pasakojimas apie automobilius tik iš mano asmeninės ir skurdžios patirties

Šįkart tema bus apie automobilius, bet ji tik iš mano asmeninės ir skurdžios patirties, tad, kitaip sakant, jūsų patirtis apie automobilius gali nesutapti su mano, tačiau dėl to, mano manymu, nei jums nei man, neturėtų būti nei šilta, nei šalta :)

Vienerius metus t.y. nuo 2013 m. rugsėjo iki 2014 rugsėjo praleidau Lietuvoje. Tik atvykęs (atvykau man rodos rugsėjo 17 d. Į LT) pradėjau po truputį ieškoti automobilio įsigijimui. Rugsėjis praėjo greitai. Paieškos nedavė lauktų rezultatų. Panašiai beveik praėjo visas spalis kol, galų gale, automobilių turguj su draugu atradome kažką tokio (kitaip sakant, kainos ir kokybės santykis buvo visai, netgi labai priimtinas). Tai turėjo būti mano pirmoji (bet nebuvo :D) juodoji Audi A3. Automobilis atrodė iš išorės visai neblogai, netgi nusidėvėjusio vairo ir ūžesio užvedus variklį ir gazuojant. 

 Draugas paklausė kiek norėtų už automobilį, nepamenu kiek tiksliai pasakė, tik atsimenu, kad nuleido visai nemažai ir tai dar labiau suintrigavo tad su pardavėju sutariau apžiūrėti rytoj vakare automobilį autoservise. Į apžiūrą suspėjo atvykti ir tėvas iš darbo. Landžiojom visi apžiūrėti dugno. Man kaip ne itin gerai suprantančiam kas ten blogai, atrodė viskas tikrai visai neblogai, tik jaudino variklio švilpimas, daug kas sakė, kad dėl to gali būti dvi priežastys: arba kažkas nekaip su katalizatoriumi, arba turbiną teks greitu laiku keisti. Aš jau buvau pasidomėjęs kiek padėvėta turbina kainuoja, tad jau buvau primetęs, kad netgi ir keičiant turbiną automobilį pirkti kaip ir apsimoka. Dar be to, kad po apžiūros nuvarius automobilį atgal į automobilių turgaus aikštelę, tėvas dar sugebėjo nuleisti kainą pora ar netgi keliais šimtais litų. Automobilis, spėliojo visi, kad greičiausiai buvo turbintas, nes trauka buvo viršijo 66 kW, taip pasirodė visiems kas sėdėjo toje mašinoje. Tam tikra prasme tai kažkodėl (tikrai nežinau kodėl :D) mane džiugino.

Taigi sukirtome mes visi rankomis ir kitą dieną turėjome pajudėti į REGITRĄ. Tačiau... kitos dienos rytą įvykiai pasisuko labai jau netikėta linkme. Tik pradėjus judėti mums kartu su pardavėju REGITROS pusėn, pardavėjas staiga pamatė, jog automobilyje nėra automobilio techninio paso. Jis buvo apstulbęs, nes dievagojosi, jog tikrai jį turėjo šiandien ryte. Iškuitėm visą automobilį – be abejo, ten nieko nebuvo. Vairuotojas/pardavėjas grįžo į automobilių stovėjimo aikštelę ieškoti skraidančio lapelio. Be abejo, ten nieko nebuvo. Tuomet aš pasakiau, na kad nelabai tikėtina, jog prieš įlipdamas į automobilį jis būtų pametęs lapelį ir to nepastebėjęs. Na taip pasitaiko, bet juk retai, juk su atrištais batraiščiais neiname toli, o tai pastebime iškart, kad kažkas ne taip :)

Tačiau vairuotojas/pardavėjas bandė mane įtikinti, jog lapelį jis tikrai turėjo tad pajudėjome ieškoti to skraidančio lapelio šalia jo namų ir jo namuose. Be abejo, ten nieko nebuvo, tik vokiečių aviganis, gražiai sutvarkytas kiemas su dekoratyviniais medeliais malkų dešimčia žiemų, dideliu mūriniu dviaukščiu namu... Taip gyvena perrekupai. Prisiminkit tai kai kitą kartą pirksite mašiną.

Grįžęs iš namo perrekupas, jau kiek apsiraminęs (pakankamai greitai, mano manymu susitaikė su esama situacija, na kad mašinos neparduos). Paklausiau aš jo ar taip nutiko jam pirmą kart gyvenime, ar buvo ir anksčiau panašių situacijų. Šis atsakė, kad kažkada tai buvo taip pat, tada teko važiuoti ralistui atgal į Vokietiją ir ieškoti buvusio automobilio savininko Vokietijoje. Na jis užgarantavo, jog mano situacija yra tokia pati ir tereikės tik pora savaičių palaukti, kol automobilio dokumentas grįš jam į rankas ir vėl (?).

Kaip šis tarė taip aš ir dariau – laukiau. Nes automobilis man patiko, tačiau man automobilio kaip tik tuo metu reikėjo verkiant, dar buvo geras oras ir kaip nevažiavusiam daugiau nei kelerius metus ir niekad gyvenime neturėjus nuosavo automobilio, tai būtų buvęs geras išbandymas pasiruošiant žiemos sezonui bei išlavinti kiek primirštus vairavimo mašina ypatumus.

Visgi artėjo lapkričio vidurys, o automobilio taip ir nebuvo. Automobilių turguje paieška tęsėsi ir toliau na ir lapkričio vidurį, šeštadienio rytą, esant sniegui, o po to ir krentant šlapdribai, man trūko kantrybė: „šiandien pirksiu automobilį, nesvarbu kokį, bet automobilis bus“, - pasakiau sau.

Kaip sakiau, taip ir įvyko, nes juk pirkėjas buvau aš todėl galutinis žodis ir buvo mano. Apėję su tėvu ir draugu automobilių turgų iš esmės radome atrinkome 3 automobilius: 1 – oji mažai galios turinti Astrutė tamsiai mėlyna (nors buvo iš Belgijos tačiau sparnais jau neblogai parūdijusiais ir nors metų berods 2000 – ųjų ar 2001 – ųjų, tačiau atrodė nekaip t.y. „nepatraukliai“, nes buvo ką tik atvaryta ir visa purvina, be to dirželį akivaizdžiai girdėjosi, kad reikėjo keisti, todėl iš esmės, toji mašina atkrito greitai. 2 – oji ir nupirktoji buvo sidabrinė Astrutė su 2.0 varikliu (nors galios ir nedaug, tik 60 kW), tačiau man ji kuom tai krito į akį, nes kaina buvo pakankamai patraukli ir automobiliukas iš išorės atrodė išsilaikęs t.y. rūdžių kaip ir nesimatė, o be to, turėjo netgi purvasargius ir, žiūrint į kainą, ir nors ji jau turėjo metelių (nuo 1998 – aisiais nuvaryta nuo konvejerio net), tačiau pasirodė, kad išsilaikiusi, be to, tą automobilį pamatė tėvas, na o aš į jį nelabai ir žiūrėjau. 3 – ioji buvo sidabrinė Audi A3. Tas auto buvo mano nužiūrėtas jau nemažai dienų. Paskambinom A3 automobilio savininkams, tačiau jie kaip tik tą dieną vyko į Vokietiją tralu atsivežti daugiau pagyvenusio laužo, todėl „pieriekupo estafetę“ perleido dukrai, kuri atvažiavo taip pat sidabriniu A3. Tačiau mano apžiūrimas A3 buvo su plikomis padangomis ir aiškiai matėsi, jog reikėjo keisti stabdžių diskus (man rodos tiek galinius, tiek ir priekinius). Įsėdus į automobilį „bardačiokas“ buvo sulaužytas (be rankenėlės), atidarius bagažinę – vanduo tekėjo į vidų. Paklausiau kokia galutinė kaina, o ji spyriojosi, jog galutinė kaina tokia, kokia parašyta. Na tada aš žėriau šiek tiek defektų kokių turi, tada pasakė, kad 50 tik gali nuleist, neva taip jei jos tėvas sakė. Tad, ką teko rinktis „geresnę“ alternatyvą: Opel Astra (98 – ųjų) su beveik šviežiomis padangomis, gerais stabdžių diskais, neparūdijusios praktiškai na ir su puikiai dirbančiu ir nedūmijančiu varikliu. 

Taigi automobilis buvo įsigytas šiaip ne taip už 5900 LTL. Automobilio, norėčiau priminti, dugnas apžiūrėtas nebuvo, nes buvo šeštadienio vidudienis, na ir teko skubėti į registrą norint sutvarkyti dokumentus. Buvo skubėta. Skubėta buvo dėl to, kad man trūko kantrybė laukti kelis mėnesiu automobilio ir taip jo neįsigyjant.

Pirmadienį ar antradienį atvykęs į TA apžiūrą, sužinojau daug „įdomių“ dalykų apie savo pirkinį: ABS neveikia, galiniai stabdžiai blogai stabdo, rankinis taip pat, ertmė (supuvę jau) yra ties galinio kairiojo rato slenksčiu, ties priekinio rato kairiojo slenksčiu irgi rūdys kaupiasi, vamzdeliai parūdiję, žibintai blogai sureguliuoti, na ir nebuvo katalizatoriaus, tačiau automobilių turguje, ko gero katalizatoriaus neturi 80% automobilių, tad dėl to buvo kaip ir padaryta laikina nuolaida ir TA apžiūroje prie to dalyko labai nesikabinėjo.

Neminėsiu daug detalių, tačiau aš siekiau nusipirkti automobilį kaip galima pigesnį, tačiau, kad jis nebūtų metalo laužas ant ratų. Mašinų turguje apžiūrint tą Astrutę atrodė, jog pagaliau buvo atrastas aukso vidurys (geriausias kainos ir kokybės santykis), kuris mane tenkino. Tačiau neilgam... Taigi automobilio taisymas man kainavo 1120 LTL. Variklio vidurinioji pagalvė taip pat buvo plyšusi tad  dar + (net tiksliai nepamenu) gal ~ 300 ar 250 LTL su viskuo. Ir tai dar neviskas... Praėjus kuriam laikui t.y. apie 9 mėnesius, automobilį nusprendžiau parduoti. Tačiau įsivyravusi geopolitinę situacija, man parduodant automobilį, buvo labai jau nepalanki, nes pieriekūpai sumažino automobilių kainas dėl labai paprastos rinkos sąlygos: sumažėjo paklausa, o taip atsirado dėl to, kad rublis pradėjo staigiai kristi, ir rusams jau tapo per brangu pirktis automobilį Lietuvoje, na o kazachai taip pat nustojo pirkti dėl tos pačios priežasties: dėl valiutos nuvertėjimo, nes šie pasekė rusų rublio pavyzdžiu ir devalvavo savo valiutą dirbtinai. Tad mano kategorijos automobilio vertė krito nuo 1000 LTL iki ~ 1800 LTL.

Ruošiausi grįžti Rugsėjo mėnesį į JK, tad parduodant kas savaitę teko mažinti automobilio kainą.

Taigi „investicija“ į mano turimą automobilį (be abejo, neskaitant kuro išlaidų) siekė apie 1500 LTL. Tačiau dėl to, kad apskritai kone visi automobiliai (arba bent jau mano klasės auto) nuvertėjo iki kone 2000 LT, tai įsivaizduokite kokį aš nuostolį patyriau: pirkau už 5900, pardaviau už 4400 (bet ir tai dar ne viskas). Taigi automobilio nuostolis jau siekė apie 3000 LTL. Pavyko parduoti vietiniam žmogeliui maždaug mano metų. automobilį pardaviau sekmadienį jau be jokių nuolaidų (žmogelis nė negirdėjo (muzikos grotuvo nebuvo) kad kažkas negerai su kažkuriuo tai guoliu netgi). Sutarėm į REGITRĄ vykti antradienio ryte. Tačiau išaušus antradienio rytui, mano Astrutė „supyko“, kad ją parduodu :D, vairo stiprintuvas pasirodo išėjo iš rikiuotės, tiksliau elektrinis varikliukas kuris tiekia stiprintuvui vairo skystį... iš kelinto karto užvedus vairas dar sukėsi nuvažiavęs iki jo jam viską papasakojau, reagavo labai ramiai pirkėjas.

Taigi aš šoke, o jis – belgiškai ramus kartu pasiekėm REGITRĄ. Mano draugas kaip tik tą pačią dieną tuo pat metu irgi atvažiavo į REGITRĄ dokumentus tvarkyt, nes jis kaip tik tuo pat metu pardavė savo (tiksliau jo tėvo) Vectra‘ą. Mes su pirkėju kartu nukulniavome į regitrą perrašę duomeninis pirkimo/pardavimo, tačiau aš atsiminiau, jog palikau mašinoj techninį pasą, na ir tuo pat metu pastebėjau, kad aikštelėje ne idealiai pastačiau auto, tad nusprendžiau užvesti ir pastatyti deramai, tačiau... vėl vairas... tada grįžau į REGITRĄ, papasakojau situaciją draugui, šis apžiūrėjo skysčio bakelį, pasirodo, ten net skysčio nebuvo vairo stiprintuvo, nors turbūt dėl skysčio nuosėdų bakelyje atrodė, kad jo yra nemažai... Tad šis nuvažiavo alyvos (specialios General Motors skirtos, nes universali avietinė netinka, o tinka „žalsva“, kuri yra nepigi) atsivežti. O pirkėjui užsiminiau kiek anksčiau, jog jei kas bus su vairo stiprintuvu, tai tuomet aš sumokėsiu pinigus už remontą.

Taigi už tą prasitarimą, nevyniojant žodžių į vatą man teko sumokėti, tačiau ne visą kainą, o per pusę, nes vairo stiprintuvo skysčio užpylimas problemos neišsprendė jau, o automobilio vairas, kaip ir anksčiau tik kartkartėmis sukdavo vairą. Taigi bendroji automobilio nuostolio suma siekia apie 3200 LTL. Tai buvo mano pirmasis automobilis ir, kadangi galio posakis man „niekada nesakyk niekada“, tad automobilį visgi kitą teks įsigyti per savo gyvenimėlį dar, tačiau antrasis automobilis bus įsigytas tikrai negreit... laabai negreit. Dėl to aš esu užtikrintai užsitikrinęs...

Be abejo, aš, kaip ir daugelis kitų, be galo mėgstu vairuoti automobilį, tačiau auto problemos man įgrįsta iki gyvo kaulo ir, tiesą sakant automobilis ir jo išlaikymas, tam tikra prasme, kainuoja (kai kuriais atvejais) turbūt daugiau negu vaiko išlaikymas... Na, o Lietuvos juodadarbiams (kaip ir Rytų Europos juodadarbiams), mašinos išlaikymas, iš esmės kainuoja kone visą mėnesinį atlygį ypač jei jie gyvena vieni ir per savaitę nuvažiuoja bent jau 100 km. Automobilio greitas detalių dėvėjimasis man įgriso ligi paskutinio kaulo: pakeiti vieną, atsiranda dvi susidėvėjusios, na o jei dar opelį turi, tai kartais, kai labai tylu būna, žmonės kalba, kad ausį prikišęs prie arkų, gali užgirsi koroziją realiu laiku :D Bendras verdiktas: nekenčiu automobilių..., nes man jie kabina akmenį ant širdies, varo į neviltį ir kuprotą bankrotą.