Metimas rūkyti ir nuo gipso išlaisvinta sveikstanti koja "žada" naują etapą

Sujungsiu šias dvi temas. Pirmoji tema bus apie rūkymą, na o po to pereisiu ir prie atsigaunančio kelio temos.

Mesti man rūkyti, tiesą sakant, yra pakankamai panašu kaip alkoholikui mesti gerti. Tai panašu, bet ne tas pats. Turiu prisipažinti, kad tas noras nėra nuolatinis, tačiau momentinis (o akimirkinis jis atsirado, mano galva, tik dėl to, kad aš karą rūkymui paskelbiau jau senokai) ir viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio bei, tiesą sakant, nuo kitų jam daromos įtakos dėl šio dalyko. Na, tarkim, jei jūsų geras draugas rūko ir pasiūlo susitikti ir pakalbėti, na tai kaip neužtrauksi su juo? Tai savotiškai būtų tarsi įžeidimas ar netgi, tam tikra prasme, savotiškas pažeminimas jei atsisakytum su juo kartu parūkyti ypač jei tau pasiūlo vėl ir vėl cigaretę. Kita vertus, kadangi aš esu sąžiningas žmogus, tai aš nusiperku pats cigarečių ir tuomet jį pavaišinu :D Na ir tai, galimas dalykas, yra vienas iš užburto rato scenarijų.

Man nuėmė gipsą prieš 4 dienas. Tuomet aš net iš ligoninės be ramentų sunkiai nuėjau ~ 1 km link namų, nors į ligoninę atėjau be ramentų, tačiau „pasiramsčiuodavau“ eidamas ligoninės linkui su gipsu. Prieš tai, kai koja buvo tik ką lūžusi aš rūkiau tabaką, kurį pats susisukdavau į „cigaretę“. Būdavo pigūs rūkalai ir dėl to aš galėdavau rūkyti bet kada t.y. kai tik tokia mintis man šaudavo į galvą. Po tokių minčių į galvą šaudymų, mano galva dabar, metaforiškai kalbant, turėtų būti skylėta kaip rėtis. Tačiau praeitų metų gruodžio 17 – ąją tariau sau griežtą ne rūkymui. Be abejo, tai nepasitvirtino, nes rūkiau aš vis vien ir toliau, tačiau tai buvo savotiškas atspirties taškas, savotiška data nuo kurios pradėjau mėginti mesti rūkyti. Rūkiau toliau, bet – banguotai. Būdavo, jog surūkydavau pakelį per dieną ir tokių dienų pasitaikydavo tikrai daug, tačiau būdavo ir tokių dienų, kuomet surūkydavau 3 ar 4 cigaretes ir, galiu pasakyti, kad tokių dienų tikrai būdavo ne viena ir ne dvi (greičiausiai, kad trys :D). Būdavo momentų, kuomet pradėjęs daug ir stabiliai rūkyti, vėl pradėdavau galvoti, jog vertėtų nusipirkti tabako, nes atsieitų man žymiai pigiau, mano kaimynai tam reikalui pritarė, o, tiksliau pasakius, jie patys ir pasiūlydavo šią mintį, o jei dar patikslinus, tai kaimynėliai tarsi perskaitydavo mano mintis taip pasakydami ir dar labiau sutvirtindavo mano įsitikinimą, kad vertėtų taip padaryti. Tačiau aš nebūčiau aš, jeigu tos minties nepradėčiau įdėmiai nagrinėti. Taigi tokią mintį panagrinėjus labai aiškiai matomas kelias „ant rūkymo“ bėgių pilnu pajėgumu, arba, kitaip sakant, vėl matomas akivaizdus sugrįžimas prie to paties lokomotyvo.

Tam aš prieštaravau, todėl, kai tikrai norėdavau parūkyti, skolindavausi iš kaimynų po cigaretę, o kai jie man duodavo pakelį – tai aš jį surūkydavau po dienos... galų gale, aš įkyrėjau savo kaimynams dėl cigarečių, o tai man asmeniškai išėjo į labai didelę naudą, nes kai pats cigarečių jau nebeturėjau, tai paprašydavau kaimynų, jog šie man paskolintų pakelį ar cigaretę, o aš jau nupirksiu iš jų pakelį arba atpirksiu sekančią dieną, tačiau jiems jau nusibodo tokios durnavotos derybos, kurios neveda niekur ir „laikinai“ yra naudingos tik tai man :) todėl jie tokių derybų, kaip jau minėjau atisakė. Atsisakė netgi abejoms pusėms naudingo kompromiso ir paskelbė man cigarečių blokadą :D Keistas dalykas yra tas, kad jų paskelbtos sankcijos man, kad šis cigarečių embargas ar blokada paskelbta man, pačiam man yra vienareikšmiškai ir neapsakomai naudinga, nes aš po truputį nustoju rūkyti. Šiandien galiu pasigirti, jog praėjus mėnesiui ir 2 dienoms po mano paskelbto tylaus karo cigaretėms, pagaliau tas tylus karas tapo, tam tikra prasme, „prakalbus“, arba, kitaip sakant, pagaliau pradėjo nešti dividendus ir tie dividendai, tiesą sakant, bent jau kol kas, manau, yra visai neblogi, nes aš tikrai esu įsitikinęs, jog šį karą galų gale laimėsiu aš, o ne aš su cigarete dantyse :D Kitaip sakant, aš turiu įveikti save. Save kartą įveikiau, įveiksiu ir dar kartą. Šiandien surūkytų cigarečių kiekis: 0. Tačiau uždavus klausimą: „ar šiandien rūkiau?“ mano atsakymas būtų teigiamas, taigi jei paimtume trupmeninį surūkytų cigarečių kiekį, tai atsakymas būtų: ½ -oji :)

Dabar pakalbėkime apie mano koją. Koja mano sveiksta. Prieš 4 dienas nuimtas gipsas. Prieš 7.5 savaitės patirta trauma: kairės kojos kelio lūžis į 4 dalis (Priežastis: Moto GP manevras posūkyje su dviračiu :). Traumos pradžioje aš rūkiau kaip kaminas, dėl to, kad negalėjau kitaip: skausmas buvo nepakenčiamas ir nervai iš konservų sprogte išsprogdavo. Tačiau praėjus kelioms savaitėms, aš paskelbiau jau anksčiau aprašytą tylųjį karą cigaretėms. Dividendus pradėjo duoti dabar, nes koja sveiksta sparčiai: man jos nebeskauda, tačiau lankstosi gal 15 laipsnių kampu dėl apie kelį susikaupusių skysčių, kurių nevalia ištraukti, nes geriau jog pats kelis išsivaikščiotų... Tačiau kiekvienai dienai išaušus, aš vis jaučiu, jog koja susilenkia vis labiau. Neberūkau, nes tai man proga pakeisti savo gyvenimo kryptį kita linkme, pakeisti savo laivo šturvalą bent jau laikinai, nes manęs laukia daug darbų, kuomet koja bent jau galės susilenkti 90 laipsnių: aš privalėsiu atstatyti kojos raumenis ir savo fizinę sveikatą bei kraujotaką, o tai lengva nebus, tačiau kasdien vis gerėjanti koja man tarsi sufleruoja, kad šiais metais aš prisikelsiu kaip feniksas iš savo paties pelenų :)