Metimas rūkyti [Raundas nr. II]

Pasiklydau beeidamas nedoros klystkeliais, kunigėli. Leiski išpažinsiu tau savo nuodėmes. Sako, kad išpažinimas padeda. Vieni sako, kad padeda jis dėl to, kad išsipasakoji, kitiems gi palengvėjimas ateina kunigėlio paskirtų keliasdešimt tos pačios maldos pakartojimų (poterių kiekis priklauso nuo nuodėmės dydžio :D). Aš manau, kad padeda išsipasakojimas. Išsipasakojimų formos gali būti įvairios ir viena iš jų – raštiška ir viena iš raštiškų formų yra dienoraščio formatas. Kaip matote šis „dienoraščio formatas“, iš esmės, ir, iš principo, yra netekęs savo pavadinimo reikšmės ir prasmės internetinėje plotmėje. Kita vertus, rašymas parkeriu į tikrąjį dienoraštį būtų taip pat kai kurių pavadinta, jog tai yra ne kas kita, kaip savo minčių viešinimas ir kaip tikslas, jog tavo privačias mintis galų gale perskaitys kas nors kitas. Taigi internete paviešinamas dienoraščio formato tekstas galbūt galėtų būti kažkas panašaus. Gerai pagalvojus, čia netgi galima įžvelgti narciziškumo apraiškų: visai kaip knygos autorius, rašantis knygą apie save (Turbūt dar viena nuodėmė :) )... Tačiau šios situacijos kursą galima pakreipti labai paprastai: šiuolaikinės civilizacijos laimėjimai bei įvairiausi išradimai leidžia dabartiniams gyventojams virtualioje erdvėje dalintis įvairiausia informacija tarpusavyje, arba netgi tapti netikrais draugais (kokiame nors facebooke) su tais žmonėmis, kurių nė sykio gyvenime nesi net sutikęs realybėje ir, tiesą sakant, netgi virtualybėje su jais niekada nieko bendra nesi turėjęs ar bendravęs. Kadangi mes gyvename štai tokioje šiuolaikinio pasaulio realybėje, aš esu visiškai ramus dėl to, kad kartais parašau viešai kažką internetinio dienoraščio formate būtent dėl tos priežasties, kad tas pats internetas yra perkrautas ir užgriozdintas didžiuliu kiekiu informacijos ir vargu bau, ar koks niekadarys iš mano rašliavos sugebės kažką naudingos sau gauti ar mane šantažuoti, nes to priežastis – užgriozdintas visas internetas milijardų vartotojų, kurie dalijasi įvairiausia informacija (svarbia ir trivialia) vieni tarp kitų, tad, iš esmės, lemiamas faktorius tampa tik vienas – laikas. Laikas tampa svarbiausiu faktoriumi, norint atsirinkti gerą informaciją iš to užgriozdinto interneto. Taigi, mielas (internetini) dienorašti/kunigėli – išklausyk mano nuodėmėlę. Viliuosi, jog vien tik tai tavo išklausymas man padės išeiti iš nedoros klystkelių...

Mano nuodėmė yra rūkymas... Būdamas 19 metų, pirmakursis, kažkaip tai netikėtai, gražų ir, veikiausiai, ankstyvo pavasario savaitgalį (2007 – aisiais) parduotuvėje nusipirkau raudoną „Monte Carlo“ pakelį. Buvau toks žalias, kad nė nežinojau kuom skiriasi raudoni pakeliai nuo, tarkim, pilkų ar mėlynų, nors mano tėvas rūkė ir teberūko kaip kaminas, kažkodėl niekada nelysdavau prie jo cigarečių. Taigi nusipirkęs tą pakelį, pradėjau po truputį rūkyti ir, gal po savaitės ar 4/5 dienų visas 20 cigarečių patapo nuorūkomis. Pirkau vėl ir vėl rūkiau... intervalai tarp parūkymų trumpėjo, per dieną surūkomų cigarečių kiekiai tik didėjo. Gavosi taip, kad gana dažnai to 1 kurso (jau vėlyvą pavasarį ar netgi birželį) ruošdamasis egzaminams ir kitiems atsiskaitymams, skaitydavau su cigarete dantyse barako kambary. I – ąjį kursą baigiau, prasidėjo vasaros atostogas, o per jas teko dirbti, tuo metu, po pirmojo kurso buvo labai trumpas pamėginimas mesti rūkyti, labai nesėkmingas. Rūkiau toliau. Artėjo rugpjūčio vidurys. Tuo metu mano smegeninėje pradėjo virti antrasis perversmas mesti rūkyti. Galbūt tais metais aš turėjau kur kas daugiau valios negu dabar. Pamenu buvo labai sunku, tačiau toji metimų serija nenutrūko, bet labai nuvargino. Galų gale aš mečiau rūkyti ir čia norisi parašyti išsamiau kaip tatai įvyko ir kaip man sekėsi psichologiškai tai įveikti.

Keista, tačiau rugpjūčio viduryje bandymas mesti rūkyti man buvo kone pražūtingas: vos savaitė kita – ir aš jau vėl barake, kaip II – kurso studentas. Vėl jaučiau, kad vėl viskas prasidės iš naujo: ta pati rutina ir panašiai. Cigarečių pakelį pamenu nusipirkau rugsėjo pradžioje kai tik atvažiavau į baraką, tačiau aš jau pykdavau pats ant savęs, kad negaliu atsispirti rūkymui, ir, iš esmės, būdavo savaičių be rūkymo, tačiau būdavo ir kelių dienų protrūkiai. Tai buvo tikra kankynė. Toji kankynė yra sunkiai paaiškinama tiems, kurie niekada gyvenime nerūkė ar tam neturėjo priklausomybės. Tačiau, tai, mano supratimu, kai kuriais atvejais gali būti panašu į holivudinio filmo režisierių vaizduojamus/štampuojamus vampyrus ir būna, kad „gerieji“ vampyrai atsisako būti vampyrais: nusprendžia apskritai negerti kraujo (tarkim, tuomet išsigaruos vampyro prakeiksmas), arba atsisako gerti žmonių kraują nors ir labai norėtų. Taigi jie tam dalykui pasitelkia daugybę priemonių: tarkim stovi prieš saulę specialiai tam, kad jaustų fizinį skausmą, kuris numalšintų (bent trumpam, nes juk vampyrų žaizdos užsitraukia labai greit) nepasotinamą troškulį, arba geria gyvulių kraują, kad bent jau palaikytų gyvastį (ar kažkas panašaus). Kai aš matau, kaip tuose filmuose jie, vampyrai, kankinasi, man tas jausmas yra labai suprantamas, nes aš – cigarečių vampyras... jei neparūkau, tuomet būna nekas: plyšta galva, dingsta koncentracija, mintys klaidžioja padebesiais, nesugebu sutelkti dėmesio ilgesniam laikui, pamirštu ką skaičiau prieš sekundę ar kitą, jaučiu agresiją iš kitų žmonių, netekties ar praradimo jausmas, nesugebu išmokti naujų dalykų arba mokymosi procesas vyksta be galo lėtai, nes visos mintys sutelktos apie cigaretės užsidegimą, jos dūmų įtraukimą ir visų pasiuntimą. Todėl sakydamas, kad metimas rūkyti rugpjūčio pabaigoje buvo neteisingas pasirinkimas, turbūt supratote dėl ko. Teko nueiti kančios kelius: mokslai nesisekė tragiškai, dėl sumažėjusio dėmesio sutelkimo ir sumažėjusios koncentracijos sekėsi sunkiai išmokti naujų dalykų ir gana dažnai netgi neišlaikydavau egzaminų ar kitų atsiskaitymų. Matematika kaip mano studijų laikotarpio antrojo kurso karalienė (turėjusi daugiausiai kreditų) nesisekė tiesiog tragiškai...

Praėjo mano II – ojo kurso rugsėjis, praėjo ir spalis. Pamenu, buvo lapkričio pabaiga ar vidurys... Kaip jau sakiau, turėjau begalę problemų savo studijų dalykuose, o ypač – matematikoje: nesugebėjau išlaikyti nė vieno matematikos egzamino, tarpinio atsiskaitymo ar ten kitų atsiskaitymų, tad slinko mėnesiai, o iš matematikos nešiausi apvalų riestainį/baronką: grėsė egzaminas iš viso pusmečio, kuriam ruošiausi, bet labai nesėkmingai, nes aš vis dar absoliučiai nieko nesupratau kas buvo dėstoma nuo pat rugsėjo pradžios... Tas metas buvo mano žemiausias taškas: depresija, desperacija, neviltis... atrodė, kad niekas neturi prasmės, o mano ilgalaikės pastangos mesti rūkyti neduoda jokių teigiamų rezultatų, nes aš vis tiek galvojau apie rūkymą (!!!) nors jau ir buvo net lapkričio pabaiga... Tada atsimenu, savaitgalį būdamas vienas namie, vėlų šeštadienio vakarą nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau vien tik LM pakelį. Buvau be galo piktas ant savęs, kad nusipirkau, tuo pačiu buvau piktas ir dėl savo beviltiškos situacijos, atrodė, kad nėra kelio atgal, atrodė, kad nėra jokios išeities iš esamos mano situacijos, atrodė, kad būtent dėl rūkymo ir dėl to kankinimosi metant rūkyti (iš esmės, vis vien dėl rūkymo, nes tame reikale glūdėjo, mano supratimu, visos tuometinių problemų šaknys) būsiu išmestas iš universiteto kaip kažkoks nevykėlis, kuris nesugebėjo suprasti tai, kas jam dėstoma (tiesa, į paskaitas aš jau nebevaikščiojau, nes nieko nebesupratau, kas ten yra kalbama) ir tai, kas yra parašyta knygose. Aš turėjau iš bibliotekos pasiėmęs keletą storiausių matematikos knygų: jas varčiau, skaičiau, tačiau kaip užsikirtę – nebuvo sprogimo, nebuvo proveržio, buvo tik stagnacija ir aklas plaukimas pasroviui absoliučiai nieko nesuprantant. Tą vakarą iš nevilties, pykčio ir desperacijos užsirūkiau. Po to dar ir dar. Manau, kad surūkiau 5 cigaretes iš eilės. Gerai pamenu, kad man tos cigaretės jau nepadėjo ir buvo bloga ir bjauru. Pamenu, kad gerai atsiminiau priežastį dėl kurios mėginau mesti rūkyti rugpjūčio vidury (dėl rutinos: po tam tikrų laiko intervalų aš turiu užsidegti cigaretę, na o tai man jau buvo vergija ir priklausomybė bei reiškė, kad aš neturiu valios), buvau įpykęs, kad buvau silpnas ir vėl pasidaviau ir užsirūkiau ir buvau įniršęs, kad neturiu valios, su tuo aš negalėjau susitaikyti, nes aš šventai tikėjau, kad turiu valią. Būdamas tokios būsenos ir, kai mano galva buvo užimta tokių svarstymų, rūkydamas vieną po kitos, galų gale nusprendžiau pats sau pademonstruoti, kad aš valią turiu. Surūkęs 5 cigaretes iš eilės, pasiėmiau pakelį, nuėjau į tualetą ir ten iškračiau „likusias“ cigaretes. Nuleisdamas vandenį „daviau pagarbą“ prostitutėm cigaretėm ir taip ganėtinai ceremoniškai atsisveikinau su jomis, tačiau, pasirodo, kad ne itin ilgam na bet, kita vertus, tai vis vien galima pavadinti savotišku pasiekimu, nes nerūkiau nuo tada daugiau negu 3,5 metų.

Nuo to laiko kažkaip žymiai geriau viskas pradėjo sektis, taip pat ir mokslai. Matematikoje, galų gale, praėjus galbūt porai savaičių po manojo tuometinio depresijos ir desperacijos dugno, sėdint prie plonos uždavinyno knygiūkštės pasirodė sprogstamojo pobūdžio nušvitimas kartu su smūgine banga :D supratau be galo daug dalykų teisingai išspręsdamas vieną vienintelį uždavinį ir pagaliau beveik visiškai sulipdžiau matematikos pusmečio dalykų mozaiką ir išlaikiau matematikos pusmečio apimties egzaminą.

Universitete mano mokymosi kreivė, deja, tačiau vis vien krito, veikiausiai, mano gimtojo miesto gimnazijos įtaka pradėjo blėsti, galbūt mano galvoje įvyko šiokios tokios transformacijos: anksčiau buvau pakankamai valingas ir maištingas (turbūt visi paauglystėje būnate maištingi, kai kuriems maištas nunyksta netgi 23 metų, o dar būna ir visiškų kraštutinių, kurie maištauja dar iki 30 ar kone visą gyvenimą), tačiau maištas turbūt kaip ir daugumai, blėso, po truputį to netgi pats nenorėdamas pamėgau rutiną... Galų gale prieš ką kovojau, tapau jos pavergtas... Atsipalaidavau... Susitaikiau... Turbūt tai ir buvo toji priežastis, dėl kurios aš sutikdavau barake su kambariokais žaisti pokerioko ir atsigerti alioko su čipsiokais. Aš sutikdavau taip papramogauti, nors kitą dieną arba dar sekančią, pavyzdžiui, man turėjo vykti tarpinis egzaminas, pabusdavau po išgertuvių vėlai, suprasdavau, kad teks tarpinį egzaminą atidėti kitam kartui ir geriau sutelkti visas pastangas artimiausiam dalykui... Kai pasiūlydavo pokerioko ir alioko kambariokai vėl – aš ir vėl sutikdavau, nes aš jau nebebuvau maištininkas, man savotiškai patiko tokia rutina, prie jos buvau savotiškai „prisirišęs“ ir susitaikęs... Spėju, kad didžiąja dalimi dėl šios priežasties, mano mokymosi lygis bėgant metams, pakankamai stabiliai krito. Kita vertus, aš vis dar nebuvau turėjęs tokios duobės, kokia buvo II – ojo kurso lapkritį, kuomet cigaretėm karą buvau paskelbęs netgi rugpjūčio vidury, tačiau karą laimėjau galutinai (jei kalbėtume metaforiškai) tik po trijų mėnesių įnirtingų mūšių.

Praėjo daugiau negu 3,5 metai, o tuomet aš vėl pradėjau rūkyti. Per tą nerūkymo laikotarpį stengdavausi išvengti rūkalių ir bėgdavau kuo toliau nuo jų ir ypač nuo tų kursiokų kurie rūkydavo lauke šalia fakulteto. Tam tikra prasme, tam tikru laikmečiu, kai matydavau juos rūkant lauke, laikydavau juos silpnavaliais netgi. Aš visgi dar nevertinau to parūkymo savotiškų privalumų, jog tai yra socialinis dalykas, nes dažniausia, bent tuo metu kai rūkiau pusmetį, dažniausia rūkydavau vienas ir turėdavau daug laiko apmąstyti priežastis dėl ko aš rūkau ir kokios to galimos pasekmės ir kokios galimos pasekmės matomos jau tuo metu t.y. slenkant dienoms su cigarete dantyse.  

Vėl pradėjau rūkyti būdamas beveik 24 metų. t.y. po 3,5 metų. ir dabar rūkau aš būtent 3,5 metų. bendroje sumoje jau 4 metai lygiai. Tai yra daug. Tie 3,5 rūkymo metai buvo ganėtinai skirtingi nuo to pusmečio: pradėjau rūkyti, iš esmės, nuo mėtinių moteriškų cigarečių, tačiau gal daugiau negu du metus rūkiau tabaką, kurį pats susukdavau į popierėlį... Tai jau kitoks rūkymo „pilotažas“, kurį lėmė gobšumas (bandymai sutaupyti kaip įmanoma daugiau ir bet kokia kaina) bei stažas.

Norėčiau trumpai papasakoti, kaip pradėjau rūkyti antrą kartą. Tai prasideda nuo 4 – ojo kurso. Buvo momentas, kuomet reikėjo laukti dėstytojų skelbiamų baigiamųjų darbų temų. Taip jau susiklostė gyvenime man, kad temą išsirinkau tokią, kurią sukūrė toks dėstytojas, kuris fakulteto koridoriuose prašmėžuoja tik tai kartą per savaitę ir tik vakare, nes, iš esmės, jo pagrindinis darbas yra elektros tinklų įmonėje, na, o dėstytojo ir su šiuo dalyku išplaukiančiomis įvairiomis atsakomybės, tėra tik antraeiliai dalykai. Deja, visgi bet išsipildė mano I – ame kurse jaustas nerimas, jog ten, kur aš mokiausi, buvo man ne vieta, jog, galų gale, ateis ta diena ir aš krisiu iš universiteto taip kaip krito kiti mano grupiokai nuo įvairiausių dalykų (daugiausia jų  ant menčių paguldė matematikos dėstytoja). Taigi sugebėjau kristi būtent dėl baigiamojo darbo... bandžiau suprasti tą dalyką, tačiau neturėjau jokios pagalbos, o tas dėstytojas fakultete pasivaidendavo tik vakarais ir tik kartą per savaitę, tad sunkiai sekėsi su juo susitikti, o netgi ir tada, kai su juo susitikę bendraudavome, jis man neva tai niekaip ir niekuo negalėjo padėti ar netgi patarti, neva tai, kadangi aš tokią temą pasirinkau, tai privalėjau ir pats ją išsiaiškinti ir suprasti kaip ir ką turiu daryti. Jis, iš esmės, man nieko nepasiūlė ir absoliučiai niekuo nepadėjo, o tik pasakė kokias knygas turiu skaityti. Ta buvo angliškai parašytos knygos tokiomis temomis, kurių mes nors jau ir buvo 4 kursas, tačiau dar nesimokėme, nes tos temos dar tik bus dėstomos, tačiau tik 4 kurso 2 – ame semestre. Jaučiausi pasmerktas pražūčiai... Man tiesiog neužteko laiko suprasti dalyko iš esmės (o ką jau kalbėti apie baigiamąjį darbą, nes juk jo neužtenka vien tik prezentaciją sukurti ir aprašyti teorinius dalykus, tačiau reikia ir sukurti tikrą ar virtualų daiktą/sistemą), aš tiesiog nespėjau. Kas ten žino, galbūt ir būčiau spėjęs, tačiau aš labai išsigandau, kad nespėsiu, todėl išėjau pats savo noru, būtent dėl to, kad nesugebėjau atsiskaityti kompleksinio kursinio projekto į kurį neėjau specialiai, nes tas dalykas turėjo tik tai 2 kreditus, na, o baigiamasis darbas turėjo net 8 kreditus, tad norint kartoti kursą, būtų reikėję sumokėti 1000 litų, o aš išėjau būtent dėl to, kad jei būčiau neišlaikęs baigiamojo darbo ir jei būčiau norėjęs kartoti kursą, man būtų tekę pakloti 4 kartus didesnę sumą, negu teko pakloti iš tiesų. Taigi iš tiesų, aš neva tai (dirbtinai) susikirtau prie dviejų kreditų kompleksinio kursinio projekto... Tačiau faktas tame, kad kritau... ir faktas tame, kad dėl to teko prašvaistyti vienerius gyvenimo metus. Tais metais pamenu rugsėjo mėnesį susirašiau su naujuoju dėstytoju, kad aš renkuosi vieną iš jo siūlomų baigiamojo darbo temų, rugsėjo pabaigoje pasirašiau katedroje kažkokį tai popierių, kad renkuosi tą temą ir išvykau į JK pas mamą padirbėti bent jau mėnesiukui ir Anglijos ūkį atgaivint :D Anglijoj nors buvau mėnesį, bet vaizdas buvo baisus: fabrikuose rūkė kone 95% liaudies... Keista, tačiau, kaip vėliau supratau, sezoniniuose darbuose rūkorių kiekis yra žymiai didesnis, negu tų, kurie dirba nesezoniniuose fabrikuose (t.y. fabrikuose dirbančiuose ištisus metus dieną ir naktį). Aš nerūkiau tuomet tą spalio mėnesį būdamas Anglijoje. Tačiau su tais, kurie rūkydavo, ne itin turėjau daug bendros kalbos... Tad, laisvu laiku (darbo pertraukėlių metu), tekdavo maigyti telefoną ir skaityti knygas jame ar bent jau vaizduotis, kad skaitau, nes susikaupti nelabai pavykdavo tokioje aplinkoje.

Grįžęs ir užsidirbęs šiek tiek pinigėlių pradėjau po truputį gilintis baigiamojo darbo tematika. Pakankamai greitai sekėsi perprast tam tikras smulkmeniškas dalis, tačiau prie esminių baigiamojo darbo temos dalių teko pasėdėti ne vieną mėnesį. Galų gale užsikirtau ir vienos dalies niekaip neperlaužiau... slinko mėnesiai... Be niekieno pagalbos bandžiau pralaužti ledus pats: bandžiau suprasti ir išsiaiškinti pats, tačiau nesėkmingai. Atėjo ir praėjo kovas, o to mėnesio pabaigoje aš turėjau pristatyti tarpinį atsiskaitymą kartu su prezentacija. Mano baigiamojo darbo tema nė nebuvo pradėta rašyti. Nebuvo parašyta nė vienos eilutės. Kreipiausi į savo dėstytoją su klausimu ką daryti toliau ir apskritai ar dar verta ką nors daryti, nes sprendimo neradau toje kelis mėnesiu nagrinėtoje baigiamojo darbo temos dalyje. Jis pasakė, kad pristatyčiau tai, ką suprantu... Tai mane paskatino toliau tęsti savo darbą ir nuo to laiko darbas ėjosi tik su pagreičiu... Atėjo 2011 – ųjų gegužės mėnuo. Aš buvau išvykęs į kaimą savaitei ar dviem ir ten pasilikau vienas galutinai pabaigti savo baigiamąjį darbą. Darydamas darbą radau tėvo pakelį ar pora pakelių cigarečių. Užsirūkiau. Priešingai negu 2007 metų ankstyvo pavasario rūkymo priežasčiai (nerimo jausmas, tarsi bėgimas nuo neišvengiamos grėsmės ar negandos), 2011 – ųjų gegužės mėnesį užtrauktas dūmelis buvo kaip mano galutinės pergalės ir triumfo simbolis: „viskas baigta Raimundai (tarsi sakiau sau), tu pagaliau tai padarei. Liko tik formalumai“...

Nepamenu tiksliai kaip toliau vystėsi mano reikalai su rūkymu nuo to karto, bet, manau, kad karts nuo karto vis nusipirkdavau tų cigarečių, tačiau dar nebuvau smarkiai ar/ir reguliai atnaujinęs šią nesibaigiančią rūkymo rutiną.

Pamenu, tą dieną, kai pagaliau atsiskaičiau savo baigiamąjį darbą, ta proga nuo pat vakaro ir visą naktį gėriau (tik alaus! :) ) su savo geriausiu draugeliu/klasioku ir rūkiau: jis taip pat rūkė daug... Kalbėjomės manau, iš esmės, apie viską :D, gėrėm ir rūkėm gal kartais net po 4 cigaretes iš eilės.

Nuo to laiko atsirado man vėl priklausomybė. Sunku surasti to priežastis... Veikiausiai iš pradžių tai tebuvo pergalės dūmas... bet vėliau tai tapo nerimo dūmu, nes tai buvo metas kai mano gyvenimas galėjo kardinaliai pasikeisti (buvo grėsmė rutinai)... Galbūt tai buvo priežastis... nežinau. Tačiau visgi, atėjus rugpjūčio pabaigai aš ir vėl mečiau rūkyti ir rugsėjo pradžioje išvykau vėl į JK. Ten nerūkęs ištempiau lygiai mėnesį... Po to tiesiog negalėjau nerūkyti, kuomet teko dirbti sezoniniame darbe moliūgų fabrike nuo rugsėjo pabaigos beveik iki pat lapkričio. Per pertraukėles valgydavau mikiruke, kuriame visi išskyrus mane ir dar kitą nerūkė. Greičiausiai 5 ar 6 tame mikriuke rūkė... Tai buvo tokios sąlygos, jog atsispirti rūkymui buvo sunku. Tad pradėjau rūkyti (hipotetinis nerūkymo laužas, pasirodo nebuvo užgesęs, o tik ruseno ir dėl to užsiplieskė kone savaime vėl) ir jau nebeturėjo skirtumo kuriame fabrike aš dirbau, pradėjau rūkyti reguliariai ir daug ir tai tapo rutina, kuri manęs kaip kad anksčiau (kai dar, veikiausiai, buvau „maištininkas“) jau nebetrikdė: buvau susitaikęs su savo gyvenimo dalia ar lemtimi, plaukiau pasroviui ir nė neturėjau apskritai jokių minčių mesti...

Dabar tos mintys, praėjus 3,5 metų, kuomet aš reguliariai rūkau, atsirado, iš esmės, tik todėl, kad šiuo metu esu su sugipsuota koja jau 3,5 savaitės. Dabar taip pat liko tik praktiškai 11 dienų iki naujųjų metų, o naujieji metai, iš esmės, pagal idėją, turi įnešti kažko naujo. Naujieji metai yra apmąstymų metas, kuomet apmąstai savo padarytas klaidas ar turimus žalingus įpročius, ar nusprendi kitąmet reguliariai sportuoti, ar laikytis dietos, ar esi pasiryžęs išmokti kažką nauja, ar bent jau perskaityti daugiau knygų ir taip toliau ir panašiai. Taigi mano toji „peržvalga“, iš esmės, pagal idėją, bent jau turėtų būti dvigubai stipresnė, nes aš jau 3,5 savaitės esu gipse, tad judėjimas neintensyvus, turiu daug laiko apmąstyti savo vienokius ar kitokius poelgius ir, be to, tiems apmąstymams dar yra likę 2,5 savaitės... Apmąstymai baigsis kitų metų pradžioje iškart po trijų karalių...

Gruodžio 17 – oji diena tai buvo toji diena, kuomet aš pradėjau rimtai bandyti mesti rūkyti dar kartą... bandymai yra nesėkmingi bent jau kol kas būtent tuo, kad per šias 3 dienas nebuvo tokios dienos, kad nebūčiau surūkęs nė vienos cigaretės. Bent jau kol kas didžiausias pasiekimas yra būtent ši diena, kuri, gerokai „efektyvesnė“, negu kitos pastarosios dvi: kol kas surūkyta tik 2 (pataisa: jau 3, o daugiau tai tikrai nebus, nes dienoraštis koreguojamas jau kitos dienos naktį) cigaretes. Deja, bet visko dar gali būti, kad bus daugiau negu 2(jau 3), nes diena dar nesibaigė, o daugiausiai rūkau būtent vakarais ir, tiesą sakant, tos 2 buvo surūkytos būtent vakare... Aš labai gerai suprantu, kad jeigu aš kankinsiuosi, galų gale laimėsiu. Man yra žinomi du keliai kaip mesti rūkyti: nutraukti iškart, arba kentėti iki tam tikro laipsnio ir parūkyti, kai jau tikrai nebegali iškęsti neparūkęs... Antrasis variantas, atrodo, kad yra kur kas lengvesnis, bet jis esti kaip tik sunkesnis. Pirmasis variantas yra žymiai efektyvesnis, tačiau reikia turėti tam beveik antžmogiško ryžto ir valios. Antrasis variantas labiau žmogiškas, bet bendrai sudėjus, kankintis tenka ilgiau, nes toji priklausomybė mažinama palaipsniui ir ji vis po truputį prigesinama bet neužgesinama. Gal praeis dar šiek tiek laiko ir iš prigesintos liepsnelės gali vėl užsikurti didžiulis laužas, bet gali būti taip pat, kad dar praėjus kuriam laikui toji liepsnelė vos rusens. Tačiau esmė yra tame, kad tas rusenimas niekad neužges ir visuomet išliks pavojus užsirūkyti: po kelių dienų, savaitės ar mėnesio nerūkymo... ir galimas dalykas, kad teks pradėti vėl viską iš naujo, tačiau pradėti iš naujo bus paprasčiau tik tai tuomet, jei tas noras mesti rūkyti yra nuoširdus ir jei tai nėra savęs apgaudinėjimas.

Mano supratimu ir turima patirtimi, netgi sunkūs nuolatiniai ir kankinantys mėginimai mesti rūkyti, galų gale duoda savų rezultatų: norint mesti tokiu būdu rūkyti, man prireikė net 3 mėnesių kankinimosi. Labai tikiuosi, kad šįkart, man pavyks šį kankinimosi periodą sukombinuoti taip, kad mesiu rūkyti kone dukart greičiau: per 1,5 mėnesio. Deja, tačiau tie, kurie nesupranta koks tikslas yra tiek daug laiko kankintis, tikrai arba nerūko, arba neturėjo tokios stiprios priklausomybės cigaretėms, kaip aš, arba (neatmestina versija) tai įgyvendino kone antžmogiškomis valios pastangomis... Aš pripažįstu, kad turiu didžiulę priklausomybę šiam dalykui, nes kartais atrodo, kad suplyš ar užvirs smegenys jei neparūkysiu...

Kadangi turiu daugybę laiko, manau, kad pamėginsiu informuoti save dėl to kaip man sekasi/sekėsi (sekasi – nes tikiuosi, kad rašymas, bent kiek sumažins tą nepasotinamą kraugeriškai vampyrišką norą užtraukti, sekėsi – kad prisiminčiau tą momentą kaip man sunkai sekėsi tatai padaryti) mesti rūkyti. Galutinis faktas yra labai paprastas: jeigu nuolat galvoji ir mėgini mažinti rūkymo apimtis, tai yra geras rezultatas, nes iš rūkymo perspektyvos tu nuolat nagrinėji save ir su tuo bandai kovoti ir gana dažnai tą įprotį tokiu būdu galima apmalšinti ir įveikti. Taigi jei galvoji ir mėgini mesti bei bandai įveikti save ir nenueiti parūkyti ir jei tai vyksta nuolat ir kiekvieną dieną, jei nėra nė dienos „poilsio“, tai jau geras ženklas, simbolizuojantis, jog laužas gana greitu metu bus pristabdytas iki rusenimo, kad laužas beveik užges. Deja, į klausimą, ar tasai hipotetinis laužas tikrai užges, ar vis dar teberusens atsakyti negali niekas. Tik visagalis laikas parodys ar hipotetiniams mano pasvarstymams dar kartą bus lemta išsipildyti, ar ne...