Šis bei tas apie Kafką (citatos).

 Jau nuo pat kūrybinio kelio pradžios literatūra F. Kafkai buvo ne tik vienintelis ir absoliutus pašaukimas, „svarbiausias dalykas šiame pasaulyje, panašiai kaip pamišėliui – jo beprotybė (...), kaip moteriai – jos nėštumas“, bet ir būdas išsivaduoti iš tėvo autoriteto ir nelaisvės, įtvirtinti savo asmenybę. (...)

„Laiške tėvui“ sutinkamos svarbiausios F.Kafkos meninio pasaulio kategorijos: kaltė, nuosprendis, valdžia, kova, nusižeminimas, meilė. Rašytojas kalba ir apie savo paties kaltę, menkavertiškumą, apgailestauja, kad negalėjo tapti tokiu kaip tėvas – sveiku, praktišku, pasitikinčiu savimi, kad nesugebėjo sukurti šeimos (...)

„Laiško tėvui“ skaitytojas autorių pagrįstai įvertins kaip psichiškai ir dvasiškai itin komplikuotą, netgi neurotišką asmenybę. Iš tikrųjų tai, kas kitiems gal buvo savaime suprantami, natūralūs dalykai, F. Kafkai dažnai atrodė neįveikiama kliūtis ar kėlė šaltą nuostabą. Visur – netgi šeimoje jis jautėsi svetimas...: „Aš gyvenu savo šeimoje, tarp geriausių ir mieliausių žmonių, svetimesnis už svetimą. Motinai pastaraisiais metais per dieną netardavau nė dvidešimt žodžių, su tėvu visai nesikalbėdavau, tik pasisveikindavau. Su savo ištekėjusiomis seserimis ir svainiais iš viso nesikalbu, nors ir nesu su jais susipykęs. Priežastis paprasta: aš su jais neturiu apie ką kalbėti. Viskas, kas nėra literatūra, man kelia nuobodulį ir neapykantą, man trukdo arba mane blaško. (...) Esu absoliučiai nesukurtas šeimyniniam gyvenimui – geriausiu atveju galiu būti tik jo stebėtojas. Giminėms taip pat nieko nejaučiu, jų apsilankymuose įžvelgiu piktą, prieš mane nukreiptą pašaipą“. (...)

Prisiminimuose herojus regi save pavirtusį į vabalą, kuris įkūnija jo vidinį pasaulį, o su aplinkiniais žmonėmis bendrauja tik „aprengtas kūnas“, tai yra išorinis žmogaus pavidalas, nieko bendra neturintis su tikrąja asmenybe. Susvetimėjimas – esminė XX. a. modernistinės literatūros problema – F. Kafkai nebuvo abstraktus, išmąstytas, o kasdieninėje tikrovėje egzistuojantis dalykas... Kafka manė, jog rašytojui nevalia atsitraukti nuo rašomojo stalo, nevalia peržengti sienos tarp vienatvės ir visuomenės, nes bendraudamas su kitais jis yra priverstas atsisakyti savojo „aš“. Tačiau kūryboje, šaltu ir bešališku žvilgsniu tyrinėdamas XX. a. pasaulį, šis rašytojas savąjį aš paverčia savotišku mediumu, kuriame susikoncentruoja to pasaulio absurdas ir beprotybė. (...)

Žmogaus gyvenimą jis vaizdavo kaip amžiną mįslę, kaip nesibaigiantį klaidžiojimą labirintu. (...)

Jo kūrinius galima skaityti kaip slegiančius pasakojimus apie viešpataujantį absurdą, smurtą, šaltį, purvą, bet juose taip pat girdėti ir raginimas įveikti savo ribotumą, egoizmą, dvasios skurdą ir širdies tamsą. F. Kafka nemoralizuoja: tikrovės modeliai jo kūriniuose hermetiški, laikas ir erdvė tarsi sustingę... Kafkos kūriniai apskritai nelengvai paaiškinami, juos galime palyginti su kaleidoskopu, kurį sukiojant atsiveria vis naujos prasmės. Jo novelės, romanai vaizduoja realų gyvenimą, tikroviškus, kasdieninius žmonių veiksmus, bet, antra vertus, tas gyvenimas kartu yra parodytas „kaip niekas, kaip sapnas, kaip plevenimas“.  (...)

Kafkos veikėjai neturi savo vidinio pasaulio, savojo „aš“. Tai smulkūs sociumo sraigteliai, marionetės, žmonės nieko nesakančiais vardais arba paženklinti – lyg algebrinėje lygtyje – vien raidėmis... Kafka parodo, kad modernioji visuomenė – pradedant šeima ir baigiant oficialiomis instancijomis – sunaikina žmoguje subjektyvų, asmeninį pradą... Jis (Kafka) tarsi sako, kad pasaulyje veikiančių dėsnių vien racionaliai ir logiškai paaiškinti neįmanoma. Klastingos anoniminės jėgos sugniuždo ir sunaikina žmogų. Tačiau žmogaus situacijos tragizmas neatrodo kaip kažkas didingo. Ar ne pati žmonija kalta, kad pasaulis tapo toks nesvetingas, apraizgytas biurokratinių institucijų džiunglėmis, o atskiras žmogus – tik raidė, tik funkcija? Gyvenimo ir visuomenės labirintuose susipainiojęs žmogelis atrodo ir pasigailėtinas ir komiškas. Kafka įtaigia atskleidžia būties mįslingumą, žmogaus prigimties ambivalentiškumą, „nesibaigiančią vidujybės dialektiką“. (...)

Kafkos santykis su aplinka dažniausiai buvo dvejopas, ambivalentiškas. Taip pat ir Prahai, viena vertus, jis jautė prieraišumą, tačiau, antra vertus, iš jos ištrūkęs atsikvėpdavo ir vėl sugrįždavo. (...)

Kafkos biografas E.Pavelas teigia, kad žydų kilmės vokiškai rašę Prahos intelektualai buvo „izoliuota pakraščio grupė, bejėgiai kaliniai, svetimkūniai“. Vokiškai kalbantys Prahos gyventojai jautėsi lyg saloje, nes jiems trūko tiesioginio ryšio su gyva liaudies kalba bei tarmėmis... Taigi Kafka jautėsi gyvenąs trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be žydiškų šaknų. Toks žmogus dažnai vaizduojamas ir jo kūryboje: niekur kaip reikiant nepritapęs, be savojo identiteto – žmogus Niekieno žemėje. (...)

Kafka buvo įsitikinęs, jog tikras menininkas gali rašyti ir neišeidamas iš namų, uždarytas kalėjime ar rūsyje. Tokios vienatvės, izoliacijos jis ir troško. „Mano kalėjimo vienutė – mano tvirtovė“ (...)

Askezė jam atrodė vienintelis priimtinas gyvenimo būdas. (...) Įtikėjęs savo pašaukimu kurti ir savo kūryba netgi išganyti žmoniją (dažnai cituojami jo žodžiai: „Knyga turi būti kirvis, kuris iškapotų mumyse užšalusią jūrą“) (...)

Kafka suprato, jog jis neskirtas vedybiniam gyvenimui, nors santuoka jam gal ir būtų padėjusi išsivaduoti iš tėvo įtakos... Kafka gerai suprato, kad nei vedybos, nei geografinis atstumas nepadės ištrūkti iš tėvo nelaisvės, nes jame taip pat slypi tėvo dalis. Literatūros tyrinėtojas G.Neumanas šioje Kafkos asmeninio gyvenimo dramoje įžvelgia vieną pagrindinių XX. a. žmogaus problemų – negalėjimą įtvirtinti savo tapatumo. (...)