Aldous Huxley „Beždžionė ir esmė“. Fragmentai.

...apgaulinga logika veda prie tironijos, o šioji VALSTYBĖJE (Platono „Valstybėje“) pateikiama kaip ideali valdymo forma. Teoremos atitikmuo – nepriekaištingos drausmės kariuomenė... – policinės diktatūros valstybė. Marksistas šaukiasi mokslininku, o fašistas prie šios ambicijos priduria esąs ir poetas – mokslinis naujosios mitologijos poetas. Abu savo pretenzijas pateisina, nes abu labu žmonių situacijose tvarkosi būdais, kurių veiksmingumas įrodytas laboratorijoje ir dramblio kaulo bokšte. Jie supaprastina, abstrahuoja, pašalina visa, kas jų tikslui neaktualu, nepaiso to, ko nusprendžia nepaisyti kaip nesvarbaus; jie primeta stilių, faktus priverčia paklusti jiems patraukliai hipotezei, o visa, kas, jų galva, ne visiškai tobula, meta šiukšliadėžėn. O kadangi jei elgiasi lyg būtų geri menininkai, blaivūs mąstytojai ir dantį prakandę tyrinėtojai – kalėjimai sausakimši, politiniai eretikai mirtinai nuvaromi vergišku darbu, paprastų asmenų teisių ir privilegijų nepaisoma, Gandžiai žudomi, ir nuo ryto lig vakaro milijonas mokytojų bei radijo diktorių skelbia dabar valdžioje esančius vadus neklystant.

...(Gandis), tikėjęs tik žmonėmis, leidosi įtraukiamas prieš žmogiškos masinės nacionalizmo beprotybės, būsimos antžmogiškos, o išties velniškos nacinės valstybės institucijų. Jis įsitraukė į tuos dalykus vildamasis, kad pajėgs sušvelninti beprotybę ir viskam, kas valstybėje šėtoniška, suteikti humanišką pavidalą. Bet nacionalizmas ir jėgos policija jam pasirodė ne pagal pečius... Jei jis tampa kolektyvinę beprotybę įkūnijančios mašinos dalimi, neabejotinai nutiks viena iš dviejų. Arba jis liks savimi, tuo atveju mašina naudosis juo tol, kol galės, o paskui išmes arba sunaikins. Antraip jis bus transformuotas pagal panašumą mechanizmo, kuriam ir prieš kurį jis dirba, tad šiuo atveju mes regėsime Šventąsias inkvizicijos ir sąjungas su bet kokiu tironu, pasirengusiu garantuoti luomo privilegijas. (...)

O aš galvojau apie tai, kad Tvarkos svajonė gimdo tironiją, Grožio viltis – pabaisas ir smurtą.Menų globėja Atėnė yra it karo mokslo deivė, dangiškoji kiekvieno Generalinio štabo vadė. Mes jį (Gandį) nužudėme, nes trumpai pažaidęs politinius žaidimus, jis atsisakė toliau godoti mūsų svajas apie nacionalinę Tvarką, socialinį ir ekonominį Grožį; nes jis bandė grąžinti mus prie konkrečių ir kosminių faktų – tikrų žmonių ir vidinės Šviesos.  

...Tuo simboliniu veiksmu (Gandžio nužudymą) mes, kurie taip troškome taikos, atmetėme vieninteles įmanomas taikos priemones ir paskelbėme įspėjimą visiems, kas ateityje imtųsi skelbti kryptį, vedančią ne neišvengiamai į karą, bet kur nors kitur. [...]

Įnosės, mano bičiuliai, įnosės – tarp žmonių nepaplitusi arklių liga. Bet nesijaudinkit. Mokslas lengvai pavers ją visuotine. O štai jos simptomai. Baisiai suka sąnarius. Visą kūną išberia pūliniais. Po oda iškyla votys, paskui jos sprogsta ir virsta šašais nueinančiomis piktžaizdėmis. Prasideda nosies gleivinės uždegimas, ji pažliunga dvokiančiais pūliais. Piktžaizdės greitai iššoka šnervėse ir išėda kaulą bei kremzles. Iš nosies infekcija persimeta į akis, burną, gerklę ir bronchų kanalus. Per trejetą savaičių dauguma ligonių miršta. O pasirūpinti, kad visi mirtų, yra kai kurių talentingųjų jaunų mokslo daktarų, kurie dabar tarnauja jūsų vyriausybei, užduotis. Ne tik jūsų vyriausybei – ir visiems kitiems išrinktiems ar paties pasiskyrusiems pasaulinės kolektyvinės šizofrenijos organizatoriams. Biologai, patologai, fiziologai – štai jie, po sunkios dienos laboratorijoje grįžtantys namo į šeimas. Apkabina mažytė miela žmonelė. Rami vakarienė su draugais, Paskui kamerinis koncertas arba protingas pokalbis apie politiką ar filosofiją. Vienuoliktą – į lovą ir pažįstamos vedybinio guolio ekstazės. O ryte išgėrę apelsinų sulčių ir užvalgę „Grapenuts“ dribsnių jie išeina į savo darbą – tyrinėti, kaip dar daugiau lygiai tokių kaip jų šeimų būtų galima užkrėsti dar pavojingesnio gyvybei štamo...  [...]

Jums tereikia pagąsdinti savo kaimynus masinio naikinimo ginklu. Panika atliks visą likusį darbą. Prisiminkite, ką psichologinės operacijos prikrėtė antai Niujorke. Pranešimai trumposiomis bangomis iš užsienio, antraštės vakariniuose laikraščiuose. Ir kaipmat aštuoni milijonai žmonių ėmė mirtinai trypti vienas kitą ant tiltų ir tuneliuose. O išlikusieji išsibarstė po kaimus kaip skėriai, kaip maru užkrėstų žiurkių ordos. Nuodijo vandens telkinius. Platino vidurių šiltinę, difteriją, venerines ligas. Kramtė, draskė, plėšė, žudė. Mito padvėsusiais šunimis ir vaikų lavonais. Fermeriai juos nudėdavo vos užmatę, policija talžė vėzdais, Savanorių pajėgos šaudė kulkosvaidžiais, korė linčiuotojai. Tas pats vyko Čikagoje, Detroite, Filadelfijoje, Vašingtone; Londone, Paryžiuje; Bombėjuje, Šanchajuje ir Tokijuje; Maskvoje, Kijeve, Stalingrade; kiekvienoje sostinėje, kiekviename pramonės centre, kiekviename uoste, kiekviename geležinkelio mazge, visame pasaulyje. Nereikėjo nė šūvio išauti, o civilizacija subyrėjo į šipulius. Neįsivaizduoju kam kareiviams tos bombos. [...]

Meilė išstumia baimę, bet ir atvirkščiai – baimė išstumia protą, išstumia gerumą, išstumia visas mintis apie grožį ir tiesą. Lieka tik nebyli arba apsimestinai linksma desperacija žmogaus, kuris žino, kad kambario kampe šlykšti Esatis ir kad durys užsklęstos, o langų nėra. Ir dabar ta šlykštynė užgula jį. Žmogus jaučia jos ranką ant rankovės, jaučia bjaurų burnos dvoką, kai egzekutoriaus padėjėjas beveik meiliai palinksta prie jo. „Dabar tavo eilė, brolau. Prašau čia.“ Ir akimirksniu šis tylus siaubas virsta įnirtingu – bet ne mažiau tuščiu siautuliu. Tai jau nebe žmogus tarp tokių pat žmonių, ne racionali būtybė, artikuliuotai kalbanti kitoms racionalioms būtybėms – lieka tik kankinamas gyvulys, riaumojantis ir besiblaškantis spąstuose. Nes galiausiai baimė išstumia netgi žmogiškumą. O baimė, mano mielieji draugai, yra pats moderniausias gyvenimo pagrindas ir pamatas. Baimė primygtinai peršamų technologijų, kurios nors ir sukuria patogesnį gyvenimą, bet padidina smurtinės mirties tikimybę. Baimė mokslo, kuris viena ranka pasiima dar daugiau, nei buvo dosniai atseikėjęs kita. Baimė akivaizdžiai fatališkų institucijų, dėl kurių su savižudiška ištikimybe esame pasirengę žudyti ir mirti. Baimė didžių Žmonių, kuriems liaudžiai pritariant suteikiame galią, o jie vis tiek tą galią naudoja mus žudyti ir pavergti. Baimė Karo, kurio nenorime, tačiau darome visa, kas tik įmanoma, kad jis kiltų. [...]

Kaip tik todėl ir mirštate (jūs, kurie gyvenote tik dėl Tiesos), pasitarnaudami žudikiškiems babuinų tikslams. Paskalis paaiškino visa tai jau prieš tris šimtus metų. „Iš tiesos mes darome stabą, bet tiesa be geros širdies nėra Dievas, tik jo atvaizdas ir stabas , kurio nederėtų nei mylėti, nei garbinti“. Jūs gyvenimą skyrėte stabui garbinti. Bet viską išanalizavus kiekvieno stabo vardas – Molochas. [...]

Žiaurumas ir atjauta atkeliauja iš chromosomų;

Visi žmonės kilnūs ir visi – žudikai.

Dievindami šunis jie stato savuosius Dachau;

Plėnim paleidžia ištisus miestus ir globia našlaičius;

Garsiai smerkia linčiavimą, bet pritačia Ouk Ridžui;

Sklidini rytdienos filantropijos, bet šiandien – NKVD.

Ką persekiosime, ko gailėsimės?

Visa tai veikiau laikų papročiai,

Žodžių ant medžio pulpos, žodžių iš riaumojančių radijų,

Komunistinių vaikų darželių ir pirmųjų komunijų.

Tik pažinęs savo tikrąją Būtį

Žmogus suvaldė savy daugybę beždžionių.[...]

  

Nes toji mirtis – šįkart ne nuo maro, nuodų, ugnies ar dirbtinai sukelto vėžio, bet nuo niekingo pačios rūšies esmės iširimo – ši niauri ir be galo neherojiška mirtis gimstant gali būti tiek atominio karo, tiek atominės pramonės padarinys. nes pasaulyje, kuriame energija gaunama branduolio dalijimosi būdu, tikriausiai kiekvieno močiutė bus dirbusi rentgeno kabinete. [...]

Civilizacija neturi geresnės bičiulės už religiją. [...]

[Arkivikaras]: „Žmogus varžosi su Gamta, Ego su Daiktų prigimti, Belialas {jį garbina kaip Dievą utopiniam pasauly po karo} – su Kitu. Mažne šimtą tūkstančių metų šio mūšio baigtis buvo neaiški. Paskui, prieš tris šimtus metų, vos ne pernakt potvynis nesustabdomai plūsteli viena kryptimi... Pradžioje lėtai, bet su vis didėjančiu pagreičiu žmogus ima irtis prieš Prigimtinę daiktų tvarką... Vis daugiau žmonių giminės rikiuojas į jo gretas, ir Musių valdovas, o jis yra ir Mėsinė musė kiekvieno širdyje, pradeda triumfo žygį per pasaulį, kurio nenuginčijamu Šeimininku jis netrukus taps... Tai prasidėjo nuo mašinų ir pirmųjų grūdų laivų iš Naujojo pasaulio. Alkanieji gavo maisto, žmogaus pečius slėgusi našta palengvėjo... Dievo gėrybės visada turi kainą, ir Belialas pasirūpina, kad ji būtų aukšta. Kad ir tos mašinos. Belialas puikiai žinojo, kad bent kiek nuo triūso atitiesęs nugarą, kūnas nusilenks geležiai, o protas taps mechanizmų vergu. Jis žinojo, kad jei mašina toks daiktas, jog neišmanantis jos nesulaužys, tai reiškia, kad nepaveiks jos nei įgūdis, nei talentas, nei įkvėpimas. Jei aptiksit produkto trūkumų, atgausite pinigus, ir atgausite trigubai, jei ten rasit bent aguonos grūdą genialumo ar individualybės. Ir tada pasirodė tas gerasis maistas iš Naujojo pasaulio... Bet Belialas žinojo, kad maitinimas reiškia veisimą. Senaisiais laikais mylėdamiesi žmonės tik didindavo kūdikių mirtingumą ir trumpindavo gyvenimo trukmę. Bet atplaukę maisto laivai viską pakeitė. Poravimasis davė gyventojų prieaugį – toks buvo kerštas!... Už visas nemirtingas sielas įdėtas į kūnus, metams bėgant vis labiau pasiligojusius, nušašusius, nubuvusius, nes visi dalykai, numatyti Belialo, neišvengiamai įvyksta. Planeta sausakimša... kartais net du tūkstančiai žmonių vienai kvadratinei dirbamos žemės myliai – o žemė baigiama nualinti netinkamos žemdirbystės. Visur erozija, visur mineralai išplauti. Dykuma plečiasi, miškai traukiasi. Netgi Amerikoje, netgi tame Naujajame pasaulyje, kuris kadaise buvo Senoji viltis. Pramonės spiralė kyla aukštyn, dirvos derlingumas – žemyn. Daugiau ir geriau, turtingiau ir galingiau, o paskui, beveik staiga – vis alkanesni ir alkanesni. Taip, Belialas visa tai numatė: perėjimą nuo alkio prie importuoto maisto, nuo importuoto maisto – prie augančios gyvėtojų gausos – vėl prie alkio... Naujojo alkio, Aukštesniojo alkio, didžiausio pramonės proletariato alkio, miestiečių prie pinigo alkio, tų su visais moderniais patogumais, su automobiliais, radijais ir visais įmantriais prietaisais, alkis, kuris yra totalinių karų priežastis, ir totaliniai karai, kurie toliau žadina dar didesnį alkį... netgi be sintetinių įnosių, net be atominės bombos Belialas būtų pasiekęs visus Savo tikslus. Galbūt šiek tiek lėčiau, bet neabejotinai žmonės būtų susinaikinę sunaikindami pasaulį, kuriame jie gyveno.  Jie negalėjo to išvengti. Jis pamovė juos ant abiejų ragų. Jeigu jie sugebėdavo išsisukti nuo totalinio karo rago, tai užšokdavo ant bado. O badaujant juos apimdavo pagunda griebtis karo. Tam atvejui, jeigu jie pabandytų rasti taikų ir racionalų dilemos sprendimą, Jis turėjo parengęs dar vieną subtilesnį savinaikos ragą. Jau pramonės revoliucijos pradžioj jis numatė, kad žmonės taps tokie išpuikę išlepėliai dėl savo technologinių stebuklų, jog netrukus visai praras realybės jausmą. Būtent taip ir atsitiko. Tie apgailėtini mechanizmų ir sąskaitų knygų vergai ėmė didžiuotis esą Gamtos nugalėtojai... jie tik sugriovė Gamtos pusiausvyrą, ir už padarinius teko atkentėti patiems. Tik pagalvokime, ką jie buvo pasišovę padaryti per pusantro amžiaus prieš Velniavą. Teršė upes, žudė žvėris, naikino miškus, į jūrą nuplovė paviršinį dirvos sluoksnį, degino vandenynus naftos, švaistė mineralus, susiformavusius nuo laikų pradžios. Nusikalstamos kvailybės siautėjimas. O vadino jie tai Pažanga! ... tai buvo perdėm retas išradimas, kad galėtų būti vien žmogaus proto išradimas – perdėm velniškai ironiškas! Tam reikėjo Išorinės pagalbos. Turėjo būti Belialo malonė, kuri, žinoma, visada dosniai atveriama – tai yra, gauna kiekvienas, pasirengęs bendradarbiauti... Pažanga ir Nacionalizmas – šiomis dviem idėjomis Jis apsuko jų galvas. Pažanga – teorija, skelbianti kad yra dalykų, kuriuos gali gauti veltui; teorija, esą gali laimėti vienoje srityje, nesusimokėdamas už laimėjimą kitoje; teorija, kad tu vienas supranti istorijos prasmę; teorija, kad žinai, kas įvyks po penkiasdešimties metų; teorija, kad nepaisant patirties gali numatyti visas dabartinių savo veiksmų pasekmes; teorija, kad Utopija čia pat ir kad idealūs tikslai pateisina bjauriausias priemones, kad tau suteikta privilegija plėšti, sukti, kankinti, pavergti ir žudyti visus tuos, kas, tavo manymu (o tu, aišku, neklysti), trukdo žengti pirmyn į žemiškąjį rojų. Prisimeni tą Karlo Markso frazę: „Jėga yra Pažangos pribuvėja“. Jis būtų galėjęs pridurti – tik žinia, Belialas nenorėjo atskleisti kortų vos ėmęsis reikalų, - kad Pažanga yra Jėgos pribuvėja.  “ Pribuvėja dukart, nes technologinės pažangos faktas suteikia žmonėms dar menkiau ko nors paisančios destrukcijos priemonių, o politinės ir moralinės pažangos mitas pateisina šių priemonių naudojimą iki pat kraštutinumo. Štai ką pasakysiu, mielas pone, netikintis istorikas – beprotis. Kuo ilgiau tyrinėji šiuolaikinę istoriją, tuo daugiau randi įrodymų apie Kreipiančiąją Belialo ranką... O dar buvo Nacionalizmas – toji teorija, kad šalis, kuriai tu priklausai, yra vienintelis ir tikras dievas, visos kitos šalys – netikri dievai, ir kad visi šie dievai, tikri ir netikri, mąsto kaip nebrandūs nusikaltėliai, o kiekvienas konfliktas dėl prestižo, galios ar pinigų yra kryžiaus žygis už Gėrį, Tiesą ir Grožį. Tas faktas, kad tokios teorijos tam tikru istorijos momentu buvo visuotinai pripažintos, yra geriausias Belialo egzistavimo įrodymas, geriausias įrodymas, kad pagaliau Jis laimėjo kovą...

O ar žinai, pone, jog nuo pat antrojo amžiaus jokie tradiciniai krikščionys netikėjo, kad žmogus gali būti apsėstas Dievo? Jis gali būti apsėstas tik Velnio. O kodėl žmonės tuo tikėjo? Nes faktai neleido jiems tikėtis kitaip...

Kaip mokslo žmogus (kreipiasi į dr.Balą) turi priimti dabartinę hipotezę, kuri patikimiausiai paaiškina faktus. Na kokie gi faktai? Pirmasis – patirties ir stebėjimo faktas: niekas nenori kentėti, būti pažemintas, nenori būti suluošintas ar nužudytas. Antrąjį faktą pateikia istorija: tam tikromis epochomis absoliuti žmonių dauguma priimdavo tokius įsitikinimus ir pasirinkdavo tokias veiksmų kryptis, kurios negalėjo vesti niekur kitur, kaip tik į visuotines kančias, bendrą nuosmukį ir visuotinį sunaikinimą. Vienintelis įtikinamas atsakymas – kad juos buvo užvaldžiusi kita sąmonė, sąmonė, kuri panoro jų pražūties, ir norėjo stipriau, negu jie pajėgė  trokšti savo laimės ir išlikimo...

Tarkime, kad ir Pirmasis pasaulinis karas. Jeigu žmonės ir politikai nebūtų buvę apsėsti, jie būtų klausę Benedikto XV arba lordo Lansdauno – jie būtų susitarę, būtų derybomis pasiekę taikos be niekieno pergalės. Bet jie negalėjo... jie turėjo daryti tai, ką jiems diktavo Belialas – o Belialas norėjo Komunistų revoliucijos, norėjo Fašistų reakcijos į tą revoliuciją, norėjo Musolinio, norėjo Hitlerio ir Politbiuro, norėjo bado, infliacijos ir desperacijos; norėjo ginklavimosi – kaip vaisto nedarbui; norėjo Žydų ir Buožių persekiojimo; norėjo, kad Naciai ir Komunistai pasidalytų Lenkiją ir susiimtų vieni su kitais kare. Taip, ir dar jie norėjo visuotinio vergovės atgaivinimo pačia brutaliausia jos forma. Jis norėjo priverstinės migracijos ir masinio nuskurdinimo. Jis norėjo koncentracijos stovyklų, dujų kamerų ir krematorijų krosnių. Jis norėjo kiliminio bombardavimo, jis norėjo, kad per naktį būtų sunaikinta amžiais kauptas turtas ir visos ateities klestėjimo, orumo, laisvės ir kultūros potencijos. Belialas viso to norėjo, o būdamas Didžioji mėsinė musė politikų, generolų ir Paprastų žmonių širdyse, be vargo pasiekė, kad Popiežių ignoruotų netgi katalikai, kad Lansdauną pasmerktų kaip menką patriotą, mažne išdaviką. Taigi karas užsitęsė net ketvertą metų, o po to viskas vyko tiksliai pagal planą. Pasaulio padėtis nuosekliai smuko iš blogos į dar blogesnę, vyrai ir moterys vis laisviau kliovėsi Netyrosios dvasios vadovavimu. Senasis tikėjimas individualiosios sielos verte išdilo, senieji apribojimai neteko galios, senasis kaltės jausmas ir užuojauta išgaravo. Visa, ką Kitas buvo kada nors įdėjęs į žmonių galvas, ištrūko, o atsivėrusią tuštumą užpildė bepročių svaičiojimai apie Pažangą ir Nacionalizmą. O šiuos svaičiojimus priėmęs už gryną pinigą, galėjai daryti išvadą, kad paprasti žmonės, gyvenantys čia ir dabar, ne vertesni už skruzdėles ir blakes, todėl ir elgtis su jais galima atitinkamai... Savo laikais žmogelis Hitleris buvo gana geras apsėstojo pavyzdys. Žinoma, dar ne taip galutinai, kaip daugybė didžiųjų nacionalinių lyderių po 1945 – ųjų Trečiojo pasaulinio karo, bet aiškiai pranoko savo amžininkus. Jis mažne pirmiau visų savo amžininkų galėjo sakyti: „Ne aš, bet Belialas manyje“. Kitų apsėdimas buvo labiau fragmentiškas, labiau epizodinis. Kad ir mokslininkai. Didžiąja dalimi dori, gera linkintys žmonės. Bet jis vis tiek juos pričiupo – jis pričiupo juos ten, kur jie liovėsi būti žmonėmis ir tapo specialistais. Iš ten įnosės ir visos tos bombos... Juo daugiau galvoji apie Jo apvaizdos darbus, juo stebuklingiau neperprantamai jie atrodo... Sunku įsivaizduoti, kaip jis būtų sukūręs mus be stebuklo... Bet jam pavyko... Vien natūraliomis priemonėmis, pasinaudojant žmonėmis ir jų mokslu kaip priemonėmis. Jis sukūrė visiškai naują žmonių giminę – apsigimimas glūdi jų kraujyje, aplinkui juos, jiems prieš akis“ [...]

...prisiminkite, kaip kadaise piktinotės, turkams išskerdus daugiau nei įprasta armėnų, kaip dėkojote Dievui, kad gyvenate protestantiškoje, pažangioje šalyje, kur tokie dalykai tiesiog negali nutikti – negali, nes vyrai nešioja katiliukus ir kasdien aštuonios dvidešimt trys vyksta į miestą. O dabar bent trumpai pamąstykite apie keletą siaubų, kuriuos šiuo metu priimate kaip savaime suprantamą dalyką: jūsų vardu (o gal jūsų rankomis) vykdytus elementaraus žmogaus orumo įžeidimus: žiaurybes, kurių žiūrėti dukart per savaitę vedate savo mažylę – jai tos kino kronikos jau atrodo įprastos ir nuobodžios. Jei tokiu tempu viskas riedės, po dvidešimties metų jūsų anūkai įsijungę televizorių žiūrės gladiatorių žaidynes, o šių persisotinę – Kariuomenės vykdomus masinius Sąžinės pacifistų nukryžiavimus arba...

[Arkivyskupas dr.Bala‘i]: „...prisimink istoriją. Norint visuomenės solidarumo, reikia arba išorinio priešo, arba prispaustos mažumos. Išorinių priešų mes neturime tad... Jie (prispausta mažuma) kaip žydai prie Hitlerio, buržuazija prie Lenino ir Stalino, eretikai katalikiškuose kraštuose ir popiežininkai – protestantiškuose... Neišmanau ką mes be jų darytume. “ [...]

...miegas yra viena pradinių Įsikūnijimo sąlygų, pagrindinis dieviškosios imanencijos instrumentas. Miegodami paliaujame gyvenę, kad mus galėtų gyventi bevardis Kitas, kuris pasinaudoja šia galimybe atkurti mūsų galvoje sveiką protą ir gydyti kūną, kankinamą kitų ir paties savęs.

Nuo pusryčių iki nakties miego veikiausiai griebiesi ko išgali, kad papiktintumei Gamtą ir paneigtumei savo Stiklinės esmės faktą. Bet netgi pikčiausia beždžionė pagaliau nuvargsta kraipiusis ir turi pamiegoti. O kai ji miega, viduje gyvenanti Atjauta norom nenorom apsaugo nuo savižudybės, kurion toji būdravimo valandomis taip atkakliai veržėsi. Paskui saulė vėl pakyla, ir mūsų beždžionė vėl bunda, vėl griebsis savojo aš ir savo valios laisvės – kvailiojimui paskirs dar vieną dieną, - bet jei norės, galės pradėti savo pažinimą ir žengti pirmus žingsnius į išsilaisvinimą.[...]

[dr. Bala‘s]: „Tikra simbiozė reiškia abipusiškai naudingą dviejų susijusių organizmų ryšį. Kita vertus, skiriamasis parazitavimo bruožas yra tas, kad kiekvienas organizmas gyvena kito sąskaita. Galiausiai šis vienašalis ryšys pražudo abu narius – nes šeimininko mirtis negali baigtis kitaip, kaip tik jį nužudžiusio parazito mirtimi. Šiuolaikinio žmogaus ir planetos, kurios šeimininku jis taip neseniai jautėsi, ryšys buvo ne kaip simbiozės partnerių, bet kaip kaspinuočio ir šuns, grybo ir apkrėstos bulvės... ignoruodamas akivaizdų faktą, kad nusiaubęs gamtinius išteklius galiausiai sugriaus civilizaciją ir net sunaikins savo rūšį, šiuolaikinis žmogus karta po kartos toliau taip naudojo žemės iš...

Turint omenyje esamą dirvos būklė, derlius iš akro būtų nenormaliai menkas, net jeigu pagrindinės kultūros būtų visiškai sveikos. Bet jos nėra sveikos. Apžiūrėjęs augančius laukuose pasėlius, patikrinęs grūdus, vaisius, šakniagumbius saugyklose, ištyręs botaninius pavyzdžius beveik nesugadintu priešvelniavilniu mikroskopu, įsitikinau, kad šią dabar čia siaučiančių augalų ligų daugybę ir įvairovę galima paaiškinti tik vienu – tyčinių pasėlių užkratu grybelinėmis bombomis, bakterijas skleidžiančiais aerozoliniais bei įvairiausiais virusus platinančiais amarais ir kitais vabzdžiais. “ [...]

-          [dr. Bala Arkivikarui po „mišių“] Man ypač patiko, ką kalbėjote apie religiją XIX ir XX amžiais – atsitraukimą nuo Jeremijo prie Teisėjų knygos, nuo asmens – taigi nuo visuotinybės – prie tautos, taigi prie brolžudystės.

-          [Arkivikaras dr. Bala‘i] ...Jei jie būtų laikęsi asmens ir visuotinybės, būtų likę darnoje su Prigimtine daiktų tvarka, tai ir Musių valdovas būtų buvęs įveiktas. Bet laimei, Belialas turėjo gausiai sąjungininkų – tautas, bažnyčias, politines partijas. Jis išnaudojo jų ideologijas. Kol žmonės kūrė atominę bombą, jis sugrąžino jų sąmonę į tokį lygį, kokia ji buvo 900 m. pr. Kr.

-          [dr.] Ir man patiko, ką sakėte apie ryšius tarp Rytų ir Vakarų – kaip jis įtikino abi puses perimti vieniems iš kitų tik blogiausia. Taigi Rytai perima Vakarų nacionalizmą, Vakarų ginkluotę, Vakarų filmus ir Vakarų marksizmą, Vakarai perima Rytų despotizmą, prietarus ir Rytų abejingumą individo gyvenimui. Trumpai tariant, Jis pasirūpino, kad žmonija iš abiejų pasaulių sukurtų blogiausią.

-          Tik pagalvok, jei jie būtų pasirinkę kas geriausia... Rytų mistika padeda tinkamai naudoti Vakarų mokslą, Rytų gyvenimo menas suteikia Vakarų energijai subtilumo, Vakarų individualizmas sušvelnina Rytų totalitarizmą... juk tai būtų buvusi dangaus karalystė. Laimė, kad Beliabo malonė buvo stipresnė už Kito malonę.

/+[Komentaras]

Arkivikaras kalba vaikišku balsu. Skaitant knygą buvo akivaizdu, jog jis buvo sterilizuotas – atsisakė „pagundų“ dėl valdžios. Po pastarojo pokalbio Arkivikaras primygtinai pasiūlo dr. Balai taip pat tapti vienu iš jų – „įstoti į Ordiną“. +/

Esama akimirkų... kai pasaulis tikslingai parodo savo grožį, tarsi kokia daiktuose esanti sąmonę staiga būtų nusprendusi tiems, kas nusiteikę matyti, atskleisti po regimaisiais pavidalais glūdinčią tikrovę. [...]

Bet džiaugsmas seniai nužudytas. Visa, kas liko, tai demonų juokas aplink plakimo stulpus, tamsoje besiporuojančių apsėstųjų kaukimas. Džiaugsmas skirtas tik tiems, kieno gyvenimas atitinka nustatytą pasaulio Tvarką. O jums, gudruoliams, kurie manote, kad galite Tvarką pagerinti, piktiesiems, jums, maištingiesiems, jums, neklusniesiems, džiaugsmas greitai tampa svetimas. Pasmerktieji pjauti, kas pasėta jūsų fantastinių kvailiojimų, jau nė neįtars, kad jis egzistuoja. Meilė, Džiaugsmas ir Ramybė – tai vaisiai dvasios, kuri įkvepia jūsų ir pasaulio būtį. O beždžionės proto, beždžionės pasitikėjimo ir atžarumo vaisiai yra neapykanta ir neatlėgstantis nerimas, kasdienė niūrumą, numaldoma tik šėlo, dar baisesnio ir už tai.   

-          [Lūla] ...Jis (belialas) nenori, kad mes būtume laimingi... Ir kodėl, kaip tu sakai, jis negali mums pakenkti?

-          [dr. Bala] Nes yra kas stipriau už Jį.

-          ...Bet Jis kovojo ir laimėjo.

-          Tik todėl, kad žmonės padėjo Jam laimėti. Bet jie neprivalo Jam padėti. Ir nepamiršk – Jis niekada negali laimėti visiems laikams... Nes Jis nepajėgia atsispirti pagundai pasiekti blogio ribas. O kai blogis pasiekia ribą, jis visada pats save sunaikina. Ir po to Prigimtinė daiktų tvarka vėl laimi.

-          Bet tai tolima ateitis.

-          Visam pasauliui – taip. Bet ne atskiriems žmonėms, kaip antai tau ir man. Kad ir ką Belialas būtų padaręs su pasauliu, mudu visada galime laikytis  Prigimtinės tvarkos, o ne jai priešgyniauti. [...]

Pavidalas marus apdovanotas

Meile, gyvenimu, šviesa ir dieviškumu,