ištraukos iš F.Kafkos „laiško tėvui“

„Negalėjimas ramiai pasišnekėti turėjo man dar ir kitų, beje, visai natūralių padarinių: aš praradau kalbos dovaną. Turbūt ir šiaip nebūčiau didžiai iškalbiu, bet paprastai ir sklandžiai šnekėti kaip visi žmonės tikriausiai būčiau išmokęs. Bet tu man anksti uždraudei žodį pratarti, tavo grėsmingas šūksnis: „Nė žodžio priešais!“ ir pakelta ranka lydi mane jau nuo pradžių pradžios... šnekėti mikčiodamas, vis užsikirtinėdamas, bet tau ir to dar buvo per daug, galų gale aš visai nutilau, iš pradžių galbūt maištaudamas, o paskui todėl, kad tavo akivaizdoje negalėjau nei mąstyti, nei sakyti. O kadangi tu buvai tikrasis mano auklėtojas, tai turėjo padarinių ir visam mano gyvenimui... Aš lioviausi pasitikėjęs tuo, ką darau. Tapau nepastovus, mane ėmė kankinti dvejonės. (...)

Šykštumas – vienas patikimiausių ženklų, kad žmogus jaučiasi didžiai nelaimingas (...)

Iš esmės, tavo (Kafkos tėvo) gyvenimą lemiąs tikėjimas buvo toks, kad tu besąlygiškai tikėjai tam tikros žydų visuomeninės klasės pažiūrų teisingumu, o kadangi tos pažiūros buvo tavosios esybės dalis, vadinasi, tu, tiesą sakant, tikėjai pats savimi. (...)

Tiksliau pataikei neprielankiai žiūrėdamas į mano rašymą ir visus, tau nė nežinomus, su juo susijusius dalykus. Čia iš tikrųjų pasiekiau šiokį tokį savarankiškumą ir šiek tiek nuo tavęs atitrūkau... Man tai buvo šioks toks prieglobstis, kur galėjau atsikvėpti; neprielankumas, kurį, tu, žinia, išsyk mano rašiniams pajutai, šiuo išimtiniu atveju man buvo prie širdies... Mano rašiniai bylojo apie tave, ten aš tik liejau tuos skundus, kurių negalėjau išlieti tau ant krūtinės. Tai buvo tyčia vilkinamas atsisveikinimas su tavimi. (...)

Mūsų žydai gimnazistai visi šiek tiek keistoki, tarp jų gali aptikti pačių neįtikėtiniausių būtybių, tačiau toks šaltas, mažne neslepiamas, nesutrikdomas, visiškai bejėgis, stačiai juokingas, gyvuliškai savimi patenkintas , savaime lyg ir užtektinai, bet šaltai fantastiško vaiko abejingumas, koks buvo mane apėmęs, man daugiau nė karto nepasitaikė; tiesa, jis čia buvo ir vienintelis būdas apsisaugoti nuo baimės ir kaltės jausmo keliamo nervų pairimo. (...)

Tavo atžari mina buvo tikriausias įrodymas, - kad juo daugiau man pavyks pasiekti, juo blogiau viskas baigsis. (...)

Vedybiniai mėginimai buvo didingiausias ir viltingiausias mėginimas išsigelbėti, tad, žinoma, lygiai tokia pat didinga buvo ir nesėkmė. (...)

Viskas čia taip, lyg vienam reikėtų užkopti penkias pakopas aukštyn, o antram – tiktai vieną, tačiau jam ta pakopa tokia aukšta, kaip anos penkios visos drauge,; pirmasis įveiks ne tik tas penkias, bet dar šimtus ir tūkstančius kitų, nugyvens didį ir didelių pastangų reikalavusį gyvenimą, tačiau nė viena įveiktųjų pakopų nebus jam buvusi tokia reikšminga kaip antrajam toji viena, pirmoji, aukšta, visomis jo jėgomis neįveikiama, ant kurios jis neįstengia užsiropšti ir per kurią, aišku, negali perkopti.

Vesti, sukurti šeimą, priimti visus vaikus, kuriems lemta gimti, juos išlaikyti ir net šiek tiek pavedėti per šį nesaugų pasaulį, - tatai mano įsitikinimu, yra didžiausias dalykas, kuris žmogui apskritai gali pasisekti. (...)

Esminė... kliūtis buvo ta, kad aš, matyt, dvasiškai nepajėgus vesti. Šio nepajėgumo apraiškos yra tokios, kad aš nuo pat tos akimirkos, kai pasiryžau vesti, galva man dieną naktį kaista, stačiai nebėra gyvenimo, aš šlaistausi pakampiais nevilties apimtas. Dėl to kalti net ne rūpesčiai, nors, žinia, turint galvoje mano lėtapėdystę ir pedantizmą, ir rūpesčių randasi nesuskaičiuojama daugybė, tačiau jie nėra lemiami... Jėgų nebetenku apskritai slegiamas baimės, silpnumo, savęs niekinimo.

Pamėginsiu smulkiau paaiškinti: čia, sumanius vesti, mano santykiuose su tavimi (Kafkos tėvu) kaip niekur kitur smarkiai susiduria du tariamai priešingi dalykai. Vedybos, be abejo, yra griežčiausio išsivadavimo ir nepriklausomybės laidas. Tačiau šeimą, visų aukščiausią turtą, koks, mano nuomone, apskritai gali būti pasiekiamas, taigi ir aukščiausią turtą, kurį tu esi pasiekęs, būčiau su tavimi lygus, visa senoji ir amžinoji gėda ir tironija liktų vien istorija. Tai būstų, tikra pasaka, bet kaip tik čia ir prasideda abejonės. Tai pernelyg didelis dalykas, jo neįmanoma pasiekti. Maždaug taip būtų, jeigu kalinys sumanytų ne tik pabėgti, - tatai net įmanoma, bet dar ir persistatyti savąjį kalėjimą, paversdamas jį pramogų pilaite. Bet jeigu jis bėga, vadinasi, negali kalėjimo perstatinėti, o jeigu perstatinėja, negali bėgti. Norėdamas tapti savarankiškas ir išsivaduot iš tų itin nesėkmingai susiklosčiusių santykių su tavim, turiu padaryti ką nors, kas būtų kuo mažiau su tavimi susiję; vedybos, tiesa, yra didžiausias dalykas, jos teikia visų garbingiausią nepriklausomybę, tačiau jos drauge yra itin artimai susijusios su tavimi. Todėl troškimas šitaip ištrūkti yra panašus į pamišimą ir už kiekvieną mėginimą kone pamišimu būnu ir baudžiamas.

Juk iš dalies kaip tik tokia artima sąsaja mane ir gundo vesti. Šitaip atsirasiančią mudviejų lygybę, kurią tu geriau nei bet kokią kitokią galėtum suprasti, kaip tik todėl vaizduojuosi tokią gražią, kad tuomet galėčiau būti laisvas, dėkingas, kaltės negraužiamas, tiesus sūnus, o tu – rūpesčio neslegiamas, netironiškas, viską suprantąs, patenkintas tėvas. Tačiau norint šį tikslą pasiekti, reikėtų padaryti, kad nebūtų įvykę visa, kas jau įvykę, kitaip sakant, reikėtų mudu abu išbraukti.

O kol mudu esame tokie, kokie esame, vedybos man neįmanomos todėl, kad tai – kaip tik visų saviausioji tavo sritis. Kartais vaizduojuosi išskleistą pasaulio žemėlapį ir tave, išsitiesusį įstrižai jo. Ir rodosi man tuomet, kad savo gyvenimui galiu rinktis tik tas vietas, kurių tu arba nesi uždengęs, arba kurios tau nepasiekiamos. O tos vietos, turint galvoje, kokį didelį aš tave vaizduojuosi, nėra itin gausios ir itin daug paguodos teikiančios, ir jau ypač santuokos tarp tų vietų nėra. (...)

Esu užsiminęs, kad rašymas ir visa, kas su juo susiję, man yra mažučiai savarankiškumo mėginimai pabėgti, kuriais aš be galo mažai pasiekiau; turiu daug įrodymų, kad jie vargu bau nuves mane toliau. Ir vis dėlto mano pareiga ar veikiau mano gyvenimo esmė yra budėti prie jų, neprileisti artyn jokio pavojaus, kurį tik galiu atitolinti, neprileisti artyn nė pačios tokio pavojaus galimybės. Santuoka yra tokio pavojaus, tiesa, drauge ir didžiausio stimulo galimybė, tačiau man pakanka, kad ji – pavojaus galimybė.... Palyginimas apie žvirblį rankoje ir balandį ant stogo čia tik labai apytikriai tinka. Rankoje neturiu nieko, ant stogo – viskas, ir vis dėlto – taip lemia grumtynių santykiai ir gyvenimo būtinybė – privalau rinktis nieką. (...)

Svarbiausia vedybų kliūtis yra jau nebesugriaunamas įsitikinimas, kad, norint išlaikyti šeimą ar net jai vadovauti, reikia viso to, ką esu tavyje įžvelgęs, ir būtent visko drauge, ir gerųjų, ir blogųjų savybių, tavo asmenyje organiškai susijusių, taigi – stiprybės ir tyčiojimosi iš kito žmogaus, sveikatos ir tam tikro nesaikingumo, iškalbos ir negebėjimo suprasti, pasitikėjimo savimi ir nepasitenkinimo visais kitais, orientavimosi pasaulyje ir tironijos, žmonių pažeminimo ir nepasitikėjimo daugeliu jų; paskui dar – jokių trūkumų nelydimų privalumų: darbštumo, ištvermės, proto budrumo, gebėjimo atsispirti baimei. Visų tų savybių aš beveik neturiu arba turiu labai mažai, - ir toks būdamas drįsau ryžtis vedyboms, nors mačiau, kad net tau šeimoje teko sunkiai grumtis, o vaikų tu net neįstengei perveikti?“