinsonu, palaikė jį varge, leido kartu gyventi „manėme, nepaisydami visų prieštaringų požymių, dar padaryti iš jo žmogų“.

Karlas galų gale pradėjo bėgti nuo jų visų... Bėgo gatve žemyn skersgatvių link. Karlo bėgimą nuo policininko žemyn gatve, mano supratimu, simboliškai galėtų reikšti jo pražūtį ir visų puoselėtų vilčių Amerikoje žlugimą ... Bėgo jisai jau ir skersgatvyje, o jį jau vijosi du policininkai.

Jį „išgelbėjo“ Delamaršas ir kartu patraukė Delamaršo namų link. Čia ir vėl atsiranda laiptų paradoksas: „po vienų laiptų kiekvienąsyk sekė kiti, vedantys nepastebimai pasikeitusia kryptimi. Kartą Karlas net stabtelėjo, ne iš nuovargio, o iš bejėgiškumo prieš tokį laiptų ilgį... laiptai dar nesibaigė, jie vedė tamson, ir niekas nerodė, kad jų galas čia pat“ Paradoksai tęsiasi: sulaukęs Bruneldos (moters, esančios bute) leidimo įeiti, jie į „įėjo į visišką tamsą“, nors lauke buvo saulėtas rytas. Toliau paradoksas buvo tas, kad moteris gulėjusi ant kanapos, buvo su storomis vilnonėmis kojinėmis, nors pati skundėsi, kad jai yra be galo karšta. Delamaršas kreipėsi į ją, sakydamas, jog šis jai atvedė tarną (Karlą), tačiau nuvargęs Karlas buvo dėkingas dėl to, kad jis pasilieka bute, nes jis norėjo išsimiegoti, tačiau netrukus situacija pasikeitė ir storoji moteris panoro likti su Delamaršu vienu du, o Robinsoną su Karlu išsiųsti iš buto arba į balkoną ir miegoti ten. Robinsonas tapo Delamaršo  ir Brunetos tarnu, tačiau jis vienas nespėja „viso ūkio aptvarkyti“, tad Rosmanas jam labai padėtų. Tačiau Karlas įkalbinėjo Robinsoną nebesilankstyti Delamaršui ir nebūti jo vergu, na šis, galų gale sutiko dėl to, ir Robinsonas savo vergo pareigas atidavė Karlui. Be abejo, Karlas mąstė kitaip. Jis planavo čia ilgai neužsibūti. Susigrūmė su Robinsonu, nes šis nenorėjo jo išleisti iš balkono ir kaip tik tuo metu naktį pradėjo žygiuoti eisena su: būgnais, trimitais, prožektoriais (nes tuomet jau buvo vėlus vakaras). Eisenos centre buvo nešamas plikas žmogus, kuris mojavo cilindru žmonėms. Tas plikis buvo kandidatas į miesto teisėjus, o rinkimai į šią kandidatūrą būsią rytoj. Kadangi Kafkos knygoje „Amerika“ arba „Pražuvėlis“ yra gausu teismo proceso leitmotyvų, o pagrindinis knygos veikėjas yra kaltinamasis, kurio nusikaltimų našta vis netikėtai ir nepaliaujamai auga, tai turėtų sufleruoti, jog Karlo teismas, iš esmės, tikėtina, jog bus visai netrukus, nors pats Karlas vargu ar tai dar suvokia, tačiau absurdo linija, kuri yra brėžiama šioje knygoje, išties gali prie to privesti ir būsimo teisėjo pasirodymas netoliese man asmeniškai tai sufleruoja, nes matoma aiški koreliacija tarp Karlo nusikaltimų naštos ir būsimo (galbūt?) teisėjo pasirodymo visai netoliese. Tačiau tam tikra prasme, kol kas jis jau ir buvo kalėjime: „Ir ji (Brunelda – storoji moteris) dar smarkiau prispaudė Karlą prie turėklų, tas būtų turėjęs su ja grumtis, kad išsilaisvintų. Tarkim, kad jam būtų pavykę, bet kas tada? Į kairę nuo jo stovėjo Delamaršas, dešinėje atistojo Robinsonas, jis buvo tikrų tikriausioje nelaisvėje“. Taip Karlas stebėjo šią procesiją ir žmonių srautus („jeigu įspūdis neapgavo, tai buvo  atsiradęs dar vienas kandidatas ar net keli“).

Karlas ir vėl nutaikė progą, kuomet kitų dėmesys nebuvo nukreiptas į jį ir paspruko, tačiau buto durys buvo užrakintos. Jis kol kas vis dar įkalintas. Bandė jas atrakinti peiliais, ir nepastebėjo, kaip tie 3 jau buvo grįžę iš balkono ir įvyko grumtynės, po kurių Karlas neteko sąmonės, o kai pabudo, jau visi trys miegojo, tačiau jis jautė skausmus ir baiminosi liksiąs invalidas, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes „tada (jei jis jau liko invalidas) Delamaršas jį, matyt, mielai atleis, kam gi jis bus toks reikalingas, juk iš jo tikrai nebus ko tikėtis.“ Galų gale Karlas nusprendė likti pas Robinsoną, Delamaršą ir Bruneldą bute ir būti tarnu, nes taip patarė jam netoliese esančiam balkone antrą valandą nakties besimokantis studentas (vėlgi, kito, šiuo atveju, studento leptelėjimas ar patarimas, nulemia galutinį Karlo apsisprendimą taigi vėl parodoma, jog Karlas lengvai įtakojamas kitų, netgi visiškai nepažįstamų žmonių). Pirmą dieną Robinsonui su Karlu sunkiai sekėsi patarnauti Bruneldai ir Delamaršui, nes netvarkingame bute jie beveik nieko nerasdavo to ko jų reikalaudavo atnešti. Galų gale Brunelda išvarė juos lauk ir Karlas eidamas lauk atnešti pusryčių Robinsonui pasakė: „kai tik grįšim su pusryčiais, imsim tvarkytis“. Tai dar kartą patvirtina Karlo apsisprendimą likti, nes už šių buto ribų jo gali tykoti negandos: jo gali ieškoti policija, tačiau kita vertus, jie jau ir yra išėję už buto ribų ir jo jau, iš esmės, gali tykoti dar vienas nuopuolis.

Deja, tačiau kūrino pabaiga buvo absoliučiai be jokios kulminacijos... Mano spėjimai ir ypač pastarosios interpretacijos, koreliacijos, sąsajos ir panašūs samprotavimai absoliučiai nepasitvirtino arba pasitvirtino tik menka dalimi... Matyt, jog greičiausiai šis Kafkos kūrinys nebuvo užbaigtas jo paties ir šiame kūrinyje tai akivaizdžiai matosi... Pats asmeniškai maniau, jog kūrinio baigtis turėtų būti galbūt bent kažkiek panaši į kitą Kafkos kūrinį pavadinimu „Procesas“.