Apie visuotinas teorijas

Čia ne mokslinis tekstas. Perskaitysite tik mano pasvaičiojimus apie teorijas, kurių pagalba yra mėginama paaiškinti vieną ar kitą įvykį. Šiuo konkrečiu atveju rašysiu visatos atsiradimo modelį. Kadangi mano galva neturi fenomenalios atminties, tad čia rašydamas darysiu netik gramatines, bet ir pasiklysiu teorijose, o gal net maišysiu tas teorijas viena su kita... Kodėl rašau tai? Kad pats susigaudyčiau ir priminčiau sau pačiam kiek nedaug žinau. Tik tiek... nei daugiau, nei mažiau.

Man visuomet buvo įdomus kosmosas ir jame vykstantys reiškiniai. Dar eidamas į pradinę mokyklą žinojau kiek yra planetų ir kokia yra jų seka mūsų saulės sistemoje bei kaip jos vadinamos (beje, Plutonas buvo devintoji planeta, na o dabar tai jau nebe planeta, nes neatitinka kriterijų). Planetos buvo pavadintos romėnų dievų vardais, kurie šiuos dievus nukopijavo iš antikinės Graikijos. Bet ne apie mitologiją čia bus rašoma. Bus šiek tiek užsimenama kaip visa tai atsirado t.y. kaip atsirado visata ir koks jos likimas remiantis mokslininkų teorijomis.

Pasak mokslininkų, Visata atsirado iš didžiojo sprogimo. Sprogimo aidas buvo atrastas netyčia ir kažkokia to sprogimo dalis esti baltajame triukšme. O tai, kad visata „sprogo“ mokslininkai suprato remdamiesi Doplerio efektu: visos galaktikos yra pasislinkusios į „raudonąją“ spektro dalį, o ši slinktis reiškia jų tolimą nuo mūsų paukščių tako, kuris sudaro esminę mūsų galaktikos dalį.

Atsirado dar vienas fizikas, pristatęs visuotinai priimtą idėją – infliacijos teoriją. Kad kažkuriuo visatos sprogimo momentu vyko sprogimo infliacija. Šiuo paaiškinimu veikiausiai bandoma aproksimuoti šią didžiojo sprogimo teoriją, nes ši jau neatitiko tam tikrų dėsnių, kurie „užrašyti laike“, na o šiuos „užrašus“ fiksuojame vis labiau technologiškai galingesniais įrenginiais.

Praėjusio amžiaus, galbūt, septintajame dešimtmetyje, viena astrofizikė sau ramiausiai pradėjo stebėti artimiausią mums galaktiką (po paukščių tako) – Andromedą. Ir tai, ką jis išvydo, šokiravo: ji pastebėjo, kad aplink galaktikų centrus (juodąsias skyles veikiausiai) žvaigždžių spiečiai sukasi tokiu pat tempu. Kitaip sakant, labiausiai nutolę nuo galaktikos centro spiečiai sukosi tokiu pat periodu kaip ir artimiausios galaktikos centrui žvaigždės. Šį fenomeną, leiskite man pasigirti, jau buvau perskaitęs fizikos vadovėlyje... Buvo ruošimasis abitūros egzaminams ir labai gerbiamas fizikos mokytojas kažką komentavo. Veikiausiai jis sulygino saulės sistemos planetų sukimąsi apie saulę taip pat kaip žvaigždžių spiečių apie galaktikos centrą. Na, kadangi aš tai buvau perskaitęs, tad mokytoją pataisiau, pasakydamas, jog žvaigždės apie galaktiką sukasi tokiu pat periodu, nepriklausomai nuo nuotolio, tačiau fizikos mokytojas paprieštaravo: „tai neįmanoma“. Išties... Tai tikrai neįmanoma paaiškinti ir tais metais kai astrofizikė septyniasdešimtaisiais tai atrado, visi [astro]fizikai buvo apstulbę ir negalėjo tuo patikėti. Tada atsirado dar viena teorija. Prie mums žinomos materijos, atsirado ir tamsioji materija bei tamsioji energija. Tikrosios materijos, kurią mes galime „pačiupinėti“ tėra tik 4 ar 5 procentai, o visa kita priklauso tai dar vienai išgalvotai teorijai, nes juk reikia kažkaip tą reikalą ar problemą paaiškinti. Tamsiajai materijai priskiriama gal 20 procentų, o tamsiajai energijai – 75 – 76 procentai.

Taigi kas tos 2 tamsumos? Aiškinu tiek, kiek pats suprantu. Tamsiosios materijos teorija atsirado nes reikėjo paaiškinti žvaigždžių sukimąsi apie galaktikų centrus. Visa bėda ta, kad tos materijos mokslininkai nesugeba surasti, nes ji nereaguoja su niekuo, tai tarsi vaiduokliška materija, bet ji egzistuoja, sako jos dešimtmečius neatrandantys mokslininkai, nes tam, kad vyktų tai, ką mes matome galaktikose, jose esančios materijos, su žvaigždžių spiečiais, ūkais ir planetomis ir t.t. tiesiog nepakanka. Tam, kad toji teorija veiktų, reikia nesvietiškai daug sutelktos materijos, kitaip sakant, ten, galaktikų centruose, realiai turėtų būti neapsakomai didesnė gravitacija tam, kad žvaigždės galėtų judėti taip kaip juda. Na kol kas tiek supratau iš mokslinių supaprastintų paaiškinimų. Bet ar tai galima vadinti supratimu :) Jūs man pasakykit :D

Kita „tamsuma“ yra tamsioji energija. Prašalinkime šią tamsumą. Ši energija vadinama tamsiąja turbūt suprantate dėl ko? Ne? Tuomet aiškinu. Kaip žinia mes tebejaučiame didžiojo sprogimo, kuris įvyko turbūt prieš 13,7 mlrd. metų, padarinius. Visos galaktikos tolsta nuo mūsų ir kuo jos esti toliau, tuo tolsta labiau (beveik esu tikras pastaruoju teiginiu). Pamenat Doplerio efektą? Tai va, tas tolimas nustatomas pagal šį spektro poslinkį. Mokslininkai niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl tos galaktikos taip greitai tolsta, todėl įvedė į „visuotiną teoriją“ dar vieną teoriją: tamsiąją energiją. Šiuo metu, jei teisingai pamenu, ji sudaro didžiausią dalį to visuotinio modelio teorijos apie 75 procentus. Ir, pasak mokslininkų, ji tik augs. Ir kuo ji labiau augs, tuo labiau mažės tamsios materijos, kol jos galų gale nebeliks, o kai nebeliks jos, tai ji bus nesustabdoma, nes ta energija yra tarsi kokia Šiva – visko naikintoja. Kai nebeliks tamsios materijos – galaktikos bus išardytos, galų gale, bus išardyti netgi atomai ir visatoje liks tik tuštuma netgi be atomų.

Visa ko pradžioje, tam tikram didžiojo sprogimo momente, susidarė materija ir antimaterija. Mokslininkai sako, kad materijos buvo tik šiek tiek daugiau negu antimaterijos, tad tik dėl to yra tai kas yra, ką galima „pačiupinėti“.

Po didžiojo sprogimo, slenkant tiems visatos milijardams metų, keitėsi ir tamsiosios materijos/ energijos santykis. Pradžioje materija dominavo, tačiau milijardams metų bėgant ir toliau, visą kontrolę perims tamsioji energija. Pagal tokį pasakojimą man tai primena potencinės ir kinetinės energijos sąryšį laiko perspektyvoje: prieš paleidžiant kamuolį iš tam tikro aukščio, tas kamuolys jau turi potencinės energijos, kuri yra didžiausia, na o kinetinės jis neturi tuo metu. Tačiau paleidus kamuolį laisvai kristi žemės link, atsiranda įdomus dalykas: pradeda augti kinetinė energija potencinės energijos sąskaita ir didžiausia ji tampa tuomet kai kamuolys paliečia žemę, tuo momentu kamuolys netenka potencinės energijos, o jo kinetinė energija didžiausia. Visgi, kai jis tik paliečia žemę, vėl įvyksta kiti fizikiniai reiškiniai, bet fizika man asmeniškai ir buvo įdomi mokykloje todėl, kad ji aiškino, jog energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, pasikeičia tik jos forma (energijos tvermės dėsnis kolegos :D ).

Tačiau astrofizikoje, kaip ir kvantinėje fizikoje yra tam tikrų keistų dalykų. Na, jei nors kiek domėjotės kvantine fizika, tai manau suprasit apie kokias jos keistenybes aš kalbu. Einšteinas visgi, jau būdamas Nobelio premijos laureatu ir besimaudantis savo šlovės spinduliuose, niekaip negalėjo nusileisti Borui, Heizenbergui ir Šredigeriui. Jis, iš esmės kai tik buvo pripažintas visuotinai, ir profesoriavo berods viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų, Prinstone, visą likusį gyvenimą na niekaip negalėjo patikėti, sakė, kad „Dievas nežaidžia kauliukais“ ir, kitaip sakant, jis 30 metų kūrė visą apimančią teoriją ir stengėsi panaikinti šiuos kvantinės fizikos keistenybes, tačiau Boras jam antrino, kad „neaiškink kas Dievui galima, o kas ne“. Bet iki šiol Boras, ir kvantinė fizika su Šrederio katinais, pasirodo yra ne iš piršto laužta. Visgi egzistuoja ir Einšteino teorijų tęsiniai, tokie kaip Stygų teorija, bei , rodos, iš jos sekanti M teorija su 11 dimensijų priešakyje. Tačiau šios teorijos fiziką daro vis sudėtingesnę ir, rodosi, tai, kaip ji aiškindavo dalykus paprastai, tokie laikai praėjo senai ir galbūt netgi negrįžtamai. Sveiki atvykę į multivisatų, paralelinių pasaulių, 11 – os dimensijų, kvantinės fizikos su ir gyvu, ir mirusiu tuo pat metu Šrederio katinu, su Higso bozonu, gravitacinėmis bangomis, su niekaip nerandamomis tamsiosiomis materijomis/ energijomis, kvarkų pasauliu ir t.t. Net galvoje netelpa tokie dalykai. Kol kas man užteks čia rašyti jau. Manau esmę supratot. O pabaigoje, kad skambiau skambėtų, pasakysiu: „suprantu, kad nieko nesuprantu“.