Apie mokslą ir filosofiją.

Apie mokslą ir filosofiją. Pasvarstykime kartu su profesoriumi Evaldu Nekrašu (2011 -ieji).

---

>>Mokslininko ir filosofo įkvėpimas.

Tame klausime yra priešinama filosofija ir mokslas. Tai, ko gero, ne visi filosofai su tokia klausimo formuluote sutiktų, nes dalis jų, ir, visų pirma, pozityvistinės pakraipos, jie siekia sukurti mokslinę filosofiją. Tai būtų vienas dalykas. Bet jeigu kalbėti apie bendrą įkvėpimą, tai juo galima būtų pavadinti, turbūt,  nuostaba, su kuo sutiktų ir filosofai, kurie ir kitais įkvėpimo šaltiniais remiasi irgi mokslininkai. Filosofai ne pozityvistinės orientacijos pasakytų, kad tuo įkvėpimu gali būti ir kančia, ir abejonė, apskritai egzistencinė patirtis, ir, tokiu atveju, filosofija, kylanti iš tokių šaltinių, jinai turėtų nuo mokslo griežtai skirtis. Tuo tarpu, kalbant apie mokslą, tai būtų galima paminėti Galilėjų, kuris, tvirtino, kad yra svarbiau rasti kad ir nedidelę tiesą nežymiuose dalykuose, negu ilgai ginčytis didingiausiais klausimais nepasiekiant tiesos. Tai filosofai, apskritai paėmus, net jų nediferencijuojant, pasakytų, kad juos domina būtent labiausiai fundamentalūs klausimai. Natūralūs filosofui klausimai būtų: „kas yra tiesa?“; „kas yra gėris?“; „kas yra teisingumas?“; „kas yra laisvė?“. Mokslininkai kelia daug konkretesnius ir siauresnius klausimus ir jiems gali rūpėti paties menkiausio gyvūno ar medžiagos dalelės, savybės. Tai, šiuo požiūriu, galima būtų, vis dėlto, brėžti tam tikrą ribą tarp filosofijos ir mokslo. Filosofai grįžta nuolat prie tų pamatinių klausimų, o mokslininkai veikiau stengiasi išsprendę vienus klausimus kelti kitus ir judėti tolyn. Mokslas, tam tikra prasme, labiau kaupia žinias, tuo tarpu, filosofai grįžta atgal prie tų pamatinių klausimų.

>>Pažanga

 Visų pirma, aš pasakyčiau, kad filosofus taip pat domina pažangos sąvoka, bet jie tą klausimą kelia, ko gero, dažniausiai, bendriau, nors mokslo filosofus domina taip pat ir mokslo pažangos sąvoka. Bet, pavyzdžiui, kas yra socialinė pažanga? Tai yra vienas pagrindinių, sakyčiau, socialinės ir politinės filosofijos klausimų. Kadangi filosofai kelia tų klausimų, apskritai paėmus, mažiau ir labiau pamatinių, tai jiems, natūralu, grįžti prie to, ką žymieji filosofai apie jus galvojo ir nebūtinai tuo pačiu aspektu į juos žiūrėti, bet reikia atsižvelgti į juos. Tai filosofija, filosofijos istorija, daug labiau domina, negu kokia nors fizika ar chemija fizikus ar chemikus, sakykime, istorija. Žvelgiant į šiuolaikinės mokslo filosofijos pozicijų, tai mokslo paties pažanga, specialiųjų mokslų, aš turiu galvoj, skirtingai nuo filosofijos, pažanga irgi yra ganėtinai problematiškas dalykas. Galima kalbėti apie tokią technologinę, sakykime, pažangą, bet jeigu mes kalbame apie bendrą pasaulio vaizdą, tai mokslo filosofai, tokie kaip Thomas Kuhn‘as, pasakytų, kad skirtingos mokslinės teorijos, ypač tokios fundamentinės, bet fizikos, tarkime, prasme, tai yra skirtingi žiūros į pasaulį būdai ir todėl, sakykime, Niutono fizika ir Einšteino fizika, ar XVIII amžiaus ir XXI amžiaus fizika negali būti vertinamos vien tik tais pažangos terminais, nors sugeba daugiau empirinių klausimų atsakyti, kai kurie atsakymai į juos yra tikslesni, bet tas pats pasaulio įprasminimas sąvokomis ir dėsniais bei teorijomis – paprasčiausiai, yra skirtingais ir, ta prasme, mokslo žinių raida nėra vien tik faktų kaupimas ir kai kada atmetamos tos teorijos, kurių buvo laikomasi, kad ir du šimtmečius, sakykime, Niutono mechanika, ir keičiamos Einšteino ar kvantine mechanika, kuris radikaliai skiriasi nuo Niutoniško požiūrio.

>> Pažinimas

Jeigu aš neklystu, tai šventas Augustinas sakė, kad reikia mylėti savo pažinimo objektą, bet tai galima interpretuoti žodžiu domėtis ir tai tikrai yra svarbu, mano supratimu, visiems tyrinėtojams. Bet šventas Augustinas buvo filosofas ir teologas ir svarbiausi objektai jam buvo: Dievas ir žmogus. Ir tai jis turėjo galvoje, kad juos reikia mylėti. Dabar, jeigu mes kalbėsime apie specialiųjų mokslų atstovus, tai čia jų pozicija šiek tiek skirsis. Mano manymu, gamtos, plačiąja prasme, tai yra fizikinių, biomedicininių ir technologijos mokslų atstovai, iš esmės, vadovaujasi bei, praktiškai, be išlygų ta fundamentalia pozityvistinės filosofijos idėja, kad reikia skirti faktinius teiginius (faktus aprašančius teiginius) nuo vertinamųjų teiginių arba faktus nuo vertybių. Ir ta prasme, būtent, tyrinėti savo objektus neužimant vertybinės orientacijos t.y. etikos ar moralės prasme. Socialiniuose moksluose, aš pasakyčiau, kad tokios vienybės tarp tyrinėtojų nėra. Nemaža jų dalis laikosi to paties fakto ir vertybių atskyros ar perskyros principo, bet, koks nors, sakykime, Vėberis, kalbant nebūtinai apie pozityvistus, ypatingai jų reikšmę pabrėžiu, kalbėdamas apie tai, kad galima tirti žmonių vertybes, bet tas vertybes tiriantis tyrinėtojas turi užimti neutralią poziciją tų vertybių atžvilgiu, sakykime, nagrinėti kaip kinta, kokios yra skirtingų socialinių grupių vertybės ar skirtingų visuomenių, esančių skirtingoje išsivystymo stadijoje, vertybes. Bet dalis socialinių ir ypač, manau, humanitarinių mokslų atstovų, jie tos griežtos perskyros nepriima ir mano, kad jos priėmimas faktiškai prieštarauja tam galutiniam tikslui, kurį sau turėtų kelti socialinių mokslų atstovai, nes, jeigu, gamtos mokslų atstovai, plačiąja prasme, kelia sau tikslą kaip vieną iš galimų: sukurti daiktus ir technologijas, kurios būtų naudingos žmonėms, tai socialinių mokslų atstovai pasakytų, kad vienas iš jų svarbių tikslų yra sukurti tokią pasaulio tvarką t.y. tam tikras taisykles valstybių ir kitų tarptautinių veikėjų elgesio, tam tikras institucijas, tokias kaip galios pusiausvyra, arba organizacijas kaip Jungtinės Tautos ar Pasaulinė Prekybos Organizacija, o ne vien tiktai aprašyti koks tas socialinis pasaulis yra, nes jame yra daug neteisybės, daug neteisingumo, daug problemų, kurias reikia išspręsti ir, būtent, todėl socialinis teoretikas (ne tiek tyrinėtojas, kiek teoretikas) turi turėti vertybinę orientaciją t.y. jis turi žinoti, kokį pasaulį jis nori matyti: ar tai būtų visuomenė vienos valstybės ribose, ar tai būtų pasaulio tvarka kaip valstybių santykių ir tų santykių taisyklių visuma.

>> Metodai

Socialiniuose moksluose, skirtingai nuo gamtos mokslų plačiąja prasme, labai svarbų vaidmenį, ypač per pastaruosius kelis dešimtmečius, vaidina pozityvizmo ir postpozityvizmo metodologinis ginčas. Jeigu, sakykime, politologas tiria rinkėjų elgesį t.y. kokie veiksniai daro įtaką tam už kokias partijas balsuojame, kaip keičiasi tasai elgesys, tai jie gali ir, iš tikrųjų, labai dažnai remiasi, iš esmės, grynai pozityvistine metodologija t.y., keldami hipotezes ir jas empiriškai tikrindami ir, svarbiausia, remdamiesi tuo pamatiniu pozityvizmo principu, kad faktiniai teiginiai, kuriais jie aprašo, jie gali turėti ir teorinį pobūdį, kuriais jie aprašo tą rinkėjų politinį elgesį, turi būti griežtai skiriami nuo vertinamųjų teiginių: jie nevertina elgesio, o jį tik aprašo ir bando nustatyti to elgesio dėsningumus. Bet kokie nors kritinės teorijos ar postmodernizmo atstovai, o čia, šiuo atveju, jie užima panašią poziciją kaip (kažkoks filosofas), nors jis nei vienai iš tų mokyklų nepriklausė ir pozicija skirtinga nuo Vėberio, kuris, turbūt yra vienas iš žymiausių XX a. socialinių mokslų atstovų, galbūt, visų pirma, sociologų, tai tokie teoretikai, jie mano, kad neužtenka konstatuoti faktinę dalykų padėtį, nes toji faktinė dalykų padėtis gali būti bloga: jinai nesuderinama su teisingumo principais, visuomenėje gali būti ribojamos žmonių laisvės ir teisės, nebūti lygybės tam tikrose srityse, o jiems tie tikslai yra labai svarbūs ir todėl jiems rūpi kaip galima tuos tikslus pasiekti arba bent jau prie tų tikslų priartėti. Ir tada jie tą faktų ir vertybių skirties principą faktiškai atmeta ir mano, kad tyrinėtojas, gyvendamas visuomenėje, jis negali atsiriboti tos visuomenės vertybių ir jo tie klausimai, kuriuos jis kelia, ir tos jo interpretacijos, kurias jis pateikia, jos yra veikiamos tų vertybių, viena vertus, ir ne tik, kad jis negali jų įtakos išvengti, bet dar daugiau: jisai pats turi ginti tam tikras vertybes.

>> Mokslų sugyvenimas.

Pati universiteto idėja (Vilniaus universitetas yra senas, bet ne seniausias pasauly) ji, faktiškai išreiškia tai, kad siekiama tų fakultetų bendradarbiavimo, kad tai yra bendra universiteto visuomenė, kurios nariai turėtų, mažų mažiausiai, bendrauti . na, gal aš esu ne visiškai tipiškas pavyzdys, aš studijavau matematiką, po to užsiminėjau filosofija ir šiek tiek sociologijos, dabar dėstau tarptautinius santykius, pats dirbu dviejuose fakultetuose, dėsčiau keliuose fakultetuose ir, tiesą sakant, aš sugebėdavau paprastai rasti kalbą ir su matematikais, ir su fizikais, ir su kitų mokslų atstovais. Tai nereiškia, kad mes visais klausimais sutardavome. Be kita ko, tais metodologiniais klausimais, apie kuriuos mes kabėjome, bet dirbdamas jau gan ilgą laiką senate, būdamas jo nariu aš matau, kad kai sprendžiami bendrieji universiteto klausimai, o, šiuo metu, kaip tik yra parengtas naujas universiteto statutas, kuris turės būti priimtas, tai tokių principinių nuomonių skirtumų tarp to kas turi būti universitetas ir kad, viena vertus, fakultetai turi turėti tam tikrą autonomiją, bet, kita vertus, tai turi būti vienoje mokslų įstaigoje, kurioje tarpdisciplininiai tyrimai yra plėtojami, tai dėl to problemų nekildavo ir, tiesą sakant, aš nesu vienintelis profesorius, dėstantis ir filosofijos fakultete, ir tarptautinių santykių, ir politikos institute, ir nejaučiu diskomforto, nors problemos, kurias aš nagrinėjau, sakykime, politinės filosofijos kurse, kurį aš skaitau filosofijos fakultete filosofams ir tos problemos, kurias aš nagrinėju dėstydamas tarptautinių santykių teorijos kursą politologams, jos tarsi ir skiriasi, bet aš matau pakankamai glaudų ryšį netiktai tarp dėstytojų dabar VU skirtinguose fakultetuose dėstančių, bet ir matau tai, kad filosofija, konkrečiai politinė filosofija padarė didelę įtaką pagrindinėms tarptautinių santykių teorijoms, tokioms kaip realizmas ar, sakykime, liberalizmas. Tai čia aš, viena vertus, galima kalbėti ir dažnai tas klausimas svarstomas, ir, kai aš daugiau dėmesio skyriau mokslo filosofijos problematikai, tai tas klausimas apie filosofijos ir specialiųjų mokslų santykį nuolat iškildavo, bet daugiau pradėjęs būtent tokį specialųjį mokslą, kaip politologiją dėstyti, aš matau, kad, vis dėlto, mokslas ne tik tai universitete, o kaip globalinis ir senas šaknis turintis reiškinys, jis pasižymi, nepaisant kai kurių problemų ir skirtumų, pakankamai didele vienove. Aš čia galėčiau dar pridėti tai, kad, sakykime, kokiais nors Aristotelio laikais, fizika ir matematika buvo teorinės filosofijos skyriai ir, tiesą sakant, tos Egipto, Babilono matematinių ar astronominių žinių fragmentai buvo integruoti į filosofiją būtent remiantis Aristotelio to dedukcinio įrodymo pagrindimo idėja ir iš algoritmų, kuriuos dažniausiai tos žinios turėjo senovės rytuose, jie įgavo teorinę formą. Tai, ta prasme, filosofija nuo seno darė didelę įtaką ir toms disciplinoms, kurios, sakykime, nuo kokio XVII amžiaus, kaip fizika ir matematika, iš esmės, tapo savarankiškomis disciplinomis.

>> Etika.

Egzistuoja tokia Europos akademinė mokslo asociacija. Man teko kaip tik ten dalyvauti ir, tiesą sakant, kalbėti viename kongrese, kuriame kaip tik buvo svarstomos mokslo etikos ar etinės problemos. Savaime suprantama, kad, visų pirma, tai yra susiję su gyvybės mokslais, tai būtų: klonavimas, kamieninės ląstelės ir kiti klausimai. Technologinės galimybės tikrai vystosi sparčiau, bet kyla klausimas ar visus mokslo pasiekimus yra tikslinga panaudoti: na, branduolinę energiją galima naudoti taip pat ir atominės ar termobranduolinės bombos pavidalu, bet ar tai yra geriausias mokslo rezultatų pritaikymo būdas? Tai, šiuo atveju, iškyla, kalbant apie gyvybės mokslus, biomedicininius mokslus, iškyla daug ganėtinai keblių klausimų, bet, mano nuomone, kad tas tiesos ieškojimas, kuris, galbūt, tokiu labai bendru pavidalu, bet būdingas yra ir filosofijai ir tiems specialiesiems mokslams taip pat bei biomedicininiams mokslams, jisai neišvengiamai veda pirmyn ir tuos specialiuosius mokslus ir filosofija, kuri nėra užsidariusi dramblio kaulo bokšte, kuri reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta ne tiktai moksle, bet, sakykime, visuomenėje, tarkime, politinė filosofija, o tai, kad tyrinėtojai sugeba padaryti tai, apie ką filosofai iki šiol negalvojo, tai yra visiškai natūralus dalykas. Hėgelis kadaise sakė, kad filosofija yra tarsi Minervos pelėda, kuri išskrenda sutemus, bet aš net galiu pasakyti, kad kai kada patys mokslininkai nepakankamai suvokia savo padarytų atradimų reikšmę, sakykime, XIX amžiuje buvo sukurtos neuklidinės geometrijos, kurios radikaliai reikalavo keisti požiūrį į matematikos prigimtį ir matematikos pagrindus, bet aiškiau tai buvo faktiškai įsisąmoninta tik tai XIX – XX a. pabaigoje. Taip kad ši situacija man neatrodo nei keista, nei stebinanti.

>> Svarba.

Aš pradėjau beveik iš esmės pacituodamas gal net paraidžiui Galileo nuomonę, fiziko ir astronomo nuomonę, kad mokslininkui nėra visiškai nereikšmingų dalykų, bet, jeigu grįžtume mes, sakykime, prie sociologijos, tai pirma aš konstatuočiau, kad sociologija nuo filosofijos atsiskyrė daug vėliau negu kokia nors matematika ir fizika t.y. ne XVII amžiuje, o XIX amžiuje, tai yra vienas dalykas. Antras dalykas, kad sociologijoje ar panašiai kaip ir politologijoje, egzistuoja nuomonių skirtumas dėl to, koks yra, sakykime, socialinės filosofijos ir sociologijos kaip mokslo santykis. Taip kaip ir politologija, be kita ko, tai domina ir Jokūbaitį: koks yra santykis tarp politinės filosofijos ir politikos mokslo. Aš net pasakysiu daugiau: yra ir trečia kategorija teoretikų, kurie mėgsta vartoti (terminą) „socialinę teoriją“ ir tai yra, būtent, dažniausiai tie, kurie nelinkę tvirtinti, kad reikia griežtai skirti politinę filosofiją ir politikos mokslą: griežčiausia prasme politikos mokslas nagrinėja politikos dalyvių, sakykime, elgesį ir jo reguliarumus, o politinė filosofija, būtent, kelia fundamentalius klausimus apie: teisingumą, laisvę, lygybę ir, tokiu būdu, svarsto, tiesiogiai ar netiesiogiai, kokia ta visuomenė turi būti, ne tai, kokia jinai čia ir dabar yra ir kaip balsuoja, tarkime, lietuviai ar kokie nors prancūzai, bet ko derėtų siekti, sakykime, siekiant, kad visuomenė būtų laisva ir joje būtų daugiau teisingumo. Tai čia vienareikšmiško atsakymo, būtent į šį klausimą, turbūt, negalima būtų pateikti, nes visuose socialiniuose moksluose, įskaitant politologiją, yra įvairių orientacijų tyrinėtojų ir skirtingomis metodologinėmis nuostatomis besivadovaujančių žmonių.

>> Mokslo filosofija.

Čia kaip tik prieš pora dienų man teko žvilgtelėti į mokslų klasifikatorių Lietuvoje priimtą prieš maždaug 3,5 metų įtvirtintą (pačiam teko ir Lietuvos mokslų taryboje dirbti), tai tame klasifikatoriuje aš neradau disciplinos, kuri vadintųsi mokslo filosofija. Ten yra specialiųjų mokslų filosofija, tiesa, socialinių mokslų filosofija yra išskirta ir, nors aš įsivaizduoju, kad aš domėjausi pakankamai ilgą laiką ir rašiau apie mokslo, būtent, filosofiją, bet ta mokslo filosofija, kuri, ypač, pozityvistinė filosofija buvo tyrinėjama, tai ji, visų pirma, ėmė pavyzdį iš fizikos kaip tokio pavyzdinio mokslo aiškiai turinčio aiškius empirinius pagrindus, galinčio patikrinti savo keliamas hipotezes, kita vertus, plačiai naudojančio matematinį aparatą ir todėl pakankamai tikslaus, pakankamai apibrėžtas sąvokas turinčio. Tai, jeigu mes palygintume, pavyzdžiui, fiziką, tarkime, su socialiniais mokslais ar, konkrečiai, su politikos mokslais ar mokslu, tai mes neabejotinai aptiktumėme pakankamai daug specifinių socialinių mokslų bruožų ir vienas iš pamatinių, būtent, yra jau mano minėtas, kad fizikai, iš esmės, vadovaujasi pozityvistinėmis nuostatomis, tuo tarpu, ne visi politikos mokslų atstovai tokiomis nuostatomis linkę vadovautis. Kita vertus, dėl to, kad visuomenė yra, kaip beveik visi sutinka, pats sudėtingiausias tyrinėjimo objektas, tai tų socialinių mokslų sąvokos nėra taip tiksliai apibrėžiamos, hipotezės nėra taip tiksliai formuluojamos, jas patikrinti dažnai yra sudėtingiau, todėl, kad gamtinio pasaulio objektai, jei paimtumėme atomus ar elektronus, jie yra daug labiau panašūs vienas į kitą, negu yra žmonės. Kita vertus, žmonės vadovaujasi savo tikslais, turi savo elgesio motyvus, turi savo vertybes ir idealus ir, todėl, vien tiktai jų elgesį tyrinėti neatsižvelgiant būtent į tas jų specifines savybes, lyginant su gamtos mokslų tyrimų objektais, ypač negyvosios gamtos objektais. Tai, man atrodo, švelniai tariant, neįmanoma ir todėl, aš ir sakau, kad viena vertus, kai kuriuos socialinių mokslų klausimus (ir kai kuriuos gan svarbius) galima tyrinėti keliant hipotezes ir jas tikrinant, ir nesiremiant kokiomis nors vertybėmis pačiam mokslininkui, jis turi tam tikras pažintines, gali siekti teorijos darnumo, tikslumo, loginės tvarkos ir taip toliau, bet tai, vis dėlto, truputį skirtingos vertybės nuo tų socialinių vertybių, apie kurias mes paprastai kalbame. Tai vienus klausimus galima tyrinėti taip ir, neatsižvelgiant, iš esmės, į tai, kad žmonės turi tą savo subjektyvumą visais tais aspektais, tuo tarpu, kitus (klausimus), liečiančius ar tai pageidautiną visuomenės tvarką, ar pageidautiną pasaulio tvarką, turbūt taip tyrinėti negalima, bet, būtent, tokius tyrinėjimus fizikai, ko gero, vertintų labiau skeptiškai, negu rinkėjo elgesio tyrinėjimus, nes čia jau užimamos kitokios metodologinės pozicijos ir kiti tyrinėjimo tikslai yra keliami.

>> Pozityvus protas.

Rašęs ir prieš pusmetį išleidęs savo knygą „Pozityvus protas. Jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei“ aš, tiesą sakant, susimąsčiau apie tai, kad aš bandžiau aprašyti tą pozityvizmo raidos procesą ir jo įtakos įvairiausioms gyvenimo sritims tiek kitoms filosofijos kryptims tiek tokioms kaip teisė, politika ar netgi menas, buvau užėmęs tokią, na, galbūt, truputį pozityvistinę poziciją t.y. aš norėjau aprašyti procesą tarsi žvelgdamas iš išorės į jį t.y. išsiaiškinti kokie filosofai ar kokie tyrinėtojai kokiomis nuostatomis vadovavosi, bet tirti santykį iš tokio neutralaus tyrinėtojo pozicijų. Aš susimąsčiau ir, paskutiniu momentu, buvau beveik pradėjęs galvoti, kad paskutinį knygos skyrius ar, tiksliau sakant, epilogas, galėtų būti klausimas: „ar aš esu pozityvistas?“ ir iš to, ką aš kalbėjau, būtent, apie socialinius ir, galima būtų pasakyti ir apie humanitarinius mokslus, t.y. apie dvi iš penkių pagrindinių mokslo sričių, tai aš tikrai suvokiau, kad nesu jokiu būdu toks grynas pozityvistas, dar daugiau: vos tik tai pradėjęs dėstyti (nors aš dėstau nuo tarptautinių  santykių ir politikos mokslų įkūrimo jame), bet gal ne vos pradėjus, tačiau per keletą metų aš supratau, kad tame institute egzistuoja labiau pozityvistinė dvasia, negu būdinga man t.y. netgi metodiniuose nurodymuose instituto buvo nurodoma, kad reikia bakalauro ar magistro darbe kelti hipotezes ir jas empiriškai tikrinti, tai, man atrodo, toli gražu, nėra vienintelis socialinių ar, konkrečiai, politikos mokslo uždavinys ir klausimas apie pasaulio tvarką ar valstybės tvarką apie tas kryptis, kuriomis jai derėtų vystytis arba prie kurių vystymosi galėtų prisidėti taip pat ir tyrinėtojai, tai, besireiškiantys viešojoje erdvėje, besikalbantys su politiniais vadovais, teko bendrauti ir su prezidentais ir kitais politikos proceso dalyviais, neišvengiamai tu duoti tam tikras ir rekomendacijas, tai, sakykime, fizikas, griežtai tariant, jis rekomendacijų neduoda socialiniais klausimais, o socialinių mokslų atstovų, mano supratimu viena iš svarbių misijos dalių yra, būtent, daryti poveikį tiek politiniam elitui, tiek visai visuomenei ir, jeigu mes konstatuojame, kad, deja, Lietuva nėra pati demokratiškiausia šalis: joje trūksta teisingumo ir, kai kuriais atžvilgiais, lygybės, tai mes užimame aktyvią poziciją to visuomenės ir viso pasaulio raidos klausimais ir mes neturėtumėme nusišalinti nuo savo nuomonės tais klausimais reiškimo, o ta nuomonė yra susijusi su mūsų tam tikromis žiniomis, tarkime, dėstytojų ir tyrinėtojų, kurios gali būti, kai kuriais klausimais, gilesnės, negu, tarkime, eilinio rinkėjo žinios.

>> Klausimai.

Net ir storą knygą, palyginti, parašius, joje niekada visi atsakymai į autoriui rūpimus klausimus, ypač autoriui, dirbančiam skirtinguose mokslo srityse, netgi ne šakose, jų būna pakankamai. Aš galvoju ir apie galimą knygą tarptautinių santykių teorijos parašyti ar, galbūt, apie politinę filosofiją ir, bent jau, rašydamas apie politinę filosofiją aš neišvengiamai turėsiu užimti ne tokio pozityvistinėmis metodologinėmis nuostatomis besivadovaujančio teoretiko, nes toks teoretikas, sakytų, kad politikos mokslu reikia užsiimti, o politinė filosofija tėra, tiesą sakant, kažkas, kas yra už politikos mokslo ribų. Rašant apie tarptautinių santykių teorijas, man neišvengiamai tektų (ir dėstant tai tenka padaryti) paliesti tokius klausimus, kaip tradicionalizmo ir behaviourizmo (elgsenos) ginčą, t.y. tarp požiūrio, kad politinių procesų tyrinėtojai neturi vengti klausimų, kurie susiję su moralinėmis, sakykime, dilemomis, tarkime, su karinės jėgos panaudojimu, na, pavyzdžiui, žmogaus teisėms ginti, kas buvo daroma 1999- aisiais metais bombarduojant Belgradą dėl Kosovo albanų teisių pažeidimo. Švelniai tariant, šiandien tai, tiesą sakant, nėra jokia naujiena: tų albanų lyderiai patys kitas žmogaus teises ir ganėtinai grubiai pažeidinėja. Aš turėsiu rašyti apie pozityvizmo ir postpozityvizmo ginčą, nes, koks nors neorealizmas ar neoliberalizmas, kaip tarptautinių santykių teorijos, jos laikosi, iš esmės, pozityvistinių nuostatų, o, tuo tarpu, kokia nors kritinė teorija ir postmodernizmas visiškai sąmoningai tas nuostatas, įskaitant faktų ir vertybių perskyros nuostatą, tai kaip atsakyti koks yra mano paties atsakymas į šituos klausimus, tai tikrai aš, šiuo momentu, iki galo nežinau ir mane domina daugelis kitų dalykų, susiję truputį su mano intelektualine biografija, su domėjimusi daugeliu disciplinų: jų studijavimu ar darbu, dėstymu tų dalykų ir, kol kas tikrai nesiskundžiu tuo, kad man mažai kas jau yra įdomu. Aš čia prisimenu situaciją, maždaug XX amžiaus pradžioje fizikoje: domintis mokslo filosofija man teko šiek tiek domėtis ir mokslo istorija ir vienas garbus fizikos profesorius savo labai gabiam studentui, kuris pareiškė norą studijuoti, pasakytumėme, doktorantūroje, atsakė: „fizikoje jau beveik viskas ištirta.“ Tai, kai mes žiūrime iš šimtmečio perspektyvos, mes suvokiame kokią daugybę labai svarbių klausimų, šiuo atveju, ne socialiniu požiūriu, o pasaulio įvaldymo, technologijų plėtojimo požiūriu, tuo metu, netgi nebuvo apie juos galvojama.