Vėliavnešys

Sveikas dienoraštėli dar kartą... šį kartą tema bus apie mano gyvenime dabartiniu metu supančias aktualijas ir realijas...

Nežinau kaip rašyti esė ar publicistinį straipsnį, kokios tam turėtų būti taisyklės. Rodos, esė rašoma su teze, tuomet seka antitezė ir jos sintezė... Tačiau nenorėčiau būti įviliojamas į formas ir įvairius standartizuotus rėminius spąstus. Todėl šį tekstą galima būtų pavadinti rašliava. Taip, tai rašliava apie mano asmeninį gyvenimą, tai tėra tik mazgotė – purvinas skuduras, kurį galima išmesti ir paimti švarų ir vėl jį trypti kojomis, snargliuoti, spjaudyti ar net deginti su panieka (kaip kad tai daro arabai su Amerikos vėliava...) ir piktdžiugišku džiaugsmu pergalingai jį vėl išmesti. Tačiau kas jį išmeta paklausit (arba ne) jūs? Tą purviną skudurą (metaforiškai kalbant tai mano gyvenimo dalis) pergalingai išmeta kiti, kurie tiesiog negali pakęsti manęs dėl to, kad iš prigimties aš priešinuosi kitų karts nuo karto primetinėjamam diktatui. Aš žmogus, vadinkit tai kaip norite, tačiau nepripažįstu absoliučiai jokių autoritetų, nors ir kai kurias iškilias (arba ne itin) asmenybes (politikus, rašytojus, visuomenės veikėjus, filosofus, sportininkus) ir gerbiu, tačiau neseku jų pavyzdžiu, kitaip sakant, jų „įpėdiniu“ būti nesiekiu. Kas tai (?): liberalusis kraštutinysis ir išsigimęs flangas, dar kitų vadinamas anarchizmu? Atitikmuo turbūt būtų panašiausias politiniu aspektu (t.y. politinis terminais kalbant) apie mano charakterį, tačiau pats aš, priešingai negu politiniai anarchistai, neinu balsuoti ar agituoti už anarchistus ir/ar jiems prijaučiančius politikus, nes politinėje plotmėje man tai asocijuojasi su destrukcija ir chaosu. Aš visuomet balsavau ir turbūt visą likusį gyvenimą balsuosiu už konservatorius. Taigi aš nevisiškas anarchistas: mano nešama vėliava (simboliškai kalbant) nėra nudažyta vien tik juoda – joje yra spalvų, tačiau, patikėkit manim, toji vėliava tikrai nėra nusidažiusi vaivorykštės spalvomis (būkime politiškai korektiški...). Pusė jos užima juoda bedugnė ir tuštuma, kartu su kančia ir vienatve. Juoda spalva, beje, bėgant metams, mano nešamoje vėliavoje, nežinia iš kur atsiradusi, tačiau vis auga ir labai siekia dominuoti, užvaldyti, užgrobti kuo daugiau spalvingosios dalies... Auganti juoda siekia pasiglemžti į savo bedugnę manyje nykstantį gyvenimo spalvingumą ir džiaugsmą ir vieną dieną ji, anksčiau ar vėliau, tačiau, galų gale, tai įgyvendins, o kai taip nutiks, mano laikas žemėje bus išsekęs ir pasiglemš mane dominuojanti tamsioji bedugnė, siekianti valdyti šį pasaulį. Jeigu jūs manote, kad aš nusišneku, tai paklauskite fizikų: tamsioji energija šiame pasaulyje dominuoja ir jai nėra lygių... kitaip sakant tamsiajai ir nematomai energijai neprilygsta niekas ir taip jau yra nuo visatos su[si(?)]kūrimo pradžios... Simboliškai kalbant, galbūt kiekvienas savo nešamoje spalvotoje ir gyvenimu trykštančioje vėliavoje pastebi juodą dėmę, kuri, metams bėgant, nežinia iš kur atsiradusi, plečiasi ir jos tikslas veikiausiai yra vienodas: pasiglemžti dangaus mėlynę, žolės ir medžių veržlų žalumą, rytmečio ir vakarėjančio dangaus įkvepiančius ir didingus oranžinius ir raudonus tonus, geltoną saulės diską, baltus kaip pūkas kamuolinius debesis arba baltą ir žodžiais nenusakomą sniego užklotus patalus laukuose tamsios žiemužės metu... Keista tai, kad žiema, būdama: tamsi, nyki, gūdi ir, rodos, pražūtinga, kaip kad toji besiplečianti juoda spalva, tačiau kuomet laukai tampa balti, žiema tampa nebe tokia, kokia čia buvo apibūdinta – ji prisipildo kažkokios mistinės baltos: nepažįstamos ir neaprėpiamos. Tai tarsi savotiška atsvara tamsiajai bedugnei... Žiema tarsi pristabdo juodos tamsos plėtimąsi ir savo baltąja skara tarsi suteikia viltį žmogui, kuris laukia oranžinių spalvų danguje ir trykštančios savo nenusakomu energingumu ir beribe galia žalios spalvos žemėje...

Veikiausiai kiekvieno mūsų nešamoje metaforinėje vėliavoje juodoji dėmė atsiranda ir/arba pradeda plėstis tuomet kai metų laikus ištinka savotiška mirtis. Tai – lapkritis. Lapkričio aš nepriskiriu nei rudeniui, nei žiemai. Jis tarsi užima tarpinę padėtį. Jis, metaforiškai kalbant, atlieka savotišką žemės metų laikų giltinės vaidmenį: atslinkęs kartu su tamsa (o gal..., kai atslenka lapkritis, tai būtent dėl to ir toji juodoji tamsa atslenka, nes tai neatsiejama... giltinė netgi giljotinuoja medžių lapus...) atneša kasmetinę mirtį medžiams ir juodoji bedugnė užgožia žmonių protus..., nes jų simbolinės ir spalvingosios vėliavos kartu su tamsa priblėsta ir toji kaip maras, virusas, ar pelėsis prisikabina/prilimpa prie vėliavos ir pradeda neišvengiamą užkariavimo procesą, nors ir žmogus apie tai vis dar nieko nežino: kaip ir ligos pradžioje, jis nejaučia jokių simptomų. Tačiau, priešingai negu ligos gydymas medicininiais preparatais ir/ar subalansuota mityba bei sportine veikla, purvo voniomis ar netgi vizualine ar garsų terapija, tai neturi reikšmės, nes tas juodo maro užkratas, sykį patekęs, yra neišvengiamas... Žmogus tatai sužinojęs (atminkit, jog aš kalbu metaforiškai), dėl to dar labai dėmesio nekreipia, nes mano, jog tas juodas taškelis, yra nereikšmingai menkas ir netgi pamiršta, kad jo nešamoje gyvenimo spalvomis trykštančioje vėliavoje, tas juodas taškelis egzistuoja. Tačiau jis kaip tas parazitinis kirminas, prisikabinęs prie savo maitintojo, mirs tik tada kai mirs ir jo šeimininkas, kuriuo tas kirminas minta.

Taigi žmogui mirus (nebūtinai fizine prasme, tai gali būti mentaline, protine, intelektualine, emocine, psichine prasmėmis) jo nešama vėliava nusidažo juoda spalva... Jis pastebi gyvenimo absurdą... Pasakymai, kad žmogus giliai širdyje yra geras ar kad gyvenimas nevertas tų pastangų yra trivialūs ir neša savyje juodą absurdą...

Jei siurrealistiškai pažvelgtumėm į tą vėliavą, kuomet skrupulingai sudėliotume jos dalis į kartotekas, kurios atvaizduotų tam tikrus laikotarpius gyvenimo ir tos vėliavos skiautę išdidintume į dienų raštus, tai, veikiausiai, gautume mazgočių ir subjaurotų bei išniekintų (netgi padegtų) ir įvairių batų protektoriaus raštų, bylojančių apie tavęs nekenčiančius individus, kurie šnirpščia ir visaip teršia tavo taip didingai nešamą vėliavą... Taigi tokiu būdu, mes, t.y. aš ir tu, skaitove, pagaliau prisikasame prie juodulio ir purvo esmės: ta juoda dėmė vėliavoje atsiranda dėl to, kad esi abejingai „trypiamas“, su įniršiu „deginamas“, paniekinamai „nukosimas nusišnirpščiant“ į tavo gyvenimo vėliavos skiautę. Kuomet tavimi pasinaudoja, jie paprasčiausiai tą skiautę, kaip ir bet kokį „atitarnavusį“ daiktą jie išmeta į šiukšlių dėžę, kurios turinys keliauja į sąvartyną supūti...

Žinodami, kad: absurdas, pyktis, abejingumas, įniršis, panieka, piktdžiuga, pavydas, neapykanta, įvairios negandos kartu su mirtimi priešaky dėvi juodus mundurus su kapišonais, kuriuose esti tik beformė ir neįžvelgiama tuštuma t.y. prieš kurią žmogus yra bejėgis, tad vienintelis dalykas, galintis suteikti jėgų prieš šį neperžengiamą tamsos sieną yra anarchistiškai maištauti prieš ją, sukilti prieš blogį, nors blogis galų gale tave ir sudraskys į gabalus, kaip ir tavo gyvenimo vėliavos spalvas nudažys juoda... Tačiau tai žinant, tenka būti pasyviu maištautoju. Pasyviu todėl, kad tavo priešas yra nematomas jis tave tyliai pribaiginėja, lašas po lašo ir kantrybės taurė sklidina... Kas seka po to? Maištas. Prieš ką? Ogi prieš juodą blogį. Tačiau kaip? Atsakymas paprastas: jei blogis nematomas – tenka ir maištauti nematomai, nepastebimai... Tačiau jei juodas blogis įgyja fizinį pavidalą – tverti tą juodulį už pakarpos ir, vėlgi, metaforiškai kalbant, spirti jam minkštąją ir garsiai surinkti, kad niekada gyvenime nesileisi trypiamas. Juodasis šakalas laikinai atsitrauks išsilaižyti savo žaizdas, tačiau jis puls dar ir dar kartą. Keisčiausia yra tai, kad absurdo žmogus tuo visiškai nesistebi... Galų gale šakalai tave sudraskys po gabalą, tačiau vis dar aš ir tu, skaitove, esi liūtas, nes pažįsti gyvenimo tamsiąją pusę, todėl puikiai žinai kaip su tuo kovoti: draskyti šakalus tol kol pajėgsi. Galiausiai tave pribaigs, tačiau iš tavęs juodųjų šakalų trofėjų niekas nebeatims.

Tik absurdo žmogus, pažindamas gyvenimo abejingumą, su tuo abejingumu nesusitaikys niekados ir maištaus prieš jį iki pat vaidinimo pabaigos. O kai užsidarys juodos užsklandos absurdo žmogus mirs laimingas, kad spektaklis pagaliau pasibaigė ir jis buvo metęs iššūkį pačiai tamsai, kuri jį įveikė, tačiau tai visgi užtruko :)