Apyžemis pilkas pastatas – tik trisdešimt keturių
aukštų. Virš paradinių durų užrašas: „Centrinio Londono inkubatorijus ir ugdymo
centras“ (IUC), o ant heraldinio skydo - Pasaulio
valstybės devizas: „Bendrumas, tapatumas, pastovumas“.
[...]
Nes išties šiek tiek bendro supratimo jiems įgyti
būtina, jei nori, kad savo darbą atliktų protingai, tačiau kiek galima mažiau,
kitaip nebus iš jų gerų ir laimingų visuomenės narių. Juk, žinia, dora ir laimė
randasi iš atskirybių, o bendrybės – neišvengiama intelekto yda. Visuomenės
nugarkaulį sudaro ne filosofai, o rėmelių drožinėtojai ir pašto ženklų
rinkėjai. [...]
-
Pradėkime
nuo pradžių, - pasakė (IUC) direktorius, ir patys stropiausi studentai tuoj pat
užsirašė savo sąsiuviniuose: „Pradėsime nuo pradžių“. [...]
(paaiškino) kaip apvaisinti kiaušinėliai
sugrąžinami į inkubatorius, kur alfos ir betos pasilieka iki pat supilstymo į
butelius, o gamos, deltos ir epsilonai po 36 valandų vėl išimami ir apdorojami
Bokanovskio metodu. [...] Vienas kiaušinėlis, vienas gemalas, vienas suaugęs
asmuo – toks įprastinis kelias. Tačiau Bokanovskio metodu apdorotas kiaušinėlis
pumpuruosis, dauginsis, dalysis. Jis duos nuo 8 iki 96 pumpurų, ir kiekvienas
pumpuras išsivystys į visiškai susiformavusį gemalą. (...) Pažanga! [...]
-
(...)
Bokanovskio metodas – tai serija procedūrų, sulaikančių vystymąsi. Slopiname
normalų augimą, ir, kad ir keista, kiaušinėlis ima pumpuruotis.
[...] Konvejerio juosta, nešanti pilną stovą
mėgintuvėlių (...) Stovą apdoroti trunka 8 minutes, pranešė direktorius. 8
minutės švitinimo skvarbiais rentgeno spinduliais – maždaug tiek gali ištverti
kiaušinėlis. (...) dauguma išleidžia 4 pumpurus
ir grįžta į inkubatorius (...) kur pradeda vystytis, o po 2 dienų juos staiga
atšaldo ir sustabdo augimą. Tada jie vėl ima daugintis (...) ir vėlgi juos kone
mirtinai užgirdo spiritu; todėl jie vėl pumpuruojasi, jau 3 kartą, o paskui
jiems leidžia ramiai vystytis, nes tolesnis slopinimas paprastai būna
pražūtingas. Taigi iš 1 pradinio kiaušinėlio gauname nuo 8 iki 96 gemalų – stebuklingas
gamtos patobulinimas, tiesa? Tai identiški dvyniai (...) daugybė dvynių vienu
kartu. [...]
Standartiniai vyrai ir moterys. Vienodomis
porcijomis. Visas nedidelio fabriko personalas komplektuojamas iš vienintelio
Bokanovskio kiaušinėlio vados. [...]
-
Gamtoje
200 kiaušinėlių subręsta per 30 metų. tačiau visuomenės pastovumas būtinas
tučtuojau (...) Tačiau brendimo procesą nepaprastai pagreitino Podsnapo metodas.
Šiuo būdu galima gauti ne mažiau 150 subrendusių kiaušinėlių per 2 metus.
Apvaisink juos ir apdorok Bokanovskio būdu, kitaip tariant, padaugink iš 72 ir
gausi vidutiniškai beįveik 11000 brolių ir seserų, sudarančių identiškų dvynių
grupių, kurių amžiaus skirtumas neviršija 2 metų.
[...] dabar etiketininkų eilė. Paveldimumas,
apvaisinimo data, Bokanovskio grupė – visa informacija perkeliama nuo
mėgintuvėlio ant butelio. Dabar jau ne bevardžių, o įvardytų, identifikuotų
butelių eisena lėtai juda tolyn ir pro angą sienoje pamažu žengia į visuomenės
rūšiavimo salę.
[...] Paaiškino sutartinius ženklus: T – vyrų,
apskritimas – moterų, o būsimųjų nevaisingų individų – juodas klaustukas
baltame lauke.
-
Juk
aišku, pasakė ponas Fosteris, - kad daugeliu atvejų vaisingumas tik trukdo.
Mūsų reikalams iš 1200 kiaušidžių visiškai pakaktų vienos vaisingos. Bet norime
rinktis. Ir, žinoma, privalome turėti didžiulį rezervą atsargai. Taigi
leidžiame normaliai vystytis net 30 % moteriškų gemalų. O kiti gauna vyriško lytinio hormono dozę (...) Pasekmė:
iki išpilstymo jie tampa nevaisingi – struktūriniu požiūriu, visiškai normalūs
individai (...), tačiau sterilūs. Garantuotai sterilūs. O tai galiausiai mums
leidžia pereiti nuo vergiško gamtos mėgdžiojimo į kur kas įdomesnį žmogaus
išradingumo pasaulį. (...) Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai
išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai,
kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji... – Jis ketino
pasakyti „būsimieji Pasaulio valdytojai“ [...]
[Fosteris]: „Mažina apsisukimų per minutę skaičių.
Kraujo pakaitalas cirkuliuoja lėčiau, dėl to rečiau praeina pro plautį, dėl to
gemalui duoda mažiau deguonies. O niekas taip nenusmukdo gemalo kondicijos kaip
deguonies trūkumas.“
[Studentas]: „O kodėl smukdyti gemalo kondiciją?“
[(IUC) Direktorius]: „Asile! Kaip galima nesuprasti, jog epsilon gemalui
reikia ne tik epsilon paveldimumo, bet ir epsilon aplinkos?“
[Fosteris]: „Kuo žemesnė kasta, tuo mažiau
tiekiama deguonies. Jo trūkumas pirmiausia paveikia smegenis. Paskui skeletą.
Jei gemalas gauna 70% deguonies
normos, išeina neūžaugos. Jei mažiau 70% - beakės pabaisos.(...) epsilonams žmogaus protas nereikalingas.“ [...]
Karštus tunelius keitė vėsūs. Vėsa reiškė
diskomfortą – čia gemalus apšvitindavo skvarbiais rentgeno spinduliais. Pasiekę
išpilstymą, gemalai jau nežmoniškai bijojo šalčio. Jiems buvo skirta gyventi
atogrąžose, tapti kalnakasiais, verpti acetatinį šilką, lydyti plieną. Kūniška
šalčio baimė vėliau bus įspausta ir į jų protus. [...]
10 – ojoje lentynoje ištisos eilės būsimų chemikų
buvo pratinamos atsispirti švinui, šarmams, dervoms, chlorui. Kaip tik tuo metu
partija iš 250 gemalų – raketoplanų mechanikų (...) Specialus mechanizmas
nuolat vartė butelius.
-
Kad
patobulintų jų pusiausvyros pojūtį, - paaiškino ponas Fosteris. – atlikinėti
remontą skrydžio metu raketos išorėje ne taip jau paprasta. Normalioje butelio
padėtyje kraujotaką mažiname, ir tada gemalai badauja, o kai jie apverčiami
žemyn galva, kraujo pakaitalo srautą didiname. Jie išmoksta sieti apverstą
padėtį su puikia savijauta; iš esmės jie tik tada laimingi, kai stovi ant
galvos.
[Vaikų lopšelis. Refleksų formavimo salės.]
(...) Direktorius atidarė duris. Jie atsidūrė
didelėje tuščioje patalpoje, labai šviesioje ir saulėtoje... Kelios auklės...
rikiavo ant grindų ilgą eilę vazų su rožėmis (...) Tarp vazų su rožėmis jos
išdėliojo ir atvertė dideles vaikų knygas (...) Jos išskubėjo iš salės ir
netrukus grįžo; kiekviena stūmė... vežimėlį, prikrautą 8 mėnesių kūdikių.[...]
[Direktorius]: „Dabar pasukite taip, kad jie
matytų gėles ir knygas.“
... kūdikiai... ėmė šliaužti link (vaikiškų knygų
ir rožių). Tuo tarpu iš už debesies išlindo saulė. Rožės plykstelėjo..., o
blizgantys knygų lapai...kūdikių gretos sukvykė iš susijaudinimo, sugugavo ir
sučirškė iš pasitenkinimo.[...]
(Direktorius) ranka davė ženklą.
Vyresnioji auklė... spustelėjo nedidelį jungiklį.
Driokstelėjo smarkus sprogimas. Užkaukė sirena,
kuo toliau, tuo šaižiau...
[Direktorius]: „O dabar... įtvirtinsime tą pamoką
lengvu elektros šoku“.
(...) auklė nuspaudė antrą jungiklį.
[Direktorius]: „Per visą grindų plotą leidžiama
elektros srovė“ (...)
Sprogimai baigėsi, skambučiai liovėsi skambėję, sirenos
kauksmas palengva nutilo. Kūneliai nebetrūkčiojo, atsipalaidavo, beprotiški
kūdikių riksmai ir klyksmai perėjo į ankstesnį normalų išgąsčio verksmą.
[Direktorius]: „Vėl pasiūlykite jiems knygų.“
(...) vos išvydę rožes ir (atverstas vaikiškas
knygas), kūdikiai susigūžė ir iš siaubo ėmė dar garsiau raudoti.
[Direktorius]: „Matote! Kūdikio prote knygos ir trenksmas, gėlės ir
elektros smūgiai jau tarpusavyje susiję, o šią arba panašią pamoką pakartojus
200 kartų, jie pasidarys nebeatskiriami. Ką
žmogus sujungė, gamta bejėgė išskirti. Jiems bus įskiepyta tai, ką psichologai
kadaise vadindavo „instinktyvia“ neapykanta knygoms ir gėlėms. Refleksai
suformuoti visam gyvenimui, jiems niekada nebereikės nei knygų, nei botanikos.
[...]
Mes pratiname mases nekęsti gamtos, tačiau kartu
skatiname pamėgti visas sporto atvirame ore šakas. Kaip tik tokias, kur reikia
sudėtingos įrangos. Kad jie naudotųsi ne tik transportu, bet ir sportiniu
inventoriumi.“ [...]
[Direktorius]: „Šitaip buvo atrastas hipnopedijos,
arba mokymo miegant, principas“ (...)
Balsas patylėjo, paskui vėl pradėjo: „Alfų vaikai
aptaisyti pilkais drabužiais. Alfos dirba daug sunkiau nei mes, nes jie baisiai
protingi. Tiesiog nuostabu, jog aš beta, man nereikia taip sunkiai dirbti. Ir
vis dėl to mes kur kas geresni už gama ir deltas. Gamos kvaili. Jie visi dėvi žalius
drabužius, o deltos – chaki spalvos. Ne, ne, aš nenoriu žaisti su deltomis. O
epsilonai dar blogesni. Jie visiškai kvaili, nesugeba...“
[Direktorius]: „Iki jie pabus, tai bus pakartota
dar 40 ar 50 kartų; paskui vėl ketvirtadienį ir šeštadienį. Triskart per
savaitę, po 120 kartų per 30 mėnesių. Po to pradės mokytis kitą, sudėtingesnę
pamoką.“ [...]
Kažin ar tai vandens lašai, nors išties vanduo ir
kiečiausią akmenį pratašo, veikiau tai ištirpusio vaško lašai, tie lašai
prilimpa, aptraukia ir susimaišo su tuo, ant ko krinta, kol galiausiai visas
akmuo virsta į vieną gelsvą vaško gumulą.
[Direktorius]: „Kol galiausiai vaiko
protas užpildomas tomis įtaigomis, o tų įtaigų suma tampa vaiko protu. Ir ne
tik vaiko. Ir suaugusiojo – visam gyvenimui. Protas – mąstantis, trokštantis,
sprendžiantis protas susideda iš to, kas jam įteigta. Mūsų įteigta!“
[...] Mustafa Mondas! Nuolatinis Vakarų Europos Valdytojas! Vienas iš 10 pasaulio valdytojų. [...]
-
O juk
kiekvienas priklauso visiems kitiems, pacitavo jis [Mondas] hipnopedijos posakį.
Studentai linktelėjo visiškai sutikdami su šiuo
teiginiu, kuris daugiau nei 62000 kartų ištartas miegamojo tamsoje, pasidarė ne
tik teisingas, bet tapo neginčijamas, savaime suprantama ir nereikalaujančia
įrodymų tiesa.[...]
Mašina sukasi, sukasi ir turi suktis amžinai. Jei
sustos – mirtis. Anksčiau ant žemės plutos knibždėjo milijardas gyventojų. Ėmė
suktis mašinų ratai. Ir po 150 metų atsirado 2 milijardai. Sustabdykite
mašinas. Po 150 savaičių vėl teliks milijardas, o kitas milijardas vyrų ir
moterų bus mirę badu.
Ratai turi suktis be perstojo, bet juos reikia
prižiūrėti. Jiems prižiūrėti reikia žmonių, tokių pat tvirtų kaip tų ratų ašys,
sveikų, paklusnių, visada patenkintų. [...]
[Valdytojas]: „Laimingi jūs! Kiek pastangų pridėta, kad jūsų gyvenimo
neapsunkintų jausmai, kad, kiek tai įmanoma, išvis būtumėte apsaugoti nuo
jausmų.“ [...]
[Valdytojas]: „Mūsų protėviai buvo tokie kvaili ir
trumparegiai, jog kai pasirodė pirmieji reformatoriai ir pasiūlė išvaduoti juos
nuo tų siaubingų jausmų, tai nenorėjo klausyti. (...) ir Kavagučis parengė
vystymosi kūno išorėje metodiką. Bet ar vyriausybės atkreipė į tai dėmesį?
Neatkreipė. Sutrukdė kažkas, kas vadinosi krikščionybė.
[...] devynmetis karas, didysis ekonomikos
krachas. Reikėjo rinktis: arba pasaulio valdžia, arba suirutė. Arba
pastovumas,... arba... [...]
Galiausiai, Valdytojai suprato, kad prievarta
nieko nepakeisi. Nors ir lėtesni, bet kur kas patikimesni kiti metodai –
ektogenezės, refleksų formavimo ir hipnopedijos... [...] Dabar turime Pasaulio
valstybę. [...]
Lopšelyje baigėsi pradinio klasinio susipratimo
pamoka, dabar balsai rengė būsimuosius būsimų pramonės gaminių vartotojus. „Man
taip patinka skraidyti, - šnibždėjo jie, - man taip patinka skraidyti, man taip
patinka dėvėti naujus drabužius, (...) Senus skudurus išmetame. Seno netaisyti,
naują įsigyti... “ [....]
[Valdytojas]: „... buvo sutelktos 2000 farmakologų
ir biochemikų pastangos ir finansuoti jų tyrimai. Po 6 metų pradėta pramoninė
gamyba. Idealus narkotikas. Ramina, pakelia nuotaiką, maloniai svaigina. Iš
esmės tai laidavo pastovumą.(...) Dabar žmogaus būdas visą gyvenimą išlieka
nepakitęs. Dabar, žaidimai – ir 60 sulaukus, mūsų pajėgos ir polinkiai tokie
pat kaip ir 17. Senais negerais laikais senukai visko atsisakydavo, mesdavo
darbą, įkniubdavo į religiją, leisdavo laiką skaitydami, mąstydami – MĄSTYDAMI!
Na, o dabar – štai kokia pažanga –
seni žmonės dirba, poruojasi, be perstojo linksminasi, sėdėti ir mąstyti jiems
nėr kada, o jeigu atsitiktų tokia nelaimė ir ištisinėje pramogų virtinėje
atsirastų koks nors laiko tarpelis, tai juk visada yra soma, gardžioji soma:
paėmei pusę gramo – ir jau sutrumpinta darbo diena, paėmei gramą – šventi visą
savaitgalį, du gramai nugramzdins į spalvingą rytietišką sapną, o trys
nudangins į tamsią amžinybę mėnulyje. O sugrįžęs atsirasi jau kitoje tarpelio
pusėje – ir vėl tu ant tvirto ir patikimo kasdieninių darbų ir pramogų
pagrindo, vėl žvaliai lakstai iš vieno jutiminio kino į kitą, nuo vienos
stangrios merginos prie kitos, nuo elektromagnetinio golfo prie...“ [...]
Liftininku dirbo nedidelis beždžioniškas padaras,
aprengtas juodo pusdebilio minusinio epsilon palaidine. [...]
[Benitas Bernardui]: „Bet paklausyk tu tikrai
atrodai paniuręs! Gramas
somos – štai ko tau reikia. Vienas kubinis centimetras išgydys visus širdies
peršulius... Ei, klausyk!“
Bernardas staigiai apsisuko ir tekinas nubėgo
tolyn.
Išpūtęs akis, Benitas žiurėjo jam įkandin. „Kas
tam vaikinui?“ – nusistebėjo jis ir, palingavęs galvą, nusprendė, kad tam vargšeliui
matyt, iš tikrųjų buvo įpilta spirito į kraujo pakaitalą. „Ko gero, pakenkė
smegenims“.
Jis įsikišo somą, išsitraukė pakelį sekshormoninės
kramtomosios gumos, įsigrūdo juostelę už žando ir gromulodamas palengva
nužingsniavo... [...]
O juk žmogus norėjo tik gero. Tačiau dėl to, tam
tikra prasme, buvo dar blogiau. Tie, kurie nori gero, elgėsi taip pat, kaip ir
tie, kurie norėjo blogo. [...]
Bernardas jiems (minusiniams deltoms) įsakinėjo
aštriu, gana arogantišku ir netgi įžeidžiančiu tonu, kokiu kalba žmogus,
nelabai įsitikinęs savo pranašumu. Turėti reikalų su žemesnių kastų nariais
Bernardui visada buvo tikra kankynė. Kadangi dėl kažkokios priežasties
(paskalos, sklindančios apie spiritą, per klaidą įpiltą į jo kraujo pakaitalą,
ko gero, buvo pagrįstos, nes tokių klaidų pasitaikydavo) fiziniai Bernardo
duomenys buvo ne ką geresni nei vidutinio gamos. Jam trūko 8 cm iki
standartinio alfų ūgio, o ir figūra buvo atitinkamai menkesnė. Bendraudamas su
žemesnėmis kastomis, jis visuomet jautė savo fizinį nepilnavertiškumą. „Aš esu
aš, bet geriau juo nebūčiau“; drovumas jį kaip peiliu pjovė. Kas kartas, kai jo
akys atsidurdavo sulig deltos veidu (užuot žvelgusios į jį iš aukšto), jis
jausdavosi pažemintas. Ar pareikš tas padaras priderančią jo kastai pagarbą? Tas
klausimas jam nedavė ramybės. Ir ne veltui, nes gamos, deltos ir epsilonai buvo
išmokyti kūno masę sieti su aukštesne kasta. Ir apskritai visuomenėje buvo
populiarus hipnopedijos įkaltas prietaras, jog aukštas ūgis – gerai. Štai kodėl
į Bernardo pasiūlymus moterys atsakydavo kikenimu, štai kodėl iš jo šaipydavosi
jo kastos vyrai. Dėl tų pašaipų jis jautėsi svetimas, o dėl to ir elgėsi kaip
svetimas, kas dar pablogindavo nuomonę apie jį ir didindavo panieką ir
priešiškumą, provokuojamą jo kūno trūkumų. O tai savo ruožtu stiprino jo
svetimumo ir vienišumo jausmą. Amžina užgauliojimų baimė vertė jį vengti savo
rato žmonių, o su žemesniais elgtis pernelyg išdidžiai. Kaip baisiai jis
pavydėjo tokiems kaip Henris Fosteris ar Benitas Huveris! Jiems nereikėdavo šaukti ant epsilon, kad tas
įvykdytų jų įsakymą; jų viršenybė buvo savaime suprantama net ir jiems patiems;
kastų sistemoje jie jautėsi kaip žuvys vandenyje – tiek savo stichijoje, kad nė
nesusimąstydavo nei apie savo padėtį, nei apie palankią ir patogią aplinką,
kurioje ėjo jų gyvenimas. [...]
Įvairūs propagandos biurai ir jausmų technologijos
institutas buvo... viename pastate... Pusrūsį ir žemutinius aukštus buvo
užėmusios 3 didžiausių Londono laikraščių spaustuvės ir redakcijos – čia buvo
leidžiamos „Kasvalandinės radijo žinios“ aukštesniosioms kastoms, blyškiai
žalsvas „gamų laikraštis“ ir „Deltų veidrodis“, spausdinamas ant chaki spalvos
popieriaus ir tik vienskiemeniais žodžiais. Viduriniai 22 aukštai – propagandos
biurų patalpos: televizijos, jutiminio kino, sintetinio balso ir sintetinės
muzikos. Virš jų buvo mokslinės laboratorijos ir izoliuoti nuo triukšmo
kabinetai, kur savo subtilų darbą dirbo garso scenaristai ir sintetinė muzikos
kūrėjai. Jausmų technologijos institutui atiteko viršutiniai 18 aukštų. [...]
Proto perteklius sukėlė Helholcui Votsonui tokių
pat padarinių kaip Bernardui Marksui kūno ydos. Bernardą nuo kolegų atskyrė
menkumas ir smulkumas, ir dėl to kilęs atsiskyrimo jausmas (būdingas proto
pertekliui pagal dabartinius vertinimo matus) tapo dar didesnio atitolimo
priežastimi. O Helmholcą nesmagiai suvokti savo ypatingumą ir vienišumą
privertė pernelyg didelė proto galia. Juos abu jungė jų individualumo
supratimas. Tačiau fiziškai nepilnavertis Bernardas dėl savo skirtingumo
kentėjo visą gyvenimą, o Helmholcas Votsonas tik visai nesenai, suvokęs
perteklinę savo proto galią, kartu suvokė ir savo nepanašumą į aplinkinius
žmones. Šis teniso čempionas, šis nenuilstantis meilužis, šis pareigingas
visokiausių komitetų narys ir draugijų siela ūmai ir nelauktai suprato, jog
sportas, moterys, visuomeninė veikla jam tėra tik antrarūšės vertybės.(...)
Kūno trūkumai gali pažadinti tam tikras
perteklines proto potencijas. Tačiau, rodos, būna ir atvirkščiai. Proto
perteklius gali sukelti savanaudišką ir savanorišką sąmoningai pasirenkamos
vienatvės aklumą ir kurtumą, dirbtinę asketizmo impotenciją. (...)
[Helmholcas]: „Kartais mane pagauna toks keistas
jausmas, lyg aš turiu pasakyti kažką svarbaus ir turiu gebėjimų tai pasakyti,
tiktai nežinau, kas tai yra, tad negaliu ir išnaudoti tos galios. Jeigu
egzistuotų koks kitas rašymo būdas... Arba kitokios temos... Man sekasi kurti
visokius šmaikščius posakius, žodžius, verčiančius krūptelėti, tarytum būtum
atsistojęs ant smeigtuko, jie atrodo tokie nauji ir jaudinantys, nors jų
turinys hipnopediškai banalus. Bet man to negana. Negana, kad žodžių junginiai
būtų geri; reikia, kad iš jų ir rastųsi kas nors gero {ir gražaus}“ [...]
[Bernardas]: „Kai visi į tave žiūri įtariai, tai
ir pats pradedi įtarinėti“ [...]
[Henris Linainai]: „Tai galutinai ir negrįžtamai
išnyko žmogiška būtybė. Kilo aukštyn karštų dujų srautu. Įdomu, kas ten buvo –
vyras ar moteris, alfa ar epsilonas... Šiaip ar taip, dėl vieno daikto galime
neabejoti: kad ir kas buvo tas žmogus, jo gyvenimas buvo laimingas. Dabar visi
laimingi.“ (...) Šie žodžiai jiems abiem buvo kartojami po 150 kartų kas naktų
ištisus 12 metų. [...]
Antroji somos porcija, praryta, praryta likus
pusvalandžiui iki šokių pabaigos, atskyrė jų protus nuo realaus pasaulio neprieinama
siena. Užsikamšę buteliuose, jie perėjo gatvę, užsikamšę buteliuose, pakilo
liftu į Henrio kambarį 29 – ame aukšte. Ir vis dėlto, nors ir užsikamšiusi,
nors ir po antrojo somos gramo, Linaina neužmiršo imtis visų taisyklėse
nurodytų priešnėštuminių priemonių. Daugelis intensyvios hipnopedijos metų ir
Maltuso pratimai, kartoti 3 kart per savaitę nuo 12 iki 17 metų, išugdė šį
įprotį, beveik tokį pat nevalingą ir automatišką kaip mirksėjimas. [...]
...Pamaldos prasidėjo. Stalo vidury buvo padėtos
pašventintos somos tabletės. Iš rankų į rankas ėjo taurė ištirpusių braškinių
ledų su soma; tardami žodžius „Geriu už savo susinaikinimą“, visi 12
gurkštelėjo iš jos. [knygoje aprašytas simbolinis ritualas, kuomet gerdami ir
giedodami būgnų dundesį jie simboliškai „susinaikina“/miršta tam, kad
atgimtų...] [...]
[Linaina apie Bernardą]: „Štai kad ir jo manija
viską daryti vienu du. Praktiškai tai reiškė nieko nedaryti. Nes kuo gi galima
užsiimti vienu du? (Nebent seksu, žinoma, tačiau neįmanoma užsiiminėti visą
laiką vien tik tuo.) Na, iš tiesų, ką veikti vieniems? Labai nedaug ką.“
Pirmoji popietė, kurią jie praleido drauge, buvo nepaprastai graži. Linaina
pasiūlė paplaukioti Torkio klubo baseine, o paskui pavakarieniauti Oksfordo
diskusijų klube. Tačiau Bernardas manė, kad ten bus per daug žmonių. Tai gal į
Sent Andrusą pažaisti elektrinio golfo? Bet ir vėl – ne. Matote, golfui neverta
eikvoti laiko. „Tai kam jį eikvoti?“..Turbūt pasivaikščiojimams Ežerų krašte –
kaip tik tai ir pasiūlė Bernardas. Nusileisti ant Skido kalno viršūnės ir
pavaikščioti porą valandų po viržiais apaugusias dykynes.
[Bernardas]: „Tik vienu du, Linaina.“
[Linaina]: „Bet Bernardai, mes visą naktį būsime
vienu du“...
[Bernardas]: „Aš norėjau pasakyti, vienu du
pasikalbėsime“.
[Linaina]: „Pasikalbėsim? Bet apie ką? Vaikščioti
ir kalbėtis – argi ne keista šitaip praleisti popietę?“
Galiausiai ji įtikino Bernardą, nors jis ir labai
spyriojosi, nuskristi į Amsterdamą pažiūrėti sunkaus svorio moterų imtynių
čempionato ketvirtfinalį.
[Bernardas]: „Ir vėl į minią. Amžinai minioje.“
Ir ligi vakaro niaukstėsi, nenorėjo kalbėtis su
Linainos draugais, kurių daugybę jie sutiko somos ledų bare per pertraukas tarp
imčių; ir griežtai atsisakė pataisyti blogą nuotaiką pusgramiu somo su aviečių
plombyru, kad ir kaip įkalbinėjo Linaina.
[Bernardas]: „Geriau būsiu savimi. Kad ir niūriu,
bet savimi. O ne kuo kitu, tegu ir linksmu.“
[Linaina]: „1 laiku padarysi, 9 sutaupysi...
Atmink, jog 1 kubinis cm išgydys visus širdies peršulius...Gramą padarysi,
žemės negraibysi“...
Kai jie skrido atgal per Lamanšą, Bernardas
užsigeidė išjungti priekinį sraigtą, ir orlaivis pakilo per 100 pėdų virš
bangų. Oras pradėjo gesti, pakilo pietvakaris vėjas, dangų užtraukė debesys.
-
Pažiūrėk
-
Bet
juk tai baisu!... Įjunkime
radiją. Greičiau!
-
Noriu
ramiai pasižiūrėti į jūrą. O tas baisus kauksmas dargi žiūrėti trukdo.
-
Bet
jie labai gražiai dainuoja. Ir aš nenoriu žiūrėti.
-
O aš
noriu. Tada jaučiuosi tarsi... Tarsi būčiau savimi, supranti, pačiu savimi, o
ne vien tik dalele kažko kito. Ne vien ląstele visuomenės kūne. Argi tu taip
nesijauti, Linaina?
-
Tai
baisu, baisu... Ir kaip tu gali sakyti, kad nenori būti visuomenės ląstele? Juk
kiekvienas dirba visų kitų labui. Visi reikalingi. Netgi epsilonai...
-
Taip,
taip, žinau. Netgi epsilonai naudingi. Netgi aš. O man nusispjaut į tą naudą!
-
Bernardai! Kaip tu gali taip?
-
Kaip
galiu taip? Ne, iš tikrųjų reiktų paklausti: „Kaip negaliu?“, o veikiau – juk
puikiai žinau, kodėl negaliu, -
kaip būtų, jeigu galėčiau, jeigu būčiau laisvas, o ne vergiškai suformuotas.
-
Bet
Bernardai, tu kalbi baisius dalykus.
-
Argi
nenorėtum būti laisva, Linaina?
-
Nesuprantu,
ką nori pasakyti. Aš esu laisva. Laisva džiaugtis, mėgautis gyvenimu. Dabar
visi laimingi.
-
Taip...
Dabar visi laimingi. Mes kalam tai į galvą vaikams nuo 5 metų. Bet ar tu
nenorėtum būti laiminga kaip nors kitaip, Linaina? Taip, kaip pati panorėtum, o
ne taip, kaip kiti nori?
-
Nesuprantu,
ką nori pasakyti... Skrendam atgal aš neištversiu.
-
Argi
nenorėtum būti su manim?
-
Žinoma,
noriu. Bet ši vieta baisi.
-
Maniau,
jog būtume.... jog taptume artimesni čia, kur tik jūra ir mėnuo. Artimesni negu
toje minioje ar netgi pas mane namie. Argi to nesupranti?
-
Nieko
nesuprantu. Nieko. O labiausiai nesuprantu kodėl tu negrukštelėji somos, kai
tau užeina tokios bjaurios mintys. [...]
-
Ir
vis dėlto..., norėčiau kad viskas būtų baigęsi kiek kitaip.
-
Kitaip?
(„O kaip kitaip gali baigtis“)
-
Nenorėjau
to užbaigti lova... Ne iš karto, ne pirmą vakarą.
-
(Linaina
apstulbo). Bet kuo gi tada?
Jis pradėjo paisyti visokias nesuprantamas ir
pavojingas nesąmones. Lingina mintyse kuo stipriausiai užsikimšo ausis, tačiau
kartas nuo karto jos sąmonę pasiekdavo atskiros frazės:
-
...
pažiūrėti, kas atsitiktų, jei sutramdytum geismus...
-
Niekad
neatidėk rytdienai malonumų, kuriuos gali patirti šiandien.
-
200
sykių kartota dukart per savaitę, nuo 14 iki 16,5 metų, - atsiliepė jis. Ir
toliau tauškė klaikias kvailystes. – Noriu pažinti aistrą... noriu patikrinti
stiprų jausmą.
-
Kai
aistros įsisiūbuoja, visuomenė susvirduliuoja...
-
Na,
ir kas, tegu susvirduliuoja... Proto atžvilgiu ir darbo valandomis mes suaugę,
o jausmų ir troškimų srityje – mažutėliai.
-
Mūsų
viešpats Fordas mylėjo mažutėlius.
-
...
Man sykį dingtelėjo, jog galima būti suaugusiu visą laiką.
-
Nesuprantu...
-
Žinau,
kad nesupranti. Dėl to ir gulėme iškart į lovą vakar kaip mažutėliai, užuot
palaukę – kaip suaugę.
-
Bet
buvo puiku... Argi ne?
-
O,
kuo puikiausia, - atsakė jis, bet tokiu gedulingu tonu, su tokiu rūškanu veidu,
jog visas Linainos džiaugsmas kaipmat išgaravo. „Vis dėl to jis mano, kad aš
pernelyg putni.“ [...]
„Tai bus pamoka“, - pagalvojo (IUC) direktorius.
Tačiau jis apsiriko. Bernardas išėjo išdidžiai
trinktelėjęs durimis – džiugiai galvodamas, jog jis vienas didvyriškai stoja
prieš visą tvarką; jį įkvėpė ir apsvaigino savo ypatingos reikšmės ir svarbos
suvokimas. Netgi mintis apie nuobaudą neprislėgė jo, o veikiau pažvalino. [...]
[Linaina]: „Tai tiesiog nuostabu. Nė važiuoti
niekur nesinori. 60 kortų...“
[Bernardas]: „O draustinyje nebus nė vieno. Ir nei
kvepalų, nei televizoriaus, nei dargi karšto vandens. Jeigu manai kad be šito
neištversi, pasilik čia, kol sugrįšiu.“
-
Kodėl
neištversiu? Aš tik pasakiau, jog čia nuostabu, nes... na, nes pažanga yra
nuostabus dalykas.
-
Kartota
500 kartų per savaitę nuo 13 – os iki 17 – os metų. [...]
-
Nejaugi!
– mandagiai įsiterpė Linaina, visiškai nesusigaudydama, apie ką šneka
viršininkas, tačiau pasinaudodama jo dramatiška pauze. Vos tik jis pradėjo
griaudėti, tuoj ji vogčia prarijo pusę gramo somos ir dabar sėdėjo palaiminga,
nieko neklausydama ir nieko negalvodama, įsistebeilijusi į viršininką didelėmis
mėlynomis akimis su didžiausio dėmesio išraiška. [...]
[Linaina]: „Bet juk švara – tai Fordo palaima“.
[Bernardas]: „Žinoma, o civilizacija – tai
sterilizacija“, - pašaipiai pakartojo baigiamąją 2 – os hipnopedijos pamokos
apie higienos pradmenis frazę. - „Tačiau šie žmonės niekad negirdėjo apie mūsų
viešpatį Fordą, jie necivilizuoti. Taigi beprasmiška...“ (...)
Nuo žemutinės gretimo namo terasos labai lėtai
kopėčiomis leidosi pusnuogis indėnas, kaip visi labai senyvo amžiaus žmonės. Jo
veidas buvo išvagotas gilių raukšlių (...) Kūnas susikūprinęs, išsekęs – vieni
kaulai ir oda. Leidosi jis labai lėtai, stabteldamas ant kiekvieno skersinio.
-
Kas
jam darosi? – sušnibždėjo Linaina, išpūtusi akis iš nuostabos ir pasibaisėjimo.
-
Jis
senas ir tiek, - atsakė Bernardas kiek galėdamas abejingiau. Jis taip pat buvo
priblokštas, tačiau stengėsi to neparodyti.
-
Senas?..
Bet mūsų direktorius senas, daugybė – žmonių seni, tačiau jie ne tokie.
-
Dėl
to, kad neleidžiame jiems tokiais tapti... Saugome nuo ligų. Dirbtinai
palaikome jų vidinės sekrecijos balansą jaunatviškame lygyje. Neleidžiame magnio
ir kalcio kiekiui nukristi žemiau to, kuris buvo 30 - ies metų amžiuje.
Perpilame kraują. Nuolat stimuliuojame medžiagų apykaitą. Ir todėl, žinoma, jie
atrodo kitaip. Iš dalies dėl to, kad daugelis jų miršta toli gražu nesulaukę
šio senolio metų. jaunystė beveik be pakitimų iki 60 – ies, o paskui – trakšt! – ir galas.
-
(Linaina
nesiklausė) <...> Juk tai baisu. Tai siaubinga. Nereikėjo mums čia
važiuoti. [...]
Šis „pramonės avilys“, kaip jį mėgo
vadinti (IUC) direktorius, net dūzgė nuo jame verdančio darbo [...]
[(IUC) direktorius pasakoja apie
Bernardą]: „Kuo žmogus gabesnis, tuo labiau jis sugeba paklaidinti kitus.
Geriau tegu vienas nukenčia, bet dauguma nesugenda. Pasvarstykite šį reikalą
nešališkai, pone Fosteri, ir pamatysite, jog nėra baisesnio nusikaltimo kaip
visuotinai priimtų normų nepaisymas. Juk žmogžudystė tėra tik individo žūtis,
o, tiesą sakant, kas mums tas individas? – Plačiu rankos mostu direktorius
apvedė mikroskopų, mėgintuvėlių, inkubatorių eiles. Nukrypimas nuo priimtų
normų kelia grėsmę kažkam daugiau nei individo gyvybei – jis smogia smūgį visai
visuomenei (akivaizdu, jog toji
utopinė visuomenė bijo net kitaip mąstančių, o tai savotiškai kelia pavojų į jų
pastovią ir stabilią visuomenę, tad revoliucijų jokiu būdu jie nenori. Ar tai
galima pritaikyti mūsų visuomenei? Teko girdėti ir tokių idėjų, jog mūsų esamosios
vyriausybės tarsi dirbtinai nori sukelti revoliuciją, nes savotiškai eskaluoja
konspiracijas ir, kai kuriems atrodo, jog tokios vyriausybės yra pasiruošusios
konspiracinėms revoliucijoms, nes jos dygsta kaip grybai po lietaus ir šios
maišto idėjos matomos populiariausiuose holivudiniuose veiksmo filmuose... ir
tą maišto prieš vyriausybes (jog neva jos visos yra blogos) tiesą sakant
eskaluoja (prisiminkite, jog naciai stipriai tikėjo žydų konspiracija ir to pasekmės
turbūt visiems žinomos gerai)... Tiesą sakant, aš pradedu galvoti, jog ši idėja
yra visai tikėtina... mano supratimu galimos kelios pasekmės tokių revoliucijų,
tačiau, mano nuomone, labiausia tikėtina: įvairiausių aktų, direktyvų,
susijusių su žmonių galių suvaržymu, „įjungimas“, siekiant dar didesnės
kontrolės... tokių revoliucijų pasekmė – grįžimas į tą patį tašką, tačiau jau
su suvaržytomis žmogaus teisėmis į tam tikrus dalykus (galbūt netgi į privačią
nuosavybę ir tiesą sakant, tokia direktyva yra JAV, tačiau, turbūt tokia
įsigalėtų tik kraštutiniu atveju)... tai tebuvo tik mano nuomonė : ) ir toliau
jau utopinio „puikaus naujojo pasaulio“ fragmentai). [...]
[Direktorius]: „Ponios ir ponai...
Atsiprašau, kad pertraukiau jūsų darbus, tačiau mane tai daryti verčia sunki
pareiga. Visuomenės saugumui ir pastovumui iškilo pavojus. Taip, pavojus,
ponios ir ponai. Šis žmogus, - kaltinamai parodė į Bernardą, - šis žmogus,
stovintis priešais jus, šis pliusinis alfa, kuriam taip daug buvo duota ir iš
kurio tiek daug buvo laukta, šis jūsų kolega – o gal geriau iškart pasakysiu,
šis jūsų buvęs kolega – šiurkščiai pamynė visuomenės pasitikėjimą. Savo
eretišku požiūriu į sportą ir somą, savo skandalingais lytinio gyvenimo normų
pažeidimais, savo atsisakymu laikytis mūsų viešpaties Fordo mokymo ir elgtis
nedarbo valandomis „kaip elgiasi mažutėliai“ jis pasirodė esąs visuomenės
priešas, ponios ir ponai, tvarkos ir pastovumo griovėjas, sąmokslininkas prieš
civilizaciją.“ [...]
<Direktoriaus noras ištremti Bernardą neišsipildė,
nes šis atgabeno iš „gyvavedžių“ rezervato jo tikrą sūnų (laukinį arba Džoną)
ir vienos nakties merginą (kaip kad įprasta tame utopiniame pasaulyje) vardu
Linda>
...ji (Linda) netikra laukinė, ji buvo išpilstyta
iš butelio, suformuota taip kaip ir kiti ir negalėjo stulbinti jokiomis
ekscentriškomis mintimis (...) Jai sugrįžimas į civilizaciją reiškė sugrįžimą
prie somos, galimybę drybsoti lovoje ir švęsti šventę po šventės be galvos
skausmo ar vėmimo, be to jausmo, kuris visada apimdavo po pejotos (alkoholio) –
tarsi būtum padaręs kažką antivisuomeniško, užtraukiančio tau amžiną gėdą. Soma
niekada nekrečia tokių nemalonių išdaigų. Šventė su ja – ideali, o jeigu
atsibudęs kitą rytą jautiesi nemaloniai, tai tas nemalonumas randasi ne iš
somos, o tik iš palyginimo su praėjusiais šventės džiaugsmais. Vienintelis
vaistas – pasidaryti niekada nesibaigiančią šventę. Linda godžiai reikalavo vis
didesnių, vis dažnesnių dozių. Daktaras Šo iš pradžių prieštaravo, paskui
numojo ranka. Ji rydavo po 20 gramų kas dieną. [...]
Bernardas nuėjo pasipūtęs. Niekada daugiau,
pasižadėjo sau, niekada daugiau nesikalbės su Helmholcu.
Ėjo dienos. Pasisekimas apsvaigino Bernardą ir
(kaip kiekvienas geras svaigalas) visiškai sutaikė jį su tuo pasauliu, kurį
ligi tol laikė niekam tikusiu. Dabar šis pasaulis buvo geras, nes pripažino
Bernardo svarbą. Tačiau, kad ir susitaikęs su juo, Bernardas vis dėlto nenorėjo
atsisakyti privilegijos jį kritikuoti. Nes kritikuodamas jis jautėsi dar
svarbesnis, dar reikšmingesnis. Be to, jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad yra
ką kritikuoti. (Taip pat nuoširdžiai jam patiko jo sėkmė ir galimybė turėti
visas norimas merginas). Priešais tuos, kurie dabar meilikavo jam dėl
susitikimų su Laukiniu, Bernardas puikavosi sarkastiška kitamintyste. Jo
mandagiausiai klausėsi. Tačiau jam už nugaros lingavo galvas ir pranašavo: „šis
jaunuolis susilauks blogo galo“. Pranašavo labai užtikrintai, juoba patys
ketino tinkamu laiku pasirūpinti, kad galas būtų blogas. „Antrąsyk jo
nebeišgelbės joks laukinis“, - pridurdavo jie. Tačiau kol Bernardas turėjo
pirmąjį Laukinį, jie buvo mandagūs, Bernardas jautėsi tiesiog milžinas –
milžinas ir tuo pat metu skraidė padangėse... [...]
„Nuostabu, - rašė Bernardas savo ataskaitoje Mustafa
Mondui, - jog Laukinio visai nestebina ir nebaugina civilizacijos išradimai. Be
abejo, iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad apie juos jam papasakojo ta
moteris Linda, jo m...“
(Mustafa Mondas susiraukė. „Nejaugi tas kvailys
mano, jog šokiruos mane, jei parašys visą žodį?“)
„O iš dalies tuo jog jo dėmesys sutelktas į
fikciją, kurią jis vadina siela ir kurią užsispyrusiai laiko realiai
egzistuojančia esybe, nepriklausančia nuo fizinės aplinkos; o aš bandžiau
įtikinti, jog...“
Valdytojas praleido kelis sakinius ir jau ketino
versti puslapį, ieškodamas ko nors konkretesnio, įdomesnio, kai jo žvilgsnis
užkliuvo už itin keistų frazių. „... Nors turiu prisipažinti, - perskaitė jis,
- kad sutinku su Laukinio nuomone, jog mūsų civilizacijos infantilizmas yra
pernelyg primityvus, arba, pasak jo, pernelyg pigus; todėl norėčiau pasinaudoti
šia proga ir atkreipti jūsų fordybės dėmesį į...“
Mustafa Mondas nebežinojo – pykti ar juoktis. Šis
padaras rimtu tonu pamokslauja jam apie visuomenės santvarką. [...]
-
O
Šekspyrą jie skaito? – paklausė Laukinis...
-
Na,
žinoma, ne, - atsakė paraudusi direktorė.
-
Mūsų
bibliotekoje, - pasakė daktaras Gafnis, - yra tik žinynai. Pasismaginti mūsų
jaunimas gali jutiminiuose kinuose. Neskatiname jų pramogauti atsiskyrėliškai.
[...]
[Daktaras Gafnis]: „... Pratinti prie mirties
pradedame jau nuo 18 mėnesio. Kiekvienas mažylis dukart per savaitę praleidžia
du rytus mirštančiųjų ligoninėje. Ten jų laukia patys įdomiausi žaislai, o
tomis dienomis, kai kas nors numiršta, jie gauna šokoladinio kremo {Moko kaip
Pavlovo šunį, kitaip sakant, jie mirtį išmoksta susieti su šokoladinio kremo
skoniu, žaidimais bei džiaugsmu...}. Vaikai išmoksta suvokti mirtį kaip savaime
suprantamą dalyką.“ [...]
„Nauja biologijos teorija“ – taip vadinosi
mokslinis darbas, kurį ką tik baigė skaityti Mustafa Mondas. Kiek laiko jis
mąstė, suraukęs kaktą, paskui paėmė plunksną ir užrašė įkypai antraštinio
puslapio: „matematinis gyvenimo tikslo sampratos nagrinėjimas yra naujoviškas
ir labai išmoningas, tačiau eretiškas ir kelia pavojų dabartinei visuomeninei
santvarkai bei ardo jos pamatus. Draudžiama spausdinti“. Tuos žodžius jis pabraukė.
„Autoriui paskirti priežiūrą. Galimas daiktas, jį teks perkelti į Šv. Elenos
salos jūrų biologijos stotį.“ Gaila, pagalvojo jis pasirašydamas. Tai buvo
puikus darbas. Bet jei leisi svarstyti gyvenimo tikslą, nežinia, kur tai gali
nuvesti. Juk tokie svarstymai gali lengvai išmušti iš vėžių kai kuriuos ne itin
stabilius aukštesniųjų kastų protus – jie nebetikės, jog laimė yra aukščiausias
gėris, ir ims galvoti, kad tikslas yra kažkur kitur, už dabartinės žmonių
veiklos ribų; kad gyvenimo tikslas – ne gerovės siekimas, o sąmonės galių
stiprinimas ir tobulinimas, mokslo plėtra. Ir turbūt, pamąstė Valdytojas, taip
ir yra. Bet dabartinėmis aplinkybėmis tai neleistina. [...]
Bernardas tuo metu kietai miegojo ir šypsojosi iš
savo asmeninio gyvenimo sapnų rojaus. Šypsojosi ir šypsojosi... Ir štai jau
rytas. Bernardą vėl užgriuvo realios erdvės ir realaus laiko bėdos. Į darbą
ugdymo centre jis skrido taksi, būdamas pačios blogiausios nuotaikos.
Apsvaigimas nuo sėkmės buvo išgaravęs; jis vėl blaiviai vertino senąjį aš; ir,
kitaip nei trumpaamžė pastarųjų savaičių pūslė, senasis aš atrodė kur kas
sunkesnis už jį supančią atmosferą.
Šitam subliūškusiam Bernardui Laukinis netikėtai
pareiškė užuojautą.
-
Dabar
tu vėl panašus į tą, kuris buvo Malpaise (necivilizuotų žmonių (laukinių)
rezervate), - pasakė jis, kai Bernardas papasakojo savo graudžią istoriją. – Ar
prisimeni mūsų pirmąjį pokalbį – dykvietėje prie lūšnos? Tu dabar toks kaip
tada.
-
Todėl,
kad aš vėl nelaimingas, štai kodėl.
-
Na,
geriau būti nelaimingam, negu džiaugtis netikra, apgaulinga laime, kaip tu
džiaugeisi.
-
Še
tau kad nori, - karčiai pasakė Bernardas. – Juk tu pats užvirei tą košę.
Atsisakei ateiti į mano pobūvį ir nuteikei juos visus prieš mane! – Jis žinojo, kad tai, ką sako, - visiška
neteisybė; jis prisipažino – iš pradžių mintyse, o galiausiai netgi garsiai,
jog Laukinis teisus: ko verti draugai, kuriems tiek maža reikia, kad pavirstų
pikčiausiais priešais. Bet nors Bernardas tai žinojo ir pripažino, nors jo
draugo parama ir užuojauta buvo dabar jo vienintelė paguoda, jis užsispyręs
tebepuoselėjo – drauge su visiškai nuoširdžia simpatija – slaptą nuoskaudą ir
ketino keršyti Laukiniui smulkiomis šunybėmis... Laukinis Bernardui buvo kur
kas parankesnis už kitus: jis buvo pasiekiamas. Viena iš pagrindinių draugo
pareigų – kęsti (švelnesne ir simboliška forma) smūgius, kuriuos norėtume, bet
nepajėgiame smogti savo priešams.
Auka tapo ir kitas Bernardo draugas –
Helmholcas. Kai sugniuždytas jis vėl atėjo prašyti jo draugystės, kurios savo
šlovės viršūnėje nebebrangino ir nesaugojo, Helmholcas sutiko vėl draugauti –
be priekaištų, be jokių pastabų, tarytum būtų užmiršęs, kad jie išvis buvo
susikivirčiję. Bernardas buvo sujaudintas ir tuo pat metu pažemintas šio
kilniaširdiškumo, kilniaširdiškumo dar nuostabesnio ir dar labiau žeminančio
dėl to, kad jį nulėmė ne somos poveikis, o vien tik Helmholco būdas. Viską
užmiršo ir atleido ne paėmęs pusgramį Helmolcas, o kasdieniniais darbais
užsiėmęs Helmolcas. Bernardas už tai, aišku, buvo dėkingas (kokia palaima vėl
turėti draugą!), bet, aišku,
ir pilnas apmaudo (kaip būtų malonu kaip nors atsiteisti Helmholcui už jo
kilniaširdiškumą!). (...)
Helmholcas ir Laukinis susidraugavo iš
karto. Ir tokia nuoširdi buvo jų draugystė, kad Bernardo širdį durstelėjo
pavydas. Per daugelį savaičių jam nepavyko taip susibičiuliauti su Laukiniu,
kaip Helmholcui nuo pat pirmos dienos. Žiūrėdamas į juos, klausydamasis jų
pokalbių, jis graužėsi, jog suvedė juodu į pažintį. Gėdijosi savo pavydo ir
bandė nuslopinti jį tai valios pastangomis, tai soma. Tačiau valios pastangos
nedaug tepadėdavo, o somos juk nerysi be paliovos. Tad tas bjaurus jausmas vis
kankino ir kankino. [...]
[Park Leino mirštančiųjų ligoninės palatos
apibūdinimas] Tai buvo didelis kambarys, saulėtas, geltonai dažytom sienom;
jame stovėjo 20 lovų, visos užimtos. Linda merdėjo ne vieniša – ne vieniša ir
su visais šiuolaikiniais patogumais. Ore be pertrūkio skambėjo linksmos
sintetinės melodijos. Kiekvieno mirtininko kojūgalyje buvo televizorius,
įjungtas nuo ryto iki vakaro. Kas ketvirtį valandos pagrindinis kvapų gamos
aromatas automatiškai pasikeisdavo.
-
[Slaugė]...mes
siekiame sukurti čia kuo malonesnę aplinką, kažkokį vidurį tarp aukščiausios
klasės viešbučio ir jutiminio kino rūmų. (...)
-
[Laukinis]
Nejaugi nėra vilties?
-
Norite
pasakyti – vilties, kad ji pasveiktų? (Jis linktelėjo.) – Ne, žinoma, nėra. Kai
atsiunčia pas mus, tai... – Išblyškusiame Laukinio veide atsispindėjo toks
sielvartas, kad ji staiga nutilo, apstulbinta. – Bet kas jums? – susirūpino
slaugė. Nebuvo pripratusi prie tokio lankytojų elgesio. (Jų čia daug ir
nebūdavo; ir kam jiems išvis lankytis?)
-
Jums
negera?...
-
Ji
mano motina...
Slaugė žvilgtelėjo į jį nustebusi ir
pasibaisėjusi...
-
Nuveskite
mane pas ją...
Į juos atsisukdavo veidai – dar neseni,
neraukšlėti (nes senatvė ateidavo taip greitai, jog nespėdavo paliesti skruostų
– pažeisdavo tik širdį ir smegenis). Laukinį sekė tuščios, abejingos
suvaikėjusios žmonių akys. Nuo šių žvilgsnių jį kratė šiurpuliai.
Linda gulėjo paskutinėje ilgos eilės lovoje, prie
pat sienos. Atsirėmusi į pagalves, ji žiūrėjo Pietų Amerikos teniso ant Rymano
paviršių pusfinalį, transliuojamą be garso nedideliame televizoriaus ekrane
lovos gale. Žaidėjų figūrėlės tyliai lakstė po švytinčio stiklo kvadratą,
nelyginant žuvys akvariume, - bežodžiai besiblaškantys kito pasaulio
gyventojai.
Linda žiūrėjo blankiai ir beprasmiškai
šypsodamasi. Jos apsiblaususiame, išpurtusiame veide buvo įspausta idiotiškos
laimės išraiška... ausyse skambėjo... sintezatorius, iš ventiliatoriaus virš
galvos dvelkė šiltas verbenos aromatas – ir visi šie dalykai, permainyti ir
pagražinti somos, susipindavo į vieną nuostabų sapną, ir Linda vėl šypsojosi
savo bedante, išblukusia, infantiliškai laiminga šypsena.
(...) Lindos akys suvirpėjo ir atsimerkė ji pamatė
jį, pažino – „Džonai!“ –
tačiau perkėlė šį realų veidą, šias realias skaudžiai purtančias rankas į
įsivaizduojamą pasaulį su savais, vidiniais pačiulės ir supermuzikos
pakaitalais, su persimainiusiais prisiminimais ir keistai sukaitaliotais
pojūčiais – jos sapnų pasaulį. (...)
Kai jie pasiekė palatos galą, Linda jau buvo
mirusi.
Laukinis valandėlę stovėjo kaip įkastas, paskui
puolė ant kelių šalia lovos ir, užsidengęs veidą rankomis, ėmė nenumaldomai
raudoti.
Slaugė stovėjo sutrikusi, žiūrėdama tai į
klūpančią figūrą prie lovos (koks neišsiauklėjimas!), tai į dvynius (vargšai vaikai!), kurie nustojo ieškoti užtrauktuko ir,
išpūtę ir akis, ir šnerves, spoksojo iš kito plataus galo į sklindančią sceną,
vykstančią prie lovos Nr. 20. Gal pakalbėti su juo? Pabandyti atvesti į protą?
Kad prisimintų, kur yra, suprastų, kokią nepataisomą žalą daro vargšams
mažutėliams, kaip griauna jų sveiką požiūrį į mirtį šiuo šlykščiu emocijų
protrūkiu. Tarsi mirtis būtų kažkas baisaus, tarsi vienas individas būtų toks
jau svarbus! Juk šitoks
elgesys gali įteigti vaikams pačių pragaištingiausių minčių apie šį reiškinį,
gali sukelti visiškai klaidingą, absoliučiai antivisuomenišką reakciją.
Ji žengė į priekį ir palietė jo petį.
-
Elkitės
kaip pridera, - negarsiai, bet piktai pasakė ji. Tačiau apsižvalgiusi pamatė,
kad pustuzinis dvynių jau pakilo ant kojų ir drožia per palatą. Žaidimo ratas
suiro. Dar valandėlė... Ne, rizikuoti nevalia; kitaip prapultų visos grupės
formavimui padėtas 6.5 mėnesių laikas. Ji nuskubėjo atgal pas pavojuje
atsidūrusius auklėtinius.
-
Vaikai,
kas nori eklero su šokoladiniu kremu?...
-
Aš! – choru subliovė visa Bokanovskio grupė.
Lova Nr. 20 buvo iškart pamiršta.
„O Dieve, Dieve, Dieve...“ – mintyse kartojo
Laukinis. Užpildžiusioje jo protą sielvarto ir atgailos sumaištyje tai buvo
vienintelis jam likęs aiškus žodis...
-
Ką
jis ten murma? – visai greta pro supermuzikos treles prasimušė balselis.
Smarkiai krūptelėjęs, Laukinis atsidengė veidą,
apsidairė. Penki chaki drabužiais apvilkti
dvyniai – kiekvieno dešinėje rankoje pailgas pyragaitis, ir vienodi veidai...
stovėjo eilute ir sprogino akis į jį it mopsai.
Jam atsisukus, jie drauge išsišiepė. Vienas
bakstelėjo Lindą pyragaičio nuograuža.
-
Jau
numirė?
Laukinis kurį laiką žiūrėjo į juos tylėdamas.
Tylėdamas atsistojo, tylėdamas palengva nuėjo durų link.
-
Jau
numirė? – pakartojo smalsus dvynys, bidzendamas pašonėje.
Laukinis pašnairavo į jį ir vis dar
tylėdamas stumtelėjo į šalį. Dvynys parkrito ant grindų ir išsyk ėmė klykti.
Laukinis net neatsigręžė.
Park Leino mirštančiųjų ligoninės pagalbinį
personalą sudarė 162 deltos, tai yra dvi Bokanovskio grupės: 84 raudonplaukės
moterys ir 78 juodbruvo ilgagalviai vyrai. 6 valandą, pasibaigus jų darbo
dienai, abi grupės susirinko ligoninės vestibiulyje, kur iždininko padėjėjo
pavaduotojas išduodavo jiems dieninę somos porciją.
Išėjęs iš lifto, Laukinis atsidūrė pačioje jų
tirštynėje. Bet jo mintys buvo kitur – jis mąstė apie mirtį, skausmą, atgailą;
mašinaliai, nesuvokdamas, ką daro, jis ėmė brautis pro minią.
-
Ko
stumdaisi? Kur tu veržiesi?
Iš didelės daugybės gerklių skambėjo tik tai du
balsai – plonas ir storas. Be galo kartodamiesi, tarsi veidrodžių koridoriuose,
tik du veidai piktai atsisukdavo į jį: vienas – beplaukis, strazdanotas ir apvalus
it mėnulis, su oranžinių plaukų ratilu, kitas – siauras, paukštiškas, apžėlęs
dvi dienas neskustais šeriais. Jų šūksniai ir aštrių alkūnių baksnojimai į
šonkaulius privertė jį atsipeikėti. Jis vėl ėmė suvokti jį supančią tikrovę,
apsidairė aplinkui ir suprato, ką regi – su slegiančiu siaubo ir pasibjaurėjimo
jausmais atpažino dienom ir naktim besikartojančias klejones, knibždančias,
sunkiai atskiriamos vienodybės košmarus. Dvyniai, dvyniai... Kaip skėriai jie
knibždėjo Lindos palatoje ir dergė jos mirties paslaptį. Ir vėl kaip skėriai,
tik didesni, suaugę, jie dabar ropoja per jo sielvartą ir kančią. (...)
-
Pradedame
dalyti somą!... Prašom iš
eilės. Paskubėkime!
Pro kažkurias duris į vestibiulį jau buvo įnešti
stalas ir kėdės. Balsas priklausė žvaliam alfai, kuris atsinešė su savim juodą
geležinę skrynelę. Dvynių minia, pasitiko jį dusliu patenkintu gaudesiu. Apie
Laukinį jau užmiršo. Dėmesys dabar buvo sutelktas į juodąją skrynelę, kurią
jaunasis alfa pastatė ant stalo ir atrakino. Pakėlė dangtį.
-
Ooo! –
žioptelėjo vienu metu visi 162 deltos, tarsi prieš juos būtų plykstelėjęs
fejerverkas.
Jaunuolis išėmė saują mažyčių dėžučių...
Laukinis stovėjo ir žiūrėjo. „Koks puikus naujasis
pasaulis! Koks puikus naujasis pasaulis...“ Šie dainingi žodžiai jam... ,lyg
trimito garsai, pašaukė griebtis ginklo. „Koks puikus naujasis pasaulis!“
Miranda (Mirandos žodžiai „Audroje“) skelbia, jog grožio pasaulis įmanomas, jog
net šį košmarą įmanoma pakeisti į kažką puikaus ir tauraus. (...)
-
Stokite!
– sušuko Laukinis... jis prasispraudė prie stalo; deltos žiūrėjo į jį
apstulbę.... – Paklausykit... įtempkite ausis... neimkite tos šlykštynės. Tai
nuodai, nuodai.
-
Pone
Laukini, - tarė dalytojas raminamai šypsodamasis, - leiskite man...
-
Nuodai
ir sielai, ir kūnui.
-
Taip,
bet prašom leisti man tęsti mano darbą. Būkite malonus. – Atsargiai ir
švelniai, tarsi glostytų neabejotinai piktą žvėrį, jis patapšnojo Laukiniui per
petį. – Tik leiskite man...
-
Niekada!...
Išmeskite lauk visus tuos nuodus.
Žodis „išmeskite lauk“ prasiskverbė pro storus
bukaprotystės klodus iki paties deltų sąmonės gyvuonies. Minia piktai sugaudė.
-
Aš
atėjau suteikti jums laisvę. (...) Bet ar jums patinka būti vergais? – šaukė
Laukinis, kai jie (Bernardas ir Helmholcas) įėjo į ligoninę. Jo veidas degė,
akys kibirkščiavo aistringu įniršiu. – Patinka būti kūdikiais? Taip,
žindukliais, kurie tiek ir temoka – žysti ir teršti, - pridūrė jis, įsiutintas
gyvuliško bukumo tų, kuriuos atėjo išlaisvinti. – Tačiau tie įžeidimai
atšokdavo nuo storo kvailystės šarvo; žiopluose žvilgsniuose tebuvo tik niūrus
ir pagiežingas priešiškumas. – Taip, teršt! – dar garsiau sušuko jis.
Sielvartas ir atgaila, užuojauta ir pareiga – dabar viskas buvo pamiršta, viską
užgožė didžiulė, nepergalima neapykanta tiems pabaisiškiems pusžmogiams. – Argi
nenorite būti laisvi, nenorite būti žmonės? O gal nė nesuprantate, ką reiškia
žmogus ir laisvė?...Nesuprantate?... Na gerai... Aš išmokysiu jus; padarysiu
jus laisvus, norite ar nenorite. – Ir stumtelėjęs langą, išeinantį į vidinį
ligoninės kiemą, pradėjo pro jį saujomis svaidyti dėžutes su somos tabletėmis.
Išvydusi tokį neregėtą šventvagystę, žaliai
uniformuota minia suakmenėjo ir akimirką tylėjo, apstulbusi ir pasibaisėjusi...
Minia staiga suriaumojo, grėsmingai subangavo, plūstelėjo Laukinio link.
-
Padėk
jam Forde, - pasakė Bernardas ir nusigręžė.
-
Fordu
pasitikėk, bet ir pats rankas sudėjęs nesėdėk! – ir nusijukęs išties
džiaugsmingu juoku, Helmholcas ėmė brautis per minią.
-
Laisvi,
laisvi! – šaukė Laukinis, viena ranka mėtydamas somą, o kita, sugniaužta į
kumštį, daužydamas niekuo nesiskiriančius užpuolikų veidus. – Laisvi! – Ir
staiga greta jo atsidūrė Helmholcas. Šaunuolis Helmolcas! Ir jis ėmė atmušinėti
puolančius. – Dabar ir jūs žmonės! – Irgi svaidė tuos nuodus saujomis pro
atvirą langą. – Taip, žmonės, žmonės! – Ir štai nuodų nebeliko. Laukinis iškėlė
skrynelę, parodė jos juodą tuštumą, - Jūs laisvi!
Kaukdami deltos puolė su dvigubu įniršiu.
-
Jie
pražuvo, - išsprūdo Bernardui, neryžtingai mindžikuojančiam nuošaliai nuo
grumtynių. Pagautas staigaus impulso, jis metėsi jiems į pagalbą; paskui
apsigalvojo ir sustojo; tada susigėdęs vėl žengė žingsnį į priekį; vėl
apsigalvojo ir taip stovėjo kęsdamas gėdos ir baimės kančias – jeigu jiems
nepadės, juos užmuš, o jeigu padės, jį užmuš; tuo metu (garbė Fordui!) į
vestibiulį įbėgo akiniuoti kiauliasnukiai – policininkai su dujokaukėmis.
Bernardas puolė jiems priešais. Sumostagavo
rankomis – dabar ir jis dalyvavo, veikė kažką. Keli kartus sušuko: - Gelbėkite!...
Nustūmę jį į šalį, policininkai ėmėsi darbo. Trys vyrai su pakabintais ant nugarų purkštuvais
užpildė orą somos garų kamuoliais. Du knebinėjo sintetinės muzikos
stotelę. Dar keturi su vandens pistoletais, užtaisytu galingu anestetiku,
įsiveržė į minią ir metodiškai, trumpomis čiurkšlėmis ėmė guldyti pačius
aršiausius kovotojus.
... Suerzintas jo (Bernardo) riksmo, vienas
policininkų į jį švirkštelėjo iš vandens pistoleto... ir susmuko kaip maišas
ant grindų.
Staiga iš sintetinės muzikos stotelės pasigirdo
Balsas. Proto Balsas, Geranoriškumo Balsas. Skambėjo įrašyta garso ritinėlyje
priešriaušinė kalba Nr.2...
-
Bičiuliai
mano, bičiuliai mano, - KREIPĖSI BALSAS IŠ PAČIŲ NESAMOS ŠIRDIES GELMIŲ su
tokiu be galo švelniu priekaištu, jog netgi policininkų akis po kaukių stiklais
tuojau pat aptemdė ašaros. – Kam visa ta sumaištis? Būkime visi laimingi ir
geri. Laimingi ir geri, - pakartojo Balsas. – Gyvenkime santarvėje, santarvėje.
– Balsas suvirpėjo, nutilo iki šnabždesio ir išsikvėpė. – O, kaip aš noriu, kad
būtume laimingi, - prabilo vėl su nuoširdžiu ilgesiu. – Kaip noriu, kad būtume
geri! Meldžiu jus, meldžiu, būkite geri ir...
Po poros minučių Balsas ir somos garai padarė savo
darbą. Ašarodami deltos bučiavosi ir glėbesčiavosi – po 5, 6 viename dideliame
glėbyje. Netgi Helmholcas ir Laukinis vos neverkė. Iš iždinės atnešė naujų
somos atsargų, skubiai išdalijo, ir, palydėti jausmingo sodraus baritono
atsisveikinimų, dvyniai išsiskirstė taip žliumbdami, tarsi jiems širdys plyštų.
-
Sudie,
mielieji mano, mielieji mano bičiuliai, telaimina jus Fordas! Sudie, mielieji
mano, mielieji mano bičiuliai...
Kai išėjo paskutinieji deltos, policininkas
išjungė srovę. Angeliškas balsas nutilo.
-
Eisite
geruoju? – paklausė seržantas. – Ar reikės apmarinti?...
-
Eisime
geruoju.... [...]
Mustafa Mondas kreipėsi į Laukinį:
-
Tai
jums nelabai patinka civilizacija, pone Laukini...
-
Nepatinka...
Žinomo yra ir labai puikių dalykų. Pavyzdžiui, visa ta muzika, kurios pilnas
oras...
-
„Atrodo,
kartais instrumentų šimtas palei ausis skamba“...
-
Tai
ir jūs jį skaitėte? Maniau, kad čia, Anglijoje, niekas nežino Šekspyro.
-
Beveik
niekas. aš vienas iš nedaugelio. Matote, jis uždraustas. Bet kadangi įstatymus rašau aš, tai aš juos
galiu ir laužyti. Be to, nebaudžiamai, pone Marksai, - pridūrė jis,
atsisukdamas į Bernardą. – Ko jūs, deja, negalite...
-
O dėl
ko jis uždraustas?...
-
Dėl
to, kad senas; tai svarbiausia priežastis. Senienos mums nereikalingos.
-
Net jei
jos gražios?
-
Ypač
jeigu gražios. Grožis patrauklus, o mes nenorime, kad žmones trauktų senienos.
Norime, kad jie pamėgtų naujus dalykus.
-
Tačiau
tie nauji dalykai tokie kvaili ir atgrasūs. Tie filmai, kur tik sraigtasparniai
skraido ir jauti, kaip kiti bučiuojasi. – jis susiraukė. – Ožiai ir beždžionės!
– Tik Otelo žodžiais galėjo jis tinkamai išreikšti savo panieką ir
pasibjaurėjimą.
-
Beje,
visai neblogi gyvulėliai, paklusnūs...
-
Kodėl
vietoj tos šlykštynės nerodote žmonėms „Otelo“?
-
Jau
sakiau – tai seniena. Be to, jie nesuprastų „Otelo“.
Taip, tai tiesa. Laukinis prisiminė kaip
Helmholcas juokėsi iš „Romeo ir Džiulijetos“.
-
Ką,
gi... tada duokite ką nors nauja, kad būtų panašu į „Otelą“ ir jiems
suprantama.
-
Ką
nors panašaus mes visi norime parašyti, - ilgai tylėjęs prabilo ir Helmholcas.
-
Šitaip
jūs niekada neprašysite. Nes jei tai išties bus panašu į „Otelą“, niekas to
nesupras, kad ir kaip naujoviška tai būtų. O jeigu būtų nauja, tai negalėtų
būti panašu į „Otelą“.
-
Kodėl
negalėtų?...
-
Todėl,
kad mūsų pasaulis – nebe toks kaip „Otelo“. Kaip automobilių nepagaminsi be
plieno, taip ir tragedijų nesukursi be visuomenės nepastovumo. Pasaulis dabar
pastovus. Žmonės laimingi; jie gauna, ką nori, ir niekada nenori to, ko gauti
negali. Jie gyvena pasiturinčiai, saugiai; niekada neserga; nebijo mirties;
palaimingi nežino nei aistros, nei senatvės; jiems neįkyri motinos ir tėvai;
jie neturi nei žmonų, nei vaikų, nei mylimųjų, tad nėra dėl ko jaudintis; jie
tai suformuoti, kad praktiškai netgi nesugeba elgtis kitaip, nei privalo
elgtis. Jei kas nors negerai, yra soma. O jūs ją svaidote pro langą, ponas
Laukini, laisvės vardam. Laisvės! – jis nusijuokė. – Lyg deltos suvoktų, kas
yra laisvė! Jūs dar norite, kad jie suprastų „Otelą“ ! Mielas jūs naivuolis!
-
Vis
tiek „Otelas“ - geras dalykas, „Otelas“ geresnis už jutiminius filmus.
-
Žinoma,
geresnis. Tačiau tokią kainą mums tenka mokėti už pastovumą. Reikėjo rinktis
tarp laimės ir to, ką anksčiau vadino menu. Mes paaukojome didįjį meną. Vietoj
to turime jutiminį kiną ir kvapų vargonus.
-
Bet
jie nieko neduoda.
-
Duoda
patys save: daugybę malonių pojūčių publikai.
-
Bet
tai... idioto pasaka (Iš „Makbeto“: „Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti
prasmės“)
Valdytojas nusijuokė.
-
Jūs
nelabai mandagus savo draugui, ponui Votsonui (Helmolcui). Vienas iš žymiausių jausmų inžinierių...
-
Juk
jis teisus, - pasakė Helmholcas paniuręs. – Išties idiotizmas. Rašai, kai
neturi ką pasakyti...
-
Tikrai
neturi. Tačiau tam reikia nepaprasto išradingumo. Jūs gaminate automobilius iš
mikroskopiško kiekio plieno – kuriate meno kūrinius, galima sakyti, vien iš
grynų pojūčių.
Laukinis palingavo galvą.
-
Visa
tai, man regis, yra tiesiog bjauru.
-
Žinoma,
bjauru. Tikroji laimė visada atrodo bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių
vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip
nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris
šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva
parblokštas aistrų ir abejonių. Laimė niekada nėra didinga.
-
Galbūt...
Bet ar ji turi būti grasi kaip tie dvyniai? ... Siaubinga!
-
Bet
kaip naudinga! Manau, kad jums nepatinka mūsų Bokanovskio grupės; bet
patikėkite, jos – pamatas, ant kurio pastatyta visa kita. Jos – giroskopas,
stabilizuojantis valstybės raketoplano skrydį ir neleidžiantis nukrypti nuo
kurso. – Sodrus bosas jaudinamai virpėjo; rankų gestai vaizdavo erdvių platumas
ir nesulaikomą orlaivio polėkį. Mustafos Mondo gražbylystė buvo beveik
sintetinių standartų lygio.
-
O ar
neįmanoma išvis be jų apsieiti? Juk jūs galite gauti ką tik norite iš tų
butelių. Kodėl neišauginus visų dvigubais pliusiniais alfomis?
-
Todėl,
kad nenorime, jog mums nukapotų galvas... Mūsų šūkis – laimė ir pastovumas.
Visuomenė, susidedanti iš vienų alfų, būtų nepastovi ir nelaiminga.
Įsivaizduokite fabriką, sukomplektuotą iš alfų, tai yra atskirų ir įvairių
individų, turinčių gerą paveldimumą ir taip suformuotų, kad sugebėtų laisvai
(tam tikra prasme) pasirinkti ir daryti atsakingus sprendimus. Jūs tik
įsivaizduokite...
-
Tai
visiškas absurdas. Žmogus, išpilstytas ir išugdytas kaip alfa, išprotės, jeigu
privalės atlikti pusdebilio epsilon darbą, išprotės arba pradės viską daužyti.
Alfos gali būti puikiais visuomenės nariais, tačiau tik tada, kai dirbs alfų
darbą. Tik iš epsilon galime reikalauti aukotis dėl jam užduodamo darbo, nes
epsilonui tai jokia auka, o tik mažiausio pasipriešinimo kelias. Jo formavimas
nustatė gyvenimo vėžę, kuria jam lemta eiti. Jis nieko negali pakeisti, jis iš
anksto pasmerktas. Netgi po išpilstymo jis tebegyvena nematomame butelyje –
gemalui ir kūdikiui įskiepytų refleksų butelyje. Žinia, kiekvienas mūsų
gyvenimą nugyvena butelyje. Bet jeigu mes alfos, mūsų buteliai, palyginti su
kitų, didžiuliai. Jeigu būtume uždaryti mažesnėje erdvėje, mes labai kentėtume.
Nevalia pilti alfų vyno pakaitalo į epsilon butelius. Teoriškai tai savaime
suprantama. O ir praktikoje įrodyta. Tai liudija Kipro eksperimento rezultatai.
-
Kas
tai per eksperimentas?
-
Galite
jį pavadinti pakartotinio supilstymo eksperimentu... Prasidėjo jis 473 Fordo
eros metais. Pasaulio Valdytojai iškeldino iš Kipro salos visus jos tuometinius
gyventojus ir vėl apgyvendino ją specialiai išauginta 22000 alfų partija. Jie
buvo aprūpinti visa žemės ūkio ir pramonės technika ir palikti tvarkytis patys.
Rezultatas visiškai atitiko teorines prognozes. Žemės niekas nedirbo kaip
pridera; visuose fabrikuose buvo rengiami streikai; įstatymų niekas nepaisė,
įstatymų neklausė; visi, paskirti kuriam laikui dirbti juodą darbą, be perstojo
intrigavo ir gudravo, kad juos perkeltų į aukštesnes pareigas, o turintieji
kvalifikuotus darbus taip pat intrigavo ir stengėsi bet kuria kaina juos
išlaikyti. Po 6 metų užvirė tikras pilietinis karas. Kai iš 22000 19 buvo
nukauti, likusieji vieningai paprašė Valdytojų vėl valdyti salą. Ką jie ir
padarė. Taip atėjo galas vienintelei pasaulio istorijoje alfų visuomenei...
Optimalią gyventojų sudėtį nukopijavome
nuo ledkalnio, kurio 8/9 po vandeniu, 1/9 – oji virš vandens.
-
Ir
tie, kur po vandeniu, laimingi?
-
Laimingesni
už tuos, kurie viršuje. Laimingesni, pavyzdžiui, už jūsų draugus (Helmholcą ir
Bernardą).
-
Nors
jų ir bjaurus darbas?
-
Bjaurus?
Jiems jis toks neatrodo. Priešingai, jis jiems patinka. Jis nesunkus, visiškai
paprastas. Neapkrauna nei proto, nei raumenų. 7,5 valandos saikingo,
nesekinančio darbo, o paskui porcija somos, žaidimai, nevaržomas poravimasis ir
jutiminiai filmai. Ko dar norėti? Tiesa, jie galėtų norėti trumpesnės darbo
dienos. Ir, žinoma, galėtume ją sutrumpinti. Techniškai būtų visai nesunku
nustatyti visoms žemesnėms kastoms 3 arba 4 valandų darbo dieną. Bet ar dėl to
jie būtų nors kiek laimingesni? Toli gražu ne. Toks eksperimentas buvo atliktas
daugiau nei prieš 150 metų. visoje Airijoje įvedė 4 valandų darbo dieną. Ir ką
tai davė? Riaušes ir smarkiai padidėjusį somos vartojimą, ir nieko daugiau. Tos
papildomos 3,5 valandos laisvalaikio ne tik netapo laimės šaltiniu, bet netgi
privertė žmones stumti jas su soma. Mūsų išradimų biuras užverstas darbą
taupančiais projektais. Tūkstančiais projektų. Kodėl gi mes jų neįgyvendiname?
Pačių darbininkų labui. Būtų tiesiog žiauru užkariauti jiems papildomą
laisvalaikį. Tas pat ir žemės ūkyje. Jeigu tik panorėtume, galėtume
susintetinti visus maisto produktus. Bet nenorime. Tegu trečdalis gyventojų
užsiima žemės ūkiu. Jų pačių labui – todėl kad maistą gauti iš žemės trunka
ilgiau nei iš fabriko. Be to, mums reikia rūpintis pastovumu. Mes nenorime
permainų. Kiekviena permaina – grėsmė pastovumui. Tai dar viena priežastis, dėl
kurios mes taip atsargiai taikome naujus išradimus. Visiems mokslo atradimams
būdinga griaunamoji potencija; netgi mokslą kartais reikia traktuoti kaip
galimą priešą. Taip, netgi mokslą... tai dar vienas pastovumo kainos komponentas.
Ne tik menas nesuderinamas su laime, bet ir mokslas. Mokslas pavojingas; tenka
jį laikyti prirakintą tvirta grandine su antsnukiu.
-
Kaip?
– apstulbo Helmholcas. – Juk mes be paliovos trimituojame, kad mokslas yra
viskas. Tai – nuvalkiota hipnopedinė tiesa.
-
Kalta
į galvą 3 kartus per savaitę nuo 13 iki 17 metų, - įsiterpė Bernardas.
-
O
kaip propaguojame mokslą institute...
-
Taip,
bet kokį mokslą? Jūs nestudijavote tiksliųjų mokslų, taigi negalite apie tai
spręsti. O aš kadaise buvau neblogas fizikas. Gal pernelyg neblogas – sugebėjau
suprasti, jog visas mūsų mokslas yra tik virimo knyga, kurioje išdėstyta
tradicinė virimo teorija niekam neleidžia abejoti, o prie receptų sąrašo
negalima nieko pridėti be specialaus vyriausiojo virėjo nurodymo. Dabar aš pats
– vyriausiasis virėjas. Tačiau kažkada buvau tik smalsus indų plovėjas. Kitaip
sakant, pamėginau užsiimti tikruoju mokslu.
-
Ir
kas atsitiko?...
-
Beveik
tas pat, kas tuoj atsitiks jums, jaunuoliai. Manęs vos neišsiuntė į salą.
Po šių žodžių Bernardas, tarsi širšės įgeltas,
ėmėsi audringų ir neprideramų žygių (...) Vis dar šaukiantį ir raudantį
Bernardą išnešė.
-
O jei
turėtų nors kruopelę proto suprastų, kad jo bausmė, iš tikrųjų, yra malonė. Jį
ištremia į salą. Tai yra siunčia ten, kur jis atsidurs tarp visame pasaulyje
įdomiausių vyrų ir moterų (budraus piliečio pastaba: vargu ar „tremtis į salą“
yra tiesioginė, o ne perkeltinė prasmė, nes realiai pagalvojus, tuomet tam
tikrose salose susidarytų „kritinė masė“ alfų, kurie jau mąstytų kitaip negu
plačioji visuomenė...). Tarp žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties
išsiugdė tokią savimonę, kad tapo netinkami gyventi visuomenėje. Tarp tų, kurių
netenkina dogmos, kurie turi savo, nepriklausomas pažiūras. Trumpai tariant,
visų tų, kurie iš tiesų yra kažko verti.
-
Tai
kodėl jūs pats ne saloje? [Helmholcas]
-
Todėl
kad galiausiai pasirinkau kitą kelią. Man leido apsispręsti – arba tremtis į
salą, kur galėjau tęsti grynojo mokslo studijas, arba tarnyba Valdytojų
taryboje su perspektyva užimti ilgainiui Valdytojo postą. Aš pasirinkau antra
ir atsisveikinau su mokslu. Laimė – griežtas šeimininkas. Tarnauti laimei, ypač
kitų žmonių laimei, kur kas sunkiau nei tarnauti tiesai – jei nesi suformuotas
taip, kad tarnautum aklai. Bet pareiga yra pareiga. Ji svarbesnė nei savi
interesai. Mane traukia tiesa. Man patinka mokslas. Tačiau tiesa kelia grėsmę;
mokslas pavojingas visuomenei. Tiek pat pavojingas, kiek ir naudingas. Mokslas
sukūrė pačią stabiliausią pusiausvyrą žmonijos istorijoje. Net Kinija,
palyginus su mumis, buvo beviltiškai nepastovi; netgi pirmykščiai matriarchatai
nebuvo pastovesni už mus. Ir už tai, kartoju, ačiū mokslui. Tačiau negalime
leisti, kad mokslas sugadintų savo paties gerą darbą. Štai kodėl mes griežtai
ribojame mokslinių tyrimų mastą – štai kodėl aš vos nepakliuvau į salą. Mes
leidžiame mokslui spręsti tik neatidėliotinas, kasdienes problemas. Įdomu
skaityti ką žmonės mūsų viešpaties Fordo laikais rašė apie mokslo pažangą. Jie,
regis, įsivaizdavo, jog mokslui galima leisti vystytis be galo ir nepaisant
nieko. Žinios buvo laikomos aukščiausiu gėriu, o tiesa – didžiausia vertybe;
visa kita – antraeiliai, ne tokie svarbūs dalykai. Žinoma, jau tais laikais
pažiūros ėmė keistis. Pats viešpats Fordas nemažai padarė, kad būtų
akcentuojama daugiau laimė ir gerovė (budrus pilietis: ar tai tik ne
komunizmas?), o ne grožis ir tiesa. Tokio poslinkio reikalavo masinė gamyba.
Visuotinė laimė be paliovos suka mašinų ratus; tiesa ir grožis to nesugeba. Ir,
aišku, kai tik valdžią užgrobdavo masės, laimė visada tapdavo svarbesne vertybe
nei tiesa ir grožis. Tačiau, nepaisant to, moksliniai tyrimai dar nebuvo
varžomi. Tiesa ir grožis vis dar buvo laikomi aukščiausiu gėriu. Iki pat
Devynmečio karo. Karas privertė kitaip užgiedoti. Kokia nauda iš tiesos, grožio
arba žinių, kai aplinkui sproginėja juodligės bombos? Po to karo pirmąsyk
pradėta kontroliuoti mokslą. Žmonės buvo pasirengę netgi apriboti savo
apetitus. Kad tik gyvenimas ramus būtų. Nuo to laiko ir pažabojome mokslą.
Savaime aišku, tiesa dėl to kenčia; bet laimė klesti. O veltui niekas nieko
neduoda. Už laimę reikia mokėti. Štai ir jūs mokate, pone Votsonai
[Helmholcai], nes pernelyg susidomėjote grožiu. O aš pernelyg susižavėjau
tiesa, ir taip pat užmokėjau už tai.
-
Tačiau
jūs neišvykote į salą...
-
Kaip
tik taip ir užmokėjau. Pasilikdamas tarnauti laimei. Kitų žmonių – ne savo.
Gerai dar, kad pasaulyje tiek daug salų. Nežinau, ką be jų darytume. Turbūt jus
visus kištume į mirties kamerą. Beje, pone Votsonai, ar jums tiktų atogrąžų
klimatas? Pavyzdžiui, Markizų salos arba Samoja? O gal kas nors labiau
tonizuojančio?
-
Duokite
man kuo bjauresnį klimatą. Manau, kad atšiauriame klimate geriau rašyti. Kai
aplinkui vėjai ir audros [.....]
-
Paaukojote
meną, mokslą – regis, nemažą kainą užmokėjome už savo laimę, - pasakė Laukinis,
kai jie liko vieni. – Gal dar ką nors paaukojote?
-
Na,
žinoma, religiją. Buvo kažkas, ką vadino Dievu – iki Devynmečio karo. Bet aš
užmiršau: apie Dievą jūs turbūt viską žinote.
-
Na...
– Laukinis padelsė. Jam norėjosi pasakyti apie vienatvę, apie naktį, apie
stalkalnį, nušviestą blyškios mėnesienos, apie prarają, šuolį į juodąją tamsą,
apie mirtį.norėjosi kalbėti, bet nebuvo žodžių. Tokių žodžių nerasi nė pas
Šekspyrą...
-
Ta
tema mane visada labai domino... Na štai, šitos [„Šventasis Raštas. Senasis ir
Naujasis Testamentas“] turbūt niekad neskaitėte... Turiu dar daug tokių. Visą
kolekciją pornografinių senovinių knygų. – Seife Dievas, o ant lentynų Fordas,
- juokdamasis jis parodė į savo viešąją biblioteką.
-
Bet
jeigu apie Dievą žinote, kodėl nekalbate apie jį žmonėms? Kodėl neduodate jiems
šių knygų?
-
Dėl
tos pačios priežasties, kodėl neduodame jiems „Otelo“: jos senos; jos apie
Dievą, koks jis atrodė prieš ištisus šimtmečius. Ne apie dabartinį Dievą.
-
Bet
Dievas nesikeičia.
-
Tačiau
žmonės keičiasi.
-
Tai
kas iš to?
-
Ogi
daug kas. Kartą gyveno žmogus, vardu kardinolas Njumenas [(1801-1890), anglų
teologas, perėjęs į katalikų tikėjimą ir tapęs kardinolu]. Kardinolas – tai
kažkas panašaus į arkigiesminingą (naujojo dievo – Fordo utopiniais laikais).
-
„Aš,
Pandufas, gražiojo Milano kardinolas“ [„Karalius Jonas“]. Šekspyras mini
kardinolus.
-
Taip,
žinoma. Taigi kadaise gyveno kardinolas Njumenas. A štai ir jo knyga. Ta pačia
proga ištrauksiu (iš seifo) ir kitą. Ją parašė žmogus, vardu Menas de Biranas
[(1766-1824), prancūzų filosofas]. Jis buvo filosofas. Ar žinote, kas yra
filosofas?
-
Išminčius,
kuris nė sapnuoti nesapnavo, kiek daug dalykų yra paslėpta ir danguje, ir
žemėje [Laukinis prisimena Hamleto žodžius: „Ir danguje, Horacijau, ir žemėj/
Daugiau dalykų paslėpta yra, / Negu sapnavo jūsų išmintis.“].
-
Tikra
tiesa. Netrukus aš jums perskaitysiu apie vieną dalyką, kuris vis dėlto jam
prisisapnavo. Bet pirmiau paklausykime to senovinio arkigiesmininko (Njumeno):
„Mes nepriklausome sau patiems, lygiai kaip mums nepriklauso tie daiktai,
kuriuos turime. Mes savęs nesukūrėme, todėl negalime sau patiems viešpatauti.
Mes sau ne šeimininkai.mes esame Dievo nuosavybė. Argi šitoks požiūris nėra
laimė? Argi mintis, jog mes priklausome patys sau, gali sukelti laimę ar paguodą?
Tokia mintis gali ateiti į galvą jauniems ir klestintiems žmonėms. Jie gali
manyti, kad labai svarbu daryti viską taip, kaip patinka, nepriklausyti nuo
nieko, negalvoti apie nieką, ko nemato akys, nesivarginti nuolatinėmis
padėkomis, nuolatinėmis maldomis, nuolatine atodaira į kitų valią. Tačiau
ilgainiui jie, kaip ir visi žmonės, suvoks, jog nepriklausomybė ne žmogui
sukurta, jog tai nenatūrali būsena, ji tinka žmonėms tik kurį laiką, tačiau
viso gyvenimo su ja nepergyvensi...“ – Mustafa Mondas padarė pauzę, padėjo
pirmąją knygą ir pradėjo vartyti antrąją. – Na, pavyzdžiui, kad ir ši vieta:
„Žmogus sensta; jis jaučia savyje tą viską persmelkiantį silpnumo, vangumo,
negalavimo jausmą, kuris ateina su metais; tai pajutęs, įsivaizduoja, jog
paprasčiausiai sunesveikavo, ir raminasi mintimi, kad ši nesmagi negalė randasi
dėl kažkokios konkrečios priežasties, ir tikisi tą priežastį pašalinti bei ją
išgydyti. Tuščios viltys! Ta negalė – tai senatvė; ir tai baisi liga. Sakoma,
kad kreiptis paguodos į religiją senatvėje žmones verčia mirties ir to, kas bus
po mirties, baimė. Tačiau mano paties patirtis įtikino mane, jog religingumas
linkęs su amžiumi stiprėti visiškai nepriklausomai nuo tokių baimių ir
fantazijų; jis stiprėja, nes aistros slopsta, o vaizduotė ir jausmai nebe taip
jaudina ir nebe tokie jautrūs, mūsų protas pradeda veikti ramiau, jį mažiau
drumsčia vizijos, užgaidos ir pramogos, kuriomis anksčiau buvo užimtas; ir kaip
tik tada pasirodo Dievas, kaip ir už debesies; mūsų siela jaučia, regi,
atsikreipia į visokios šviesos šaltinį, atsikreipia natūraliai ir
neišvengiamai; nes dabar, kai visa tai, kas suteikdavo pojūčių pasauliui gyvybę
ir žavesį, nuo mūsų atitolina, kai jutimiškos egzistencijos nebepalaiko
įspūdžiai iš vidaus ar iš išorės, mes pajuntame poreikį atsiremti į kažką
tvirta, kažką, kas mūsų niekad neišduos – į naują realybę, į absoliučią ir
amžiną tiesą. Taip, mes neišvengiamai kreipiamės į Dievą, nes šis religinis
jausmas pats savaime yra toks tvirtas, toks malonus jį patiriančiai sielai, jog
jis atlygina mums visus mūsų praradimus.“ [Mustafa Mondas kalba toliau] Tarp
daugelio kitų dalykų, paslėptų danguje ir žemėje, šie filosofai nesusapnavo ir
dabarties – mūsų, šiuolaikinio pasaulio. „Nuo Dievo gali nepriklausyti tik
jauni ir klestintys; viso gyvenimo nepriklausomas nepragyvensi“ O mums dabar
jaunystės ir klestėjimo pakanka ligi pat gyvenimo galo. Kas iš to seka? Ogi
tai, kad galime nepriklausyti nuo Dievo. „Religinis jausmas atlygins visus mūsų
praradimus.“ Bet mes nieko neprarandame, tad ir atlyginti nėra ką; religinis
jausmas nereikalingas. Ir kam mums ieškoti jaunystės aistrų pakaitalo, jei tos
aistros niekad neišsenka. Pramogų pakaitalo, jeigu linksminamės ir kvailiojame
iki paskutinės gyvenimo dienos? Kam, mums ramybė, jeigu mūsų protas ir kūnas
ligi pat galo mėgaujasi veikla? Kam paguoda, jeigu turime somą? Kam tvirta
atrama, jei yra tvirta visuomeninė santvarka?
-
Tai
jūs manote, kad Dievo nėra?
-
Ne,
manau, kad tikriausiai yra.
-
Tai
kodėl...
-
Bet
įvairiems žmonėms jis pasireiškia įvairiais būdais. Prieš mūsų erą jis
pasireiškė kaip esybė, aprašyta šiose knygose. O dabar...
-
Taip,
o dabar?
-
Dabar
jis pasireiškia savo nebuvimu; tarsi jo visai nebūtų.
-
Patys
kalti.
-
Sakykime
geriau, kalta civilizacija. Dievas nesuderinamas su technika, moksline medicina
ir visuotine laime. Tenka pasirinkti. Mūsų civilizacija pasirinko techniką,
mediciną ir laimę. Štai kodėl slepiu šias knygas seife. Jos nešvankios. Žmonės
pasipiktintų, jeigu...
-
Bet
argi nenatūralu jausti, jog Dievas yra?
-
Lygiai
taip pat jūs galite paklausti: „Argi nenatūralu užseginėti kelnes užtrauktuku?“
Jūs primenate man dar vieną iš tų senovinių išminčių, vardu Bredlis [Francis
Herbert Bradley (1846-1924), anglų filosofas idealistas]. Jis apibrėžė
filosofiją kaip paiešką abejotinų priežasčių, aiškinančių tai, kuo tiki
instinktyviai. Tarytum būtų galima tikėti kuo nors instinktyviai! Tik todėl,
kad tave taip išugdė. Aiškinimas abejotinomis priežastimis to, kuo tiki dėl
kitų abejotinų priežasčių, - štai kas yra filosofija. Žmonės tiki į Dievą
todėl, kad juostai išauklėjo.
-
Ir
vis dėlto, natūralu tikėti Dievu, kai esi vienas, naktį, kai mąstai apie
mirtį...
-
Tačiau
žmonės dabar niekada nebūna vieniši. Mes mokome juos nekęsti vienatvės; ir taip
tvarkome jų gyvenimą, kad beveik neįmanoma būti vienišam. (...) Ar prisimenate
tą vietą „Karaliuje Lyre?“ – paklausė jis (Laukinis) pagalvojęs. – „Dievai
teisingi: baudžia mus kančiom už mūsų trumpą, nuodėmingą džiaugsmą. Akių šviesa
užsimokėjo tėvas už tamsų geismą, kurs tave pradėjo“ Ir Edmundas atsako,
prisimenate, jis sužeistas, miršta: „Tavo tiesa. Dabar likimo ratas jau
apsisuko. Aš apačioje“ Ką į tai pasakysite? Argi jums neatrodo, jog yra kažkoks
Dievas, viską tvarkantis, baudžiantis, atlyginantis?
-
Argi?
Juk galite kiek norite maloniai ištvirkauti su nevaisinga mergina ir nėmaž
nesibaiminti, jog sūnaus meilužė išdurs jums akis. „Likimo ratas jau apsisuko.
Aš apačioje“ Bet kur Edmundas būtų šiais laikais? sėdėtų pneumatiniame krėsle,
apsikabinęs merginą, kramtytų sekshormoninę gumą ir žiūrėtų jutiminį filmą.
Dievai teisingi. Nesiginčiju. Tačiau jų įstatymų sąvadą galiausiai diktuoja
žmonės, organizuojantys visuomenę. Dievo apvaizda ima pavyzdį iš žmonių.
-
Ar
tikrai? Ar nemanote, jog Edmundas pneumatiniame krėsle nubaustas nė kiek
nemažiau kaip mirtinai sužeistas, kraujuojantis Edmundas? Dievai teisingi. Argi
nepavertė jie tų malonių ydų jo pažeminimo įrankiu?
-
Pažeminimo?
Palyginus su kuo? Kaip laimingas, darbštus, prekes vartojantis pilietis, mūsų
Edmundas yra nepriekaištingas. Žinoma, jeigu pasirinktume kitokį nei mūsų
vertinimo kriterijų, tai gal ir būtų jį galima laikyti pažemintu. Tačiau reikia
NUOSEKLIAI laikytis kokių
nors taisyklių...
-
„Tačiau
vertė nėra priklausoma nuo valios. Kai verta, verta jau savaime, o ne dėl to,
kad mano taip kiti“ [„Troilas ir Kresida“]
-
Kažin.
Ar ne per toli nueita?
-
Jei
pripažintumėte mintį apie Dievą teisinga, tai nesižemintumėte tenkindami
malonias ydas. Turėtumėte priežastį, dėl kurios verta kęsti kančias, atlikti
narsius poelgius. Mačiau tai pas indėnus.
-
Neabejoju.
Net juk mes ne indėnai. Civilizuotam žmogui nėra reikalo kęsti kančias. O dėl
narsių poelgių – Forde neduok, kad tai šautų kam į galvą. Jei žmonės pradės
veikti savo nuožiūra, sugrius visa tvarka.
-
Na, o
savęs išsižadėjimas? Turėtumėte Dievą, būtų dėl ko išsižadėti savęs.
-
Betgi
pramoninė civilizacija galima tik tuomet, kaip žmonės neišsižada savo norų, o
tenkina juos pačiu didžiausiu mastu, kokį tik leidžia higiena ir ekonomika,
kitaip sustos mašinos.
-
Būtų
priežastis laikytis skaistybės.
-
Bet
skaistybė gimdo aistrą, skaistybė gimdo neurasteniją. O aistra ir neurastenija
gimdo nepastovumą. O nepastovumas reiškia civilizacijos galą. Patvari
civilizacija neįmanoma be daugybės malonių ydų.
-
Tačiau
Dievas yra priežastis visko, kas kilnu, puiku ir didvyriška. Jeigu jūs...
-
Mano
mielas jaunikaiti civilizacijai visiškai nereikia kilnumo nei didvyriškumo. Šie
dalykai – tai politinio nemoksliškumo simptomai. Tinkamai, kaip mūsų,
organizuotoje visuomenėje nėra progų pasirodyti kilniu arba didvyrišku. Kad
tokia proga pasitaikytų, reikalinga visiškai nepastovi padėtis. Ten, kur karai,
kur konfliktai tarp pareigos ir ištikimybės, kur būtina spirtis pagundoms,
ginti tuos, kuriuos mylime, arba kautis už juos – ten aišku, kilnumas ir
didvyriškumas turi tam tikrą prasmę. Tačiau dabar nėra karų. Imamės visokių
priemonių, kad niekas per daug neįsimylėtų. Konfliktų dėl pareigos mums nekyla;
žmonės taip suformuoti, jog tiesiog negali nedaryti to, ką privalo. O tai, ką
privalo daryti, yra išties taip malonu ir leidžia laisvai pasireikšti laisvai
pasireikšti tokiai daugybei natūralių impulsų, jog iš esmės nereikia spirtis
jokioms pagundoms. Jeigu kada nors atsitiktinai ištinka kokia nors neganda,
visada yra soma, kuri leis pailsėti nuo tikrovės. Ta pati soma numalšins jūsų
pyktį, sutaikys su priešais, duos kantrybės ir ištvermės. Praeityje visa tai
buvo galima pasiekti tik didžiulėmis pastangomis ir po daugelio metų griežto
dorovinio auklėjimo. Dabar gi jūs praryjate dvi ar tris pusgramines tabletes –
ir baigtas kriukis. Dabar visi gali būti dorovingi. Bent jau pusę savo moralės
gali nešiotis buteliuke. Krikščionybė be ašarų – štai kas yra soma.
-
Bet
ašaros juk reikalingos. Prisimenate, ką sakė Otelas: „Jei po vėtrų užeina
visados giedra, - tegul įnirtę vėjai kaukia taip, kad net Mirtis atbustų!“
Senukas indėnas mums pasakodavo apie Mergelę ir Mataskio. Jaunuolis, panorėjęs
ją vesti, turėdavo visą rytą kauptuku purenti jos daržą. Darbas lyg ir
nesunkus; bet ten skraidė musės ir uodai, ne paprasti, o stebuklingi. Daugelis
jaunuolių neištverdavo jų kandžiojimo ir gėlimo. Tačiau vienas ištvėrė – ir
laimėjo mergelę.
-
Žavinga!
Bet civilizuotuose kraštuose mergelių galima gauti ir nepurenant daržų; be to,
nėra pas mus nei geliančių musių, nei uodų. Jų visų atsikratėme prie kelis
šimtmečius.
-
Aha,
atsikratėte. Tai jums labai būdinga. Nuo visko, kas nemalonu, jūs atsikratote –
užuot išmokę kantriai tai pakęsti. „Ir kas yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą
stot ir jais nusikratyt?“ [Hamletas]. Bet jūs nei nusilenkiate, nei stojate į
kovą. Jūs tiesiog atsikratote strėlių ir dūžių. Tai pernelyg lengva.... Dėl
įvairumo jums labai praverstų kas nors su ašaromis. Čia viskas pernelyg pigiai
kainuoja... „Ir trapią savo būtį atiduoda mirties, likimo ir pavojaus valiai –
dėl ko? Dėl tuščio riešuto!“ Argi neprasminga? Jau nekalbant apie Dievą, nors,
žinoma, dėl Dievo atsiduoti pavojaus valiai būtų ypatinga priežastis. Argi
neprasminga patirti pavojus?
-
Ir
dar kaip. Laikas nuo laiko žmonėms reikia stimuliuoti antinksčius.
-
Ką?
-
Tai
viena iš geros sveikatos sąlygų. Štai kodėl mes įvedėme privalomą gydymo A.A.P.
kursą.
-
A.A.P.?
-
Audringos
aistros pakaitalu. Reguliariai, kartą per mėnesį. Prisotiname organizmą
adrenalino. Tai fiziologinė baimės ir įniršio ekvivalentas. Visas tonizuojantis
žudomos Dezdemonos ir žudančio Otelo jausmų poveikis – be jokių nepatogumų.
-
Bet
man patinka nepatogumai.
-
O
mums – ne. Mums mieliau gyventi komfortiškai.
-
Nenoriu
aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės,
noriu gerumo. Noriu nuodėmės...
