Albero Kamiu "Rinktinės esė" fragmentai.

Susan Sontag: „Kafka sukelia gailestį ir siaubą, Jouce‘as – susižavėjimą, Proustas ir Gide‘as – pagarbą, tačiau nė vienas nūdienos rašytojas, išskyrus Camus, man regis, nėra sukėlęs meilės jausmo.“

1956 metais laiške kolegai P. Moinaud‘ui Camus šitaip apibūdino savąjį žmogaus ir kūrėjo credo: „Aš negaliu duoti recepto, kaip jums elgtis. Bet galiu pasakyti, ką pats esu nusprendęs: aš nebenoriu kaltinti mūsų šalies, noriu tęsti kovą su totalitarine visuomene, kad ir kokia kauke ji prisidengtų, ir visados kausiuos, nors man tai ir labai brangiai kainuotų, gindamas laisves, kurios mums lieka, kitaip tariant, mūsų asmenines ir nacionalines galimybes, padėdamas gimti pasauliui, kuriame mums bus vis ne tokia gėda gyventi. Be to, mudu turime ir kitą pareigą – pareigą kurti, t.y. skelbti ir diegti į gyvenimą pozityvias vertybes, kurios kada nors padės kitiems žmonėms gyventi geriau.“

Laimė ir mirtis, laikas ir istorija, maištas ir išganymas, negailestinga jų dialektika – pagrindinės Camus temos...

Vakarų Europos filosofija, kur žmogus transformuoja pasaulį pasikliaudamas protu, visuomet atrodė jam tragiška, nes atskyrė žmogų nuo tos aplinkos, kurioje jis gyvena.

Intensyvus gyvenimo bei jutimų džiaugsmas visais laikais buvo jo „religija“.

Kamiu: „Kai darbo žmogus bet kurioje pasaulio vietoje pakelia plikus kumščius prieš tanką ir šaukia, kad jis – ne vergas, kas gi tuomet mes, jeigu žiūrime į tai abejingai?“

Kamiu: „kraujas, nors kartais ir paspartina Istoriją, priartina ją prie dar didesnės barbarystės ir dar didesnio skurdo.“

Kamiu: „Aš visuomet smerkiau terorą. Taip pat privalau pasmerkti ir terorizmą. Kuris atkakliai vykdomas, pavyzdžiui, kad ir Alžyro gatvėse ir kuris vieną gražią dieną gali kliudyti mano motiną... Išpažįstu teisingumą, bet jeigu man reikės rinktis, ką ginti, - jį ar motiną, - pirmiausia aš ginsiu motiną“.

Kamiu: „Negalima gyventi vien kova ir neapykanta. Ne visuomet mirštama su ginklu rankoje. Yra istorija ir yra kitų dalykų – paprasčiausia laimė, žmonių aistros, gamtos grožis. Būtent čia ir slypi tos šaknys, kurių nežino istorija, ir Europa, jas praradusi, šiandien virto dykuma. “

---

< [Išvirkščioji ir geroji pusės] >

Kad įveikčiau įgimtą sielos abejingumą, buvau įkurdintas pusiaukelėje tarp skurdo ir saulės. Skurdas sutrukdė man patikėti, kad viskas gerai po saule ir istorijoje; saulė išmokė mane suprasti, kad istorija – dar ne viskas.

... aistringam žmogui svajoti apie dorovę – reiškia būti neteisingam ir kartu kalbėti apie teisingumą. Žmogus man tarpais atrodo lyg vaikštantis neteisingumas: turiu galvoje save patį... Ir ar iš tikro apie teisingumą gali pamokslauti tas, kuris nesugeba įdiegti teisingumo savo gyvenime? Taip, buvo galima gyventi bent jau vadovaujantis garbe, šita neteisingųjų dorybe! Tačiau mūsų pasaulis šį žodį laiko nešvankiu; aristokratas – tai vienas iš literatūrinių bei filosofinių keiksmažodžių... ir vis dėlto, prisipažįstu, man reikalinga garbė, nes nesu pakankamai didelis, kad galėčiau be jos apsieiti!

[Išvirkščioji ir geroji pusės. Ironija]

Jautei, kad ta senutė išsilaisvinusi nuo visko, išskyrus Dievą, kiaurai persisėmusi paskutine kančia, dorovinga iš reikalo, pernelyg lengvai įtikėjusi, jog tai, kas jai liko, - vienintelis meilės vertas gėris, negrįžtamai nugrimzdusi į Dievui atsidavusio žmogaus vargus. Bet jei tik atgimtų viltis gyventi, Dievas liktų bejėgis prieš žmogaus interesus.

Ji (senučiukė) kiūtojo kampe, didelį tuščią dėmesį sukaupusi į rožančiaus rutuliukus. Juose buvo sutelktas visas jos tikėjimas. Tie trys daiktai, kuriuos saugojo, reiškė jai materialų tašką, nuo kurio prasideda dieviškasis pasaulis. Už rožančiaus, Nukryžiuotojo bei švento Juozapo, anapus jų, vėrėsi amžina ir gili tamsa, į kurią ji dėjo visas savo viltis.

Dievas tiek jai ir tepadėjo, kad atplėšė nuo žmonių ir paliko vieną. Ji nenorėjo atsiskirti nuo žmonių. Todėl ir pravirko.

Jie sėdėjo prie apskrito stalo:trys jaunuoliai ir jis – senukas. Jis pasakojo apie varganus nuotykius, aukštindamas kvailystes, nuobodybes nušviesdamas kaip pergales. Jis kalbėjo nenutildamas, skubėdamas išsakyti viską, kol jo dar nepaliko, ištraukė iš praeities tai, kas, jo manymu, galėjo sujaudinti klausytojus. Vienintelė jo yda buvo versti kitus save išklausyti; jis apsimesdavo nepastebįs žvilgsniuose ironijos ir to pašaipaus atšiaurumo, su kuriuo į jį buvo žiūrima. Jis buvo jiems senas žmogus, apie kurį žinojo tik tiek, kad jo laikais viskas klojosi kuo puikiausiai, o jis manė esąs garbingas senolis su didžiule patirtim. Jaunimas nežino, jog patirtis yra pralaimėjimas, ir reikia viską prarasti, kad bent ką sužinotum. Jis daug prisikentėjo. Bet apie tai neprasitarė. Geriau jau atrodyti laimingam. (...)

Netrukus jis liko vienas, kad ir kaip stengėsi, melavo, norėdamas pagražinti savo pasakojimą. Jaunuoliai nepagarbiai pasišalino. Ir vėl vienas. Niekas tavęs nesiklauso – tai ir baisiausia senatvėje. Jis liko pasmerktas tylai ir vienatvei. Jam buvo pasakyta, kad greitai mirs. O senas žmogus, kuris greitai mirs, yra nereikalingas, jis tik trukdo, jis kupinas klastos. Tegu jis išeina. Arba tegu bent tyli. Bet jis kenčia, nes kai nutyla, be paliovos galvoja apie tai, kad jis senas. Vis dėlto jis atsistojo ir išėjo šypsodamasis visiems aplinkui... Gyvenimo saulėlydyje senatvė atsirūgsta su šleikštuliu. Viskas baigiasi tuo, kad tavęs niekas nesiklauso... Tuo tarpu gatvėje jis ne vienas, kad ir kiek nedaug žmonių susitiktų. Jam kyla karštis. Smulkūs žingsniai greitėja: rytoj viskas pasikeis, rytoj. Staiga jis suvokia, jog rytoj bus lygiai tas pats kas ir šiandien, tas pats laukia ir poryt, ir visas kitas dienas. Šita baisi mintis jį pribloškia. Tokios mintys ir numarina žmogų. Kai nebegali jų pakelti, žudaisi arba, jei esi jaunas, tuščiažodžiauji.

Senas, beprotis ar girtas – nežinia. Jo galas bus garbingas, apraudotas, nuostabus. Jis numirs gražiai, kitaip sakant, kentėdamas. Tai bus jam paguoda. O ir kur jam eiti, juk jis senas visiems laikams. Žmonės kloja pamatus ateinančiai senatvei. Rūpinasi, kad senatvėje, kai jau nieko nesugrąžinsi, galėtų dykinėti sau, bet tas dykinėjimas ir daro juos bejėgius. Jie nori būti vyriausiaisiais meistrais, kad likusias dienas galėtų nugyventi nedidukėje viloje. Tačiau sulaukę garbingo amžiaus, puikiai supranta, jog visa tai netikra. Kad jaustųsi saugūs, jiems reikalingi kiti žmonės. O šitam reikia, kad jį išklausytų, tada jis patikės, jog gyvena.

[Išvirkščioji ir geroji pusės. Tarp taip ir ne.]

 ... Nenoriu kartoti žodžių apie laimę. Viskas kur kas paprasčiau ir kur kas lengviau. Juk iš tų valandų, kurias sugrąžinus iš užmaršties gelmių, geriausiai išliko prisiminimas to tyro jausmo, tos akimirkos, sustingusios amžinybėje. Tik šitai manyje yra tikra. Ir aš visuomet per vėlai tą suvokiu. Mums patinka koks nors grakštus judesys ar medis, išaugęs kaip tik ten, kur reikia. Šitai meilei atkurti mums pakanka vienintelės smulkmenos: pernelyg ilgai uždaryto kambario kvapo, ypatingo žingsnių aido kely.

... būtent vakare užeina liūdesys ir tamsiame danguje tvyro neaiškus troškimas. Kiekvienas prisimintas gestas padeda man suvokti save... Kai viskas baigta, gyvenimo troškulys nurimsta. Gal tai ir vadinama laime? Rikiuodami tuos prisiminimus, viską apvelkam vienodu kukliu rūbu, ir mirtis atrodo mums kaip nublukusi dekoracija scenos gilumoje. Mes grįžtam prie savęs. Pajuntam savo sielvartą ir dar labiau jį pamilstam. Taip, tikriausiai tasai graudus mūsų nelaimės pajautimas ir yra laimė.

... Ar ten jūra taip šniokščia tolumoje? Pasaulis alsuoja į mane ilgais ritmingais atodūsiais, nešdamas abejingumą ir ramybę to, kas niekada nemiršta... Ima sukaliotis švyturio šviesos: žalia, raudona, balta. Ir nesiliauja tas galingas pasaulio alsavimas. Iš to abejingumo gimsta savotiška slapta giesmė.

... Skurde esama vienatvės, tačiau tokioje vienatvėje viskas įgauna savo vertę. Pasiekus tam tikrą turtingumo laipsnį, net dangus ir žvaigždėta naktis atrodo kaip natūralios gėrybės. Tačiau ties apatine šitos skalės padala dangus atgauna visą savo prasmę: neįkainojamą palaimą.

... Pasaulis baigiasi čia, kai ir kiekvieną dieną, ir iš visų begalinių kančių lieka tik šis ramybės pažadas. Keista ta motina, tokia abejinga! Tik šita milžiniška pasaulio vienatvė duoda man to abejingumo matą.

(...) Tik vėliau jis patyrė, kokie vieniši jie buvo tą naktį. Vieni prieš visą pasaulį. „Kiti“ miegojo, tuo tarpu jiedu alsavo karštine. Tuose senuose namuose viskas tąsyk atrodė tuščia. Vidurnakčio tramvajai toldami nusinešdavo bet kokią viltį, kurią pažadina mumyse žmonės, bet kokį tikrumą, kurį mums teikia miestų triukšmas. Jiems pravažiavus namas dar atkartodavo aidą, ir pamažėl viskas nurimdavo. Likdavo tik didžiulis tylos sodas, kurį tarpais perskrosdavo išgąstingos ligonės aimanos. Niekad jis nesijautė toks suglumęs. Pasaulis ištirpo, o drauge su juo ir iliuzija, jog gyvenimas kasdien prasideda iš naujo. Nieko nebeliko: nei mokslų, nei siekių, nei mėgstamų valgių restorane, nei patinkamų spalvų. Tik liga ir mirtis, į kurias jis jautėsi pasinėręs... Ir vis dėlto net tą valandą, kai pasaulis griuvo, jis gyveno.

(...) Žodis „paprastumas“ turi pavojingą savybę. Ir šiąnakt aš suprantu, jog galima norėti numirti, nes pamačius, koks skaidrus gyvenimas, visa kita nebesvarbu. Žmogus kenčia, jį ištinką nelaimė po nelaimės. Jis jas ištveria, susitaiko su savo lemtim. Jis gerbiamas. O paskui vieną vakarą staiga viskas išnyksta: jis susitinka draugą, kurį labai mylėjo. Šis kalba su juo atsainiai. Grįžęs namo, žmogus nusižudo. Paskui pasklinda kalbos apie intymias širdgėlas ir slaptą dramą. Ne. Jeigu būtina įvardyti priežastį, tai jis nusižudė todėl, kad draugas kalbėjo su juo atsainiai. Ir taip kiekvienąsyk: kai man atrodydavo, jog suvokiu gilią pasaulio prasmę, mane visuomet priblokšdavo jo paprastumas... pasiekus tam tikrą skurdo ribą, niekas nebeveda į nieką, nei viltis, nei neviltis nebeatrodo pagrįstos, ir visas gyvenimas sutelpa viename įvaizdyje.

... Teisybė, kad žiūriu į įlanką ir jos žiburius paskutinį kartą, kad nuo jos į mane plūsta ne geresnių dienų viltis, o giedras ir lėkštas abejingumas visam kam ir sau pačiam. Bet reikia sudaužyti šitą perdėm glebų ir perdėm lengvą išlinkį. Man būtinas aiškumas. Taip, viskas paprasta. Žmonės patys viską sukomplikuoja. Tegu neseka mums pasakų. Tegu apie nuteistą myriop nesako: „Jis sumokės skolą visuomenei“, tegu sako: „Jam nukirs galvą“. Rodos, smulkmena. Tačiau šioks toks skirtumas yra. Be to, kai kurie žmonės linkę žiūrėti savo likimui į akis.

[Išvirkščioji ir geroji pusės. Širdies gėla]

Klasikinis triukas: melancholija norėjau numalšinti savo maištą. Tačiau bergždžiai. [...]

Tačiau širdies gilumoje negalėjau atsikratyti to svaigulio, kurį patiria žmonės, pernelyg ilgai žiūrėję į bedugnę. Atvykau į Vieną, po savaitės iš jos išvykau, vis dar jausdamasis savo paties kaliniu.

[...]

...prieš šitą Italijos lygumą, kur gausu medžių, saulės ir šypsenų, geriau nei kur kitur pajutau mirties ir nežmoniškumo kvapą, persekiojusį mane visą mėnesį. Taip, ta pilnatvė be ašarų, ramybė be džiaugsmo mane užtvindė todėl, kad aiškiai suvokiau, kas man nepatinka: atsižadėjimas ir abejingumas. Lygiai kaip žmogus, kuris žino netrukus mirsiąs, yra abejingas savo žmonos likimui; kitaip būna tik romanuose. Jis įgyvendina žmogaus pašaukimą – būti egoistu, tai yra neturėti vilties. Šitoje šalyje man nereikia jokio nemirtingumo pažado. Kas man iš to, kad atgimsiu siela, tačiau liksiu be akių, matančių Vičencą, be rankų, liečiančių Vičencos vynuoges, be odos, jaučiančios nakties glamonę Monte Berico kelyje prie Valmarno vilos?

... Man reikėjo didingumo. Aš radau jį, sugretinęs savo gilią neviltį su slaptu vieno gražiausių pasaulyje peizažų abejingumu. Iš to sugretinimo sėmiausi jėgų, kad galėčiau būti sykiu drąsus ir sąmoningas... Bet man brangios tiek viena (Praha), tiek kita (Vinčenca), ir aš sunkiai atskiriu šviesos ir gyvenimo meilę nuo slapto prisirišimo prie tos beviltės patirties, kurią norėjau aprašyti... Alžyro priemiestyje yra nedidukės kapinaitės su juodos geležies vartais. Jeigu eisi iki galo, rasi slėnį, o už jo – įlanką. Gali užsisvajoti priešais šitą gamtos dovaną, alsuojančią drauge su jūra. Tačiau, pasukęs atgal, ant apleisto kapo pamatysi plokštelę su užrašu: „Amžinai liūdime“. Laimė, yra idealistų, kurie sustato daiktus į vietas.

[Išvirkščioji ir geroji pusės. Gyvenimo meilė.]

Be kavinių ir laikraščių sunku būtų keliauti. Gimtąja kalba išspausdintas puslapis, vieta, kur vakare stengiamės pajusti kito žmogaus alkūnę, padeda elgtis taip, kaip elgiamės namie, nors per nuotolį patys sau atrodome be galo svetimi. Juk už kelionę tenka mokėti baime. Ji sulaužo mumyse savotišką vidinį dekorą. Nebegali ilgiau savęs apgaudinėti – dangstytis darbo valandomis kontoroje ar statybos aikštelėje (tomis valandomis, prieš kurias taip karštai protestuojame ir kurios taip patikimai gelbsti mus nuo kančios būti vieniems). Todėl man visuomet norisi rašyti romanus, kuriuose mano herojai sakytų: „Ką daryčiau, jeigu nereikėtų kasdien eiti į kontorą?“ arba: „Mano žmona mirė, bet, visa laimė, rytojui turiu parengti pluoštą nuorašų“. Kelionėje prarandame tą priebėgą. Toli nuo artimųjų, nuo gimtosios kalbos, netekę visų pasparų, be kaukių (nežinai koks tramvajų tarifas, ir panašiai), mes visut visutėliai išplaukiame į savo pačių paviršių. Bet sykiu, jausdami pasiligojus sielą, į kiekvieną būtybę, kiekvieną daiktą žiūrime kaip į stebuklą... kiekvienas vaizdas tampa simboliu. Mums atrodo, kad jame atsispindi visas gyvenimas, nelygu kiek tuo metu tai susiję su mumis... Ir, ko gero, dar niekados jokioje šalyje, nebent Viduržemio jūros pakrantėse, nesijaučiau taip toli ir sykiu taip arti nuo savęs.

(...) Ir vis dėlto ne gyvenimo romumo pamokė mane šitas vienuolynas. Kapotame jo balandžių sparnų plastėjime, tyloje, ūmai susigūžusioje vidury sodo, vienišame šulinio grandinės girgždesy vėl pajutau naują, tačiau pažįstamą skonį. Stovėjau giedras ir džiugus prieš šį nepakartojamą reginių žaismą. Rodės, tas kristalas, kuriame švytėjo pasaulio šypsena, sudužtų nuo menkiausio judesio. Kažkas tuoj suirtų, balandžiai liautųsi skridę ir po vieną palengva nukristų ištiestais sparnais. Tik dėl mano tylos ir sustingimo buvo tikėtina tai, kas taip panešėjo į iliuziją. Aš įsitraukiau į žaidimą. Pasidaviau apgaulei, žinodamas, kad tai apgaulė. Graži auksinė saulė švelniai šildė geltonus vienuolyno akmenis. Moteris sėmė vandenį iš šulinio. Po valandos, minutės, sekundės, gal net dabar pat viskas galėjo sugriūti. Ir vis dėlto stebuklas tęsėsi. Pasaulis tebeegzistavo, skaistus, ironiškas ir subtilus. Pusiausvyra laikėsi, tačiau nuspalvinta baimės, kad jai ateina galas.

Čia susitelkė visa mano gyvenimo meilė: tyli aistra tam, ką, galimas daiktas, tuoj prarasiu, kartėlis po liepsna. Kasdien išeidavau iš šito vienuolyno tarytum pagrobtas iš savęs paties, trumpai valandėlei įrašytas į pasaulio būtį.

[Išvirkščioji ir geroji pusės.]

Didžioji drąsa – tai dar ir neužmerkti akių prieš šviesą ir prieš mirtį. Beje, kaip nusakyti giją, vedančią nuo besotės gyvenimo meilės prie slaptos nevilties? Jeigu įsiklausau į daiktų ironiją, slypinčią daiktų esmėje, ji pamažu atskleidžia man savo paslaptį. Mirktelėjusi nediduke šviesia akele, ji sako: „Gyvenkit taip, tarsi...“ Nepaisant daugybės ieškojimų, tai ir yra visas mano žinojimas. Pagaliau nesu tikras, kad aš teisus. Bet ne tai svarbu, kai pagalvoju apie moterį, kurios istorija man buvo papasakota. Ji merdėjo, ir jos duktė ją dar gyvą aprengė įkapėmis. Be abejo, tai lengviau padaryti, kol nesustingusios galūnės. Ir vis dėlto reikia tik stebėtis, tarp kokių skubančių žmonių mes gyvename.

[Jungtuvės Tipazoje]

Užkariauti visa – štai kam privalau naudoti savo jėgas ir išteklius. Čia niekas nekliudo man būti pačiu savimi, aš nieko savy neišsižadu, neužsidedu jokios kaukės: man pakanka kantriai semtis sunkaus gyvenimo mokslo, kuris atstoja visą jų mokėjimą gyventi.

Kiekvienas veidas, kad būtų iškalbingas, turi savotiškai atsinaujinti. Ir žmonės skundžiasi pernelyg greitai viskuo atsibodį, tuo tarpu jiems reikėtų žavėtis, jog pasaulis atrodo mums naujas vien tik todėl, kad jau buvome užmiršę, koks jis yra.

[...]

Širdį man buvo užliejęs keistas džiaugsmas, toks, kokį patiri turėdamas ramią sąžinę. Tokį jausmą patiria aktoriai, suvokę, kad gerai atliko savo vaidmenį, tiksliau pasakius, kad jų veiksmai tikrąja to žodžio prasme sutapo su idealaus vaidinamo personažo veiksmais, kad jie tarytum įsiliejo į iš anksto nupieštą piešinį ir akimoju atgaivino jį savo širdies plakimu. Būtent tai aš ir jaučiau: aš gerai suvaidinau savo vaidmenį. dirbau savo žmogiškąjį darbą ir tai, kad džiaugsmas lydėjo mane kiaurą dieną, neatrodė man ypatinga sėkmė, o tik jaudinantis išpildymas tos sąlygos, kuri tam tikromis aplinkybėmis įpareigoja mus būti laimingus. Tokiais atvejais mes ir vėl nugrimztame į vienatvę, tik šįsyk su pasitenkinimo jausmu.

... Jūra, laukai, tyla, šitos žemės kvapstys... aš traukiau į save šį kvepiantį gyvenimą ir kandau prisirpusį pasaulio vaisių, sukrėstas, kad saldžios svaiginančios jo sultys teka mano lūpomis. Ne, svarbu čia buvau ne aš ir ne pasaulis, o ši dermė ir tyla, kurios gimdė mudviejų meilę. Meilę, kurios nereikalavau tik sau vienam, - neturėjau tokios silpnybės, - suvokdamas ir didžiuodamasis, kad dalijuosi ja su visa žmonių paderme, gimusia iš saulės ir jūros, tokia gyvybinga, kupina syvų paderme, kuri semiasi didybės iš savo paprastumo ir, stovėdama ant jūros kranto, supratinga šypsena atsako į spinduliuojančią šių padangių šypseną.

[Jungtuvės. Vėjas Džemilėje.]

Yra vietų, kur protas miršta, kad gimtų tiesa, kuri yra proto paneigimas.

[...]

Taip, aš esu. Ir šią akimirką mane sukrečia tai, kad negaliu eiti toliau. Nelyginant žmogus, įkalintas iki gyvos galvos, - jis turi viską. O sykiu nelyginant žmogus, kuris žino, kad rytojus bus panašus į šiandieną, ir visos kitos dienos taip pat. Juk suvokti savo buvimą – žmogui reiškia nieko nebelaukti.

(...)

Ką čia reiškia žodžiai „ateitis“, „gerovė“? ką reiškia dvasinis tobulėjimas? Jeigu aš atkakliai atsisakau visų įmanomų „paskui“, tai tik tam, kad neišsižadėčiau savo dabartinio turtingumo. Aš nenoriu tikėti, kad mirtis – tai slenkstis į kitą gyvenimą. Man ji – uždari vartai. Mano supratimu, ji – ne slenkstis, kurį reikia peržengti, o baisi ir šlykšti avantiūra. Visa, kas man yra siūloma, - tai tik pastangos nuimti nuo žmogaus pečių jo gyvenimo naštą [/Tokia pagalba nepriimtina absurdo žmogui. Sizifo mite: „... doktrinos, kurios nori viską man paaiškinti, sykiu mane ir silpnina. Jos išlaisvina mane nuo sunkios gyvenimo naštos, o vis dėlto privalau ją nešti pats.“ Arba samprotavimuose apie F. Kafkos kūrybą: „Kaip ir visose religijose, žmogus čia išlaisvintas nuo sunkios savo gyvenimo naštos.“/]. Tačiau stebėdamas sunkų didžiulių paukščių skrydį Džemilės danguje, aš reikalauju tam tikros gyvenimo naštos ir gaunu ją. Privalau atsiduoti šitai pasyviai aistrai [/Suprasti šių žodžių prasmę padeda S. Kierkegaard‘o pastabos komentaras „Užrašų knygelėse“: „Kalba teisi, žodyje, aistra akcentuodama sielos kančią, tuo tarpu žodžio vartosena veikiau suponuoja nervingą veržlumą, kuris mus stulbina, ir mes užmirštame, kad čia svarbu kančia (puikybė – iššūkis)“, id. „Tobulas (gyvenimo) aktorius – tas, kuris, „yra veikiamas“ ir tai žino, - pasyvi aistra“. /], o visa kita man nebepriklauso... mirtis nepalieka jokių vilčių.

Žmogus gyvena su keliomis įprastinėmis idėjomis. Dviem arba trim. Netikėtai susidūrus su kitais pasauliais arba žmonėmis, jos gludinamos, keičiamos.

... Priešingai tam, kas sakoma, bent jau šiuo požiūriu, jaunystė neturi iliuzijų. Ji neturėjo nei laiko, nei dievobaimingumo joms susikurti... žmonės, verti to vardo, priėję gyvenimo pabaigą, privalo vėl patirti tą akistatą, paneigti tas kelias idėjas, kurias išpažino, ir atgauti tą nekaltumą ir tiesą, kurie švyti antikos žmonių veiduose, kai jie žvelgia savo likimui į akis. Jie susigrąžina jaunystę, bet tik apglėbę mirtį. Šiuo požiūriu nėra neko niekingiau už ligą. Tai vaistas nuo mirties. Ji padeda pasirengti mirčiai. Ji moko mirti, ir pirmoji to mokymo stadija yra graudulys dėl savęs paties. Ji palaiko žmogų, kai šis sutelkia visas pastangas, norėdamas pabėgti nuo įsitikinimo, kad reikės mirti.

(...) 

 Aš mačiau mirštant žmones... Prisilytėjimas prie jų mane sukrėsdavo. Todėl ir pagalvoju: gėlės, šypsenos, moterys, kurios sužadina mums geismą. Ir suvokiu, kad visa mano mirties baimė glūdi pavydžioje gyvenimo meilėje. Aš pavydžiu tiems, kurie gyvens ir kuriems gėlės ir geidimas moterų turės realią prasmę, bus kūnas ir kraujas. Aš pavydus, nes pernelyg myliu gyvenimą, kad nebūčiau egoistas. Kas man darbo toji amžinybė. Ką žinai, gal vieną gražią dieną gulėdamas lovoje išgirsi: „Jūs stiprus žmogus, todėl privalau būti su jumis atviras ir pasakyti, kad netrukus mirsite“. Ir tu žinosi tai, nagais įsikibęs į gyvenimą, iki kaulų persmelktas baimės, paklaikusiu žvilgsniu. Argi svarbu visa kita? Kraujas muša man į galvą, tvinksi smilkiniuose, rodos, imčiau ir sutraiškyčiau viską aplinkui.

... Išugdyti sąmoningai mirštančius žmones – reiškia sumažinti nuotolį, kuris mus skiria nuo pasaulio, ir be džiaugsmo įžengti į tą tapsmą, aiškiai suvokiant jaudrinančius visiems laikams prarasto pasaulio vaizdus.

Pasaulis galiausiai visada nugali istoriją.

[Jungtuvės. Vasara Alžyre.]

Belkūre, kaip ir ... (Alžyro kvartalai), tuokiamasi anksti. Dirbti pradedama nuo mažumės ir per dešimtį metų išeikvojama žmogiškojo gyvenimo patirtis. Trisdešimties metų darbininkas jau būna išmetęs visas savo kortas. Jis laukia galo žmonos ir vaikų draugėje. Jo laimė buvo trumpa ir negailestinga. Kaip ir jo gyvenimas. Ir tuomet supranti, jog jis gimė šalyje, kur viskas duodama tam, kad vėl būtų atimta.    

Aš visąlaik patiriu, kad anapus dienų kreivės nėra antžmogiškosios laimės, nėra amžinybės. Mane jaudina tik šitos juokingai menkos ir svarbiausios gėrybės, šitos santykinės tiesos. Suprasti kitoms, „idealioms“, mano dvasia per silpna. Ne todėl, kad reikėtų apsimesti kvailu, bet aš tiesiog nematau prasmės angelų laimėje... būti tyram – reiškia susigrąžinti šitą dvasios tėvynę, kur jaučiama giminystė su pasauliu, kur kraujo tvinksniai įsilieja į pašėlusį vidurdienio saulės pulsavimą. Gerai žinoma, jog suvoki turįs tėvynę tą akimirką, kai imi ją prarasti. Žmonėms, kurie pernelyg graužiasi dėl savęs, gimtinė yra ta, kuri juos neigia... Bet juk galiausiai šitame gyvenime mane pirmiausia neigia tai, kas mane žudo. Visa, kas įkvepia gyventi, sykiu padidina gyvenimo absurdiškumą. Alžyro vasara man padeda patirti, kad tik vienas dalykas tragiškesnis už kentėjimą, - laimingo žmogaus gyvenimas. Bet gal tai ir didesnio gyvenimo kelias, nes jame išmokstama nesukčiauti.

Iš tikrųjų daugelis dedasi mylį gyvenimą, kad galėtų gudriai apeiti pačią meilę. Stengiasi ieškoti malonumų ir „daryti eksperimentus“. Bet juk tai proto požiūris. Reikia reto pašaukimo, kad taptum malonumų ieškotoju. Žmogaus gyvenimas realizuojasi be jo proto pagalbos, per atsitraukimus ir žengimą į priekį, vienatvėje ir sykiu tarp žmonių.

Iš Pandoros skrynios, knibždėte knibždančios žmonijos ydų, paskutinę graikai išleido viltį, kaip visų baisiausią. Nežinau labiau jaudinančio simbolio. Juk viltis, priešingai negu apie ją manoma, tolygi pasidavimui. O gyventi – reikia nepasiduoti.

[Jungtuvės. Dykuma.]

... Paprasti ir amžinai didieji jausmai – neapykanta, meilė, ašaros ir džiaugsmas, - aplink kuriuos gravituoja gyvenimo geismas, bręsta žmogau sielos gelmėse ir modeliuoja jo likimo veidą... Didžiulėse Toskanos bažnyčių miestuose matau pulkus angelų tolydžio atsikartojančiais veidais, tačiau kiekviename iš tų nebylių ir aistringų veidų įžiūriu vienatvę.

Kokia prasmė jaudintis tam, kuris nelaukia rytojaus? Šitą nesudrumsčiamą ramybę ir šitą vilties neturinčio žmogaus didumą, šitą amžiną dabartį įžvalgūs teologai ir pavadino pragaru. O pragaras, kaip visiems žinoma, yra ir kenčiantis kūnas. Prie to kūno, o ne prie jo likimo sustoja Toskanos meistrai...

Teisybė, kad sielos nemirtingumas jaudina daugelį blaivių protų. Bet kaip lengvai, dar neišeikvoję visų syvų, jie atsisako vienintelės tiesos, kuri jiems duota ir kuri yra kūnas. Mat kūnas nekelia jiems jokių problemų arba jie bent jau žino vienintelę jo siūlomą išeitį – tiesą, kuri supus ir taip įgis kartėlio bei taurumo, į kuriuos jie nedrįsta atvirai žiūrėti. Blaivūs protai mieliau linkę į poeziją, nes ji – sielos dalykas.

Man riekėjo žingsnis po žingsnio sekti paskui tą džiaugsmą, kuris keliavo per žemę abejingas ir paskendęs savo mintyse nelyginant piligrimas. O visam kitam aš sakiau „ne“... Plokštės liudijo man, kad tai beprasmiška ir kad gyvenimas trunka tik „... kol saulė pateka ir nusileidžia“. Bet dar ir šiandien aš nematau, ką tas beprasmiškumas atima iš mano maišto, nors puikiai jaučiu, ką prie jo prideda.

„Būti nuogam“ – visuomet reiškia savotišką fizinę laisvę ir šiltą rankos bei gėlių dermę, šitą įsimylėjėlišką santarvę tarp žemės ir žmogaus, išsilaisvinusio iš saitų, kurie varžo prigimtį, - ak! – aš mielai pereičiau į kitą tikėjimą, jeigu jis jau seniai nebūtų virtęs mano religija.

Pasiekus tam tikrą gyvenimo temperatūrą, siela ir kraujas susimaišę laisvai gyvena tarp prieštaravimų, vienodai abejingi pareigai ir tikėjimui.  

                               

Šitose akmens, dangaus ir vandens evangelijose pasakyta, jog niekas neprisikelia iš numirusiųjų. Ir tuomet tos nuostabios, širdyje išplitusios dykumos toliausiame kampelyje šitų kraštų žmonėms kyla pagunda. Tad argi ne nuostabu, jog kilnioms sieloms, reginčioms taurumą toje išretintoje grožio atmosferoje, sunku įtikėti, kad didingumas gali jungtis su gerumu? Protas be dievo, kuris jį ištobulina, ieško dievo tame, kas jį neigia. Atvykęs į Vatikaną, Borgia sušunka: „Dabar, kai Dievas davė mums popiežių valdžią, reikia skubintis ja pasinaudoti“. Ir kaip tarė, taip padarė. Skubintis – gerai pasakyta. Čia jau jaučiama neviltis, tokia būdinga viskuo persisotinusiems žmonėms.

Galbūt aš klystu. Juk pagaliau Florencijoje buvau laimingas... Bet kas yra laimė, jei ne paprasčiausia žmogaus ir jo egzistencijos būdo santarvė? Ir kokia teisėtesnė santarvė gali sieti žmogų su gyvenimu, jei ne tas dvipusis suvokimas, kad trokšti gyventi, bet likimo tau lemta mirti? Čia išmokstama bent jau nieko nesitikėti ir laikyti dabartį vienintele tiesa, kuri mums duota „priedo“.  

Žinojau, kad milijonai žmonių yra stebėję šį peizažą, o man jis buvo kaip pirmoji dangaus šypsena. Jis išmušė mane iš pusiausvyros tikrąja tų žodžių prasme. Įtikino, kad, išskyrus mano meilę ir šitą gražų akmens šauksmą, viskas bergždžia. Pasaulis gražus, ir anapus jo – jokio išsigelbėjimo. Didžioji tiesa, kurią jis kantriai kalė man į galvą, - kad protas ir netgi širdis yra niekas. ir kad saulės sušildytas akmuo ar kiparisas, išdidintas atsivėrusio dangaus, apibrėžia vienintelę erdvę, kur žodžiai „būti teisiam“ reiškia gamtą be žmonių. Šitas pasaulis mane visiškai sutriuškina. Jis mane veda prie ribos. Jis mane neigia be pykčio.

... tai – ypatinga akimirka, kai dvasingumas išsižada dorovės, kai laimė gimsta iš vilties nebuvimo, kai dvasia randa savo prasmę kūne.  

Retas tesupranta, kad žmogus anaiptol ne nevilties pagautas palieka tai, kas buvo jo gyvenimas. Beprotiški poelgiai ir neviltis veda prie kitų gyvenimų ir rodo tik virpulingą prisirišimą prie žemiškųjų pamokų. Bet gali atsitikti taip, kad protui nušvitus iki tam tikro laipsnio, žmogus pajunta užsivėrus širdį ir be maišto ar pretenzijų nusisuka nuo to, ką lig šiolei laikė savo gyvenimu, kitaip tariant, savo blaškymusi.

Florencija! Viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur aš supratau, kad mano maišto gelmėje glūdėjo susitaikymas.

[Sizifo mitas]

<Pindaras>: „O siela, negeisk nemirtingumo, bet pasistenk patirti viską, kas įmanoma.“

[Laiškai bičiuliui vokiečiui]

Aš pasirinkau teisingumą, kad likčiau ištikimas žemei. Vis dar manau, kad šis pasaulis neturi didžios prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja. Bent jau viena šito pasaulio tiesa yra žmogus, ir mūsų uždavinys – suteikti jam argumentų grumtis su likimu. Tas vienintelis argumentas – jis pats, ir būtent jį reikia išgelbėti, jei norime išgelbėto susikurtą gyvenimo idėją. Jūs pašaipiai nusišypsote: ką reiškia išgelbėti žmogų? O aš jums atsakau, šaukiu visa savo esybe: ogi nemaitot jo, suteikti jam teisingumo, kurį jis vienas tesupranta, šansą.

[Aktualijos]

Žmogui nieko nėra duota dykai, ir tas mažmožis, kurį jis gali užsikariauti, apmokamas nekaltomis mirtimis. Tačiau žmogaus didybė – ne čia. Ji glūdi jo pasiryžime būti stipresniam už savo lemtį. Ir jeigu jo lemtis neteisinga, jis turi vieną būdą jai įveikti – būti teisingas pats.

[Aktualijos. Paniekos metas]

... ir dešimt metų mums svaigo galva nuo kiekvienos žinios apie tai, kaip plikus ir beginklius žmones kantriai maitojo kiti, kurių veidai panašūs į mūsiškius, ir mes klausėme save, kaip tai įmanoma.

Vis dėlto tai buvo įmanoma. Dešimt metų tai buvo įmanoma, o ir šiandien, tarsi įspėjimas, kad ginklo pergalė – dar ne visiška pergalė, prieš mūsų akis vėl guli draugai paleistomis žarnomis, sudraskytomis galūnėmis ir akimis, kurių žvilgsniai sutraiškyti batų kulnais. O tie, kurie šitai padarė, mokėjo užleisti vietą metro: antai Himleris, pavertęs kankinimus mokslu ir amatu, grįždavo naktį namo per užpakalines duris, kad nepažadintų savo mylimosios kanarėlės.

... Kai tiki jėga, gerai žinai, kas jos priešas. Tegu ir tūkstantis šautuvų bus nutaikyta į žmogų, jie nesukliudys jam širdyje tikėti kokio nors reikalo teisumu. Ir jeigu jis žus, kiti teisieji kartos „ne“ tol, kol jėga sunyks.

[Aktualijos. Moralė ir politika.]

... Po savo nežabotais pavidalais revoliucijos neša tvarkos principą. Tas principas įsigali, jeigu revoliucija būna totalinė. Tačiau jai sužlugus ar sustojus pusiaukelė, didžiulė monotoniška netvarka įsigali daugeliui metų.

... tvarkos nebūna be pusiausvyros ir santarvės. Visuomeninei tvarkai tai būtų pusiausvyra tarp valdžios ir valdinių. Ir ta santarvė privalo būti įgyvendinta aukščiausio principo vardan. Mums tas principas yra teisingumas. Nėra tvarkos be teisingumo, ir ideali tautų tvarka – jų laimėje.

Išdava: tvarkos būtinybės pretekstu negalima primesti savo valios. Taip problema pateikiama išvirkščiai. Nereikia vien reikalauti tvarkos, norint gerai valdyti, reikia gerai valdyti, kad būtų įvesta vienintelė prasminga tvarka. Ne tvarka sustiprina teisingumą, o teisingumas garantuoja tvarką.

Niekas labiau už mus netrokšta tos geriausios tvarkos, kuriai įsivyravus susitaikiusioje su savimi ir savo likimu tautoje kiekvienas turės savo darbo ir laisvalaikio dalį, darbininkas galės dirbti be kartėlio ir pavydo, o meniškas – kurti nesikankindamas dėl žmogaus vargų, galiausiai kiekvienas žmogus galės ramia širdimi pamąstyti apie savo dalią.

... visada mieliau sutiksime su netvarka nei su neteisingumu.

[Aktualijos. IV]

Prancūzija gyveno pasenusia išmintimi, kuri aiškino jaunoms kartoms, jog gyvenimas sutvarkytas taip, kad reikia mokėti daryti nuolaidas, kad entuziazmas yra trumpalaikis ir pasaulyje, kur sukčiai neišvengiamai būna teisūs, reikia pasistengti neklysti.

[...] Būtent šitą gebėjimą nesitaikstyti ir būti oriems šiandien turime atkurti visoje Prancūzijoje ir visuose lygmenyse. Reikia žinoti, jog kiekvienas pritarimas vidutinybei, kiekviena nuolankumo ir sukalbamumo apraiška kenkia mums taip pat kaip ir priešo šautuvai.

[Aktualijos. XI]

(Rašyta iškart po to, kai ant Hirosimos ir Nagasakio nukrito atominės bombos) ... mechaninė civilizacija ką tik pasiekė aukščiausią sulaukėjimo laipsnį.

[Aktualijos. Pesimizmas ir drąsa]

... Pesimistinė filosofija iš esmės yra filosofija, įpuolusi į neviltį, vadinasi, tie, kurie netiki, kad pasaulis yra geras, pasmerkti tarnauti tironijai.

... Jos (civilizacijos) susikuria iš idėjų konfrontacijos, iš dvasios kraujo, iš skausmo ir drąsos. Neįmanoma vienu plunksnos brūkštelėjimu pasmerkti temų, kurias Europa gvildena jau ištisą šimtmetį, kaip tai daro laikraštyje L‘Aube vedamojo autorius, kuris nė nemirktelėjęs primeta Nietzsche‘i polinkį į gašlumą, o Heideggeriui mintį, kad egzistencija yra beprasmiška. Man ne itin patinka perdėm išgarsėjusi egzistencializmo filosofija ir, atvirai kalbant, manau, kad jos išvados melagingos. Tačiau ji bent jau reprezentuoja didžiulį minties įtampos tarpsnį, ir sunku ištverti matant, kaip jai pateikiamas trumparegiškiausio konformizmo nuosprendis...

... Taip, viskas neapsiriboja neigimu ir absurdiškumu. Mes tą žinome. Tačiau reikia iš pradžių surasti vietą nihilizmui ir absurdiškumui, nes būtent su jais susidūrė mūsų karta ir su jais mums reikia susitvarkyti.

Žmonės, apkaltinti šituose straipsniuose, ištikimai mėgina dvejopa – kūrybos ir gyvenimo – veikla išspręsti šią problemą. Negi taip sunku suprasti, kad negalima keliomis eilutėmis išspręsti klausimo, kurį kiti nėra tikri išsprendę, nors ir pasiaukojo jam visa savo esybe? Negi sunku nepašykštėti jiems kantrybės, kaip kad jos nešykštima visiems geranoriškiems ketinimams? Galiausiai negi negalima kalbėti su jais kukliau?

[Aktualijos. Apginti intelektą.]

... Jau daugelį metų šitas pasaulis panardintas į neprilygstamos neapykantos bangas. Ketverius metus savo pačių šalyje dalyvavome sąmoningose tos neapykantos pratybose. Žmonės, tokie kaip jūs ir aš, rytais glamonėjantys vaikus metro vagonuose, vakarais pavirsdavo pedantiškais budeliais. Jie tapdavo neapykantos ir kankinimo pareigūnais. Ketvertą metų tie pareigūnai davė valią savo valdžiai: ištisi kaimai virsdavo našlaičių prieglaudomis, žmonės buvo šaudomi tiesiai į veidą, kad nieks negalėtų jų atpažinti, vaikų lavonai kojų spyriais būdavo brukami į pernelyg mažus karstus, brolis buvo kankinamas sesers akivaizdoje, buvo ugdomi niekšai ir naikinamos pačios išdidžiausios sielos. Rodos, užsienyje tais dalykais netikėta. Tačiau mes per ketvertą metų buvome priversti įtikėti jais savo kūnu ir savo nerimu. Ketvertą metų kas rytą kiekvienas prancūzas gaudavo savo porciją neapykantos ir antausį. Kažkas iš viso to neišvengiamai liko.  

Iš viso to mums liko neapykanta... iš viso to mums liko įtūžis, kuris degina sielą, prisiminus kai kuriuos vaizdus ir kai kuriuos veidus... Ir budeliams išvykus, prancūzai pasiliko su ne visai išlieta neapykanta. Jie vis dar žvelgia vieni į kitus su pykčio nuosėdomis sielose.

... Ir sunkiausia pergalė, kurią privalome iškovoti kaudamiesi su priešu rytoj, turi būti laimėta mumyse pačiuose, sutelkus visas pastangas, paversiančias mūsų neapykantos alkį teisingumo troškuliu. Nepasiduoti neapykantai, nenuolaidžiauti smurtui, neduoti valios akloms aistroms, - štai ką dar galime padaryti už draugystę ir prieš hitlerizmą. Ir šiandien kai kuriuose laikraščiuose nevengimą smurto ir įžeidinėjimų. Bet juk šitaip ir vėl pasiduodama priešui. Mums svarbu neleisti, kad kritika ribotųsi su įžeidimu, svarbu sutikti, kad ir mūsų oponentas gali būti teisus ir kad jo argumentai, net jeigu ir niekam tikę, gali būti nešališki. Pagaliau svarbu pertvarkyti mūsų politinį mentalitetą.

... tatai reiškia, kad turime išsaugoti intelektą... Prieš keletą metų, kai naciai užgrobė valdžią, Geringas teisingai apibūdino jų filosofiją deklaruodamas: „Kai man pradeda kalbėti apie intelektą, aš išsitraukiu revolverį“. Ir šita filosofija užtvindė Vokietiją... Visur įsigalėjo instinkto filosofijos ir drauge su jomis tas žemos prabos romantizmas, teikęs pirmenybę jausmui, o ne supratimui, tarytum tuodu dalykus būtų galima išskirti.

... Intelektas dar ir dabar niekinamas. Tatai tėra įrodymas, kad priešas dar nenugalėtas...

... aš norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. Gal tuomet bus įmanoma prancūzų draugystė, kuri reikš ne vien tuščią plepėjimą. Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Baimės amžius.]

... Pastarųjų mūsų nugyventų metų reginys kažką mumyse sunaikino. Tas kažkas yra amžinas pasitikėjimas žmogumi, kai visuomet galėjai manyti, kad iš kito sulauksi žmogiškų reakcijų, jei kalbėsi su juo žmogiškąja kalba. Mes matėme meluojant, žeminant, žudant, tremiant, kankinant, ir niekada nebūdavo įmanoma įtikint tų, kurie taip darė, to nedaryti, nes jie pasikliaudavo savimi, - juk neįtikinsi abstrakcijos, kitaip tariant, kokios nors ideologijos atstovo.

... Atsidūrę tarp labai bendros karo baimės, jam rengiasi visas pasaulis (/geležinė uždanga/) – ir labai atskiros žudikiškiškųjų ideologijų baimės, mes iš tikro gyvename siaubo apsuptyje. Mes gyvename siaubo apsuptyje todėl, kad nieko  jau nebeįmanoma įtikinti, todėl, kad žmogus visas jau atiduotas istorijai ir nebegali atsigręžti į tą savo dalį, tokią pat tikrą, kaip ir jo istorinė dalis, kurią atgauna išvydęs pasaulio grožį ir jo pavidalus, todėl, kad mes gyvename abstrakcijų pasaulyje, kontorų ir mechanizmų, absoliučių idėjų ir neniuansuotų mesianizmų pasaulyje. Mes dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs, nesvarbu, ar kalbama apie jų mechanizmus, ar apie jų idėjas. Ir visiems, kurie negali gyventi be dialogo ir žmonių draugystės, toji tyla reiškia pasaulio pabaigą.

Kad išbristum iš to siaubo, reikia gebėti mąstyti ir veikti pagal savo išmonę. Tačiau siaubas, žinia, nesukuria tinkamos aplinkos mąstymui.   

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Išgelbėti kūnus.]

... Apskritai tokie kaip aš žmonės norėtų gyventi ne tokiame pasaulyje, kur nebebūtų žudoma, o tokiame, kur žudymas nebūtų įteisintas. Čia tikrai susiduriame su utopija ir prieštaravimu. Juk iš teisybės mes gyvename pasaulyje, kur žudymas yra įteisintas, ir jeigu to nenorime, privalome jį pakeisti. Tačiau berods jo negalima pakeisti nerizikuojant sukelti žudynių. Tad žudynės skatina žudynes, ir mes taip gyvensim ir toliau, supami teroro, nesvarbu, ar nuolankiai su juo sutiksim, ar norėsim panaikinti priemonėmis, kurios pakeis jį kitu teroru.

... jeigu tokie patys kaip mes žmonės neišbrenda iš prieštaravimų, tai ne jie vieni, nes tie, kurie juos kaltina utopiškumu, gyvena kitokios, tačiau galiausiai kur kas brangiau atsieinančios utopijos pasaulyje.

... mums rūpi nusakyti kuklios politinės minties sąlygas, minties, išlaisvintos iš bet kokio mesianizmo ir atsikračiusios žemės rojaus ilgesio.

  

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Mistifikuotas socializmas.]

... reikia ieškoti to, kuo būtų galima atsverti terorą. Taip iškyla Vakarų socializmo problema. Juk teroras įteisinamas tik tuomet, kai sutinkama su principu: „Tikslas pateisina priemones“.

... kurie siekia laimingos ir sykiu garbingos visuomenės, nori, kad žmonės, pagaliau sulaukę teisingos dalios, būtų laisvi, tačiau dvejoja, ką pasirinkti: laisvę, kurią pasiekus teisingumas galiausiai būna apgautas, ar teisingumą, kurį pasirinkus laisvė būna atimta iš pat pradžių.

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Tarptautinė demokratija ir tarptautinė diktatūra.]

...Europos duoną valgo Buenos Airėse, o staklės Sibirui gaminamos Detroite. Šiandien tragedija yra kolektyvinė.

Tad, be jokios abejonės, visi žinome, kad nauja tvarka, kurios mes siekiame, negali būti tik nacionalinė ar net kontinentinė, juo labiau Vakarų ar Rytų tvarka. Ji turi būti visuotinė... Mes išgyvename kompromisą, kitaip tariant, nerimą dėl šiandienos ir galimų rytdienos žudynių. Tuo tarpu istorija ir pasaulis juda kaskart didesniu greičiu.

Kokiomis priemonėmis šiandien galima pasiekti tą pasaulio vienovę, realizuoti tą tarptautinę revoliuciją, kurioje žmonių resursai, žaliavos, prekybiniai sandėriai ir dvasinės vertybės bus perskirstyti geriau? Aš matau tik dvi priemones, ir abi jos apibrėžia mūsų paskutinę alternatyvą. Šitas pasaulis gali būti unifikuotas iš viršaus ... vienos galingesnės už kitas valstybės... pagal savo visuomenės pavyzdį. Man bjauru apie tai galvoti kaip prancūzui, juoba kaip Viduržemio jūros pakrančių gyventojui...

Vienintelė mūsų prieštara...: šitas unifikavimas negali įvykti be karo ar bent jau be didžiausios karo rizikos. Dar pridursiu, nors tuo ir netikiu, kad karas gali būti ir ne atominis. Ir vis dėlto rytdienos karas paliks žmoniją tokią suluošintą ir nuskurdintą, kad net pati tvarkos idėja virs neabejotinu anachronizmu.

... reikia grįžti prie antrosios priemonės, galinčios garantuoti tą visuotinę tvarką, - visų partijų tarpusavio sutarimo. Mes neklausime savęs, ar tai įmanoma, nes, mūsų nuomone, tai iš tikro vienintelis įmanomas dalykas...

Tas partijų sutarimas turi pavadinimą – tarptautinė demokratija. Visi, žinoma, kalba apie Jungtinių Tautų Organizacijoje. Bet kas gi ta tarptautinė demokratija?...

Ką reiškia tautinė ar tarptautinė demokratija? Tai visuomenės forma, kur įstatymas yra viršesnis už valdančiuosius, nes jis – visų valios išraiška, pateikta įstatymų leidimo korpuso. Ar būtent tai ir stengiamasi įsteigti šiandien? Mums iš tikrųjų rengiamas tarptautinis įstatymas. Tačiau tą įstatymą sukuria arba panaikina vyriausybės, kitaip tariant, vykdomoji valdžia. Vadinasi, mes susiduriame su tarptautinės diktatūros režimu. Vienintelis būdas iš jos išsivaduoti – iškelti tarptautinį įstatymą aukščiau už vyriausybinius, t.y. sukurti tą įstatymą, t.y. turėti parlamentą, t.y. išrinkti jį per viso pasaulio rinkimus, kuriuose dalyvautų visos tautos.

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Du atsakymai Emmanueiui D‘astier De La Viderie.]

Pirmas Atsakymas.

... Čia ir prasideda mistifikacija, kuria mus norima įtikinti, kad jėgos politika, nesvarbu, kokia ji būtų, gali atvesti į geresnę visuomenę, kur galiausiai bus realizuotas socialinio išlaisvinimo siekis. Jėgos politika reiškia pasirengimą karui. Pasirengimas karui ir juo labiau pats karas daro tą socialinį išlaisvinimą tikrai neįmanomą. Socialinis išlaisvinimas ir darbininkiškas orumas didžiai priklauso nuo tarptautinės tvarkos sukūrimo...

...(/kalba apie marksizmą/) ir absoliučiausias istorijoje racionalizmas galiausiai – tatai labai logiška – susitapatino su absoliučiausiu nihilizmu. Tiesą sakant, kad ir ką jūs tvirtintumėt, čia jau susiduriame ne su teisingumu. Čia susiduriame su stulbinančiu mitu apie žmogaus sudievinimą, apie viešpatavimą, apie pasaulio unifikavimą vien žmogaus proto galiomis. Čia susiduriame su visumos užkariavimu, ir Rusija mano esanti to mesianizmo be Dievo instrumentas. Ką reiškia teisingumas, kelių kartų gyvenimas, žmogaus skausmas šalia šio beribio misticizmo? Tiesą pasakius, nieko. Keletas asmenybių su milžiniškomis ambicijomis veda tikinčiųjų kariauną į įsivaizduojamą šventąją žemę... Kiekviena klaidinga idėja baigiasi kraujo praliejimu, tačiau tą kraują visuomet pralieja kiti. Tuo ir paaiškinama, kad kai kurie mūsų filosofai gerai jaučiasi kalbėdami kas šauna į galvą.

... Tie, kurie dedasi viską žiną ir viską galį sutvarkyti galiausiai viską sužlugdo. Ateina diena, kai jie pradeda vadovautis tik viena taisykle – žudynėmis, tik vienu mokslu – vargana scholastika, kuri visais laikais padėdavo įteisinti žudynes. Ir jiems nelieka kitos išeities, kaip tik aiškiai prisipažinti, kad žino ne viską...

... jūs jaučiate, kad jokiu būdu negalima pasiduoti karo šantažui... Bet juk čia esama ir revoliucijos šantažo, kurio dažnai griebiesi ir savo atžvilgiu... tinkamas būdas – tai kova su karu, kova už tarptautinę organizaciją. Po šitų ilgai truksiančių pastangų žodis revoliucija galiausiai vėl atgaus savo prasmę. Bet tik po jų. Štai kodėl aš vis dar manau, kad tik judėjimai už taiką ir federalistinės koncepcijos veiksmingai priešinasi šitam šantažui.

(...) Aš prisiimu kai kurias jūsų paniekos apraiškas. Pripažįstu, jog mano vaidmuo – ne pakeisti pasaulį ar žmogų: tam man trūksta ir dorybių, ir žinių. Bet, galimas daiktas, mano vaidmuo – tarnauti kai kurioms vertybėms, ne kurių pasaulis, netgi pakeistas, nevertas, kad jame gyventum, be kurių žmogus, netgi naujas, nebus vertas pagarbos... Negalima gyventi vien kova ir neapykanta. Ne visuomet mirštama su ginklu rankoje. Yra istorija ir yra kitų dalykų – paprasčiausia laimė, žmonių aistros, gamtos grožis. Būtent čia ir slypi tos šaknys, kurių nežino istorija, ir Europa, jas praradusi, šiandien virto dykuma.

Aš sutikau su jūsų nuomone, kad marksistai kartais jaučiasi kalti, kaip ir liberalai, kuriems kaltės jausmas tiesiog būtinas. Bet argi marksistams kaltės jausmas nėra būtinas? Jeigu nėra būtinas, tai niekas pasaulyje negalės jiems padėti, ir mes galiausiai drauge patirsime pralaimėjimą, už kurį visa Europa sumokės likusiu krauju. O jeigu būtinas, tai kas gi jiems apie tai primins, jeigu ne tas keletas žmonių, kurie, neatsiskirdami nuo istorijos, suvokdami savo galias, stengiasi kaip mokėdami įvardinti Europos nelaimę ir viltį.

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Netikintysis ir krikščionys.]

Krikščionybė yra pesimistiška žmogaus atžvilgiu, bet optimistiška žmogaus lemties atžvilgiu. Na o aš pasakyčiau, kad esu pesimistas žmogaus lemties atžvilgiu, bet optimistas žmogaus atžvilgiu.

[Aktualijos. Nei aukos, nei budeliai. Interviu.]

... Jeigu ieškai tik laimės, galiausiai į viską pradedi žiūrėti lengvabūdiškai. Jeigu puoselėji nelaimę, imi žavėtis savimi. Abiem atvejais sumenkėji.

... Blogio problema man iš tikro atrodo neįveikiama kliūtis. Bet ji sykiu ir reali kliūtis tradiciniam humanizmui. Yra vaikų mirtis, kuri reiškia Dievo savivalę, bet taip pat yra ir vaikų žudymas, kuris reiškia žmonių savivalę. Mes įstumti į dviejų savivalių kampą.

... man atrodo, kad tikėjimas yra ne tiek ramybė, kiek tragiškas vylimasis.

[...] Žmogaus maištas turi dvi išraiškas – kūrybą ir revoliucinę veiklą. Savo viduje ir jį supančiame pasaulyje žmogus iš pradžių susiduria tik su netvarka ir vienovės nebuvimu. Jam pačiam tenka kiek įmanoma daryti tvarką savo dalioje, kurioje tos tvarkos nėra. Bet šitai nuvestų mus pernelyg toli.

[... ]

Tragizmas, persmelkęs mūsų literatūrą, datuojamas ne vakarykšte diena. Jis persmelkė visas literatūras nuo to laiko, kai atsirado. Tačiau tiesa ir tai, kad istorinė situacija šiandien jį sustiprina. Nes istorinė situacija šiandien suponuoja pasaulinę visuomenę. Rytoj Hėgelis bus patvirtintas arba paneigtas pačiu kruviniausiu būdu, kokį tik galima įsivaizduoti. Šių dienų įvykiai verčia abejoti jau ne kokios nors tautos egzistencija ar vieno individo likimu, bet visos žmonijos likimu. Mes esame nuosprendžio išvakarėse, tačiau tą nuosprendį žmogus paskelbs pats sau. Štai kodėl kiekvienas yra atsiskyręs nuo kitų, užsisklendęs savo mintyse, lygiai kaip kiekvienas yra savotiškas kaltinamasis. Tačiau tiesa glūdi ne atsiskyrime. Ji glūdi jungimesi.

[...] Rusija jos (literatūros) nesunaikino. Ji manė galėsianti pasinaudoti savo rašytojais. Bet tie rašytojai, net ir būdami geranoriški, visados bus eretikai jau vien todėl, kad tokia yra rašytojo funkcija.

[Aktualijos. Kodėl Ispanija?]

... Talleyrand‘o pasakymas vertas paniekos, klaida nėra blogiau už nusikaltimą. Tačiau klaida galiausiai pateisina nusikaltimą ir suteikia jam alibi. Ji kelia neviltį aukoms ir taip pasidaro kalta. Kaip tik šito aš ir negaliu atleisti šių dienų politinei visuomenei: kad ji yra mechanizmas, stumiantis žmones į neviltį.

... Pasaulis, kuriame gyvenu, kelia man pasišlykštėjimą, bet aš solidarizuojuosi su jame kenčiančiais žmonėmis.

[Aktualijos I. Laisvės liudytojas.]

Mes gyvename tokioje epochoje, kai žmonės, veikiami skurdžių ir nuožmių ideologijų, pripranta gėdytis visko: gėdijasi savęs, gėdijasi būti laimingi, gėdijasi mylėti ar kurti... Taigi šių dienų rašytojai ir menininkai skundžiasi sąžinės negalavimais, ir dabar mūsų tarpe madinga atsiprašinėti už savo amatą. Tiesą pasakius, mums uoliai stengiamasi čia padėti. Iš visų politinės visuomenės kampų mūsų adresu sklinda garsūs šauksmai, reikalaujantys pasiteisinimų. Mes privalome teisintis dėl to, kad neduodame jokios naudos, o sykiu ir dėl to, kad savo bergždumu prisidedame prie niekšybių. Ir kai sakome, jog sunku nusimesti tokius prieštaringus kaltinimus, mums pareiškiama, kad prieš visus pasiteisinti neįmanoma, tačiau mes galime gauti kilniaširdišką tam tikros žmonių dalies atleidimą, stodami jų pusėn, - beje, jeigu tikėtum jų žodžiais, teisūs tik jie vieni. Kai ir tokios rūšies argumentas palieka be atgarsio, menininkui dar sakoma: „matote, kokie vargai užgriuvo pasaulį. Ką jūs darote, kad jie išnyktų?“. Į tokį cinišką šantažą menininkas galėtų atsakyti: „Pasaulio vargai? Aš jų nedindinu. Kas iš jūsų galėtų tuo pasigirti?“ Tačiau tiesa ir tai, kad nė vienas iš mūsų, jeigu jis reiklus, negali likti abejingas į neviltį puolusios visuomenės šauksmui. Tad reikia iš paskutiniųjų jaustis kaltam. Šitaip mes įveliami į pasaulietišką išpažintį, baisiausią iš visų išpažinčių.

... Pasirinkimas, kurio iš mūsų reikalaujama, atsiranda ne pats savaime, jį lemia kiti, ankstesni pasirinkimai.

[...] Mūsų pasaulį ištiko nelaimė, ir iš mūsų reikalaujama padaryti ką nors jam pakeisti. Bet kokia toji nelaimė? Iš pirmo žvilgsnio ji lengvai nusakoma: per pastaruosius metus pasaulyje buvo nužudyta daug žmonių ir kai kas numato, kad bus nužudyta dar daugiau... Oficialioji istorija visuomet buvo didžiųjų žmogžudžių istorija. Ir Kainas nužudo Abelį logikos vardan ir po to reikalauja Garbės legiono ordino.  

... Civilizacijoje, kur žudynės ir smurtas jau tapo doktrinomis ir netrukus virs institutais, budeliai turi neabejotiną teisę tapti administraciniais kadrais...

Jeigu mirtis tampa statistikų ir administravimo dalyku, vadinasi, pasaulio reikalai iš tikro prasti. Bet jeigu mirtis pasidaro abstrakti, vadinasi, abstrakti pasidaro ir gyvybė. Ir kiekvieno žmogaus gyvybė gali būti tik abstrakti nuo to momento, kai imama stengtis priderinti ją prie ideologijos. Mūsų bėda ta, kad gyvename ideologijų epochoje, ir dar totalitarinių ideologijų, kitaip tariant, gana pasitikinčių savimi, savo idiotišku teisumu ar savo striuka tiesa, pasaulio išgelbėjimą matančių tik savo viešpatavime. O norėti ką nors valdyti – reiškia geisti to kieno nors nevaisingumo, tylėjimo ar mirties.

Nėra gyvenimo be dialogo. O didesnėje pasaulio dalyje dialogą šiandien pakeitė polemika. XX amžius yra polemikos ir įžeidinėjimų amžius. Tarp tautų ir individų polemika, kitados netgi bešališkose disciplinose, užima tą vietą, kurią tradiciškai užimdavo apgalvotas dialogas. Tūkstančiai balsų, kiekvienas siekdamas triukšmingo monologo, dieną naktį lieja ant tautų srautus mistifikuojančių žodžių, išpuolių, pasiteisinimų bei džiūgavimų. Bet koks gi tos polemikos mechanizmas? Jo veikimo principas – žiūrėti į varžovą kaip į priešą, vadinasi, jį niekinti ir jo nematyti. Man nerūpi mano įžeidinėjimo žmogaus žvilgsnio niuansai, nerūpi, ar jis moka šypsotis ir kaip jis tai daro. Apakę trim ketvirtadaliais nuo tos polemikos, mes gyvename nebe tarp žmonių, o siluetų pasaulyje.

Nėra gyvenimo be įtikinėjimo. O nūdienos istorijai žinomas tik gėdinimas. Žmonės gyvena ir gali gyventi tik vadovaudamiesi mintimi, kad jie turi kažką bendra vienas su kitu ir todėl visuomet gali susieiti. Bet mes padarėme štai kokį atradimą: kai kurių žmonių įtikinti neįmanoma. Koncentracijos lagerių koncentracijos lagerių auka nei anksčiau, nei dabar negali paaiškinti tiems, kurie ją niekina, kad jie neturi to daryti. Mat pastarieji tapo jau ne žmonėmis, o idėja, įkaitinta iki tokios temperatūros, kai valia nebepaklūsta jokiam poveikiui. Tas, kuris nori viską valdyti, yra kurčias. Su tokiu susidūrus, reikia kautis arba mirti. Štai kodėl mūsų dienų žmonės gyvena siaube. ..

Tad argi nuostabu, kad su tokiais siluetais, nuo šiol apkurtusiais ir apakusiais, bauginamasis, maitinamais pagal maisto korteles, gyvenančiais gyvenimą, kuris visas sutelpa policijos anketoje, galiausiai pradedama elgtis kaip su bevardėmis abstrakcijomis? Įdomu konstatuoti, kad režimai, atsiradę būtent iš jų aplinkos, paleidžia per Europą kaip bekraujės simbolius, juokingai gyvuojančius tiktai statistikų skaičiuose. Nuo to laiko, kai gražios filosofijos įžengė į istoriją, didžiulės masės žmonių... buvo galutinai nuo visko atribotos dviem perkeltųjų asmenų inicialais, kuriuos joms sugalvojo labai logiškas pasaulis.

Taip, visa tai logiška. Kai norima suvienodinti visą pasaulį dėl kokios nors teorijos, nėra kito būdo, kaip tik padaryti jį tokį pat bekūnį, aklą ir kurčią kaip ir pati teorija. Nėra kito būdo, kaip tik nukirsti šaknis, kurios sieja žmogų su gyvenimu ir gamta. Ir neatliktinai nuo Dostojevskio laikų (/Kamiu: „Perskaičiau visus šituos sąsiuvinius, nuo pat pirmojo. Į akis krito – peizažų tolydžio mąžta. Nūdienos vėžys graužia ir mane“/) didžiojoje Europos literatūroje neberandama peizažų. Neatsitiktinai reikšmingų nūdienos knygų autoriai, užuot domėjęsi širdies gyvenimo niuansais ir meilės tiesomis, atkakliai vaizduoja teisėjus, procesus bei kaltinimo mechanizmą, užuot atvėrę langus į pasaulio grožį, rūpestingai uždaro juos, saugodami vienišųjų nerimą. Neatsitiktinai filosofas, šiandien įkvepiantis visus Europos mąstytojus, parašė, kad tik šiuolaikiniame mieste protas gali save suvokti, ir netgi pareiškė, kad gamta abstrakti, o konkretus tik protas. Tai Hėgelio požiūris ir sykiu išeities taškas milžiniškai proto avantiūrai, kuri baigiasi visa ko sunaikinimu. Didingame gamtos reginyje tie apsvaigė protai temato vien save. Tai jau visiškas apakimas.

Kam toliau aiškinti? Tie, kurie matė sugriautus Europos miestus, žino, apie ką kalbu. Jie – ryškus įvaizdis to sulysusio, puikybės išsekinto pasaulio, kur įsigalėjo monotoniška apokalipsė ir klajoja šmėklos, ieškančios prarastos draugystės su gamta ir žmonėmis. Didžioji Vakarų žmogaus drama – ta, kad tarp jo ir jo istorinio tapsmo jau nebeįsiterpia nei gamtos, nei draugystės jėgos. Nukirstomis šaknimis, išdžiūvusiomis rankomis jis darosi panašus į kartuves, kurios jam pažadėtos. Tačiau pasiekus tokią beprotybės kulminaciją, bent jau niekam nevalia trukdyti mums demaskuoti šito amžiaus apgavystę, kai jisai dedasi siekiąs proto viešpatijos, o iš tikrųjų ieško tik prarastų meilės motyvų. Tai puikiai žino mūsų rašytojai, kurie visi galiausiai pradeda ginti tą varganą meilės pakaitalą, vadinamą morale. Šių dienų žmonės, galimas daiktas, įstengia sutramdyti visus savo jausmus, ir čia slypi jų didybė. Tačiau bent jau vieno dalyko daugumas jų niekada nebesusigrąžins – meilės jėgos, kuri buvo iš jų pavogta. Štai kodėl jiems iš tikrųjų gėda. Menininkams irgi gėda, ir ne be reikalo, nes jie prie to prisidėjo. Bet tegu jie nors išmoksta prisipažinti, kad gėdijasi savęs, o ne savo amato.

Juk visa, kas teikia menui orumo, priešinasi tokiam pasauliui ir jį atmeta. Jau pačiu savo buvimo faktu meno kūrinys neigia ideologijos užkariavimus. Viena rytdienos istorijos prasmių yra prasidėjusi kova tarp užkariautojų ir menininkų. Tačiau ir vieni, ir kiti kelia sau tą patį tikslą. Politinis veiksmas ir kūryba – dvi to paties maišto prieš pasaulio netvarką pusės. Abiem atvejais pasauliui norima suteikti vienovės. Ilgą laiką menininko ir politiko novatoriaus tikslai buvo painiojami. Bonaparto siekis sutampa su Geothe‘s siekiu. Bonapartas paliko mums būgną licėjuose, o Geothe – Romėniškas elegijas. Tačiau nuo to laiko, kai įsikišo technika besiremiančios naudos ideologijos, nuo to laiko, kai po menko poslinkio revoliucionierius tapo užkariautoju, abi kryptys išsiskyrė. Mat užkariautojas, kairysis ar dešinysis, siekia ne vienovės, kuri yra priešingybių harmonija, o visuotinumo, kuris yra skirtumų sutriuškinimas. Menininkas įžiūri skirtumą ten, kur užkariautojas niveliuoja. Menininkas, gyvenantis ir kuriantis kūno ir aistros lygmenyje, žino, kad niekas nėra paprasta ir kad egzistuoja ir kitas žmogus. Užkariautojas nori, kad kitas neegzistuotų, jo pasaulis yra šeimininkų ir vergų pasaulis, būtent tas pasaulis, kuriame mes gyvename. Menininko pasaulis yra karštų ginčų ir supratimo pasaulis. Aš nežinau nė vieno didelio meno kūrinio, kuris būtų sukurtas tik iš neapykantos, tuo tarpu mums žinomos neapykantos imperijos. Tokiais laikais, kai užkariautojas, vedamas vien savo nuostatos logikos, tampa budeliu ir policininku, menininkas priverstas būti nepaklusniuoju. Šiuolaikinėje politinėje visuomenėje vienintelė nuosekli menininko nuostata yra besąlygiškas nepaklusnumas, antraip jam reikia išsižadėti meno. Net jeigu ir reikėtų, jis negali bendradarbiauti su tais, kurie kalba šiuolaikinių ideologijų kalba ar naudojasi jų priemonėmis.

Štai kodėl bergždžia ir juokinga reikalauti iš mūsų pasiteisinimo ir įsipareigojimų. Taip, mes įsipareigoję, nors ir prieš savo valią... ne kova daro mus menininkais, bet menas verčia būti kovotojais. Jau pačia funkcija meniškas yra laisvės liudytojas, ir tai pasiteisinimas, už kurį jam tenka brangiai mokėti. Jau pačia savo funkcija jis įtrauktas į sunkiausiai išpainiojamą istorijos tirštynę, tokią, kurioje dūsta žmogaus kūnas. Pasaulis toks, koks yra, ir nors mes juo nepatenkinti, bet esame jam įsipareigoję ir iš prigimties priešiški abstraktiems stabams, kurie šiandien jame triumfuoja, nesvarbu, ar jie tautiniai, ar idėjiniai. Mes įsipareigoję ne moralės ir dorybių vardan, kaip norima įtikinti, dar sykį apgaulingai. Mes nesame dorovingi. Ir matant antropometrišką mūsų reformatorių dorovės pasireiškimo formą, neverta to gailėtis. Iš meilės tam, kas žmoguje unikalu, mes visada atsisakysime veiklos, skatinamos to, kas prote varganiausia.

Bet juk šitai sykiu nusako ir mūsų solidarumą su visais. Būtent todėl, kad privalome ginti kiekvieno žmogaus teisę į vienatvę, jau niekad nebebūsime vieniši. Mes skubame, todėl galime darbuotis vieni. Tolstojus sugebėjo parašyti didžiausią visų literatūrų romaną apie karą, kuriame pats nekariavo... Anapus valstybių sienų, kartais patys to nežinodami, jie visi (menininkai) drauge pluša prie tūkstančio pavidalų bendro kūrinio, kuris stos prieš totalitarinį pradą. Taip, visi drauge, o su jais ir milijonai žmonių, kurie miestų šurmuly mėgina kelti nebylias savo sukurtas formas su jais net ir tie, kurių čionai nėra ir kurie, susiklosčius aplinkybėms, vieną gražią dieną prisijungs prie mūsų. Ir dar tie kiti, kurie tiki savo menu galį tarnauti totalitarinei ideologijai, tuo tarpu menas savo galia iš vidaus sprogdina propagandą jų kūriniuose, reikalauja vienovės, kuriai jie iš tiesų ir tarnauja, bei pasmerkia juos neišvengiamai brolybei su mumis, o sykiu ir nepasitikėjimui tų, kurie laikinai juos nusamdo.

Tikrieji menininkai nesideda politiniais nugalėtojais, nes nesugeba lengvai sutikti (o, man tai gerai žinoma!) su priešininko mirtimi! Jie stoja gyvybės, o ne mirties pusėn. Jie liudija kūno, o ne įstatymo naudai. Jų pašaukimas pasmerkė juos suprasti net tai, kas jiems priešiška. Tačiau tai nereiškia, kad jie nesugeba spręsti apie gėrį ir blogį. Gebėdami išgyventi kito žmogaus gyvenimą, jie gali net baisiausiuose nusikaltėliuose įžvelgti tai, kas visuomet pateisindavo žmogų, - skausmą. Štai kas amžinai trukdys mums paskelbti nelygstamą nuosprendį, vadinasi, ir patvirtinti nelygstamą bausmę. Mūsiškiams mirties nuosprendžių pasaulyje menininkai liudija už tai, kas žmoguje nesutinka mirti... Ateis diena, kai visi šitai pripažins ir gerbdami mūsų skirtumus geriausieji iš mūsų liausis draskę vieni kitus, kaip kad daro dabar. Jie pripažins, kad jų didžiausias pašaukimas iki galo ginti savo priešininkų teisę turėti kitą, nesutinkančią su jųjų, nuomonę. Jie paskelbs, jog geriau klysti nieko nenužudant ir leidžiant kitiems kalbėti, negu būti teisiems tyliuose lavonais nuklotuose laukuose. Jie pasistengs įrodyti, kad revoliucijos, jeigu ir gali būti vykdomos smurtu, tai išsilaikyti tegali dialogu. Ir tuomet jie supras, kad šitas ypatingas pašaukimas sukuria stulbinančią brolybę, - brolybę abejotinų kovų bei didybės, kuriai gresia pavojus, brolybę, kuri proto epochomis niekad nesiliovė kovojusi su istorijos abstrakcijomis, teigdama tai, kas pranoksta kiekvieną istoriją, tai yra kūną, nesvarbu, ar jis kenčia, ar yra laimingas. Visa šių dienų Europa pasikėlusi į puikybę, šaukia jiems, kad tas žygis juokingas ir bergždžias. Tačiau visi mes esame pasaulyje tam, kad įrodytume, jog yra priešingai.

 [Aktualijos II. 1948 – 1953 metų kronika.]

[Teisingumas ir neapykanta. Neapykantos vergovė.]

Žurnalistas (Ž): „Ar jums atrodo logiška gretinti du žodžius: neapykanta ir melas?“

Kamiu (K): „Neapykanta savaime yra melas. Ji instinktyviai užslopina didelę žmogaus dalį. Neigia tai, kas kiekviename žmoguje verta užuojautos. Vadinasi, ji iš esmės meluoja apie daiktų tvarką. Melas yra subtilesnis. Kartais meluojama be neapykantos, paprasčiausiai iš savimeilės. O kiekvienas žmogus, kuris nekenčia, tam tikra prasme bjaurisi savimi. Tad tarp melo ir neapykantos nėra loginio ryšio, tačiau yra beveik biologinis ryšys, siejantis neapykantą su melu... Kitos kaukės (neapykantos kaukė – melas) neapykanta užsidėti negali, ji negali apsieiti be šio ginklo. Negalima neapkęsti nemeluojant. Ir, priešingai, negalima kalbėti tiesos, kol neapykantos nepakeičia supratimas. 9/10 laikraščių šiuolaikiniame pasaulyje daugiau ar mažiau meluoja. Pasaulinei spaudai – su menkomis išimtimis – šiandien nepažįstama kita hierarchija...

... XX amžius, žinia, neišrado neapykantos. Tačiau jis ugdo ypatingą neapykantos rūšį, vadinamą šaltąją neapykantą, susijusią su matematika ir dideliais skaičiais. Skirtumas tarp Kūdikėlių žudymo ir mūsiškio sąskaitų suvedinėjimo – tik mąsto skirtumas. Ar jums žinoma, kad per dvidešimt penkerius metus, nuo 1922 iki 1947, 70 milijonų europiečių – vyrų, moterų ir vaikų – buvo išrauta iš savo aplinkos, ištremta, nužudyta? Štai kuo virto humanizmo žemė, kurią, nepaisant visų protestų, reikia ir toliau vadinti niekšiška Europa...

... Štai kodėl Dievo tarnai ir žmogaus mylėtojai išduoda Dievą ir žmogų nuo tos akimirkos, kai tik susitaiko su melu dėl priežasčių, kurias esant aukštesnes. Ne, joks didis dalykas niekad nebuvo sukurtas meluojant... Aristokratiškumas, pavyzdžiui, nėra kautis dvikovoje. Visų pirma tai – nemeluoti. Teisingumas savo ruožtu nereiškia atidaryti vienus kalėjimus tam, kad uždarytum kitus. Jis reiškia visų pirma nevadinti gyvenimo minimumu to, kas vargiai išmaitina šunų šeimą, nevadinti proletariato išlaisvinimu radikalaus visų pranašumų panaikinimo, - juos darbininkų klasė išsikovojo per šimtmetį. Laisvė nereiškia kalbėti kas pakliūva ir steigti skandalus mėgstančius laikraščius nei įvesti diktatūrą dėl būsimo išlaisvinimo. Laisvė visų pirma reiškia nemeluoti. Ten, plinta melas, prasideda arba įsiamžina tironija.  “

(...)

Ž: „Ar šiuolaikinėmis sąlygomis Kalėdos galėtų būti dingstis apmąstymams apie paliaubas?“

K: „Kam laukti Kalėdų? Mirtis ir atgimimas – kasdieniai dalykai. Kasdieniai dalykai yra ir neteisybė bei tikrasis maištas.“

[Aktualijos II. Kūryba ir laisvė. Ispanija ir kultūra.]

... Tikroji kultūra gyvuoja tiesa ir miršta nuo melo. Beje, ji vis dar gyvuoja, toli nuo UNESCO rūmų ir liftų, toli nuo Madrido kalėjimų, tremties keliuose. Ji vis dar turi savo bendriją, vienintelę, kurią aš pripažįstu, - bendriją kūrėjų ir laisvų žmonių, kurie, nepaisydami totalitaristų žiaurumų ir buržuazinių demokratijų bailumo, nepaisydami Prahos procesų ir Barselonos egzekucijų, pripažįsta visas tėvynes, tačiau tarnauja tik vienai – laisvei.

[Aktualijos II. Duona ir laisvė.]

... Laisvė – engiamųjų reikalas, ir tradicinių jos gynėjų visuomet atsirasdavo engiamose tautose. Feodalinėje Europoje laisvės fermentus išsaugojo komunos, 1789 metais ją trumpam įtvirtino miestelių ir miestų gyventojai, o nuo XIX amžiaus pradžios darbininkų judėjimai įsipareigojo saugoti dvigubą – laisvės ir teisingumo – garbę, ir jiems niekad neatėjo į galvą, kad tiedu dalykai galėtų būti nesuderinami... Taip, didysis XX amžiaus įvykis buvo tai, kad revoliucinis judėjimas atsisakė laisvės vertybių, laisvės socializmas, tolydžio traukdamasis, užleido vietą kaizeriniam ir militaristiniam socializmui. Nuo tos akimirkos pasaulyje išnyko viena iš vilčių, visi laisvi žmonės pradėjo jaustis vieniši.

Kai po Markso pradėjo sklisti ir stiprėti gandas, kad laisvė yra buržuazinis melas, tik vienas žodis šitoje formulėje atsidūrė ne savo vietoje, tačiau už tą sukeitimą vietomis mes vis dar mokame amžiaus konvulsijomis... Aišku, žmogus, prikaustytas prie darbo kiaurą dieną, o vakare susigrūdęs su šeimyna viename kambaryje, neturi tokios laisvės, kokią galėtų turėti. Tačiau dėl to reikia smerkti klasę, visuomenę ir tą vergovę, kurią ji perša, o ne pačią laisvę, be kurios negali apsieiti net vargingiausias iš mūsų... Nuo deramo ir sveiko nepasitikėjimo ta prostitucija, kurią buržuazinė visuomenė primetė laisvei, pereita prie nepasitikėjimo pačia laisve. Geriausiu atveju ji buvo nustumta į amžinybę suprašymu, kad nuo šiol būtų malonėta apie ją nebekalbėti. Buvo pareikšta, kad pirmiausia reikia siekti teisingumo, o dėl laisvės, tai pažiūrėsime vėliau, tarytum vergai galėtų kada nors tikėtis susilaukti teisingumo. Ir energingi intelektualai paskelbė darbo žmogui, kad jį dominanti tik duona, o ne laisvė, tarytum darbo žmogus nežinotų, kad jo duona priklauso ir nuo laisvės. Žinoma, ilgai gyvuojant buržuazinės visuomenės neteisingumui, pagunda pasiduoti tokiems kraštutinumams buvo didelė. Ir gal nė vienas iš mūsų veiksmais ar mintimis neatsispyrė šiai pagundai. Tačiau istorija žengė į priekį, ir tai, ką pamatėme, dabar verčia mus susimąstyti. Darbo žmonių įvykdyta revoliucija nugalėjo 1917 metais, ir būtent tuomet nušvito laisvės aušra, sužibo tikra ir pati didžiausia viltis, kurią šiam pasauliui teko patirti. Tačiau šita revoliucija, atsidūrusi apsupty, jaučianti grėsmę tiek iš vidaus, tiek iš išorės, apsiginklavo, apsirūpino policija. Paveldėjusi doktriną, kurioje, deja, į laisvę buvo žiūrima u įtarumu, revoliucija pamažu užduso, o policija tuo tarpu stiprėjo, ir didžiausia pasaulio viltis sukalkėjo į veiksmingiausią pasaulio diktatūrą. Melaginga buržuazinė visuomenės laisvė nuo to nenukentėjo, ji jaučiasi taip pat gerai. Ne buržuazinė, o 1917 metų laisvė buvo nužudyta Maskvos ir kituose teismo procesuose, revoliucijos įsteigtuose lageriuose... O buržuazinė laisvė tuo metu gali skleisti savo mistifikacijas. Procesai, revoliucinės visuomenės perversijos atleidžia ją nuo kaltės ir sykiu aprūpina argumentais.

Baigdamas noriu pasakyti, kad mūsų gyvenamą pasaulį charakterizuoja būtent šita ciniška dialektika, supriešinanti neteisybę su vergove, kurios viena kitą sustiprina... Šitose šlykščiose varžytinėse nesikeičia vienintelis dalykas – auka, ji visada ta pati, nuolatos prievartaujama arba pardavinėjama vienintelė vertybė – laisvė, ir tuomet pamatai, kad visur sykiu su laisve nuvertinamas ir teisingumas.

Kaip ištrūkti iš šito pragariško rato? Visiškai akivaizdu, kad tai galima padaryti tik tuojau pat grąžinant laisvei vertę tiek mumyse pačiuose, tiek ir aplinkui mus ir niekad neleidžiant jos paaukoti, netgi laikinai, arba atskirti nuo teisingumo, kurio mes reikalaujame. Nuo šiandien mums visiems turi galioti tik šitoks įstatymas: nedaryti jokių nuolaidų teisingumo srityje ir nieko neatsisakyti laisvės srityje. O konkrečiai – tos negausios mūsų dar turimos demokratinės laisvės nėra bereikšmės iliuzijos, kurias galėtume leisti pagrobti iš mūsų be protesto. Jos reprezentuoja kaip tik tai, kas mums liko iš didžiųjų revoliucinių iškovojimų per pastaruosius du amžius... Nėra idealios laisvės, kuri vieną gražią dieną bus duota mums vienu kartu, kaip gyvenimo pabaigoje duodama pensija. Yra laisvių, kurias dar reikia išsikovoti vieną po kitos, sunkiai, o tos, kurias jau turime, tėra etapai, žinoma, nepakankami, tačiau vis dėlto etapai konkretaus išsilaisvinimo kelyje...

... Laisvę renkiesi sykiu su teisingumu, ir, tiesą pasakius, mes jau nebegalime pasirinkti laisvės, nepasirinkdami ir teisingumo. Jeigu kas atima iš jūsų duoną, sykiu jūs netenkate ir laisvės. Bet jeigu kas pagrobia jūsų laisvę, būkit ramus, jūsų duonai irgi gresia pavojus, nes ji nebepriklauso nuo jūsų ir jūsų kovos, o tik nuo šeimininko užgaidų. Skurdas pasaulyje didėja priklausomai nuo to, kaip jame mažėja laisvė, ir atvirkščiai... Engiamieji nenori būti išlaisvinti tik nuo bado, jie nori būti išlaisvinti ir nuo šeimininkų...

[VASARA. Minotauras, arba sustojimas Orane.]

Nebėra dykumų. Nebėra salų. Bet jauti – jos reikalingos. Kad suprastum pasaulį, kartais reikia nuo jo nusigręžti; kad būtum naudingesnis žmonėms – kurį laiką nuo jų atsiriboti. Bet kur surasti tą vienatvę, būtiną atgauti jėgoms, tą ramų atokvėpį sutelkti protui ir išmatuoti drąsai? Lieka dideli miestai...

Aišku, būtent tokios tirštai apgyvendintos vienatvės ir atvykstama ieškoti į Europos miestus...

... Kad pabėgtum nuo poezijos ir susigrąžintum akmens ramybę, reikia kitokių dykumų, kitokių besielių ir beglobių vietovių. Oranas yra vienas iš jų.

[Gatvė]

... Tačiau Orano bulvaruose niekas nekelia būties problemos ir niekam nerūpi, kaip siekti tobulumo...

Tačiau šitos pernelyg tirštai apgyvendintos salos didžiai brangios tuo, kad jose apsinuogina širdis. Tyla dabar įmanoma tik triukšminguose miestuose. Descartes‘as rašė iš Amsterdamo senam Balzakui: „Aš kasdien vaikštinėsiu didžiulės minios sumaišty taip pat laisvai ir ramiai, kaip jūs savo alėjomis“

[Dykuma Orane]

... Visas miestas – sustingęs luitas. Žiūrint nuo Planterų pusės, peizažas, virtęs grynu mineralu, darosi nerealus dėl miestą supančių tankių uolų. Žmogus iš jo ištremtas. Toks beribis sunkus grožis atrodo atsiradęs iš kito pasaulio.

Jeigu dykumą galia apibūdinti kaip besielę vietovę, kur dangus yra vienintelis karalius, tai Oranas laukia savo pranašų. Šiurkščią Afrikos gamtą aplink visą miestą ir virš jo čia iš tikro puošia ugningi jos kerai. Ji suplėšo nelemtą ją dengiančią dekoraciją ir pašėlusiai klykauja tarp visų sienų ir virš visų stogų. Užlipus vienu  iš kelių į Santa-Cruzo šlaitą, pirmiausia pasirodo netvarkingai išmėtyti margaspalviai Orano kubai. Bet palypėjus aukštėliau, suraižytos uolos, supančios plokštikalnę, jau gula į jūrą it raudoni gyvuliai. Dar aukščiau – didžiuliai saulės ir vėjo sūkuriai siaučia, vėdina ir raizgo netvarkingą miestą, iškritusį į visas keturias uolėto peizažo puses. Čia susiduria žmogaus anarchija ir visuomet vienodas jūros pastovumas. To gana, kad kelią į kalno šlaitą užlietų stulbinantis gyvenimo kvapas.

Dykuma turi kažką nenumaldoma. Minerališkas Orano dangus, jo gatvės medžiai, aptraukti dulkių glaistų, - viskas padeda kurti šitą tirštą beaistrę erdvę, kur širdis ir protas visad susitelkę savy ir vieninteliame savo objekte – žmoguje. Čia aš kalbu apie nepatogias priebėgas. Apie Florenciją ir Atėnus rašomos knygos. Šitie miestai suformavo tiek Europos protų, jog jiems tiesiog privalu turėti kokią nors prasmę. Juose yra kuo sugraudinti ar pradžiuginti dvasią. Jie numalšina savotišką prisiminimais mintančios sielos alkį. Bet kaip susigraudinti mieste, kur niekas nemasina dvasios, kur net bjaurumas yra bevardis, kur praeitis pavirsta į nieką? Tuštuma, nuobodulys, abejingas dangus – kokių pagundų esama šituose kraštuose? Greičiausiai vienatvė ir, galimas daiktas, žmogus. Tam tikrai žmonių padermei žmogus visur, kur jis gražus, atstoja karčią tėvynę. Oranas yra vienas iš tūkstančių jos sostinių.

[Paminklai]

... Visa, kas laikina, trokšta tverti ilgai. Tad pripažinkim. Kad viskas nori tverti ilgai...

Be abejo, akmens sunaikinti neįmanoma. Jis tik perkeliamas į kitą vietą. Kad ir kaip ten būtų, jis tvers ilgiau nei žmonės, kurie juo naudojasi. Kol kas jis remia jų ryžtą dirbti. Netgi šitai tikriausiai yra beprasmiška. Tačiau keisti daiktų vietas – žmonių darbas ir reikia pasirinkti: daryti šitai arba nieko nedaryti. Oraniečiai, matyt, pasirinko. Metų metus jie dar pils akmenis į krūvas palei krantą šitoje abejingoje įlankoje. Po šimto metų, tai yra rytoj, vėl reikės viską pradėti iš naujo. Bet šiandien šitos uolų sankaupos liudija už žmones, zujančius tarp jų su dulkių ir prakaito kauke. Tikrieji Orano paminklai tebėra jo akmenys.

[Ariadnės akmuo]

Man regis, oraniečiai panašūs į tą Flaubert‘o draugą, kuris, prieš mirtį paskutinį kartą pažvelgęs į šitą niekuo nepakeičiamą žemę, sušuko: „Uždarykit langą, tai pernelyg gražu“. Jie uždarė langą, apsitvėrė mūru, išvarė iš to peizažo piktąsias dvasias. Bet Le Poitevinas mirė, o po jo mirties dienos ir toliau bėgo viena paskui kitą. Taip ir už geltonų Orano sienų jūra ir žemė tęsia savo abejingą dialogą. Šitas pasaulio tvarumas visuomet gaubia žmogų prieštaringais kerais. Jis stumia jį į neviltį ir kelia džiaugsmą. Pasaulis nuolatos kartoja vieną vienintelį dalyką, jis domina, paskui pradeda varginti. Bet galiausiai pranoksta žmogų savo atkaklumu. Jis visuomet teisus.

Jau ties pačiais Orano vartais gamta prabyla garsiau. Kanastelio pusėje ž didžiuliai pūdymai, apaugę kvepiančiais brūzgynais. Saulė ir vėjas ten kalba tik apie vienatvę....

... Šituose Orano kraštų pliažuose visi vasaros rytai atrodo tartum pirmas pasaulio rytas. Visos sutemos atrodo tartum paskutinės, tartum iškilminga agonija, paskelbta saulėlydžiui paskutinės šviesos, sutirštinančios visas spalvas...

... Dėl tokios begalinės vienatvės ir didybės šitos vietos nepamirštamos... Prisiminęs šiuos džiaugsmus, aš jų nesigailiu, vadinasi, pripažįstu, kad jie buvo tikri. Po šitiek metų jie dar gyvi mano širdyje, taip retai saugančioje ištikimybę. Ir aš žinau, jog šiandien ant tos apleistos kopos, jeigu tik užsimanysiu ten nueiti, tas pats dangus ir vėl išlies savo atodūsių bei žvaigždžių naštą. Čia ir yra ta nekaltybės žemė.

Bet nekaltybei riekia smėlio ir akmens. O žmogus nebemoka tarp jų gyventi. Bent jau taip reikia manyti, jeigu jis pasitraukė į šitą savotišką miestą, kuriame snaudžia nuobodulys. Ir vis dėlto būtent šita akistata teikia Oranui vertės. Nuobodulio sostinė, apsiausta nekaltybės ir grožio, o ją apgulusioje kariuomenėje tiek kareivių, kiek čia akmenų. Mieste būna valandų, kai apima tokia pagunda pereiti į priešo pusę! Tokia pagunda tapti tais akmenimis, ištirpti toje degančioje ramioje erdvėje, metančioje iššūkį istorijai ir sumaiščiai!... kiekvienas žmogus turi tokį giliai slypintį instinktą, kuris nėra nei griovimo, nei kūrybos insinktas. Svarbu tik būti į nieką nepanašiam. Įkaitusių Orano sienų šešėlyje, ant dulkino asfalto kartais pasigirsta toks kvietimas. Rodos, jam paklūstantys kurį laiką nesijaučia ko nors netekę... Štai tos dykumos, kur mintys atsigaus, kai vakaras uždės savo vėsią ranką ant plazdančios širdies... Taip, pakluskime ir akmeniui, kai šito reikia. Jis irgi geba perteikti mums tą paslaptį ir jausmų audrą, kuriuos norime matyti žmonių veiduose... Paslaptis iš veidų dingsta, ir mes vėl pasineriame į kylančius geismus. Jeigu akmuo negali duoti mums daugiau negu žmogaus širdis, tai gali duotu bent tiek pat.

„Nebūti niekuo!“ Tūkstantmečiais šitas galingas šauksmas kėlė milijonus žmonių į maištą prieš geismą ir prieš skausmą. To maišto aidai slopinami atklydo net čionai, per amžius ir vandenynus, - prie šios seniausios pasaulio jūros. Jis vis dar dusliai trankosi į tankiai susigrūdusias Orano uolas. Šitoj šaly visi, patys to nežinodami, klauso to patarimo. Žinoma, beveik bergždžiai. Nebūtis pasiekiama tiek, kiek ir absoliutas. Bet kadangi mes kaip tikras malones gaunam amžinų ženklų, kuriuos mums siunčia rožės ar žmogaus kančia, tai neatmeskime ir tų retų kvietimų užmigti, kuriais mus apdalija žemė. Ir vieni, ir kiti turi vienodai tiesos.

... Jos (pakrantės) priima ką pakliūva -  vienuolį, pareigūną, ar užkariautoją, nė nežiūrėdamos į jį... Didžiam darbui, didžiam kūriniui, vyriškai meditacijai kitados reikėjo smėlynų arba vienuolyno vienatvės. Ten karingai budėdavo protas. Kur dabar rasi geresnes budynes, jei ne tuščiame didžiuliame mieste, ilgam apsuptame bedvasio grožio...

[Migdolmedžiai]

„Ar žinote, - pasakė Napoleonas Fontanesui, - kuo aš labiausiai pasaulyje žaviuosi? Tuo, kad jėga bejėgė ką nors sukurti. Pasaulyje tėra dvi galybės: kardas ir dvasia. Ilgainiui dvasia visada nugali kardą“.

... Bet tai, kas prieš šimtą metų buvo teisybė kalbant apie kardą, šiandien jau neteisybė, kalbant apie tanką ([Blogerio komentaras: drįsčiau su Kamiu šioj vietoj nesutikti. Istorijoje gausu pavyzdžių, prieštaraujančių šiai Kamiu nuostatai būtent apie kardo ir tanko leitmotyvus]). Užkariautojai padarė pažangą, ir niauri bedvasių vietų tyla metų metams įsigalėjo sudraskytoje Europoje... šiandieną reikalai pasikeitė, dailininkas ir vienuolis – abu mobilizuoti: mes solidarizuojamės su šiuo pasauliu. Dvasia prarado tą karališką savivoką, kurią jai buvo pripažinęs užkariautojas, dabar ji alina save prakeikdama jėgą, nes nemoka jos pažaboti.

... Išvada – reikia su tuo susitaikyti. Vadinasi, pakanka žinoti, ko mes norime. O norime niekados nebesilenkti prieš kardą, niekados nepripažinti jėgos, nepavaldžios dvasiai.

Aišku, tai darbas, kurio nei galo, nei krašto nematyti. Bet mes čia tam ir esame, kad tęstume tą darbą. Aš nepakankamai tikiu protu, kad pasikliaučiau pažanga ar kokia Istorijos filosofija. Bet vis dėlto manau, jog žmonės kuo toliau, tuo labiau įsisąmonina savo likimą. Mes nepranokome savo egzistencijos, tačiau geriau ją suvokiame.  Žinome, jog mus drasko prieštaravimai, bet taip pat žinome, jog turime jiems priešintis ir daryti viską, kas reikalinga, kad jų būtų mažiau. Mūsų žmogiškoji užduotis – rasti tas kelias formules, kurios numalšintų begalinį laisvų sielų nerimą...

Tad žinome, ko norime, tvirtai laikysimės dvasios, net jeigu jėga, tikėdamasi mus sugundyti, apsimeta kokia idėja ar gerove.

... kartais, kai šitoje dar neišbridusioje iš vargų Europoje gyvenimo našta pasidaro pernelyg sunki, aš atsigręžiu į tuos žėrinčius kraštus, kur tiek jėgų dar nelytėta... Kai apie juos mąstau, suprantu, jog norint išgelbėti dvasią, reikia nepaisyti graudulingų jos ypatumų, o didinti jos jėgą ir kerus. Mūsų pasaulis apnuodytas nelaimėmis ir, atrodo, jam patinka tokiam būti. Jis visiškai pasidavė tam blogiui, kurį Nyčė pavadino sunkumo dvasia. Nepadėkime jam. Nėra ko verkšlenti dėl dvasios, reikia dirbti jos labui...

[Prometėjas pragare]

Ką reiškia Prometėjas šių dienų žmogui? Tikriausiai galima būtų pasakyti, kad šitas maištininkas, sukilęs prieš dievus, yra šiuolaikinio žmogaus modelis ir tas protestas, prasidėjęs prieš tūkstantmečius Skitijos dykumose, baigiasi šiandien neregėtais istorijos traukuliais. Bet sykiu kažkas mums sako, kad šitas persekiojamasis tebėra persekiojamas ir tarp mūsų ir kad mes vis dar kurti šauksmui kilti į didįjį žmonijos maištą, kuriam jis duoda vienišą signalą.

Mūsų dienų žmogus tikrai yra iš tų, kurie kenčia milžiniškais būriais ankštame šios žemės paviršiuje, tai žmogus, iš kurio atimta ugnis ir maistas, laisvė jam tik prabanga, kurios galima palūkėti; šitam žmogui tėra svarbu dar bent kiek pakentėti, tėra svarbu, kad laisvės ir paskutinių jos liudytojų dar bent kiek sumažėtų. O Prometėjas yra tas herojus, kuris taip mylėjo žmones, kad dovanojo jiems išsyk ugnį ir laisvę, amatus ir menus. Šiandien žmonijai reikia tik amatų, ir tik jie jai rūpi. Ji maištauja, pasitelkusi savo mechanizmus, o meną ir tai, ką jis teigia, laiko kliūtimi ir vergystės ženklu. Prometėjas, priešingai, neatskiria mechanizmo nuo meno. Jis įsitikinęs, kad kūnus ir sielas galima išlaisvinti vienu metu. O mūsų dienų žmogus mano, kad reikia pirmiau išlaisvinti kūną, net jeigu dvasia turėtų laikinai numirti. Bet ar gali dvasia numirti laikinai? Teisybę sakant, jeigu Prometėjas grįžtų, nūdienos žmonės pasielgtų kaip anų laikų dievai; jie prikaltų jį prie uolos dėl to paties humanizmo, kurio jis ir yra pirmasis simbolis. Tuomet nugalėtąjį įžeidinėtų tie patys priešiški balsai, kurie aidi ant Eschilo tragedijos slenksčio: Jėgos ir Smurto balsai.

Gal aš nuolaidžiauju šykštiems laikams, plikiems medžiams, pasaulio žiemai? Bet juk šis šviesos ilgesys mane ir pateisina: jis byloja man apie kitą pasaulį, apie tikrąją mano tėvynę. Ar dar yra žmonių, kuriems ji ką nors reiškia?..

... Ir vis dėlto nūdienos žmogus pasirinko istoriją, jis negalėjo ir neprivalėjo nuo jos nusigręžti. Tačiau užuot privertęs ją tarnauti sau, kasdien vis labiau sutinka būti jos vergu. Čia jis ir išduoda Prometėją, tą „drąsių minčių ir lengvos širdies“ sūnų. Čia jis ir sugrįžta į tą žmonių skurdą, nuo kurio Prometėjas norėjo išgelbėti. „Jie žiūrėjo nematydami, jie klausėsi negirdėdami, panašūs į sapnų pavidalus...“

(...) galima įsivaizduoti, kaip Prometėjas atsakytų į šitą amžiaus klausimą. Iš teisybės, jis jau atsakė: „Aš pažadu jums, kad viskas pasikeis į gera, o mirtingieji, jeigu būsite pakankamai sumanūs, pakankamai dori, pakankamai stiprūs padaryti tai savo rankomis“... „O Teisingume, o mano tėve, - sušunka Prometėjas, - ar matai, kokioms kančioms esu pasmerktas?“ Bet Hermis šaiposi iš didvyrio: „Stebiuosi, kaip būdamas pranašas tu nenumatei šitų kankinimų“. – „Aš viską žinojau“, - atsako maištininkas. Žmonės, apie kuriuos kalbu, taip pat yra teisingumo sūnūs. Jie irgi kenčia dėl bendrų nelaimių, žinodami, iš kur jos kyla. Jie aiškiai suvokia, kad nėra aklo teisingumo, kad istorija – neregė, tad reikia atmestinos teisingumą ir, kiek įmanoma, pakeisti jį proto pagimdytu teisingumu. Būtent čia Prometėjas vėl sugrįžta į mūsų amžių.

Mitai neturi nuosavo gyvenimo. Jie laukia, kad mes juos įkūnytume. Ir vos tik nors vienas žmogus atsiliepia į jų kvietimą, jie iškart pasiūlo9 mums nelytėtus savo syvus. Mums reikia juos saugoti ir žiūrėti, kad jų miegas nevirstų mirtimi, kad būtų įmanoma prisikelti iš numirusiųjų... Prometėjo mitas yra vienas iš tų, kurie mums primins, kad bet koks žmogaus suluošinimas gali būti tik laikinas ir kad žmogui išvis nepagelbėsi, jeigu nepagelbėsi jam visam... Judžiausiose istorijos gelmėse Prometėjo žmonės, dirbdami savo sunkų darbą, išsaugos gebėjimą žvelgti į žemę ir į tą nenuilstančią žolę. Grandinėmis sukaustytas didvyris, dievų trankomas žaibais ir griausmais, išlaiko ramų tikėjimą žmogumi. Todėl jis yra tvirtesnis už savo uolą ir kantresnis už savo erelį. Tas kantrus atkaklumas mums kur kas prasmingesnis už maištą prieš dievus. Ir nuostabi ta valia nieko neatskirti ir neatmesti, kuri visuomet sutaikydavo ir vėl sutaikys kenčiančią žmogaus širdį su pasaulio pavasariu.

[Mįslė]

... Joks žmogus negali pasakyti, kas jis yra. Bet kartais gali pasakyti, kas ji nėra... Aš nežinau, ko ieškau, įvardiju tai atsargiai, neigiu save, kartojuosi, žengiu į priekį ir traukiuosi atgal.[...]

Dažniausiai rašytojas rašo tam, kad būtų skaitomas (žavėkimės tais, kurie tvirtina atvirkščiai, bet netikėkime jais). Tačiau mūsų visuomenėje jis kaskart vis dažniau rašo tam, kad būtų pripažintas visiems laikams, o tai reiškia, kad jis nebus skaitomas. Tikra teisybė, jog nuo tos akimirkos, kai apie jį prisikaupia medžiagos įspūdingam straipsniui didžiatiražėje mūsų spaudoje, jis įgyja visas galimybes tapti žinomas daugeliui žmonių, kurie niekada jo neskaitys, nes jiems pakaks žinoti jo vardą ir skaityti tai, kas apie jį rašoma. Nuo tada jis taps žinomas (ir užmirštas) ne todėl, kad yra toks, koks yra, o todėl, kad tokį jį pavaizdavo koks nors nuolat skubantis žurnalistas...

... Pakaks pasakyti, jog menininkas privalo geranoriškai susitaikyti su mintimi, kad jo atvaizdas, kurio jis nesijaučia vertas, bus valkiojamas dantistų bei kirpėjų laukiamuosiuose. [...]

... Mintis, jog kiekvienas rašytojas būtinai rašo apie save ir piešia knygose savo portretą, - viena iš naivybių, kurias paveldėjom iš romantizmo. Priešingai, menininkas neretai pirmiausia domisi kitais žmonėmis, savo epocha arba visiems žinomais mitais. Net jeigu jam pasitaiko išeiti į sceną, jis tik išimtinais atvejais kalba apie tai, kas esąs iš tikrųjų. Žmogaus kūriniai dažnai atspindi jo ilgesio arba pagundų istoriją ir beveik niekada nepasakoja jo paties istorijos, ypač tuomet, kai pretenduoja į autobiografinius.

Joks žmogus niekad nėra išdrįsęs nupiešti savęs tokio, koks yra.

Aš, priešingai, norėčiau, kiek įmanoma, būti objektyvus rašytojas. Objektyviu vadinu tokį autorių, kuris renkasi siužetus, niekad netapdamas jų objektu. Bet šių laikų šėlas painioti rašytoją su jo siužetu nesugeba pripažinti autoriui tos santykinės laisvės...

... Kaipgi galėtum apsiriboti mintimi, kad niekas neturi prasmės ir reikia viskuo nusivilti? Nesigilinant į esmę, galime pastebėti bent jau viena: nesant absoliutaus materializmo (jau vien norint sukurti tą žodį, reikia pasakyti, jog pasaulyje esama kažko daugiau, ne tik materijos), nėra ir totalinio nihilizmo. Tą pačią akimirką, kai pasakoma, kad viskas yra beprasmiška, jau išreiškiamas kažkas, kas turi prasmę. Nepripažinti pasauliui jokios prasmės – tolygu panaikinti bet kokią vertinančią nuomonę. Tačiau gyventi ir, pavyzdžiui, maitintis jau savaime reiškia turėti vertinančią nuomonę. Priešindamasis mirčiai, tą pačią akimirką pasirenki gyvenimą ir tuo pripažįsti gyvenimo vertę, bent jau santykinę. Galiausiai ką reiškia nevilties literatūra? Neviltis yra tyli. Pati tyla, beje, turi prasmę, jeigu kalba akys. Tikroji neviltis yra agonija, kapas arba bedugnė. Vos prabilęs, pradėjęs protauti ir ypač rašyti, brolis iškart mums ištiesia ranką, medis susilaukia pateisinimo, meilė užgimsta. Nevilties literatūra yra terminologinis prieštaravimas.

Žinoma, man nebūdingas tam tikras optimizmas. Drauge su visais savo amžiaus žmonėmis aš augau aidint Pirmojo pasaulinio karo būgnams, ir nuo to laiko mūsų istorija buvo žudynės, neteisybė arba smurtas. Bet juk tikrajam pesimizmui būdinga perdėti žiaurumą ir niekšybę. Aš savo ruožtu niekad nesilioviau kovojęs su šia negarbe ir nekenčiu tiktai žiauruolių. Pačiose mūsų nihilizmo gelmėse aš tik ieškojau pagrindo jam įveikti. Ir, beje, ne todėl, kad būčiau dorybingas ar pasižymėčiau retu sielos kilnumu, o todėl, kad instinktyviai esu ištikimas šviesai, kurioje gimiau ir kurioje jau prieš tūkstantmečius žmonės išmoko sveikinti gyvenimą netgi kentėdami. Eschilas dažnai aukština neviltį, bet vis dėlto skleidžia spindulius ir šildo. Jo pasaulio centre randame ne skurdžią beprasmybę, o mįslę, kitaip tariant, prasmę, kurią sunku iššifruoti, nes ji akina. Be to, nevertiems, tačiau atkakliai ištikimiems Graikijos sūnums, dar gyvuojantiems šiame išsekusiame amžiuje, išdeginta mūsų istorijos žaizda gali atrodyti nepakeliama, bet galiausiai jie ją ištveria, nes nori suprasti. Kad ir kokia niūri mano kūryba, jos gelmėje spindi negęstanti saulė...

... Tikriausiai kiekvienas menininkas ieško savo tiesos. Jeigu jis didis, kiekvienas kūrinys kaskart priartina jį prie tos tiesos ar bent jau gravituoja arčiau centro su užslėpta saule, kur viskas vieną gražią dieną turi sudegti. Jeigu jis vidutinybė, kiekvienas kūrinys nutolina jį nuo tiesos, ir tuomet tas centras – visur, o šviesa susiskaido. Tačiau šiame atkakliame ieškojime menininkui gali padėti tik tie, kurie jį myli, ir tie, kurie mylėdami ar patys kurdami suranda savo aistroje visų aistrų matą ir tuomet geba vertinti...

[Sugrįžimas į Tipazą]

... šitame gruodžio Alžyre, kuris buvo man vasarų miestas. Bėgau nuo Europos nakties, nuo veidų žiemos. Bet šitame vasarų mieste juokas dingo, ir jis siūlė man tik apvalias blizgančias nugaras. Vakarais akinamai apšviestose kavinėse, kur ieškodavau prieglaudos, savo amžių skaitydavau veiduose, kuriuos atpažindavau, bet neįstengdavau prisiminti vardų. Žinojau tik, kad štai šitie buvo jauni drauge su manim, o dabar tokie nėra...

... dienos grožio liko vien prisiminimas. O šitoje purvu pažliugusioje Tipazoje blėso net ir prisiminimas.  Grožis, pilnatvė, jaunystė! Gaisrų pašvaistėje Pasaulis ūmai parodė savo raukšles ir žaizdas, senas ir naujas. Jis paseno akimoju, ir mes drauge su juo. Aš puikiai žinojau, jog polėkis, kurio ieškoti čia atėjau, pagauna tiktai tą, kuris nežino, kad bus pagautas. Nėra meilės be žiupsnelio nekaltumo. Kur liko nekaltumas? Imperijos žlugo, tautos ir žmonės graužė vieni kitiems gerkles: mūsų burna buvo suteršta. Iš pradžių nekalti patys to nenorėdami: paslaptis augo kartu su mūsų žinojimu...

... Kai vienąsyk patyrei laimę stipriai mylėti, gyvenimas prabėga vėl ieškant šito karščio ir šitos šviesos... Ateina diena, kai žmogus sustabarėja, ir niekas jo nebestebina, viskas jau žinoma, gyvenimas slenka viską iš naujo kartojant. Tai tremties, išsekusios gyvybės, mirusių sielų metas. Kad vėl atgimtum, reikia malonės, savimaršos arba tėvynės. Kartais rytais ties gatvės kampu švelni rasa suvilgo širdį, paskui išgaruoja. Tačiau gaiva dar lieka, ir kaip tik jos visuomet trokšta širdis...

[...] jeigu nebuvai mylimas, - tai tik nesėkmė, jeigu nemylėjai, - tai jau nelaimė. Visi mes šiandien mirštame nuo tos nelaimės. Kraujas, neapykanta nuskurdina net pačią širdį; kai ilgai reikalauji teisingumo, išsenka meilė, kuri jį pagimdė. Meilė neįmanoma klyksmuose, tarp kurių mes gyvename, o teisingumo nepakanka... O kad nesurambėtų teisingumas... reikia išsaugoti savy nepaliestą gaivumą, džiaugsmo šaltinį, mylėti dieną, nepaklūstančią neteisingumui, ir sugrįžti į mūšį su ta užkariauta šviesa. Čia aš vėl suradau senovės grožį, jauną dangų ir matavau savo sėkmę, pagaliau suvokdamas, kad net aršiausiais mūsų beprotybės metais niekad nebuvau pamiršęs šito dangaus... Viduržiemy pagaliau supratau, kad manyje buvo nenugalima vasara...

... Kartais tą valandą, kai neužtęsusiame danguje pateka Aušrinė, šviesai lyjant plonomis gijomis, manydavau žinąs paslaptį. Aš iš tikrųjų ją žinojau. Gal ir dabar žinau. Bet juk niekas nenori šitos paslapties, tikriausiai aš ir pats jos nenoriu...  Aš iš tikrųjų užmiršau ir nuo tada esu veiklus ir kurčias. Bet galgi vieną gražią dieną, kai būsime pasirengę mirti nuo išsekimo ir nežinojimo, man pavyks... nuėjus išsitiesti slėnyje po ta pačia šviesa ir paskutinį kartą sužinoti tai, ką žinau.

[Jūra iš arti. Borto dienoraštis.]

... Va šitaip aš, nieko neturintis, padovanojęs visą savo turtą, stovyklautojas visuose savo namuose, vis dėlto būnu visko pertekęs, kai to geidžiu, - aš tolydžio keliu inkarą, neviltis manęs nepažįsta. Nusivylėlis neturi tėvynės, ir aš žinau, kad jūra buvo prieš mane ir liks, kai manęs nebebus, - aš pasirengęs beprotybei. Tie, kurie myli vienas kitą ir yra išskirti, gali gyventi neišbrisdami iš skausmo, bet tai toli gražu ne neviltis: jie žino, kad meilė egzistuoja. Štai kodėl aš kenčiu be ašarų nuo tos tremties. Aš vis dar laukiu...

[...] Vieni su horizontu. Bangos plūsta iš nematomų Rytų, viena paskui kitą, kantriai; jos atvilnija iki pat mūsų ir kantriai, viena paskui kitą nuvilnija į nežinomus Vakarus. Nepaliaujamas judėjimas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos... lieka tyla ir pirmykščių vandenų nerimas...

... Mes plaukiame per tokias plačias erdves, jog, rodos, niekad nepriplauksime galo. Saulė ir mėnulis pakaitom teka ir leidžiasi, šviesa ir tamsa tolydžio keičiasi vietomis. O dienos jūroje panašios viena į kitą nelyginant laimė...

(...) Po vidurdienio prasilenkiame su keleiviniu laivu, grįžtančiu į krantą. Pasisveikinimas sirenomis, triskart suklikusiomis lyg koks priešistorinis gyvūnas, ženklai, kuriuos pasimetę keleiviai, įaudrinti susitikimo jūroje, siunčia vieni kitiems, pamažu didėjantis nuotolis tarp dviejų laivų, galiausiai išsiskyrimas nieko gero nelinkinčiuose vandenyse, - nuo viso šito širdis gaužiasi. Kas, branginantis jūrą ir vienatvę, ištvers nepamilęs tų užsispyrusių pamišėlių, prikaustytų prie denio, nusviestų į milžiniškų vandenynų keteras, beieškančių jūroje nuklydusių salų.

[...] Be erdvės nebūna nei nekaltumo, nei laisvės! Kalėjimas negalinčiam kvėpuoti tolygus mirčiai arba beprotybei, ką jame veikti, jeigu nežudyti ir ne prievartauti?

Taip, esti naktų, kurių švelnumas begalinis, ir gali numirti, suvokęs, kad jos sugrįš į žemę ir jūrą, kai mūsų nebebus. O didžioji jūra, visąlaik vagojama ir visąlaik skaisti, mano nakties ekstaze! Ji nuskalauja ir pasotina mus savo bergždžiose raukšlėse, ji mus išlaisvina ir padeda išsilaikyti. Kiekvienoje bangoje – pažadas, ir visuomet tas pats. Ką sako banga? Jeigu man reikėtų mirti apsuptam šaltų kalnų, visų užmirštam, atstumtam saviškių, įsekusiam, tai jūra galiausiai užlietų mano celę, padėtų iškilti virš savęs paties ir numirti be neapykantos.             

(...) Erdvė ir tyla užgula širdį vienodu svoriu. Netikėta meilė, tikra kūryba, ryžtingas poelgis, viską pakeičianti mirtis tam tikromis akimirkomis pažadina štai šitokį nepakeliamą nerimą, kuriam atsispirti nėra galios. Nuostabus būties nerimas, saldus artumas pavojaus, kurio nesugebam įvardinti, vadinasi, gyventi – reiškia veržtis į pražūtį? Ir vėl mes be atvangos veržiamės į pražūtį.

Aš visuomet jaučiuosi gyvenąs atviroje jūroje su karališkos laimės grėsme širdyje.

[Kalbos, pasakytos Švedijoje.1957/12/10]

... Asmeniškai aš negaliu gyventi be meno. Tačiau niekad nesu iškėlęs to meno aukščiau už viską. Priešingai, jis man būtinas  kaip tik todėl, kad nuo nieko nenusišalina ir leidžia gyventi tokiam, koks esu, kaip gyvena visi. Menas, man regis, nėra atsiskyrėliškas džiaugsmas... Ir tas, kuris neretai pasirenka menininko likimą todėl, kad jaučiasi esąs kitoks, netrukus suvokia, jog galės puoselėti savo meną ir savo skirtumus, tik pripažinęs savo panašumą su kitais. Šitaip ir formuojasi menininkas – nuolatos eidamas prie kitų ir vėl grįždamas prie savęs, pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendruomenės, iš kurios negali ištrūkti.

[...] Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį. Manoji vis dėlto žino, kad jo nepertvarkys. Tačiau jos užduotis, ko gero, didesnė – neleisti, kad pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje pinasi žlugusios revoliucijos, beprotiškos technikos, mirę dievai ir bekraujės ideologijos..., kurioje protas puolė taip žemai, jog tapo neapykantos ir priespaudos tarnu...

[Paskaita, kaityta 1957/12/14]

... Jau beveik šimtmetį gyvename visuomenėje, kurią valdo ne pinigai (sidabras ar auksas gali kelti kūniškas aistras), o tik abstraktūs pinigų simboliai... Visuomenė, grindžiama ženklais, - iš esmės dirbtinė visuomenė, kurioje kūniškoji žmogaus tiesa būna mistifikuota. Tad nenuostabu, kad ta visuomenė pasirinko formalių principų moralė ir sukūrė iš jos savo religiją, o žodžius „laisvė“ ir „lygybė“ rašo šalimais ant savo kalėjimų ir finansinių šventyklų. Tačiau negalima spekuliuoti žodžiais nebaudžiamai. Šiandien labiausiai apjuodinta vertybė, be jokios abejonės, yra laisvė. Blaivūs protai... tvirtina, skelbdami doktriną, kad laisvė tėra kliūtis pažangos kely. Tačiau tokios ceremoningos kvailystės galėjo būti skleidžiamos tiktai todėl, kad visą šimtmetį prekijų visuomenė išimtinai ir vienašališkai naudojosi laisve, laikydama ją veikiau teise, o ne pareiga, ir nesibaimino teorinę laisvę paversti faktine priespauda, kai tik galėjo tai padaryti...

... Menas menui, vienišo menininko pramoga ir yra tas dirbtinis netikros ir abstrakčios visuomenės menas. Jo logiška baigtis – saloninis arba grynai formalus menas, mintantis pramanais bei abstrakcijomis ir galų gale sunaikinantis bet kokią tikrovę... Didžiausia šlovė šiandien – būti mėgstamam arba nekenčiamam, taip ir likus neskaitytam. Kiekvienas menininkas, kuriam maga susilaukti šlovės mūsų visuomenėje, turi žinoti, kad šlovinamas bus ne jis, o kažkas kitas, prisidengęs jo vardu, ir kad tas kitas galiausiai išsprūs iš jo kontrolės ir, galimas daiktas, vieną gražią dieną nužudys jame tikrąjį menininką.

[...] Nūdienos intelektualas, siekdamas didybės, nesiliauja stabarėjęs. Tačiau atmesdamas viską, net ir savo meno tradicijas nūdienos menininkas puoselėja iliuziją, neva jis kuria pagal savo taisykles, ir galiausiai įtiki esąs Dievas. O drauge įtiki pats galįs susikurti savo tikrovę. Bet nusišalinęs nuo visuomenės, jis galės kurti tik formalius ir abstrakčius kūrinius, kurie jaudins kaip patyrimas, tačiau neturės vaisingų galimybių, kokias turi tikrasis menas, kurio pašaukimas – jungti draugėn.

... Priešingai paplitusiam prietarui, kaip tik menininkas ir neturi teisės į vienatvę. Menas negali būti monologas. Vienišas ir nežinomas menininkas, kreipdamasis į būsimas kartas, tik dar sykį patvirtina savo pašaukimą. Įsitikinęs, kad su kurčiais ar savo reikaluose paskendusiais amžininkais dialogas neįmanomas, jis šaukiasi platesnio dialogo su kartomis.

Tačiau norint kalbėti apie visus ir visiems, reikia kalbėti apie tai, ką visi žino, ir apie mums viešiems bendrą tikrovę. Jūra, lietūs, reikme, geismas, grumtynės su mirtimi – štai kas mus visus jungia. Mes panašūs vieni į kitus tuo, ką kartu matome, tuo, ką kartu kenčiame. Svajonės kiekvieno skirtingos, p pasaulio tikrovė – bendra mūsų tėvynė. Tad realizmo siekis yra teisėtas, nes glaudžiai susijęs su kūrybos polėkiais.

... Vienintelis meniškas realistas būtų Dievas, jeigu jis yra. Kiti menininkai priversti būti neištikimi tikrovei... Meno menui melas dėdavosi nieko nežinąs apie blogį ir taip likdavo už jį atsakingas...

[...]

Tad kas gi yra menas?.. Viena vertus, norima, kad genijus būtų nuostabus ir vienišas, kita vertus, iš jo griežtai reikalaujama, kad būtų panašus į visus. Deja! Tikrovė sudėtingesnė. Ir Balzakas perteikė ją viena fraze: „Genijus panašus į visus, bet niekas nepanašus į genijų“. Taip ir mene: jis niekas be tikrovės, o ir tikrovė be jo nedaug teverta... Menas tam tikra prasme yra maištas prieš pasaulį, prieš tai, kas jame trumpalaikiška ir netobula; tad jis tik nori suteikti kitą formą tikrovei, kurios negali atmesti, nes ji yra jo jaudulių šaltinis. Tuo požiūriu mes visi esame realistai ir nė vienas iš mūsų nėra realistas. Menas nėra nei visiškas atsisakymas to, kas yra, nei visiškas su tuo susitaikymas. Jis sykiu ir atsisakymas, ir susitaikymas, todėl gali būti tik kaskart atsinaujinanti kančia. Menininkas visuomet jaučiasi atsidūręs dviprasmiškoje padėtyje – jis nesugeba paneigti tikrovės ir vis dėlto yra amžinai pasmerktas ginčyti tai, kas joje amžinai netobula...

Taigi svarbu žinoti ne tai, ar menas turi bėgti nuo tikrovės, ar jai paklusti, o tai, kiek jis turi iš jos pasiimti, kad kūrinys neskraidžiotų padebesiais arba, priešingai, nesivilktų pažeme... Kiekvienas menininkas išsprendžia sau šitą problemą kaip sugeba ir kaip ją jaučia. Kuo stipresnis menininko maištas prieš pasaulio tikrovę, tuo didesnis tos tikrovės svoris sugrąžins jį į pusiausvyrą. Tačiau tas svoris neprivalo užslopinti vienišo menininko poreikio. Aukščiausio meno kūriniai – graikų tragikų, Melville‘io, Tolstojaus ar Moliere‘o – visuomet subalansuoja tikrovę ir žmogaus jai priešpriešinamą tos tikrovės neigimą, juose tiedu elementai paryškina ir papildo vienas kitą, kaip gyvenime tai padaro džiaugsmas ir kančia. Taip kartais randasi naujas pasaulis, nepanašus į kasdienį ir vis dėlto toks pat, savotiškas, tačiau visuotinis... tai dvilypis ir nepaliaujamas kiekvieno tikro menininko šauksmas, kuris jį palaiko, leidžia žiūrėti į viską atviromis akimis ir retkarčiais tame snūduriuojančiame pasaulyje pažadina skrajų vaizdą tikrovės, kurią atpažįstame, nors niekad nebuvome jos matę.

... joks genialus kūrinys niekada nebuvo pagrįstas neapykanta arba panieka. Štai kodėl savo kelio gale menininkas, užuot pasmerkęs, išteisina...

... toji gyvenimo paslaptis sutampa su meno paslaptimi...

...Svarbu žinoti ne tai, ar siekiant teisingumo mums pasiseks išsaugoti laisvę. Svarbu žinoti, kad be laisvės nieko neįvykdysime ir sykiu prarasime būsimą teisingumą bei senąjį grožį. Vien laisvė išvaduoja žmogų iš vienišumo, vergystė sklando tik virš gausybės vienatvių. O menas, kurio esmė yra toji mano apibrėžta laisvė, jungia tai, ką skiria tironija... Tironai žino meno kūrinyje glūdint išsilaisvinimo galią, neturinčią paslapties tik tiems, kurie jos negarbina. Kiekvienas didis meno kūrinys suteikia žmonijos veidui daugiau žavesio ir niuansų... ir tūkstančiai lagerių bei kalėjimo grotų neaptemdys to stulbinančio taurumo liudijimo. Štai kodėl netiesa, jog galima laikinai atsisakyti kultūros, rengiant dirvą naujai kultūrai. Negalima laikinai atsisakyti nepaliaujamo žmogaus liudijimo apie savo vargus ir savo didybę, negalima atsisakyti kvėpavimo... Kad ir kokie bus ateities kūriniai, jie visi saugos savy tą pačią paslaptį, kurios esmė – drąsa ir laisvė, puoselėjama begalės visų amžių ir visų tautų menininkų ryžto. Taip, kai nūdienos tironija parodo mums, kad menininkas, net užsisklendęs savo amate, yra visuomenės priešas, ji teisi. Bet šitaip ji pagerbia žmogaus asmenybę, kurios ligi šiol niekas neįstengė sugniuždyti.

... Tikrai nedaugelis menininkų per visą istoriją susidūrė su tokiomis sunkiomis problemomis. Bet būtent tuomet, kai už žodžius bei sakinius, net ir pačius paprasčiausius, reikia mokėti laisve ir krauju, menininkas išmoksta saikingai jais naudotis...

         

[Atsakymai Jeanuui Claud‘ui ]

Ž: „Jūsų kūryboje, rodos esama dviejų rūšių personažų: pirmieji, kaip Kaligula, tarsi atliepia galingos asmenybės pomėgį, antrieji, tokie kaip Merso, jaučia pagundą likti nuošalėje. Ar galėtumėt pripažinti savyje tą dvigubą kryptį? “

K: „Taip. Aš mėgstu veržlumą ir užkariavimus. Tačiau man greit įgrysta tai, ką įgyju. Čia didžiausias mano trūkumas. Mėgstu ir likti šešėlyje, nusišalinti. Tačiau gyvenimo aistra mane vėl išstumia į priekį. Trumpai tariant, aš niekaip neišsiveržiu iš šito rato.“

Ž: „Kas, jūsų nuomone, išskiria kūrėją iš kitų tarpo?“

A: „Atsinaujinimo jėga. Žinoma, jis kalba tą patį, tačiau nenuilstamai naujina formas. Kartojimasis jam kelia siaubą“.

Grenier, Malraux, Montherlant‘as; Pascalis, Molier‘as; XIX rusų literatūra.

Ž: „Koks, jūsų nuomone, ryškiausias jūsų būdo bruožas?“

K: „... dažniausiai bukas ir aklas užsispyrimas...“

Ž: „Ar laikotės kokios nors gyvenimo taisyklės, ar improvizuojate priklausomai nuo aplinkybių ir akimirkos reakcijų?“

K: „aš susikuriu griežtas taisykles, norėdamas pakoreguoti savo prigimtį. Ir galiausiai paklūstu prigimčiai. Rezultatas būnąs ne itin puikus.“