prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 7

 

Sveikas pasauli. Jau kelias dienas nerašiau čia. Tad norisi apžvelgti tai, kas per tas „nerašymo dienas“ buvo nuveikta, bet, pirmiausiai, pradėsiu tekstą nuo katino.

Tas pats katinas, kuriam buvau plikęs tą vištienos gabalo likutį ir rašiau, kad kitos dienos ryte, neradau nei katino, nei vištienos gabaliuko. Pasirodo, tai buvo ne visiška tiesa. Vištienos gabaliukas buvo paneštas tolėliau, bet paliktas. O pats katinas nepasiliko, nes katinas jau toks yra: keliauja kur nori ir kada nori.

Visgi jis buvo pasirodęs dar pora vakarų, tuomet jam duodavau „skūros“ nuo lašinių, bet net nekliudydavo. Tad veikiausiai, ateidavo pasižmonėti :D neabejoju, kad dar ne sykį užklys.

Na, o dabar atėjo laikas trumpam aptarimui to, kas buvo nuveikta. Vakarinė namuko dalis buvo nudažyta per dieną. Na, o fasadinė dalis, nors ir realiai galėjo būti nudažyta per 2 dienas, visgi tai užtruko 3 dienas.

Pagrindinė to priežastis buvo pernelyg dideli karščiai. Nors ir birželio mėnuo, vis dėlto, dažymo darbai buvo pakankamai lėti, nes esant daugiau negu 30 karščio ir kepinant saulei vargu bau ar galima tikėtis spartos ar taip mėgstamo ekonomikos termino „darbo našumo“, nes juk esant tokiam karščiui yra geriamas vanduo litrais, bet kai išeinama už šešėlio „ant saulės“, tai atrodo net ir net judesiai sulėtėja, nes jausmas yra toks lyg pasikeistų gravitacija, ar tarytumei tavo judesius varžytų kaip kad po vandeniu, ar būtumei palypėjęs (be jokios aklimatizacijos) į kokių ent jau 2 km aukštį nuo jūros lygio, nes, rodos, kad stinga ir deguonies, ir pats kūnas nori nešti kudašių nuo saulės, o šį veiksmą atlikti kaip įmanoma greičiau.

Vakar, kuomet pabaigėm dažyti namuko fasadą (o tai reiškia, kad kartu pabaigėm namuko dažymą) ir kai viską sutvarkėm (surinkom daiktus, įrankius palei namuką ir t.t.), turėjau važiuoti į miestą, tačiau atsisakiau ten nusigauti, aiškindamas tuo, kad bent jau dabar yra nepakeliamas karštis, kurį daug geriau man būtų iškęsti kaime, negu mieste. O mieste esantys reikalai galės dar palaukti geresnių, tai yra lietingesnių (ir vėsesnių dienų).

Šiandien praėjo pusdienis, bet praktiškai absoliučiai niekas nepadaryta dėl to, kad temperatūra pavėsy yra viršija 30 laipsnių. Ką tik atidariau langus ir duris, kad bent kiek pajusčiau vėjo dvelksmą. Yra vienintelė gera naujiena – dingo uodai. Kai užėjo karščiai, po kelių dienų uodai dingo ir pasirodo tik saulei nusileidus (tarytumei kokie vampyrai būtų, nors jie, tam tikra prasme, tokie juk ir yra). Beje, yra ir kita gera naujiena: dingus uodams, man kaip mat dingo ir alergija: bėrimas kasymasis iki kraujų ir tynimas.

Yra ir dar viena gera naujiena: yra atgabentas dviratis (su amortizatoriais) į kaimą. Juo nevažiavau mažiausiai dvejus metus. tad manau reikės išmėginti jį būtinai, ypač kai kiek atvės. Geras jausmas važiuoti dviračiu, ypač kai būna padaryta nemaža pertrauka tarp važiavimų. Pirmuosius šimtus metrų minant atrodo jausmas panašus į tokį tarsi sklęstumei pažeme, o ne dardėtumei ratais vieškeliu plačiu :)

Yra ir bloga naujiena. Kadangi gyvenu jau pora gerų savaičių kaime, tai galiu pasakyti, kad pradėjo rūpėti man ir kaimo reikalai. Dabar rūpestis ir man pasidarė dėl to, kaip ten bus su tuo šienu. Nes matosi, kad mūsų ūkininkas kaimynas vargu bau ar pjaus tą žolę, na o šiemet, pasirodo, net negalima tos žolės/ šieno netgi smulkinti – jį privalu nupjauti ir parduoti. Visa tai padaro situaciją pakankamai komplikuotą ir kažkoks sprendimas turės atsirasti.

Kita problema yra ta, kad mūsų kūdroje atsirado labai daug žolių, o mes amūrų taip ir neįleidome, tad vėl bus rūpestis kaip tas žoles išgabenti. Greičiausiai teks pjauti ir grėbti, o tai, bent jau man atrodo, kad yra tarytumei Sizifo darbas: galima ištraukti šimtus kilogramų žolių iš vandens, tačiau, žolės netrukus vėl karaliauja ir atrodo, tarytumei lyg niekur nieko... Ši problema yra amžina. Na, o žolės pjovimas ant žemės, visgi, yra nepalyginamai daug kartų efektyvesnis dalykas.

Dar manęs laukia stogų atbrailų sutvirtinimo darbai, stogo perdengimas (stipresne stogo danga) vienam namukui na ir kitų aprašytų čia (ir anksčiau) darbų kartojimas. O taip pat laukia, dušo įrengimas. Na ir po šių darbų sekos galbūt galimai jau ir bus man galimybė iškeliauti į GB/ JK ir ten atlikti 10 dienų saviizoliaciją, prisipirkti 3 testus ir izoliuotis ir testuotis kambaryje vėl ir vėl (tikiuosi, kad tas izoliacijos kambarys bus ne viešbutis)... Bet tai bus dar negreitai, nes dar toli iki liepos, o jos metu juk reikės pamėginti apmušti čia aprašytus darbus...

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 6

Sveikas ateities aš. Šiek tiek prasileidau dienų neaptartų. Taigi privalau eilės tvarka surikiuoti daugmaž tai, kas daugiau ar mažiau buvo nuveikta.

Pirmoji diena po penktojo įrašo iš to paties „ciklo“ (A ir (ar) B) – šventė. Bet per tą šventę, kuri, beje, buvo neįprastai šalta (ir vienintelė tokia diena šią ir praėjusią savaitę), buvo nudažytas impregnantu (pinos spalva) stalas.

Antroji dienos pradžia buvo labai prasta darbo efektyvumo prasme, nes nebuvo... gero teptuko kito namo perdažymui. Gavus teptukus, darbas įgavo visai kitokį pagreitį ir, nors diena jau buvo įpusėjusi, visgi kažkokiu tai  būdu (net ir man nesuvokiamu iki šiolei), pavyko nudažyti namuko rytinę pusę.

Sekančią dieną teko dažyti namo kitą pusę. Mano sprendimas buvo pasirinktas toks: namo dažymas palei rodyklę, kurio paskutinioji dalis atiteks fasadui. Tad tąją dieną buvo dažoma namo fasadui priešingoji pusė. O tam jau prireikė kopėčių ir, kadangi namas yra pietinis, lentos nuo: šalčio, karščio, sniego ir lietaus, buvo susiraičiusios ir kiek atšokusios nuo savo pradinės padėties, tad reikėjo jas dar „pastatyti į vietą“. Šio darbo nedariau, nes tai darė tėvas. Be to, didesnės kopėčios neatrodė pernelyg patikimos, na, o jis, yra bent 1.5 karto lengvesnis už mane, tad pasisiūlė (tai buvo, tiesą pasakius, ne pasiūlymas, o sprendimas) šį darbą (kaip ir, beje, dažymą pačiame viršuje) atlikti...

Na, o kai prasidėjo dažymo darbai, tai tą dieną jiems paprasčiausiai buvo nelemta būti įgyvendintiems, nes... šįkart pritrūko ne teptukų, o... dažų (bordo). Bet, kadangi, dar truputis buvo likę pinos spalvos impregnanto, buvo pasirinkta pradėti šulinio „namuko“ renovacijos darbus.

Sekančios dienos (tai yra šios dienos) rytą, šulinio namukas buvo riebiai perdažytas ir vėl bei staliukas. Dar turėjau truputį dažų tad nusprendžiau, bent jau kito staliuko (bei kelėtos langų rėmų apvadų) viršų nudažyti. Pasibaigus dažams – užkūriau trimerį, bet tepjoviau keliolika minučių, nes tėvas grįžo su dažais ir, visai netrukus, pradėjau namo antrosios sienos dažymo darbus.

Tuo metu, kai pradėjau vėl dažyti, buvo vidurdienis. Švietė saulė, o toji namo dalis – pietinė. Teko labai nedėkingas paros metas, na, bet toji siena jau buvo paruošta dažymui, tad, maniau sau, kad ilgai neužtruksiu. Ir vis dėlto, užtrukau. Prie to užtrukimo labai prisidėjo karštis, saulė ir laipiojimas kopėčiomis bei jų kilnojimas... Kai kur nepasiekiau nudažyti, daug kur teko perdažyti antrą kartą, na ir ,iš esmės, tos namo dalies darbai beveik yra baigti.

Dienos pabaigoje, kuomet uodų spiečius pradėjo darytis vis įkyresnis, teko pradėti dažyti trečiąją namo dalį, na, o ten, vakarinėje dalyje, dažymo darbai klojosi kaip iš pypkės ir, nors tai buvo dienos pabaiga, vis dėlto, pavyko sparčiai nudažyti trečdalį tos namo dalies.

Rytoj planuoju nudažyti trečiosios namo dalies likusius du trečdalius gal per pora valandų (nes tą sienos dalį dar reikės paruošti dažymui). Na ir liks fasadinė namo dalis. Kurios dažymas užtruks mažiausiai 3 dienas jau vien dėl to, kad tų nupirktų dažų garantuotai pristigs.

Tolesni darbai laukia: terasos dažymas, stogo dengimas kitam namukui, na ir nereikia pamiršti to fakto, kad žolė birželį auga bene sparčiausiai, lyginant jį su kitais žolės augimo mėnesiais.

O, kadangi, namo griovimas ir perstatymas pakibo ant plauko ir, veikiausiai, ties šiuo klausimu joks sprendimas nepasistūmės nė per Marytės plauką, tai, tuomet, nebelabai matau reikalo pasilikti ilgesniam laikui Lietuvoje, nors pradžioje atvykimo į LT dar galvojau, kad skrendu visai vasarai. Deja, na, o, bet, tačiau mes planuojam, o kai kas iš mūsų planų tik juokiasi.     

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 5

Pristatau penktąjį tekstą iš ciklo „atostogystė ir (ar) bedarbystė“. Šis tekstas šįkart bus ypatingai trumpas, nes realiai nieko naujo neįvyko po manąja saule, o dabar, kuomet rašau šį tekstą, tiesą „sakant“, reiškias, vadinasi, taip sakant, lyja, tad ir saulės nematyti.

Ką nuveikiau šiandieną? Pjoviau žolę kaime su trimeriu. Tai nebuvo paprastas pasivaikščiojimas, nes reikėjo nupjauti tą vis augančią žolę aplink: gėles, egles, pastatus, akmenis, skruzdėlynus, kurmiarausius, stulpus, latakinius griovius vandeniui nutekėti ar šiaip pjauti nuo skardžių. Beje, vakar ir šiandien kone visą pjovimo metą, teko pjauti su blogai sureguliuotu trimeriu. Pjoviau pritūpęs ir susilenkęs, ko pasakoje, po pjovimo, „surakindavo“ pusiaują ir dėl to negalėdavau beveik paeiti. Na, bet kone pačioje pjovimo sesijos pabaigoje, trimeris buvo suderintas pagal mano ūgį ir, pjovimo metu, pjauti tą nelemtą žolę buvo vienas malonumas.

Ar dar liko nenupjautos žolės, paklausit jūs? O taip... bet darbai su trimeriu yra praktiškai pabaigti ir dabar beliks tą pačią žolę, tik kiek kitur sau sėkmingai augančią, pjauti su stumdoma žoliapjove, na, o laukuose tykančią žolę, teks pjauti traktoriumi. Pastarojo aparato neturime, tad teks samdyti kaimyną ūkininką, kad tatai įgyvendintų, o, beje, pjovimo metu su trimeriu, turėjau jam šią užduotį gerokai palengvinti.

Pasakysiu tik viena. Geriau pjauti dažniau tą žolę, negu kad apsileisti, nes aukštą ir vešlią žolę nupjauti yra truputis reikalų: visų pirma, tokią brandžią žolę yra sunku nupjauti, o, visų antra, yra tai, kad ji, krisdama užblokuoja eilės nupjauti laukiančią nupjautos žolės kaimynę, visų trečia, tokia žolė su paprasta „žylka“ sunkiai pasiduoda ir dažnai iki pat žemės iškart nenusipjauna, o dėl to tenka vėl kartoti pjovimo veiksmą toje pačioje vietoje, jei supratot apie ką aš čia. Trumpai tariant, pjaunant aukštą žolę yra atliekamas dvigubas, jei ne trigubas darbas, o laiko sugaištama dar daugiau kartų. Tad, mano galva geriau birželio ir liepos mėnesiais prasieiti su trimeriu reikėtų bent kartą per savaitę: bus sunaudotas (galbūt) bakelis kuro, bet bus toji probleminė žolė nupjauta per kokią valandą. Na, o apsileidus, gali nepakakti ir trijų dienų... Be to tie nugaros skausmai... Kitaip sakant, noriu pasakyti tai, kad kažin ar net su idealiai sureguliuotu trimeriu, po 7 ar 8 valandų pjovimo, labai abejoju, kad nejausčiau tų dieglių ties pusiauju. Tad mano sprendimas iš šios problemos geriau yra kas savaitinis valandėlės pasivaikščiojimas su trimeriu, negu pjovimas kartą ar du kart per vasarą... Nes jei yra apsileidžiama su žolės reguliariu pjovimu, tai kitąmet nebus matyti net požymių, jog ji apskritai buvo pjauta, nes ten jau bus kaip kokia savana...

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 4

  Sveiki. Man beliko paskutinysis šios dienos darbas – parašyti kaip sekėsi šiandieną. Bet iš pradžių pradėsiu nuo vakarykštės temos.

Taigi vakare pasidarė smalsu ar dar tas katinas/ prašalaitis vis dar yra mūsų vienkiemy, ar jau nutipeno savais keliais. Pravėriau namuko duris, pro tarpelį iškišau galvą, ir iš kart užgirdau katino murktelėjimą. Jis buvo daugmaž toje vietoje, kurioje buvau palikęs viešinos šlaunelės gabaliuką. Sumurkė ir pradėjo bėgti iki manęs. Aš staigiai išlindau laukan ir vos spėjau užverti namuko duris. Juk katinas svetimas ir nežinia ką su savo kailyje turi (blusų, erkių ar utėlių), o gal serga kokia tai liga. Man neliko nieko kita kaip tik jam vėl jam parodyti kur yra tas vištienos gabalas (nes aš realiai norėjau sužinoti ar jis buvo šalia namų ar ne). Na ir čia jau daug nesismulkinsiu, nes netrukus uždariau duris katinui prieš nosį. O ryte atsikėliau pakankamai anksti. Gal kokią 8 ryto (na nes juk atostogaujantis bedarbis šiuo metu esu lyg ir :) ). Tėvas aišku jau buvo atsikėlęs prieš kelias valandas. Paklausiau jo ar nematė katino šiandien ryte. Nematė. Bet taip pat buvo nematyti ir vištienos gabaliuko. Kažkas, gal katinas tas pats, o gal kitoks gyvūnas (lapė, tarkim), pasiėmė tą gabalą su savim :)

Na, o rytas buvo saulėtas ir šiltas. Nusprendžiau šiandieną (kadangi impregnantas pasibaigė, o dar jo nenusipirkom) papjovėti (kadangi kuro buvo šiai dienai) su trimeriu. Sunaudojęs du bakus, nuo saulės pavargau. Pavalgiau ir kažkaip miegas pradėjo imti, tad šiandieną pirmą kartą nuo to laiko, kuomet atostogauju, ėjau pietų miego. Prabudau ir užgirdau, kad lynoja. Nepamenu tiksliai kokia įvykių seka buvo tuo metu (ar aš tik kavos išgėriau, ar ir pavalgiau nepamenu). Tačiau visai netrukus lietus liovėsi ir pradėjau „pjauti trečią trimerio baką“. Trečiam bakui pasibaigus, gerai (smarkiai) nulijo ir išsišiepė saulė. Nusprendžiau pjauti 4 baką, o po 4 – 5 –ą. Na ir taip atėjo vakaras. Visas buvau aplipęs žolės gabalukais. Apsiprausiau po lauko dušu. Drugnas vanduo atgaivino gerai ir momentu pasijaučiau lyg būčiau koks sveikuolis / ruonis :D tada dar pavalgiau 3 pigius cepelinus, kurių viduje tebuvo tik mėsos imitacija, išgėriau arbatos ir štai aš čia: rašau šį tekstą.

Nors pjoviau kone kaip visą darbo dieną, išnaudojau penkis trimerio bakus, tačiau rezultatu pasigirti negalima: nupjauta gal tik mažiau nei trečdalis pjauti „besiprašančios“ teritorijos. Pjovimas išties nelengvas darbas. Galbūt aš ir pjaunu su trimeriu blogoje stovėsenoje, nes pasijautė ir nugara ties pusiauju. Galiu konstatuoti tik faktą, kad gyvenant kaime (turiu omenyje 3ha vienkiemyje), tarkime, vienui vienam, yra tikrai nelengva, kuomet nėra jokio vandentiekio, kanalizacijos, centrinio šildymo ar kitų miestiečiams įprastų patogumų. Taigi vien tik gyvenimas toks yra iššūkis, o kur dar nesibaigiantys darbai. Juk ten, kur nupjoviau, galimas dalykas, kad teks kartoti procedūrą už 2 savaičių. O dar pjovimo turiu mažų mažiausiai dviem dienom (neskaitant šios)...

Po pjovimo šiandienos pradėjau darytis išvadas tokias, kad tam, kad gyventi kaime pakankamai padoriai, reikia laikytis tam tikro režimo: reikia atlikti darbus tam tikru metu: tarkime, jei nusprendžiama dažyti (o, ypač, jei į kaimą atvažiuojama tik savaitgaliais) namuką, reikia tai atlikti tikrai ne birželio ar liepos mėnesiais. Daug geriau dažymo darbus atlikti balandį, gegužę ar rugsėjį, nes birželis ir liepa bus skirti vien tiktai žolės pjovimui. Ypač, jei dar norima ne vien tik dirbti (nuo aušros ligi sutemų, bet ir papramogauti). Tai tokiu atveju šie du vasaros mėnesiai, mano galva žiūrint, net negalėtų būti kitų kokių nors darbų sąraše, kaip kad tik pjovimas. Rugpjūčio rugsėjo ar spalio mėnesiais reikėtų atkreipti dėmesį į namų ir ūkinių pastatų būklę, ypatingai – stogų, kitaip sakant reikia ruoštis žiemos sezonui, nes žiemą, galbūt teks apsilankyti pripustytame kaime ir ant to paties stogo lipti, tad geriau žinoti jo savybes prieš galbūt galimai galimą sniego kasimą nuo stogo...  

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 3

Taigi šį rašliavonių ciklą „atostogystė ir (ar) bedarbystė“ galima drąsiai užskaityti viešuoju dienoraščiu arba asmeniniu blogu. Toliau išvardinsiu kas buvo nuveiktą šią dieną.

Taigi nuveikta mano asmeniškai buvo pakankamai nemažai: atsikėlus ryte ir pavalgius, buvo perdažytas (tos pačios spalvos impregnantu) mažas namukas (gal kokie 4x3 metrų). Buvo dažoma iš pradžių viena pusė, po to buvo sugalvota, kad dar reikėtų perdažyti ir pietinę pusę, nes ji, tiesą sakant, dėl ultravioletinių spindulių poveikio, atrodė blogiausiai. Tačiau, pakankamai netrukus, buvo sugalvota padažyti ir duris, o tai jau yra trečioji (fasadinė namuko dalis), bet kadangi jau durys nusidažė, tai nusprendžiau dažyti ir fasadą, na o ketvirtosios namuko pusės istorija, manau, jums jau yra pakankamai aiški. Visgi pastaroji buvo nudažyta ne visiškai, nes paprasčiausiai pritrūko impregnanto.

Na, o tėvas jau antra diena darė langų apvadus, kuriuos vėliau nudažiau taip pat ir kuriuos, savaime suprantama, dar teks perdažyti sekančią dieną.

Tad iš esmės kaip ir tokia istorija. Visgi, buvo vienas „bet“. Nuėjau „pagarinti“, tėvas – parūkyti. Šnekamės lauke ir jis buvo labai susidomėjęs kodėl neveikia arba, tiksliau išsireiškus, kodėl automatiškai neišsijungia lauko šviestuvas. Prie mano namuko. Na, tuomet pasiūliau dingti nuo jo kiek daugiau nei šimto aštuoniasdešimt laipsnių diapazonu. Tą ir padariau, o tėvas, nebūtų tėvas, ir padarė viską priešingai: modamas ranka pradėjo eiti link jo įkurtos botanikos, sakydamas, kad detektorius, veikiausiai, sugedo, nes čia juk nėra kažkokių gyvūnų, kai staiga pamačiau uodegą išnyrančią iš šešėlio klaustuko formos (nors ir beveik Antaninės, tačiau tai vyko po pusę vienuoliktos vakare, tad nebuvo aklinai tamsu, bet visgi jau tamsiau už prieblandą). Tai buvo katinas. Kuris pakankamai buvo iškalbus ir leidosi glostomas ir labai norėjo užeiti ten, kur yra šaldytuvas. Tėvas davė duonos, bet neėdė ir netrukus jis nuėjo miegoti, na, o man dar reikėjo dantis išsivalyti. Tad ne sykį tą katiną teko glostyti, o po to plautis rankas, nes neaišku ką jis nešasi su savo kailiu kartu (ir tą procedūrą kartoti). Teko ieškoti ir duoti vandens bet negerdavo ir dingdavo kaip koks ninzė į šešėlį.

Nors mes jau nebeturėjom daug mėsos šaldytuve (buvo paskutinis dešragalio ir lašinių gabaliukas), tačiau radau vištienos likučius ir, kokių 15 minučių paieškojęs katino, visgi jį pastebėjau. Jis nereaguodavo kai praeidavau netoli jo, nereaguodavo kai ir kviesdavau, o sureaguodavo tik tuomet kai pastebėjęs jį kreipdavausi, na ir tuomet atlėkdavo kaip kulka :)

Nelabai jis valgė tos vištienos šlaunelę, nelabai patiko ir mano įkurtas guolis jam. Įdomu kaip bus rytoj. Ar jis bus prisijaukintas, ar visgi nueis savais keliais, o gal grįš pas savo šeimininką :)

Tad štai kokia istorija, kuri, tiesą sakant, yra pakankamai unikali, nes man asmeniškai taip su katinu dar nebuvo nutikę per mano gyvenimą. Katino rūšis greičiausiai Chartreux‘as, na arba kažkas panašaus į tai... eisiu dar iš smalsumą į lauką apsidairyti, bet tai, kas nutiks, lai tai lieka kitam kartui, kuris įvyks, greičiausiai, rytoj.

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 2

Sveikas pasauli vėl ir vėl. Kaip ir esu jau čia prisižadėjęs, tai kaip ir esu priverstas savo pažadą vykdyti tad nieko nelaukęs pradėsiu temų ciklo („atostogystė ir (ar) bedarbystė“) pratęsimą.

Dabar, kuomet tatai rašau, yra be ketvirčio valandos vidurnaktis. Tad įspūdingų minties viražų čia neišvysite, o, galimas dalykas, kad, greičiausiai, perskaitysite minčių, šokinėjančių tai nuo vienos, tai prie kitos temos, parkūrą.

Taigi dabar, kaip jau perskaitėte, yra vėlus vakaras. Ir aš rašau šį tekstą dabar. Diena buvo pakankamai netolygi ir ne itin rezultatyvi. Rezultato nebuvo, nes nebuvo pajudėta beveik nė per nago juodymo namo perstatymo klausymais. O tas „beveik“ tebuvo sužinojimas, kad mums reikiamos stogo dangos parduotuvė turi neužtektinai ir, galimas dalykas, kad greitu metu ir tą menką dalį gali nupirkti netrukus. Beje, dieną prieš buvo išsiaiškinta, kad netoliese mūsų miesto esanti stogo dangų gamykla turi užsakymų iki rudens, tad jos ir galima būtų tikėtis tik rudenį. Ir, tiesą pasakius, mes neesame tikri ar mums toks sprendimas tiktų: užsisakymas ir laukimas iki rudens. Bet nežinia ar tiktų (veikiausiai ne) variantas nusipirkti tą stogo dangą iš karto, nes, mes vis dar nežinome kokie bus konkretūs stogo matmenys. Visgi, realiai ir pragmatiškai (t.y. atsižvelgiant į šios dienos realijas) žiūrint, keliasdešimt kvadratų paklaida nėra jau tokia ypatingai aktuali, kaip kad galėtų atrodyti, mano asmenine nuomone, tad geriau nusipirkti didesnį kiekį, o nepanaudotas kiekis konkretaus objekto statybai, gali „atrasti“ savo vietą kitur, tarkime, šalimais kito objekto.

Na, o šiandien reikalai buvo atliekami pakankamai smulkmeniški su kuriais susiduriama kiekvieną mielą dieną, tačiau jie neatrodė tokie milžiniški ir ar įkyrūs, nes paprasčiausiai dabar esu bedarbis arba (ir) atostogautojas. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, tačiau aš psichologiškai judu prie to, kad namas būtų nugriautas ir atstatytas. O tam reikia žinoti tam tikrus niuansus, vien tik kalbant apie medžiagas ir jų atgabenimą iki objekto. Kad ir kaip jums skambės keistai galbūt, bet šis dalykas man ir yra vienas įdomesnių ir jei tai būtų tiktai mano valia, tai aš tas žaliavas jau būčiau kad ir vakar atsigabenęs. Tačiau tėvas mane pristabdo, nes jis kažkodėl yra kupinas abejonių dėl medžiagų kainų ir ar apskritai bus galima pastatyti. Na, o aš jam argumentuoju, pasakydamas, jog daug geriau yra mums nugriauti namą (ypač, kuomet, galima sakyti, kad abu esame bedarbiai), negu tai padarys gamta, kuomet tokiam įvykiui būsime nepasiruošę, nei psichologiškai, nei finansiškai, nei fiziškai (nes, veikiausiai, labai galimas dalykas, kad tuo metu abu būsime dirbantieji), na o daugelis jūsų veikiausiai suprantate, kad gamtos išdaigos žmones, kad ir kur jie bebūtų, užklumpa netikėtai ir, beveik be išimties, kone visada nepasiruošusius...

Rytoj manęs laukia kito namuko restauravimo (dažymo) darbai :) O tai turi būti padaryta, nes saulė, vėjas, lietus ir sniegas bei kerpės, nublukusias namo lentas „mala į miltus“ pakankamai greitai...  

prakalba į malonųjį skaitytoją: atostogystė ir bedarbystė

 Sveikas pasauli. Pasiilgau savo rašliavonių, na, o šioje „prakalboje“ bus temų ciklas iš atostogystės ir bedarbystės. Iš esmės tekstai nelabai kuo turėtų skirtis, nes, greičiausiai, vis vien rašysiu tai, kas į galvą šaus. Tačiau šis temų ciklas yra pasirinktas, dėl to, kad tatai atitinka mano dabartinę situaciją, na ir su amžiumi, kažkaip norisi labiau ar kruopščiau tas temas dėlioti į atitinkamas „kartotekas“, tam, kad jas būtų lengviau „susekti“ ir „izalioti“.

Taigi šios temos ciklą norėčiau pradėti nuo tos vietos, kur dabar esu. Ką tik gandras atskrido ir „sukaleno snapu“, kažkur panašiu metu sukokūriekavo gaidys, dulkėtu vieškeliu pravažiavo mašina ir pastebėjau, kad tuo pat metu pro atvirą langą (iš kurio dvelkia gaivus vėjelio dvelksmas), kaip kiemu prašuoliavo man nežinomas čionykštis paukštis. Taigi iš aprašytos įvykių sekos, tau, ateities tu (nes čia beveik neabejotinai, kad daugiau  niekas neskaito ir neskaitys), turėtų paaiškėti kur aš esu. Taip taip, esu kaime. Savo kaime. Ir esu... izoliacijoje. Na bet izoliacija man nedraudžia vaikščioti po savo namų teritoriją (tiesa tik su kauke, kai lauke virš 25 „ant pavėsio“), stebėti aplinką ir dangų, mėgautis kaimo privalumais ir kentėti jo trūkumus.

Na, o kaip aš atsidūriau kaime šiais visuotinės pandemijos trečiaisiais mūsų eros koronos metais A.C. (‚After Corona‘)? O gi labai paprastas atsakymas į tai: atskridau, tiesą sakant, kaip ir kiekvienais metais, visgi atskridau šiemet su didesniu kiekiu reikiamų leidimų/ barkodžių vien tik tam, kad man būtų duotas leidimas skristi. Šis dalykas, PGR testas, man kainavo papildomai 100 svarų, nes aš dar neesu pasiskiepijęs, na, o jei būčiau, tai tuomet net nereikėtų testo skrendant į LT, ir nereikėtų saviizoliuotis dešimčiai dienų. Šiuo metu, esu priverstinoje izoliacijoje vien tik dėl to, kad skridau nepasiskiepijęs lėktuvu ir, nors ir mano testo rezultatas prieš pat skrydį buvo neigiamas, nepaisant šio fakto, kadangi esu nepasiskiepijęs, turiu tęsti saviizoliaciją. Na, o skrendant atgal į JK, bent jau jei skrisčiau artimiausiomis dienomis, tai turėčiau pasidaryti PGR testą, net jei esu pasiskiepijęs  ir, atskridęs į JK, turėsiu izoliuotis 10 dienų bei testuotis dukart ir nepaisant testų rezultatų, vis vien izoliacijoje turėsiu praleisti 10 dienų arba kone dvigubai ilgiau net jei ir būsiu pasiskiepijęs. Tai štai kokie reikalai šiuo metu, kuomet yra vasara. Pasaulis, bent jau mano akimis žiūrint, darosi vis labiau ir labiau išprotėjęs...

Na, o aš pats neplanuoju greitu metu vykti atgal, nes, galima sakyti, beveik visiškai esu išėjęs iš darbo. Esu atidavęs įrangą, tačiau skirtumas tarp išėjimo iš darbo ir mano situacijos yra tas, kad esu pasiėmęs apmokamų ir neapmokamų atostogų.

Pernai metais, kuomet išvykau iš LT, buvau labai optimistiškai nusiteikęs: maniau sau, kodėl mano tėvas taip pergyvena dėl tuomet susidariusios situacijos (kalbant apie pandemiją). Kodėl jis buvo tokioje neviltyje pats niekaip negalėjau suprasti. Pamenu, kad tuomet jį guodžiau, pasakydamas, jog greitai atsiras vaistai arba skiepai ir viskas bus tvarkoje. Jis mano pasakymui paprieštaraudavo ir argumentuodavo pasakydamas, jog tam, kad skiepai būtų sukurti, reikia mažų mažiausiai 10 metų. Na, o aš jam paprieštaraudavau tokiu argumentu: skiepai nuo gripo yra sukuriami kasmet prieš sezoną, bet visgi mano argumentas buvo kiek netikslus...

Pamenu, kuomet parvykau atgal (iš LT) į JK ir žiūrėjau vieno optimistinio gerai nusiteikusio žurnalisto „trumpų žinių“ pranešimo, kad štai jau yra sukurti skiepai, kurie buvo sukurti per mažiau nei metus laiko ir jis labai džiaugėsi, kad jie taip greitai buvo sukurti, nes pabrėžė dar tai, kad realiai nauji skiepai sukuriami mažiausiai per 10 metų, bet jis tame nematė nieko blogo, jis tame matė tik gera, girdamas medikus ir farmaciją ir visus kitus žmones ar/ir kompanijas, kur/ie/ios prisidėjo prie šio neįtikėtino rezultato... Na ir tuomet, metaforiškai kalbant, aš nustojau judėti laisva pavara ir įjungiau stabdžius tiems dalykams, kas susiję su pandemija ar yra jos išvestiniai. Apie šiuos dalykus dar pakalbėsiu kada nors daug išsamiau, kai bus tam skirta tema.

Na, o dabar esu čia, kaime. Ten pat ir izoliuojuosi, ir atostogauju savotiškai. Visgi kol kas, nusprendžiau, kad savąsias atostogas teks praleisti nesišlaistant  velniai žino kur po Lietuvą ar netgi kitas šalis (na, didžioji tokio sprendimo priežastis yra ta, kad mano darbas susijęs su kasdieniniu keliavimu po įvairias GB vietas), o jas ([ne]apmokamas atostogas) praleisti kaime, pakankamai statiškai, kitaip sakant, didžiąją atostogų dalį praleisti 3 ha plote. Bent jau taip galvoju tol, kol yra karantinas, tačiau visgi yra variantas, kuris pakankamai tikėtinas, kad teks tame užsimintame plote būti ir po saviizoliacijos, nes yra planas rekonstruoti pastatą – seną namo dalį.

Aš pats asmeniškai matau, kad pastarasis užsimintas dalykas yra būtinas atlikti, nes jau ir vizualiai matyti, kad tam namukui reikia remonto ir jau seniai: mažų mažiausiai dešimtmetį.

Kadangi aš pats asmeniškai gyvenime niekad nieko neesu statęs, tai, norėtųsi imti ir pulti domėtis viskuo, kaip nuo ko ir ką pradėti pirmiausiai, siekiant nepadaryti esminių klaidų.

Tačiau jei kažkas iš čia esančių tikitės ar manote, kad aš niekad gyvenime nieko nestatęs galėčiau imti ir pastatyti namuką, tai tuomet jūs smarkiai klystate. Man, kaip nestačiusiam ir kaip asmenybei, egzistuoja būtinybė viską kruopščiai suplanuoti. Vadinasi, visų pirmiausiai ir mažų mažiausiai prieš metus aš jau turėjau būti pasidaręs 3D modelį statyboms (kaip ką kur keisti ir kokie reikalingi matmenys, kiek jie kainuoja bei kur įsigyti). Taip pat turėjo būti atlikta bent apytikrė ir kainos kilimo atžvilgiu indeksuota sąmata. Deja, bet nei viena, nei kita, šiuo metu, neegzistuoja. O tai pasunkina užduotį. Visa laimė yra ta, kad mano tėvas yra pasiėmęs taip pat „atostogas“ bent jau vasaros laikotarpiui. Todėl aš galiu savotiškai nusikratyti atsakomybės ir bambėti jam, kad reikia pradėti statyti užuot spėliojus galutinę statybų kainą. Nes viena iš mano pagrindinių priežasčių atvykimo į LT šiais neramiais trečiaisiais mūsų eros pandemijos metais ir buvo namo rekonstrukcija.

Kodėl šis namas yra man svarbus, šiuo metu nenorėčiau pernelyg daug plėtotis. Lai tai būna sekančio teksto tema iš ciklo „prakalba į malonųjį skaitytoją: atostogystė ir bedarbystė“.