Džordžas Orvelas (George Orwell) knygos 1984 fragmentai

Tai buvo vienas iš tokių portretų, kurių akys tartum seka tave, kad ir kur būtum. DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE, buvo parašyta apačioje.[...]

Vinstonas pasuko jungiklį ir balsas kiek pritilo, bet žodžius galėjai suprasti. Tą prietaisą (vadinamą teleekranu) galėjai pritemdyti, bet visiškai išjungti nebuvo įmanoma. [...]

Tolumoje tarp stogų slinko malūnsparnis, kurį laiką pakabojo vietoje kaip mėsinė musė, paskui kildamas nėrė į šoną. Tai buvo policijos patrulis, kuris stebi žmones pro langus. Na, bet patrulis ne taip svarbu. Minčių policija – kas kita. [...]

Teleekranas vienu metu galėjo ir transliuoti, ir priimti. Jis pagaudavo bet kurį Vinstono sukeltą garsą, bent kiek smarkesnį už tylų šnabždesį; dar daugiau – kol jis neišeidavo iš lėkštės apimto ploto, galėdavo būti ne tik girdimas, bet ir matomas. Žinoma, pats stebimasis nejausdavo, ar konkrečiu momentu yra stebimas, ar ne. Kada, kas kiek laiko minčių policija prisijungia prie tavo ekrano, galėjai tik spėlioti. Visai tikėtina, kad jis stebi visus ir visą laiką. Žmogus turėjo gyventi, - ir gyveno, nes įprotis virto instinktu, - žinodamas, kad kiekvienas jo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys pamatytas, - išskyrus, žinoma, kai tamsu. [...]

Teisybės ministerija (...) buvo gigantiškas piramidės pavidalo statinys, žvilgantis baltu betonu, terasa po terasos kylantis į 300 metrų aukštį.  Vinstonas iš čia dar galėjo perskaityti... tris partijos šūkius: „karas – tai taika/ laisvė – tai vergija/ nežinojimas – tai jėga.“ [...]

Teisybės ministerija, kuri buvo atsakinga už ryšius, pramogas, mokslą ir vaizduojamąjį meną, Taikos ministerija – atsakinga už karą, Meilės ministerija, kuri rūpinosi teise ir įstatymais. Ir Pertekliaus ministerija, atsakinga už ekonomiką. [...]

Vinstonas staiga atsisuko. Jo veidas dabar buvo įgavęs ramaus optimizmo išraišką – tai buvo patartina prieš teleekraną. [...]

Dabar jis ruošėsi pradėti rašyti dienoraštį. Tai nebuvo draudžiama (niekas nebuvo draudžiama, nes nebuvo įstatymų), bet išaiškėjus, jis, be abejo, būtų nubaustas mirtimi arba mažiausiai gautų 25 metus priverstinių darbų stovykloje. (...) pirmą kartą kaip reikiant suvokė savo sumanymo keblumą. Kaip galima bendrauti su ateitimi? Tai neįmanoma iš esmės. Jeigu ateitis bus panaši į dabartį – niekas nesidomės jo raštais. Jeigu ji skirsis – jo pranašystės bus beprasmės. [...]

... jeigu Okeanija kariaudavo su kuria nors iš tų dviejų valstybių, tai su kita tuo metu būdavo taikoje. [...]

Per neapykantos dvi minutes jį kaip ir kitus apimdavo visuotinis kliedesys, bet šitas pusiau žmogiškas skandavimas įvarydavo jam siaubą. Žinoma, jis skandavo kartu su kitais: kitaip buvo neįmanoma. Slėpti jausmus, kontroliuoti veidą, daryti, ką daro kiti, buvo instinktyvi reakcija. [...]

Jokio skirtumo, ar jis parašė ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ, ar neparašė. Taip pat nebus jokio skirtumo, ar jis rašys toliau dienoraštį, ar ne. Vis tiek jį sučiups minčių policija. Jis padarė nusikaltimą – vis tiek būtų nusikaltęs, net nepaliesdamas popieriaus, - pagrindinį nusikaltimą, apimantį visus kitus. Tai vadinamasis minties nusikaltimas. Šio dalyko neįmanoma nuslėpti amžinai. Kurį laiką galima išsisukinėti, gal net metus, bet anksčiau ar vėliau būsi sučiuptas.

Tai visada atsitinka naktį – areštas visada būna nakties metu. (...) Žmogus tiesiog prapuola, visada naktį. Jo vardas dingsta iš registracijos knygų, visa, ką jis kada parašė, sunaikinama, jo egzistencija paneigiama, o paskui pamirštama. Žmogus uždraudžiamas, panaikinamas, dažniausiai sakoma – išgaravo. [...]

Jo širdis daužėsi kaip būgnas, bet veidas iš seniai susiformavusio įpročio tikriausiai buvo bereikšmis. [...]

Parsonas dirbo kartu su Vinstonu Teisybės ministerijoje. Tai buvo storulis, bet energingas pritrenkiančio kvailumo vyriškis – buko entuziazmo kamuolys. Vienas iš tų absoliučiai besąlygiškai atsidavusių arklių, nuo kurių priklausė partijos stabilumas, net labiau negu nuo minčių policijos. [...]

Tai kažkaip gąsdino, lyg žaistų maži tigriukai, iš kurių netrukus užaugs žmogėdros. Berniuko akyse spindėjo kažkoks grobuoniškas apskaičiavimas, aiškiai matomas noras trenkti arba spirti Vatsonui ir suvokimas, kad gana greitai jis bus didelis ir galės tą padaryti (...) Vinstonas prisiminė, kad tą vakarą parke turėjo būti pakarti keli Eurazijos belaisviai – karo nusikaltėliai. Tai būdavo daroma maždaug kartą per mėnesį. Vaikai visada reikalaudavo nuvedami pasižiūrėti. (...) Su tokiais vaikais, galvojo jis, moteriškei gyvenimas turi būti tikras siaubas. Praeis metai, dveji, ir jie ims dieną naktį sekti ją, ieškodami politinės neištikimybės ženklų. (...) Beveik normalu, kad trisdešimtmečiai tėvai jau bijo savo vaikų. Ir ne be reikalo, nes beveik nebūdavo savaitės, kad „The Times“ neišspausdintų straipsnelio, kaip koks nors pyplys šniukštinėtojas, paprastai vadinamas „mažuoju didvyriu“, nusiklausė kompromituojančių žodžių ir apskundė savo tėvus minčių policijai. [...]

Jis išsiėmė iš kišenės 25 ct. Ant jos mažytėmis raidėmis irgi buvo parašyti tie patys šūkiai, o kitoje pusėje – Didysis Brolis. Net nuo monetos tave persekioja tos akys. Ant monetų, pašto ženklų, cigarečių pakelių – visur. Visur tave stebi tos akys ir lydi tas balsas. Miegantį ar nemiegantį, dirbantį ar valgantį, namie ar gatvėje, vonioje ar lovoje – niekur nepabėgsi. Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje. [...]

[Apie dienoraštį] Jis yra tarsi vienišas vaiduoklis, sakantis tiesą, kurios niekas niekada neišgirs. Bet kol jis ją sako, pasaulis išlieka nemiręs. Žmonijos palikimą išsaugai ne priversdamas išklausyti save, o tuo, kad išlieki sveiko proto.

Jis sugrįžo prie stalo, padažė plunksną ir parašė: „Ateičiai arba praeičiai, tam laikui, kuriame mintis laisva, žmonės skiriasi vienas nuo kito ir gyvena ne vieniši – tam laikui, kur yra teisybė ir tai, kas buvo, negali dingti.

Sveikinu jus iš vienodų žmonių amžiaus, iš vienatvės amžiaus, Didžiojo Brolio amžiaus, dvejamintės amžiaus!... Mintikaltė neužtraukia mirties, mintikaltė yra mirtis“ [...]

Vinstonas atsibudo, kartodamas žodį „Šekspyras“ (Šekspyras dažnai cituojamas ir „puikiajame naujajame pasaulyje“). [...]

Jei partija gali tiesti ranką į praeitį ir apie vieną ar kitą įvykį pasakyti, kad jo nebuvo, tai juk yra daug baisesnis dalykas negu kančia ir mirtis.

Partija sako, kad Okeanija niekad nebuvo Eurazijos sąjungininkė. Jis, Smitas Vinstonas, žino, kad Okeanija buvo sudariusi sąjungą su Eurazija tik prieš ketverius metus. Tačiau kur egzistuoja šitas žinojimas? Tikrai jo sąmonėje, kurią bet kada galima sunaikinti. O jeigu visi kiti priims partijos siūlomą melą – jei visi šaltiniai sakys tą patį, tai šitas melas pateks į istoriją ir taps tiesa. „Kas valdo praeitį, - sako partijos šūkis, - tas valdo ateitį; kas valdo dabartį, tas valdo praeitį.“ Ir vis dėlto praeitis niekad nebuvo pakeista, nors pagal savo prigimtį ji ir galėtų būti keičiama. Kas yra tiesa dabar, buvo tiesa nuo seno iki amžinybės. Tai visai paprasta. Tereikia vieno dalyko: be atvangos kariauti su savo atmintim. Tai vadinama „realybės valdymu“, anot naujakalbės – „dvejaminte“.  [...]

Jo (Vinstono) mintys nuklydo į labirintišką dvejamintės pasaulį. Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus, vienu metu turėti dvi viena kitą paneigiančias nuomones, žinoti jas esant prieštaringas ir abiem tikėti, naudoti logiką prieš logiką, atsižadėti moralės ir kartu kliautis ja, tikėti, kad demokratija neįmanoma ir kad partija yra jos sargas, pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visa tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti, o svarbiausia – taikyti šį procesą pačiam procesui. Tai ir yra aukščiausia subtilybė: sąmoningai skatinti nesąmoningumą ir drauge nesuvokti to hipnozės akto, kurį pats sau atlieki.[...]

Pavyzdžiui, (apie istorijos keitimą 1984) iš 03/17 dienos „The Times“ matyti, kad Didysis Brolis, kalboje, pasakytoje prieš dieną, išpranašavo, jog Pietų Indijos frontas bus ramus, bet Eurazija labai greitai pradės puolimą Šiaurės Afrikoje. O iš tikrųjų vyriausioji Eurazijos vadovybė pradėjo puolimą Pietų Indijoje, o Šiaurės Afriką paliko ramybėje. Todėl reikia perrašyti tą Didžiojo Brolio kalbos pastraipą taip, kad ji pranašautų kaip tik tą dalyką, kuris ir atsitiko. (...) Kai visos pataisos, reikalingos kiekvienam laikraščiui, surenkamos ir sumaketuojamos, numeris perspausdinamas, originalus egzempliorius sunaikinamas ir jo vietoj į komplektą įsegamas naujas. Šis nuolatinio keitimo procesas lietė ne tik laikraščius, bet ir knygas, žurnalus, brošiūras, plakatus, proklamacijas, filmus, fonogramas, multifilmus, nuotraukas – bet kokią literatūrą arba dokumentinę medžiagą, kuri gali turėti politinės arba ideologinės reikšmės. Kiekvieną dieną, gal net kiekvieną minutę praeitis pritaikoma prie dabarties. Taigi kiekviena partijos pasakyta prognozė dokumentų patvirtinama buvusi visiškai tiksli; neleidžiama, kad liktų bent menkiausias pranešimas ar nuomonė, kuri paprieštarautų šio momento poreikiams. (...) Viskas dingsta šešėliniame pasaulyje, kuriame net dėl metų ir datos negali būti tikras. [...]

Tokio asmens kaip Ogilvis iš tiesų nėra, bet kelios spausdintos eilutės ir pora sufalsifikuotų nuotraukų greitai padarys jį tikrą. (...) Jis (menamasis Ogilvis) buvo absoliutus abstinentas, nerūkė, nepripažino jokių malonumų, išskyrus valandą sporto salėje, buvo davęs celibato įžadus, nes vedybas ir šeimos rūpesčius laikė nesuderinamais su 24 valandų per parą atsidavimu tarnybai. Kalbėtis mėgo tik apie angsocą, jo gyvenimo tikslas buvo vienintelis – nugalėti eurazinius priešus ir išgaudyti šnipus, sabotažininkus, minčių nusikaltėlius bei visokius išdavikus. [...]

[Saimas Vinstonui]: „Tau nesuvokiamas žodžių naikinimo grožis. Ar tau žinoma, kad naujakalbė – tai vienintelė kalba pasaulyje, kurios žodynas kasmet mažėja?... Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam  išreikšti... Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė... Revoliucija bus užbaigta tada, kai kalba taps tobula...visos realios žinios apie senkalbę bus dingusios. Visa praeities literatūra bus sunaikinta. Čoseris, Šekspyras, Miltonas, Baironas egzistuos tik naujakalbės versijose, šie autoriai bus ne šiaip kiek pakeisti, o perdirbti taip, kad taptų savo priešingybėmis. Net partijos literatūra pasikeis. Netgi šūkiai. Argi bus įmanomas šūkis „Laisvė – tai vergija“, kai laisvės sąvoka bus panaikinta? “ [...]

Labai pavojinga susimąstyti, kai esi viešoje vietoje arba matomas teleekrano. Gali išduoti menkiausia smulkmena. Nerviškas traukuliukas veide, nerimas akyse, įprotis murmėti po nosim; bet kas, kas panašu į nenormalumą arba rodo, jog kažką slepi. Šiaip ar taip, netinkama veido išraiška (pavyzdžiui, abejonė, paskelbus pergalę) yra baustinas nusižengimas. Naujakalbėje tam net yra žodis veidkaltė. [...]

Tikras meilės romanas – beveik neįsivaizduojamas dalykas. Visos partijos moterys vienodos. Susilaikymas joms taip pat giliai įskiepytas kaip ir ištikimybė partijai. Apgalvotas auklėjimas nuo pat jaunumės, žaidimai ir šaltas vanduo, šlamštas, kemšamas į galvą mokykloje ir Šnipų bei Jaunimo lygos organizacijose, paskaitos, paradai, dainos, šūkiai ir karinė muzika užslopino įgimtą jausmą. Protas jam sakė, kad turi būti išimčių, bet širdis tuo netikėjo. Jos visos nepalaužiamos, partija pasiekė savo. O jam labiausiai norėjosi, dar labiau negu būti mylimam, nuversti šitą dorybės sieną, net jeigu tai atsitiktų tik vieną kartą gyvenime. Sėkmingas lytinis aktas – tai jau sukilimas. Geismas – tai mintkaltė. Net pažadinti Kateriną (Vinstono žmoną) iš stingulio, jei jam tai būtų pavykę – būtų tolygu suvedžiojimui, nors ji ir buvo jo žmona. [...]

Jei yra kokia viltis, rašė Vinstonas, tai ji glūdi proliuose... nes tik ten, tose knibždančiose, nuvertintose masėse, kurios sudaro 85% Okeanijos gyventojų, gali slypėti jėga, pajėgi sunaikinti partiją. Partija negali žlugti iš vidaus. Jos priešai, jei tokių apskritai esama, neturi galimybių susiburti ar net atpažinti vienas kitą. Jeigu ir egzistuoja legendinė Brolija, tai net neįsivaizduojama, jog jos nariai galėtų susirinkti didesniais būreliais kaip po du ar tris. Maištą gali išduoti žvilgsnis, balso virptelėjimas, net atsitiktinai sušnabždėtas žodis. Bet broliams, jeigu tik jie kaip nors sugebėtų suvokti savo galią, nereikėtų konspiracijos. Jiems reikėtų tik pakilti ir pasipurtyti, kaip kad arklys purto nuo savęs muses. Jei norėtų, jie galėtų sunaikinti partiją rytoj rytą. Anksčiau ar vėliau jiems tai ateis į galvą... [Vinstonas]: „Jie (proliai) nesukils tol, kol nepasidarys sąmoningi, bet sąmoningi jie gali pasidaryti tik tada, kai sukils.“ [...]

Nepageidautina, kad proliai turėtų polinkį politikai. Iš jų tereikalaujama primityvaus patriotizmo, į kurį būtų galima apeliuoti, ilginant darbo valandas arba mažinant davinį. Net tada, kai jie retkarčiais pasidaro nepatenkinti, tas jų nepasitenkinimas niekur neveda, nes neturint bendrų idėjų, yra nukreiptas tik prieš menkas ir laikinas skriaudas... Proliai neįtariami. Kaip sako partijos šūkis: „proliai ir gyvuliai yra laisvi“.  [...]

Partijos iškeltas idealas – tai kažkas didus, baisus ir žvilgantis – betono, plieno, gigantiškų mašinų ir kraupių ginklų pasaulis, karių ir fanatikų tauta, kaip vienas žengianti pirmyn, visi galvojantys tą patį ir šaukiantys tuos pačius šūkius, nuolatos dirbantys, kovojantys, triumfuojantys; 300 milijonų žmonių su tuo pačiu veidu. [...]

Rezerfordas kadaise buvo žymus karikatūristas, jo pikti piešiniai padėdavo uždegti viešąją nuomonę prieš revoliuciją ir jos metu. [...]

... jis (Vinstonas) pagalvojo, ar tik pats nėra beprotis. Gal beprotis – tai paprasčiausiai tas, kuris vienas? Kažkada buvo laikoma beprotybe manyti, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o šiandien – manyti, kad praeitis nepakeičiama. Gal jis tik vienas šitaip mano, o jeigu vienas – vadinasi, beprotis. [...]

Gal partija paskelbs, kad du ir du yra penki, ir turėsi tuo patikėti. Vėliau ar anksčiau jie tikrai taip paskelbs – to reikalauja jų pozicijos logika... Erezijų erezija vadinama sveiku protu. Ir baisiausia ne tai, kad jie gali nužudyti žmogų už kitokį mąstymą, o tai, kad jie gali būti teisūs. Iš kur pagaliau mes žinome, kad du ir du yra keturi? Arba kad traukos jėga iš tikro yra? Arba kad praeitis nepakeičiama? Jeigu ir praeitis, ir realybė egzistuoja tiktai sąmonėje ir jeigu sąmonė yra valdoma – kas tada?... Partija liepia nepaisyti to, ką sako tavo ausys ir akys. Tai svarbiausias, esminis jos įsakymas...  kaip lengvai bet kuris partijos intelektualas sutriuškintų jį ginče, apie tuos subtilius argumentus, kurių jis nesugebėtų suprasti ir tuo labiau atremti. Ir vis dėlto, teisybė jo pusėje! Jie klysta, o teisybė jo. Reikia ginti tai, kas aišku, primityvu ir teisinga. Nuvalkiotos tiesios yra tiesa – tuo ir remkis! [...]

Tiesą sakant, partijos narys neturėjo laisvo laiko, ir vienas tebūdavo tik lovoje. Vyravo nuostata, kad tuo metu, kai jis nedirba, nevalgo arba nemiega, privalo dalyvauti kokioje nors visuomeninėje veikloje. Tenkinti kokius nors vienumos polinkius, netgi eiti vienam pasivaikščioti buvo truputį pavojinga. Naujakalbėje netgi buvo žodis – asmenbūvis; tai reiškė individualizmą ir keistumą. [...]

Žinoma, nebuvo taisyklės, draudžiančios grįžti namo neįprastu maršrutu, bet jei minčių policija tai sužinos, dėmesį į save atkreipsi. [...]

Bet jei yra kokia viltis – tai ji proliuose. Guostis galima tik tuo. Kai sakai mintį žodžiais, skamba įtikinamai, bet kai matai pro šalį šaligatviu einančius žmones, telieka vien aklas tikėjimas. [...]

Buvo labai sunku nustatyti apskritai bet kurio Londono pastato amžių. Jei jis didelis ir įspūdingas, tai visada tvirtinama, kad pastatytas po revoliucijos, o tai, kas akivaizdžiai sena – priskiriama miglotam laiko tarpui, vadinamam Viduramžiais. Buvo laikoma, jog kapitalizmo šimtmečiai nedavė nieko vertingo. Kaip nebeįmanoma mokytis istorijos iš knygų, taip nebeįmanoma jos mokytis ir iš architektūros. [...]

Jam (Vinstonui) dingtelėjo pribloškianti mintis, kad kriziniais momentais žmogus kovoja ne su išoriniu priešu, o su savo paties kūnu. Net dabar, nors ir išgėrė džino, bukas skausmas pilve vis dar neleido nuodugniai galvoti. Ir tas pats būna, suprato jis, visose vadinamosiose herojinėse arba tragiškose situacijose. Mūšio lauke, kankinimų kameroje, skęstančiame laive tikslai, dėl kurių kovoji, būna pamirštami, kadangi kūnas taip išsiplečia, jog užpildo visą visatą, ir net jeigu tu nesi paralyžiuotas baimės ar nerėki iš skausmo, gyvenimas vis tiek yra šio momento kova prieš alkį, šaltį ar nemigą, prieš maudžiantį skrandį arba geliantį dantį. [...]

Senovėje, galvojo jis (Vinstonas), vyras žvelgdavo į merginos kūną, jausdamas geismą, ir tuo viskas pasakyta. Šiandien gryna meilė, gryna aistra nebeįmanoma. Nebėra jokios grynos emocijos, nes viskas atmiešta baimės ir neapykantos. Jų glėbesčiavimasis buvo mūšis, o pabaiga – pergalė. Tai buvo smūgis, suduotas partijai. Politinis aktas. [...]

Šiame žaidime, kurį mes žaidžiame, laimėti neįmanoma. Tik vienas pralaimėjimas gali būti geresnis už kitą... [...]

Stumti dieną po dienos, savaitę po savaitės, gyventi dabartimi, kuri neturi ateities – tai buvo nenugalimas instinktas, panašiai kaip plaučiai visada traukia orą, jei tik yra kuo kvėpuoti.[...]

Sykį, kai jis (Vinstonas) paminėjo karą su Eurazija, ji (Džulija) tiesiog pritrenkė jį, atsainiai pasakiusi, kad to karo, jos manymu nėra, raketinės bombos, kurios kasdien krinta ant Londono, tikriausiai yra mėtomos Okeanijos vyriausybės, „kad laikytų žmones baimėje“. [...]

Ar tu supranti, kad praeitis, pradedant nuo vakar, yra uždrausta? Jeigu ji išlieka, tai tik kai kuriuose kietuose kūnuose, nesusijusiuose su žodžiais, pavyzdžiui, tame stiklo gabale. Mes jau beveik ničnieko nebežinome apie revoliuciją ir laikotarpį prieš ją. Visi dokumentai sunaikinti arba sufalsifikuoti, visos knygos perrašytos, visi paveikslai, visų statulų, gatvių ir pastatų pavadinimai pakeisti, visos datos irgi. Ir tas procesas vyksta kasdien, kiekvieną minutę. Istorija sustojo. Egzistuoja tik nesibaigianti dabartis, kurioje partijai priklauso tiesa. [...]

Kai patenki į partijos nagus, tai, ką tu jauti ar nejauti, tai, ką tu darai ar nedarai, nebeturi jokios reikšmės. Tu vis tiek išnyksi, ir nei apie tave patį, nei apie tavo veiksmus niekas daugiau nebegirdės. Tu būsi be jokių purslų ištrauktas iš istorijos upės. Bet žmonėms, gyvenusiems vos prieš dvi kartas, tai neatrodė šitaip svarbu, nes jie nemėgino keisti istorijos. Jie buvo susiję asmeniniais ištikimybės ryšiais, kuriais niekad neabejojo. Svarbiausi buvo žmonių santykiai, savaiminę vertę turėjo net visiškai bejėgiškas gestas, apkabinimas, mirštančia žmogui ištartas žodis. Staiga jam (Vinstonui) dingtelėjo, kad proliai ir liko tokioje būsenoje. Jie netarnauja nei kokiai nors partijai, nei kokiai nors šaliai, nei idėjai, jie ištikimi tik vienas kitam. Pirmą kartą gyvenime jis galvojo apie prolius be paniekos, nelaikė jų tiesiog inertiška jėga, kuri vieną dieną pabus ir atgaivins pasaulį. Proliai yra išlikę žmogiški. [...]

Jis pagalvojo apie teleekraną su niekad neužmiegančia ausimi. Jie gali sekti tave dieną ir naktį, bet jeigu gerai pasistengsi, tai vis tiek gali juos pergudrauti. Nors ir labai gudrūs, jie vis dėlto dar neįvaldė paslapties sužinoti, ką galvoja kitas žmogus. Gal patekus į jų rankas atrodo nebe taip. Negali žinoti, kas atsitinka Meilės ministerijoje, bet galima spėti: kankinimai, vaistai, tikslūs prietaisai, registruojantys nervų reakciją, nuolatinis sekinimas, nemiga ir vienatvė, nesiliaujantis klausinėjimas. Faktų, be abejo, ten nenuslėpsi. Juos galima išaiškinti tyrimais, išgauti kankinimais. Bet jeigu turi tikslą ne išlikti gyvas, o išlikti žmogus, visa tai yra nereikšminga. Jie negali pakeisti tavo jausmų, tiesą sakant, tu negali jų pakeisti ir pats, net jeigu ir labai norėsi. Jie iki smulkmenų gali išsiaiškinti viską, ką tu darei, sakei ar galvojai, bet širdis, kurios elgesys net tau pačiam yra paslaptingas, liks neprieinama. [...]

 [O‘Brajenas]: „Jūs, be abejo, esate girdėję gandų apie Broliją. Ir, be abejo, susidarėte vaizdą apie ją. Tikriausiai manėte, jog tai didžiulis pogrindžio tinklas, slaptai susitikinėjantis rūsiuose, rašinėjantis ant sienų šūkius, atpažįstantis vienas kitą pagal slaptažodžius ir sutartus rankos judesius. Nieko panašaus nėra. Brolijos nariai neturi ženklų atpažinti vieniems kitus, kiekvienas tepažįsta tik keletą kitų. jeigu net pats Goldšteinas patektų į minčių policijos rankas, jis negalėtų jiems pateikti viso narių sąrašo arba kokios nors informacijos, kaip jį gauti. Tokio sąrašo nėra. Brolija negali būti sunaikinta, kadangi tai nėra įprasta organizacija. Jos narius sieja tiktai idėja, kuri yra nesunaikinama. Jūs niekada nesulauksite jokios paramos, turėsite tik idėją.“ [...]

....kai... neapykanta Eurazijai virto tokia karštine, kad minia būtų į gabalus sudraskiusi tuos du tūkstančius paskutinę dieną viešai pakarsimų Eurazijos kalinių, jei tik būtų galėjusi juos pasiekti – kaip tik tą momentą buvo paskelbta, kad Okeanija visiškai nekariauja su Eurazija. Okeanija kariauja su Rytazija. Eurazija yra sąjungininkė (...) [minios] „neapykanta“ vyko visai kaip ir iki tol, pasikeitė tik jos objektas. (...) Okeanija kariauja su Rytazija; Okeanija visą laiką kariavo su Rytazija. Didesnioji penkerių metų politinės literatūros dalis dabar visiškai pasenusi. Įvairūs pranešimai ir dokumentai, laikraščiai, knygos brošiūros, filmai, garso įrašai, nuotraukos – viskas turi būti žaibo greičiu rektifikuota. Nors negauta jokių direktyvų, buvo aišku, jog departamentų vedėjai reikalaus, kad per savaitę niekur neliktų nė užuominos apie karą su Eurazija ir sąjungą su Rytazija. (...) Buvo atliktas didžiulis žygdarbis, kuris niekur nebus minimas. Dabar joks žmogus pasaulyje nesugebėtų jokiais dokumentiškais faktais įrodyti, kad būta karo su Eurazija. [...]

[Visntonas skaito Okeanijoje uždraustą knygą] Išnaudojamų pasaulio tautų darbas iš tikrųjų net nėra reikalingas pasaulio ekonomikai. Jos ničnieko neprideda pasaulio gerovei, nes visa, kas jų pagaminama, išeikvojama karui, o karo tikslas – paruošti geresnę poziciją naujam karui. (...) Svarbiausias šiuolaikinių karų tikslas ... tai išnaudoti mašinų produkciją, nepakeliant bendro pragyvenimo lygio. Nuo pat devyniolikto amžiaus pabaigos industrinėje visuomenėje jau glūdėjo problema, kur dėti vartojamųjų prekių perteklių. Šiuo metu, kai tik nedaugelis turi pakankamai maisto, šios problemos jau nebėra, matyt, ji nebūtų iškilusi net ir liovusis sąmoningai naikinti produktus. (...) Nuo to momento, kai atsirado mašinos, visiems mąstantiems žmonėms pasidarė aišku, kad dingo sunkaus žmonių darbo būtinybė ir didele dalimi – pamatas nelygybei. Jei mašinos būtų sąmoningai naudojamos tik gerovės kėlimo tikslui, tai alkio, juodo darbo, nešvaros, neraštingumo ir ligų būtų buvę galima atsikratyti per keletą kartų. (...) Bet buvo aišku ir tai, kad visuotinis gerovės kilimas gresia sunaikinti – ir tam tikru mastu jau naikina – hierarchinę visuomenę. (...) Be abejo, galima įsivaizduoti visuomenę, kurioje turtas, asmeninė nuosavybė ir ištaiga bus paskirstyta po lygiai, bet valdžia liks nedidelės privilegijuotos kastos rankose. Bet praktiškai tokia visuomenė negali ilgai likti stabili. Mat jei visi turės daug laiko ir užtikrintą pragyvenimą, tai tos didžiulės masės žmonių, kurios dabar yra prislėgtos skurdo, pasidarys apsišvietusios ir ims pačios mąstyti; o kai taip atsitiks, jos anksčiau ar vėliau supras, kad ta privilegijuota mažuma neatlieka jokios funkcijos, ir nušluos ją. Apskritai – hierarchinė visuomenė įmanoma tik ant skurdo ir tamsumo pagrindo. (...) Nepasiteisino ir sumanymas versti mases skursti ribojant prekių gamybą. Tai beveik ir atsitiko galutinėje kapitalizmo fazėje, maždaug tarp 1920 ir 1940 metų... Atsirado problema – kaip padaryti, kad industrijos ratai suktųsi... Praktiškai tai įgyvendinti galima tik vienu būdu – nuolatos kariaujant.

Karo esmė yra naikinti, nebūtinai žmones, bet jų darbo produktus. Karas įgalina suskaidyti į gabalus, ištėkšti į stratosferą, nuskandinti jūros gelmėse medžiagas, kurios kitu atveju suteiktų masėms per daug komforto ir padarytų jas per daug apsišvietusiais. Net jei ginklai ir nesunaikinami mūšio lauke, jų gamyba yra patogus būdas eikvoti darbo jėgai, negaminant to, ką galima vartoti. Pavyzdžiui, plaukiojanti tvirtovė surijo tiek darbo, kuriuo būtų buvę galima pastatyti kelis šimtus krovininių laivų. Galų gale ji, taip ir neatnešusi niekam materialios naudos, nurašoma kaip pasenusi ir, sutelkus didžiulę darbo jėgą, imama statyti naują. Karinė pramonė visada planuojama taip, kad prarytų visą perteklių, atlikusį patenkinus minimalius gyventojų poreikius. Praktiškai tie poreikiai visada įvertinami nepakankamai, tad pusė gyventojų reikmių chroniškai nepatenkinama, bet į tai žiūrima kaip į privalumą. Stengiamasi sąmoningai net išskirtinius sluoksnius laikyti netoli skurdo ribos, kadangi bendras stygius iškelia smulkiu privilegijų reikšmę ir padidina skirtumą tarp vieno sluoksnio ir kito. (...) Be to, esant karo būklėje ir nuolatos jaučiant pavojų, valdžios suteikimas mažai grupelei atrodo natūralus dalykas, būtina sąlyga išlikti gyviems.

Kaip pamatysime, karas ne tik užtikrina reikalingą griovimą, bet ir padaro tai psichologiškai priimtinu būdu. (...) Net nuolankiausias partijos narys privalo būti kompetentingas, darbštus ir net protingas siauruose rėmuose, bet ne mažiau svarbu, kad jis būtų patiklus ir aklas fanatikas su vyraujančiais baimės, neapykantos, keliaklupsčiavimo ir nežavoto triumfo polinkiais. Kitaip tariant, jam būtinas mentalitetas, prisitaikęs prie karo būklės. Nesvarbu, ar karas iš tikro vyksta, o kadangi lemiama pergalė yra neįmanoma, tai taip pat neturi reikšmės, ar tas karas sekasi, ar ne. Skundimas ir šnipinėjimas, kurio partija reikalauja iš savo narių ir kuris lengviau pasiekiamas karo atmosferoje, dabar yra beveik visuotinis, ir kuo aukštesni rangai, tuo jis ryškesnis. Karo isterija ir priešo neapykanta kaip tik stipriausia vidinėje partijoje. Kaip administratorius, vidinės partijos narys dažnai žino, kad šis ar kitas karo naujienų pranešimas yra neteisingas, dažnai jis būna tikras, kad visas karas yra klastotė, apskritai nevyksta arba yra kariaujamas visai dėl kitų tikslų negu skelbiama, bet šitas žinojimas yra lengvai neutralizuojamas pasitelkus dvejamintę. Nė vienas partijos narys nė akimirką neabejoja savo mistiniu tikėjimu, kad karas yra tikras, kad jis turi baigtis pergale ir Okeanija bus viso pasaulio valdovė.

Visi vidinės partijos nariai tiki ta būsima pergale kaip religine dogma. (...) Šiuo metu Okeanijoje mokslas senąja prasme beveik liovėsi egzistavęs. Naujakalbėje nebėra žodžio „mokslas“... Net technologinis progresas vyksta tik tada, kai jo produktai gali būti kaip nors panaudojami žmonių laisvės apribojimui. Visi naudingi amatai stovi vietoje, arba eina atgal. (...) Partija turi du tikslus – užkariauti visą žemės paviršių ir visiems laikams galutinai išnaikinti laisvo mąstymo galimybę. Tam partija turi išspręsti dvi dideles problemas. Pirmoji – kaip prieš kito žmogaus valią sužinoti, ką jis galvoja, antroji – kaip netikėtai per kelias sekundes nužudyti kelis šimtus milijonų žmonių. Tai svarbiausias visų dar vykstančių mokslinių tyrimų uždavinys. Šių dienų mokslininkas yra psichologo arba inkvizitoriaus mišinys, kuo kruopščiausiai tyrinėjantis veidų išraiškas, gestus, balso toną, bandantis tiesos sakymą skatinančius preparatus, šoko terapiją, hipnozę ir fizines kančias; arba jis yra chemikas, fizikas, biologas, tesidomintis tik tokiomis siauromis šakomis, kurios nagrinėja gyvybės atėmimą. (...) Nė viena iš trijų supervalstybių niekad nedaro manevrų, kuriais būtų rizikuojama pralaimėti... Strategija, kuria tos trys valstybės vadovaujasi ar tik apsimeta taip darančios, yra ta pati. Jų tikslas yra, derinant kovas, derybas ir gerai apskaičiuotus išdavikiškus smūgius, sudaryti aplink priešininką bazių žiedą, o paskui pasirašyti su tuo varžovu draugystės paktą ir palaikyti draugiškus santykius tol, kol priešininkas užliūliuotas užmigs. Per tą laiką galima strateginiuose punktuose sukaupti atominėmis bombomis užtaisytas raketas, kurias, vienu metu paleidus, efektas būtų toks naikinantis, jog joks atkirtis būtų neįmanomas. Tada ateitų laikas pasirašyti draugystės paktą su trečiąja valstybe ir ruoštis naujai atakai. Vargu ar reikia sakyti, kad tokie planai tėra kliedesys, neįmanomas realizuoti. Juoba, kad visos kovos vyksta tik ginčytinose regionuose ties pusiauju ir aplink ašigalį ir įsiveržimų į priešininko teritoriją niekada nebūna. (...) Okeanijos pilietis niekada neturi progos pamatyti Eurazijos ar Rytazijos pilietį, jam draudžiama mokėti užsienio kalbas. Gavęs progą bendrauti su užsieniečiais, jis pamatytų, kad jie yra panašūs į jį padarai ir kad dauguma iš to, kas jam apie juos pasakota – melas. Uždaras pasaulis, kuriame jis gyvena, būtų pažeistas, dingtų baimė, neapykanta bei tikrumas savo teisumu, kuriuo remiasi visa jo moralė. (...) Okeanijos piliečiui neleidžiama sužinoti nieko apie kitų dviejų filosofijų pagrindus, bet jis mokomas neapkęsti jų kaip barbariškų išpuolių prieš moralė apskritai. Iš tiesų visos šios trys filosofijos skiriasi tik labai nežymiai, o jų remiamos socialinės sistemos net visiškai nesiskiria. Visur vyrauja ta pati piramidės pavidalo struktūra, tas pats pusdievio lyderio garbinimas, ta pati ekonomika, maitinama nuolatinio karo ir pati jį maitinanti. Tai įrodo, kad trys supervalstybės ne tik negali nukariauti viena kitos, bet ir nepelnytų jokios naudos, taip padariusios. Atvirkščiai – kol jos tarpusavyje konfliktuoja, jos remia viena kitą kaip trys rugių pėdai. Visų trijų valstybių valdantieji sluoksniai tuo pačiu metu ir supranta, ir nesupranta, ką daro. Jų gyvenimas yra paskirtas pasaulio nukariavimui, bet jie drauge žino, kad yra būtina, jog karas tęstųsi amžinai be jokios pergalės. (...) Okeanijoje viskas yra neproduktyvu, išskyrus minčių policiją. Kadangi visos trys supervalstybės yra nenukariaujamos, tai kiekviena jų yra tarsi atskira visata... Okeanijos pilietis yra tarsi tarpžvaigždinėje erdvėje, kai nežinia nei kur viršus, nei kur apačia. Tokios valstybės vadovai yra absoliutūs, tokios valdžios negalėjo turėti nei faraonai, nei autokratai. Jie privalo tik žiūrėti, kad valdiniai nemirtų iš bado perdėm dideliais kiekiais, nes tai sukeltų daug nepatogumų, na, dar palaikyti žemą karinės technikos lygį. Ir kai tas minimumas užtikrintas, jie gali kaip tinkami deformuoti realybę, suteikdami jai kokias tik nori formas.

Taigi karas, matuojant ankstesnių karų standartais, tėra paprasčiausia apgaulė. Jis panašus į kokių nors dviejų žolėdžių gyvūnų kovas, kai abiejų ragai išaugę tokiu kampu, jog nė vienas negali sužeisti kito. Bet nors karas yra netikras, vis dėlto jis nėra nereikšmingas. Jis suryja produkcijos perteklių ir padeda išlaikyti savotišką dvasinę atmosferą, kuri reikalinga hierarchinei visuomenei. (...) Karas vyksta tarp valdančiojo sluoksnio ir valdinių, o karo tikslas – ne užkariauti teritorijas arba apginti jas, o palaikyti esamą visuomenės struktūrą. Todėl net pats žodis „karas“ yra tapęs klaidinančiu. Ko gero, būtų teisinga pasakyti, kad, tapęs nuolatiniu, karas liovėsi egzistavęs... Efektas būtų buvęs visai toks pat, jei trys supervalstybės, užuot kovojusios viena su kita, būtų susitarusios gyventi amžinoje taikoje, kiekviena neliečiama savo teritorijoje. Tuo atveju, jos irgi būtų panašios į atsiribojusias visatas, amžiams atsikračiusios blaivinančio išorinio pavojaus. Tiktai nuolatinė taika būtų tas pats, kas ir nuolatinis karas. Tai ir yra – nors didžioji dauguma partijos narių tai supranta tik paviršutiniškąja prasme – slaptoji partijos šūkio „Karas – tai taika“ prasmė. [...]

[Vinstonas skaito uždraustą knygą]: „Praeityje hierarchinės visuomenės modelio būtinumas buvo išimtinai aukštųjų doktrina. Ji buvo diegiama karalių, aristokratų, kunigų, teisininkų ir kitų parazituojančiųjų, guodžiant žadamu atlygiu įsivaizduojamame aname pasaulyje. Vidurinieji, kovodami dėl valdžios, visada naudodavosi tokiais žodžiais kaip „laisvė“, „teisingumas“ ir „brolybė“... Praeityje vidurinieji su lygybės vėliava darydavo revoliuciją, ir vos nuvertę seną tironiją sukurdavo naują. Šiuolaikiniai vidurinieji savo tironiją jau paskelbė iš anksto. Socializmas – teorija, išvystyta devyniolikto amžiaus pradžioje, paskutinė grandis mąstymo grandinėje, siekiančioje antikos vergų sukilimus, - buvo dar labai užsikrėtęs praėjusių amžių utopizmu. Bet visuose socializmo variantuose, atsiradusiuose po 1900 metų, laisvės ir lygybės įgyvendinimo tikslai buvo vis atviriau ir atviriau pamirštami. Nauji judėjimai, kilę amžiaus viduryje – angsocas Okeanijoje, neobolševizmas Eurazijoje, vadinamasis mirties kultas Rytazijoje – turėjo sąmoningą tikslą įtvirtinti nelaisvę ir nelygybę. Žinoma, šie judėjimai atsirado iš senųjų, pasiliko jų pavadinimus bei garbino jų ideologiją. Bet visų jų tikslas buvo sustabdyti pažangą ir norimu momentu užšaldyti istoriją. Švytuoklė turėjo susvyruoti paskutinį kartą ir sustingti vietoje. Kaip paprastai, aukštieji turėjo būti nuversti viduriniųjų, kurie patys taps aukštaisiais, bet šį kartą, pasirinkę tam tikrą strategiją, nauji aukštieji ketino išlaikyti savo poziciją amžinai... Dar po dešimtmečio tarpvalstybinių bei pilietinių karų, revoliucijų ir kontrrevoliucijų visame pasaulyje angsocas ir jo varžovai iškilo kaip galutinai susiformavusios politinės teorijos. Bet jos turėjo pirmtakų – įvairių šimtmečio pradžioje atsiradusių sistemų, paprastai vadinamų totalitarinėmis; seniai buvo aiškūs ir būsimo pasaulio, gimstančio iš chaoso, kontūrai. Taip pat buvo aišku, kas valdys tą pasaulį. Naujoji aristokratija susiformavo iš biurokratų, mokslininkų, technikų, profsąjungų organizatorių, visuomenės veikėjų, sociologų, mokytojų, žurnalistų ir profesionalių politikų. Šie žmonės kilę iš algą gaunančios buržuazijos ir darbininkų viršūnių, buvo suburti krūvon monopolinės industrijos ir centralizuotos vyriausybės... Lyginant su šiuolaikine, visos praeities tironijos atrodytų neryžtingos ir neefektyvios. Valdančiosios grupės buvo visados šiek tiek veikiamos liberalių idėjų ir mielai palikdavo visur palaidus galus, reaguodamos tik į aiškų veiksmą ir visai nesidomėdavo, ką jų valdiniai galvoja. Net katalikų bažnyčia viduramžiais buvo tolerantiška, žiūrint šių dienų akimis. Tai galima paaiškinti tuo, kad praeityje nė viena vyriausybė nepajėgė nuolatos kontroliuoti savo piliečių. Atsiradus spaudai, pasidarė lengviau valdyti viešąją nuomonę, kinas ir radijas dar palengvino tą procesą. Atsiradus televizijai ir techninėms galimybėms priimti bei transliuoti tuo pačiu aparatu, asmeniniam gyvenimui atėjo galas. Kiekvienas pilietis... gali dvidešimt keturias valandas per parą būti sekamas policijos ir maitinamas oficialia propaganda... Pirmą kartą atsirado galimybė prievarta užtikrinti ne tik visišką paklusnumą valstybei, bet ir absoliutų nuomonių vienodumą visais klausimais.

Po revoliucinio šeštojo ir septintojo dešimtmečių periodo... Aukštieji... jau žinojo, ko reikia, norit išsaugoti savo poziciją. Jau senokai buvo suprasta, kad vienintelis pagrindas oligarchijai yra kolektyvizmas. Turtą ir privilegijas lengviau apginti tada, kai jos valdomos bendrai. Vadinamasis „privačios nuosavybės uždraudimas“, iš tiesų reiškė nuosavybės sukoncentravimą dar siauresniame rate negu iki tol; skirtumas tik tas, kad naujieji savininkai buvo individų grupė, o ne masė. Individualiai partijos narys nieko neturi, išskyrus menkus asmeninius daiktus. Kolektyviai partijai Okeanijoje priklauso viskas, nes ji viską kontroliuoja ir visą produkciją tvarko savo nuožiūra... Nuo seno vyravo pažiūra, kad eksproprijavus kapitalistų klasę, ateis socializmas, tad kapitalistai be jokių kalbų ir buvo eksproprijuoti. Gamyklos, kasyklos, žemė, namai, transportas, viskas buvo atimta iš jų ir nuo to laiko šie dalykai jau buvo nebe privati nuosavybė, o visuomeninė. Angsocas, išsivystęs iš ankstesnio socializmo judėjimo..., įkūnijo pagrindinį socializmo programos punktą...: ekonominė nelygybė buvo įtvirtinta amžiams.  (...)

Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų palyginimui, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos. (...) mūsų dabartinių vadovų akimis, vieninteliai tikri pavojai yra besikuriančios naujos grupuotės iš gabių, nepakankamai apkrautų darbu, valdžios ištroškusių žmonių ir didėjantis liberalizmas bei skepticizmas jų pačių gretose. Kitaip tariant, tai daugiau švietimo problema. Dėl to reikia nuolatos formuoti sąmonę ir vadovaujančiai grupei, ir didesnei vykdomajai grupei... Masių sąmonę pakanka veikti tik negatyvia linkme.

Visa tai žinant, galima daryti išvadą, - jei kam dar nėra aišku, - apie bendrą Okeanijos visuomenės struktūrą. Piramidės viršūnėje stovi Didysis Brolis. Jis yra neklystantis ir visagalis. Kiekvienas sėkmingas žingsnis, kiekvienas pasiekimas, kiekviena pergalė, kiekvienas mokslinis atradimas, visos žinios, išmintis, visa laimė, visos dorybės yra kildinamos tiesiogiai iš jo vadovavimo ir įkvėpimo. Niekas niekada nėra matęs Didžiojo Brolio. Jis yra veidas afišų lentose, balsas iš teleekrano. Mes galime būti absoliučiai tikri, kad jis niekad nemirs, netgi dabar jau neaišku, kada jis gimė. DIDYSIS BROLIS YRA KAUKĖ, SU KURIA PARTIJA RODOSI PASAULIUI. Jo funkcija – būti židinio tašku meilei, baimei, pagarbai – emocijoms, kurios kur kas lengviau pajaučiamos asmeniui negu organizacijai. Žemiau Didžiojo Brolio yra vidinė partija, kurios narių – apie šeši milijonai, mažiau negu 2 procentai visų Okeanijos gyventojų. Žemiau vidinės partijos yra išorinė partija, kuri, vidinę partiją prilyginus smegenims, yra jos rankos. Dar žemiau yra bukos masės, paprastai vadinamos „proliais“ ir sudarančios apie 85 procentus visų gyventojų. (...)

Esminė oligarchijos taisyklė yra ne vaiko paveldėjimas iš tėvo, o tam tikros pasaulėžiūros ir tam tikro gyvenimo būdo tęstinumas, mirusiųjų primetamas gyviesiems. (...) Nesvarbu kas bus valdžioje, svarbu, kad hierarchinė struktūra visada būtų ta pati.

Visi įsitikinimai, įpročiai, pomėgiai, emocijos, mūsų laiką charakterizuojanti mąstysena yra nukreipta palaikyti partijos mistiškumui ir užkirsti kelią tikram mūsų visuomenės prigimties suvokimui. Sukilimas ar bet kokia jo užuomazga šiuo metu yra neįmanoma. Proletariato baimintis nėra reikalo. Paliktas savo paties valiai, jis eis iš kartos į kartą, iš vieno amžiaus į kitą, dirbs, dauginsis ir mirs, ne tik nejausdamas jokio poreikio sukilti, bet ir nepajėgdamas suprasti, kad pasaulis galėtų būti kitoks. Jis galėtų tapti pavojingas tik tada, jeigu technikos pažanga pareikalautų duoti jam aukštesnį išsilavinimą; bet kadangi karinės ir komercinės varžybos yra nesvarbios, bendras masių išsilavinimo lygis krinta. Niekam nerūpi, kokios pažiūros populiarios ar nepopuliarios masėse. Joms galima net duoti intelektualinę laisvę, nes jos neturi intelekto. Tačiau partijos nariui netoleruotinas net menkiausias nuomonės nukrypimas pačiu menkiausiu klausimu.

Partijos narys nuo gimimo iki mirties gyvena stebimas minčių policijos. Net būdamas vienas, jis nėra tikras esąs vienas. Kad ir kur jis būtų, miegotų ar ne, dirbtų ar ilsėtųsi, gulėtų lovoje ar vonioje, jis gali būti patikrintas be jokio įspėjimo ir net nežinoti, kad yra tikrinamas. Jokia jo veikla nelieka be priežiūros. Jo draugai, poilsis, jo elgesys su žmona ir vaikais, veido išraiška esant vienam, žodžiai, kuriuos jis murma miegodamas, net būdingi jo kūno judesiai – viskas atidžiai tyrinėjama ir susekama viskas, kas tik galėtų rodyti esant vidinę kovą – ne tik koks rimtas nusižengimas, bet ir bet koks nukrypimas, kad ir menkiausias, bet koks įpročių pasikeitimas, bet koks nerviškumas. Jis absoliučiai niekur neturi laisvės ir pasirinkimo. Antra vertus, jo veiksmai nėra reguliuojami įstatymų kodekso. Okeanijoje nėra įstatymų. Mintys ir veiksmai, kuriuos demaskavus gresia mirtis, formaliai nėra uždrausti, o nesibaigiantys valymai, areštai, kankinimai, kalinimai ir išgarinimas yra ne kaip bausmė už padarytus nusikaltimus, o paprasčiausias sunaikinimas tų žmonių, kurie kada nors ateityje gali padaryti nusikaltimą. (...)

Partijos narys privalo neturėti jokių asmeniškų emocijų ir neduoti atokvėpio entuziazmui. Jis turi gyventi nuolatinėje ekstazėje – neapkęsdamas užsienio priešų, vidaus išdavikų, triumfuodamas dėl pergalių, atsižadėdamas savęs prieš partijos galią ir išmintį. Nepasitenkinimas, sukeliamas jo pilko, skurdaus gyvenimo, yra sąmoningai iškeliamas ir išliejamas tokiomis priemonėmis kaip neapykantos dviminutė, o samprotavimams, kurie galėtų sukelti skeptiškų ar maištingų nuotaikų, kelias užkertamas anksti įdiegiant vidinę drausmę. (...) Pagrindinis Okeanijos visuomenės ramstis yra tikėjimas, kad Didysis Brolis yra visagalis, o partija – neklystanti. Bet kadangi iš tikro Didysis Brolis nėra visagalis, o partija nėra neklystanti, tai kyla poreikis nepailstamai, pagal situaciją kaitalioti požiūrį  faktus. Čia raktažodis yra „juodbaltė“... Kalbant apie priešininką, jis reiškia įprotį įžūliai tvirtinti, jog juoda yra balta, prieštarauti aiškiems faktams. Kalbant apie partijos narį, jis reiškia ištikimą norą pasakyti, kad juoda yra balta, kai to reikalauja partijos drausmė. Bet kartu tai reiškia ir sugebėjimą tikėti, jog juoda yra balta, dar daugiau – suvokti, jog juoda yra balta, ir pamiršti, kad kada nors esi manęs atvirkščiai. Tai reikalauja nuolat kaitalioti praeitį, pasitelkiant mąstymo sistemą, kuri apima absoliučiai viską ir naujakalbėje žinoma kaip „dvejamintė“.

... Mat partijos narys, kaip ir proletaras, yra patenkintas esamomis sąlygomis iš dalies todėl, kad neturi palyginimo skalės. JĮ REIKIA IZOLIUOTI NUO PRAEITIES, TAIP PAT IZOLIUOTI NUO UŽSIENIO ŠALIŲ, NES TURI TIKĖTI, KAD GYVENA GERIAU NEGU JO PROTĖVIAI IR KAD PRAGYVENIMO VIDUTINIS LYGIS NUOLAT KYLA. Bet kur kas svarbesnė priežastis, verčianti keisti praeitį, yra poreikis apginti partijos neklystamumą... Jei, pavyzdžiui, Eurazija ar Rytazija (nesvarbu kuri) šiandien yra priešas, tai ta šalis turėjo būti priešas visą laiką. Ir jei faktai sako kitaip, tai faktai turi būti pakeisti... jokia kitokia praeitis pasidaro nebeįmanoma... Partija bet kuriuo atveju skelbia absoliučią tiesą, o tai, kas absoliutu, negalėjo kada nors skirtis nuo to, kas yra dabar. (...)

„Dvejamintė“ reiškia gebėjimą vienu metu turėti sąmonėje du priešingus įsitikinimus ir abiem jais tikėti. Partijos intelektualas žino, kuria kryptimi keisti savo atmintį, todėl jis supranta, kad daro triukus su realybe, bet pasitelkęs „dvejamintės“ pratybas, įtikina save, kad realybė nėra prievartaujama... Sakyti sąmoningą melą, nuoširdžiai juo tikint, pamiršti bet kurį nepatogų faktą, paskui, kai vėl prireiks, ištraukti jį iš užmaršties ir vėl naudotis juo tiek, kiek būtina (...)

Visos praeities oligarchijos neteko valdžios arba dėl per didelio sustabarėjimo, arba dėl suminkštėjimo... Ir kaip tik partijos pasiekimas yra tai, kad ji išrado mąstymo sistemą, kurioje abi sąlygos egzistuoja vienu metu... Jeigu nori valdyti, ir valdyti ilgai, tai turi mokėti panaikinti realybės jausmą, nes valdymo paslaptis yra derinti tikėjimą savo paties neklaidingumu su gebėjimu mokytis iš praeities klaidų.

Vargu ar reikia sakyti, kad subtiliausi „dvejamintės“ praktikai yra tie, kurie ją išrado ir suvokia, jog tai plati sąmonės apgaudinėjimo sistema. Mūsų visuomenėje žmonės, geriausiai žinantys, kas dedasi, drauge mažiausiai mato pasaulį tokį, koks jis yra... Pasaulio užkariavimu (dėl dvejaminės) tvirčiausiai tiki tie, kurie supranta jį esantį neįmanomą. Šis savitas priešybių apjungimas – žinojimo su nežinojimu, cinizmo su fanatizmu – ir yra vienas skiriamųjų Okeanijos visuomenės bruožų... Net mus valdančių keturių ministerijų pavadinimai tarsi tyčia neatitinka esmės. Taikos ministerija rūpinasi karu, Teisybės ministerija – melu, Meilės ministerija – kankinimais, o Pertekliaus ministerija – badavimu. [...]

Jeigu tu esi mažuma, net vienintelis, tai vis tiek nereiškia, kad esi pamišęs. Yra tiesa ir yra netiesa, ir jeigu tu sugebi laikytis tiesos, kad ir prieš visą pasaulį, tu nesi pamišęs. [...]

Buvo keista suvokti, kad dangus yra visiems tas pats, taip pat ir Eurazijoje, ir Rytazijoje. Ir žmonės po tuo dangumi taip pat labai panašūs – visur, visame pasaulyje, šimtai tūkstančių milijonų tokių pat žmonių, nesuvokiančių vienas kito egzistavimo, skiriamų neapykantos ir melo sienų ir vis dėlto beveik vienodų [...]

Neįmanoma – dėl nieko pasaulyje – norėti, kad tavo skausmas padidėtų. Iš skausmo galima norėti tik vieno – kad jis dingtų. Nieko pasaulyje nėra baisesnio už fizinį skausmą. Skausmo akivaizdoje nėra didvyrių [...]

O‘Brajenas Vinstonui: „Jūs esat skaitęs apie religinius persekiojimus praeityje. Viduramžiais buvo inkvizicija. Ji patyrė pralaimėjimą. Ėmėsi išrauti ereziją, o galiausiai tik įamžino ją. Mat vietoj kiekvieno eretiko, sudeginto ant laužo, atsirasdavo tūkstančiai naujų. Kodėl? Todėl, kad inkvizicija žudė savo priešus atvirai, ir žudė tada, kai jie dar neatgailavo; tiesą sakant, todėl ir žudė, kad jie neatgailavo. Žmonės mirė todėl, kad nenorėjo atsisakyti savo įsitikinimų. Natūralu, kad visa šlovė tekdavo aukai, o visa gėda – ją sudeginusiam inkvizitoriui. Vėliau, dvidešimtame amžiuje, buvo vadinamieji totalitariniai režimai. Buvo vokiečių naciai ir rusų komunistai. Rusai persekiojo eretikus dar žiauriau negu inkvizicija. Ir jie manė, kad pasimokė iš praeities klaidų; jie bent jau žinojo, kad neturi būti kankinių. Prieš parodydami savo aukas viešame teisme, jie tyčia palauždavo jų išdidumą. Palauždavo juos kankinimais ir vienatve, kol iš jų likdavo atstumiantys, susirietę luošiai, prisipažįstą viską, ką tik liepsi, įžeidinėjantys patys save, kaltinantys ir besislapstantys vienas už kito, verkšlenantys pasigailėjimo. Bet prabėgus vos keletui metų vėl atsitikdavo tas pats. Žuvusieji tapdavo kankiniais, jų nusižeminimas likdavo užmarštyje. Taigi tas pats klausimas – kodėl? Pirmiausia, todėl, kad jų prisipažinimai būdavo aiškiai išplėšti per jėgą ir netikri. Mes tokių klaidų nedarome. Visi prisipažinimai, kurie sakomi čia, yra tikri. Mes darome juos tikrais. Ir svarbiausia – neleidžiame mirusiems atsigręžti prieš mus. Liaukitės vaizdavęsis, kad būsimos kartos jus reabilituos. Tos kartos nieko nežinos apie jus. Jūs iš istorijos tėkmės būsit ištrauktas kuo sklandžiausiai. Mes paversime jus dujomis ir išleisime stratosferoje. Iš jūsų nieko neliks – nei vardo registracijos knygoje, nei atminties gyvųjų smegenyse. Jūs dingsit iš praeities ir iš ateities. Jūs būsit niekad neegzistavęs... Mes nesunaikiname eretiko už priešinimąsi mums; kol jis priešinasi, mes ji nesunaikiname. Mes pakeičiame jį, užvaldome jo sąmonę, performuojam jį. Išdeginame iš jo visą blogį ir iliuzijas, patraukiame jį savo pusėn ne formaliai, o iš tikro, su visa širdimi ir siela. Prieš nužudydami padarome jį vienu iš mūsų. Mes nepakęstume, kad kažkur pasaulyje egzistuotų ydinga mintis, kad ir kokia slapta ir silpna ji būtų. Net mirties akimirką, mes negalime leisti jokio nukrypimo. Senovėje eretikas eidavo ant laužo, būdamas eretikas, skelbdamas savo ereziją, mėgaudamasis ja. Net Rusijos valymų auka, eidama koridoriumi ir laukdama kulkos, galėjo mintyse tebemaištauti. Bet mes, prieš ištaškydami smegenis, padarome jas tobulas. “ [...]

[O‘Brajenas Vinstonui]: „...Valdžia yra ne priemonė, ji yra tikslas. Diktatūra įvedama ne tam, kad būtų apsaugota revoliucija; revoliucija daroma tam, kad būtų įvesta diktatūra. Represijų tikslas – tai represijos. Kankinimo tikslas yra kankinimas, valdžios tikslas yra valdžia... Jūs manot, kad aš kalbu apie valdžią, bet negaliu net sustabdyti savo kūno nykimo. Argi jūs nepajėgiat suprasti. Vinstonai, kad individas tėra ląstelė (VISIŠKA NESĄMONĖ!) ? Ląstelės nuovargis – tai organizmo stiprybė. Ar jūs numirštat, kai nusikarpot nagus?... Mes esame valdžios kunigai. Dievas yra valdžia... jūs privalot įsisąmoninti, kad valdžia yra kolektyvinė. Individas turi tik tiek valdžios, kiek yra atsisakęs individualybės. Jūs žinot šūkį: „Laisvė – tai vergija“. Ar niekada nepagalvojot, kad yra atvirkščiai? Vergija yra laisvė. Vienas – laisvas žmogus visada pralaimi.  Taip ir turi būti, nes kiekvienas žmogus yra pasmerktas mirti ir tai – didžiausia jo nesėkmė. Bet jeigu jis sugeba visiškai, galutinai paklusti, jei sugeba atsisakyti savo asmenybės, jei moka taip įsilieti į partiją, kad pats tampa partija, tai jis yra visagalis ir nemirtingas... valdžios paskirtis – valdyti žmones. Valdyti kūną, bet svarbiausia – valdyti sąmonę. Valdyti materiją – išorinį pasaulį, kaip jūs pasakytumėt – nėra svarbu. Jau dabar mes absoliučiai valdome materiją... Mes valdome materiją todėl, kad valdome sąmonę. Realybė yra kaukolėje... Jums reikia atsisakyti šitų devynioliktojo amžiaus idėjų apie gamtos dėsnius. Gamtos dėsnius kuriame mes... Nejaugi jūs manot, kad mums sunku parengti dvigubą astronomijos teoriją? Žvaigždės gali būti arti ar toli, pareina nuo to, kaip mums reikia. Jūs manot, kad mūsų matematikai nepajėgūs to padaryti? Argi pamiršot dejamintę?

(... Bet vis dėl to jis (Vinstonas) žinojo, kad tiesa yra jo pusėje.)...

Valdžios esmė – kelti skausmą ir žeminti. Valdžios esmė – suplėšyti žmogaus sąmonę į gabaliukus ir paskui sudėlioti juos nauju pavidalu savo nuožiūra... Tai baimės, išdavystės ir kančios pasaulis, kai trypi ir esi trypiamas, pasaulis, kuris tobulėdamas darysis vis negailestingesnis. Mūsų pasaulio pažanga – tai žengimas prie vis didesnio skausmo. Senosios civilizacijos tvirtino, kad susikūrė ant meilės ir teisybės pagrindo. Mūsiškė yra grindžiama neapykanta. Mūsų pasaulyje nebus kitų emocijų – tik baimė, neapykanta, triumfas ir nusižeminimas. Visa kita mes sunaikinsime, viską... Mes jau nutraukėme ryšį tarp vaiko ir tėvų, tarp vieno žmogaus ir kito, tarp vyro ir moters. Niekas jau nebepasitiki žmona, vaiku ar draugu. Vaikai bus paimti iš motinų kaip kiaušiniai iš vištos. Lytiniai instinktai bus išnaikinti. Reprodukcija bus vienąkart per metus atliekamas formalumas kaip maisto kortelės pratęsimas. Mes uždrausime orgazmą. Mūsų neurologai jau dirba toje srityje. Nebeliks jokios ištikimybės, išskyrus ištikimybę partijai. Nebeliks meilės, išskyrus meilę Didžiajam Broliui. Nebebus juoko, išskyrus triumfo juoką prie nugalėto priešo. Nebebus meno, literatūros, mokslo. Kai būsime visagaliai, mokslas mums taps nebereikalingas. Nebeliks skirtumo tarp grožio ir bjaurumo. Nebeliks smalsumo, džiaugsmo gyvenimo kasdienybe. Visi malonumai bus sunaikinti. Bet visada liks – nepamiršk to, Vinstonai, - apsvaigimas nuo valdžios, nuolat didėjantis ir nuolat tobulėjantis... Jei norit ateities paveikslo, įsivaizduokit batą, lipantį ant žmogaus veido – ir taip bus per amžius... Tų trypiamų veidų niekad netrūks. Visuomet bus eretikų, visuomenė priešų, kuriuos reikės nugalėti ir vis iš naujo pažeminti... Tai bus lygia dalim triumfo pasaulis ir teroro pasaulis. Kuo partija bus galingesnė, tuo mažiau turės tolerancijos; kuo silpnesnė opozicija, tuo kietesnė priespauda... Jūs (O‘Brajenas kreipiasi į Vinstoną) manote, kad egzistuoja toks dalykas, kaip žmogaus prigimtis, kuri įnirš nuo to, ką mes darome, ir sukils prieš mus. Be mes ir kuriame žmogaus prigimtį.“[...]

Be eretiškų žodžių slopinimo, buvo dar ir kitas bendras tikslas – kaip galint sumažinti žodyną, nepaliekant nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti. Naujakalbės paskirtis buvo ne plėsti minties erdvę, o ją mažinti, ir tam tikslui netiesiogiai tarnavo iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas. [...]

B žodyno žodžiai atrodė stipresni ir dėl to, kad beveik visi buvo labai panašūs. Beveik dauguma... buvo dviskiemeniai arba triskiemeniai žodžiai su kirčiu pirmame arba paskutiniame skiemenyse. Jų vartojimas darė kalbą gagenančią, vienu metu ir kapotą, ir monotonišką. Kaip tik to ir buvo siekiama. Tikslas – kad kalba, ypač ideologinėmis temomis, būtų kuo labiau priklausoma nuo sąmonės. Kasdieniniame gyvenime, be abejonės, būtina, bent jau kai kada prieš kalbant pagalvoti, bet partijos narys, prireikus kalbėti politiniais ar etiniais klausimais, privalo sugebėti pažerti teisingą nuomonę taip pat automatiškai, kaip kulkosvaidis kulkas. [...]

Naujakalbė kaip tik tuo ir skyrėsi nuo daugelio kitų kalbų, kad jos žodynas, užuot plėtęsis, kasmet mažėjo. Ir kiekvienas sumažėjimas buvo laikomas laimėjimu, nes kuo mažesnis pasirinkimas, tuo mažesnė pagunda imti galvoti. Buvo tikimasi galų gale pasiekti, kad artikuliuota kalba sklistų iš žmogaus burnos visai neveikiant aukštesnio lygio smegenų centrams. [...]

Žinoma, galėjai pasakyti ir labai šiurkščią ereziją, prilygstančią keiksmažodžiui. Galėjai, pavyzdžiui, pasakyti, kad Didysis Brolis yra pliusnegeras. Bet šis teiginys, kuris lojaliai ausiai atrodė tikriausia nesąmonė, negalėjo būti paremtas protingu argumentu, nes tam nebuvo tinkamų žodžių. [...]

Žmogus, nuo mažumės vartojantis naujakalbę kaip vienintelę kalbą, net nežinos, kad lygūs kada nors turėjęs antrą reikšmę „politiškai lygūs“ arba laisvas kadaise reiškęs „intelektualiai laisvas“. Lygiai kaip apie šachmatus negirdėjęs žmogus nežino antrųjų karalienės ir žirgo reikšmių. [...]

Kai senoji kalba bus galutinai nuslopinta, bus visiems laikams nukirstas ir ryšys su praeitimi. [...]