Jorge Luis Borges. "Alefo" fragmentai...

Saliamonas sako: Nėra nieko naujo po saule. Jei Platonas įsivaizdavo, kad bet koks žinojimas tėra tik prisiminimas, tai Saliamonui priskirtina mintis, kad visa, kas nauja, tėra tik tai, kas primiršta ir sena. [...]

Romoje bendravau su filosofais, teigusiais, kad pratęsti žmogaus gyvenimą tolygu pratęsti jo agoniją ir versti jį mirti daugelį kartų. [...]

Su siaubu supratau, kad pamažu priprantu prie šio įtartino pasaulio; man rodės neįtikėtina, kad gali būti kas nors kita, išskyrus tuos požemius su devyniomis durimis ir be galo išsišakojusiais koridoriais. Nežinau, kiek laiko klajojau po žeme, tik pamenu, jog kartą, supainiotas nostalgijos, nebesusivokiau, ko ilgiuosi – vynuogynuose skendinčio gimtojo miesto ar atgrasaus barbarų kaimo. (...)

Ką tik buvau skersai perėjęs labirintą, bet spindintis Nemirtingųjų Miestas man kėlė siaubą ir šleikštulį. Labirintai statomi žmogui klaidinti jų architektūra, pertekusi simetrijos, pavaldi šiam tikslui. O mano skubom apžiūrėto rūmo architektūra buvo betikslė. Visur aklini koridoriai, aukšti nepasiekiami langai..., neįmanomi atvirkšti laiptai su apverstais laiptais ir turėklais. Kiti, iš lauko prilipdyti prie didingos sienos, nevedė niekur (...) Šis Miestas (pagalvojau) yra toks šiurpus, jog vien tai, kad jis egzistuoja ir tęsia savo būtį – tegu ir paslaptingos dykumos širdyje – bjauroja praeitį ir ateitį ir meta šešėlį ant šviesulių. Kol jis egzistuoja, niekas pasaulyje neturės laimės ir prasmės. [...]

...man dingtelėjo, jog mudu su Argu (trogloditas einantis kartu su pasakotoju iš Nemirtingųjų Miesto, kuris nesupranta kalbos) priklausome skirtingiems pasauliams; gal mudviejų vaizdiniai vienodi, tik Agras sieja juos kitaip ir su kitokiais daiktais; gal jam egzistuoja ne daiktai, o svaigus ir tolydus akimirkos įspūdžių žaismas? Mąsčiau apie pasaulį be atminties, be laiko ir vaizdavausi kalbą, kurioje nėra daiktavardžių, tik beasmeniai veiksmažodžiai ir nelaipsniuojami būdvardžiai. (...) Agras išmurmėjo kelis žodžius: „Agras, Odisėjo šuo...Tas šuo tysojo ant mėšlo“ (...) Tą dieną man viskas paaiškėjo. Trogloditai buvo Nemirtingieji; smėlėtas upeliūkštis – ta pati Upė, kurios ieškojo raitelis. O miestą, kurio garsas pasklido net iki Gango, prieš devynis šimtmečius sugriovė Nemirtingieji. Paskui toje pačioje vietoje iš nuolaužų ir griuvėsių surentė beprasmį miestą... Statinys buvo paskutinis simbolis, kurį sau leido Nemirtingieji; jis žymi naujo etapo pradžią: padarę išvadą, jog bet kokia veikla yra bevaisė, jie nutarė gyventi vien mintimi, gryna spekuliacija. Surentę pastatą, jį pamiršo ir įsikūrė urvuose. Paskendę mintyse, jie nustojo suvokti išorinį pasaulį....

Nemirtingojo gyvenimas yra tuščias; išskyrus žmogų, visos gyvos būtybės yra nemirtingos, nes nepažįsta mirties; jaustis Nemirtingam – dieviška, siaubinga, nesuvokiama. Esu įsidėmėjęs, kad visose religijose šis įsitikinimas pasitaiko itin retai. Izraelitai, krikščionys ir musulmonai išpažįsta nemirtingumą, bet garbinimas, skirtas pirmajam, žemiškajam gyvenimui, įrodo, jog tiki jie tik juo, o begalę visų kitų gyvenimų laiko kaip atpildą ar bausmę už pirmąjį. Kur kas protingesnis man atrodo kai kurių Indostano religijų gimimų ir mirčių ratas be pradžios ir pabaigos: tame rate kiekvienas gyvenimas išplaukia iš ankstesnio ir duoda pradžią kitam, bet nė vienas jų nenulemia visumos... Šimtmečių patirties išlavinta, Nemirtingųjų valstybė išsiugdė tobulą pakantumą ir kone panieką visam kam. Jie žinojo, kad per neribotą laiką žmogui gali nutikti bet kas. Dėl savo buvusių ar būsimų dorybių kiekvienas žmogus gali padaryti gerą darbą, bet dėl praeities ar ateities niekšybių gali palinkti ir išdavystėn. Kaip lyginiai ar nelyginiai skaičiai, bemaž lygiomis iškrisdami, atsveria vienas kitą azartiniuose lošimuose, taip paneigia ir patikslina vienas kitą Nemirtingųjų nuovoka ir bukumas (...) Pažįstu tokius, kurie skleidė blogį, ateinančiais amžiais tapusį gėriu ar buvusį gėriu praeitais amžiais... Remiantis tokiu požiūriu, visi mūsų darbai yra geri ir kartu nei šiokie, nei anokie. Nėra nei dorovinių, nei moralinių kriterijų... Vienas žmogus – niekas, vienas nemirtingasis – tai visi žmonės pasaulyje. Kaip Kornelijus Agripa [(1486-1535) – teisininkas, gydytojas, filosofas ir alchemikas, kultinių ir maginių traktatų lotynų kalba autorius] esu dievas, esu herojus, esu filosofas, esu demonas, esu visas pasaulis, o iš tiesų tai tik varginantis būdas pasakyti, jog neegzistuoju. (...)

Mūsų mokymo, teigiančio, jog pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų jį atsveriančios priešybės, viena teoriškai nereikšminga išvada paskatino mus X amžiaus pradžioje ar pabaigoje išsisklaidyti po visą žemę. Ją galima išreikšti tokiais žodžiais: „yra upė, kurios vandenys suteikia nemirtingumą; vadinasi, kur nors turi būti upė, kurios vandenys nuplauna nemirtingumą“ (...)

Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis (...) Viskas mirtingųjų gyvenime turi vertę – nepakartojamą ir lemtingą. Nemirtingųjų gyvenime, priešingai, kiekvienas veiksmas (ir kiekviena mintis) – tik atbalsis kitų, įvykusių ir neatsekamų praeityje, arba tiksli pranašystė kitų, kurie atsikartos ateityje iki šleikštulio. (...) Netoli miesto pamačiau skaidrų upelį, paklusęs įpročiui, atsigėriau jo vandens. Kopdamas į statų krantą, įsirėžiau ranką į dygliuotą šaką. Seniai nepatirtas skausmas man pasirodė nepaprastai aštrus. (...) nebelieka prisiminimų vaizdų, Lieka vieni žodžiai. Nieko keista, kad laikas sumaišė žodžius, kažką man reiškusius, su žodžiais, simbolizuojančiais likimą žmogaus, šitiek šimtmečių lydėjusio mane, aš buvau Homeras. Netrukus būsiu Niekas, kaip Odisėjas. Greitai būsiu visa žmonija – būsiu miręs.[...]