„Klasikinės politinės filosofijos santykis su politika"

Sveiki,

Pateikiu perrašytą tekstą pavadinimu „Klasikinės politinės filosofijos santykis su politika“. Paskaitą dėstė žinomas ir gerbiamas LT politologas, istorikas, žurnalistas ir redaktoriaus. Autoriaus pavardės neskelbsiu, nes jis ir taip jau žinomas, o be to, pridėsiu prie šio teksto nuorodas į jo rašytus straipsnius ir video paskaitos, kurios tekstą perrašiau. Deja, ne viską išgirdau, tad ne viską perrašiau, tačiau paskaita buvo įdomi ir be tų kelių neišgirstų žodžių, nes jie, manau, paskaitos esmės nepakeitė :) Būtent dėl šios paskaitos atradau autoriaus įdomių tekstų konservatizmo, liberalizmo, tradicionalizmo ir kitomis temomis, kurias esu pasiryžęs išnagrinėti :)

Kalbant apie paskaitą, mane šiek tiek nustebino pastabos liberalizmui, netgi Locke‘o kaip anglo saksiškojo liberalizmo pradininko. Kita vertus, autorius kalba, iš esmės, apie klasikinės politinės filosofijos ir moderniosios politinės filosofijos priešpriešą ir atskleidžia esmines jų ypatybes, o pastarajai tarpininkės vaidmenį atlieka ideologija. Locke‘o liberalizmas taip pat yra ideologija ir tai yra neabejotina. Kita vertus, renkantis pagal scenarijų geriausia blogybė iš galimų, Locke‘o liberalizmas, kaip kad teigia A.Maceina: „Locke‘o sukurtos liberalinės idėjos nužygiavo per Atlantą į Vakarus ir ten įsikūnijo simpatiškomis, laisvę mylinčiomis ir ją gerbiančiomis vertybėmis.“ Deja, tačiau Europos kontinente, Locke‘o idėjos neįsitvirtino, nes ten „gerai užderėjo“ Ruso liberalizmas... „Jeigu liberališkasis kelias yra suprantamas bei vykdomas humanistų ar Locke‘o linkme, jis iš esmės yra krikščioniškasis kelias: kelias į Romą. Jeigu liberališkasis kelias yra suprantamas ir vykdomas Rousseau- Comte‘o prasme, jis yra iš esmės inkvizitoriškasis kelias: kelias į Maskvą. Kitokio pasirinkimo nėra ir negali būti. Ši dilema yra įausta į pačią mūsų prigimtį ir jos pakeisti mes negalime.“ Taigi Ruso skleidžiamas liberalizmas tuometinėje Europoje buvo tiesiog užprogramuotas kelias į socializmą ir į dar nuoseklesnę jo formą – komunizmą į negailestingą ideologiją... Na, o Locke‘iškojo liberalizmas įsitvirtinęs anglosaksiškajame pasaulyje neprivedė prie jokių kardinalių ideologijų, nors politikai, JAV, galimas dalykas, per daugiau nei pastarąjį dešimtmetį šiek tiek perlenkė lazdą su visuotinu sekimu...  

Paskaitos autorius teigia, kad: „Socialinės reformos pagrindu tapo žmogaus traktavimas kaip ekonominės būtybės, kuriai gyvuliški poreikiai yra pirmesni už išskirtines žmogiškas savybes. Prieš šią anglo saksų ir, iš dalies, prancūzų mąstytojų nupieštą homo ekonomikos pasaulio viziją, burbėjo Ruso ir sukilo vokiečių filosofai: Kantas, Fichte, Hėgelis.“ Ir kad „Abiejuose pasauliniuose karuose tarpusavyje kovojo moderniosios politinės filosofijos ideologiniai padariniai“. Neabejotinai sutinku. Tačiau aš savotiškai simpatizuoju, galbūt dėl neišmanymo ir dėl subjektyvumo sunku įvertinti ir įžvelgti kitus aspektus, Locke‘iškajam liberalizmui. Taigi pasakymas „Socialinės reformos pagrindu tapo žmogaus traktavimas kaip ekonominės būtybės, kuriai gyvuliški poreikiai yra pirmesni už išskirtines žmogiškąsias savybes“, neabejotinai, mano požiūriu, yra tiesa, nes ne kiekvienas gali gyventi kaip Sokratas, Jėzus ar tam tikru gyvenimo periodu (elgetaudamas) Orvelas... Žmogus visų pirma nori jaustis saugus ir bent kažkiek materialiai apsirūpinęs (tas bent kažkiek t.y. bent jau, kad nejaustų ekonominių/finansinių grėsmių sau, savo šeimai, savo namams). Visa tai turėdamas žmogus jau gali domėtis politiniu gyvenimu, filosofija ir t.t. ir panašiai. Tai argumentuoti nėra itin sudėtinga. Užtenka prisiminti Angliją, kurioje prasidėjo pirmoji industrinė revoliucija, po kurios, mano supratimu, Anglija turėjo tapti turtinga ir tuo pat metu ji tapo atspari įvairioms kruvinoms revoliucijoms, nors ir leido Londone kurtis kontinentinės Europos šalių persekiojamiems revoliucionieriams, tačiau Anglijos tai, iš esmės, nepaveikė. Na, o ten, kur žmonės badavo ir nuolat gyveno (ir deja, beje, iš čia kyla grėsmė vėl gi) nepritekliuje t.y. Rusijoje, įvyko kruvinoji revoliucija ir tai buvo galutinė Ruso tipo Europos kontinentinio liberalizmo nuosekliausia ir nepajudinama versija...  

Beje, jei kalbėsime apie tai, kad šiuolaikinis konservatizmas ir socialdemokratija tėra tik dešiniojo ir kairiojo liberalizmo kaukės, būtų be galo pavojinga taip kalbėti (mano akimis žiūrint ir ypač panaikinant konservatizmo dedamąja), nes ideologai, tokie kaip A.Duginas, nesnaudžia. Štai šis okultistas kalba viešai, jog kadaise neva buvo 3 ideologijos: liberalizmas ir nacionalizmas bei komunizmas, o pastarieji du neva tai pralaimėjo ideologinę kovą prieš liberalizmas, tad liberalizmas šiuolaikiniame pasaulyje tarsi veša ir turbūt, jo akimis žiūrint, kaip kokia piktžolė, kurią šis labai nori išrauti, kurdamas ketvirtąją politinę teoriją... Jei žmonės pradės aklai klausytis tokių okultistų, nieko gero nelauk... Beje, aš to žmogaus nereklamuoju, o tik perspėju, apie realią grėsmę, nes kaip kad šios paskaitos autorius minėjo: „Vokiečių filosofų reakcija į anglo saksiškos modernybės ekonomizmą ir egoizmą iškėlė drąsą ir pasiaukojimą kaip ugdytinas savybes. Tačiau drąsa ir pasiaukojimas persikėlė iš filosofinės minties į politinės veiklos dirvą, virto militarizmu. Abiejuose pasauliniuose karuose tarpusavyje kovojo moderniosios politinės filosofijos ideologiniai padariniai...“

---

Konservatizmas

---

„Klasikinės politinės filosofijos santykis su politika“.

Prieš aštuonetą metų vienas kairiųjų pažiūrų filosofas man pasakė, kad Aristotelis yra socialdemokratas. Nuo tos dienos aš kaip vaikystėje pradėjau bijoti tamsos, tiksliau, šį kartą, nebe tiesiogine, o perkeltine prasme.

Klasikinė politinė filosofija neturi beveik nieko bendro su politinėmis ideologijomis: liberalizmu, socialdemokratija arba ŠIUOLAIKINIU konservatizmu, nes klasikinė politinė filosofija yra moderniosios politinės filosofijos, kurios pagrindu tos ideologijos atsirado, priešybė. Modernioji politinė filosofija savo tėvų steigėjų: Makiavelio, Hobso, Beikono ir Locke‘o asmenyse sąmoningai save priešino Sokratiškai mąstymo tradicijai.

Savo ruožtu politinės ideologijos, pradedant liberalizmu, yra moderniosios politinės filosofijos raidos produktas. Vadinasi, jau vien ideologijų kilmė leidžia apie jas tvirtinti, kad jos sunkiai dera su antikos išugdytu politiniu mąstymu.

Ideologija yra tarpininkė tarp politinės filosofijos (arba politinės teorijos) ir praktikos. Tai, kad ji yra tarpininkė verčia mane atkreipti dėmesį į du svarbius dalykus: 1) šių dienų politinė teorija yra labai nutolusi nuo politinės praktikos. Akademinė politinė filosofija dažnai nebemoka ar nebenori kalbėti politinio gyvenimo kalba. Jai reikia savotiško vertėjo – ideologijos, kuri smarkiai skiriasi nuo klasikinės politinės filosofijos, kurios santykis su politine praktika yra betarpiškas. Betarpiškas santykis su politine tikrove pasireiškia tuo, kad atspirties taškas politinei filosofijai yra vyraujančios žmonių nuomonės ir gyvenimiški pavyzdžiai. Klasikinė politinė filosofija, kitaip nei modernioji politinė filosofija, neįsiabstrahuoja nuo politinio gyvenimo, nesidangsto kaip (Rawlsas) nežinojimo uždangomis ar kitokiais metodologiniais šydais.

Antras svarbus dalykas. Modernioji politinė filosofija, kitaip nei klasikinė politinė filosofija, yra iš esmės taikomoji disciplina politinio gyvenimo atžvilgiu. Ji pateisina save ne intelektualiai, o politiškai: nežinojimo pranašumu prieš nuomonę, o nauda. Ji kelia sau uždavinį tarnauti visuomenės poreikiams. Ji nori palengvinti, kaip šiandien sakytumėm, paprasto žmogaus dalią. Todėl ji ieško netiek tiesos, kiek, kalbant Makiavelio žodžiais, efektyvios tiesos. Ji kloja pagrindus politiniams projektams, kurie, tarpininkaujant ideologijoms, turi būti praktiškai įgyvendinta. Klasikinė politinė filosofija sau tokio uždavinio nekėlė. Jos santykis su politine praktika yra visiškai kitoks. Jos tikslas yra ugdyti asmenybę, o ne pertvarkyti politinį gyvenimą, visuomenę, jos institucijas pagal kokį nors receptą. Ji moko kelti klausimus apie asmeninius dalykus, mąstyti ir suvokti, o ne teoriškai grįsti ir ideologiškai kreipti politinę veiklą. Taigi santykis su politiniu gyvenimu ir ideologiniu mąstymu išryškina labai svarbius skirtumus tarp klasikinės ir moderniosios politinės filosofijos.

Vienas ryškiausių moderniosios politinės filosofijos raidos padarinių yra pozityvizmo ir istorizmo įsivyravimas XIX – XX a. Pozityvizmas tvirtina, kad šiuolaikinis mokslas yra tikrasis pažinimo standartas. Vėlyvasis pozityvizmas griežtai apribojo (?) vertybių ir paskelbė, kad tik faktai yra mokslo kompetencijos reikalas. Ši pozityvistinė deklaracija kartu skelbė ir mirties nuosprendį politinei filosofijai, kuri, pagal klasikinę sampratą, gilinasi į politikos prigimtį, aiškindamasi, kas yra teisinga gera arba geriausia. Savo ruožtu istorizmas atmeta ir pozityvizmo pretenzijas, ir šiuolaikinio mokslo kaip visuotinai galiojančio pažinimo standarto suvokimą, ir skirtumą tarp vertybių (?). lygiai taip pat istorizmas naikina ir tikros politinės filosofijos galimybę, nes skelbia, kad mąstymas yra istoriškai determinuotas. Šiuo požiūriu klausimas kas yra gera visuomenė ar geriausia politinė santvarka neturi prasmės, nes viskas priklauso nuo istorinio horizonto. Istorizmas trina gėrio ir blogio skirtį, palikdamas tik istorinį procesą, kuri mąsto atsiradimo ir išnykimo, progreso ir regreso, arba reakcijos kategorijomis. Jis tiesiu taikymu veda į reliatyvizmą, o pastarasis skelbia, kad nėra vienos tiesos ir objektyvių moralės kriterijų, kad įvairios epochos, struktūros ar net individai turi savas tiesas ir gėrio sampratas. Būtent reliatyvizmo įtaka galima paaiškinti tai, kad Vakarų visuomenių elitas prieš 80 metų neskubėjo pasmerkti ir nukenksminti Hitlerio, o šiandien Vakarai yra susiskaldę dėl Putino.

Kremliaus skleidžiama dezinformacija Vakaruose nebūtų tokia veiksminga, jei nebūtų įprasta galvoti, kad Rusija turi ir skleidžia savo tiesą, savo gėrį, kad turime visada išklausyti antrą pusę ir kad negalime primesti savos civilizacijos standartų kitokiai civilizacijai. Šiandien, vaizdingai kalbant, net negalėtume smerkti kanibalizmo ir su juo kovoti, jei kanibalų visuomenei kanibalizmas yra priimtinas kaip sava tiesa, ir yra istoriškai susiklostę, nes tiesiog nėra objektyvaus vertinimo mato. Šis mąstymas Rusijos atžvilgiu plaukia išskirtinai iš moderniosios, o ne iš klasikinės politinės filosofijos implikacijų.

Kalbant apie klasikinės politinės filosofijos atsiradimą, žinoma, iš pradžių mes turime iki-filosofinę mąstyseną iki politinės filosofijos buvo tiesiog filosofija t.y., tai, ką vadiname iki-Sokratikais. Na, o iki filosofijos, iki sokratikų, buvo tiesiog natūralus suvokimas, kad vadinamais „sveiko proto“ vedamas pažinimas. Gamtos prigimties idėjos dar nėra. Kai filosofinis natūralus suvokimas aiškino bet kuriai rūšiai būdingą elgesį kaip jos būdą, arba kaip jos paprotį. Ir saulės judėjimas danguje, ir žvėrių elgesys, ir žmonių papročiai atitinka tam tikrą rūšies būdą, tam tikrą elgsenos konstantą. Žmonių grupių būdas paveldimas iš protėvių: tai, kas paveldėta iš protėvių, ką vadiname papročiais, tradicija, laikyta gera ir teisinga. Ir buvo gero elgesio normos, kurias palaikė dievai. Normos buvo kartu ir religinės ir moralinės ir teisinės.

Filosofinis mąstymas atsiranda kartu su prigimties atradimu. Prigimtis, filosofija pakeičia būdą ir papročius. Tai, kas iki filosofinio mąstymo buvo rūšies būdas ir papročiai skyla tarsi į dvi dalis: tai, kas yra iš prigimties, ir tai, kas yra iš susitarimo arba konvencijos. Prigimties samprata, pagal Štrausą ir Stivensą, pirmą kartą pasirodo per Homero Odisėją. Odisėjas gelbsti draugus, kuriuos Kirkė pavertė kiaulėmis. Pakeliui jis sutinka Hermį, kuris duoda Odisėjui tą stebuklingą augalą (...), kuris apsaugo nuo Kirkės burtų (...) Homero žodžiai apie to augalo prigimtį kartu nurodo ir žmogaus prigimtį, kurį tas augalas padeda apsaugoti nuo klastingosios Kirkės.

Nuo mąstymo apie dalykų prigimtį prasideda filosofija. Visa ko pradžių ieškoma nebe mitologinėje senovėje, o prigimtyje, gamtoje. Filosofas, išminties mylėtojas, meta iššūkį mitų mylėtojui. Arba, kaip sako Aristotelis „Metafizikoje“: „Šalia žmonių, mąstančių apie dievus, atsiranda žmonės, mąstantys apie prigimtį.“ Prigimtis filosofams yra esminė charakteristika, kuri, kaip Homero aprašytas augalas (...) yra pati iš savęs, o ne dievų ar žmonių sukurta. Prigimtis yra pastovi. Žmonių būdas, papročiai skiriasi, kaip galėjo šen bei ten keliaudamas įsitikinti Odisėjas, o štai ugnis visur yra ta pati. Taigi filosofija ima nagrinėti prigimtį arba pirmapradžius dalykus kaip ugnis, vanduo ar kaip oras. (...)

Galiausiai ji išryškina skirtumą tarp prigimties ir konvencijos. Konvencinę nuostatą išreiškia Herakleitas, sakydamas, kad dievų požiūriu viskas yra tauru, teisinga ir gera, bet žmonės susigalvojo, kad vieni dalykai yra geri, o kiti blogi. Tą pačią mintį rutuliojo kai kurie Platono dialogų personažai, kaip antai Kaliklis, manantis, kad iš prigimties yra tik stipresniojo teisė. Čia girdėti užuomina į tai, ką po daugiau kaip dviejų tūkstantmečių pasakys vienas iš moderniosios politinės filosofijos pradininkų – Hobsas.

Hobsui, plėtojusiam Makiavelio moralinį reliatyvizmą, gėris ir blogis yra subjektyvūs, santykiniai dalykai. Žmogus savo „potraukio objektą“, cituojant Hobsą, vadina gėriu, o savo neapykantos ir pasibjaurėjimo objektą - blogiu. Žodžiai gėris ir blogis vartojami santykiškai, visuomet būdami susiję su asmeniu, kuris juos vartoja. „Nėra jokios bendros gėrio ir blogio taisyklės, kurią būtų galima paimti iš pačių objektų prigimties“.

Polinė filosofija senovės Graikijoje atsirado iš visiškai priešingos minties, implikavusios ne tik prigimtį, bet ir prigimtinę teisę, ja grįstą normatyvinį mąstymą. Klasikų prigimtinė teisė yra visiškai kas kita, nei moderniosios politinės filosofijos pradininkų prigimtinės teisės. Klasikinė prigimtinė teisė kalba apie asmens tikslus ir pareigas, o ne teises ir kyla iš racionaliai (...). prigimtinė teisė suponuoja vertybių hierarchiją, kurioje siela yra svarbesnė už kūną, o tai kas žmogų išskiria iš gyvūnų tai yra aukščiau to, kas jį subendrina su gyvūnais.

Tuo metu liberaliosios prigimtinės teisės, kurias atrado Hobsas ir Locke‘as, yra aukščiau visko, o pareigos yra išvestinės. Prigimtinės teisės kyla ne iš intelekto ir moralės normų, o, pirmiausia, iš savisaugos instinkto. Prigimtinėms teisėms pagrįsti kūnas yra svarbesnis už sielą. Jos kildinamos ne iš išskirtinai žmogiškų savybių, o iš to, kas žmogų subendrina su gyvūnais. Paprastai kalbant, klasikinė politinė filosofija visiškai kitaip, nei modernioji politinė filosofija, ir vadinasi kitaip nei mūsų dienų politinis gyvenimas, atsako į klausimą kas yra žmogus.

Kitaip nei apšvietos filosofai ideologai, klasikai neturi iliuzijų dėl visos visuomenės racionalumo ir išprusimo. Klasikinė politinė filosofija nedaro prielaidos, kad visuomenė gali išsivaduoti iš savo politinės būklės, o kartu su ja ir būdingoms klaidingoms nuomonėms ir neišvengiama prievarta. Ji niekad nepretendavo į tokią išmintį, kuri leistų, iš esmės, pakeisti visuomenę ir paversti ją filosofų ar, bent jau, intelektualų, visuomene. Tik moderniosios politinės filosofijos pradininkai, švietėjai, nusprendė, kad verta pabandyti. Bandymo padariniai labai prieštaringi.

Socialinės reformos pagrindu tapo žmogaus traktavimas kaip ekonominės būtybės, kuriai gyvuliški poreikiai yra pirmesni už išskirtines žmogiškas savybes. Prieš šią anglo saksų ir, iš dalies, prancūzų mąstytojų nupieštą homo ekonomikos pasaulio viziją, burbėjo Ruso ir sukilo vokiečių filosofai: Kantas, Fichte, Hėgelis. Vėliau, apgailėtiną paskutiniojo žmogaus paveikslą piešė Nyčė, o Heidegeris ir jo bendraminčiai ieškojo dvasinio išsivadavimo iš Vašingtono ir Maskvos kuriamos bedvasės technologinės civilizacijos.

Vokiečių filosofų reakcija į anglo saksiškos modernybės ekonomizmą ir egoizmą iškėlė drąsą ir pasiaukojimą kaip ugdytinas savybes. Tačiau drąsa ir pasiaukojimas persikėlė iš filosofinės minties į politinės veiklos dirvą, virto militarizmu. Abiejuose pasauliniuose karuose tarpusavyje kovojo moderniosios politinės filosofijos ideologiniai padariniai.

Esminis skirtumas tarp klasikinės ir moderniosios politinės filosofijos matyti per jų santykį su visuomene. Klasikinė politinė filosofija gyvena įtampoje su politine bendruomene ir politine, pagoniška religija. Jai tenka kęsti priešiškumą žmonių, kurie filosofija abejojančia protėvių išmintimi ir konvenciniu teisingumu, kaltina tuo, kad jai nėra nieko šventa, kad ji, kaip Sokratas tvirkina jaunimą ir neigia dievus. Jai tenka atlaikyti ir vidutinybių, kaip Aristofanas Strepsiadas, puolimą. Ir mitų mylėtojų intelektinio tipo arba, kaip šiandien sakytume, ideologų, mėginančių šventą įsitikinimą nuo filosofinės abejonės, spaudimą.

Klasikinė politinė filosofija nevirsta ideologija, nes laikosi distancijos politinio gyvenimo atžvilgiu. Kaip jau sakėme, jos epistemologija yra neatsiejama nuo politinės praktikos: vyraujančių nuomonių ir gyvenimo būdo analizės, tačiau ji sau niekad nekelia ideologinių tikslų. Savo ruožtu, modernioji politinė filosofija yra prie visų politinių ideologijų ištakų: ji yra liberalizmo ir dviejų ideologinių reakcijų į liberalizmą t.y. šiuolaikinio konservatizmo ir socialdemokratijos pradininkė.

Šiame kontekste verta atskirai aptarti konservatizmo fenomeną. Reikalas tas, kad iš visų politinių ideologijų, ši vienintelė turi šiokių tokių sąsajų su klasikine politine filosofija. Jų galimą idėjinę santarvę iš dalies lemia tai, kad konservatizmas dažniausiai kratosi ideologijos etiketės, kartais kritikuoja apšvietos idėjas ir retsykiais net mėgina ištrūkti iš šiuolaikinio liberaliojo konsensuso gniaužtų.

Tą konservatyviosios minties srovę, kuri mato klasikinė alternatyva moderniajai politinei filosofijai ir liberaliajam konsensusui, galime sąlyginai vadinti klasikiniu konservatizmu. Vis dėlto, ši srovė, toli gražu, nesudaro šiuolaikinio konservatizmo idėjų tradicijos mainstream‘o.

Šiuolaikiniam konservatizmui, perėmusiam E.Berko mąstyseną, yra būdingas klasikinei filosofijai absoliučiai svetimas reliatyvizmas ir istorizmas. Maža to, dalis konservatorių yra ryškūs tradicionalistai. Tuo metu, tradicionalizmas, kuriam yra gera tai, kas sena ir paveldėta, atitinka jo (...) filosofinį mąstymą ir liepia vadovautis priesakais, kuriais klasikinė politinė filosofija abejoja.

Tipiškas konservatorius, pagal Štrausą, dažniausiai mano, jog gėris sutampa su socialiniu paveldu, tradiciškai niekina vulgarybę ir laikosi įsitikinimo, jog tas pats nurodymas arba nuostata gali turėti skirtingas prasmes įvairiomis aplinkybėmis. Klasikinė politinė filosofija greičiausiai pritartų šioms nuostatoms, išskyrus vieną: jai visiškai svetimą mintį, jog tai, kas gera ir puoselėtina, sutampa su tuo, kas sena ir socialiai paveldėta. Klasikinė filosofija ieško to, kas yra gera iš prigimties, o ne paveldėta iš protėvių.

Tradicionalistinė nuostata pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo ypač išplitusi tarp Amerikos konservatorių. Tada JAV konservatyvusis sąjūdis išgyveno savotišką skilimą, o šio skilimo priežasčių galima rasti XIX ir XX a. konservatizmo minties ypatumuose.

Nuo Berko laikų iki XX a. vidurio konservatizmo minties tradicija, kitaip nei liberalizmo ar socializmo, gyvavo daugiausia politikos ir literatūros pasauliuose, neturėdama solidžios filosofinės atramos ir kritinio idėjų išryškinimo dėmens. Nenuostabu, kad tam tikri Berko minties prieštaravimai net pusantro šimtmečio buvo tarsi užkonservuoti ir išryškėjo kartu su konservatyviosios politinės filosofijos atgimimu (?), Štrauso, (?) epochoje. Tarp į paviršių iškilusių Berko interpretacijos nesklandumų buvo ir susiklosčiusių aplinkybių arba istorinio paveldo ir racionalaus principo (... ?).

Berką Amerikoje išgarsinęs Kirkas nuolat pabrėžė protėvių išmintį, o kitas konservatorius, konservatyvus mąstytojas, Weaver‘is, su sarkazmo gaidele atsakė jam klausimu: „kurių protėvių? Galiausiai ir Adomas buvo mūsų protėvis. Turime protėvių palikimą – išmintį ir turime protėvių palikimą – kvailystę.“ Panašiai tradicionalistinį požiūrį vertino Bernsas: „Politinės filosofijos atrandamus gėrio ir blogio kriterijus ponas Kirkas, kaip ir Berkas gerokai anksčiau, keičia protėvių kriterijus“.

Šios konservatizmo idėjų prieštaravimus paaiškina Mansfieldo siūloma klasikinio ir šiuolaikinio konservatizmo atskirtis, kuria aš ir rėmiausi šios dienos paskaitoje. Anot jo, šiuolaikinis konservatizmas, atsiradęs kaip reakcija į liberalizmo idėjines ir politines pergales, ilgainiui pasitenkino patogiu jaunesniojo brolio vaidmeniu, leidžiančiu kabinėtis prie vyresniojo brolio, liberalizmo, silpnybių. Savo ruožtu, iš Antikos politinės filosofijos kilęs arba bent jau su ja susijęs klasikinis konservatizmas buvo svarbiausias liberalizmo varžovas ir kritikos taikinys. Mansfieldas primena, kad liberalizmas atsirado būtent kaip maištas prieš politiškai konservatyvią Aristotelio ir Platono minties tradiciją.

Klasikinės politinės filosofijos autorių interpretacijos.

Šiuolaikinė filosofija, politikos mokslas ir kartais viešojoje erdvėje sklandantys stereotipai dažnai sureikšmina tuos Platono ir Aristotelio filosofijos aspektus, kurie nebūtinai iš tiesų yra leitmotyvai. Antai samprotavimai apie amžinąsias idėjas ir sielos nemirtingumą kažkodėl laikomi Platono filosofijos šerdimi, tačiau daug svarbiau yra kas kita. Filosofijos kaip gyvenimo būdo gynimas nuo politikos ir valstybinės religijos pretenzijų Sokrato gyvenimo pavyzdžiu. Būtent taip Platoną viduramžiais interpretavo (?), o mūsų laikais – Štrausas.

Kalbėjimas apie karalių filosofą irgi nėra toli gražu praktiškai įgyvendinamas politinis mokymas, nors būtent šiuo baubu, mėgsta moti Karlo Poperio bendraminčiai: liberalai ir kairieji. Juk Sokratas aiškiai veda prie išvados, kad filosofas niekad savo noru nesutiks imtis valstybės valdymo, o dauguma tiesiog nenorės, kad jis valdytų. Šiuo atveju, matyti net ne abejotinas akcentų sudėliojimas kaip mokymo apie idėjas atveju, o tiesiog klaidinga Platono interpretacija. Kaip ir virkavimai dėl įsivaizduojamos filosofų diktatūros, neadekvatūs ir dažnai ideologiškai angažuoti yra tie Platono filosofijos apibūdinimai, kuriais jam klijuojama demokratijos priešo etiketė. Prieš keliolika metų pasirodžiusi išsami Saros M(?) studija apie Platono santykį su demokratija, labai gražiai paneigė paplitusią nuomonę, kad jis buvo griežtai antidemokratiškas.

Vargu ar adekvačiai vertinami ir „Valstybės“ tikslai, kai „Valstybės“ (turiu omenyje Platono kūrinį), kai Sokrato ir jo pašnekovų svarstoma idealistinė santvarka yra laikoma tikru politiniu projektu. Platono piešiamas teisingumas yra sąmoningai suabsoliutintas, tiesiog neįmanomas ir beveik absurdiškas. Sokratui akivaizdžiai rūpi ugdyti teisingumo dorybes žmoguje, bet vargu ar jis norėtų ne žodžiuose, o tikrovėje įsteigtos valstybės, kuri vadovautųsi vien suabsoliutintu teisingumo siekiu, paminančiu visas kitas dorybes ir principus. Akivaizdu, kad Sokratas ironizuoja, aprašydamas kaip būsimieji sargybiniai: ir moterys, ir vyrai kartu treniruojasi sporto salėse. Nepamirškime, kad Senovės Atėnuose kariai sportavo nuogi. Įsivaizduokime sporto klubą „impuls“, kuriame visa sportuojančių minia pluša nuogut nuogutėlė. Na, galbūt, kai kuriems lankytojams, tai nė motais, bet daugumai vyrų, ypač jaunimui, tokie vaizdai paprasčiausiai sukeltų erekciją. Sokratas ir jo pašnekovai tikrai turėjo matyti prieš akis šį vaizdą, tad pokalbis apie teisingą ugdymą, radikaliai teisingoje valstybėje, turėjo skambėti nelabai rimtai.

Atidesnis teksto skaitymas, leidžia pamatyti ir daugiau požymių, liudijančių, kad Platono „Valstybė“ nėra rimtai siūlomas politinis projektas. Sokratas išveda analogiją tarp žmogaus sielos dalių santykio ir optimalios socialinės ratifikacijos politinėje bendruomenėje. Tačiau žmogus yra gyvas ne tik siela, bet ir kūnu. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, kalbėdamas apie teisingą valstybę, Sokratas visiškai ignoruoja kūną jo politinį atitikmenį. Ką tai reiškia? Juk kaip žmogus, taip ir valstybė, be kūno yra visiškai netikroviškas darinys. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Sokratas tiesiog parodo kur gali nuvesti politinės fantazijos, kurios visiškai atitrūkusios nuo tikrovės ir ignoruojančios politinį kūną.

Apie tai, kas laukia racionalistinių politinių projektų, grindžiamų suabsoliutintomis idėjomis, antai teisingumo arba lygybės, byloja ir Aristofano (..?). Platono valstybė, kaip ir Aristofano moterys tautos susirinkime, atskleidžia kaip idealistinis teisingumo ar lygybės vaikymasis susiduria su kūniška žmogaus prigimtimi. „Valstybė“ ir „moterys tautos susirinkime“ tik patvirtina posakį „širdžiai neįsakysi“. Galima jį perfrazuoti į „prigimčiai neįsakysi“. O kai mėginama įsakyti, tai arba išeina komedija, arba tragedija, ką liudija XX a. socialiniai eksperimentai.

Klasikinė politikos samprata, kurią aptinkame Platono „Valstybėje“, ne tik aukštai kelia dorybių kartelę ir vedžioja skaitytoją po utopiją. Vienas iš jos svarbiausių tikslų yra grįsti santvarkos arba nuosaikumo dorybės politinį būtinumą. Platono „Valstybė“, be kita ko, yra santvarkos arba nuosaikumo dorybės ugdymo priemonė. Ji moko jaunimą nepasiduoti revoliucinei aistrai siekti radikalaus teisingumo arba lygybės nepaisant žmogaus politikos prigimties.