[Pirma dalis. Prarasta karalystė]
[Primena Kurt‘o Vonnegut‘o „Čempionų pusryčius“:
„... Ir jis (Kilgoras Trautas) atidarė narvelio dureles, ko Bilas (papūgiukas)
ir per tūkstantį metų nebūtų įstengęs padaryti. / Bilas purptelėjo ant
palangės... Nuo visiškos laisvės Bilą skyrė tiktai stiklo sienelė.../...jis
(Trautas) atidarė langą. Tačiau papūgiukas taip išsigando, jog frrr nulėkė ir
niurktelėjo į narvelį.“] ...1993 – aisiais jis pajuto norą turėti draugiją – kad
vakare jį, grįžtantį iš darbo, kas nors pasitiktų. Pasirinko baltą kanarėlę,
baugštų paukštelį. Ji čiulbėdavo daugiausia rytais, nors neatrodė linksma;
tačiau argi kanarėlė gali būti linksma? Džiaugsmas – tai juk intensyvi ir gili
emocija, kai visa sąmone patiriamas jaudinamos pilnatvės jausmas; jį galėtumei
lyginti su svaiguliu, susižavėjimu, ekstaze. Kartą jis išleido paukštį iš
narvelio. Tas, siaubo pagautas, pridergė ant sofos ir puolė prie narvelio
ieškodamas durelių įskristi vidun...
Nyčės skaitymas sukėlė jam (Mišeliui) trumpalaikį
susierzinimą, Kanto – tik patvirtino tai, ką jis jau žinojo. Kad grynoji moralė
yra vienintelė universali. Amžiams bėgant ji nesikeičia, niekuo nepasipildo.
Nepriklauso nuo jokių istorinių, ekonominių, sociologinių nei kultūrinių
veiksnių, visiškai nuo nieko nepriklauso. Ne nustatyta – ji pati nustato. Ne
sąlygota – ji pati sąlygoja. Kitaip tariant, tai – absoliutas.
Moralė, kurią veikiančią tikrovėje gali stebėti,
visada yra derinys – skirtingu santykiu – grynosios moralės elementų ir visų
kitų, kurių kilmė daugiau ar mažiau miglota, bet dažniausiai religinė. Kuo
didesnė grynosios moralės elementų dalis, tuo ilgiau ir laimingiau gyvena
aptariamos moralės visuomenė. Bet netgi ir ta visuomenė, kurią valdo vien gryni
universalios moralės principai, gyvens tik tiek kiek visas pasaulis.
Mišelis drebėdavo iš pasipiktinimo ir jausdavo,
kaip jame gimsta nepaneigiamas įsitikinimas: laukinė gamta yra ne kas kita, o
tik atgrasi šlykštynė, pati laukinė gamta pateisina visišką naikinimą, visa
apimantį žudymą, tad ir žmogaus paskirtis žemėje tikriausiai yra tik tokia –
žudyti.
... užtenka vos kelių agresyvių ir žiaurių
individų, kad paskatintų sužvėrėti kitus. Dauguma berniukų, ypač kai susiburia
į gaujas, stengiasi surengti silpniesiems pažeminimą ir kankinimus... Beveik
visos gyvūnų bendruomenės gyvena remdamosi dominavimo, atitinkamai grįsto narių
jėga, sistema... šis polinkis didžiausią jėgą įgyja pirmykščių žmonių
bendruomenėse ir civilizuotų visuomenių vaikų bei paauglių grupėse. Tik daug
vėliau ima reikštis gailestis arba susitapatinimas su kito kančiomis, ir tada
gailestis veikiai tampa sistemingas – įgauna moralės dėsnio formą. Mo licėjaus
internate Žanas Koenas atstovavo moralės dėsniui ir visiškai nesirengė nuo jo
nukrypti. Tai, kaip naciai pasinaudojo Nyčės mintimis, jam visiškai neatrodė
perdėta: neigdamas užuojautą, save iškeldamas aukščiau už moralės dėsnį,
įteisindamas aistrą ir aistros valdymą, Nyčės mąstymas, pasak jo, tiesiog
savaime krypo į nacizmą...
Gyvenime, sutelktame į vieną tikslą, lieka mažai
vietos prisiminimams.
Mišelis žiniomis smarkiai lenkė visus
bendramokslius. Žmonių pasaulis – dabar jau ėmė tai suvokti – nuvilia, jis
kupinas nerimo ir kartėlio. O šit matematinės lygtys jam teikia palaimingą,
tikrą džiaugsmą.
... žvelgdami į praeitį, mes dažnai manome –
tikriausiai klaidingai – kad būta tam tikro determinizmo.
Galų gale, kairiesiems parėmus ir po triukšmingų
debatų, lapkričio 28 – ąją buvo priimtas Veij įstatymas, įteisinęs abortus,
kurį dauguma komentuotojų pavadino „istoriniu“. Iš tiesų krikščioniškoji
antropologija, ilgai vyravusi Vakarų šalyse, žmogaus gyvybei suteikė beribę
svarbą, nuo pat užuomazgos iki mirties; tokia svarba sietina su faktu, kad
krikščionys tikėjo žmogaus kūne slypint sielą – siela iš prigimties yra
nemirtinga, o jos paskirtis – vėliau susijungti su Dievu. XIX ir XX amžiais,
kai biologija darė didelę pažangą, ėmė plėtotis ir materialistinė
antropologija, radikaliai besiskirianti nuo ankstesnių ir daug santūresnė
moralės patarimų srityje. Viena vertus, pasak jos, gemalas – tai tik mažas
gumulėlis iš nuolat besidauginančių ir atsiskiriančių ląstelių, o paskiro ir
nepriklausomo individo statutas jam suteikiamas tik su ta sąlyga, kad jis
atitiks tam tikrus visuomenės reikalavimus (neturės negalią sukeliančio
genetinio sutrikimo, tėvai sutiks, kad jis gyventų). Kita vertus, senis, pamažu
yrančių organų sankaupa, iš tikrųjų gali kovoti dėl teisės gyventi tik su
sąlyga, kad dar gerai valdo savo organų funkcijas – čia įvedama žmogaus orumo
sąvoka. Etinės problemos, kurias kelia ribiniai gyvenimo amžiai (abortas, po
kelių dešimtmečių – eutanazija) nuo tada tapo neįveikiamais prieštaravimų tarp
dviejų pasaulėžiūrų, tarp dviejų iš esmės nesutaikomų priešiškų antropologijų,
faktorius.
Įstatyminis Prancūzijos Respublikos agnosticizmas
paskatino veidmainišką, pamažu artėjantį ir net šiek tiek klastingą
materialistinės antropologijos triumfą. Žmogaus gyvybės vertės klausimai dar
niekados nebuvo taip atvirai nagrinėjami, nors pamažu jau skleidėsi žmonių
protuose; be jokios abejonės, galima teigti, kad visa tai, prisidėjo prie
įvykių paskutiniais Vakarų civilizacijos dešimtmečiais, prie bendro depresinio
ir mazochistinio klimato įsivyravimo.
Tą naktį per kelias valandas Anabelė suvokė, kad
žmonių gyvenimas – tai benutrūkstanti melagysčių grandinė.
Vanduo teka žemyn radęs menkiausią nuolydį.
Žmogaus elgesys, iš esmės kone kiekvienas jo poelgis, yra determinuotas, linkęs
tik į nedaugelį nukrypimų, o ir tie nukrypimai tėra išimtys.
Staiga jį (Mišelį) nusmelkė jausmas, kad ir visas
jo gyvenimas bus panašus į šią akimirką. Jis irsis per žmonių jausmus, kartais
jausis žmonėms labai artimas, bet tik kiti patirs laimę arba neviltį, o visa
tai niekada nebus skirta jam, niekada jo nepasieks. Tą vakarą Anabelė šokdama
kelis kartus metė žvilgsnį jo pusėn. Jis norėjo pajudėti iš vietos, tačiau
negalėjo, jautėsi taip tarsi skęstų lediniame vandenyje, nors viskas atrodė
taip ramu. Jis jautėsi taip tarsi jį nuo pasaulio skirtų keli centimetrai
tuštumos, sukurdami aplink jį kiautą ar šarvus.
[Antra dalis. Keistos akimirkos.]
Pasaulyje, kuris garbina tik jaunystę žmonės
pamažu suėdami.
1967 metų gruodžio 14 dieną Nacionalinė asamblėja
jau per pirmąjį svarstymą patvirtino Neuvirto įstatymą dėl kontracepcijos
įteisinimo; nors ir nekompensuojama sveikatos draudimo, stebuklingoji tabletė
jau buvo laisvai parduodama vaistinėse. Nuo to laiko seksualinė laisvė tapo
prieinama plačiosioms gyventojų masėms... Kaip byloja gražus pasakymas „šeimos
ūkis“, pora ir šeima buvo paskutinė dar gyva pirmykščio komunizmo salelė
liberalioje visuomenėje. Seksualinis išsivadavimas sugriovė šias visas tarpines
bendruomenes – paskutinį barjerą, skyrusį žmogų nuo rinkos. Griovimo procesas
tęsiasi ir dabar.
Buvo gal aštuntojo dešimtmečio pabaiga jiems
(Mišeliui) ir Briuno – po dvidešimt, o jiedu jau jautėsi seni. Ir tai – ne
pabaiga; jie jausis vis senesni ir senesni ir to gėdysis. Jų epochai netrukus
pavyks įrodyti negirdėtą perversmą: paskandinti tragišką mirties nuojautą daug
abstraktesniame ir bukesniame senėjimo pojūtyje. Netgi praėjus dvidešimčiai
metų, Briuno vis dar nė karto rimtai nebuvo susimąstęs apie mirtį ir ėmė
manyti, kad niekada taip ir nesusimąstys. Iki pat pabaigos norės gyventi, iki
pabaigos bus gyvas, iki pabaigos grumsis su kasdienybės nesėkmėmis ir
nelaimėmis, su vystančiu kūnu. Iki paskutinės akimirkos prašys dar bent trumpo
pratęsimo, trumpo priedo prie gyvenimo. O ypač – iki paskutinės akimirkos sieks
kuo didžiausio pasitenkinimo, dar vieno kūno pamaloninimo.
Per dvidešimtos valandos žinias... pranešė, jog
amerikiečių zondas visai neseniai aptiko fosilinių gyvybės liekanų Marse. Tai –
bakterijos, tikriausiai – metaną išskiriančios archėjos. Taigi Žemei artimoje
planetoje biologinės molekulės susijungė, sukūrė kažkokias savęs dauginimo
struktūras, sudarytas iš primityvaus branduolio ir dar mažai tyrinėtos
membranos; o tada viskas sustojo turbūt pasikeitus klimatui – dauginimasis vyko
vis sunkiau, kol galų gale visai nutrūko. Gyvybės Marse istorija atrodė gana kukli.
Tačiau ... šis trumpas pasakojimas apie gana miglotą nesėkmę kuo griežčiausiai
neigė visas galimas mitines ir religines sandaras, kuriomis tradiciškai taip
mėgaujasi žmonija. Vienintelio, grandiozinio kūrybos akto nebuvo; nebuvo nei
išrinktosios tautos, rūšies, nei planetos. Visatoje tebuvo pasklidę neaiškūs ir
neįtikinantys bandymai.
Briuno: „Žiūrėdamas į mėnulį, apšviečiantį jūrą,
kaip niekad aiškiai suprantu, kad mums visiškai nėra ką veikti čia, šiame
pasaulyje“.
Šeimos ryšiai nenutrūksta kelerius metus, kartais
– kelis dešimtis metų; išties jie gyvuoja daug ilgiau negu visi kiti, bet
paskui galų gale ir jie išblėsta.
[Briuno Mišeliui]: „... kaip neįtikinamai tiksliai
Oldas Hakslis daug ką išpranašavo „Šauniajame naujajame pasaulyje“. Kai pagalvoji,
kad ta knyga parašyta 1932 – aisiais, tiesiog stulbina. Nuo tada Vakarų
visuomenė visą laiką vien tik ir stengėsi priartėti prie jo modelio. Vis
griežtėja gimstamumo kontrolė, dėl jos vaikų pradėjimas vieną dieną bus
galutinai atsietas nuo sekso, o žmonių giminės dauginimas vyks tik
laboratorijoje, tobulomis saugumo ir genetinio patikimumo sąlygomis. Taigi
išnyks šeimos ryšiai, tėvystės ir giminystės sąvokos. Dėl farmacijos pažangos
nebeliks skirtumo tarp žmonių amžiaus. Tame pasaulyje, kurį aprašė Hakslis,
šešiasdešimtmečiai veikia tą patį, išoriškai atrodo taip pat ir trokšta to
paties, ko dvidešimtmetis jaunuolis. O vėliau, kai su senatve toliau kovoti
nebeįmanoma, laisvai pasirenkama eutanazija žmogų užmigdo patyliukais, labai
greitai, be jokių dramų. Brave New World aprašyta visuomenė laiminga, joje
nebėra nei tragedijų, nei ribinių jausmų. Vyrauja absoliuti seksualinė laisvė,
nebelikę jokių kliūčių savo norams ir malonumams patenkinti. Dar yra
depresijos, liūdesio, abejonės likučių, bet ir juos lengva įveikti vaistais, -
antidepresantų ir raminamųjų vaistų pramonė smarkiai pasistūmėjo į priekį.
„Vienu mililitru tu nuslopinsi dešimtį jausmų“. Būtent tokio pasaulio mes dabar
siekiame, tokiame šiandien norėtume gyventi... Žinau, kad Hakslio pasaulį įprastai
apibūdina kaip totalitarizmo košmarą, stengiasi pristatyti šią knygą kaip piktą
kritiką, bet juk tai ne kas kita, o veidmainystė. Visais požiūriais – genetikos
kontrolės, seksualinės laisvės, kovos su senėjimu, pramogų civilizacijos –
Brave New World mums yra rojus, iki šiol tokio pasaulio mes nesėkmingai ir
bandome siekti. Šiandien liko tik vienas dalykas, šiek tiek trikdantis mūsų
egalitarinę – arba, tiksliau, nuopelnais paremtą – vertybių sistemą: tai
visuomenės padalijimas į kastas, kurioms pagal genetinę prigimti skiriami
atitinkami darbai. Bet tai vienintelis dalykas, kurį Hakslis neteisingai
išpranašavo, kaip tik vienintelis aspektas, kuris sulig robotų ir mašinų
tobulinimu tapo beveik nenaudingas. Oldas Hakslis – tikriausiai labai prastas
rašytojas, jo sakiniai sunkūs ir be jokio grakštumo, veikėjai – atstumiantys ir
mechaniški. Bet jis nujautė tiesiog fundamentalų dalyką – kad žmonių visuomenių
evoliucija jau keletą amžių buvo ir bus nulemta vien mokslo technologijų
plėtotės...“
[Mišelis]: „Hakslis kilęs iš garsios Anglijos
biologų šeimos. Jo senelis buvo Darvino draugas, daug rašė gindamas evoliucijos
tezes. Jo tėvas ir brolis Džulianas – taip pat žymūs biologai. Tokia jau ta
anglų intelektualų – pragmatiškų, liberalių ir skeptiškų – tradicija, ji
smarkiai skiriasi nuo Šviečiamosios epochos Prancūzijoje, yra labiau pagrįsta
stebėjimais, eksperimentiniu metodu. Jaunystėje Hakslis galėjo bendrauti su
ekonomistais, teisininkais, o ypač – su mokslininkais, kurių į namus
pasikviesdavo tėvas. Iš savo kartos rašytojų jis tikrai vienintelis, gebėjęs
numatyti kokią pažangą darys biologija. Tačiau tai būtų vykę daug sparčiau,
jeigu ne nacizmas. Nacių ideologija gerokai diskreditavo eugenikos ir rasės
tobulinimo idėjas, ir prireikė kelių dešimtmečių, kad prie jų būtų grįžta. “
Mišelis pakilo, iš knygų lentynos ištraukė tomą,
pavadinimu „Ką aš iš tikrųjų manau“ [„What dare I think“].
[Mišelis]: „Ją parašė Džulianas Hakslis,
vyresnysis Oldo brolis, o išspausdino 1931 – aisiais, metais anksčiau, nei
išėjo „Šaunusis naujasis pasaulis“. Ten jau paskelbtos visos idėjos apie
genetikos kontrolę ir rūšių – taip pat ir žmonių – tobulinimą, o brolio romane
jos tik įkūnytos. Visa tai pateikta be jokių dviprasmybių – kaip trokštamas
tikslas, kurio reikia siekti... Po karo, 1946 – aisiais, Džulianas Hakslis buvo
paskirtas ką tik įkurtos UNESCO generaliniu direktoriumi. Tais pačiais metais
jo brolis išspausdino „Grįžimą į šaunųjį naująjį pasaulį“ [„Brave New World
Revisited“], kur nurodo, kad jo pirmoji knyga – tai liudijimas, satyra. Po
kelerių metų Oldas Hakslis tapo pagrindiniu daugelio hipių eksperimentų
teoretiku. Visada buvo absoliučios seksualinės laisvės šalininkas,
psichodelinių narkotikų vartojimo pionierius. Visi Esaleno įkūrėjai jį
pažinojo, o jo mintys darė jiems įtaką. Vėliau New Age savo ruožtu perėmė visus
pamatinius Esaleno dalykus (...)
1962 – aisiais Hakslis išspausdino savo paskutinę
knygą „Sala“... Jos veiksmą jis nukelia į rojų panašion pietų salon – augalijos
ir kraštovaizdžių aprašymus tikriausiai jam įkvėpė Šri Lanka. Toje saloje, toli
nuo didžiųjų XX amžiaus komercinių vėjų, išsirutuliojo atskira civilizacija,
kuriai būdingos itin pažangios technologijos, tačiau gamtą ji gerbė – buvo
taiki, visiškai nepančiojama šeimos neurozių nei krikščionybės draudimų.
Nuogumas čia natūralus, gali kiek nori duoti valią geiduliams ir meilei. Ši
vidutiniška, tačiau lengvai skaitoma
knyga padarė hipiams didžiulę įtaką, o per juos ir New Age sekėjams.
Atidžiau panagrinėjus, darni „Saloje“ aprašyta bendruomenė turi daug bendrų
ypatybių su ta, kuri aprašyta „Šauniajame naujajame pasaulyje“. Iš tiesų,
atrodo, kad Hakslis buvo apkvaišęs ir net nepastebėjo, jog „Saloje“ aprašyta
visuomenė taip panaši į aprašytąją „Šauniajame naujajame pasaulyje“, kaip
liberiniška hipių visuomenė panaši į liberalią buržuazinė visuomenę ar veikiau
švediškąjį socialdemokratijos variantą. (...)
Oldas Hakslis, kaip ir jo brolis, buvo
optimistas... tas metafizinis pokytis, iš kurio radosi materializmas ir
šiuolaikinis mokslas, turėjo du svarbius padarinius: racionalizmą ir
individualizmą. Hakslio klaida štai kokia – jis neteisingai įvertino jėgų
santykį tarp šių padarinių. O tiksliau – suklydo, nes nepakankamai įvertino vis
labiau didėjantį individualizmą, kuris kyla iš gilesnio mirties įsisąmoninimo.
Iš individualizmo gimsta laisvė, savivoka, poreikis išsiskirti ir būti
pranašesniam už kitus. Protu grįstoje visuomenėje, tokioje, kokia ir aprašyta
„Šauniajame naujajame pasaulyje“, ši kova gali būti slapta. Ekonominė
konkurencija – erdvės užvaldymo metafora – turtingoje visuomenėje, kurioje
ekonominiai svyravimai kontroliuojami, nebetenka prasmės. Seksualinė
konkurencija – laiko valdymo per dauginimąsi metafora – nebetenka prasmės
tokioje visuomenėje, kur skirtis „seksas ir dauginimasis“ iki galo įgyvendinta,
vis dėlto Hakslis pamiršo atsižvelgti į individualizmą. Jam nepavyko suprasti,
kad sekas, kai jis atskirtas nuo dauginimosi, gyvuoja veikiau kaip narciziško
savęs įtvirtinimo, p ne kaip malonumo principas, tas pat nutinka ir turtų
troškimui. Kodėl švediškas socialdemokratijos modelis taip ir nenurungė
liberaliojo? Kodėl seksualinio pasitenkinimo srityje jis niekada net nebuvo
išbandytas? Nes šiuolaikinio mokslo sąlygojami metafiziniai pokyčiai skatina
individualizaciją, tuštybę, neapykantą ir aistrą. Aistra jau pati savaime –
priešingai negu malonumas – yra kančių, neapykantos ir nelaimių šaltinis. Tai
tvirtino visi filosofai: ne tik budistai, ne tik krikščionys, bet visi, kurie
tik verti šio vardo. Utopistų išvada – nuo Platono, per Furnjė iki Hakslio:
gesinti aistrą ir su ja susijusias kančias staigiai jas patenkinant. O erotinė
reklaminė visuomenė, kurioje mes gyvename, priešingai, pasitelkia pačią aistrą,
puoselėja ją sveiku protu nesuvokiamais mastais, tačiau ir toliau vis dar mano,
kad jos patenkinimas priklauso asmeninei sričiai. Kad visuomenė gyvuotų, kad
nenutrūktų konkurencija, kad aistra augtų, plėtotųsi ir griautų žmonėms
gyvenimus. “
[Briuno]: „yra pataisų, menkučių žmogiškų
pataisų... Na, dalykų,, kurie padeda pamiršti mirtį. „Šauniajame naujajame
pasaulyje“ kalbama apie raminamuosius vaistus ir antidepresantus, „Saloje“ –
daugiau apie meditaciją, psichodelinius narkotikus, keletą miglotų induistų
religijos dėmenų. Šiandien žmonės bando praktikuoti vienų ir kitų mišinį.“
[Mišelis]: „Bet juk knygoje „Ką aš iš tikrųjų
manau“ Džulianas Hakslis aptaria religijos klausimus, tam jis skiria visą
antrąją jos dalį... Jis aiškiai suvokia, kad mokslo ir materializmo pažanga
gerokai susilpnino visų tradicinių religijų pamatus, taip pat suvokia, kad nė
viena visuomenė negali išgyventi be religijos. Keliuose šimtuose puslapių bando
apmesti tokios religijos, kuri būtų suderinama su mokslo raida, pagrindus.
Negali sakyti, kad išvados labai įtikina, nei kad mūsų visuomenių raida pakrypo
šia linkme. Iš tikrųjų bet kokią susiliejimo viltį žlugdo materialios mirties
duotybė, todėl tuštybė ir žiaurumas tiesiog negali neplisti. O kaip atsvara
jiems... meilė taip pat“.
Viktoras (Briuno sūnus) miegodavo svetainėje ant
sofos, penkiolika valandų per parą žiūrėdavo televizorių... Jis nebuvo ūmus nei
atžarus, ir vis dėlto jie su tėvu visai nebeturėjo vienas kitam ką pasakyti.
Dukart per diena Briuno pašildydavo jau paruoštą patiekalą, jie pavalgydavo
susėdę vienas priešais kitą, neištardami beveik nė žodžio.
Ir kaip viskas iki to nusirito? Prieš kelis
mėnesius Viktorui sukako trylika. Dar prieš kelerius metus jis piešdavo ir
rodydavo piešinius tėvui... Vieno Briuno gimtadienio proga, - tada Viktorui
buvo dešimt, - berniukas didelėmis spalvotomis raidėmis kreidinio popieriaus
lape kaligrafiškai užrašė: TĖTI, AŠ TAVE MYLIU. Dabar jau baigta. Brauno
suvokė, kad viskas eis tik prastyn – nuo abipusio abejingumo jie pamažu pereis
prie neapykantos. Vėlių vėliausiai po poros metų sūnus pradės kviesti
bendraamžes paaugles į pasimatymus... Jie artėjo prie konkurencijos –
natūralios vyrų būklės. Buvo tarsi žvėrys, kovojantys tame pačiame narve, o tas
narvas – laikas.
Ar galima laikyti Briuno asmenybe? Organų puvimas
– jo paties reikalas, fizinį irimą ir mirtį jis išgyvens asmeniškai. Kita
vertus, hedonistinis jo požiūris į gyvenimą, jėgos, kurios veikė sąmonės lauką
ir troškimus, buvo kaip visos jo kartos. Kaip eksperimentinio įrenginio
ruošimas ir stebimų duomenų atranka leidžia priskirti atomų sistemai tam tikrą
elgesį – kartais dalelinį, kartais banginį – taip ir Briuno galėjo atrodyti
kaip asmenybė, bet kitu požiūriu buvo tik pasyvus plintančio istorinio judėjimo
dėmuo. Nei motyvai, nei vertybės ar troškimai – visiškai niekas jo neišskyrė iš
amžininkų.
Dviejų-ketverių metų kūdikiai jau aiškiau ima
suvokti savąjį „aš“, o tai ir sukelia egocentriškos didybės manijos
priepuolius. Tada jų tikslas – paversti visus socialinės aplinkos veikėjus
(dažniausiai tėvus) vergais, pavaldžiais menkiausiam jų įgeidžių krustelėjimui,
jų egoizmas tampa beribis, štai toks ir yra individualios būties suvokimas.
[Briuno]: „Aš negalėjau susitaikyti su jaunystės
pabaiga, nepakenčiau minties, kad sūnus užaugs ir gal jam gyvenimas nusiseks, o
aš savąjį jau sumoviau... Aš myliu savo sūnų... Jei jis pakliūtų į avariją, jei
nutiktų kokia nelaimė, nepakelčiau. Myliu tą vaiką labiau už viską. Bet man
niekada nepavyko susitaikyti su mintim, kad jis yra. [???]“
... laipsniškas moralės vertybių griuvimas
septintu, aštuntu ir devintu dešimtmečiais buvo logiškas ir neišvengiamas.
Normalu, kad pasiekę seksualinį pasitenkinimą, įprastų moralės varžymų
atsikratę žmonės trokšta pasitenkinimo platesnėje – žiaurumo srityje... Šiuo
požiūriu devintojo dešimtmečio hipių vaikai... Pasak Danielio Makmilano, šis po
1945 Vakarų civilizacijose ėvykęs pokytis – ne kas kita, kaip grįžimas prie
brutalios jėgos kulto ir pasaulietinių taisyklių, kurios pamažėle buvo kuriamas
dorovės ir teisės vardu, atmetimas.
[Kristiana]: „Turėsiu nusiųsti sūnui pinigų. Jis
niekina mane, bet dar keletą metelių reikės jį pakęsti. Tik bijau, kad
nepasidarytų agresyvus. Bendrauja su labai keistais tipais, musulmonais,
naciais... Jei užsimuštų važiuodamas motociklu, kentėčiau, bet, ko gero, pasijusčiau
laisvesnė.“
... (Mišelis) ėmė galvoti apie save: ar man
depresija ir ar toks klausimas apskritai turi prasmę? Jau kelerius metus visame
kvartale daugėjo plakatų, raginančių būti budriems ir kovoti su Nacionaliniu
frontu. Bet jis – jis jaučiasi visiškai abejingas ir to raginimo šalininkams,
ir priešininkams, o tai jau savaime nerimą keliantis ženklas. Tipiškas
depresuotųjų proto aiškumas, dažnai apibūdinamas kaip visiškas nesidomėjimas
žmonijos problemomis, pirmiausia ir pasireiškia tuo, kad trūksta susidomėjimo
klausimais, kurie iš tiesų ne tokie jau ir įdomūs. Iš bėdos dar gali
įsivaizduoti įsimylėjusį depresuotąjį, bet patriotiškai nusiteikusio
depresuotojo vaizdas niekaip netelpa galvoje.
[Anabelė]: „Šiais laikais manom, kad yra toks
gyvenimo etapas, kai eini į žmones, linksminiesi, o paskui – paskui pradedi
galvoti apie mirtį. Visi mano pažinti vyrai siaubingai bijojo net minties apie
senėjimą, ištisai sukdavo galvas dėl savo amžiaus. Ta amžiaus manija prasideda
labai anksti – sutikau jos apsėstų dvidešimt penkerių metų žmonių, - o vėliau
tik stiprėja... “
Šiuolaikinė sąmonė jau negeba suvokti, kad esame
mirtingi. Nebuvo nė vienos epochos, nė vienos civilizacijos, kurioje taip ilgai
ir nuolatos žmonės galvotų apie savo amžių, kiekvienas mintyse įsivaizduoja
paprastą ateities perspektyvą: ateis laikas, kai fizinių malonumų, kuriuos dar
gali patirti gyvenime, suma taps mažesnė už kančių sumą (iš tikrųjų žmogus
jaučia, kaip viduje sukasi skaitiklis, o jis visados sukasi į tą pačią pusę).
Racionali malonumų ir kančių analizė, kurią anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka
atlikti, nuo tam tikro amžiaus neišvengiamai pastūmėja galvoti apie savižudybę.
Šiuo požiūriu įdomu pažymėti: Deliozas ir Deboras, garbūs amžiaus pabaigos
intelektualai, abu nusižudė be akivaizdžios priežasties – vien dėl to, kad
nepakėlė savo fizinio irimo perspektyvos. Savižudybės nieko nenustebino, ir
apskritai pagyvenusių žmonių savižudybės, kurių užvis daugiausia, dabar mums
atrodo visai logiškos. Dar kaip būdingą ypatumą verta prisiminti, kaip
visuomenė reaguoja į teroristų puolimo pavojų: dauguma žmonių tvirtina, kad
verčiau norėtų, jog juos nužudytų iškart, o ne kankintų ar subjaurotų veidą.
Žinoma, taip yra ir dėl to, kad jiems truputį įgriso gyventi, bet ypač dėl to,
kad niekas, net mirtis, neatrodo jiems taip baisu, kaip gyventi subjaurotu
kūnu.
[Mišelis apie savo motiną]: „Ji tik norėjo likti
jauna, ir viskas... Norėjo bendrauti su jaunais žmonėmis, bet ne su savo
vaikais, kurie tik priminė, kad ji priklauso vyresnei kartai.“
[Mišelis]: „Tie hipiai – idiotai... jie vis dar
įsitikinę, kad religingumas yra individualus, meditacija paremtas elgesys,
dvasiniai ieškojimai ir t.t. Jie neįstengia suprasti, kad kaip tik yra
priešingai; tai grynai socialinis veiksmas, paremtas fiksacija, ritualais,
taisyklėmis ir apeigomis. Anot Ogiusto Konto, vienintelis religijos vaidmuo –
pastūmėti žmoniją tobulos vienybės būsenos link“.
[Briuno]: „... Kai nustoji tikėti amžinuoju
gyvenimu, jokia religija nebeįmanoma. O jei visuomenė neįmanoma be religijos, -
šitaip, atrodo, tu ir galvoji, - tai nėra ir jokios įmanomos visuomenės. Tu man
primeni tuos sociologus, kurie mano, kad jaunystės kultas – tik laikina
šeštajame dešimtmetyje atsiradusi mada, pasiekusi apogėjų devintame, ir taip
toliau. O iš tikrųjų mirtis žmonėms visais laikais kėlė siaubą, jie niekada be
baimės negalėjo galvoti apie išnykimo perspektyvą ir apie irimą. Iš visų
žemiškų gėrybių kūno jaunystė, atrodo, yra pati brangiausia, o šiandien juk
tikime vien žemiškomis gėrybėmis. „Jei Kristus neprisikėlė, - nuoširdžiai sakė
šventas Paulius, - tai mūsų tikėjimas tuščias“. Kristus neprisikėlė, jis
pralaimėjo kovą su mirtimi. “
[Beribės emocijos. Trečia dalis.]
... Metų metus, kartais dešimtmečius, bendrauji su
žmogumi, pamažu pripranti vengti asmeninių klausimų ir tikrai svarbių temų, vis
tikėdamasis, kad vėliau, palankesnėmis aplinkybėmis, kaip tik ir galėsit
pasikalbėti tomis temomis ir klausimais; niekada galutinai neišblėsta nuolat
atidėliojama žmogiškesnio, visavertiškesnio bendravimo perspektyva – bet tik
todėl, kad tai neįmanoma, todėl, kad jokie žmonių santykiai netelpa į
nustatytus siaurus ir nekintamus rėmus. Taigi lieka „tikro ir nuoširdaus“
bendravimo perspektyva, ji gyvuoja ištisus metus, kartais – dešimtmečius, kol
lemiamas ir žiaurus įvykis (dažniausiai mirtis) praneša jums, kad jau per vėlu,
kad to „tikro ir nuoširdaus“ bendravimo, kurio vizija gėrėjomės, taip ir nebus
– nei tokio, nei kitokio.
[Deplešenas]: „Vis dėlto galų gale aš pamažu
priėjau prie išvados, kad visos religijos pirmiausia yra tik bandymai
paaiškinti pasaulį, o joks bandymas paaiškinti pasaulį neatsilaiko, kai
susiduria su mūsų racionaliojo pažinimo poreikiu. Matematiniai įrodymai,
eksperimentiniai metodai yra lemiami žmonijos sąmonės laimėjimai. Puikiai
žinau, kad faktai man prieštarauja, žinau, kad islamas – kvailiausia,
dirbtiniausia ir tamsuoliškiausia iš visų religijų – dabar, rodos, užkariauja
vis didesnę teritoriją, bet tai tik paviršutiniškas ir laikinas reiškinys;
žvelgiant į tolimą ateitį, islamas dar labiau negu krikščionybė pasmerktas
išnykti.“
(....) Staiga (Mišelis) Džerzinskis suvokė, kad
širdies gilumoje pats niekada nekėlė sau tikrų religinių klausimų. Tačiau jau
labai seniai suprato, jog po to, kai materialistinė metafizika paneigė
praėjusių amžių religinius tikėjimus, ją pačią sugriovė naujausi fizikos
atradimai. Keista, kad nei jis, nei kiti pažįstami fizikai niekada neišreiškė
nė menkiausios abejonės, dvasinio susidomėjimo šiuo dalyku.
[Mišelis]: „Aš asmeniškai... man rodos, visada ir
laikiausi pragmatinio, bazinio pozityvizmo, koks dažniausiai būdingas
mokslininkams. Yra faktai, juos sieja dėsniai, o priežasties sąvoka nemokslinė.
Pasaulis lygus žinių, kurias apie jį sukaupiam, sumai.“
Išorinis pasaulis turėjo savo dėsnius, ir šie
dėsniai nebuvo žmogiški.
Per keletą ligos savaičių nuostabiai greitai ją
apėmė jausmas, kurį dažnai patiria seniai: ji daugiau nenori būti kitiems
našta. Gyvenimas baigiantis paauglystei ėmė tekėti labai greitai, paskui atėjo
ilgas nuobodulio laikotarpis, o pabaigoje viskas vėl ėmė tekėti labai greitai.
Šiandien merginos apdairesnės ir racionalesnės.
Pirmiausia joms rūpi, kad sektųsi mokytis, jos siekia užsitikrinti padorią
profesinę ateitį. Pasimatymai su vaikinais – tik laisvalaikio veikla, pramoga,
kurią daugiau ar mažiau lygiomis dalimis sudaro seksualinis malonumas ir
narciziškas pasitenkinimas. Po to jos siekia sudaryti protingą santuoką, kurios
pagrindas – pakankamas socialinis ir profesinis partneriu atitikimas ir panašūs
skoniai. Savaime suprantama, taip jos atitolina bet kokią laimės galimybę – o
ji neatsiejama nuo bendrumo pojūčio ir regresyvių būsenų, kurios nedera su
praktiniu sveiko proto pritaikymu – bet tokiu būdu tikisi išvengti kančių dėl
jausmų ir moralės, kurios taip sekino jų pirmtakes. Ką gi, ši viltis greitai
sugriaunama: išnykus nerimui dėl jausmų, lieka gana vietos nuoboduliui,
tuštumos jausmui, nerimastingam senatvės ir mirties laukimui.
Kai kurie žmonės gyvena iki 70, net 80 metų
nepaliaudami manyti, kad vis dar yra kas nors nauja, kad, kaip sakoma, - už
kampo visada laukia nuotykis, tad, norint tokius atvesti į protą, galų gale
reikėtų juos beveik nužudyti ar bent paversti sunkiais invalidais. Mišelio
atvejis kitoks. Savąjį, vyro, gyvenimą gyveno vienas, kosminėje tuštumoje.
Prisidėjo prie žinių pažangos, tai buvo jo pašaukimas, tokį būdą pasirinko, kad
išreikštų įgimtus gabumus, bet meilės jis nepažino.
[Volkotas]: „Aš ne airių kilmės. Gimiau Kembridže
ir, atrodo, likau grynas anglas. Dažnai sakoma, kad anglai išpuoselėjo
šaltakraujiškumą ir mandagumą, kad jie savitai, su humoru žvelgia į visus
gyvenimo įvykius – net ir į tragiškus. Teisinga, bet vis dėlto visiškai
idiotiška nuomonė. Humoras negelbsti. Gali ištisus metus, kartais – labai ilgus
metus į gyvenimo įvykius žvelgti su humoru, kai kuriais atvejais humoristinio
požiūrio gali laikytis beveik iki pabaigos, bet galų gale gyvenimas sudaužo
širdį. Tada nustoji juoktis. Galų gale lieka tik vienatvė, šaltis ir tyla. Galų
gale lieka tik mirtis“.
[Volkotas]: „Čia (Airijoje) daugelis gyventojų
katalikai. Na, bet dabar prasidėjo pokyčiai. Airija darosi modernesnė. Įsikūrė
kelios pažangių technologijų įmonės... visas šio krašto jaunimas svajoja
įsidarbinti Microsoft. Žmonės vis rečiau eina į mišias, seksualinė laisvė
didesnė negu prieš keletą metų, vis daugiau diskotekų ir antidepresantų.
Žodžiu, viskas pagal klasikinį scenarijų...“
Mišelis žinojo, kad tame name, kaip ir apskritai
gyvenime, nuo šiol jausis kaip viešbutyje.
Pozityvizmas, priešingai negu materializmas, po
kurio atsirado, galėjo tapti naujojo humanizmo pagrindu, ir i tikrųjų tai būtų
pirmas kartas istorijoje (juk iš esmės materializmas nesuderinamas su humanizmu
ir galų gale turėjo jį sunaikinti). Bet materializmas savaip svarbus
istoriškai: reikėjo peržengti pirmąją kliūtį – Dievą; buvo žmonių, kurie ją
peržengė ir paskendo neviltyje bei abejonėse. Bet šiandien peržengta jau ir
antra kliūtis... Jiems nebereikia Dievo nei minties apie kažkur slypinčią
tikrovę. „yra žmogaus jutimai, - sakė Volkotas, - žmogaus liudijimai, žmogaus
patirtys; yra protas, susiejantis tuos jutimus, ir jausmai, kurių dėka jutimai
gyvi. Visa tai rutuliojasi be jokios metafizikos, be ontologijos. Mums
nebereikia Dievo idėjos, prigimties ar tikrovės. Tyrėjų bendruomenėje protingai
pasitelkus intersubjektyvumą galima pasiekti sutarimą dėl eksperimentų
rezultatų, nes eksperimentus sieja teorijos, kurios turi kuo labiau atitikti
glaustumo reikalavimą ir būtinai turi būti ginčytinos. Yra juslių pasaulis,
jausmų pasaulis, žmonių pasaulis.“
Šis požiūris neginčytinas, Džerzinskis tai
suprato: ar ontologijos poreikis – vaikiška žmogaus sąmonės liga?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.