Graikija pasimetė savo identiteto paieškose. Padėkime jai atrasti tai, kas jau atrasta prieš tūkstančius metų.

Graikija – tūkstantmečius buvusi Vakarų pasaulio pradžių pradžia, nes juk iš ten kilo Vakarų kultūra, mokslai, menai, architektūra, politika, vadinamosios Vakarų filosofijos tradicija, iš ten juk kilo demokratija apie kurią kalbėjo Sokratas, Platonas, Aristotelis ir daugelis kitų, juk Senovės Graikija ir buvo tie „Vakarai“, kuri skleidė ir puoselėjo tas tradicijas kolonijose, o vėliau skleidė helenizmą su Makedoniečiu priešaky, kurį perėmė Senovės Roma, na, o šiandien, ji neva neranda sau vietos (po Saule) ir nevisai esanti tikra ar tikrai priklauso Vakarams, ir, tokiu būdu, kelia labai abejotinos valstybės reputaciją.

Na, o štai DELFI straipsnyje rašoma, jog „geografiškai Graikija suvokiama kaip Vakarų dalis nuo jos tapimo NATO nare 1952 metais. Tačiau Graikija VAKARŲ DALIMI TAPO TIK 2007 metais, kuomet prie NATO ir ES prisijungė Bulgarija...“ Mano supratimu, tai nėra tiesa, nes, kaip jau esu minėjęs, Graikija, be abejo, ne tokia kokia yra dabar, tačiau visgi iš to paties krašto su tokiu pačiu pavadinimu ir iš tos pačios geografinės vietovės, prieš apytiksliai 2500 metų (ar netgi dar seniau), atsirado Vakarų tradicijomis grįsta valstybė ir Senovės Graikija, arba Antikinė Graikija, būtent ir buvo šiandieninio Vakarų pasaulio pradžių pradžia. Ir kas ten žino: galimas dalykas, kad dabartiniai Vakarai be Senovės Graikijos milžiniškos įtakos, nebūtų tapę tokie, kokie jie yra dabar, galbūt, be jos nebūtų susikūrusi Romos respublika, galbūt be jos šiandien Vakarai nebūtų demokratiški, galbūt JAV (kaip tokia) visai neegzistuotų, o didžioji dalis pietinių Europos valstybių, galbūt, kalbėtų arabiškai... Tai lieka atviras klausimas: kaip būtų iš tikro niekas nežino, bet tikrai nebūtų taip kaip yra būtent dabar.

Taigi šiame DELFI‘o straipsny aiškinama, jog Graikija turi Azijos bruožų ir kažkodėl toks teigimas pradedamas nuo XV a. įrodinėjant, kad ji tų bruožų iš tiesų turinti: „Nuo XV a. vidurio iki iškovotos nepriklausomybės 1830 – aisiais Graikija buvo Osmanų imperijos dalis, tad ji neišgyveno tokių reikšmingų Vakarų istorijos periodų kaip Renesansas iš Švietimo epocha“.

Graikų politikai sako, kad graikai yra tauta, neturinti brolių, na ir tuo pat metu glėbesčiuojasi su rusais, nes šie, kaip ir graikai, yra stačiatikiai. Bet ar tai yra „Azijos bruožas“? Jei kas nežinojote, tai, mano supratimu, stačiatikiai yra tokie patys krikščionys kaip ir katalikai ar protestantai. Dabar geri graikų santykiai su rusais, iš dalies (o gal ne tik iš dalies) yra interpretuojami dėl religinių sumetimų, tai dėl tų pačių sumetimų, tarkim, skandinavai ar vokiečiai visai negalėtų ar sunkiai galėtų bendrauti su katalikiškais kraštais (italais, lenkais ar lietuviais). Savaime suprantama, jog toks pasakymas yra visiška nesąmonė, tačiau graikų ir rusų atveju, neva ta nesąmonė lyg ir galioja po šiai dienai. Gaunama situacija, kuri yra ganėtinai artima musulmonų religijos atžvilgiu: sunitai ir šiitai. Nors man atrodo, kad to skirtumo didelio nėra (galbūt dėl neišmanymo), tačiau, tarkime, šiitai nuo sunitų religiniu požiūriu tesiskiria tik tuo, jog šiitai „religinio mokymo šaltiniu pripažįsta tik Koraną“, o „sunitai religinio mokymo šaltiniu laiko ne tik Koraną, kaip šiitai, bet ir Suną“, o pastaroji yra: „senovės arabų bendruomenės elgesio taisyklių ir papročių rinkinys; vėliau – musulmonų (sunitų) šventosios knygos, kuriose yra pasakojimai apie Mahometą (hadisai)“. Taigi, mano supratimu, aš visiškai nesuprantu kaip gali  sunitai ir šiitai konfliktuoti vieni su kitais. Jei tai yra tik dėl to, kad sunitai religiniais sumetimais kaip komentarą Koranui naudoja Suną, o šiitai ne, na jei taip tėra tik dėl to, tai tuomet arba aš esu išprotėjęs, arba visas pasaulis kraustosi iš proto ir jau, ko gero, tūkstantmečius. Taigi sunitų ir šiitų palyginimas su katalikais ir stačiatikiais, akivaizdžiai parodo, kad kažkas pasaulyje yra negerai... Na tarkime, ar žinote kuo skiriasi katalikai nuo stačiatikių? O gi tuo, kad „stačiatikiai nepripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie popiežystę. Pagal jų doktriną, popiežius gali turėti tik moralinį autoritetą kaip „pirmasis tarp lygių“ vyskupų, negali turėti universalios valdžios.“ Iš esmės, mielieji, tik tuo ir tesiskiria, tad aš nelabai suprantu kokiu reikalu čia taip pučiamasi: ar stačiatikiai labai skiriasi nuo katalikų? Beveik niekuo, o tik tuo, kad kas buvo užsiminta paskutinėje citatoje...

Toliau DELFI‘io straipsnyje skaitome, kad „Jau ne primą sykį Graikija mėgina apibrėžti savo identitetą, ir jei ji pasitrauks iš euro zonos, turės sukurti naują nacionalinę idėją. O metas nacionalinėms idėjoms yra pavojingas: „Syriza“ šliejasi prie ekspansinį neo-eurazianizmą propaguojančios Rusijos ir yra artimesnė Azijai nei Europai. Abi valstybės nėra tikros dėl savo vaidmens ir ieško alternatyvių būdų identitetui formuoti.“ Tad iš mano pusės būtų komentaras dėl graikų identiteto paieškų. Man, tiesą pasakius, netelpa į galvą tokios mintys apie paieškas, kai Vakarai ieškodami savo pamatinių vertybių, jas atranda Graikijoje prie Akropolio griuvėsių, metaforiškai kalbant. Aš pats asmeniškai jau daugelį metų noriu nuvykti būtent į Graikiją ir pamatyti tą kraštą, tuos griuvėsius nuo ko viskas prasidėjo, o ne vis dar stovinčias (ir taip jau daugiau nei kelis tūkstantmečius), beveik laiko nepaveiktas Egipto piramides. Taigi trumpai sakant, Vakarai savo identitetą ir pamatų pamatą, kuriame yra įmūrytas kertinis akmuo, randa Graikijoje, o štai graikai, na, deja, bet niekaip negali atrasti savojo identiteto. Visa tai skamba absurdiškai, tiesą pasakius, nes, mano supratimu, graikai savo identitetą turi jau tūkstančius metų ir ieškojimas jo iš naujo skamba panašiai kaip bandymas išrasti tai, kas jau senai išrasta. Ar toks ieškojimas gali būti pavojingas? Mano akimis žiūrint, nors daug kas to nė nepastebi, bet tai yra be galo pavojinga: viena valstybė, atsiskyrusi ir beveik bankrutuojanti, negali būti nepriklausoma nuo kitų „globos“. Taigi, tam tikra prasme, globoti Graikiją labai norėtų Rusija, na o pati Rusija, kankinama Vakarų sankcijų dėl jos karo Ukrainoje, kuria ideologinę priešpriešą Vakarams. Keisčiausia yra tai, kad Rusija, kurdama Dugino propaguotą Eurazijos idėją, galimas dalykas, galų gale sieks tam tikros sąjungos ir su Arabų valstybėmis. Kaip jei tai seksis (ir ar kojos nekiš į ratus JAV) tai jau kitas klausimas, tačiau tokia siekiamybė egzistuoja. Tad man šioje vietoje iškyla vėlgi paradoksinis klausimas: kaip „stačiatikių vienybė“ galėtų ateityje sukurti savotišką sąjungą su arabų valstybėmis, kurios nuolat kovoja tarpusavyje ir viduje (šiitai nerimsta prieš sunitus ir atvirkščiai)? Ir kaip gali stačiatikiai, kurie taip konstatuoja savo religinės atšakos išskirtinumą ir unikalumą katalikiškajai šakai, gali „susikalbėti“ su islamu? Kitaip sakant, toji vertybių skalė yra paradoksiška iš prigimties: ar jau tokie dideli skirtumai tarp katalikų ir stačiatikių, jog pastarieji kaip sąjungininkus rinktųsi islamą išpažįstančias valstybes? Savaime suprantama, kad sąjunga su islamo kraštais, būtų vedina ne religinių, tačiau dėl ideologinių paskatų, tad okultistas Duginas, kuris ir kūrė Eurazijos koncepciją, „civilizacijų kovoje numato Eurazijos ir Arabų pasaulio sąjungą kovoje prieš Vakarus“ ir tai yra be galo pavojinga, nes Rusija neatrodo, kad labai mėgtų (panašiau į tai, kad neapkenčia) JAV ir nuo seno esti kaip antipodas Vakarams, na, o Arabų kraštuose, protestuojančios minios karts nuo karto degindamos JAV vėliavą, vargu bau ar tokiu būdu išreiškia meilę deginamos vėliavos „atstovaujamai“ valstybei. Taigi Arabų kraštus (be abejo, ne visus, yra ir „sunitiškųjų“ išimčių ne viena ir ne dvi) bei Eurazijos sąjungai pamatus klojančią Rusiją sieja viena įdomi detalė: tai neapykanta Vakarams, o ypač JAV. Dėl šios savybės bet kokia tolimesnė ideologija, kuri būtų rutuliojama ar vystoma remiantis tąja neapykanta, yra, iš esmės, pasmerkta žlugimui, tačiau čia iškyla reali grėsmė, kad tokių neapykanta grįstų sąjungų ar sąjungos kilimas ir žlugimas kartu gali nusinešti netgi šimtus milijonų gyvybių ir tai, deja, tačiau gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Nors tai dabar skamba juokingai, tačiau tokia tikimybė išlieka, nes neapykanta Vakarams niekur nedingo, o ideologija, grįsta ta neapykanta, plėtojasi toliau ir įgauna kontūrus. Kitaip sakant, Dugino ideologija, norim mes tą pripažinti, ar ne, tačiau ji juda pirmyn, arba, kitaip sakant, XX a. šmėkla ima šmėžuoti XXI – jame amžiuje...

Na ir štai, Duginą miniu, Duginas jau čia: tame pačiame Delfio straipsnyje minima, kad „Į Rusiją kaip į priimtinesnę nei Vakarų politika alternatyvą palankiai žiūri ir neofašistinė „Auksinė aušra“, trečioji pagal balsų kiekį praėjusiuose parlamento rinkimuose. 2014 metų gegužę „Auksinės aušros“ nariai nuvyko susitikti su Aleksandru Duginu, V. Putino patarėju ir neo-eurazianizmo ideologu. Pasak „Auksinės aušros“ atstovų, susitikimo tikslas buvo „išreikšti Graikijos žmonių valią siekti skubaus dvišalių santykių tarp Rusijos ir Graikijos stiprinimo““.

Tad tenka daryti išvadą, kad Rusijos įtaka kitoms valstybėms yra milžiniška, nes kai kurios, o konkrečiu atveju, Graikija, netgi sugeba abejoti ir iš naujo ieškoti savo identiteto, kuomet Vakarai pamatų pamatą, kaip kertinį akmenį t.y. savo pradžių pradžią regi būtent Graikijoje Akropolio ir kituose griuvėsiuose, arba, tiksliau sakant, kuomet tie griuvėsiai buvo rūmai ir šventyklos, kuomet gyvavo didieji ir žymieji graikų filosofai, kur atsirado demokratija, teisė bei kultūra. Graikija, savo ruožtu, šį milžinišką palikimą Vakarams kažkokiu tai būdu sugebėjo pamiršti, na, o kodėl taip atsitiko, tai man nėra suvokiama protu. Galbūt šiandieniniai graikai dėl tautų ir etnoso maišymąsi per tūkstantmečius, jau nebėra tie TIKRŲJŲ SENOVĖS GRAIKŲ PALIKUONYS? Tačiau netgi ir tokiu atveju tenka kelti klausimą kodėl graikams (kad ir, galbūt, nebūnant Senovės Graikijos protėvių palikuonimis) nesuvirpa širdis, kuomet jie žvelgia į Atėnės šventyklą ar skaito filosofinius veikalus, domisi Graikijos istorija, skaito literatūrinius kūrinius, tokius kaip Homero „Odisėja“, ar kuomet didžiuojasi, kad Antikinėje Graikijoje atsirado demokratija bei teisė? Ar tai jiems tapo tuščia ir, iš esmės, nebeturi jokios reikšmės? Mano supratimu, jei graikai išeis su Putinu obuoliauti ir tuo metu, galbūt, palikdama ES, Euro zoną bei NATO, tai tuomet, bent jau simboliškai, reikš Vakarų žlugimą...