J. M. Coetzee's knygos "Maiklo K gyvenimas ir laikai", fragmentai.

Klausimas, neduodavęs jam ramybės prieš daugelį metų... prieglaudoje, o būtent: kam jis buvo išleistas į pasaulį, gavo atsakymą... kad prižiūrėtų motiną.

-          Ar norėtumėte paskambinti?...

Tuose žodžiuose akivaizdžiai slypėjo kažkokia slapta prasmė, tik jis nežinojo kokia. Ir papurtė galvą...

-          Ar ji turi daugiau giminių?... Gal norėtumėte jiems paskambinti? Gal norėtumėte, kad mes jiems paskambintume?

-          Tai nesvarbu, - atsakė K ir vėl atsisėdo ant kėdės kampe. Tada jie paliko jį vieną...

(Mirė motina ir, greičiausiai dėl to) jam atrodė keista, kad vaikai grįžta namo iš mokyklos, skimbčiodami dviračių skambučiais, lenkdami vienas kitą; jam atrodė keista, kad žmonės valgo ir geria kaip visada... Kai lydavo, Maiklas palįsdavo po vežimu. Dažnai tiesiog sėdėdavo stebeilydamas į rankas, o jo galvoje būdavo tuščia.

Atsiplėšė juodą atraižėlę nuo motinos palto pamušalo ir prisegė ją aplink rankovę. Tačiau suprato, kad jam netrūksta jos, nebent tik tiek, kiek jam jos trūko per visą gyvenimą.

Neturėdamas ką veikti, miegodavo vis ilgiau ir ilgiau. Pamatė, kad gali miegoti bet kur ir bet kada, bet kokia poza“ vidurdienį ant šaligatvio, kur žmonės per jį peržengdavo, stovėdamas prie sienos, su lagaminu tarp kojų. Miegas įvirto jo galvoj kaip švelnus rūkas, jam stigo valios pasipriešinti jam.[...]

-          O kodėl turėtų būti svarbu, kur jie mus veš? Juk yra tiktai dvi vietos: maršruto pradžia ir maršruto pabaiga.

Galėčiau čia gyventi amžinai, pamanė Maiklas, ar bent jau, kol numirsiu. Nieko neatsitiks, kiekviena diena bus tokia pati, kaip ir praėjusi, nebus ko nė papasakoti.

Visi Maiklo prisiminimai atrodė susidedą iš dalelių, be jokios visumos.

Jis tikėjosi, kad jo motinai, tam tikra prasme esančiai toje dėžutėje, tam tikra prasme nesančiai, dabar jau išlaisvintai, tapusiai laisvai ore plevenančia dvasia, dabar, atsidūrus arčiau gimtosios žemės, bus ramiau.

Jis nežinojo, kas bus toliau. Jo gyvenimas niekada nebuvo įdomus, visada atsirasdavo kas nors, kas pasakydavo, ką jam daryti toliau; o štai dabar nebuvo, kas pasakytų...

Žolė tikriausiai nesiliovė augusi Veinbergo parke dėl to, kad vyko karas, ir lapai irgi nesiliovė kritę.

Jam dingtelėjo, kad jis gali numirti, jis arba jo kūnas, o tai buvo vienas ir tas pat...

Nukėlė beretę ir pažvairavo į saulę. Pro blakstienas sumirgėjo visos vaivorykštės spalvos, saulė užliejo visą dangų. Aš kaip ta skruzdelė, nežinanti, kur jos skruzdėlynas, pamanė (K). Įsitraukė delnais į smėlį ir vis leido ir leido jį pro pirštus.

-          [Robertas Maiklui] Tu kūdikis... Pramiegojai visą savo gyvenimą. Laikas nubusti. Kaip manai, kodėl jie teikia tau labdarą, tau ir vaikams? Todėl, kad mano, jog jūs – nepavojingi, jūs dar neatsimerkėte, jūs nematote jus supančios tiesos...

[Savęs klausia Maiklas K]: Ar pagaliau aš sužinau ką nors apie gyvenimą, čia, stovykloje? Jam atrodė, kad gyvenimo scenos viena po kitos buvo suvaidintos jam prieš akis ir kad visos jos jungiasi draugėn. Nuojauta sakė jam, kad čia esama vienos vienintelės prasmės, telkiančios jas visas į vieną tašką ar gresiančios sutelkti, nors jis dar nežinojo, kas tai per prasmė.

Tai veikiau buvo panašu į Roberto mąstyseną, o ne į jo paties, kokį jis save pažinojo. Ar jis turėtų pripažinti, kad toji mintis priklausė Robertui ir tik prisiglaudė jame, o gal galėtų pasakyti, kad, nors jos sėkla atsirado iš Roberto, išaugo vis dėl to jame ir dabar priklausė jam?...

...jau buvo kitapus tvoros, tyliai žengė per tą žemę ir negalėjo atsistebėti, kad ji tokia pat kaip žemė už tvoros.

Ir vis dėlto jis negalėjo įsivaizduoti, kad visą gyvenimą kaltų į žemę kuolus ir tiesų tą žemę sudalijančias tvoras. Regėjo save ne kaip sunkų kūną, kuris palieka paskui save pėdsaką, bet, jei jau reikėjo save įsivaizduoti, - tai jis buvo kažkas panašaus į taškelį žemės paviršiuje, žemės, įmigusios pernelyg giliai, kad atkreiptų dėmesį į skruzdės lentelės grybštelėjimą, į drugelio dantų krunkštelėjimą, į nusėdusios dulkės prisilietimą.

Noriu gyventi čia, galvojo, noriu gyventi čia iki pat savo dienų galo, čia, kur gyveno mano motina ir močiutė. Tik tiek, nieko daugiau. Kaip apmaudu, kad, gyvendamas šiais laikais, žmogus privalo būti pasiruošęs gyventi kaip gyvulys. Norintis gyventi žmogus negali gyventi namuose su apšviestais langais. Jis privalo lindėti urve ir dieną slapstytis. Jis privalo gyventi taip, kad nepaliktų nė menkiausio savo gyvenimo pėdsako. Štai prie ko mes priėjome.

Kokia laimė, pagalvojo, kokia laimė, kad aš nenoriu būti tėvas. Nežinočiau, ką veikti su vaiku čia, kaimo glūdumoje, juk jam reikėtų pieno ir drabužių, ir draugų, ir jį reikėtų mokyti. Nesugebėčiau vykdyti savo pareigų, būčiau prasčiausias iš tėvų. O gyventi gyvenimą, kurį sudaro vien tik laiko praleidimas, nėra sunku. Esu vienas iš tų laimingųjų, kuriam pavyko išvengti būti pašauktam... mano motina – jau palaidota, bet dar neprisikėlusi. Štai kodėl gerai, kad aš, neturintis ką perduoti, leidžiu čia savo laiką, niekam nesimaišydamas po kojų.

Kiekvienąkart, kai jis mėgindavo pasiaiškinti savo paties akivaizdoje, priešais jį išdrykdavo spraga, duobė tamsa, už kurios jo supratimas kliūdavo, kurią užpildyti žodžiais buvo visiškai beprasmiška. Žodžiai pasmegdavo, o spraga likdavo. Jo istorija visada būdavo istorija su duobe vidury: ne ta istorija, visada ne ta... Aš ir numirsiu, pamanė Maiklas, taip ir nesužinojęs, jas yra dalmuo.

Kartą ar du aukštai jam virš galvos prašvilpę reaktyviniai karo lėktuvai priminė, kad yra kitas laikas, kuriame gyvuoja karas. Bet šiaip jau jis gyveno kitapus kalendoriaus ir laikrodžio ribų, palaimingai užmirštame kampelyje, pusiau nubudęs pusiau miegantis. Tarsi koks dūbliuose snaudžiantis parazitas, tarsi koks driežas po akmeniu.

... O kas, jei parazitai skaičiuojami smarkiai pranoksta užkrėstuosius, tie tinginystės parazitai ir kitokie slapti parazitai, prisiglaudę kariuomenės, policijos daliniuose, mokyklose, fabrikuose ir kontorose, tie širdies parazitai? Ar tąsyk dar galima kalbėti apie parazitus? Parazitai juk irgi turi kūną, yra apčiuopiami, parazitus galima persekioti. Gal teisybė paskelbiant stovyklą parazitu miesto atžvilgiu ar miestą parazitu stovyklos atžvilgiu priklausė tik nuo to, kas garsiau rėkė.

Kai mano motina vadavosi mirtim ligoninėje, mąstė jis, kai ji žinojo, kad ateina galas, ji žiūrėjo ne į mane, o į kažką stovintį man už nugaros: į savo motiną ar į jos šmėklą. Man ji buvo jau moteris, o jai – tik vaikas, prašantis mamos pagalbos, kad ši ištiestų jai ranką. Jos motina savo ruožtu tame paslaptingame gyvenime, kurio mes nematome, juk irgi buvo vaikas. Aš atsiradau iš begalinės vaikiškos linijos.

Kartais jis išnirdavo į būdravimo būseną, nesuvokdamas, ar miegojo tik dieną, ar savaitę, ar mėnesį. Jam pasirodė, kad jis ne visiškai pats sau šeimininkas. Tau reikia valgyti, sakydavo jis sau, ir pasistengti atsikelti, parsinešti moliūgą. Tačiau netrukus atsipalaiduodavo, ištiesdavo kojas ir žiovaudavo, patirdamas tokį saldų juslinį jausmą, kad nenorėdavo nieko daugiau, vien tik gulėti ir jausti, kaip tas malonumas nuvilnija jo kūnu. Jam dingo apetitas: valgyti, susirasti kažką ir grūsti per prievartą į stemple į savo kūną jam atrodė keista veikla.

Metų laikui nepakitus visos šitos žemės smiltelės bus švariai nuplautos lietaus, tarė jis sau, ir išdžiovintos saulės, ir nušveistos vėjo. Nebeliks nė vienos, kur būtų išsaugojusi mano žymę, taip ir mano motina dabar, praleidusi po žeme vieną metų laiką, liko švariai nuskalauta, išskaidyta ir įtraukta į žolės stiebus.

Tai kas gi taip sieja mane su šituo žemės ploteliu, lyg jis būtų mano namai, kurių aš negaliu palikti? Visi mes galiausiai privalome palikt namus, privalome palikti savo motinas. Ar aš – toks vaikas, vaikas iš tokios vaikų padermės, kurių nė vienas negalim jų palikti ir privalome grįžt mirt čionai, padėję galvas į motinos skreitą, aš – į jos, ji – į savo motinos, ir taip vis tolyn atgalios, karta iš kartos?

Jis (K) lyg akmuo, lyg akmenukas, pirma gulėję sau ramiai ir rūpinęsis tik savimi nuo pat dienų pradžios, o dabar jį netyčia pakėlė ir mėto kaip pakliūva iš rankų į rankas. Toks kietas akmenukas, beveik nesuvokiantis savo aplinkos, paniręs į save ir savo vidaus gyvenimą. Jis kaip akmuo keliauja per visas institucijas, stovyklas, ligonines ir Dievas žino ką dar. Per kaip žarnas. Toksai negimdantis, negimęs padaras. Man sunku įsivaizduoti jį kaip vyrą, nors daugeliu atžvilgių jis už mane vyresnis.

[Maiklas K daktarui]: „Mano motina dirbo visą gyvenimą... Ji šveitė svetimiems žmonėms grindis, virė valgyti, mazgojo jiems indus. Ji skalbė nešvarius jų baltinius. Ji šveitė jiems vonias. Klūpodama ant kelių šveitė tualetus. Bet kai jinai paseno ir susirgo, jie ją užmiršo. Atsikratė jos, kad akys nematytų. O kai ji mirė, įmetė ją į liepsnas. Jie padavė man seną dėžutę su pelenais ir pasakė: „Čia tavo motina, neškis ją, ji mums jau nebereikalinga““.

[Daktaras Maiklui]: „Tu privalėjai pasislėpti, Maiklzai. Tu buvai labai neatsargus. Turėjai užsiglausti tamsiausio giliausio urvo kertėj ir ten kantriai lindėti, kol bėdos baigsis. Manai, kad tu – nematoma dvasia, svečias mūsų planetoje, būtybė, esanti už tautų įstatymų ribų? Dabar tautų įstatymai suėmė tave į nagą: jie prikaustė tave prie lovos po senojo Kenilvorto hipodromo tribūna, jie sumals tave į dulkes, jeigu reikės. Maiklzai, įstatymai yra nukalti iš geležies, tikiuosi, tau darosi aišku, kad ir kaip suliesėsi savo noru, jie tavęs nepaleis. Visatos sieloms vietos nebeliko...

Aš vienintelis tave regiu nei kaip mazgotę, skirtą mazgočių stovyklai, nei kaip kietuolį, skirtą kietuolių stovyklai, o kaip žmogišką sielą, neįmanomą niekur priskirti pagal jokią klasifikaciją, sielą, palaimingai nepaliestą jokios doktrinos, nepaliestą istorijos, krutinančią savo sparnus tame kietame sarkofage, šnarančią už tos klouniškos kaukės. Tu savotiška brangenybė, Maiklzai; tu – paskutinis iš savo padermės, būtybė, likusi iš ankstesnių laikų, kaip latimerija ar paskutinis dar kalbantis jakių kalbą žmogus... Teisybė yra ta, kad tu išnyksi niekieno nežinomas, būsi palaidotas bevardėje duobėje hipodromo užkampyje, nes apie nugabenimą į Voltmeido kapines nūnai negali būti nė kalbos, ir niekas kitas, be manęs, tavęs neprisimins...“

[Daktaras karininkui]: „Maiklzas nieku gyvu neturėjo patekti į šią stovyklą... Tai buvo klaida. Iš tikrųjų visas jo gyvenimas buvo klaida nuo pat pradžios iki galo. Žiauru taip kalbėti, bet aš vis tiek pasakysiu: jis – žmogus, kuriam išvis nereikėjo gimti tokiame kaip šis pasaulyje.“

[Daktaras „garsiai“ galvoja]: „...Gal visuotinė laimės suma pasaulyje padidėtų, jei mes paskelbtume šią popietę laisvą ir nueitume į paplūdimį: komendantas, sargybiniai, šunų prižiūrėtojai, visi drauge su tais šešiais sunkais ligoniais iš internuotojų bloko, palikę prižiūrėti stovyklą tam kontūzytajam. Gal mes sutiktume merginų. Galiausiai kuriam gi galui mes kariaujame tą karą, jei ne tam, kad padidintume pasaulio laimės sumą? O gal mano atmintis šlubuoja, gal aš supainioju karus?...

... Paskui, kai vakare sėdėjau prie seselės stalo neturėdamas ką veikti... man kaip žaibu trenkė, kad aš leidžiu savo gyvenimą veltui, aš leidžiu jį veltui diena dienon gyvendamas vien laukimu, kad, tiesą sakant, aš pats sava valia pasidaviau į nelaisvę šiam karui. Išėjau lauk ir stovėdamas tuščiame lenktynių take, įdūręs akis į dangų, švariai iššluotą vėjo, tikėjausi, kad ta nerimo dvasia išnyks ir vėl sugrįš ramybė. Karo metas – tai laukimo metas, kartą pasakė Noelis. Kas gi mums liko veikti čionai, šioje stovykloje, jei ne laukti, paklūstant gyvenimo eigai ir vykdant savo pareigas, tolydžio įsiklausant į karo gausmą anapus sienų ir stengiantis išgristi, kaip keičiasi jo tonas? Ir vis dėl to man šovė mintis paklausti save, ar Felisitė, jei kalbėsime vien tik apie Felisitę, nesijaučia gyvenanti tarsi sustabdyta laike, gyva, bet negyva, kol istorija dvejoja, kuriuo keliu pasukti. Felisitė, jeigu turiu teisę spręsti pagal mudviejų bendravimą, visada įsivaizdavo istoriją tik kaip vaikystėje išmoktus atsakymus į klausimus. („Kada buvo atrasta Pietų Afrika?“ – „1652 - aisiais“. „Kur yra didžiausias pasaulyje žmogaus rankų darbo urvas“ – „Kimberlyje“.) Aš abejoju, kad Felisitė įsivaizduotų aplink mus sūkuriuojančias ir verpetuojančias laiko sroves: mūšio laukuose ir karo vadavietėse, fabrikuose ir gatvėse, savivaldybės posėdžių salėse ir atskiruose kabinetuose, pradžioj miglotas, bet nuolat linkstančias į pokyčio akimirką, kai iš chaoso gimsta aiški struktūra ir istorija pasireiškia visa triumfuojančia prasme. Jei neapsirinku, Felisitė nemano esanti likimo nublokšta ir palikta likimo valiai laiko duobėje, tokio laukimo laiko, stovyklos laiko, karo laiko duobėje. Jai laikas – toksai pat kaupinas, koks buvo visada, net tas paklodžių skalbimo, grindų šlavimo laikas, o man, viena ausim klausančiam banalių pokalbių, iš kurių susideda stovyklos gyvenimas, kita – jusles pranokstančio Didžiojo Projekto giroskopų sukimosi, laikas jau ištuštėjo. (O gal aš per menkai vertinu Felisitę?). Ir netgi tas kontūzytasis, nusisukęs nuo visko į savo vidų, apsiaustas lėto gesimo vyksmo, gyvena vadavimusi mirtimi intensyviau, nei aš gyvenu... Maiklzas... dar vienas iš tų žmogėnų: pernelyg užsiėmusių, pernelyg kvailų, pernelyg įnikusių klausytis, kaip sukasi istorijos ratai.

[daktaras]: „O kai žiūrėdavau į Maiklzą, man visada atrodė, jog kažkas pasiėmė žemės saują, paspjaudė į ją ir suminkė rudimentinį žmogaus pavidalą, padarydamas vieną kitą klaidą, praleisdamas vieną kitą smulkmeną, tačiau galiausiai sukūrė tikrą molio žmogų... pasirengusį visą gyvenimą glaustytis urvuose, padarą, kuris praleidžia visą laisvą nuo miego laiką palinkęs viršum žemės, kuris, atėjus metui, išsikasa sau kapo duobę, remiasi į ją ir įsmunka ir užsitraukia ant galvos tartum antklodę tą sunkią žemę, išviepia paskutinę šypseną, paskui apsiverčia ir įkrenta į miegus, galiausiai jausdamasis esąs namie, o tuo pat metu kažin kur toli jo niekada nepastebėtos ir toliau sau mala istorijos girnos. “

[daktaras dedasi kalbąs su Maiklzu]: „Nors ši šalis didžiulė, tokia didžiulė, jog galėtum pamanyti, kad čia užtenka vietos kiekvienam, tai, ką patyriau per gyvenimą, man sako, kad sunku išvengti stovyklų. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad yra plotų tarp stovyklų, nepriklausančių nė vienai iš jų ir netgi tų stovyklų aplinkai, - na, kad ir kai kurių kalnų viršūnės, kai kurios salos pelkių viduryje ir kai kurie sausros nusiaubti ruožai, kur žmonės mano, kad jiems neapsimoka tenai gyventi. Aš ieškau tokios vietos įsikurti, gal tik kol reikalai pasitaisys, o gal ir suvisai... mačiau, kad tu nepriklausai jokiai stovyklai. Iš pradžių aš laikiau tave... pajuokos objektu... Ir laikui bėgant aš vis dėlto pamažėle pradėjau įžiūrėti tavo pasipriešinimo originalumą. Tu nebuvai didvyris ir neapsimetinėjai didvyriu, net pasninkavimo didvyris nebuvai. Tiesą pasakius tu išvis nesipriešinai. Kai liepdavom tau šokinėti, tu šokinėdavai. Kai liepdavom pašokinėti dar, tu tai darydavai. Kai liepdavom pašokinėti trečią kartą, tu ne atsisakydavai, o tik susmukdavai kaip maišas, ir mes visi, net tau nepalankiausi matydavom, kad tau tai nepavyko todėl, kad tu jau išeikvojai visas savo klusnumo atsargas. Todėl pakeldavom tave ir konstatuodavom, kad tu sveri neką daugiau nei plunksnų maišas, ir pasodindavom tave prieš maistą sakydami: „Valgyk, atgauk jėgas, kad vėl galėtum jas eikvoti mums paklusdamas“. Ir tu neprieštaraudavai. Tu nuoširdžiai stengeisi, aš tuo tikiu, daryti taip, kaip buvai lieptas. Tavo valia paklusdavo..., bet tavo kūnas spyrėsi... Paskui, diena dienon tave stebėdamas, pamažėle ėmiau suprasti visą teisybę: kad tu slapčia pakeisi, nesuvokiant tavo sąmoningajam aš, kitokio maisto, tokio, kokio jokia stovykla nesugebėtų tau patiekti... Taip aš patyriau, kad kūnas nepripažįsta dvilypumo. Kūnas, kaip aš patyriau, nori tiktai gyventi. Savižudybė, supratau, - ne kūno aktas prieš save patį, o valios aktas prieš kūną. Ir čia regėjau kūną, kuris verčiau numirs, negu pakeis savo prigimtį... Ne principas, ne idėja slypėjo už tavo sunykimo... kai tavo atkaklusis Ne diena dienon įgaudavo kaskart didesnį svorį, pradėjau jausti, kad esi daugiau nei tiktai dar vienas ligonis, dar viena karo auka, dar viena plyta atnašavimo piramidėje, į kurią kas nors galiausiai įsilips ir išsižergęs atsistos viršuj, riaumodamas, mušdamasis į krūtinę ir skelbdamasis visų, kuriuos jis matė aplinkui, imperatoriumi...

Tavo viešnagė stovykloje buvo tik alegorija... to, kaip skandalingai ir kaip įžeidžiamai prasmė gali apsigyvent sistemoje, netapdama jos elementu. Ar pastebėjai, kaip kiekvienąsyk, kai aš mėgindavau tave priremt prie sienos, tu išsprūsdavai?...

...tavo sodas... Pasakysiu tau, kokią prasmę turi tas šventas kerintis sodas, kur žydi dykumos šerdy ir kurio vaisiai – gyvybės penas. Tas sodas, kur tu dabar veržiesi, yra ir niekur, ir visur, išskyrus stovyklas. Tai kitas pavadinimas tos vienatinės vietos, kuri yra tavo namai, Maiklzai, kur tu nesijauti visų apleistas. Jos nėra jokiame žemėlapyje, joks kelias, kuris yra tik kelias, neveda į ją, ir tiktai tu žinai, kaip ten patekti... “

[Maiklas]: „Aš tapau labdaros objektu... Kur tik aš nueinu, visur yra žmonių, laukiančių pritaikyti man savo labdaros būdus. Praėjo šitiek metų, o aš vis dar atrodau esąs našlaitis. Jie elgiasi su manimi kaip su tais Jakalsdrifo vaikais, kuriuos jie buvo pasirengę maitinti, nes jie buvo dar per jauni, kad būtų dėl ko nors kalti. Iš vaikų jie telaukė, kad šie išmikčiotų jiems padėką. O iš manęs jie tikisi daugiau, nes aš pasauly gyvenau ilgiau. Jie nori, kad aš atverčiau širdį ir jiems papasakočiau savo narvuose išgyvento gyvenimo istoriją. Jie nori išgirsti apie visus tuos narvus, kur aš esu gyvenęs, lyg būčiau banguotoji papūgėlė arba baltoji pelė, arba beždžionė. Ir jei Huis Noreiniuse, užuot išmokęs skusti bulves ir skaičiuoti, būčiau išmokęs pasakoti istorijas, jeigu jie būtų vertę mane lavintis kiekvieną dieną pasakojant savo gyvenimo istoriją, stovėdami prie manęs su lazda, kol aš ją pilte išpilsiu neužsikirsdamas, gal ir būčiau išmokęs jiems įtikti. Aš būčiau jiems papasakojęs kalėjimuose nugyvento gyvenimo istoriją, kur aš diena dienon, metai iš metų stovėdavau prispaudęs kaktą prie vielos, spoksodamas į tolumą, svajodamas apie nutikimus, kurių aš niekad nepatirsiu, ir kur sargybiniai apšaukdavo mane bjauriausiais žodžiais, įspirdavo sėdynėn ir nusiųsdavo iššveist grindų. Išklausę mano istoriją žmonės linguotų galvas, ir juos apniktų gailestis bei pyktis, jie užverstų mane maistu ir gėrimais, o moterys guldytųsi mane į savo lovas ir motiniškai glamonėtų tamsoje. Tačiau visa teisybė yra tai, kad aš buvau sodininkas, iš pradžių dirbau savivaldybei, paskui sau, o sodininkai leidžia savo laiką įdūrę nosį į žemę... Kita vertus, ar sodininkui ne keista miegoti sandėliuke tokiu atstu nuo jūros, kai girdisi bangų muša?

Aš veikiau panašus į žemės kirminą... Jis irgi savotiškas sodininkas. Arba į kurmį, irgi sodininką, tik jis nieko nepasakoja, nes gyvena tyloje...

...Buvau nebylys ir kvailas iš pradžių ir liksiu nebylus ir kvailas pabaigoj. Nėra ko gėdytis, kad esi nevisprotis. Nevispročius jie uždarydavo pirmiausiai. O dabar jie jau turi stovyklų vaikams, kurių tėvai pabėgo, stovyklų žmonėms, kuriuos ištinka traukuliai ir iš burnos eina putos, stovyklų žmonėms su didelėmis galvomis ir su mažomis galvomis, stovyklų žmonėms, kurie neturi akivaizdžių pragyvenimo šaltinių, stovyklų žmonėms, išvarytiems iš jų dirbamų žemių, stovyklų žmonėms, kuriuos jie rado gyvenančius liūčių nuotakų vamzdžiuose, stovyklų gatvės merginoms, stovyklų žmonėms, kurie nemoka sudėti dviejų su dviem, stovyklų žmonėms, pamiršusiems dokumentus namie, stovyklų žmonėms, kurie gyvena kalnuose ir naktimis sprogdina tiltus. O galgi iš teisybės pakanka jau vien to, kad išvengei stovyklų, kad gyveni ne visose stovyklose vienu metu. Gal kolei kas tai jau pakankamas laimėjimas. Kiek dar yra žmonių, kurie liko nei uždaryti, nei stovi sargybiniais prie vartų? Aš pabėgau iš tų stovyklų, galimas daiktas, jei per daug nesirodysiu, pabėgsiu ir nuo labdaros.“