2015 m. vasario 5 d., ketvirtadienis

Hermano Melvilio „Mobi Dikas, arba BANGINIS“ knygos fragmentai ir blogerio komentarai

„Prarastasis rojus“: „...Ten Leviatatanas,/ Didžiausias iš gyvųjų tvarinių, / Gelmėn nugrimzdęs snaudžia arba plauko / Lyg judanti sala. Su oru jis / Krūtinėn jūros vandenis įtraukia, / Jam iškvepiant, ištrykšta jie viršum. “

Vebsterio žodynas: „Whale (šved. Ir dan. Hval). Šio gyvulio pavadinimas siejasi su apvalumo, nuotakumo sąvoka, nes daniškai hvalt reiškia „išlinkęs“, „skliautinis““

Ričardsono žodynas: „Whale kilęs tiesiai iš danų ir vokiečių wallen, anglosaksiškai walw-ian-„ridentis, vartaliotis““

Pradžios knyga: „Ir Dievas sutvėrė bangžuves“.

Jobas: „Leviatanas... Paskui jį šviečia takas, gelmė išrodo lyg kad pražilusi“.

Jona: „bet Viešpats pritaikė didelę žuvį, kad prarytų Joną“.

Psalmynas: „Čia lavai vandenis rėžo, tavo sukurtas slibinas žaidžia“.

Izajas: „Tą dieną Viešpats baus savo kietu, dideliu ir galingu kalaviju Leviataną, tą išriestą žaltį Leviataną, tą vingiuotą žaltį, ir užmuš bangžuvę, esančią jūroje“.

Plutarchas „Maralijos“: „Kad ir koks daiktas – žvėris, laivas ar akmuo – patenka į šios pabaisos ryklės chaosą, visa kaipmat pradingsta didžiulėje šlykščioje koserėje ir randa žūtį bedugnėje jos pilvo pragarmėje“.

Plinijus: „Indijos jūroje gyvena didžiausios ir stambiausios pasaulio žuvys: tarp jų Bangžuviai, arba Verpetsukiai, vadinami Balzene, turi ilgio tiek, kiek keturi žemės akrai, arba arpanai“.

Lukianas „Teisinga istorija“: „Praėjo vos kelios dienos jūroje, ir staiga, saulei tekant, pasirodė didžiulė daugybė bangos žuvų bei kitų jūros baidyklių. Tarp pirmųjų viena tikrai nenusakomų matmenų. Toji ėmė artintis prie mūsų, išžiojusi nasrus, keldama abiejose pusėse bangas ir varydama į putulus jūrą priešais save“.

Oterio ir Okterio pasakojimas, karaliaus Alfredo užrašytas iš jo paties lūpų 890-aisiais: „Jis atvyko į mūsų kraštą turėdamas dar vieną ketinimą – pagaudyti bangžuvių, kurių dantų kaulas didžiai vertingas, ir kelias žuvis atvežė dovanų karaliui... stambiausios bangžuvės sugaunamos prie jo tėvynės krantų: kai kurios jų būna keturiasdešimt aštuonių, kitos net penkiasdešimt jardų ilgio. Jis sako, kad sykiu su dar penkiais vyrais nudobė šešiasdešimt bangžuvių per dvi dienas“.

Montenis „Raimondo Sabundiečio apologija“: „Nesvarbu, ar gyvas padaras, ar laivas patenka į baisingą šios baidyklės (bangžuvių) ryklės bedugnę, visa kas yra praryjama ir pražūna amžinai, o jūrų gružlys pats jon nugrimzta ir miega ten saugiai“.

Rabė: „Bėgkim. Kaip mane gyvą matot, čia Leviatanas, tauriojo Mozės aprašytas švento vyro Jobo gyvatoje“.

Lordas Beikonas „Iš psalmių“: „Didysis Leviatanas, nuo kurio jūra paeina virsnėm nelyginant verdantis katilas“.

Beikonas „Gyvenimo ir mirties istorija“: „Apie tuos baisingus milžinus – banginius, arba orkas, mes neturime bent kiek patikimesnių žinių. Jie išauga tokie riebūs, kad iš vieno banginio galima gauti neįtikėtiną kiekį taukų“

Karalius Henrikas IV: „Ir gyrė spermacėtą kaip veiksmingiausią žemėj vaistą nuo žaizdų vidinių“.

„Fėjų karalienė“: „kas jam padės, nuo skausmo išvaduos? / Telieka laukti keršto valandos / Ir vėlei grįžti į kautynių vietą, / Kur smogė jam skriaudiko žemo ietis: / Krantan banginis skuba, genamas žaizdos“.

Seras Vilijamas Davenantas „Grandibertas“: „Grandiozinis tarytum banginis, kuris masyvaus savo kūno judesiais taip išjudina nejudrią vandenyno plynę, kad vandenynas virte užverda“.

Voleris „Kautynės dėl Vasaros salų“: „Lyg Tolas Spenserio lazda smagia/ Jisai grasina uodega sunkia... Jo šone daužosi jų durklų spiečius,/ Ant nugaros siūbuoja miškas iečių.“

Hobsas „Įvadinis „Leviatano “ paragrafas“: „Juk menas sukūrė tą didįjį Leviataną, vadinamą Respublika, arba Valstybe (lotyniškai Civitas), kuris yra ne kas kita kaip dirbtinis žmogus“

„Piligrimo kelionė“: „Paikas Mensoulo miestas prarijo jį nekramtęs, kaip banginis į jo nasrus pakliuvusią silkę.“

„Prarastasis rojus“: „Leviatanas, /Tasai didžiausias Dievo tvarinys / Iš plaukiojančių po plačias marias“...
„Ten Leviatanas,/ Didžiausias iš gyvųjų tvarinių, / Gelmėn nugrimzdęs snaudžia arba plauko/ Lyg judanti sala. Su oru jis / Krūtinėn jūros vandenis įtraukia, / Jam iškvepiant, ištrykšta jie viršųm“.

Fuleris „Pasaulinė ir dvasinė valdžia“: „Galingi banginiai plaukioja vandenynų jūrose, o juose plaukioja jūros taukų“.

Draidenas „Annus Mirabiis“: „Už iškyšulio, prie uolų plikų / Leviatanai tykodami tūno./ Jie nemedžioja, laukia tik aukų, / Kurios jiems pačios į nasrus pakliūna“.

Skautenas „šeštasis plaukimas aplink pasaulį“: „Čia jie išvydo milžiniškus pulkus banginių ir turėjo plaukti labai atsargiai, kad nesusidurtų su jais“.

„Kelionė jūra į Grenlandiją“ (1671 – ieji. Hario rinkinys): „Pučiant žiemryčiui mes išplaukėme iš Elbės žiočių laivu „Jona banginio pilve““...
Kai kas tvirtina, kad banginis negali prasižioti, tačiau tai niekų pasakos...
Jūreiviai dažnai įlipa į stiebo viršūnę ir dairosi iš ten banginių, kadangi pirmam, kuris juos pastebi duodamas už vargą auksinis dukatas...
Man pasakojo, kad prie Šetlando salų buvo sugautas banginis, kurio pilve rasta daugiau kaip statinė silkių...
Vienas mūsų žeberklininkas sakosi sykį prie Špicbergeno nudobęs baltut baltutėlį banginį“.

Ričardas Stratefordas „Laiškas iš Bermudų salų“. Filol. Užrašai, 1668 m.: „Ir aš pats sumaniau pabandyti, ar pavyks privijus nudobti tą spermacetinį banginį, nors man neteko girdėti, kad tokie žiaurūs ir greiti padarai būtų žuvę nuo žmogaus rankos“.

Elementorius. „Naujoji Anglija“: „Jūrose banginiai Dievo balso klauso“.

Uljoja „Pietų Amerika“: „... banginis iškvepia tokį dvoką, nuo kurio gali pakrikti protas“.

Goldsmitas „Gamtos mokslas“: „Jeigu palyginsime pagal dydį sausumos gyvius su tais, kurių buveinė – jūros gelmės, pamatysim, jog pirmieji tiesiog niekingai maži. Banginis, be jokios abejonės, pats didžiausias Dievo kūrinys“.

Kukas „Kelionės“: „Vakarop mes išvydom kažką, ką iš pradžių palaikėm uola, bet vėliau paaiškėjo, jog tai negyvas banginis, nudobtas kažkokių azijiečių ir dabar tempiamas į krantą. Jie, matyt, bandė pasislėpti už banginio, bijodami, kad mes jų nepastebėtume“.

Uno fon Troilis „laiškas apie Benkso ir Solenderio kelionę į Islandiją 1772 m.“: „Stambesnius banginius jie retai drįsta užpulti. Kai kurie banginiai kelia jiems tokį siaubą, kad jie bijo net jų vardą ištarti jūroje ir į velbotus dedasi mėšlo, kalkių, kadagių ir panašių dalykų jiems nubaidyti“.

Tomas Džefersonas „Memorandumas prancūzų ministrui dėl banginių medžioklės. 1778 m.“: „Spermacetinis banginis, atrastas Nantaketo gyventojų, yra žiaurus ir judrus gyvūnas: jam pagauti reikia didelio medžiotojų mitrumo ir narsos“.

Edmundas Berkas „Nantaketo banginiavimo verslo paminėjimas parlamento kalboje“: „Bet teikitės pasakyti, pone, kas jam galėtų prilygti?“

Edmundas Berkas: „Ispanija – tai didžiulis banginis, išmestas į pietvakarių Europos krantą“.

Folkneris „Laivo sudužimo“: „Tuoj stos į žūtbūtinį mūšį vyrai: / Taiklus Rodmondas, laukdamas kovos, / Žeberklą jau iškėlė virš galvos“.

Džonas Hanteris: „Ataskaita apie banginio (nedidelių matmenų) skrodimą“: „Po pirmo smūgio iš širdies baisingu greičiu ištryško kraujo fontanas. Ištekėjo penkiolika galonų“.

Kolneris „kelionė, kurios tikslas  išplėsti spermacetinių banginių medžioklę“: „keturiasdešimt laipsnių į pietus mes pamatėme spemacetinius banginius, tačiau nepradėjom medžioklės iki pirmos gegužės, kol jūroje jų ėmė liulėte liulėti“.

Čarlzas Lamas: „Bnginio triumfas“: „Šen! Himnu triumfo šlovink/ Pelekuotųjų valdovą, / Kurs Atlanto vandenyne / Galingiausias iš banginių!/ Šiaurės jūroj lenkia jis Stambumu visas žuvis“.

Tomas Bylas „Spermacetinio banginio istorija“, 1839: „Pakvaišęs nuo skausmo, kurį jam sukelia vis nauji dūriai, įsiutęs spermacetinis banginis ima varžytis vandeny, pakelia milžinišką galvą ir plačiai išžiojęs nasrus šoka traiškyti viską, kas pasitaiko netoliese; jis puola velbotus ir varo juos prieš save baisingu greičiu, daužydamas ir skandindamas kaktos smūgiais.
...Tikrai keistas dalykas, jog tokio įdomaus ir komerciniu požiūriu tokio svarbaus gyvūno (koks yra spermacetinis banginis) elgesys ir įpročiai visai ar beveik visai nepatraukia dėmesio daugybės išsimokslinusių stebėtojų, kurie pastaraisiais metais iš tiesų turėjo nemažai puikių progų sekti jų elgesį“

Frederikas Debelis Berietas: „Banginiavimo enciklopedija aplink pasaulį“, 1840: „Turėdamas mirtinus ginklus abiejuose galuose, kašalotas (spermacetinis banginis) ne tik geriau apsiginklavęs negu tikrasis (grenlandinis) banginis, bet ir žymiai dažniau linkęs meistriškai juos panaudoti, todėl yra laikomas pavojingiausiu iš visos žinomos banginių giminės“.

Misijonierių T ajermeno ir Beneto dienoraštis: „Kartą sužeistas banginis jį ėmė vytis: iš pradžių jis gynėsi žeberklu, tačiau įnirtusi pabaisa pagaliau puolė velbotą, ir jis bei jo draugai, pamatę, jog nebeapsigins, išsigelbėjo sušokę į vandenį“.

„Srovės ir banginių medžioklės verslas“. Iš Amerikos tiriamosios ekspedicijos ataskaitos: „Negali nekristi į aksi vandenyne sutiktas banginių medžioklės laivas. Surifuotomis burėmis, su įdėmiai jūrų tolumas stebinčiais žvalgais stiebų viršūnėse, jis didžiai skiriasi nuo kitų jūrose plaukiojančių laivų“.

„kelionė banginių medžioklės laivu“: „Visiems yra žinoma, kad nedaug banginiautojų (amerikiečių) grįžta namo tuo pačiu laivu, kuriuo išplaukė“.

Bangžuvininkas: „staiga iš vandens išniro gigantiškas luitas ir šovė tiesiai į viršų. Tai buvo banginis“.

Darvinas „Gamtininko kelionė“: „Sykį mačiau dvi tokias pabaisas (banginius), tikriausiai patiną ir patelę, lėtai plaukiančius vieną paskui kitą taip arti kranto (Ugnies Žemės), apaugusio bukmedžiais, kad, rodos, būčiau galėjęs akmenį nusviesti“.

„Vortonas – Banginių siaubas“: „Visi galan! – sušuko kapitono padėjėjas, kai atsigręžęs išvydo prie pat velboto priekio pražiotus spermacetinio banginio nasrus, galinčius akies mirksiu visus pražudyti. – Visi, kam brangi gyvybė, galan!“

Nantakiečių daina: „Na vyručiai, linksmiau! Iš peties, iš širdies! / Tuoj žeberklus taiklus tą banginį paties!“

> Banginiautojų daina: „O banginis šaunus, vandenyno sūnus,/ Nei audrų, nei pavojų nebijo. / Kur stipriausias – teisus, jisai valdo visus / Toj bekraštėj vandens viešpatijoj“.

Aplink visą miestą (Manheteną) ir bežadžiai sargybiniai savo postuose stovi tūkstančiai apie vandenyną įsisvajojusių mirtingųjų... O juk jie visi – kranto profesijų žmonės, šiokiadieniais – kaliniai tarp keturių sienų, prikalti prie prekystalių, prikalti prie suolų, susikūprinę virš kontoros stalų. Ką tai reiškia? Nejaugi nebėra žalių laukų ar pievų? Ką čia veikia šitie žmonės?
... Kodėl kone kiekvienas sveikas normalus berniūkštis su sveika normalia berniūkščio siela būtinai anksčiau ar vėliau ima svajoti apie jūrą? Kodėl jūs pats, pirmą sykį išplaukęs jūron kaip keleivis, pajuntate mistišką virpulį, kai jums pirmą sykį praneša, jog žemės nebematyti? Kodėl senovės persai laikė jūrą šventa? Kodėl graikai paskyrė jai dievą, paties Dzeuso brolį? Savaime suprantama, čia esama didelės prasmės. O dar didesnė prasmė glūdi pasakojime apie Narcizą, kuris negalėdamas sugriebti kankinančio, blausaus atvaizdo šaltinyje, puolė į vandenį ir paskendo. Bet juk ir mes regim tą atvaizdą visose upėse ir vandenynuose. Tai amžinai išsprūstantis gyvenimo fantomo atvaizdas – ir tai yra viso ko raktas.

...Kas nėra vergas? Atsakykit. O jeigu taip, tada tegu sau vaiko mane seni kapitonai, tegu niuksi ir spardo, aš pasiguosiu mintimi, kad nieko čia ypatingo, kad visi po lygiai atsiima savo dalį – arba fizine, arba metafizine prasme, kad visi gauna kasdieninį niuksą ir visi turi patapšnoti kits kitam per petį ir būti patenkinti.

Mokėjimo aktas, man regis, yra pati nemaloniausia bausmė iš visų, kokias mums užtraukė tiedu obelų sodo vagys.

...mane amžinai kamuoja ilgėjimasis to, kas tolima. Aš mėgstu plaukioti po uždraustas jūras ir išlipti negyvenamuose krantuose. Nebūdamas abejingas gėriui, greitai perprantu blogį, bet galiu su juo ir subūti, - jei tik man tas leidžiama, nes juk reikia draugiškai sutarti su visais tais, su kuo gyveni po vienu stogu.

Baimė kyla dėl nežinojimo, ir pripažįstu, jog sumišęs ir priblokštas jo išvaizdos, jo bijojau nelyginant velnio, nakties glūdumoje įsilaužusio į mano kambarį. 
...Geriau miegoti su blaiviu žmogėdra negu su girtu krikščioniu.

Sakoma, jog žmonės, matę daug pasaulio, elgiasi begalo laisvai ir nesutrinka jokioje draugijoje. Deja, taip būna ne visada....tikriausiai, sakau, tokie žygdarbiai anaiptol neišmoko, kaip elgtis visuomenėje. Nors tos savybės nėra didelė retenybė.

Jei jūsų artimieji yra palaidoti po žalia velėna ir jūs galite stovėdami tarp gėlių ištarti: „Štai čia guli tas, kurį mylėjau“, tai jum nepažįstama kančia, draskanti šitas širdis. Kiek karčios tuštumos gedulingose lentose, už kurių nėra jokių palaikų! Kiek nevilties šituose šaltuose užrašuose! Kokia žudanti nykuma, kokia nevalinga bedievybė šitose eilutėse, dildančiose bet kokį tikėjimą ir tarsi neigiančiose viltį prisikelti tiems, kurie žuvo nežinomose platumose ir nebuvo palaidoti! Tokie užrašai geriau tiktų... urvuose.
...Kaip paaiškinti, kodėl nepaguodžiamai raudame tų, kurių, mūsų įsitikinimu, laukia neapsakoma palaima? Kodėl visa, kas gyva, stengiasi nutildyti visa, kas mirę, nors pakanka menkiausio gando apie kaži kokį bildesį kapo rūsyje ir miestą apima siaubas...
Bet tikėjimas kaip šakalas randa sau peno tarp kapų ir net iš negyvų abejonių pasisemia pačios gyvybingiausios vilties.
...Man regis, didžiai mes susipainiojam spręsdami, kas yra Gyvenimas ir kas Mirtis. Man regis tai, kas čia, žemėje, vadinama mano šešėliu, ir yra tikroji mano esmė. Man regis, svarstydami dvasines problemas, mes be galo panašūs į moliuskus, stebinčius saulė pro vandens klodą ir manančius, kad tasai drumstas vanduo yra tyrų tyriausias oras. Man regis, jog mano kūnas yra tiktai kažkokios geresniosios mano būties užuoglauda. Taigi tepasiima kas nori mano kūną, tegu ima, sakau, tai visai ne aš. Ir todėl triskart valio Nantaketui, taip pat pramuštam velbotui ir pramuštam kaušui, o mano sielos nepramuš nė pats Jupiteris.

...sakykla veda paskui save pasaulį. Iš čia žmonės išvysta pirmuosius dieviškojo pykčio ženklus, ir laivo priekiui tenka atlaikyti pirmąjį audros šuorą. Iš čia pakyla pirmieji žodžiai, meldžiantys brizų ir audrų Dievą atsiųsti palankų vėją. Taip, pasaulis – laivas, išplaukęs nežinia kiek truksiančion kelionėn, o sakykla – laivo priekis.

... pastebėjau, kad Kvikegas (žmogėdra su tatuiruote ant kūno ir veido) beveik nebendravo su kitais jūreiviais užeigoje. Jis nė nebandė suartėti, tarytum visiškai nebūtų norėjęs plėsti pažinčių rato... geriau pagalvojęs, supratau, jog čia esama net tam tikro dvasinio pranašumo. Juk tasai laukinis, tūkstančius mylių nublokštas nuo gimtinės..., atsidūręs tarp svetimų žmonių... vis dėlto jaučiasi laisvai, niekada nepraranda šaltakraujiškumo, jis užgandintas savo paties draugija ir visada lieka pats savimi. Iš tiesų tatai rodė, kad jo turėta subtilaus filosofiškumo, nors jis niekada nebuvo girdėjęs apie filosofiją. Bet, ko gero, mes mirtingieji, tik tada ir būname tikri filosofai, kai visiškai to nesiekiame... Štai jis sėdi ramus priešais mane, ir tas netrikdomumas byloja, kad jam svetima slapūniška civilizuota veidmainystė ir mandagi apgaulė. (...)
Aš doras krikščionis, gimęs ir auklėtas neklystamos presbiterionų bažnyčios prieglobstyje. Kaip galiu kartu su šituo laukiniu stabmeldžiu imti garbinti kažkokį medgalį? Bet ką reiškia „garbinti“, mąsčiau aš. Nejaugi tu, Izmaeli, galvoji, kad kilniaširdis dangaus ir žemės – vadinasi, ir stabmeldžių bei viso kito – Dievas ims pavyduliauti šitam niekingam juodo medžio strampgaliui? Neįmanomas daiktas! Bet ką reiškia garbinti? Vykdyti – Dievo, valią – štai ką reiškia garbinti. O kas yra Dievo valia, jos esmė? Esmė yra ta, kad turiu elgtis su savo artimu taip, kaip trokštu, kad jis elgtųsi su manimi – štai kokia Dievo valia. Kvikegas – mano artimas. Ką norėčiau, kad Kvikegas dėl manęs padarytų? Aišku, kad imtų presbiterioniškai su manimi garbinti Dievą. Vadinasi, privalau prisijungti prie jo garbinant Dievą jo būdu, taigi ž aš turiu pagarbinti stabą.

Jeigu jūs džiaugėtės, kad jums – visam kūnui nuo galvos iki kojų – labai gera ir jauku, ir jau seniai gera, vadinasi jums iš tiesų nei gera, nei jauku. Bet jeigu jums, kaip mudviem su Kvikegu, sėdint lovoje šąla viršugalvis arba nosies galas, štai tada jūs patiriate nuostabų, su nieku nepalyginamą šilumos pojūtį. Dėl šios priežasties patalpoje, kurioje miegate, nereikia židinio, - vieno iš prašmatnių nepatogumų, kuriuos kenčia turtuoliai. Juk aukščiausia palaima – kai jus  ir jūsų šiluma nuo išorinio pasaulio žvarbumos skiria tik minkštas apklotas. Tada jūs gulite nelyginant vienintelė šilta kibirkštėlė Arkties kristalo viduryje.

Su kokia panieka skubėjau palikti užkardas šios žemės, šio išvažinėto kelio, kuriame įmintos nesuskaitomos vergų pėdos ir pasagų žymės, skubėjau žavėtis jūros kilniaširdyste, jūros, kurios paviršiuje nelieka jokių pėdsakų.

Iš pradžių jie [Nantaketo indėnai] gaudė krabus ir rinko austres smėlyje... nuleidę į vandenį didžiulį laivyną, ėmė tyrinėti mūsų vandenų pasaulį; nutiesė per jį nenutrūkstamą kelionių juostą, pasižiūrėjo net anapus Beringo sąsiaurio ir visuose vandenynuose paskelbė amžiną nepabaigiamą karą galingiausiam gyvojo pasaulio kūnui, išlikusiam net po Didžiojo Tvano, pačiam masyviausiam ir grandioziškiausiam kolosui, sūriųjų vandenų himalajiškajam mastodontui, apdovanotam tokia šiurpia, gaivalinga jėga, kad net jo išgąstis yra baisesnis ir grėsmingesnis už patį klastingiausią kovos šėlsmą.
Ir tie pliki Nantaketo gyventojai, tie jūrų atskyduoliai, nusiyrę nuo savo salos kauburėlio apkeliavo ir pajungė tarytumei kokie Aleksandrai visą mūsų vandenynų pasaulį, pasidaliję Atlanto, Ramųjį ir Indijos vandenynus...du trečdaliai žemės rutulio priklauso Nantaketui. Nes Nantaketo jūreiviui priklauso jūra, - jis valdo ją taip kaip imperatoriai savo imperijas, o kiti jūreiviai turi tik teisė pereiti per svetimą teritoriją. Prekybos laivai – tai tik pratęsti jūron tiltai, ginkluoti laivai – tik plūduriuojančios tvirtovės, net piratai ir kaperiai, nors ir naršo jūromis lyg galvažudžiai žemės vieškeliais, tik grobia kitus laivus – tokias pat sausumos atskalas kaip jie patys... Vien tiktai Nantaketo jūreivis amžiauja jūroje ir semiasi iš jos aruodų; jis vienintelis, kaip pasakyta Biblijoje, rėžo vandenis laivais...Čia jo buveinė, čia toji darbuotė, kurios nesustabdytų nė Nojaus tvanas, galintis paskandinti Kinijoje visus kinus, kuriems nė skaičiaus nėra.      

Į dievą panašus bedievis.

Išėjau didžiai susimąstęs dėl to, ką iš netyčių sužinojau apie kapitoną Ahabą, ir krūtinėn man įsėlino baugus neaiškus sopulys. Pagavo gailestis, užuojauta, bet dėl ko – gerai nežinojau, nebent dėl taip žiauriai prarastos kojos. Ir podraug širdyje ėmė keroti keista, pagarbos kupina baimė, kurios nusakyti neįstengčiau, kadangi tai buvo ne visiškai baimė, o kažkas kita, tik nežinau kas. Tas jausmas gyveno manyje, tačiau nestūmė nuo Ahabo, nors mane dirgino kažkoks jį gaubiantis paslaptingumas, kad ir kaip mažai tuosyk apie jį žinojau.

Argi ne absurdiški buvo Kvikego Jodžas ir ramadanas? Na ir kas? Kvikegas, be abejo, žino ką daro, jis patenkintas ir tegu sau tiki ką tinkamas. Visi mūsų ginčai su juo būtų bergždi, todėl tegul jis būna pačiu savimi, sakau aš, ir teateina Dangaus malonė mums visiems – ir presbiterionams, ir stabmeldžiams, kadangi nėra mūsų tarpe tokio, kuriam nestigtų galvoje kokio nors varžtelio ir nebūtų verkiant reikalingas remontas.

...pragaro vaizdinys pirmą kartą iškilo žmogui, persivalgiusiam obuolių, o paskui jį įamžino jau paveldėtas virškinimo sutrikimas, nuolat sukeliamas tavojo [Kvikego] ramadano.

Jeigu aš būčiau atviras pats sau, būčiau aiškiai suvokęs, kad širdies gilumoje visiškai nesidžiaugiau perspektyva leistis į tokį ilgą plaukiojimą, nė sykio taip ir nepamatęs žmogaus, tapsiančio absoliučiu diktatoriumi laive, jam atsidūrus atviroje jūroje. Tačiau kai įtarimas įsigraužia vidun, bet pakeisti jau nieko neįmanoma, kartais nesąmoningai imi jį slėpti net nuo savęs paties. Taip buvo ir man. Nieko nesakiau ir stengiausi apie nieką negalvoti.

... jo likimas buvo panašus į lemtį laivo, kuris žiaurios audros svaidomas liūdnai buriuoja palei užuovėjinį krantą. Uostas mielai jį priglaustų, uostui jo gaila, uoste saugu, jauku, ten židinys, vakarienė, šiltas apklotas, draugai – visa, kas taip malonu mums, netvariesiems. Tačiau siaučia audra, ir tokiu metu uostas ir sausuma laivui mirtinai pavojingi; jis turi lenktis svetingumo: jei tik paliestų žemę, nors lengvutėliausiai glusteltų prie jos kiliu – mirtini šiurpuliai, žiū, jau ir nueitų korpusu. Todėl laivas įtempia visas bures, iš paskutiniųjų šalinasi kranto, grumiasi su tuo pačiu vėju, kuris pasirengęs nešti jį namo; jis vėl veržiasi į audrų čaižomo vandenyno neapmatomybę; norėdamas išsigelbėti, puola į pražūtį; ir vienintelis jo bičiulis – mirtinas jo priešas!
... Jau nuregi [pragiedrulius mirtinos, nepakeliamos tiesos, kad visada gilus ir rimtas mąstymas tėra bebaimis mūsų sielos bandymas išlaikyti atvirą nepriklausomybės jūrą, o pasiučiausi dangaus ir žemės vėjai susimokę stengiasi išmesti ją į vergišką, išdavikišką krantą?
Bet kadangi tik vandenų bekraštybėj gyvena aukščiausioji tiesa, be krantų, neprieinama kaip Dievas, tad geriau žūti toje audrioje nesibaigiamybėje, negu gėdingai būti išsviestam į krantą, nors tenai saugu. Niekingas kirminas juk tas, kurs bailiai iššliaužia pakrantėn. O siaube siaube! Nejau visi kentėjimai bergždi?

...Kario profesija paprastai laikoma pavojinga, bet patikėkit, kad ne vienas karo veteranas, narsiai žygiavęs priešo baterijų atakon, leistųsi bėgti pamatęs gigantišką spermacetinio banginio uodegą, kai nuo vieno jos mojo sūkuriais susiveja oras virš galvos. Negi galima lyginti protu nesuvokiamus žmogiškus siaubus su neišaiškinamais Viešpaties siaubais ir stebuklais?

...banginiavimo laivas man buvo Jeilio koledžas ir Harvardo universitetas.

Ir jeigu Starbakas, slegiamas tokių atsiminimų ir juoba anksčiau minėtų prietarų, sugebėjo išsaugoti tokią nepaprastą narsą, vadinasi, ji iš tiesų buvo neišmatuojama. Tačiau prigimtyje žmogaus su tokia proto sandara, prigimtyje žmogaus, širdyje nešiojančio tokią skausmingą patirtį ir prisiminimus, glūdi visai pagrįstas pavojus slapčiomis išsirutulioti naujau stichijai, kuri palankiu momentu gali prasiveržti iš savo slaptavietės ir paversti plėnimis visą jo narsą. Kad ir koks drąsus buvo Starbakas, tai buvo drąsa narsuolio, kuris nesudrebėjęs stoja į žūtbūtines grumtynes su jūromis, vėtromis, banginiais ir pačiais slėpiningiausiais pasaulio baisuliais, tačiau pristinga jėgų pasipriešinti dar kraupesniems – sielos – baugeliams, kuriais graso mums suraukta, įniršio apakinto valdingo žmogaus kakta.
Bet jeigu toliau pasakojant paaiškėtų koks nors didelis vyriškos Starbako dvasios palūžimas, vargu ar pajėgčiau jį aprašyti; juk taip skaudu, ne, stačiai baisu parodyti nepaprastų sielos dorybių nuopuolį. Žmonės mums gali atrodyti pasibjaurėtini kaipo aucionierių kampanijos ar nacijos; tarp žmonių gali būti sukčių, kvailių ir žmogžudžių, ir Žmonių veidai gali būti niekingi ir nykūs, bet žmogus, jo idealas yra toks prakilnus, toks puikus, žmogus yra toks didingas ir taurus kad mažiausią gėdos dėmę jo artimieji skuba uždengti ištaigingiausiais savo drabužiais. Nepriekaištingojo vyriškumo idealas gyvena mūsų sielose, pačioje jų gelmėje, todėl išorinių privalumų praradimas nepaliečia jo; ir tasai idealas plūsta kančios krauju, regėdamas žmogų, kurio vyriškumas palaužtas. Tokios gėdos akivaizdoje net patsai dievotumas negali sutramdyti sprūste sprūstančių priekaištų žvaigždėms, kam tą leido. Tačiau šita karališka didybė, apie kurią čia kalbu, tai ne karalių ir mantijų didybė, tai neišmatuojama didybė, kuriai prašmatnūs apdarai nereikalingi. Jūs galėsit išvysti, kaip spindi ji rankoje, užsimojusioje kapliu ar varančioje pleištą; ši demokratijos didybė spinduliuoja lygiai visiems iš paties Dievo. Didžio begalinio Dievo! Demokratijos centro ir rato! Jo ėsimas visur – mūsų dieviška lygybė!

Dėl ilgamečio įpročio Stabas (II-asis kapitono padėjėjas) net mirties nasruose jausdavosi kaip poilsio kėdėje. Nėr žinios, ką jis galvojo apie mirtį. Kažin, ar iš vis galvojo. O jei kartais po sočių pietų mintys kiek nukrypdavo šia linkme, nėra abejonės, jog kaip geras jūreivis jis įsivaizdavo mirtį nelyginant budinčiojo šūktelėjimą visiems skubėti į viršų, o ką teks daryti toliau, paaiškės tik įvykdžius pirmąjį paliepimą, ne anksčiau.
Jei buvo dar kas nors, padėjęs Stabui tapti tokiu nerūpestingu, bebaimiu ir neliūstančiu žmogumi, smagiai žingsniuojančiu su egzistencijos našta per pasaulį... toks daiktas galėjo būti tiktai Stabo pypkutė... buvo neatskiriama jo veido dalis... Aš manau, kad nepaliaujamas rūkymas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių tokią giedrą dvasios būseną... matyt Stabas tabako dūmais... gynėsi nuo visų žmonijos negandų.       

Apie likusius „Pekodo“ įgulos narius pasakysiu tik tiek, kad iš tūkstančių jūreivių, plaukiojančių šiuo metu amerikiečių banginių medžioklės laivais, kažin, ar bent pusė yra gimę Amerikoje, nors laivų vadai beveik be išimties būna tik amerikiečiai. Tą patį galima pasakyti apie Amerikos kariuomenę ir karo bei prekybos laivyną, taip pat inžinerijos dalinius, dirbančius prie geležinkelių ir kanalų. Visur tas pats – mat Amerika gausiai tiekia smegenis, o likusis pasaulis taip pat gausiai – raumenis.

„Pekode“ dauguma buvo saliečiai, kitaip sakant, izoliacionistai, nepripažįstantys vieningo žmonių žemyno ir gyvenantys izoliuotose savo būties žemynuose.

Niaurus Ahabo veidas, perrėžtas melsvai balto rando, taip mane pribloškė, jog iš sykio nė nepastebėjau, kad slogų jo niaurumą dar didina šiurpi balta koja. Jau pirma aš buvau girdėjęs, kad toji kaulinė koja buvo padirbta jūroje iš poliruoto spermacetinio banginio žandikaulio... kapitonas Ahabas stovėjo tiesus ir žiūrėjo neatplėšdamas akių pirmyn, į jūrą, plytinčią priešais amžinai nardantį laivapriekį. Ir tas tvirtas, bebaimis, pirmyn įsmeigtas žvilgsnis buvo sklidinas nepalenkiamos valios ir neįveikiamo atkaklaus pasiryžimo. Jis netarė nė žodžio, ir nė žodžio nesakė jam padėjėjai, tačiau jų išraiška ir judesiai buvo pilni nejaukaus, kone liguisto suvokimo, kad jie yra neramios šeimininko akies stebimi... Ahabas stovėjo prieš juos kančios kupinu veidu, gaubiamas slėpiningos, karališkos, valdingos kažkokio didžio sielvarto didybės... „Pekodas“ dar tik artinosi prie tikslo...Ahabui nelabai buvo kuo užsiimti... idant valandėlei nuvytų tamsius debesis, vienas po kito niaukiančius jo kaktą, - o debesys juk visada pasirenka aukščiausias kalnų viršūnes.

Geriau eisiu ir dar nusnūsiu. Taip, velniai rautų, vien dėl to, kad galima nusnūsti, vertėjo atsirasti šiame pasaulyje. Juk kūdikiai vos užgimę tuoj pradeda miegoti. Keista, kai gerai pagalvoji. Velniai rautų, viskas pasaulyje keista, jei pradedi galvoti. Bet tai kertasi su mano nusistatymu. „Negalvok“ – tai man vienuoliktas Dievo įsakymas, o dvyliktas: „Miegok, kada tik gali“.

Senovės vikingų laikais jūrą mylinčių danų karalių sostai, kaip sako padavimas, būdavo daromi iš narvalų ilčių. Ar dabar, pažvelgus į Ahabą, sėdintį ant kaulinio trikojo, buvo galima nesusimąstyti apie karališką didybę, kurią simbolizavo jo povyza? Juk Ahabas buvo denio chanas, jūrų karalius ir didysis Leviatanų valdovas.

Prieš 70 metų (knyga „Mobis Dikas“ išleista 1851) spermacetinis banginis (kašalotas) dar buvo kone mitologinė būtybė, dėl neišmanymo, dar ir šiandieną paplitusio visame pasaulyje, išskyrus vieną kitą mokslininko celę bei kelis banginių verslo uostus, - dėl išvardintų priežasčių toji uzurpacija (tikrasis arba grenlandinis banginis laikytas didžiausiu, be to jis buvo žinomas kaip Leviatanas) buvo absoliuti. Pakanka peržvelgti praeities poetų eilutes, kur minimi leviatanai, ir pasidarys aišku, jog, neturėdamas varžovų, vandenyne karaliavo tiktai grenlandinis banginis. Bet štai atėjo metas paskelbti naują žinią...grenlandinis banginis nuverstas, dabar viešpatauja didysis spermacetinis banginis (tam tikra prasme, Leviatanu tampa kašalotas, o, pasakius dar tiksliau, tai išeina taip, jog kašalotas tampa Leviatanų Leviatanas arba, metaforiškai kalbant, jų „vadas“)!

Finalas – ne bandos gyvūnas. Tikriausiai jis banginių neapkentėjas, kaip žmonių būna žmonijos neapkentėjų... tarp savo giminaičių šis Leviatanas yra, sakytum, išvytas, bet neįveiktas tremtinys Kainas ir savo kuproje lyg žymę nešasi aštriagalį durklą.

Tikriausiai pamažėle išeis aikštėn, kad jis (kapitonas Ahabas) nelyginant kauke kartais prisidengdavo šitomis taisyklėmis bei įpročiais, panaudodamas juos kitiems, labiau savanaudiškiems tikslams, o ne tiems pirminiams, kuriems jie buvo skirti. Tas ypatingas jo proto sultoniškumas, kuris kitais atvejais labai nežymiai išeidavo į paviršių, per šitas taisykles pats sultoniškumas pavirsdavo neįveikiama tironija. Vien intelekto pranašumo, kad ir paties didžiausio, žmogui nepakanka, norint realiia, juntamai vadovauti kitiems žmonėms, jam reikia pasitelkti dar visokių išorinių klastų bei vidinių aplinkybių, kurios visada daugiau ar mažiau niekingos ir žemos. Štai kas sulaiko tikrus dieviškuosius valdovus nuo žemiškų rinkiminių kampanijų ir suteikia didžiausią garbę, kokią tik gali duoti šis pasaulis tiems, kurie yra neišmatuojamai primityvesni už išrinktąją slaptą saujelę Dievo Neveikliųjų, bet dedasi pranokstą vidutinybės minią. Nežymiuose valdžios atributuose, jeigu juos savo autoritetu sustiprina beribiai politiniai prietarai, slypi tokie privalumai, kad dažnai galingu padaro net soste sėdintį idiotizmą. Bet kai apskrita pasaulinės imperijos karūna gaubia imperatoriškas smegenis, - turiu omenyje carą Nikolajų, tai plebėjų minia dūsta, prislėgta sunkios vienvaldystės.

Apačioje, prieš peržengdamas kapitono kajutės slenkstį, padelsia, permaino veido išraišką, ir nepriklausomas linksmas trumpulis Flaskas stoja karaliaus Ahabo akivaizdon kaip apgailėtinas vergas.

Neapsakomai skyrėsi toji beveik nepakeliama įtampa ir slaptas despotizmas, vyravę prie kapitono stalo, nuo visiškai nerūpestingos linksmybės ir kone siautingo demokratiškumo, kuriuo pasižymėdavo šitie žemesnio rango žmonės – žeberklininkai. Priešingai nei jų viršininkai, kapitono padėjėjai, kuriuos gąsdino, rodos, net savų žandikaulių sąvarų girgždėjimas, žeberklininkai šveitė pasiskonėdami...

Pačiais pirmaisiais stiebų žvalgais aš laikau senovės egiptiečius, kadangi tyrinėdamas neradau nieko, ką galėčiau pavadinti jų pranokėjais. Tiesa, jų pirmtakai, Babelio bokšto statytojai, be abejo, pabandė kadaise iškelti aukščiausią visoje Azijoje, taip pat ir Afrikoje stiebą, tačiau tasai grandiozinis akmeninis stiebas (dar neįmūrijus paskutinės plytos) nugriuvo už borto, numuštas baisaus dieviškos rūstybės uragano... Paskelbdamas egiptiečius stiebų žvalgų nacija, aš remiuosi tarp archeologų plačiai paplitusia nuomone, jog pirmosios piramidės buvo pastatytos astronomijos tikslais...

Leiskit man sąžiningai ir nuoširdžiai prisipažinti, kad žvalgas buvau niekam tikęs. Kaip galėjau, likęs vienut vienas tokiose aukštybėse, kur mintis veja mintį, kur visatos mįslė įtraukia į savo verpetą, kaip galėjau tesėti griežtąjį banginiautojų laivo priesaką: „Akylai žiūrėk, o ką pamatęs – duok žinią“...
Juk mūsų laikais banginių medžioklės verslas – tai užuobėga daugeliui romantiškai nusiteikusių melancholiškų, išsiblaškiusių jaunų žmonių, kurie, bjaurėdamiesi varginančiais žemės rūpesčiais, ieško suraminimo degute ir varvelyje...
...paslaptingas vandenynas po kojomis pavirsta mėlyna bedugne siela, tapačia žmonijai ir gamtai, ir kiekvienas neįprastas, vos įžvelgiamas, gražus, tolumoj praplaukiantis ir prapuolantis padaras, kiekvienas virš bangos šmėstelėjęs nematomo pavidalo plaukmuo atrodo jam įsikūnijimas vinklių minčių, amžinų skrajūnių, kurios tik akimirką nusileidžia į mūsų sielą. Tokių mieguistų kerų apgožta, dvasia nuskrieja atgal, prie savo ištakų: ji ištirpsta laike ir erdvėje...

[Ahabas Starbakui]: „Visi regimi daiktai, žmogau, tiktai kartotinės kaukės. Bet kiekvienąsyk – gyvame poelgyje, atvirame veiksme – pro beprasmišką kaukę prasišviečia nežinomo, bet savo prasmę turinčio prado bruožai. Ir jei privalai smogti, smok per šitą kaukę. Kaip kitaip gali išsiveržti kalinys į laisvę, jei ne pramušdamas kalėjimo sieną? Man Baltasis Banginis – siena, iškilusi prieš mane. Kartais man rodosi, kad anapus nieko nėra. Bet tai nesvarbu. Pakanka jo paties; jis siunčia man iššūkį, jame regiu grubią jėgą, nepermatomo įniršio akstiną. To nesuvokiamo tūžmo aš ir nekenčiu visų labiausiai; ir nesvarbu; ir nesvarbu, ar Baltasis Banginis tik blogio įrankis, ar blogio šaltinis, vis tiek išgiešiu ant jo savo neapykantą. Nekalbėk man apie šventvagystę, Starbakai, aš smogsiu saulei, jei ji įžeis mane. Jeigu ji gali mane įžeisti, tai ir aš galiu smogti atgal; juk vis dėlto pasaulyje žaidžiama pagal taisykles, nors pavydas vadovauja viskam, kas gyva. Tačiau man neegzistuoja jokios žaidimo taisyklės...“

...išorinis pasaulis tik iš lengvo pristabdo mus, o pirmyn traukia giliausieji mūsų esybės poreikiai.

Gėrimas šauniai keliauja ratu! Jisai teka spirale, ir dvišakas gyvatės liežuvis pažvelgia iš akių.

[Ahabas kajutėje prie iliuminatoriaus]: „Balta drumsta vaga lieka prabėgus mano laivui: lieka blyškus vanduo, nublyškę skruostai – visur, kur tik aš praplaukiu. Pavydulingos bangos keliasi abipus ir skuba paskandinti mano taką; tegu, bet pirma aš juo pereisiu.
... Saulė narūne lėtai neria iš dienovidžio aukštybių – ritasi žemyn, o mano siela kopia aukštybėsna ir nuo nesibaigiančios kalvos jinai įvargo!...
Sausu karščiu, kakta liepsnoja. O buvo metas, kada brėkštanti aušra pakviesdavo mane kilniems darbams, o vakarė sutema atnešdavo ramybę. Dabar kas kita. Graži dangaus šviesa ne mano daliai: grožis man atneša vien kančią, nes juo žavėtis aš nebegaliu. Apdovanotam aukščiausia galia visa permanyti, man stinga žemiško mokėjimo džiaugtis; esu prakeiktas įmantriausiu, tulžingu prakeiksmu, prakeiktas Rojaus vidury!
... Aš ryžaus tam, ko trokštu, ir ko trokštu, tą pasieksiu! Jie laiko mane bepročiu – Starbakas laiko, bet aš demonas, aš – netekus proto beprotybė! Nenuramdomoji beprotybė, blaiviai suvokianti tiktai pati save ! Man buvo išpranašautas luošumas, ir štai aš be kojos. Dabar pats pranašauju luošumą savajam luošintojui. Ir šitą pranašystę įvykdys jos skelbėjas. To net jūs, didieji dievai, neįstengsite padaryti. Juokiuosi iš jūsų, nušvilpiu jus... Ne, jūs mane partrenkėte, bet aš pakilau, o jūs pabėgot ir pasislėpėt. Išlįskit iš už medvilnės maišų. Tokio pabūklo, kad pasiekčiau jus, aš neturiu. Išlįskit, jus sveikina Ahabas; išlįskit, o tada žiūrėsim, ar priversit mane mesti savo taką. Mesti savo taką? Manęs nepriversit, patys nemetę savo tako! Štai kur žmogaus pranašumas ! Mesti savo taką? Į mano tikslą nutiestas geležinių bėgių kelias ir tais bėgiais skuba mano sielos ratai. Lekiu aš nenukrypdamas virš pragarmių, pro įsriegtas kalnų širdis, po upės vaga! Nei užtvarų, nei posūkių nėr geležiniam mano kelyje!“

[Starbakas]: „Mano siela ne tik parblokšta, ji sugniuždyta, ir kaltininkas – beprotis! Koks skaudus pažeminimas, kad sveikam protui reikia sudėti ginklus tokioje kovoje!... Aiškiai matau jo negarbingą žūtį, bet negaliu jam nepadėti. Ir norom nenorom esu keistai su juo susietas, tarytum jis mane temptų pririštą, o peilio lynui perkirsti nėra... Koks aiškus ir apgailėtinas mano vaidmuo – paklust maištaujant, ir  - tai dar blogiau – nekęsti gailintis! Nes aš regiu jo akyse tokį skaudų sielvartą, kokio pats neištverčiau. Bet nepraraskime vilties. Laiko juk yra, ir daro jis stebuklus. Velnio banginis gali sau plaukyti po visus žemės rutulio vandenis... Gal dar Viešpats nublokš šią šventvagišką užmačią.  
...Baltasis Banginis – kraupus jų (stabmeldžių įgulos) stabas... Tokiom akimirkom, kai siela prislėgta ir suniokota pažinimo, - įsiurbto iš grubių siautingų reiškinių, - tokią akimirką, gyvenime aš juntu siaubą, slypintį tavy! Bet svetimas man jis! Ne iš manęs jis kyla! Ir tykus balsas byloja man, kad aš žmogus, todėl bandysiu kautis su tavim, o ateitie, rūsti, pamėkliška!..”

[Stabas (antrasis Ahabo padėjėjas)] „...juokas – pats protingiausias ir lengviausias atsakas į viską kas nesuvokiama; ir tegu nutinka, kas tik nori, bet lieka amžina paguoda – viskas iš anksto nulemta. “

Ahabo širdy sukerojo ir pamažu užvaldė visą esybę pašėlęs geismas atkeršyti banginiui, nes dėl tūžmingo liguistumo jis galop sutapatino Mobi Diką ne tik su fizinėmis savo negandomis, bet ir su visomis dvasios bei proto kančiomis. Baltasis Banginis jo sielos akyse kaip beribio blogio kliedesingas įsikūnijimas, kartais taip pagraužiantis giliaminčių žmonių sielas, kad jų širdys vos beplaka, o plaučiai vos bekvėpuoja. Ir ėmė Ahabui dingotis, jog į Baltąjį Banginį perėjo ta nuo Praamžių egzistuojanti nesučiuopiama pikta valia, kuriai net mūsų dienų krikščionys užleidžia pusę pasaulio karalijos ir kurią senovės Rytų ofitai garbino kaip šėtoną; Ahabas neparklupo jo garbstyti, bet kliedesy apgyvendinęs šią idėją neapkenčiamame Baltajame Banginyje, pakilo vienas, visas žaizdotas, prieš jį į kovą. Visa, nuo ko drumsčiasi protas ir varsto kančios, visa, kas sujudina ir pakelia nuo dugno reiškinių drumzles, visas tiesoje glūdintis piktavališkumas, visa, nuo ko sprogsta gyslos ir stingsta sąmonė, visas subtilus gyvenimo ir mąstymo demonizmas, - visas blogis pakvaišusiam Ahabui įgavo regimą ir realiai pažeidžiamą pavidalą – Mobi Diką. Į baltą banginio kuprą nukreipė jis tūžmą ir neapykantą, glūdinčia žmonių širdyse nuo Adomo laikų, ir ėmė svaidyti į priešą įkaitusius savo širdies sviedinius, tarsi jo krūtinė būtų buvus mortyra.
Vargu ar tas vienatikslis kliedesys sukilo ūmai, tą akimirką, kai Ahabas patyrė kūno kančią. Tada, kai puolė siaubūną su peiliu rankoje, jį buvo pagavęs staigus instinktyvus siutas, ir banginio sužalotas kažin, ar jautė ką daugiau negu baisų fizinį skausmą. Bet kai laivas dėl šitos negandos turėjo pasukti namo, kai per patį viduržiemį lenkė gūdų, audringai stūgaujantį Patagonijos kyšulį, Ahabas daug dienų, daug savaičių ir mėnesių blaškėsi sykiu su savo kančia kabamam gulte; štai tada sužalotas kūnas ir žaizdota dvasia, plūsdami kraujais, susiliejo draugėn ir nuo to jis neteko proto. Kad dabartinė jo manija galutinai užvaldė jį tiktai grįžtant namo po susirėmimo su banginiu, aišku iš to, jog tarpais jį ištikdavo įnirtingi beprotystės priepuoliai, ir jis, nors be kojos, egiptietiškoje krūtinėje turėjo tiek jėgos, dar padidėjusios nuo karštligės, kad užėjus siautuliui, padėjėjams tekdavo jį pririšti prie gulto. Su tramdomaisiais marškiniais jis suposi beprotiškų vėtrų blaškomoje jūroje. O kai laivas pasiekė ramesnes platumas ir iškėlęs liselius nuplaukė per giedrumoje skendinčius tropikus, senojo kapitono kliedas tarytum likosi kažkur toli, podraug su Horno kyšulio uruliais, ir ligonis išlindo iš tamsios savo irštvos į palaimingą šviesą bei orą; tačiau net tada, kai išblyškęs veidas atrodė šaltakraujiškas ir susikaupęs, net kai jis ėmė ramiai komanduoti, o jo padėjėjai dėkoti Viešpačiui, kad baisioji beprotybė išgaravo, - net tada savo sielos slaptynėje Ahabas siautėte siautėjo. Žmogaus beprotybė neretai būna gudri ir klastinga it katė. Kitą sykį manai, kad jos jau nebėra, o ji tik įgavo subtilesnę formą.... Ahabas jėgų neprarado, atvirkščiai, vienų vienam tikslui jis turėjo dabar tūkstanteriopai daugiau galios negu tada, kai sveiko proto jam buvo leista kreipti tą galią į protingą tikslą.
... (kodėl visa įgula degdama įniršiu sutiko su Ahabu sumedžioti jam Baltąjį Banginį?) Negi galima pagal duslų, tai čia tai ten pasigirstantį kastuvo dunksėjimą įspėti, kur rausia savo štolinę požemių kasėjas, triūsiantis kiekvieno iš mūsų sieloje? Kas nėra pasijutęs kieno nors stumiamas ar tempiamas už rankos? Ar gali menkas luotas likti vietoj, kai jį traukia septyniasdešimt keturių patrankų linijinis laivas? O aš atsidaviau laiko ir erdvės valiai, bet netgi degdamas nekantrumu susitikti su Baltuoju Banginiu, regėjau šiame žvėryje tiktai mirtiną blogį.  
   
Be išvardintų akivaizdžių priežasčių, negalėjusių nesukelti kiekvieno žmogaus sieloje nerimo. Mobi Dikas turėjo dar kažkokių ypatybių, jis skleidė neaiškų, mįslingą siaubą, tarpais savo intensyvumu viską nuslopinantį, tokį mistišką, žodžiais neišreiškiamą... Visų didžiausią baugesį kėlė banginio baltumas... Nors gamtoje baltumas ne sykį yra subtiliai sutaurinęs grožį, tarytum pats savaime suteikdamas kokią ypatingą vertę..., nors daugelis tautų vienu ar kitu būdu yra pripažinusios šios spalvos karališką viršenybę... ir nors sykiu su tam tikromis sąvokomis bei asociacijomis baltumas simbolizuoja daugybę jaudinančių, kilnių dalykų ... nors šventojo Jono Apreiškime teisuoliai vilki baltai ir 24 vyresnieji baltais draugužiais stovi prieš baltąjį sostą, kuriame sėdi Šventasis Valdovas kaip balta vilna ir kaip sniegas, - vis dėlto kad ir kiek prisikaupia asociacijų su tuo kas gera, didinga, tauru, pačioje baltumo idėjos gelmėje slypi kažkas neapibrėžiama, kas baugina labiau negu raudona kraujo spalva.
Kaip tik dėl šitos neapibrėžiamybės baltumas, atidalintas nuo išvardintų malonių asociacijų ir prišlietas prie baisių dalykų, beprotiškai sustiprina jų keliamą baugesį. (...)
...Mūsų prietaringumas nepamiršta užmesti baltasniegę mantiją ant kiekvienos šmėklos, ir visi mūsų vaiduokliai iškyla iš baltų kaip pienas ūkanų. Ar verta toliau vardyti? Geriau, šitų baugesių suremti, prisiminkim, jog patsai baimės valdovas, aprašytas evangelisto plunksna, joja ant palšo žirgo.
Taigi, nors kitaip nusiteikęs žmogus su baltumu sieja pačias prakilniausias ir didingiausias idėjas, vis tiek niekas neįstengs nuneigti, jog kai išryškėja giliausia, tikroji baltumo reikšmė, žmogaus sieloje kyla patys netikėčiausi vaizdiniai....
... Nors daug kas šiame regimajame pasaulyje sukurta iš meilės, tačiau neregimosios sferos pradėtos siaube...
Gal šios (baltos) spalvos neapibrėžtumas pranašauja besieles visatos erdves bei tuštumas ir todėl smogia mums į nugarą visiško išnykimo nujautimu, kuris sukyla užsižiūrėjus į baltas Paukščių Tako gelmes? O gal taip atsitinka dėl to, kad baltumas yra ne spalva, o regimas spalvos nebuvimas ir tuo pat metu visų spalvų konkretumas: gal dėl to tušti bežadžiai ir tuo pat metu pilni prasmės atrodo mums platūs užsnigti kraštovaizdžiai – vienspalvė ateizmo bespalvybė, nuo kurios susigūžę atšlyjame? O jeigu prisiminsim dar vieną, natūrfilosofų teoriją, pagal kurią visos kitos pasaulio spalvos – visos didingos ar žavios heraldinės puošmenos: gražūs dangaus ir girių tonai saulėlydžio gaisruose, paauksuotas plaštakių aksomas, švelnūs it plaštakės jaunų mergaičių skruostai – viskas yra tik subtili apgaulė, ne natūrali reiškinių savybė, o užtepimas ant jų paviršiaus, - taigi mūsų sudievintoji Gamta yra išsidažiusi it kekšė, kurios apžavai slepia tik kapų rūsį; jeigu galvodami toliau prisiminsime, kad toji paslaptinga kosmetinė priemonė, teikianti Gamtai visus jos tonus bei atspalvius, toji didžioji šviesos pirmapradė, yra amžinai balta ir bespalvė ir kad pati viena, be pašalinės jėgos, ji viską, net tulpes ir rožes nudažytų savo blyškia spalva, - jeigu visa tai įsivaizduotume, pasaulis pasirodytų betysąs nelyginant raupsuotasis, ir panašiai kaip užsispyręs keliautojas per Laplandiją, atsisakantis užsidėti spalvotus ir spalvą suteikiančius akinius, apgailėtinas netikėlis apaks išvydęs baltą drobulę, gobiančią viską, kiek akys užmato. Viso to simbolis ir buvo Banginis Albinosas.

[Apie poliarinį lokį] ...tas išdidintas kraupumas atsiranda tik todėl, kad po dangiškos nekaltybės ir meilės vilna slypi nepaaiškinamas žiaurumas; tiktai šis nenatūralus skirtingų pojūčių kontrastas ir suteikia mums tokią baimę, žiūrint į baltąjį lokį. Tačiau jeigu visa tai ir tiesa, vis tiek – nebūtų baltumo, nebūtų neapsakomos baimės.
[Apie baltąjį ryklį] ... jas (baltojo ryklio savybes) ypač gerai perteikia prancūziškasis ryklio pavadinimas. Katalikų gedulingos mišios prasideda žodžiais Requiem aeternam (amžiną atilsį), dėl to ir pačios mišios, ir laidotuvių muzika vadinama Requiem. Aliuzine jungtimi susiedami baltą nebylų mirties stingulį, būdingą šiam rykliui, ir pasalūnišką jo įpročių žudikiškumą, prancūzai vadina jį Requin (ryklys).

Ir susyk pakliaukiusioje Ahabo sąmonėje prasidėdavo pašėlusios gaudynės, kol nuovargis ir išsekimas apiblausdavo protą, o tada vėl į gryną denio orą eidavo jis pasisemti atgaivos. O Dieve, kokiu kęsmu pavirsta gyvenimas žmogui, kurį graužia vienintelis neįvykdyto keršto geismas. Jis miega sugniaužęs kumščius, o jam nubudus į delnus susmigę nagai būna raudoni nuo kraujo.
Dažnai, kai Ahabą iš gulto svieste išsviesdavo spiginantys nakties regėjimai, kurie, atgaivinę įtemptas dienos mintis, nusinešdavo jas į beprotybės siautinį ir imdavo suktis degančiose smegenyse, kol net gyvenimo pulsas gyslose pavirsdavo klaikiu sopuliu; kai dvasios spazmai atplėšdavo jį nuo žemės ir krūtinėje atsiverdavo pragarmė, iš kurios plyksteldavo ugnies ir žaibo liežuviai ir šlykštūs demonai imdavo kviesti pas save; kai šitas vidinis pragaras prasidėdavo po juo, - laukinis riksmas nuskardėdavo laive, ir Ahabas blykčiojančiomis akimis iššokdavo iš kajutės, tarytum gelbėdamasis iš ugnies guolio. Tačiau tai bylojo ne apie slaptą vidinę menkystę, kuri gūžiasi nuo savo paties ryžto, tai nenuneigiamai rodė jo pasiryžimo nepalenkiamumą. Juk ne pamišęs Ahabas, atkakliai, nenuramdomai, be atodvasčio persekiojantis Baltąjį Banginį, ne Ahabas, ne seniai atsigulęs poilsio, buvo toji jėga, kuri verte vėrė jį, siaubo apgožtą, vėl šokti iš patalo. Ta jėga buvo amžinas, gyvas pradmuo – jo paties siela, trumpam miego išvaduota iš proto valdžios, vis genančios siekti tikslo, išsprūdusi iš deginančio beprotystės rato, laiko mažumą nustojusi būti sykiu su protu nedalomoje vienovėje. Tačiau atskirtas nuo sielos protas egzistuoti negali, todėl Ahabui, mintis ir valią paskyrus vienam aukščiausiajam tikslui, tasai tikslas, vien begaliniu savo stangumu stojęs prieš dievų ir šėtonų valią, įgijo savarankišką būtį. Dabar jis galėjo liepsnoti ir gyventi savo niūrų gyvenimą, o gyvastis, su kuria jis buvo susietas, buvo pabėgusi, siaubo apimta, nuo negeidžiamo, neteisėto kūdikio. Ir kai tai, kas atrodė esąs Ahabas, išlėkdavo iš kajutės, iškankinta dvasia, žvelgianti pro jo kūno akis, buvo tik apleistas kiautas, beformė, bevalė būtybė, gyvos šviesos spindulys, neturįs į ką atsiremti, įgyti spalvą ir teliekąs vien tuštuma. Tepasigaili Viešpats tavęs, senas žmogau, tavo mintys sukūrė tavyje gyvą būtybę, o tas, kurį neatlyžtantis paverčia Prometėjum, amžinai savo širdimi peni maitėdą – savo paties susikurtą būtybę.

(Izmaelis)... O aš noriu pasakyti, jog tam tikrais atvejais spermacetiniai banginiai turi pakankamai galios, išmanymo ir apskaičiuoto piktavališkumo tyčia pramušti, sudaužyti ir paskandinti didelį laivą: negana to, ne vieną kartą jie taip ir yra padarę.
Pirma. 1820 metais laivas „Eseksas“ iš Nantaketo, vadovaujamas kapitono Polardo, banginiavo Ramiajame vandenyne. Vieną dieną žvalgai pamatė horizonte fontanus, nuleido velbotus ir prasidėjo visos banginių bandos medžioklė. Netrukus keli banginiai buvo nudobti, bet staiga milžiniškas spermacetinis banginis atsiskyrė nuo bandos ir, aplenkęs velbotus, pasuko tiesiai į laivą. Įsibėgėjęs kiek jėgos leidžia, trenkė į laivą, pramušė korpusą, ir, nepraėjus nė 10 minučių, laivas apsivertė ir nugrimzdo į dugną.

Įprasta, natūrali iš molio padirbto žmogaus būsena, mąstė Ahabas, yra naudos troškimas. Tarkim, jog Baltasis banginis uždegė mano laukinės įgulos širdis ir netgi pažadino tam tikrą riterišką kilnumą bei taurumą, tačiau ieškodami Mobio Diko, be dvasios pakilimo, jie turi gauti peno ir paprastiems, kasdieniniams potroškiams numalšinti. Juk net prakilnieji senų laikų riteriai kryžeiviai nepasitenkindavo dviejų tūkstančių mylių žygiu sausuma ir kautynėmis dėl šventojo grabo, - jie neapsiėjo be įsilaužimų ir apiplėšimų, be svetimų kišenių iškratymo ir kitų dorybingų būdų pasirankioti atsitiktinių pajamų. Jeigu jiems būtų liepę tenkintis vien galutiniu romantišku tikslu, daugelis būtų su pasibjaurėjimu nuo jo atsimetę!

(nenusisekusi banginio medžioklė, Starbako įgulos velbote) Starbakas vargais negalais uždegė žibintą, o tada, užkabinęs ant kažkokios karties, padavė Kvikegui – prarastų vilčių vėliavnešiui. Ir jisai sėdėjo velboto priekyj, aukštai iškėlęs bejėgį žiburį pačioje visagalės nevilties širdyje. Ir sėdėjo jisai velboto priekyje, įkūnydamas ir simbolizuodamas žmogų, kuris prarado tikėjimą ir didžioje neviltyje beviltiškai laiko iškėlęs viltį.

Būna tokių savotiškų akimirkų bei situacijų šiame keistame ir painiame dalyke, vadinamame gyvenimu, kai į beribę visatą žmogus ima žiūrėti lyg į didžiulį pokštą, tačiau kas čia juokinga, išregzti sunkoka, nors jis neblogai suvokia, kad šaipomasi tik iš jo paties.

(Izmaelis): „...ponas Flaskai, ar nekintamas mūsų verslo įstatymas būtinai reikalauja, kad yrėjai, sulenkę nugaras lėkdami tiesiai į savo žūtį, sėdėtų nusigręžę nuo jos?  

Jeigu tuo metu kas nors būtų pažvelgęs į Ahabo veidą, būtų pamatęs, kad ir tenai kaunasi dvi jėgos. Gyvosios jo kojos žingsniai skardėjo gyvu aidesiu, tačiau kiekvienas negyvo strampo stuktelėjimas dunksėjo it plaktuko trinkis į grabo dangtį. Per gyvenimą ir mirtį – štai per ką žygiavo tasai senis.

...tačiau kur veda tasai kelias aplink pasaulį? Pro nesuskaitomas negandas į tą pačią vietą, iš kur buvo iškeliauta, ir kur tie, kuriuos palikome, tebėra saugūs ir aplenkę mus.
Jeigu šis pasaulis būtų bekraštė lygmė, jeigu pasukę saulėtekin vis priplauktume naujus tolius ir regionus, žavesnius ir puikesnius nei Kiklados arba Karaliaus Saliamono salos, tuomet kelionė turėtų žadinį. Tačiau vydamiesi sapnų fantomus arba kančiose persekiodami demoniškas vizijas, anksčiau ar vėliau paviliojančias mirtingųjų širdis, lėkdami paskui jas aplink žemę, atsidursim bergždžiuose labirintuose arba, gavę skylę dugne, liekam pamesti pusiaukelėje.
Visiems gerai žinoma, jog kasdieniniame mūsų pasaulyje – tiek jūrų, tiek sausumos – neretai atsitinka, kad žmogus, pastatytas viršesniu už kitus, pamatęs esąs kurio nors smarkiai pralenktas išdidžiu vyriškumu, pradeda jausti tam žmogui pagiežą bei antipatiją ir, ištaikęs progą, pasistengia taip suniokoti savo pavaldinio pranašumą, kad iš jo teliktų žiupsnelis dulkių.

Ilgas ištrėmimas iš civilizuoto krikščioniško pasaulio neišvengiamai grąžina žmogų į tą būvį, į kurį kadaise buvo įstūmęs jį Viešpats, tai yra į vadinamąjį laukinio būvį. Tikras banginių medžioklis – toks pat laukinis kaip irokėzas. Ir aš pats laukinis, nepripažįstantis kitos valdžios, tik žmogėdrų Karaliaus, bet ir prieš jį esu pasiryžęs maištauti kiekvieną akimirką.

...pakanka akimirką stabtelėti, pamąstyti ir išsyk išvystame, jog kad ir kaip giriasi kūdikis žmogus savo žiniomis ir pramanais, kad ir kaip įteiklus laiko bėgsmas didina tas žinias ir tą pramanumą, vis tiek amžių amžiais, iki pat Paskutiniojo Teismo dienos jūra tyčiosis iš žmonių, žudys juos ir į šipulius daužys išdidžiausias, tvirčiausias fregatas, nors nuo panašių potyrių kartojimosi žmogus yra praradęs tą nuo amžių su vandenynu susijusią baimę... Taip, paiki mirtingieji, Nojaus tvanas dar nepasibaigė, dar ir šiandien dengia jis du trečdalius mūsų gražiojo pasaulio.
... Šniokšdamas ir prunkšdamas tarytum patrakęs karo žirgas be raitelio, savavalis vandenynas ritasi per žemės rutulį.
Pagalvokit, kokia klastinga jūra: pačios kraupiausios būtybės praplaukia beveik nematomos po vandeniu, išdavikiškai slėpdamosi po širdžiai tokia miela žydryne. Pagalvokit, kokie Velniškai išvaizdūs ir gražūs būna kartais patys nuožmiausiai jos gyventojai, pavyzdžiui, neprilygstamai tobulos formos ryklys. Pagalvokit apie visuotinę jūrų kraugerystę, kai visi imbuviai medžioja viens kitą ir nuo pirmos pasaulio sukūrimo dienos kariauja amžiną karą.
Pagalvokite apie tai, o paskui atsigręžę pažvelkite į mūsų žalią, švelnią, be galo romią žemę, palyginkite jas, - jūrą ir žemę – ar nepastebite keistos analogijos savyje? Kaip kraupus vandenynas iš visų pusių supa žydinčią žemę, taip ir žmogaus sieloje yra savas Taitis, sava džiaugsmų ir ramybės sala, aplink kurią urduliuoja nesuvokiamo gyvenimo baugeliai. Tesaugo jus Viešpats! Nesumanykite palikti šitos salos, galit niekada nebesugrįžti!

(apie žeberklo lyną ir ne tik): ... kaip štilis, beveik visada įtvyrantis prieš audrą ir ją pranašaujantis, yra mums, baisesnis negu pati audra, kadangi štilis – tiktai audros kiautas, slepiantis ją viduje; kaip iš pažiūros nekaltas šautuvas kad slepia mirtiną paraką, kulką ir patį šūvį, taip ir grakšti lyno nejudrybė, tyliomis gyvatiškomis kilpomis apsivijusi yrėjus, dar neparodžiusi savo esmės kelia didesnį siaubą negu kiti pavojai. Ar verta toliau kalbėti? Juk visi žmonės yra apraizgyti žeberklų lyno. Visi gimstame su virve ant kaklo, bet tiktai tada, kai ima veržtis netikėta, žaibiška mirties kilpa, mes suvokiame bežadę, rafinuotą, amžiną gyvenimo grėsmę...

 Nors siųsdamas velbotus į banginio gaudynes, kapitonas Ahabas buvo veiklus kaip visada, dabar, kai tas padaras buvo nudobtas, jį apėmė savotiškas nepasitenkinimas, nekantra ar nusivylimas, tarytum šitas negyvas kūnas būtų jam priminęs, kad Mobi Dikas dar gyvas ir laisvas, ir nors tūkstantis kitų banginių būtų prišvartuoti prie „Pekodo“, jie nė per nago juodymą nepriartins prie didžio, kliedesingo tikslo.

...kranto žmonės bjaurisi vartoti banginieną maistui ne dėl to, kad ji labai riebi: iš dalies taip yra dėl anksčiau minėto samprotavimo: kaip gali žmogus valgyti ką tik nudobtą jūrų gyvūną, ir dar juo pačiu pasišviesdamas (banginių taukai vietoj vaško žvakėms)? Juk nėra abejonės, kad pirmasis žmogus, nužudęs jautį, buvo paskelbtas žudiku, gal net pakartas; bent jeigu jį būtų teisę jaučiai, jis šito nuosprendžio tikrai nebūtų išvengęs, nes ir yra jo vertas kaip bet koks žudikas. Nueikite šeštadienio vakarą į mėsos turgų ir pasigrožėkite miniomis gyvų dvikojų, spoksančių į begalines virtines negyvų keturkojų. Negi toks reginys nenušluosto nosies žmogėdroms? O kas iš mūsų ne žmogėdra? Tikrai, Fidžio salos žmogėdrai, kurs juodai dienai užsisūdo savo ruselyje liesą misionierių, tam apdairiam laukimui, sakau aš, Paskutiniojo Teismo dieną bus lengviau negu tau, civilizuotas ir apsišvietęs gurmane, prikalantis prie grindų žąsį ir puotaujantis išpampusiomis jos kepenimis... [[blogeris mitimas kepenimis, mano nuomone, yra alegorija į Prometėją, kuris kentėjo skausmą diena iš dienos dėl jo kepenis ėdančio maitvanagio Kaukazo kalnuose. Tačiau šioje situacijoje, autorius tarsi priešpriešina ir sulygina civilizuotą žmogų ne su Prometėju, o su tuo pačiu maitvanagiu, tad įdomu būtų sužinoti kieno kepenis ėdame mes? ]]

O juodoji mūsų žemės maitėdyste, net galingiausiam banginiui nėra nuo tavęs išsigelbėjimo!

...aš supratau, jog mano dabartinė padėtis visiškai nesiskiria nuo kiekvieno mirtingojo padėties, nebent tiek, kad siamiški saitai dažniausiai sieja žmogų iš sykio su keliais mirtingaisiais. Bankrutuoja jūsų bankininkas – jums galas; atsiunčia apsirikęs jūsų vaistininkas nuodingų tablečių – jūs nebegyvas.
... (Izmaelis apie Kvikegą, kuris stengiasi nuimti banginio galvą, o pats negyvas banginis grandinėmis surakintas ir tempiamas laivo „Pekodo“, savo ruožtu Kvikegas tiesiogine to žodžio prasme prisirišęs prie Izmaelio, kuris yra denyje ir taip saugo Kvikegą nuo nuslydimo nuo banginio ir prisiplojimo į laivą ar ryklių sudorojimo, kiti žeberklininkai denyje peiliais/kastuvais gina Kvikegą nuo ryklių, tačiau gali netyčia ir mirtinai sužeisti jį patį tais pačiais kastuvais gindami Kvikegą nuo ryklių kraujo klane apie banginį) Argi tu (Kvikegai) neįkūniji visų kartu ir kiekvieno atskirai šiame banginių medžioklės pasaulyje? Bedugnis vandenynas, kuriame tu dūsti – tai gyvenimas, rykliai – tavo priešai, kastuvai – draugai, o tavo padėtis tarp vienų ir kitų – kaip tarp kūjo ir priekalo...

... Galima prisiminti tik dar vieną gardesnį myrį – salią mirtį Ohajo bitininko, kuris ieškodamas drevėje medaus, rado tokią daugybę, kad per smarkiai persilenkęs, buvo jo įtrauktas – taigi mirė medumi išbalzamuotas. O kokia, pagalvokit, galybė žmonių panašiai yra įklimpus į Platono medaus bitkorius ir užmigusi juose saldžiu amžinu miegu.

Visoms gyvoms būtybėms būdinga dieviškas, didis ir galingas kaktos orumas, tačiau spermacetinio banginio tas kaktos orumas yra tiek daug didesnis, kad žiūrint į jį tiesiai iš priekio, dievybės ėsimas ir blogio galybė jaučiama kur kas stipriau, negu žiūrint į kitus gyvus padarus.
... Banginis, kaip ir visa, kas šioje žemėje galinga, tikrojo veido pasauliui nerodo.

Aš įsitikinęs, jog svarbiausi žmogaus charakterio bruožai atsispindi jo stubure. Ir, susipažindamas su jumis, aš verčiau apčiupinėčiau jūsų nugarą, o ne galvą. Dar niekada plonas stuburo stulpas nėra laikęs didelės ir kilnios sielos. Didžiuojuosi savo stuburu tarsi tvirtu ryžtingu vėliavos kotu, ir teplevėsuoja toji vėliava viso pasaulio akivaizdoje. [PASTABA. Štai kaip tais laikais kai ši knyga buvo rašoma, mąstė „protingi“ žmonės: eugenikai, frenologai ir t.t., tai pavojingos „mokslo“ šakos, dėl kurių ir atsirado getai, lageriai, genocidai, koncentracijos stovyklos ir „humaniškos“ (kaip kad Bernardas Šo pasakytų) dujų kameros...]

Dauguma sausumos gyventojų turi venose tam tikrus vožtuvus, lyg šliuzo perdorius, kurie sužeidus tuoj pat sustabdo, bent dalinai, kraujo plūdimą viena kryptimi. Banginis jų neturi; viena iš jo savybių yra ta, kad jo kraujo indai be jokių vožtuvų, todėl, net tokiam smailiam daiktui, kaip žeberklas įsmigus į kūną, mirštamas kraujoplūdis nusausina visą arterinę sistemą, o kai didelėje gelmėje dar prisideda baisus vandens slėgis, tada, galima sakyti, gyvybė teka iš jo nenutrūkstama srove.
... Kaip nuvirtusio kilnaus ąžuolo iškritusių šakų kiaurymėse susitelkia keisti svetimkūniai, taip ir iš šitų vietų, kur kadaise būta banginio akių, dabar kyšojo akli gumbai, keliantys sopulingą pagailą. Tačiau pasigailėjimo jam nebuvo. Nors ir be galo senas, nors vienarankis, nors apakęs, turėjo palydėti gyvybę ir atsisveikinti su šiuo pasauliu, kad būtų kuo apšviesti linksmus vestuvių pokylius ir kitus žmonių pasilinksminimus, taip pat kad būtų galima užlieti šviesa prakilnias bažnyčias, kur per pamokslus aukštinama romi santarvė...

Pirmasis banginių medžioklis buvo Dzeuso sūnus Persėjas... Visiems žinoma puiki Persėjo ir Andromedos istorija, kaip nuostabi karaliaus duktė Andromeda buvo prikalta prie uolos jūros pakrantėje ir kaip banginiautojų princas Persėjas tą akimirką, kai Leviatanas jau buvo benusinešąs ją į jūrą, nė nevirptelėjęs prisiartino, nudobė pabaisą žeberklu, išgelbėjo karalaitę ir vedė ją... Ir te niekas neišdrįsta sudvejoti šita prieštvanine istorija, kadangi senovės Jopėje, dabartinėje Jafoje, Sirijos pakrantėje, vienoje pagonių šventovėje daug amžių stovėjo didžiuliai banginio griaučiai, kurie, kaip tvirtina miesto legendos ir vietiniai gyventojai, buvę to paties siaubūno. Romėnams užėmus Jopę, griaučiai triumfališkai buvo pergabenti Italijon. Ypač svarbi ir daugiareikšmė šios istorijos aplinkybė yra ta, jog kaip tik iš Jopės išplaukė Jona.
Panaši į Persėjo ir Andromedos nuotykius – o kitų tvirtinimu, netiesiogiai iš jos kilusi – yra garsi šventojo Jurgio ir slibino istorija; ir aš tvirtinu, jog tasai slibinas yra banginis, nes senosios kronikos nuolatos painioja slibinus su banginiais ir dažnai sukeičia net jų pavadinimus. „Laikei save liūtu tarp tautų, bet buvai kaip slibinas jūrose“, - sako Ezekielis, aiškiai turėdamas galvoje banginį [[Blogeris: ne vien tik šv. Jurgio istorija yra panaši, jei knygos autorius sako, jog slibinas (drakonas) yra vienas ir tas pats leviatanas arba banginis (tiesą sakant, savaime suprantama, banginis yra pernelyg sureikšminama ir tai mano supratimu yra tik gryniausia alegorija), tai tokiu atveju atsiveria bekraštės platybės alegorijoms ir blogio apibūdinimams: (Apreiškimas Jonui 12,7)„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai“; 12.9: „Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti visi jo angelai“; Danielio knyga (14,23): „Ten buvo ir didžiulis Slibinas, kurį babiloniečiai irgi garbino“; Izaijo knyga (14,29): „Filistijos gyventojai, jus plakęs vėzdas yra sulaužytas, bet jums nėra dėl ko džiūgauti. Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs dar piktesnė angis – jo palikuonis skrajojantis slibinas!“ Psalmynas (104,26): „Čia plaukioja Leviatanas (arba jūros slibinai, arba mitologinė pabaisa, įasmeninanti pradinį chaosą, tačiau veikiausiai čia kalbama apie tą pačią senąją gyvatę, žaltį ar drakoną), kurį tu sukūrei.“ Manot dar kažko trūksta? Aš taip nemanau: (Izaijo knyga 27,1): „Tą dieną VIEŠPATS savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną (čia verčiama jau kaip slibinas – blogio jėgų simbolis. Dievas jį nugali, kaip jis nugalėjo pirmykštį chaosą) tą pirmykštį suktą slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną, kuris yra jūroje.“]], o kai kuriose Biblijos tekstuose ir vartojamas šitas žodis.

[[Blogeris: dabar perskaitysite fragmentą, kuris mane nustebino ir meta šiokį tokį šešėlį...]]: ... O aš įsitikinęs, kad nuo visų galvų, kurios apdovanotos iškilumu ir gelme, ar tai būtų Platono, Pirono, Šėtono, Jupiterio, Dantės ar kieno kito galva, visada kyla kažkoks vos regimas ūkas – ženklas, kad tenai darbuojasi giliausios mintys.    

Tikra jėga niekada nekliudo grožiui ir harmonijai, dažniausiai iš jos jie ir kyla; ir visur, kur tik įsikūnijęs akinamas šio pasaulio grožis, jėga neatsiejamai susipynusi su kerais.

Neskaitant dieviškojo šuolio..., nėra gamtoje didingesnio reginio už tą banginio uodegos iškėlimą. Gigantiška uodega iš bedugnių gelmenų, rodos, mėšlungiškai veržiasi aukštyn, į dangų. Taip sapne aš esu regėjęs didingą Šėtoną [[blogerio pastaba:man atrodo pakankamai keista, kuomet autorius šėtoną vadina didingu...]], kančioje tiesiantį iš ugninio pragaro duburio milžinišką leteną su aštriais nagais. Tačiau stebint tokias scenas, visų svarbiausia yra jūsų nuotaika; jeigu ji kaip Dantės, jums pasimatys velniai, jeigu kaip Izaijo – arkangelai.

[[blogerio komentaras: Na štai autorius ir buvo pričiuptas. Kalbantis apie frenologiją, šėtoną autorius vadina išmintingu ir didingu. Taip pat banginiautojus lygino su tiksliai ordinu arba brolija, o štai dabar autorius banginių judesius lygina su masonų ženklais, kuriuos atpažįsta tik tai tie, kurie ir priklauso tam ordinui arba brolijai. Ar jis buvo masonas? Vienareikšmiško atsakymo neturiu, bet tokį įtarimą turiu]]: Kartais jos (banginio uodegos) judesiai nepadarytų gėdos ir žmogaus rankai, nors jų prasmė taip ir lieka visiškai neaiški. Plaukiant didžiulei banginių bandai, tie mįslingi judesiai kartais tokie stulbinantys, jog, girdėjau, banginiautojai laiko juos giminingais masonų ženklams; jie mano, kad šitaip banginis visiškai sąmoningai kalbasi su išoriniu pasauliu.

Glaudi karinė kolona, kuria jie (banginiai) tik ką taip greitai ir ryžtingai plaukė, dabar išsidriekė, ir atrodė, jog banginiai, panašiai kaip indų karaliaus Poro drambliai mūšyje su Aleksandru, išprotės suparalyžiuoti baimės. Pasklidę į visas puses, jie suko plačius ratus arba plaukinėjo be tikslo tai viena, tai kita kryptimi... Jei čia būtų ne Leviatanai, o avių banda, trijų nuožmių vilkų genama per ganyklą, kažin, ar ji būtų galėjusi parodyti didesnį įbūgį. Bet šitokie bailumo priepuoliai būdingi beveik visiems bandos gyvūnams. Liūtakarčiai vakarų bizonai, klajojantys dešimttūkstantinėmis bandomis, yra sprukę nuo vieno raitelio. Arba imkim žmones, sugintus į teatro parterio aptvarą; užsiminus apie gaisro pavojų, jie trūkčiagalviais puola prie durų ir grumdosi, mirtinai spaudžia, dusina, trypia vienas kitą.

Taigi apsupti siaubo ir baugesio ratų, laisvai ir be baimės tie mįslingi padarai gyveno savo taikų gyvenimą; taip, giedrai ir nerūpestingai pramogavo. Bet juk ir aš tornadų audrinamame savo esybės Atlanto vandenyne amžinai išsaugau vidinę nebylią rimtį, ir nors milžiniškos, niekada nenusileidžiančios negandų planetos sukasi aplink mane, ten, mano sielos slaptynėje, aš maudausi švelniose amžino džiaugsmo spinduliuose.

Jis (Pipas) išvydo Viešpaties pėdą ant audimo staklių paminos ir pabandė apie tai papasakoti, todėl jūreiviai apskelbė jį pamišusiu. Mat žmogaus beprotybė yra dangaus išmintis; žmogus, išklydęs iš žemiškos prasmės ribų, prisiartina prie aukščiausiosios išminties, proto akyse visada absurdiškos ir patrakusios, ir tada – laimė ar nelaimė – jis tampa nepalenkiamas ir abejingas kaip ir jo Dievas.

Kad galėčiau amžinai spaudyti ir spaudyti spermacėtą! Nes dabar, kai per ilga sukaupta patirtis parodė, jog žmogui visada tenka artinti prie žemės arba bent jau nuleisti prie žemesnės padalos įmanomos laimės įnoringo vaizdinio rodyklę, jog jis turi ieškoti palaimos ne intelekto ar fantazijos valdose, bet savo žmonoje, širdyje, lovoje, stale, balne, židinyje, kaime, - dabar, visa tai suvokęs, aš mielai spaudyčiau spermacėtą amžinai.

Bet netgi Saliamonas sako: „Žmogus, pajutęs išminties kelią, liks (tai yra dar gyvas būdamas) mirusiųjų bendrijoje“... Esama išminties, kuri yra širdgėla, bet esama širdgėlos, kuri yra beprotybė.

Prekybos laive lempa jūreiviui tokia pat retenybė kaip karalienių pienas... Tačiau banginiautojas ieško šviesos peno, tai ir gyvena šviesoje. Savo guolį jis paverčia Aladino žibintu ir ten gula miegoti, taigi pačioje nakties tamsumoje juodas laivo korpusas neša savyje skaisčią šviesą.[[Blogerio komentaras. Tai, kas aprašyta šioje pastraipoje yra „giliai pakapstyta“ ir gali būti pritaikyta kaip alegorija ar metafora ir netgi religiniame „korpuse“: tamsus, bet neva nešantis šviesą, kas? Atsakymas paprastas, bet gluminantis - Velnias. Nes tas tamsuolis dar turi ir kitą vardą – šviesos angelas. Kaip žinome iš „religinio korpuso“ velnias yra didžiausias melagis šiame pasaulyje, tad jis gali apsimesti ir šviesiuoju. Knyga „Mobi Dikas“ tikrai nėra vien tiktai apie banginių medžioklės ypatumus ir jo išprotėjusį kapitoną, siekiantį nudobti banginį, nes vien tas faktas, jog tas mistiškasis banginis yra baltas, turi daug reikšmės, nes tokių nėra ir tam tikra prasme, netgi tai įrodo, jog ši knyga nėra vien tik apie banginių medžiotojus. Kitas dalykas yra laivas. Laivas yra alegorija į... mus pačius. Netgi knygos pradžioje buvo rašoma kažkas panašaus, kai pastorius prieš Izmaeliui išvykstant „Pekodu“, panašų dalyką sakė. Taigi laivas gali būti (ir, šioje knygoje, buvo) pritaikytas kaip savotiška metafora, reprezentuoji mus pačius. Kapitonas Ahabas niršta dėl Baltojo banginio, nes dėl jo šis neteko kojos, ir tas mistiškas baltasis banginis yra leviatanas. Šv. Jurgis kovojo (ir eilė kitų) kovojo su Leviatanu. Slibinas buvo ir yra maišomas su leviatanu, o slibino antras vardas yra... drakonas. Biblijos terminais būtų taip: slibinas, drakonas, senoji gyvatė, leviatanas, yra vienas ir tas pats ir reiškia Velnią, didžiausią blogį žemėje. Ahabas, nori nugalėti tą blogį, kaip kad jį sėkmingai įveikė kiti bibliniai ar mitologiniai herojai, tačiau tai ne jo jėgoms, nes jis nėra šventasis, pusdievis ar arkangelas kaip kad Mykolas. Taigi mistiškasis baltasis banginis reprezentuoja iš dangaus į žemę ištremptą Šėtoną. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, šėtonas turi ir kitą vardą: jis vadinamas šviesos angelu arba šviesos nešėju. Tačiau ir Dievas yra asocijuojamas su šviesa: „Ir Dievas tarė: „Tebūnie Šviesa““. Tad kaip atskirti tikrąją arba teisingąją šviesą, nuo netikros, apsimestinės, manipuliacinės? Mano manymu, yra paprastas atsakymas būtent šioje pastraipoje. Laivas plaukia tamsus tamsoje, tačiau laivo viduje yra šviesu net ir tamsiausią naktį. Mobi Dikas yra baltas (kaip ir liuciferis), tačiau šis „banginis“ viduje yra įniršęs ir piktas, taigi ir blogas (čia galbūt asociacija šiokia tokia yra ir su Ahabu, kuris taip pat yra įniršęs ir piktas bei dega kerštu. Galbūt todėl jam nepavyko jo nugalėti, nes jis savotiškai buvo „užsikrėtęs“ baltojo banginio blogiu). Taigi banginio išorė nors ir balta, tačiau vidus – juodas. Laivo išorė juoda, tačiau viduje dega šviesa. Taigi pats laivas (jei atmestume kapitoną Ahabą), iš esmės, yra ta tikroji šviesa vidury bedugnės tamsumos. Kaip jau sakiau anksčiau, laivas nebūtinai reiškia tikrąjį laivą ir alegoriškai žiūrint, kiekvienas iš mūsų esame savotiški atskiri laivai. Tačiau kapitono Ahabo laivas šviečia taip pat, tačiau ne ta tikrąja šviesa, jis dega keršto ugnim, blogio ugnim (pragare juk irgi šviesu, tačiau ta šviesa ne ta tikroji, o ugnies liepsna, blogio liepsna). Tai yra tik mano asmeninė nuomonė ir ji tikrai gali nesutapti su jūsų, bet dėl to man, kaip, mano manymu, ir jums, yra nei šilta, nei šalta. Be viso to, ką jau parašiau, dar galima pridėti ir tai, jog liuciferis yra asocijuojamas su Venera (ir čia jis turi asociacijų su Prometėju, kuris pavogė ugnį iš dievų ir davė ją žmonėms). Venera, kaip „žvaigždė“ t.y. jos (atsispindinti nuo saulės) šviesa pasirodo pirmiau, negu saulė pakyla. Ji pasirodo aušros metu. Žmonės sako, jog tamsiausia būna prieš aušrą... Ir štai Venera (arba Aušrinė) pasirodo pirmiau, negu pateka saulė. Alegoriškai kalbant, Prometėjas vėl ir vėl mums atneša pavogtą ugnį. Taip pat alegoriškai kalbant liuciferis, kaip jau sakiau anksčiau, vadinamas šviesos nešėju, tad jis ir asocijuojamas su Venera. Tačiau, gerbiamieji ponai ir ponios, įsidėmėkit tai visam gyvenimui: velnias negyvena kažkur jūrose ar ant kažkokio kalno ar dramblio kaulo bokšte, Veneroje, Saturne ar Plutone. Ne, jis gyvena mumyse, mūsų smegenų žievėje ir jų vingiuose, kaip kad ir (ark)angelų legionas ar netgi pats Biblinis Dievas ir kiekvieną dieną mes, kaip kad arkangelas Mykolas, mes turim susikauti su Velniu vėl ir vėl. Deja, kartais mūsų smegeninis Mykolas, ne visuomet būna pajėgus įveikti Velnią, todėl ir padarome nuodėmių dėl ko tenka gailėtis ir atgailauti. Tačiau yra ir tokių žmonių, kuriuose Šv. Mykolas yra supančiotas ir valdžią yra perėmęs nelabasis... Tokie žmonės, neturi sąžinės jausmo ir neskiria gėrio nuo blogio arba kiekvieną dieną dega keršto, pykčio ir įniršio ugnimi (visai kaip kapitonas Ahabas) ir, kuriems, bet kokios priemonės pateisina tikslą...]]

... vos mes, mirtingieji, po sunkaus plūkesio ištraukiame iš didžiulės šito pasaulio skerdienos kruopelytę brangiojo spermacėto, o paskui su neapsakoma kantrybe apsivalome nuo bjaurasties ir išmokstam gyventi čia, švariame sielos tabernakulyje, vos tą padarome, tuo Fontanas horizonte! – dvasia ištrykšta į viršų, ir vėl plaukiame susikauti su kitu pasauliu, ir visa senoji jauno gyvenimo rutina prasideda iš pradžių.

Tačiau vieną rytą, darant posūkį ties dublonu, Ahabas lyg iš naujo susidomėjo keistais jame iškaltais atvaizdais ir įrašais, tarsi tik dabar būtų susiejęs slaptą juose glūdinčią prasmę su vienatiksliu savo kliedesiu. Juk visuose daiktuose glūdi kokia nors prasmė, kitaip tie daiktai būtų beverčiai, ir apskritas mūsų pasaulis – beprasmis tuščias nulis, išparduotinas vežimais, kaip daroma su kalvomis aplink Bostoną, norint užpilti kokią nors Paukščių Tako klampynę.

Šis užrašas tarytum rėmino tris Andų viršukalnes: iš vienos vežėsi ugnis, ant kitos stūksojo bokštas, o ant trečios giedojo gaidys; visa tai buvo aprietusi Zodiako dalies arka su jos įprastiniais kabalistiniais ženklais, o kertinis akmuo – Saulė – buvo kaip tik įžengianti į lygiadienio tašką po Svarstyklėmis. [[blogerio komentaras. Šis rašytojas nesidrovėdamas pamini ir kabalistus. Dar galiu pridėti, kad vėlgi, metaforiškai kalbant, „Saulė įžengianti į lygiadienio tašką po Svarstyklėmis“ yra labai simboliška. Saulė yra šviesa, kai ji įžengia į lygiadienį, tuomet gauname, jog šviesa „valdo“ lygiai pusę paros, o naktis yra užkariavusi antrąją pusę. Svarstyklės šia simboliką dar labiau sutvirtina ir kol kas tai reiškia lygiąsias tarp gėrio ir blogio. Metaforiškai kalbant, atrodytų, jog yra tarsi, kaupiamos jėgos prieš lemiamą kovą tarp gėrio ir blogio, na o kol kas, tos kovos nėra pradėjęs nei gėris prieš blogį, nei blogis prieš gėrį, tačiau šis „balansas“ ilgai tęstis negali ir anksčiau ar vėliau svarstyklės neišvengiamai pasvirs ar į vieną, ar į kitą pusę. Laukimo akimirka, tyla prieš audrą, prieš lemiamą kovą tarp gėrio ir blogio...]]
-          Visada esti kažkas egoistiška kalnų viršūnėse, bokštuose ir kituose didinguose, aukštybėsna iškilusiuose daiktuose; anava trys šėtoniškai išdidžios viršukalnės. Tvirtasis bokštas – tai Ahabas; ugnikalnis – tai Ahabas; narsus, neįbauginamas, pergalingas paukštis – taip pat Ahabas; visur Ahabas, ir šis apskritas aukso gabalas – tik atvaizdas kito, apskritesnio rutulio, kuris tarytum stebuklingas veidrodis visiems, į jį pažvelgusiems, atspindi tiktai jų pačių mįslingą esmę. Daug prisikentės, bet maža naudos turės tas, kuris paprašys pasaulį išspręsti šitą mįslę: pasaulis negali išspręsti pats savęs. Man regis, kad tos kaltinės saulės kažkoks raudus veidas; bet žiūrėk!... ji įžengia į audrų ženklą – lygiadienį! O juk tik prieš šešis mėnesius išriedėjo iš kito lygiadienio – avino ženklo! Iš vienos audros į kitą! Kas bus tas! Kęsmuose gimęs turi gyventi kančiose ir mirti sopuliuose!
-          Tikriausiai ne fėjų pirštai, o velnių nagai kalė šitą monetą ir iki šiai dienai paliko savo antspaudus, - sumurmėjo Starbakas... – ...Tamsus klonis tarp trijų galingų, dangų remiančių kalnų viršūnių, panašių į Trejybę kažkokiam blausiam žemės simbolyje. Taip, vadinasi, Dievas aptvėrė mus šiame Mirties klonyje; ir virš mūsų tamsybės vis dar šviečia Teisingumo saulė – lyg švyturys, lyg viltis.

Tik mirtinų pavojų tirštyje, tik įpykusios uodegos sukeltame sūkuryje, tik gilioje bekraštėje jūroje galima patirti tikrą ir gyvą tiesą apie banginį visoje jo kūno didybėje.

Pats nuostabiausias iš visų banginių reliktų yra beveik visas milžiniškas kažkokio išnykusio siaubūno skeletas, 1842 metais rastas Alabamoje teisėjo Krėjaus plantacijoje. Pagarbios baimės ištikti lengvatikiai vergai iš gretimų apylinkių jį palaikį puolusių angelų kaulais. Tačiau kai keli kaulai buvo nugabenti už vandenyno anglų anatomui Ovenui, paaiškėjo, jog tariamasis roplys yra banginis, nors seniai išnykusios rūšies...
Kai aš stoviu tarp šitų galingų Leviatano skeletų, kaukolių, ilčių, žandikaulių, šonkaulių ir slankstelių, iš dalies panašių į nūnai gyvenančius jūrų siaubūnų kaulus, bet tuo pat metu giminingų išnykusiems priešistoriniams Leviatanams, neįsivaizduojamai už juos senesniems, mane tarsi tvanas nuneša atgal į tuos nuostabius amžius, kai net laikas, galima sakyti, dar nebuvo prasidėjęs, nes laikas prasidėjo sykiu su žmogumi. Čia pilkas Saturno chaosas ritasi viršum mano galvos, o pro krūpčiojančią blausumą protarpiais išvystu poliarines amžinybes, kai ledo bastionų pleištai dar brovėsi į dabartinių tropikų sritis ir visame 25 tūkstančių mylių pasaulio apskritimo plote nebuvo nė pėdos gyvenamos žemės. Tuomet visas pasaulis priklausė banginiui ir jis, visų gyvų būtybių karalius, brėžė savo pėdsaką išilgai dabartinės Alpių ir Himalajų linijos. Kas dar gali pateikti tokią genealogiją kaip Leviatanas?... Siaubu mane sukausto šitie... nepasakomi baugeliai banginio, egzistavusio prieš laiko pradžią, todėl turinčio egzistuoti ir tada, kada žmonijos amžiai bus seniai pasibaigę.
... mes skelbiame banginį nemirtingą kaip rūšį, kad ir koks netvarus jis būtų kaip individas. Jis plaukiojo jūrose seniai prieš žemynams išneriant iš vandens; jis kadaise plaukiojo ten, kur dabar stovi Tiurli, Vindzoras ir Kremlius. Per tvaną jis paniekino Nojaus laivą, ir jeigu pasaulį kaip Nyderlandus vėl užlies vanduo, kad išnaikintų visas jo žiurkes, ir tada amžinasis banginis vis tiek išliks ir iškilęs ant pačios aukščiausios pusiaujo tvano keteros išvirkš į dangų putotą iššūkį. [[Blogerio komentaras: autorius čia akivaizdžiai asocijuoja banginį su velniu, nes šis, net jei ir būtų antrasis tvanas, pakiltų ant aukščiausios keteros ir neva mes iššūkį aukščiausiajam. Nelabasis nori to paties ir Bibliniais terminais tai skambėtų identiškai. (Izajo knyga 14,12-14): „12. Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, - tave, kuris išguldei tautas! 13. Kadaise manei savo širdyje „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių Iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose šiaurės pakraščiuose.14. Užlipsiu ant aukščiausių debesų , - prilygsiu Aukščiausiajam““. Klausimas jums (galbūt, kai kuriems iš jūsų – retorinis): kodėl Dievas sugriovė Babiloną ir jo bokštą bei išskaidė tautas po pasaulį ir šios pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis?..]]

(Ahabas): „...net didžiausioje žemiškoje palaimoje slypi kokia nors nereikšminga menkystė, o kiekvieno sielos skausmo dugne – mįslingas prasmingumas, kai kurių žmonių skausme netgi arkangeliška didybė; ir tos akivaizdžios išvados nepaneigia net uoliausias jos kilmės atsekimas. Eidami tų žiaurių negandų genealogijos pėdsakais, pagaliau prieiname savaiminę dievų pirmagimystę ir prieš linksmas šienapjūtes saules bei tyliai skambančias pjūties pilnatis turime pripažinti, jog patys dievai ne visada linksmi. Neišdildoma įgimta liūdesio žymė žmogaus kaktoje – tai tik skausmo antspaudas tų, kurie ten pasirašė.“

...pažvelkite iš aukštai į atskirą abstraktų žmogų, ir jis jums pasirodys stebuklas, didystė, liūdesys. Bet iš to paties taško pažvelkite į žmoniją, kaip visumą, ir didžioji jos dalis – tiek nūdienė, tiek praeities – pasirodys jums vien nereikalingų dublikatų knibždėlynas.

Tasai dailidė buvo pasirengęs viskam, tačiau vienodai viskam abejingas, niekam nejaučiąs pagarbos... Atrodė, jog tokia plati veikimo sritis, tokia gausybė talentų, toks išradingumas ir nagingumas turėjo byloti apie nepaprastai gyvą intelektą. Tačiau iš tiesų buvo kitaip. Visų labiausiai šis žmogus atkreipdavo dėmesį beasmeniu abejingumu, sakau – beasmeniu, nes dailidė taip susiliedavo su aplinkine daiktų nepabaigiamybe, jog atrodė neatsiejamas nuo bendro abejingumo, pastebimo visame regimajame mūsų pasaulyje, kuris nepaliaujamai, įvairiopai keisdamasis, vis tiek tvyro amžiname rimties būvyje ir ignoruoja jus, net jeigu jūs kasate pamatus katedroms.

(Ahabas) Dabar manau, kad ne veltui senasis Prometėjas, kuris, anot šnekų, dirbo žmones, buvo kalvis ir įkvėpdavo jiems ugnies, nes kas sukurta ugnyje, turi ugniai ir priklausyti; taigi ir pragaro tikriausiai esama.
(Ahabas) O gyvenime! Štai aš – išdidus kaip graikų dievas, tačiau skolingas šitam mulkiui užkaulo gabalą, ant kurio stoviu. Tebus prakeiktas tas mirtingųjų abipusis prasiskolinimas, negalįs apsieiti be buhalterijos knygų. Norėčiau būti laisvas kaip vėjas, bet mano vardas įrašytas viso pasaulio skolininkų knygose.

[Starbakas]: „tegul Ahabas pasisaugo Ahabo; saugokitės savęs“

Tai, kas iš tiesų žmoguje yra stebuklinga ir baugu, dar niekada nebuvo išsakyta žodžiais ar aprašyta knygose. Taip ir apie prisiartinimą Mirties, sulyginančios visus, įspaudžiančios visų veiduose paskutinį tiesos apreiškimą, žodžiais teisingai išsakyti galėtų tik tas, kuris jau miręs.

 Ramusis vandenynas apjuosia mūsų žemės rutulį, paverčia visas pakrantes didžiuliu užtakiu, ir tvinkčiojantys jo potvyniai atrodo kaip žemės širdies plakimas. Kilnojamas amžino sūpavimo, nejučia imi išpažinti dievą gundytoją ir nulenki galvą prieš Paną.
Tačiau mintys apie Paną nelabai kvaršino Ahabui galvą... godžiai traukdamas sūrų vėl atrastos jūros kvaptį, tos pačios jūros, kurioje tikriausiai net dabar plaukiojo jo neapkenčiamas Baltasis Banginis. [[Blogerio komentaras: čia susidaro įspūdis, jog Ahabas plaukia pasitikti savo lemties... Baltasis Banginis niekur ir nuo nieko „nebėga“.]]

(Kalvis [[Hefaistas]]) Romus, rimtas, retapėdis, dar žemiau lenkdamas ir taip visada sulinkusią nugarą, jis vis dirbo ir dirbo, tarytum darbas būtų buvęs patsai gyvenimas, o sunkūs kūjo smūgiai – sunkūs jo širdies tvinksniai. Tačiau taip ir buvo... O nelaimėli!

...bet Mirtis (ne išeitis) – tai tik žygio pradžia į nepažįstamą Nepatirties sritį, tai tik pirmas pasveikinimas galimybių, kurias teikia tai, kas be galo Tolima, Laukiniška, Vandenuota, Be Krantų. Štai kodėl prieš mirties besiilginčio žmogaus akis, jeigu jam dar neišblėsęs vidinis nusistatymas prieš savižudybę, viską duodantis ir visas duokles priimantis vandenynas viliojamai išskleidžia neapžvelgiamas, neįsivaizduojamų, kvapą gniaužiančių siaubų ir stebuklingų, nepatirtų nuotykių plynumas; ir tokiam žmogui iš pačios begalinių vandenynų gilumos užgieda tūkstančiai sirenų: „Eikš čionai, skausmo priblokštasai; čia yra kitas gyvenimas, kur tavęs neslėgs kaltybė dėl kitų mirties; čia rasi nežemiškų stebuklų, ir kad juos išvystum, nereikia numirti. Ateik čionai! Pasilaidok šitame naujame gyvenime, kuris tavo neapkenčiamam ir tavęs nekenčiamam žemės pasauliui bus užmarštis, gilesnė net už mirties nebūtį. Ateik čionai! Pasistatyk sau antkapinį akmenį kapinėse, ateik čionai, ir atšvęskime sutuoktuves!“
Prisiklausiusi šitų balsų, aidinčių iš rytų ir vakarų, tiek aušrai brėkštant, tiek sutemoms gobstant žemę, kalvio siela atsiliepė: „Gerai, aš ateinu !“
Ir Pertas išplaukė medžioti banginių.

[Ahabas kalbasi su kalviu]: „Tavo sugniužęs balsas skamba pernelyg ramiai; man jame per daug sveiko graudulio. Aš ir pats ne rojuje ir negaliu pakęsti, kai kitų nelaimė nevirsta beprotybe. Privalėjai netekti proto, kalvi, sakyk, kodėl neišprotėjai? Kaip gali tverti, nepraradęs proto? Nejaugi dangūs dar taip tavęs nekenčia, jog negali išprotėti?...“

[[Ahabas savo paties nukaldintą tvirčiausią žeberklą pakrikštija ne dievo, bet šėtono vardu...]]

O, kad Dievui leidus palaimingieji tylmečiai galėtų tęstis amžinai! Tačiau pinklios susipinančios gyvenimo gijos yra suaustos kaip metmenys su ataudais; tie metmenys – tylmečiai, ataudai – audros; kiekvienam tylmečiui po audrą. Šiame gyvenime nėra tiesaus, nenukrypstamo judėjimo į tobulesnį būvį; mes neiname pirmyn griežtais nustatytais tarpsniais, kad paskutiniame sustotume – pro kūdikišką nesąmoningą žavėjimąsi, pro vaikystės nerūpesningą tikėjimą, pro paauglystės dvejones (visų lemtį), po to skepticizmą, paskui netikėjimą, kol pagaliau pasiekiame vyro amžių su jo apsisvarstymu, ramybe, sutelpančiais žodyje „Jeigu“. Bet kiekvieną sykį pro visa tai praėję, mes pradedame iš naujo, sukame kitą ratą ir esame kūdikiai, vaikai ir vyrai su amžinuoju „Jeigu“. Kur paskutinysis uostas, iš kurio jau niekada nebeišplauksim? Kokiam palaimingame eteryje buriuoja šis pasaulis, kuris nė didžiausio pavargėlio niekada neprivargins? Kur slepiasi pamestinuko tėvas? Mūsų sielos yra kaip tie našlaičiai, kurių netekėjusios motinos mirė juos gimdydamos: mūsų tėvystės paslaptis guli jų kape ir mes turime eiti ten, kad paslaptį įmintume.

[Starbakas]: „Nekalbėk man apie savo aštriadančius ryklius ir žmogėdrišką pasalumą. Tegul tikėjimas išstumia tikrovę, tegul svajonė išstumia atmintį: aš žvelgiu į tavo gelmę ir visa širdim tikiu.“

[Ahabas denyje taifūno metu žaibuojant ir degant stiebams]: „O skaisti skaisčios ugnies dvasia, kurią šitose jūrose garbinau kaip kadaise persai, kol sakramento veiksmu apdeginai mane taip, kad ligi šiol nešioju randą, dabar aš tave, o skaisčioji dvasia, pažįstu ir žinau, kad tikrasis tavo garbinimas – tai iššūkis. Nei meile, nei pagarba nepelnysi tavo atlaidumo, net už neapykantą tu gali tik nužudyti; ir visi turi žūti. Bet dabar prieš tave stovi ne bebaimis kvailys. Aš pažįstu bežadę ir bevirtę tavo galią, tačiau iki paskutinio uraganiško gyvenimo atodūsio priešinsiuos jos despotiškai, iš šalies primestai valdžiai. Čia, pačiame viduryje įsikūnijusio beasmeniškumo, prieš tave stovi asmenybė. Nors ji tik taškas, nežinia iš kur atsiradęs, nežinia kur išnyksiantis, tačiau tol, kol gyvenu žemėje, gyvens manyje karališka asmenybė, suvokianti karališkas savo teises. Bet karas yra skausmas, o neapykanta – širdgėla. Ateik savo žemiausiu – meilės – pavidalu, ir aš, parklupęs ant kelių, tave pabučiuosiu, tačiau aukščiausiu pavidalu ateik paprastai, kaip dangaus galybė; ir nors tu išsiunti ištisas flotiles sunkiai prikrautų pasaulių, čionai yra toks, kuris nesudrebėjęs iškils visiškai abejingas. O skaisčioji dvasia, iš savo ugnies sukūrei mane, ir kaip tikras ugnies vaikas aš tau ją vėl iškvėpdamas grąžinu.
... Tu gali apakinti mane, bet tada aš galėsiu eiti apčiuopom. Tu gali sudeginti mane, bet tada aš galėsiu būti pelenai. Priimk šitų varganų akių ir šitų plaštakų-langinių pagarbos pareiškimą. Nors aš jo niekada nepriimčiau. Žaibas tvilko mano kaukolę, akių obuoliai skauda, o sudaužytoms smegenims atrodo, kad galva nukirsta ir kurtinamai trinksėdama ritasi žeme. Bet ir uždengtomis akimis aš kalbėsiu su tavimi. Nors esi šviesa, bet randiesi iš tamsos, o aš esu tamsa, iššokanti iš šviesos, iš tavęs pačios!... tu tiktai ugninis mano tėvas, o švelniosios savo motinos aš nepažįstu... Štai kas mįslė man, bet tavoji mįslė dar sunkesnė. Tu nežinai, kaip atsiradai, todėl vadiniesi praamžina, tu tvirtai nežinai, kur tavo pradžia, todėl vadiniesi bepradek. Aš žinau apie save tai, ko tu apie save nežinai, aukštavalde. Yra virš tavęs, o skaisčioji dvasia, kažkas neišnykstama, ir jam visa tavo begalybė – tiktai akimirka, o visa tavo kuriamoji galia – tik mechaninė jėga. Pro tave, pro liepsnojančią tavo esybę, apdegintos mano akys blausiai įžvelgia tą kažką. O tu, bename ugnie, amžina atsiskyrėle, ir tu turi neperduodamą mįslę, nepasidalinamą sielvartą. Štai ir vėl didingoj kančioj aš atpažįstu savo tėvą. Šok į viršų, į viršų, ugnie, laižyk dangų! Aš šoku su tavimi, degu su tavimi, alpstu troškimu sutirpt tavyje, su iššūkiu garbinti tave! “

(Starbakas) „Aš atėjau jam pranešti apie palankų vėją. Bet ką reiškia palankus? Palankus mirčiai ir lemčiai – vadinasi, palankus Mobi Dikui. “

O kokie nematerialūs visi daiktai! Kas yra tikra, išskyrus besvores mintis? Štai prieš mus baugus nykios mirties simbolis (karstas Kvikegui, kuriam pasveikus buvo panaudotas kaip gelbėjimo plūduras), per atsitiktinumą virtęs pagalbos ir vilties ženklu grėsmės ištiktai gyvybei. Gelbėjimo plūduras iš grabo! Ar čia yra kažko daugiau? Gal tam tikra, dvasine, prasme grabas – tai galų gale nemirtingumo futliaras?

Tris kartus apskrido erelis apie Tarkvinijaus galvą, nutraukė kepurę, po to vėl nuleido ją tiesiai ant galvos, ir tada jo žmona Tanakvilė išpranašavo jam, kad jis būsiąs Romos valdovas. Bet tik kepurės sugrąžinimas pavertė šį įvykį geru ženklu. Ahabo skrybėlė nebesugrįžo...

[Ahabas Starbakui]: „...keturios dešimtys metų, kai jis (Ahabas) kovoja su jūros baugesiais! Ir tikrai, Starbakai, iš tų 40 metų aš nė 3 metų neišbuvau krante. Kai pagalvoju apie savo gyvenimą apie atsiskyrėlišką vienatvę, apie kapitono akmeninio kalėjimo atskirybę, taip šykščiai teįsileidžiančią išorinio žaliojo pasaulio užuojautą... Kam tas medžioklės įniršis? Kam tampytis gyslas ir narintis sąnarius irkluojant, sviedžiant žeberklą, leidžiant perstekę? Negi nuo to Ahabas pasidarė turtingesnis arba geresnis?... Aš jaučiuosi mirtinai nuilsęs, sulinkęs, sukumpęs kaip išvytas iš rojaus Adomas, kniumpantis po šimtmečių nešuliu... “
[Starbakas]: „...Kam reikia medžioti tą nelemtą žuvį? Bėkim kartu! Palikim žudikiškus vandenis! Plaukim namo! “
... Tačiau Ahabas jau žvelgė į šalį: lyg kirminų pragraužta obelis jis, ir ant žemės nukrito paskutinis raukšlėtas obuolys.
[Ahabas]: „Kas? Kas per nežinoma, nematoma, nečionykštė jėga, kas per apgavikiškas, slapūniškas ponas ir valdovas, kas per žiaurus, negailestingas imperatorius įsakinėja man; kodėl nubloškęs viską, ką myli ir ko ilgisi prigimtis, aš kažkur brukuosi, veržiuosi, spraudžiuosi ir nieko nepaisydamas esu pasiryžęs daryti tai, ko širdies gilumoje niekada nesiryžčiau nė pabandyti? Ar Ahabas yra Ahabas? Ar aš, o Dieve, ar kas kitas kelia už mane šitą ranką? Bet jei net didžioji saulė juda ne savo valia, jei ji nėra dangaus pasiuntinukas, jei kiekviena žvaigždė sukasi tik kažkokios nematomos jėgos stumiama – kaip gali plakti šita menka širdis, kaip gali mintyti savas mintis šitas apgailėtinas protas, jeigu Dievas nevaldys šitų tvinksnių, nemintys šitų minčių, negyvens šito gyvenimo vietoj manęs? Prisiekiu dangumi, mano drauge, jog šitame pasaulyje esame sukami ir sukiojami kaip antai tas špilis, o likimas – tai handšpugas. Ir visą laiką – pažvelki – tas pats šypsantis dangus ir bedugnė jūra. Matai štai aną tuną? Kas jam įsako vytis ir susmeigti dantis į skraidančią žuvį? Kas laukia žudikų, mano drauge? Kas bus nuteistas, jei pats teisėjas turi būti patrauktas atsakomybėn?... dabar šienapjūtė, o Starbakai, ir šienpjoviai užmigo ant šviežiai nupjautos žolės. Užmigo? Taip, plūkis nesiplūkęs, vis tiek galop užmigsi pievoje. Užmigsi? Ir rūdysi žalioje žolėje kaip pernykštis pjautuvas, numestas ir pamirštas ant rasoto pradalgio...“

Bet šit priekinė jo dalis pamažu iškilo iš vandens, akimirką marmurinis kūnas išlinko it aukšta arka... grėsmingai mostelėjęs vėliava, dievas pasirodė visa didybe...

[[pirmoje medžioklėje baltasis banginis su Ahabo velbotu žaidė tarsi katė su pele ir galiausiai sutraiškė jį.]]

Didžias širdis kartais vieną akimirką apsto, kuris silpnam žmogui gailestingai būna išbarstytas per visą gyvenimą. Ir šitose širdyse, nors kiekvienąsyk jų kančia trumpaamžė, tačiau, jei tokia būna dievų valia, susikaupia per gyvenimą visas šimtmetis sielvarto, susikaupia iš staigių stiprių potyrių, nes net mažame tų kilnių prigimčių taške telpa didžiuliai menkesnių sielų ratai.

Visų (banginiautojų) sielas pastvėrus sugniaužė Likimo ranka, ir, akstinamos vakarykštės dienos sūkuringų pavojų, naktinio laukimo kankinančios įtampos, tolygaus, bebaimio, aklo, pašėlusio laivo lėkimo link bėgančio tikslo, - visų šių dalykų akstinamos dar pasiučiau pirmyn veržėsi jų širdys. Vėjas, it milžiniškus pilvus išpūtęs bures ir stumiantis laivą nematoma, bet neįveikiama ranka, atrodė kaip simbolis neregimos jėgos, pavergusios juos ir išvijusios į tas lenktynes.
It tai jau buvo ne 30 žmonių, o vienas vyras. Kaip vienas buvo laivas, visus juos nešąs, nors ir sudarytas iš pačių įvairiausių medžiagų – ąžuolo, klevo, pušies, geležies, deguto ir kanapių, sujungtų į vieną laivo korpusą, skriejantį dabar savo keliu, kreipiamą ir balansuojamą ilgo centrinio kilio, taip ir visi įgulos individualumai: vieno narsa, kito bugštumas, kaltės bei prasižengimai – visos skirtybės susilydė ir buvo nukreipta į tą lemtingą tikslą, į kurį vedė Ahabas...
... o kaip skvarbė jie žvilgsniais bekraštę mėlynę, ieškodami to, kas galėjo juos pražudyti!
... šį sykį jau nebe ramiu ir tingiu švirkščiojimu, nebe taikia srove iš to slaptingo fontano galvoje Baltasis Banginis parodė, jog jis netoli, šį sykį tai buvo daug nuostabesnis reiškinys – šuoliai iš vandens. Milžinišku kūnu išlekia į tyrą oro stichiją ir, ūžtelėjęs į viršų švytinčių putų, daugiau kaip septynių mylių spinduliu parodo visiems vietą, kurioje yra [[Blogerio komentaras: taigi nors banginiautojai yra kaip vienas kumštis ir neva vejasi banginį, vejasi, skuba ir tikisi nudobti tą mistiškąjį banginį, tačiau veikiau jie lekia pasitikti savojo likimo, lekia mirties link, nes banginis aiškiai parodo, kur jis esąs, nes jis nieko nebijo. Tačiau įniršusiai ir kiek supanašėjusiai su Ahabu įgulai atrodo kitaip. Jiems, deja, tačiau atrodo klaidingai. Galų gale laivas bus nuskandintas (mes prie to dar prieisim :)), tačiau atkreipkit dėmesį į tai, jog pirmojo „Pekodo“ susitikimo su Baltuoju banginiu metu, būtent Ahabo velbotas buvo sutrupintas banginio nasrų. Ahabui nukritus į vandenį, banginis ėmė sukti ratus apie... Ahabą (sūkurio centre buvo Ahabas t.y. jo priešas). Banginis norėjo nudobti tik jį, bet ne įgulą. Na, o kito susitikimo metu, banginis sudaužys ir paskandins laivą dėl to, kad įgula, nors ir sudaryta iš 30 žmonių, tačiau visi jie kaip vienas ir turintys vieną tikslą: nudobti būtent šį baltąjį banginį. Jie supanašėjo su Ahabu ir plaukia pasitikti jau visi savo lemties arba tiksliau - mirties...]]

Tačiau ir sulaužytais kaulais senasis Ahabas lieka sveikas, nors joks gyvas kaulas nepriklauso man labiau negu tas negyvas, kurio netekau.  

[Ahabas Starbakui ir įgulai]: „Ahabas visada liks Ahabu. Visa, kas vyksta, yra neatšaukiamai nulemta. Mudviejų jau surepetuota bilijonus kartų prieš tai, kai ėmė ristis šito vandenyno bangos. Kvaily! Aš tik Likimo valdinys ir vykdau įsakymą. Ir tu, mano tarne, vykdyk manuosius!...“
[Ahabas pats sau]: „Dalykai, kuriuos vadinam nuolaimom! O juk vakar kalbėjau tą patį su Starbaku apie savo sudaužytą velbotą. Kaip narsiai stengiuosi išvaikyti iš svetimų širdžių tai, kas strigte įstrigę mano paties širdyje!... Kaipgi bus?.. Čia glūdi mįslė, galinti įvaryti aklavietėn viso pasaulio advokatus sykiu su kelių teisėjų šmėklomis... Ji kaip vanago snapas drasko man smegenis. Bet aš... vis dėlto aš ją įminsiu“ [[Blogerio komentaras. Ahabas štai panoro įminti mįslę, tačiau argi ne pats Ahabas yra pasakęs, žvelgdamas į auksinę monetą, jog: „šis apskritas aukso gabalas – tik atvaizdas kito, apskritesnio rutulio, kuris tarytum stebuklingas veidrodis visiems, į jį pažvelgusiems, atspindi tiktai jų pačių mįslingą esmę. Daug prisikentės, bet maža naudos turės tas, kuris paprašys pasaulį išspręsti šitą mįslę: pasaulis negali išspręsti pats savęs“. Taigi Ahabas nori išspręsti neišsprendžiamą mįslę, nes pasaulis yra mįslė, o mes ir patys esame tarsi to pasaulio atspindžiai, tad mįslė, Ahabo (ir veikiausiai visų mūsų) mįslė gali būti išspręsta tik tuomet, kai jis (ir mes) jau nebepriklausysim šiam pasauliui... „Taip ir apie prisiartinimą Mirties, sulyginančios visus, įspaudžiančios visų veiduose paskutinį tiesos apreiškimą, žodžiais teisingai išsakyti galėtų tik tas, kuris jau miręs.“
Kapitonas Ahabas yra „lošėjas“: „lošdami gyvename lošdami ir mirštame“. Jis siekia įminti mįslę nemirdamas, todėl jis loš (arba maištaus) iki pat pabaigos: „kas bus, tas!“.]]

Štai penas apmąstymams, jei tik Ahabas turėtų laiko mąstyti, bet Ahabas niekada nemąsto, jis tik jaučia, o tai beveik nepakeliama mirtingajam! Mąstymas – įžūlumas. Dievas vienintelis turi šitą teisę ir privilegiją. Mąstymas yra arba turėtų būti vėsa ir ramybė, o mūsų vargšės smegenys per smarkiai pulsuoja, kad galėtų mąstyti.

O jei vėjas turėtų kūną! Bet visa, kas labiausiai kankina ir žeidžia žmogų, neturi kūno, tačiau be kūno yra tik kaip objektas, o ne jėga.  

...Mobi Diką, įsiutintą naujų vakarykščių žeberklų, susmigusių į jo kūną, buvo tarsi apsėdę visi puolę angelai.

Mobi Dikas plaukė kiek įkabindamas savo keliu, tarytum niekas kitas pasaulyje jam nebūtų rūpėję [[Blogerio komentaras. Čia veikiausiai susiduriama su abejingumu, kuomet kenčiančiam ar sielvartaujančiam žmogui yra abejinga gamta ir jos sutvėrimai, įskaitant ir patį žmogų. Arba dar tiksliau: susiduriama su tokia situacija, su kuria, daugiau ar mažiau, tačiau tenka dorotis kiekvienam iš mūsų t.y. gyvenant nuolatinės vienatvės kalėjime išmokti susitaikyti su mintimi, jog viskas aplinkui, kas supa tave yra absoliučiai abejinga tau ir ignoruoja tave lyg tu nė neegzistuotum..., tačiau kaip galima susitaikyti su tokia mintimi. Iš čia veikiausiai kyla absurdo ir maišto idėja randama ir šioje absurdo knygoje ir apie kurią išsamiau kalbama A. Camiu „Sizifo mite“.]]
[Starbakas]: „Mobi Dikas tavęs neieško. Tu, tik tu, beprotiškai ieškai jo!“

[Ahabas skęstančiame velbote žvelgia į Baltojo banginio ką tik sudaužytą ir skęstantį laivą]: „... O vieniša mirtie po vienišo gyvenimo! Dabar jaučiu, kad didžiausia mano didybė glūdi didžiausiame sopulyje... Plaukiu tiesiai į tave, o viską naikinantis, bet nenugalintis bangini; iki paskutiniųjų grumsiuos su tavimi [[maišto idėja...]], iš paties giliausio pragaro smogsiu tau; neapykantos vardu spjaunu į tave paskutiniu savo atodūsiu!“

Bet kai suteliūškavo paskutiniai susiliejantys srūviai virš nugrimzdusio denio, stovinčio grotstiebyje, kurio virš vandens dar kyšojo keli coliai sykiu su ilgais plazdančiais vėliavos jardais, ironišku sutapimu ramiai plevėsuojančiais virš naikinančių bangų ir beveik jas liečiančiais, - tą pat akimirką į orą iškilo raudonodė ranka su plaktuku ir ėmė tvirčiau kalti vėliavą prie skęstančios stengos. 

Pranešimą parašė ties Komentarų nėra:
Užsisakykite: Pranešimai (Atom)