Žmogus, Dievas ir velnias...

Gyvenimas – tai didelis nesusipratimas. Gyventi – bandyti išspręsti šį sprendinį. Tam tikra prasme, gyvendami, mes visi bandome išspręsti šį sprendinį vienokia ar kitokia forma. Čia būtų kažkas panašaus į tai, jog kiekvienas žmogus, jis žino tai ar ne, pripažįsta tai ar ne, tačiau yra filosofas. Kiekvienas iš mūsų juk turi tam tikrą požiūrį į gyvenimą, kuris išplaukia iš sąryšio ir bendravimo su kitais žmonėmis (kad ir kas jie tokie būtų: tėvai, broliai, giminės, draugai, bendradarbiai ar šiaip nepažįstamieji) arba iš radijo, TV, interneto, socialinių tinklų, laikraščių, paskalų, gandų ir panašiai, bet veikiausiai didžiausią įtaką individo gyvenimui daro jo asmeninė patirtis bandant išspręsti šią dilemą, tą suktą uždavinį, pavadinimu – gyvenimas. Deja, faktas yra tame, kad gyvenimo esmės, prasmės, teisybės ar jo šviesos (vadinkite tai kaip norite) mes nesurasime, kaip ir mums nepasiekiamas ir niekada nematomas yra esamas ar nesamas Dievas... Bibliniais motyvais kalbant, tiesa paaiškėja tik – mirus, tai yra tik tuomet kai jau nebepriklausai šiam pasauliui (čia tiktų citata iš „Mobio Diko“ knygos: „dar didesnė prasmė glūdi pasakojime apie Narcizą, kuris negalėdamas sugriebti kankinančio, blausaus atvaizdo šaltinyje, puolė į vandenį ir paskendo. Bet juk ir mes regim tą atvaizdą visose upėse ir vandenynuose. Tai amžinai išsprūstantis gyvenimo fantomo atvaizdas – ir tai yra viso ko raktas.“). Dėl šio dalyko tiesa, visa ko esmė ir prasmė, t.y. toji mįslė, priklausanti šiam pasauliui, šiame gyvenime, tampa nebeaktuali ir nebetenka prasmės, kuomet mes iškeliaujame anapilin... Taigi, net jei ir anapilyje prie Dangaus vartų mes susitiktume Petrą prie Didžiųjų Vartų (gerai būtų, jog už tų vartų nebūtų kažkas panašaus į getą ar konclagerį...), tai jau nebeturėtų prasmės. Netgi jei kitoje vartų pusėje stovėtų Dievas ir Petras įleistų persimesti su Jo Didenybe Dievu keliais žodžiais, netgi iš Jo [ne]esamų lūpų pasakytoji tiesa apie gyvųjų pasaulio mįslę ir esmę jau nebeturėtų prasmės, nes, mes jau būtume mirę ir kaip sakiau anksčiau, gyvųjų pasaulyje jau nebeegzistuotume, nebent tik kaip maistas ar pašvinkusi mėsa, po kurios liktų tik dūlantys griaučiai, dar vis tebeskelbiantys, jog kažkada tai aš ir tu mes abu egzistavome čia ir dabar bei kažkada sprendėme tą dilemą, vadinamą gyvenimu, eidami gyvenimo keliu, na, o ar tas kelias buvo tiesus ir platus, ar siauras ir vingiuotas, didelės reikšmės neturi, nes čia iškart iškyla prieš akis tik materializmas: sotus ir prabangus arba alkanas ir skurdus gyvenimas. Esmė tame, kad ir kokiu keliu eiti mes pasirinkome, arba kaip kažkas pasakytų: parinko jį mums esamos/buvusios aplinkybės (O dar kiti aplinkybę pakeistų į Dievą), visa esmė slypi tame, jog mes visi kaip Sizifai klumpame, keliamės ir vėl einame tuo dar niekieno nepramintu taku, tuo savuoju taku saulei šviečiant, žvarbiam vėjui su lietumis pučiant, elegantiškai sningant ar pūgai siaučiant, mes vis einame tuoju dar niekieno nepramintu taku, siekdami įminti mįslę keturgyslę...     

Kaip jau anksčiau esu užsiminęs, tasai kelias yra niekieno nepramintas ir mes einame juo vieni: nuo pradžios iki pat pabaigos su savo skausmais ir vargais bei su džiaugsmais ir turtais, tačiau kaip ir pradžioje, taip ir pabaigoje kelio mums telieka tik tai kančia ir skausmas: kančioje, skausme ir vienatvėje gimstame, kančioje, skausme ir vienatvėje mirštame. Vienatvė, mano subjektyviu supratimu, yra toji kančios ir skausmo dalis...

Galbūt čia aš jums pasirodysiu šiek tiek keistokas, tačiau pakalbėsiu šiek tiek Bibliniais motyvais apie Biblinį Dievą. Iškart pasakysiu, kad radę „D“ rašau iš didžiosios raidės, nes aš nesu ateistas, tačiau, gana dažnai užklumpa mane abejonės ir atsakymų į tuos klausimus aš retai kada randu, tad veikiausiai rasiu atsakymą į klausimą būdamas anapily, tačiau guosti save tuo nederėtų, nes tai jau nebeturės jokios reikšmės... Vienas iš pozityvesnių aspektų kalbant apie Dievą yra tas, jog Dievas ar jo dešinioji ranka – arkangelas Mykolas įveikė velnią ir šis su trečdaliu angelų buvo ištremtas į... Žemę. Keisčiausiai yra tai, jog į Žemę buvo ištremtas ir žmogus kęsti nepriteklių, skausmą ir vienatvę. Metaforiškai skambant, velnias yra arčiau žmogaus, negu Dievas, nes pastarasis gyvena dangaus aukštybėse, o žmogus gyvena netoli ištremtojo t.y. toje pačioje žemėje. Šia prasme mes esame kalėjime... Galbūt dėl to, kad velnias yra arčiau žmogaus fiziniais matmenimis skaičiuojant (pasiremdami Biblija), tad ir vyksta žemėje nuolatiniai karai ir egzistuoja tokia nesantaika. Į tai atsakyti negali niekas, absoliučiai niekas šiame pasaulyje. Tai galėtume laikyti gyvenimo mįslės dedamąja.

Dar kitas taip pat ganėtinai keistas dalykas yra tame, kad remiantis Biblija, Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Taigi žmogus yra Dievo atspindys. Dievas yra valdingas, nes rojaus sodo vidury augęs žinių medis (taigi centrinė ir esminė tema rojuje ir tremties prisiminimas) buvo savotiška pasala pačiam žmogui. Taip tai galima suprasti kaip žmogaus išbandymą atsispirti pagundoms ir tai būtų teisingas ir pats geriausias interpretavimas. Pagal tokį interpretavimą, žmogus negali atsispirti šėtono vilionėms, todėl gyvena tremtyje kartu su juo. Taigi Biblinis Dievas, tam tikra prasme, mus išbando dar kartą ir po to vyksta atskyrimas „ožių ir avių“, „pelų ir grūdų“. Dėl ko to reikia paklausit jūs? Na juk Dievas visagalis jis turėjo puikiai žinoti kaip, kur, kada ir kodėl visa tai nutiks. Be abejo, tai teisybė, tačiau Dievas žmogui suteikė laisvą valią pačiam pasirinkti ir nuspręsti. Taigi iš to išplaukia, kad žmogus ir nekas kitas, yra savo paties likimo kalvis ir, kad ir kaip tai keistai skambėtų, tačiau Visagalis Dievas yra bejėgis žmogaus atžvilgiu, nes Dievas pats davė valią žmogui, tad jo kaip marionetės kontroliuoti negalįs. Jis kažkuo tai būtų panašus į biurokratėlį, kuris registruoja mirusiuosius į baltąjį ir juodąjį sąrašus ir tada duoda siuntimą „ant stogo“ arba „į rūsį“...

Tačiau kad ir kaip bežiūrėsime, Dievas yra valdingas. Pagalvokit patys: jis sukūrė viską: netgi ir patį velnią... ir patį žmogų pagal savo paties atvaizdą ir, suteikęs jam laisvą valią, leido gyventi rojuje, tačiau įsakė tik nevalgyti vaisių nuo žinių medžio, kuris augo pačiame rojaus viduryje. Kaip jūs tai galėtumėte interpretuoti? Prisiminkite, kad Dievas yra visagalis ir visažinis t.y. netgi tuo atveju, jei Dievas nesikiša į mūsų sprendimus ir pasirinkimus, jis juk galų gale, ir pradžių pradžioj puikiai žino kaip, kur, kada ir kodėl visa tai įvyks. Taigi pagal Bibliją žmogui tenka vienintelis kelias: vos tik gimus kentėti ir atgailauti už savo nuodėmes, kad galėtų vėl patekti į tą patį rojų kur auga tas pats žinių medis pačiam to rojaus vidury. Taigi Dievas iš neturėjimo ką veikti ir vienatvės bei begalinės kančios nusprendė sukurti žaidimą... Jis turi keistą humoro jausmą dar čia tiktų liaudies išmintis: „mes planuojam, o Dievas juokiasi“... pagal tokią liaudies išmintį reiktų planuoti juokiantis, bet kita vertus, pagal Jo žaidimą, mūsų planai neturi jokios reikšmės. Aš su tuo linkęs pasiginčyti ir čia pat įrodysiu, jog ir Dievas planuoja. Pagal Bibliją Dievas kūrė etapais visa tai kas egzistuoja šiame pasaulyje, taigi Jis planavo. Įdomu, kas juokėsi, kai Jis planavo...? Veikiausiai atsakymo į šį klausimą mes nesužinosime, tačiau čia šis klausimas kelia filosofinį ir retorinį klausimą – t.y. vištos ir kiaušinio klausimą. Be abejo, tai paradoksiškas ir retorinis klausimas, tačiau čia norėtųsi šiek tiek pakontempliuoti ties šia mintimi, tad vėlgi prisiminkime „Mobi Diką“: „Kur slepiasi pamestinuko tėvas? Mūsų sielos yra kaip tie našlaičiai, kurių netekėjusios motinos mirė juos gimdydamos: mūsų tėvystės paslaptis guli jų kape ir mes turime eiti ten, kad paslaptį įmintume.“ Pamestinuko tėvas, savaime suprantama, čia yra Dievas...  Taifūno ir žaibavimo metu „Pekodo“ kapitonas Ahabas, medžiojantis Baltąjį Banginį, rėžia štai tokią kalbą: „Aš pažįstu bežadę ir bevirtę tavo galią, tačiau iki paskutinio uraganiško gyvenimo atodūsio priešinsiuos jos despotiškai, iš šalies primestai valdžiai. Čia, pačiame viduryje įsikūnijusio beasmeniškumo, prieš tave stovi asmenybė. Nors ji tik taškas, nežinia iš kur atsiradęs, nežinia kur išnyksiantis, tačiau tol, kol gyvenu žemėje, gyvens manyje karališka asmenybė, suvokianti karališkas savo teises... Nors esi šviesa, bet randiesi iš tamsos, o aš esu tamsa, iššokanti iš šviesos, iš tavęs pačios!... tu tiktai ugninis mano tėvas, o švelniosios savo motinos aš nepažįstu... Štai kas mįslė man, bet tavoji mįslė dar sunkesnė. Tu nežinai, kaip atsiradai, todėl vadiniesi praamžina, tu tvirtai nežinai, kur tavo pradžia, todėl vadiniesi beprade. Aš žinau apie save tai, ko tu apie save nežinai, aukštavalde. Yra virš tavęs, o skaisčioji dvasia, kažkas neišnykstama, ir jam visa tavo begalybė – tiktai akimirka, o visa tavo kuriamoji galia – tik mechaninė jėga. Pro tave, pro liepsnojančią tavo esybę, apdegintos mano akys blausiai įžvelgia tą kažką. O tu, bename ugnie, amžina atsiskyrėle, ir tu turi neperduodamą mįslę, nepasidalinamą sielvartą. Štai ir vėl didingoj kančioj aš atpažįstu savo tėvą. Šok į viršų, į viršų, ugnie, laižyk dangų! Aš šoku su tavimi, degu su tavimi, alpstu troškimu sutirpt tavyje, su iššūkiu garbinti tave!“

Taigi vištos ir kiaušinio klausimą „Mobio Diko“ autoriaus kapitono Ahabo balsu kelia taip pat. Tarsi Dievo neužtenka, tarsi tai beprotybė, jog Dievas praamžis, atsiradęs iš pradžių pradžios. Žmogui šis klausimas taip pat yra amžina mįslė ir jam tai nesuvokiama. Bet į šiuos ir kitus klausimus žmogus, eidamas savuoju gyvenimo keliu vis vien mėgina atsakyti arba bent jau tuos klausimus karts nuo karto iškelia ir ieško atsakymo arba mėgina pats interpretuoti pats iš savęs t.y. iš savo gyvenimo patirties stengiasi paaiškinti sau pačiam tuos klausimus, nors tai ir yra beprasmiška ir rūstusis, valdingasis Dievas pratrūksta kvatoti, tačiau Ponas Dieve, aš turiu atsakymą: Tu esi mūsų kūrėjas, tad mes norim sužinoti ir pažinti savo kūrėją, be to, Adomas miglotai buvo užsiminęs, jog Tu esi panašus į mus... (Įdomu būtų sužinoti tik kuo: rūstumu, gerumu,valdingumu, įniršiu, humoro jausmu, išvaizda/atvaizdu? Ar viskuo po truputį?). „Mobi Dike“ buvo parašyta taip: „šis apskritas aukso gabalas – tik atvaizdas kito, apskritesnio rutulio, kuris tarytum stebuklingas veidrodis visiems, į jį pažvelgusiems, atspindi tiktai jų pačių mįslingą esmę. Daug prisikentės, bet maža naudos turės tas, kuris paprašys pasaulį išspręsti šitą mįslę: pasaulis negali išspręsti pats savęs.“ Pasaulis... Mes, žmonės, taip pat esame to Pasaulio dalis ir netgi mes negalime išspręsti šios mįslės būtent dėl to, kad mes ir esame šio Pasaulio dalis, nes priklausome jam ir netgi pats didžiausias intelektualas jums to neatskleis, nes jis... nežino: „Man regis, svarstydami dvasines problemas, mes be galo panašūs į moliuskus, stebinčius saulę pro vandens klodą ir manančius, kad tasai drumstas vanduo yra tyrų tyriausias oras.“

Tačiau, žmogus, yra toks sutvėrimas, kuris pats, kaip netgi ir jo apmąstymai bei mintys yra ribotos ir, jam mėginant įminti gyvenimo mįslę, jis atsimuša į „pilkąsias erdves“, kurios jo protui yra neperžengiamos... Bet žmogus vis vien tais savo turimais ribotais „ištekliais“ siekia tą mįslę įminti. Tegul Dievas juokiasi ir toliau, niekas vis vien jo nėra matęs. Į žmoniją pažvelgus kaip į organizmą, kaip kabalistai mėgsta sakyti, Žmogus yra įgauna nemirtingumą. Aš pats asmeniškai manau, kad žmogus egzistuos Žemėje ir ne tik joje ne tik tūkstantmečius, bet ir milijonus metų, tad Žmogus, papildydamas vis ankstesnių kartų žinias galbūt, anksčiau ar vėliau visgi sugebės tą mįslę įminti, nors ji bent jau dabar atrodo absurdiška. Pavyzdžiui mokslininkai nesenai yra paskelbę, jog Dievo nereikia visai, Jį atstoja paprasčiausia gravitacija... Be abejo tai skamba labai jau tiesmukai, tačiau Žmogus t.y. visą žmoniją sujungus į vieną, turi begales akių, nukreiptų 360 laipsnių ir jis mato daug ką, pastebi daug ką...

Dėl šios priežasties Dievas amžinai juoktis negalės... Ar tai iššūkis Dievui? [Mobi Dikas]: „O jei vėjas turėtų kūną! Bet visa, kas labiausiai kankina ir žeidžia žmogų, neturi kūno...“ Išties, Dievo idėja labiausiai kankina ir galbūt netgi šiek tiek žeidžia žmogų... dėl jo nematomumo. Nes jei žmogus „atras“, kad Dievo nėra, tuomet žemėje gali prasidėti tikra velniava, kaip ne sykį jau buvo nutikę. Čia užtektų prisiminti Nyčės ideologiją, jog Dievas yra miręs, tegyvuoja supermenas. Nyčės filosofiją labai mėgo Hitleris, priklausęs, kaip ir jo partijos bičiuliai, okultizmo organizacijai, panašiai į masonus („thule society“), kurie Biblinio Dievo negarbino ir negarbina, tačiau pripažįsta (A. Pike), kad „deja, jis egzistuoja taip pat“. Jie garbina šviesos angelą, kuris tikrai nėra šviesus... Taigi moralinės nuostatos „mirus“ Dievui, iš žmogaus dingtų kaip akmuo į vandenį, būtent Dievobaimingumas žmogų prilaiko ir jis tarsi lyg ir laikosi ar bent stengiasi laikytis 10 Dievo įsakymų, Mozės iškaltų ant akmeninių plokščių. Taigi Dievo idėja, mano supratimu, leidžia klestėti ir tobulėti žmonijai gerąja prasme.

Blogąja prasme žmonija taip pat klestėjo, kuomet negarbino Dievo. Tuomet viena iš pačių pirmųjų civilizacijų, Tarp Tigro ir Eufrato, veikiausiai dabartinėje Irako ir jo kaimyninių valstybių teritorijų dalyse, egzistavo Babilono civilizacija. Bibliniais motyvais mintį tęsiant toliau Babilono karalius, Nimrodas, vienas iš pirmųjų garbinęs šėtoną (tą atlieka slaptosios okultizmo bendruomenės kaip kad masonai ar, Hitlerio atveju, jau minėtoji „Thule society“ bei begalė kitų, kurių nevardinsiu nes čia nėra tema apie jas, o tai buvo pateikta kaip pavyzdys, jog šėtono garbinimas egzistuoja ir šiandien). Taigi pilkasis šėtono kardinolas Nimrodas iškėlė piktai pirštą į dangų, kuomet jo valstybė klestėjo ir gausėjo žmonių, kalbančių ta pačia kalba, gretos... Jis buvo Nojaus proanūkis ir pirmasis Babilono karalius, kuris privertė žmones sukilti prieš Dievą. „Nimrodui mirus, paslaptingoji Babilono religija, kurioje ryškiai figūravo Nimrodas, gyvavo ir toliau. Tuo pasirūpino jo žmona karalienė Semiramis. Karaliui mirus, Semiramis paskelbė jį esant Saulės dievu. Laikui bėgant, kitose kultūrose jis tapo žinomas kaip Baalis, didysis gyvybės teikėjas, ugnies dievas, Baalimas, Belas, Molechas ir kt.“ Jis nusprendė pastatyti Babelio bokštą, kuris dangų pasiektų. Tai buvo savotiškas iššūkis Dievui. [Pradžios knyga 11.4]: „„Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“.“ „Būtent Nimrodo mieste – Babelėje - iškilo pirmasis milžiniškas statinys - iššūkis Viešpačiui Dievui. Šis statinys buvo svarbi šėtoniškos religijos dalis. Archeologai teigia, jog Babelės bokštas buvo įspūdingas piramidės formos statinys. Biblija teigia, jog tuo metu pasaulyje žmonės kalbėjo viena kalba ir kad didžioji pasaulio gyventojų dalis bazavosi kaip tik toje vietoje. Galima manyti, jog dauguma žmonių buvo įtraukti į šią religiją. Žmonijai vėl iškilo grėsmė pasinerti į blogį ir nedorybes. Dievas sumaišė kalbą, apsaugodamas žmoniją nuo organizuoto blogio ir tironiškos valdžios.“ [Pradžios knyga 11.5-9]: „5. O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. 6. Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 7. Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. 8. Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. 9. Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.“

Taigi ši istorija su Nimrodu vaizduoja šį bei tą... Taip, Nimrodas buvo blogas: jis garbino šėtoną ir privertė kitus žmones, to miesto Babelio (ir kitų!) gyventojus garbinti jį. Taip, reikia vertinti viską kalbant šia tema, nes velnias slypi detalėse. Tačiau įsivaizduokite, jei mes atmestume velnio garbinimo dedamąją... tai Nimrodas savotiškai sutelkė tautas ir jas suvienijo. Be abejo, tam, kad tauta, negarbinanti Dievo, turėtų priešą, tai Jį savotišku priešu ir paskelbė. Tai blogos valstybės pavyzdys, aš sutinku visiškai. Tačiau yra vienas aspektas: Nimrodas sugebėjo kolektyviai suvienyti tautas ir metė iššūkį Dievui bei sukilo prieš jį. Patį pirmąjį maištautoją prieš Dievą žino visi tai – Leviatanas, kuris buvo pats pirmasis tremtinys taip pat. Kita vertus, maištautojai yra ir žmonės... tad prašau supraskit, jog okultistai mato krikščionybę visiškai priešingai... Religijoje yra begalinės erdvės interpretacijoms, ypač tiem, tokiem kaip kad aš, kurie ne itin išmano apie tai ir nėra perskaitę visos Biblijos bent kartą... Taigi pratęsiant mintį apie Nimrodą, jis metė iššūkį Dievui. Taigi žmonija buvo, to nepaneigsi, susivienijusi ir ji buvo kaip vientisas bei susitelkęs nemirtingas organizmas nukreiptas vienam tikslui. Bokštas kylantis į dangų simbolizuoja ne ką kitą kaip ir paties šėtono norą prilygti aukščiausiajam... Jis negali prilygti, bet niekada nenustoja tai bandęs... Tai savotiškai asocijuojasi su tąja žmogaus mįsle: jis siekia ją įminti dar gyvendamas žemėje, kol tai vis dar yra svarbu, nors pats iš savęs tos mįslės įminti negali, bet žmogus yra lošėjas ir jis lošia iki pat savo mirties, todėl vis vien bando dar ir dar kartą įminti tą paslaptį savo gyvenimo kely. Babilono atveju, visagalis Dievas, pripažinkim tai, jis pabūgo žmonijos kaip vientiso ir sukoncentruoto organizmo, kuris, tam tikra prasme, yra nemirtingas: „[Pradžios knyga 11.6] 6. Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!“ Klausimas: kodėl? Kodėl Dievas įsikišo jei žmogui jis suteikė laisvą valią elgtis kaip jis pats išmano? Juk žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tad juk anksčiau ar vėliau viskas turėtų atsistoti į gerąsias vėžes ir gėris triumfuos? Ir tai yra dar viena mįslės dedamoji... Praskleidus šį paslapties šydą ir labai diletantiškai pažvelgus, galima pasakyti tik tai, kad Dievas išsigando savo paties tvarinio t.y. žmonijos... Dievas išsigando, kad žmogus nuo jo nusigręš ir Jo kaip Visagalio ir Visažinio nebevertins ir, turbūt, jisai gyvens vėl savo vienatvės ir kančios kalėjime. Tad, veikiausiai, nusprendė, kad turėtų kentėti ir vienatvėje gyventi ir žmonės atskirai išsisklaidę kas sau po platųjį pasaulį...

Vėlgi retorinis klausimas pačiam Dievui: kodėl Jūs, jei Jūs iš tiesų esate toks Visagalis ir Visažinis, matantis ateitį kaip ir praeitį, kodėl jūs, Didžiai gerbiamasai Dieve, pačiame Rojaus vidury sukūrėte medį ir liepėte Adomui ir Ievai tik tai jokiu būdu nevalgyti vaisių iš to medžio, kuris augo pačiame Rojaus vidury? Ar tai metafora? Jei taip, tuomet pats Rojus irgi yra metafora, na o jei Rojus yra metafora, tad kodėl negali būti ir taip kad ir velnias taip siekiantis prilygti Aukščiausiajam ir pats Aukščiausių Aukščiausiasis irgi tėra TIK METAFORA?