M.H. „Pasidavimas“
[Joris Karl
Huysmans, „Kelyje“]: „... kad ir kaip mane jaudintų šios koplytėlės, vos tik
išėjęs lauk vėl tampu abejingas ir nejautrus... mano širdis nuo linksmybių
surambėjo ir išdžiūvo, esu niekam tinkamas“.
2007 – ųjų birželio popietę... apsigyniau daktaro
disertaciją: „Žorisas Karlas Hiusmansas, arba tunelio pabaiga“. Jau kitą rytą
supratau, kad ką tik baigėsi vienas mano gyvenimo etapas, ir, tikriausiai, pats
geriausias.
Taip visada nutinka tiems mūsų vis dar
vakarietiškos ir socialdemokratinės visuomenės nariams, kurie baigia studijas,
tačiau dauguma jų to nesuvokia, ar bent jau suvokia ne iš karto, mat yra
užhipnotizuoti pinigų – ar vartotojiškumo, jie yra primityvesni, tai yra tie,
kuriems išsivysto stipri priklausomybė kai kuriems produktams ((šie yra mažuma,
o štai didžioji dalis, mąslesnė ir santūresnė, apsiriboja paprastu žavėjimusi
pinigais, šiuo „Nepailstančiu Protėju“), - o dar stipriau užhipnotizuoti
troškimo save išbandyti, išsikovoti pavydėtiną socialinę padėtį pasaulyje, kurį
viltingai įsivaizduoja kaip konkurencijos lauką ir taip įsiaudrinę garbina
kintančias sporto, mados ar interneto portalų kūrėjų, aktorių, manekenų ikonas.
... nėra sunku apibrėžti, kur slypi literatūros,
šio prieš mūsų akis žlungančios vakarietiškos kultūros didžiojo meno,
išskirtinumas. Muzika lygiai taip pat kaip ir literatūra gali sukrėsti, sukelti
emocinį lūžį, aukščiausio laipsnio liūdesį ar ekstazę. Dailė, kaip ir
literatūra, gali iššaukti nuostabą, pakeisti mūsų pasaulio suvokimą. Tačiau tik
literatūra gali mums suteikti pojūtį sąlyčio su kito žmogaus vidujyje, su visu
jos turiniu, jos silpnybėmis ir didybe, jos ribomis, menkumu, įsitikinimais; su
tuo, kas žmogui neduoda ramybės, jį domina, jaudina ar atstumia. Tik literatūra
leidžia užmegzti ryšį su mirusio žmogaus protu, atviresnį, visapusiškesnį,
gilesnį netgi nei per pokalbį su draugu; kad ir kokia gili ir tvirta būtų
draugystė, kalbėdamiesi niekada neatsiveriame taip stipriai, kaip priešais
baltą lapą kreipdamiesi į nepažįstamą adresatą.
... knyga, kurią mėgstame, visų pirma yra knyga,
kurios autorių mėgstame, kurį norime vėl sutikti, su kuriuo norime leisti savo
dienas.
... mano pirma mintis kitą rytą po disertacijos
gynimo buvo apie tai, kad praradau kažką neįkainojamo, kažką, ko niekada
nebesurasiu, - savo laisvę.
... man nepatinka jaunimas – ir niekada nepatiko,
net ir tuo metu, kai mane patį buvo galima laikyti vienu iš jų. Nuo jaunystės
sampratos buvo neatsiejamas, kaip man atrodė, tam tikras gyvenimiškas
entuziazmas, o gal savotiškas maištas, viskas yra lydima bent jau nežymaus
pranašumo prieš kartą, kurią kviečiama pakeisti, jausmo; o aš savyje niekada
nejutau nieko panašaus.
Priešais auditorijos... duris... 3 tipai maždaug
20, du arabai ir vienas juodukas, užtvėrė kelią, nors tądien jie nebuvo
ginkluoti ir atrodė gana ramūs, jų laikysena nebuvo grėsminga, vis dėlto,
norint patekti į auditoriją, reikėjo praeiti pro juos...
-
Dėstau
šiame universitete, turiu vesti paskaitą...
-
...
jokių problemų, mesjė, atėjome tik pasisveikinti su seserimis... – tarė ir
raminančiu rankos mostu parodė į salėje sėdinčius studentus.
Sakydamas „su seserimis“ jis galėjo turėti omenyje
tik dvi magribietiškos kilmės merginas ... su juodomis burkomis, jų akys
slėpėsi už tinklelio...
-
...
Baigėsi gerai... – tariau...
Nežinau, ko tiksliai tikėjausi, sklido kalbos apie
išpuolius prieš dėstytojus..., tačiau man pačiam niekada neteko sutikti jokio
užpulto kolegos ir giliai savyje rimtai šiais gandais netikėjau, Stivas
tvirtino, kad jaunieji palafitai ir universitetų valdžios institucijos pasirašė
tarpusavio susitarimą, ir to įrodymas buvo jau dvejus metus iš fakulteto
teritorijos visiškai išnykę nusikaltėliai ir narkotikų prekeiviai. Ar į
susitarimą buvo įtraukta ir sąlyga, draudžianti patekti į fakultetą žydiškoms
organizacijoms? Tai irgi tebuvo gandas, sunkiai patikrinamas, tačiau galima
paneigti, jog Prancūzijos žydų studentų sąjungai nebuvo atstovaujama nuo pat
paskutinių mokslo metų pradžios jokiame Paryžiaus regiono universitetiniame
miestelyje, o štai musulmonų brolijos jaunimo atstovybių antenos beveik visur
dygo viena po kitos.
Mari Fransuaza... svarstė, kaip galimas Musulmonų
brolijos patekimas valdžią paveiktų universitetinės direkcijos institucijų
sudėtį...
... doktorantūros studentai apskritai buvo varginantys,
jei jie tik buvo bepradedantys užčiuopti kokią nors prasmę, tai man jau seniai
ji neegzistavo, išskyrus, žinoma, indiško patiekalo, kurį pasišildysiu vakare
mikrobanginėje...
... fakultete ne kartą su ja (Miriam) prasilenkėm
ir ji mesdavo į mane žvilgsnį, kurį būtų galima pavadinti skvarbiu, tačiau,
tiesą sakant, Miriam žvilgsnis visada buvo skvarbus, net ir tada, kai ji
rinkdavosi plaukų balzamą....
-
[Fransua]
... iš tikrųjų man niekada neatrodė gera mintis moterims leisti balsuoti,
studijuoti tuos pačius dalykus, dirbti tuos pačius darbus ir taip toliau. Tai
yra galiausiai prie to pripratome, bet ar esame tikri, kad tai gera idėja? ...
-
[Miriam]
... Esi už tai, kad grįžtume į patriarchatą?
-
...
patriarchatas turėjo bent jau šiokį tokį egzistavimo pranašumą, mano galva,
kaip socialinė sistema išlaikė pastovumą, šeimos gimdė vaikus ir gyveno daugiau
ar mažiau pagal tą pačią schemą, trumpai tariant, funkcionavo; o dabar vaikų
per mažai, taigi, atėjo galas.
... Prancūzijos bendra ekonomika klimpo vis
giliau, leidybai sekėsi gerai, ji kaupė pelną, tai iš tikrųjų buvo neįtikėtina,
žmonės,galima sakyti, buvo tiek praradę viltį, kad jiems beliko tik skaityti
knygas.
Mano gyvenimo intelektiniai pikai buvo mano
disertacijos rašymas, knygos publikacija; nuo to buvo praėjęs visas
dešimtmetis. Intelektiniai pikai? Pikai apskritai? Bet kuriuo atveju jaučiausi
pateisinęs savo egzistenciją. Vėliau apsiribojau tik trumpais straipsniais...
Mano straipsniai... paprastai sulaukdavo palankių vertinimų... Bet ar to užteko
savo gyvenimui pateisinti? Ir kokiu pagrindu kieno nors gyvenimas turi būti
pateisintas? Visi gyvūnai ir triuškinama dauguma žmonių gyvena niekada
nepatirdami nė menkiausio poreikio to pateisinti. Gyvena, nes gyvena, ir
viskas, taip jie mąsto; tada įsivaizduoja, kad miršta, nes miršta, ir kad tai,
jų akimis, užbaigia visą analizę. Bent jau kaip Hiuismano specialistas
jaučiausi...
... (Fransua) Jaunystės metais rinkimai buvo tokie
neįdomūs, kad ne sunku pagalvoti, o „politinės pasiūlos“ menkumas buvo net
sukrečiantis. Centro kairiųjų kandidatas buvo išrenkamas vienai ar dviem
kadencijoms, priklausomai nuo jo asmeninės charizmos lygio..., tada liaudžiai
tas kandidatas, ir apskritai centro kairieji, pabosdavo, įvykdavo demokratinės
kaitos reiškinys, ir rinkėjai taip pat vienai ar dviem kadencijoms – nelygu,
kokios jo asmeninės savybės – į valdžią atvesdavo centro dešiniųjų kandidatą. Įdomiausia
tai, kad Vakarų šalys labai didžiavosi šia rinkimų sistema, kuri vis dėlto buvo
ne kas kita, o tik valdžios dalybos tarp dviejų konkuruojančių gaujų, kartais
būdavo netgi pradedami karai tam, kad ją primestume šalims, kurios nejaučia
šiai sistemai tokio paties entuziazmo.
... Kasandra įkūnija pesimistinių ir nuolat
išsipildančių pranašysčių modelį, ir atrodė aišku, kad atsižvelgiant į faktus,
centro kairės žurnalistai tik atkartojo Trojanų apakimą. Apakimas visiškai nėra
naujas istorine prasme: tokį patį galime aptikti tarp intelektualų, politikų ir
žurnalistų IV dešimtmetyje, kai jie buvo vieningai įsitikinę, kad Hitleris
„galiausiai ateis į protą“. Tikriausiai tiems, kas gyvena ir klesti paveldėtoje
socialinėje sistemoje, yra neįmanoma įsivaizduoti požiūrio tų, kurie, niekada
nieko nesitikėdami iš tokios sistemos, be jokios baimės planuoja jos
sugriovimą.
Tiesą sakant, jau keletą mėnesių centro kairės
žiniasklaidos elgesys buvo pakitęs: apie užmiesčiuose vykstantį smurtą ir
tarpetninius susirėmimus nebuvo išvis kalbama, problema buvo paprasčiausiai
ignoruojama, netgi liautasi pliekti „kasandras“, kurios ir pačios galiausiai
užtilo. Žmonės apskritai atrodė pavargę nuo šios temos nagrinėjimo; o
aplinkoje, kurioje lankiausi aš, nuovargis, regis, įsišaknijo anksčiau nei
kitur; atsitiks tai, „kas turėjo atsitikti“, štai kaip galima buvo apibendrinti
tvyrančią atmosferą.
...
-
[Fransua]
Nesuprantu, kodėl jie (žiniasklaida) nusprendė visiškai tylėti; nesuprantu, ko
siekia valdžia.
-
[Lamperioras]
Mano galva, vienintelis aiškus dalykas yra tai, kad jie tikrai bijo, jog
Nacionalinis frontas gali laimėti rinkimus. Ir bet koks neramumų miestuose
vaizdas reiškia daugiau balsų Nacionaliniam frontui. Dabar būtent kraštutinė
dešinė siekia padidinti spaudimą. Žinoma, priemiesčiuose nieko nereikia raginti
du kartus, užtenka mažiausio preteksto; tačiau, jei pažiūrėtume atidžiau, kiekvieną
kartą, kai situacija išslysdavo iš rankų, iš esmės visada už to slypėdavo
provokacija prieš islamą: išniekinta mečetė, moteris, priversta nusiimti nikabą
ir panašiai.
-
Ir
jūs manote, kad už to stovi Nacionalinis frontas?
-
Ne.
jie negali sau to leisti. Viskas vyksta ne taip. Tarkime... tarkime, kad viskas
remiasi... mainais. [...]
-
[Fransua]
Jūs buvote artimas identiteristiniams judėjimams, tiesa? ...
-
[Lamperioras]
Taip. (...) Tai buvo katalikų identiteristai,dažnai rojalistai, nostalgiškai,
iš esmės romantikai – didžioji dalis taip pat ir alkoholikai...
Taktiškai tylėjau; kai tylime taktiškai, žvelgdami
pašnekovui į akis, sudarydami įspūdį, jog tikime jų žodžiais kalba. Jiems
patinka, kai jų klausomasi, - tai žino visi: tardytojai, rašytojai, šnipai.
-
[Lamperioras]
iš tiesų identiteristinis blokas buvo kas tik nori, tik ne blokas, visi buvo
susiskaldę į įvairias grupes, kurios tarpusavyje nesusikalbėjo ir dar mažiau
sutardavo: katalikai, su „Trečiuoju keliu“ susiję solidaristai, rojalistai,
naujieji pagonys, iš radikalios kairės atėję grynieji ateistai... Tačiau viskas
pasikeitė sulig „Europos čiabuvių“ radimusi. Iš pradžių jie įkvėpimo sėmėsi iš
„Respublikos čiabuvių“, tai yra tapo kardinalia jų priešingybe, ir jiems pavyko
pasiųsti aiškią ir vienijančią žinią: mes esame Europos čiabuviai, pirmieji šių
žemių užkariautojai, ir sakome „ne“ musulmoniškiems kolonizatoriams; taip pat
sakome „ne“ amerikiečių pramonininkams bei mūsų paveldo išpardavimui naujiems,
iš Indijos, Kinijos ir t.t. atvykusiems kapitalistams. Jie cituodavo Džeronimą,
Kočisą, Sėdintį Jautį, ir tai buvo gana gudru, o, svarbiausia, turėjo grafiškai
labai naujovišką interneto puslapį su užgriebiančia animacija, užvedančia
muzika, ir pritraukė naujos publikos, jaunuolių.
-
Jūs
iš tiesų manote, kad jie nori sukelti pilietinį karą?
-
Dėl no
nėra jokių abejonių...
(Lamperioras atnešė Fransua dokumentą, pavadinimu
„Pilietinio karo parengties planas“)...
-
[Lamperioras]
Apibendrinant, jų teiginius sieja ši pagrindinė mintis: tikėjimas yra
selekcijos pranašumas: poros, kurios išpažįsta vieną iš 3 monoteistinių
religijų, kurios išsaugojo patriarchato vertybes, turi daugiau vaikų nei
ateistų ar agnostikų poros; jų moterys yra mažiau išsilavinusios, mažiau
išsikerojęs hedonizmas ir individualizmas. Be to, tikėjimas daugeliu atvejų yra
genetiškai paveldimas faktorius:atsivertimai arba šeimos vertybių išsižadėjimas
yra tik marginaliniai reiškiniai, didžioji žmonių dalis išlieka ištikimi tai
metafizinei sistemai, kurios dvasia buvo išugdyti. Todėl ateistinis humanizmas,
kuriuo remiasi pasauliečių „gyvenimas kartu“, ilgai neišsilaikys, monoteistinė
populiacijos dalis neišvengiamai ir greitai didės, ypač musulmoniškoji populiacija
– ir tai neimant domėn imigrantų, kurie tik dar smarkiau įsitikinę, kad tarp
musulmonų ir likusios populiacijos dalies būtinai anksčiau ar vėliau turi kilti
pilietinis karas – bet kuriuo atveju ne vėliau kaip 2050 – aisiais, bet kuo
anksčiau, tuo geriau.
... Savaime suprantama, kaip ir visi kiti, panašių
samprotavimų jau girdėjau daugelį metų, o tiksliau, keletą dešimtmečių. Posakis
„po manės nors ir tvanas“, priskiriamas tiek Liudvikui XV, tiek jo meilužei
Madam de Pompadur, gana taikliai apibūdino mano vidinę būseną, tačiau dabar
pirmą kartą pajutau nerimą keliantį jo aspektą: tvanas, tiesą sakant, galėjo
įvykti ir prieš man numirštant. Žinoma, nemaniau, kad mano gyvenimo pabaiga bus
linksma, nebuvo jokios priežasties, dėl kurios turėčiau išvengti skausmo, ligų
ar nevilties; bet iki tos akimirkos galėjau bent jau tikėtis palikti šį pasaulį
be perdėto smurto.
Ar Lamperioras perspaudė? Bijojau, kad kaip tik
ne...
[...] Jau 10 metų neturėjau jokių žinių apie juos (tėvus)... retkarčiais pagaudavau
save svarstant, ar dar išvysiu savo tėvus prieš jiems numirštant, tačiau
kiekvieną kartą atsakymas būdavo neigiamas, buvau įsitikinęs, kad net
pilietinis karas negalėtų ištaisyti šios situacijos, jie vis tiek būtų suradę
kokią dingstį ir atsisakę mane priimti...
(tariami Prancūzijos kandidatų į prezidentus
rinkimai) ... Dvi politinės partijos, reguliavusios Prancūzijos politinį
gyvenimą nuo Penktosios Respublikos pradžios, tuoj bus įšluotos iš valdžios?...
... Po vidurnakčio... pasirodė galutiniai
rezultatai: Mahomedas..., musulmonų brolijos kandidatas, liko antras...
socialistų kandidatas... buvo eliminuotas.
[...]
Sugrįžus į fakultetą skaityti paskaitų, pirmą
kartą mane apėmė jausmas, kad kažkas galėjo atsitikti, kad politinė sistema,
prie kurios buvau įpratęs gyventi nuo pat vaikystės ir kuri jau senokai
akivaizdžiai braškėjo, galėjo staiga susprogti. Nežinau, kas tiksliai mane taip
nuteikė. Gal mano magistrantų elgesys: kad ir kokie beformiai ir apolitiški jie
buvo, tą dieną atrodė įsitempę, neramūs, akivaizdžiai savo išmaniaisiais ir
planšetėmis bandė gaudyti bet kokias informacijos nuotrupas... Gal ir burkomis
apsimuturiavusių merginų eisena buvo labiau užtikrinta ir lėtesnė nei paprastai
– visos trys ėjo kartu koridoriaus viduriu, o ne palei sieną, tarsi jau būtų
šios teritorijos šeimininkės.
-
[Mari
vyras (neva saugumietis)] Derybos tarp socialistų partijos ir musulmonų
brolijos yra daug sudėtingesnės, nei tikėtasi. Vis dėl to, musulmonai yra
pasirengę daugiau nei pusę ministerijų atiduoti kairiesiems – įskaitant
svarbiausias, tokias, kaip finansų ir vidaus reikalų. Nekyla jokių nesutarimų
ir dėl ekonomikos, mokesčių politikos; net ir dėl saugumo – be to, priešingai
nei jų partneriai socialistai, jie turi priemonių, kaip atkurti tvarką
miestuose. Keletas ginčų kyląs dėl užsienio politikos, mat musulmonai norėtų,
kad Prancūzija griežčiau pasmerktų Izraelį, bet kairieji jiems nusileis be
jokių problemų. Tikrieji sunkumai, derybų sekluma, yra Švietimo ministerija.
Dėmesys mokslui yra sena socialistų tradicija, o mokytojų sluoksnis yra
vienintelis, kuris niekada neapleido Socialistų partijos ir išliko jiems
ištikimas iki pat jų bedugnės krašto; tačiau dabar priešais juos – net labiau
už juos suinteresuoti partneriai, kurie nelinkę nė per žingsnį atsitraukti.
Žinote, musulmonų brolija yra specifinė partija: jie kone abejingi daugeliui
tipinių politinių institucijų; ir – ypač – visiškai neakcentuoja ekonomikos.
Jiems svarbiausi demografiniai klausimai ir švietimas; demografinis pogrupis,
pasižymintis didžiausiu reprodukcijos rodikliu ir gebantis iš kartos į kartą
perduoti savo vertybes, pergalingai triumfuoja; jiems viskas susiveda į tai, o
ekonomika ir ta pati geopolitika yra tik akių dūmimas: kas kontroliuoja vaikus,
tas kontroliuoja ateitį. Todėl vienintelis kertinis punktas, vienintelis
punktas, dėl kurio jie nori visiškos pergalės, yra vaikų ugdymas.
-
O ką
tai reiškia realybėje?
-
Taigi...
pagal musulmonų broliją kiekvienas prancūzas vaikas privalo nuo mokyklos
pradžios ir iki pabaigos mokytis pagal islamo principus. O islamiškas mokymas
visais atžvilgiais labai skiriasi nuo nereliginio ugdymo. Visų pirma, jokiu
būdu negali būti mišrus ir tik kai kurie profiliai bus prieinami moterims. Iš
esmės jie nori, kad dauguma mergaičių po pradinės mokyklos eitų į namų šeimininkių
mokyklą ir kad kuo greičiau ištekėtų – ir tik nedidelei mažumai iki vedybų būtų
leista studijuoti literatūros ar meno sritis; toks būtų jų idealios visuomenės
modelis. Tarp kitko, visi dėstytojai be išimties turės būti musulmonai. Reikės
laikytis mitybos režimo valgyklose ir laiko, penkis kartus per dieną skiriamo
maldai, taisyklių; tačiau svarbiausia, pati mokyklinė programa turės būti
pritaikyta pagal Korano priesakus... Valstybinė mokykla galėtų likti tokia,
kokia yra, atvira visiems – bet su daug mažesniu finansavimu, švietimo
ministerijos biudžetas būtų apkarpytas mažiausiai triskart, ir šiuo atveju
mokytojai negalėtų nieko padaryti, nes šių dienų ekonominiame kontekste bet
koks biudžeto mažinimas susilauktų plataus visuomenės pritarimo. Ir tada lygiagrečiai
būtų kuriama privačių musulmoniškų mokyklų, kurių diplomai būtų lygiaverčiai ir
kurios taip pat galėtų gauti privatų finansavimą, sistema. Akivaizdu, kad taip
valstybinės mokyklos netrukus taps antrarūšės ir kad bet kurie tėvai, kuriems
nors kiek rūpi jų vaikų ateitis, juos ves į musulmoniškas mokyklas.
-
[Mari]
tas pats bus ir su universitetais.
[...] [...]
Keista, tačiau parduotuvė buvo pustuštė ir,
apimtas entuziazmo bei šiek tiek baimindamasis, labai greitai prisikroviau
pilną vežimėlį; be jokios priežasties man į galvą dingtelėjo „komendanto
valanda“
[...]
Susikroviau lagaminą... Mašina užsivedė iškart,
Paryžiaus gatvės buvo tuščios... Neturėjau jokio plano, jokio konkretaus
tikslo, tik nuojautą, labai neaiškią, kad reikėtų keliauti į pietvakarius; nes
jei Prancūzijoje kiltų pilietinis karas, gerokai užtruktų, kol jis pasiektų
pietvakarinę šalies dalį. Tiesą sakant, apie Prancūzijos pietvakarius nežinojau
beveik nieko, išskyrus tai, kad šio regiono tradicinis patiekalas – antienos
confit; o antienos confit man atrodo sunkiai suderinama su pilietiniu karu.
Žinoma, galėjau ir klysti.
Apskritai Prancūziją pažinojau varganai. Po
vaikystės ir paauglystės, praleistos... tipiškoje miesčioniškoje periferijoje,
persikėliau į Paryžių ir ten pasilikau; niekada iš tiesų nebuvau keliavęs po tą
šalį, kurios pilietis, labiau teoriškai, buvau.
... Sustojau... užeigoje..., tada vėl sėdau prie
savo tuarego vairo, kad papusryčiaučiau galvodamas apie praeitį arba nieką... O
dėl ateities – man atrodė neprotinga apie tai galvoti.
... apsižiūrėjau, kad autostrada neįprastai
tuščia. Sekmadienio rytą joje niekada nebūna didelio eismo, tai metas, kai
visuomenė kvėpuoja, atsigauna, o jos komponentai trumpam susikuria
individualios egzistencijos iliuziją.
[...]
... ėmiau savęs klausti, ką aš čia veikiu. Šį
labai abstraktų klausimą gali iškelti bet kuris žmogus bet kurioje vietoje bet
kurią savo gyvenimo akimirką; tačiau vienišas keliautojas, reikia sutikti, yra
ypač linkęs jį sau užduoti. Jei su manimi būtų buvusi Miriam, tiesą sakant,
nebūčiau turėjęs rimtų priežasčių būti Martelyje; tačiau man toks klausimas net
nebūtų kilęs. Pora turi savo pasaulį, atskirą ir uždarą, kuris rutuliojasi
platesnio pasaulio viduje, tačiau iš tiesų nėra jo paveiktas; tačiau aš buvau
vienas, mano pasaulis buvo išvarpytas spragų, ir man prireikė nemažai drąsos,
kad, įsikišęs į švarko kišenę informacinę brošiūrą, nuspręsčiau išeiti
apžiūrėti miestelio.
... Miriam Tel Avive jau kelios dienos, be
abejonės, turėjo laiko išsiaiškinti dėl priėmimo į universitetą, galbūt jau
pristatė visus reikiamus dokumentus, o gal tiesiog gulėjo paplūdimyje, mat jai
visada patiko eiti į paplūdimį, niekada nepraleidome atostogų kartu, niekada
nemokėjau išrinkti tinkamos vietos ir užsakyti tvirtinau dievinąs Paryžių rugpjūčio
mėnesį, tačiau tiesa buvo ta, kad paprasčiausiai nesugebėjau iš jo išvykti.
[...] (išėjo pasivaikščioti po Martelį)... Pirmosios
gyvenvietės regione įsikūrė dar priešistoriniais laikais, kaip sužinojau iš
informacinio stendo; kromanjonietis pamažu išgujo neandertalietį, šis buvo
nustumtas iki pat Ispanijos, kur galiausiai išnyko su visam. (tai pasakotojo
aliuzija į dabartinius prancūzus. Jie sulyginami su paskutiniaisiais neandertaliečiais,
kurie bėga, o konkrečiu jo atveju, bėga Ispanijos link, visai kaip ir tie neandertaliečiai,
kurie bėgo nuo kromanjoniečių. Šiuolaikiniai kromanjoniečiai tapo atvykėliai
musulmonai)...
... vos baigus pokalbį pasijutau persmelktas
siaubingos vienatvės ir supratau, kad daugiau niekada neturėsiu drąsos
paskambinti Miriam – artumo jausmas, kurį sukurdavo pokalbis telefonu, buvo per
daug stiprus, o po jo apimanti tuštuma – per daug žiauri.
[...]
Kromanjonietis medžiojo mamutus ir elnius; šių
dienų žmogus galėjo pasirinkti... parduotuvę.
Žinojau, kad įveikiau sudėtingiausią dalį: iš
pradžių vienišas keliautojas sukelia nepasitikėjimą, o gal net priešiškumą,
tačiau pamažu žmonės pripranta, tiek viešbučių, tiek restoranų savininkai ima
manyti, kad iš esmės prieš juos tik nekenksmingas savotiškas keistuolis.
[...]
-
[Fransua]
Ar jum žinoma, kas stovi už šių išpuolių?
-
[Alenas
Tanioras, Mari vyras, jau ex - žvalgybininkas] būtent tie, apie kuriuos
galvojate.
-
Identiteristai?
-
Taip,
iš dalies identiteristai. O taip pat iš esmės ir jaunieji džihadistai.
-
Ir jūs
manote, kad jie turi sąsajų su Musulmonų brolija?
-
Ne...
15 savo gyvenimo metų
praleidau tirdamas šią temą; niekada nebuvo galima įžvelgti nė menkiausio
ryšio, nė menkiausio kontakto. Džihadistai yra palafitai, išklydę iš tiesaus
kelio, kurie, užuot atsidavę pamokslavimui, imasi smurto, tačiau išlieka palafitai,
ir jiems Prancūzija yra bedievių žemė; o štai musulmonų brolijos požiūriu, Prancūzija
jau potencialiai yra dar al islam dalis. Tačiau, svarbiausia, palafitams bet
kokia valdžia ateina iš Dievo, pati atstovavimo tautai idėja jiems yra
šventvagiška, jiems neateitų į galvą steigti ar bent jau remti kokią nors
politinę partiją. Vis dėlto, nors jaunuosius radikalius musulmonus žavi
pasaulinio džihado idėja, giliai širdyje jie tikisi Be Abeso (musulmonų
brolijos partijos) pergalės: nors jie mano, kad džihadas yra vienintelis
kelias, tačiau nebandys jam pakenkti. Ir lygiai tas pats dėl santykių tarp
Nacionalinio fronto ir identiteristų. Identiteristams vienintelis tiesus kelias
yra pilietinis karas; tačiau kai kurie iš jų, prieš pasukdami radikalesniu
keliu, buvo artimi Nacionaliniam frontui, ir jie nedarys nieko, kad jam
pakenktų. Nuo pat savo susikūrimo tiek Nacionalinis frontas, tiek musulmonų
brolija pasirinko balsavimo urnų kelią; pasižadėjo patekti į valdžią
laikydamiesi demokratinio žaidimo taisyklių. Keista... ir, žvelgiant giliau,
taip pat ir linksma yra tai, kad prieš kelias dienas Europos identiteristai ir
džihadistai buvo įsitikinę, kad laimės priešininkų partija, ir kad jiems nekilo
jokios kitos išeities, kaip tik nutraukti vykstantį balsavimą.
[...]
-
[Fransua]
Tai labai senas miestelis, tiesa?
-
[Tanioras]
labai senas. Martelio vardas jam suteiktas ne veltui... Kiekvienas žino, kad
Karolis Martelis 732 m. prie Puatjė nugalėjo arabus ir taip sustabdė musulmonų
veržimąsi į šiaurę. Žinoma, tai buvo lemiamas mūšis, kuris žymi tikrąją
krikščioniškųjų viduramžių pradžią;... ir kaip padėką nusprendė pastatyti
bažnyčią... Tiesa, kad tarp krikščionybės ir islamo įvyko galybė mūšių, kova
visada buvo viena iš pagrindinių žmonijos veiklų, kariaujame iš prigimties,
kaip sakė Napoleonas. Tačiau manau, kad dabar atėjo sutarimo, sąjungos su
islamu metas.
...
-
[Tanioras]
... esu absoliučiai įsitikinęs..., kad ne tik nebus kliudoma krikščioniškajai
konfesijai, bet ir bus padidintos lėšos katalikiškoms asociacijoms ir religinių
pastatų priežiūrai – tie žmonės gali sau tai leisti, turint omeny, kad naftos
magnatų fondai, skirti mečetėms, vis tiek bus žymiai dosnesni. Ir, svarbiausia,
tikrasis musulmonų priešas, tas, kurio jie baiminasi ir nekenčia labiausiai,
yra ne katalikybė, o sekuliarizmas, laicizmas, ateistinis materializmas. Jiems katalikai
yra tikintieji, katalikybė yra viena iš Knygos religijų; jų atveju kalbama tik
apie vieną žingsnelį pirmyn – įtikinti atsiversti į islamą (hmm, tai jau man
kažkur girdėta ir tai skamba tarytum atvirkščia komunizmo doktrina): tokia yra
tikroji musulmonų krikščionybės vizija...
-
O
žydai?
-
...
dėl žydų reikalai šiek tiek sudėtingesni. Iš principo teorija yra ta pati:
judaizmas yra Knygos religija, Abraomas ir Mozė yra pripažinti islamo pranašai;
tačiau faktas tas, kad musulmonų šalyse santykiai su žydais visada buvo
komplikuotesni nei su krikščionimis; be to, savaime suprantama, Palestinos
klausimas viską dar labiau paaštrino. Todėl musulmonų brolijoje aptinkama
keletas marginalių tendencijų, kurių atstovai norėtų prieš žydus taikyti
pepresines priemones... neatmetu, kad [musulmonų
brolijos lyderis] atleis ekstremistų vadeles; kadangi krikščionių atveju jis iš
tiesų tikisi pasiekti masinį atsivertimą – ir niekas netrukdo manyti, jog tai
nėra įmanoma, - tačiau jokių abejonių, kad neturi iliuzijų dėl žydų. Manau, iš
esmės jis viliasi, kad žydai savanoriškai nuspręs išvykti iš Prancūzijos –
emigruoti į Izraelį (o čia (ir ne tik čia) matyti nacizmo elementai)... Vis dėl
to, skaitant jo [musulmonų brolijos lyderio] mintis, į akis krenta tai, kad
svarbiausias jo atspirties taškas yra Romos imperija – ir europinis konstruotas
jam yra tik priemonė šiai 2000 metų senumo svajai įgyvendinti. Pagrindinė jo
užsienio politikos ašis bus Europos svorio centro perkėlimas į pietus; jau
veikia kelios organizacijos, skirtos šiam tikslui, pavyzdžiui, Viduržemio jūros
sąjunga. Pirmosios valstybės, kurios yra linkusios prisijungti prie Europos konstruoto,
žinoma, yra Turkija ir Marokas; vėliau prisijungs Tunisas ir Alžyras. Žiūrint
iš ilgalaikės perspektyvos, yra Egiptas – tai nelengvas kąsnis, tačiau
lemiamas. Tuo pat metu galime numanyti, kad europinės institucijos – kurios šiuo
metu yra kas tik nori, bet ne demokratinės – kuo toliau, tuo labiau bus
kreipiamos didesnio tiesioginio žmonių dalyvavimo linkme; logiška to pasekmė
bus visuotiniai Europos prezidento rinkimai. Tokiomis aplinkybėmis valstybių,
turinčių daug gyventojų ir pasižyminčių dinamiška demografine raida, tokių
kaip, pavyzdžiui, Turkija ar Egiptas, integracija į Europą galėtų turėti
lemiamą vaidmenį... senoji Bat jeor neklysta dėl Eurabijos sąmokslo šmėklos...
tam tikra prasme jis [musulmonų brolijos lyderis] perėmė De Golio (o tai man
naujiena..), Prancūzijos didžiosios arabiškos politikos, užmačias, ir galiu jus
užtikrinti, kad jam netrūksta sąjungininkų net tarp Persijos įlankos monarchų:
remdamos Amerikos pozicijas jos buvo ne kartą priverstos nuryti kartėlį ir dėl
to nuolat įsivelia į konfliktus su viešąja arabų nuomone, tad pradėta
svarstyti, kad toks sąjungininkas kaip Europa, ne taip stipriai surištas su Izraeliu
kaip amerikiečiai, be abejonės, galėtų būti geresnis pasirinkimas...
Miriam aprašė Izraelį, ypatingą jo atmosferą –
įspūdingai dinamišką ir linksmą, tačiau su nuolat tvyrančia tragedijos gaida. Galėjo
atrodyti keista, rašė ji, palikti šalį – Prancūziją – baiminantis menamų pavojų
ir emigruoti ten, kur tie pavojai visiškai realūs...
Norint gyventi tvarkingą biurokratinį gyvenimą,
reikia daugiau ar mažiau beveik nuolat gyventi namie, bet koks ilgesnis
išvykimas gali sukelti rūpesčių vienoje ar kitoje instancijoje...
... paskui vėl pakėliau akis į išvien pilką dangų.
Į jį žiūrėjau kelias valandas... (pastaba: rašytojo stilius, t.y. aprašomi
pagrindiniai veikėjai kažkaip man vis susisieja su Kamiu „Svetimas“ pagrindiniu
veikėju).
Politinio režimo pokytis (kinų) kvartale nepaliko
jokių pėdsakų... Niekas, net musulmoniškas režimas, rodės, nesugebėjo sulėtinti
jų nepaliaujamos veiklos – islamiškas prozelitizmas, kaip prieš tai
krikščioniška Geroji Naujiena, tikriausiai be pėdsakų ištirps šios milžiniškos
kultūros vandenyne.
Žvelgiant iš išorės, fakultete nebuvo nieko nauja,
išskyrus paauksuoto metalo žvaigždę ir pusmėnulį...
Kaip ir tikėjausi jis (Stivas) sutiko dėstyti
naujajame universitete; jam patikėjo kursą apie Rembo... iš tiesų gyvenimo
pabaigoje įvykęs Rembo atsivertimas į islamą buvo pristatomas kaip akivaizdus
dalykas, nors iš tikrųjų buvo mažų mažiausia kontraversiškas faktas...
-
[Stivas]
Aš ilgai dvejojau... bet atlyginimas tikrai viliojantis... trigubai (daugiau
nei pensija, kurią, beje, neva tai išmokėjo Fransua atsižvelgiant į infliaciją
ir t.t. ir dar likus 21
metams iki pensijos)... 10 000 eurų per mėnesį... Aš vedžiau... Kitą mėnesį vesiu dar vieną....
[...] Pirmieji nacionalinės sąjungos vyriausybės,
suburtos Mahomedo Ben Abeso, žingsniai buvo vienbalsiai vertinami labai
palankiai... Dažnai mintimis sugrįždavau prie Tanioro žodžių apie naujojo
prezidento tarptautines užmačias ir susidomėjęs aptikau informaciją, kuri
praktiškai praslydo nepastebėta: buvo atnaujintos derybos dėl Maroko narystės
ES; o dėl Turkijos jau buvo sudarytas visas kalendorius. Taigi Romos imperijos
atkūrimas įsibėgėjo... jį išrinkus sumažėjo nusikalstamumas... laisvu pagreičiu
krito nedarbo lygis. Be abejonės, prie to prisidėjo moterų pasitraukimas iš
darbo rinkos... šeimos kompensacijų augimą visiškai padengė drastiškas lėšų,
skiriamų Švietimo ministerijai, apkarpymas – o šios anksčiau sudarė didžiausią
valstybės biudžeto dalį. Pagal naująją sistemą privaloma buvo baigti tik
pradinę mokyklą – tai yra mokytis maždaug iki 12 metų...
... Pro langą matėsi koks 10 dangoraižių ir nesuskaičiuojami šimtai vidutinio
aukšto pastatų. Iš viso keletas tūkstančių butų ir lygiai tiek pat namų ūkių –
namų ūkių, Paryžiuje sumažėjusių iki vieno ar dviejų asmenų ir vis dažniau iki
vieno. Tos ląstelės šią akimirką buvo užgesusios. Neturėjau rimtų priežasčių
savižudybei, ar bent jau turėjau ne daugiau nei didžioji jų dalis. Gerai
pagalvojus, netgi gerokai mažiau: per savo gyvenimą pasiekiau konkrečių
intelektinių rezultatų tam tikroje aplinkoje – be galo siauroje, žinoma, -
buvau pripažintas ir netgi gerbiamas. Materialiniu požiūriu negalėjau niekuo
skųstis: iki pat mirties gausiu aukštas pajamas, dvigubai didesnes už
nacionalinį vidurkį, ir už tai manęs niekas nieko neprašė dirbti. Ir vis dėlto
kuo puikiausiai jaučiau, kad artėju prie savižudybės, nors nejutau nė
menkiausios nevilties ir kokio ypatingo liūdesio... Buvo akivaizdu, jog grynai
noro gyventi man nebepakako, kad ištverčiau skausmus ir negalavimus, kurie vis
darkė statistinio vakariečio gyvenimą, o tik dėl savęs gyventi nemokėjau, tad
dėl ko daugiau tą daryti? Žmonija manęs nedomino, atvirkščiai, ji man kėlė
šleikštulį, žmonių nė iš tolo nelaikiau broliais, tuo labiau, jei kalbame apie
siauresnę žmonijos dalį, pavyzdžiui, tą, kurią sudaro mano bendraturčiai ir
buvę kolegos. Vis dėlto tie žmonės buvo į mane panašūs, nemaloniąja prasme,
turėjau pripažinti, bet būtent dėl šio panašumo jų ir vengiau; man reikėjo
moters, tai buvo klasikinė, laiko patvirtinta išeitis; moteris yra žmogus,
žinoma, tačiau įkūnija šiek tiek kitokios rūšies žmoniją, ji suteikia gyvenimui
tam tikra egzotiškumo dvelksmą...
Vis dėlto švenčių periodą išgyvenau be perdėtos
nevilties. Praėjusiais metais dar gavau keletą sveikinimų nuo Alisės ir taip
pat nuo keleto universiteto kolegų. Šiais metais pirmą kartą pašto dėžutėje
nebuvo nieko.
[...] Kairiesiems visada pavykdavo prastumti
antisocialines reformas, kurios, jei būtų pasiūlytos dešiniųjų, būtų griežtai
atmestos; tačiau musulmonų partijai, kaip pasirodė, tai galiojo dar labiau. Tarp
kitoko, užsienio spaudoje perskaičiau, kad Alžyro ir Tuniso derybos dėl
narystės ES sparčiai judėjo į priekį, ir kad metų pabaigoje abi valstybės kartu
su maroku įstos į Sąjungą; buvo užmegzti pirmieji ryšiai su Libanu ir Egiptu.
[...]
Viešpats Jėzus turėjo sugrįžti, jis sugrįš
greitai, ir jau vien nuo jo šilumos jų (vienuolių) sielos prisipildydavo
džiaugsmo ž tokia iš esmės buvo visų psalmių, gyvo ir švelnaus laukimo psalmių,
tema. Nyčė senos kekšės uosle įžvelgė teisingai: savo esybe krikščionybė buvo
moteriška religija.
[Ajatola Chomeini]: „Jei islamas nėra politinis,
jis yra niekas“.
... kitoje (traukinio) koridoriaus pusėje...
sėdėjo arabų verslininkas... maždaug 50... Priešais jį sėdinčios dar beveik
paauglės merginos – be abejo, jo žmonos...
... bandžiau susitelkti į Figaro straipsnius...
situacija buvo daug žadanti: supratę, kad pagaliau turi reikalų su draugiška
jiems valstybe, Persijos įlankos monarchijų gyventojai vis dažniau užsimanydavo
pasidovanoti būstą Paryžiuje ar Žydrajame krante, siūloma kaina perspjaudami
kinus ar rusus...
... Islamiškose valstybėse moterys – o tiksliau,
tos, kurios buvo pakankamai dailios, kad patrauktų turtingo vyro dėmesį, - iš
esmės turėjo galimybę visą gyvenimą išlikti mažomis mergaitėmis. Vos pasibaigus
vaikystei jos tapdavo mamomis ir taip vėl sugrįždavo į vaikišką pasaulį. Vaikai
suaugdavo, tada jos tapdavo močiutėmis – taip ir praeidavo jų gyvenimas, per
kurį tik kelerius metus jos pirkdavosi seksualius apatinius... Žinoma,
prarasdavo savo autonomiją, tačiau fuck autonomy...
(...) Atsvarai jis galėjo pasikliauti tomis 2
elegantiškomis ir žavingomis žmonomis, kad prasiblaškytų nuo savo iškamuoto
verslininko rūpesčių – o galbūt Paryžiuje jo laukė dar viena ar dvi, mat jei
neklystu, pagal šariato teisę daugiausia galima turėti 4.
[...]
Priėmimas... vyko paskutiniame Arabų pasaulio
instituto aukšte... Prie įėjimo paduodamas kvietimą buvau šiek tiek neramus: ką
sutiksiu?... dalyvaus Saudo Arabijos princas... ,- pagrindinis Naujojo
Paryžiaus, - Sorbonos universiteto rėmėjas... Vis dėlto man susidarė įspūdis,
kad prėmimas ne toks jau nusisekęs... iš garso kolonėlių sklindanti
arabiška-andalūziška muzika, smelkianti ir kankinanti, neprisidėjo prie
atmosferos gerinimo... supratau, kas ne taip: salėje stoviniavo vien tik vyrai.
Nebuvo pakviesta nė viena moteris...
[...]
Manau man dar niekada neteko jaustis tokiam
geidžiamam, galbūt mano disertacija iš tiesų tokia geniali, kaip jis tvirtino,
- tiesą sakant, sunkiai ją prisiminiau, nes intelektiniai viražai, kuriais
užsiminėjau pirmaisiais savo jaunystės metais, man atrodė neįtikėtinai tolimi,
- tačiau tiesa ta, kad dabar galėjau pasigirti savotiška aura, kai iš tikrųjų
nenorėjau nieko kito, tik paskaitinėti išsitiesęs lovoje ketvirtą dienos su
cigarečių bloku ir buteliu ko nors stipraus, tačiau taip pat turėjau
pripažinti, kad taip gyvendamas numirčiau, numirčiau labai greitai, nelaimingas
ir vienišas, o kiek aš turėjau noro numirti anksti, nelaimingas ir vienišas? Iš
esmės ne per daugiausia.
...
-
[Redižė
(kalbasi su Fransua, dėl šio atsivertimo į islamą galimybės tam, kad šis toliau
galėtų dėstytojauti)] jūs nesate
katalikas, o tai būtų galėję virsti kliūtimi... ir manau, nesate ir visiškas
ateistas. Tikrų ateistų iš esmės reta.
-
[Fransua]
Taip manote? Aš, atvirkščiai, buvau įsitikinęs, kad Vakarų pasaulyje ateizmas
yra plačiai paplitęs.
-
Mano
galva, tik paviršutiniškai. Vieninteliai tikri ateistai, su kuriais man teko
susidurti, buvo maištautojai; užuot šaltai tvirtinę Dievo nebuvimą, jie šį
egzistavimą atmesdavo Bakunino stiliumi: „Net jei Dievas egzistuotų, reikėtų jo
atsikratyti...“, vienu žodžiu, buvo tokie ateistai kaip Kirilovas, kurie Dievą
atmesdavo, nes į jo vietą norėdavo pastatyti žmogų, jie buvo humanistai, jiems
aukščiausia vertybė buvo žmogaus laisvė, žmogaus orumas. Įsivaizduoju, kad jūs
negalite savęs priskirti ir prie šios kategorijos, tiesa?... didžioji dalis
žmonių gyvena nesirūpindami dėl šių klausimų, juos laiko pernelyg
filosofiškais; apie juos mąsto tik tie, kurie susiduria su tragedija – sunkia liga,
artimo žmogaus mirtimi. Iš tikrųjų taip yra Vakaruose; nes likusiame pasaulyje
būtent dėl šių klausimų žmonės miršta, žudo vienas kitą, pradeda kruvinus karus
– ir taip nuo pat žmonijos pradžios: žmonės tarpusavyje kovoja dėl metafizinių
dalykų, o ne dėl demografinio augimo rodiklių, ir net ne dėl medžioklės plotų
pasidalinimo. Tačiau iš tiesų ateizmas nėra tvirtai įsišaknijęs net ir
Vakaruose. Kai su žmonėmis kalbu apie Dievą, paprastai pradedu parodydamas
jiems knygą apie astronomiją... Taip visatos grožis įspūdingas; ypač jos
neaprėpiamybė yra stulbinanti. Šimtai milijardų galaktikų, iš kurių kiekviena
turi po šimtus milijardų žvaigždžių, skiriamų milijardų šviesmečių... O ties
milijardų šviesmečių masteliu pradeda ryškėti tvarka: galaktikos dariniai taip
pasiskirsto, jog susidaro labirinto vaizdas. Pabandykite pateikti šiuos
mokslinius faktus šimtui atsitiktinai gatvėje parinktų žmonių: kiek iš jų turės
drąsos tvirtinti, jog visa tai buvo sukurta atsitiktinai? Tuo labiau, kad
visata yra sąlygiškai jauna – jai daugių daugiausia 15 milijardų metų. Žymus yra spausdinančios beždžionės
argumentas: kiek laiko prireiktų šimpanzei, kad atsitiktinai spaudinėdama klaviatūrą
surinktų Šekspyro kūrinį? Kiek laiko prireiktų aklam atsitiktinumui, kad
perkurtų mūsų visatą? Tikrai daug daugiau nei 15 milijardų metų! Tai nėra tik gatvės praeivio nuomonė, taip mano ir patys
mokslininkai; matyt, per visą žmonijos istoriją nebuvo iškilesnio proto už
Izaoko Niutono – tik pagalvokite, kokia neįtikėtina, niekam neprilygstanti
proto pergalė buvo sujungti į vieną ir tą patį dėsnį žemės kūnų kritimą ir
planetų judėjimą! Ir ką gi, Niutonas tikėjo Dievą, tvirtai tikėjo, taip, kad paskutinius
savo gyvenimo metus skyrė Biblijos – vienintelio jam iš tikrųjų prieinamo
švento rašto – egzegezės studijoms. Einšteinas taip pat nebuvo ateistas, nors
tikslią jo tikėjimo esmę apibrėžti yra sunkiau; tačiau prieštaraudamas Borui,
jog „Dievas nežaidžia kauliukais“ (visgi čia Einšteinas klydo ir šioje vietoje
Boras buvo teisus...), jis kalba visiškai rimtai, jam buvo nesuvokiamas
požiūris, esą visatos dėsniai yra pavaldūs atsitiktinumui. „Dievo laikrodininko“
argumentas, kurį Volteras laikė nepaneigiamu, išsaugojo visą savo XVIII a.
turėtą svorį ir laikui bėgant netgi tapo dar stipresnis mokslui vis glaudžiau
susiejant astrofiziką su kvantine fizika. Ar iš esmės neatrodo šiek tiek
juokingai ši trapi būtybė iš įprastinės galaktikos periferijos, bevardės
planetos, pakylanti ant savo mažų letenėlių, kad sušuktų: „Dievo nėra“? (...) visatoje
esama akivaizdžių ženklų, bylojančių apie protingą sumanymą, kad tai yra
akivaizdžiai milžiniško proto pagimdyto sumanymo įgyvendinimas. Ir kad šis
paprastas vaizdinys vėl anksčiau ar vėliau taps aktualus, tą supratau dar
būdamas vaikas. Visa XX a. intelektinė diskusija vyko kaip priešprieša tarp
komunizmo – pavadinkime tai humanizmo hard versija – ir liberalios demokratijos,
tai yra jo švelniosios versijos; vienu žodžiu ji buvo siaubingai supaprastinta.
Religijos sugrįžimas, apie kurį tuo metu imta kalbėti, buvo neišvengiamas, kaip
aš tai žinojau būdamas 15. Mano šeima buvo katalikiška... taigi natūralu, kad iš pradžių atsigręžiau
į katalikybę. O pirmaisiais universitetinių studijų metais suartėjau su
identiterizmo judėjimu... mano naujiesiems draugams musulmonams niekada nekilo
mintis man dėl jų priekaištauti; jiems atrodo visiškai normalu, kad ieškodamas
išeities iš ateistinio humanizmo pirmiausia pasukau link savo šeimos
tradicijos. Be to, nebuvome nei rasistai, nei fašistai – tai yra, jei jau
visiškai nuoširdžiai, kai kurie identiteristai jais buvo bent jau iš dalies;
tačiau ne aš, niekada, visiškai ne. fašizmą visada laikiau vaiduoklišku,
košmarišku ir netikru bandymu sugrąžinti gyvenimą mirusioms tautoms; be
krikščionybės europinės tautos buvo tik kūnai be dvasios – zombiai. Bet štai
kur klausimas: ar krikščionybė galėjo būti atgaivinta? Aš tuo tikėjau, tikėjau
keletą metų – su vis stiprėjančiomis abejonėmis, mane vis labiau veikė Toinbio
idėjos, jo mintis, kad civilizacijos miršta ne nužudytos, o nusižudo pačios...
Ta Europa, kuri buvo žmonių civilizacijos viršūnė, tiesiogine to žodžio prasme
susinaikino per keletą dešimtmečių... O tada štai ir anarchistų bei nihilistų
judėjimai nuo vieno Europos galo iki kito, kvietimas imtis smurto, bet kokio
moralinio dėsnio neigimas. Vėliau, po kelerių metų, tam galą padarė
nepateisinama Pirmojo pasaulinio karo beprotystė. Froidas neklydo, Tomas Manas
taip pat: jei Prancūzija ir Vokietija, dvi labiausiai išsivysčiusios,
kultūringiausios pasaulyje šalys, galėjo pasiduoti tam beprasmiam skerdimui, vadinasi,
Europa mirė...
Nebuvau tikras ar sutinku su juo dėl lemiamo
Pirmojo pasaulinio karo vaidmens; žinoma, tai nepateisinamos skerdynės, tačiau
jau 1870 metų karas buvo gana
absurdiškas, bent jau kaip jį aprašo Hiuismansas, ir smarkiai diskreditavo bet
kokios formos patriotiškumą; tautos apskritai buvo ne kas kita, kaip žudikiškas
absurdas, ir tikriausiai visos nors kiek mąstančios žmogiškosios būtybės tai
suprato jau 1871 –
aisiais; man atrodė, kad nihilizmo, anarchizmo ir viso to šlamšto ištakos
slypėjo būtent čia. O kalbėti apie senesnes civilizacijas nebuvau pakankamai
kompetentingas... Prieš savo imperijos žlugimą romėnai, be abejonės, jautėsi
esą amžina civilizacija; ar jie taip pat save nužudė? Roma buvo brutali
civilizacija, nepaprastai pažengusi karybos meno srityje – taip pat žiauri
civilizacija, kurioje miniai siūlomos pramogos buvo mirtinos kovos tarp žmonių
arba tarp žmonių ir žvėrių. Ar romėnai nesąmoningai troško išnykti, turėjo
užslėptą trūkį?
... jo (Redižės) argumentai, suvaidinti ar ne, vis
dėlto buvo visiškai paveikūs. Ir vis negalėjau liautis galvojęs apie jo
gyvenimo būdą: keturiasdešimtmetė žmona maistui ruošti, penkiolikametė –
kitiems dalykams... tikriausiai turėjo dar dvi vidutinio amžiaus žmonas...
(...)
... nostalgija nėra estetinis jausmas, taip pat ji
nėra susijusi su laimingais prisiminimais, juk nostalgiją kokiai nors vietai paprasčiausiai
jaučiame dėl to, kad ten gyvenome, nesvarbu, gerai ar blogai, mat praeitis
visada yra graži, ir, tiesą sakant, ateitis irgi, blogai gyvename tik dabartyje
ir nešamės tą blogį su savimi kaip skausmingą pūlinį, kuris mus lydi tarp
dviejų ramios laimės begalybių.
(...)
XX amžiuje daug intelektualų palaikė Staliną, Mao
ar Pol Potą, ir niekas niekada jiems dėl to iš tikrųjų nepriekaištavo; Prancūzijoje
nebuvo laikomasi nuostatos, kad intelektualas turėtų būti atsakingas; tai
nepriklausė jo natūrai.
(...)
Jame (Redižės straipsnyje) dar kartą sugrįžtama
prie komunizmo žlugimo – kuris, galų gale, buvo pirmasis kovos prieš liberalųjį
individualizmą bandymas, - kad būtų pabrėžta, jog iš Stalino ir Trockio galiausiai
teisus pasirodė antrasis: komunizmas galėjo triumfuoti tik tuo atveju, jei būtų
įsigalėjęs visame pasaulyje. Ta pati sąlyga, perspėjo Redižė, galioja ir
islamui (...) Redižė, pirmas pripažino, kad viduramžių krikščionybė buvo didi
civilizacija, kurios meno pasiekimai amžinai išliks gyvi žmonių atmintyje;
tačiau pamažu ji vis labiau užleido savo valdas, jai teko taikstytis su
racionalizmu, atsisakyti užmačių pajungti sau žemiškąją valdžią ir taip pasmerkti
save bereikšmiškumui, ir visa tai kodėl? Giliai pažvelgus, tai buvo slėpinys:
taip nusprendė Dievas.
(...)
Briuselyje stipriau nei bet kurioje kitoje Europos
sostinėje jautėsi, kad buvome prie pilietinio karo slenksčio... Belgijos atveju
tas žiaurus europinių dešiniųjų jėgų pralaimėjimas turėjo vieną labai paprastą
paaiškinimą: kol nacionalistinės flamandų ir valonų partijos, akivaizdžiai
pirmaujančios savo regionuose, niekaip nesugebėjo susitarti ar net užmegzti
tikro dialogo, musulmoniškos flamandų ir valonų partijos, remdamosi bendra
religija, lengvai pasiekė susitarimą dėl vyriausybės formavimo.
(...)
Svečių būrį sudarė įprastinis universiteto
prancūzų ir rėmėjų arabų mišinys; tačiau šį kartą buvo daug prancūzų, ir man
susidarė įspūdis, kad kvietimą priėmė visi dėstytojai. Tai suprantama: lenktis
naujosios arabų valdžios įnoriams vis dar buvo laikoma šiek tiek gėdingu
veiksmu, vadinamuoju kolaboravimu, o susirinkę draugėn jie jausdavosi
stipresni, vienas kitą paeiliui padrąsindavo, ir proga priimti į savo terpę
naują kolegą jiems buvo didelis džiaugsmas.
(...)
Derybos su Libanu ir Egiptu vyko sklandžiai...,
buvo užmegzti ryšiai su Libija ir Sirija... Iš tikrųjų jis (musulmonų brolijos
lyderis) bandė per mažiau nei vieną kartų pasikeitimą ir tik diplomatiniu būdu
pasiekti tai, ką romėnai įgyvendino per šimtmečius, - išplėsti teritoriją ir be
jokio kraujo praliejimo prijungti visą Šiaurės Europą iki pat Estijos,
Skandinavijos ir Airijos.
