Fragmentai iš Michel'io Houellebecq'o knygos „Platforma”.

[Tajų atogrąžos. Pirma dalis.]

Aš netikiu teorija, esą žmogus iš tikrųjų suaugęs tampa tik tada, kai miršta tėvai, iš tikrųjų suaugęs jis netampa niekada.

Niekada nebuvau vedęs. Turėjau labai daug galimybių, bet kaskart atsisakydavau. Ir vis dėlto aš labai myliu moteris.

Turistiniai katalogai man patiko dėl jų abstraktumo ir gebėjimo viską pateikti kaip pačias laimingiausias akimirkas; žvaigždučių sistema, nurodanti laimės laipsnį, kurio galite tikėtis būdami vienoje ar kitoje vietovėje...

Žmonės gyvena nematydami vienas kito, kaip jaučiai bandoje; dar gerai, kad bent retkarčiais išgeria drauge kokio nors alkoholio.

Dabar migrantų srautą įsivaizdavau kaip Europą apraizgiusias kraujagysles, o musulmonus – kaip lėtai besirezorbuojančius krešulius.

Vakarų Europos gyventojai, kai tik turi keletą laisvų dienų, galvotrūkčiais skuba į kitą pasaulio kraštą, apskrenda pusę Žemės rutulio, trumpiau sakant elgiasi lyg pabėgę iš kalėjimo.

Vonios kambaryje su pasibjaurėjimu žvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje: persikreipęs, sukaustytas biurokrato veidas tragiškai kontrastavo su drabužių ansambliu, kurį vilkėjau; atrodžiau toks, koks buvau iš tikrųjų: keturiasdešimtmetis valdininkas, per atostogas apsirengę kaip jaunuolis; tai mane pribloškė.

Apžiūrėdamas JEATH muziejų, kurio eksponatai liudijo siaubingas karo belaisvių kančias, patyriau dvilypius jausmus. Žinoma, svarsčiau, istorija apgailėtina, bet, kita vertus, per Antrąjį pasaulinė karą vyko kur kas kraupesnių dalykų. Staiga man į galvą atėjo mintis, kad jeigu tie karo belaisviai būtų buvę lenkai ar rusai, niekas nebūtų kėlęs tokio triukšmo.

Čia, - pamaniau suprasdamas, kad nejaučiu liūdesio, - būrys bepročių padėjo galvas už demokratiją.

Netrukus įsitikinau, kad žmonės į grupes padalija ne sielų giminingumas, o neišvengiama būtinybė kaip galima greičiau išsirinkti vietą prie stalo; bet dažnai atsitinka ir taip, kad žmonės, pakliuvę į ekstremalią situaciją, instinktyviai jungiasi į poras.

Tėvas kartą man prisipažino, kad taip atkakliai sportavo todėl, kad užsimirštų ir apie nieką negalvotų. Ir tai jam pavyko; aš esu įsitikinęs, kad gana ilgą gyvenimą jis nugyveno todėl, kad nė karto rimtai nesusimąstė apie žmogaus egzistencijos prasmę.

Kiekvienas kolektyvas, jeigu jame yra bent trys žmonės, spontaniškai dalijasi į dvi priešiškas stovyklas.

Žmogus gali įvertinti save tik bendraudamas su kitais; štai kodėl bendravimas toks nepakenčiamas.

Pakeliui sutikome Lionelį. Jis vaikštinėjo tarytum nerasdamas sau vietos ir dabar atrodė nebe toks laimingas kaip vakar. Įdomu, kodėl taip retai gali pamatyti atostogaujančius vienišus vyrus? Dažniausiai vienišiai būna labai įsitempę; nors ir trokšta būti aktyvūs, papramogauti, nesiryžta rodyti iniciatyvos. Dažniausiai jie taip ir lieka vienišiais tuščiomis rankomis;

Kad ir kaip stengiesi pasirodyti pasisėmęs gyvenimo patirties, nevaidink, kad gerai jį perpratai, gyvenimas vis tiek vieną gražią dieną baigsis.

Kyla įspūdis, kad Vakarų vyrai, kurių nepastebi ir nevertina tėvynėje, beveik idealiai tinka tajų moterims; jos būtų laimingos, jeigu sutiktų vyrą, kuris paprasčiausiai norėtų dirbti, o po darbo grįžtų namo į jo laukiančią šeimą. Dauguma Vakarų moterų nenori turėti reikalų su tokiu nuobodžiu vyru.

Jūs nesunkiai tuo įsitikinsite paskaitę bet kurio laikraščio asmeninių skelbimų skyrių. Vakarų moterys ieško vyrų, kurie tinkamai atrodytų, turėtų tam tikrų socialinių įgūdžių: mokėtų šokti, įdomiai kalbėti, kad patys būtų įdomūs, jaudinantys ir patrauklūs. O dabar pažiūrėkime mano kataloge, ko nori čionykštės merginos. Viskas gana paprasta. Visos jos tvirtina, kad būtų laimingos, jeigu visą gyvenimą VISAM LAIKUI susietų su vyru, kuris turėtų nuolatinį darbą, būtų mylintis ir supratingas VYRAS bei TĖVAS. Amerikietei merginai toks netiks.

Kadangi Vakarų moterys nevertina vyrų ir tradicinio šeimos gyvenimo, joms apskritai nereikėtų tekėti. Šiuolaikinėms Vakarų moterims aš padedu atsikratyti to, ką jos taip niekina.

Užaugau ne šeimos kokone ar kokioje nors visuomenės ląstelėje, taigi nebuvo kam rūpintis mano likimu, padėti bėdoje, žavėtis mano nuotykiais ir mano laimėjimais. Aš nesukūriau jaukių namų: likau nevedęs, vaikų neturėjau; nėra žmogaus, kuris norėtų man padėti galvą ant peties. Aš kaip žvėris gyvenau vienas, vienas ir mirsiu.

Kai ką mes padarome gana lengvai, bet yra dalykų, kurių, atrodo, niekaip neįstengiame padaryti; iš to ir susideda gyvenimas.

[Konkurencinis pranašumas. Antra dalis.]

Kai vėliau aš daug galvojau apie šį laimingą Valeri gyvenimo periodą – keista, bet apie jį išsaugojau nedaug atsiminimų, - priėjau prie išvados, kad žmogui nelemta patirti laimės. Kad turėtų realią galimybę būti laimingas, žmogus turi pasikeisti, transformuotis fiziškai. Su kuo būtų galima palyginti Dievą? Pirmiausia, žinoma, su vidiniu moters „aš“ arba su turkiškos pirties garu. Žodžiu, su tuo, kur galėtų realizuotis siela, todėl, kad materija jau prisotinta palaimos ir jokio jaudulio seniai nebeliko. Aš dabar visiškai įsitikinęs, kad siela dar negimė, ji laukia savo valandos, ir gimdymas bus sunkus; kol kas mūsų įsivaizdavimas yra neišsamus ir klaidingas.

[Valeri]: „Aš esu tik maža dalelė sistemos, kuri asmeniškai man duoda labai mažai, ji man visiškai nenaudinga; bet aš nežinau, kaip galėčiau atitrūkti nuo jos. Reikės apie tai pamąstyti, kai turėsiu daugiau laisvo laiko, tik neįsivaizduoju, kada jo turėsiu.“

Mūsų mišraus tipo ekonomika lėtai evoliucionavo liberalizmo link, pamažu įveikdama nusistatymą prieš paskolas už procentus ir prieš pinigus apskritai, dar paplitusį šalyse, tebepuoselėjančiose senas katalikiškas tradicijas. Žanas Yvas su Valeri nieko iš to nelaimėjo. Kai kurie dar visai jauni, jaunesni už Žaną Yvą HEC diplomatai net ir neketino įsidarbinti, jie iškart užsiimdavo biržos spekuliacijomis. Prisijungę prie interneto, įsigydavo pačias naujausias programas ir sekdavo, kaip klostosi reikalai rinkoje. Kartais susijungdavo įš klubus ir tada turėdavo galimybę paleisti į apyvartą daugiau lėšų. Taip ir gyveno prie savo kompiuterių, dirbo 24 valandas per parą, niekada neidavo atostogų. Jie visi turėjo vieną tikslą – sulaukę trisdešimties tapti milijardieriais.

Žanas Yvas ir Valeri buvo iš tos kartos žmonių, kurie neįsivaizdavo savo gyvenimo be tarnybos; aš, vyresnis jų draugas, irgi buvau toks pat. Mes visi trys mirtinai įstrigome socialinėje sistemoje kaip vabzdžiai gintaro gabale; keliai atsitraukti mums buvo atkirsti.

[Valeri]: „Manoma, kad normalu, kai asistentas taikosi užimti viršininko vietą. Prasideda intrigos, krečiamos visokiausios šunybės. Kartais žmogui netgi naudinga sužlugdyti darbą, kad galėtų suversti kaltę kitam.“

Man buvo būtina kokia nors teorija, galinti padėti suvokti savo paties padėtį visuomenėje.

Aš neturėjau šeimyninio gyvenimo patirties, Valeri, beje, irgi. Žmogus pripranta būti vienišas ir nepriklausomas; niekas neteigia, kad tai geras įprotis. Jeigu aš noriu patirti, kas yra santuoka, dabar labai gera proga tai išbandyti. Be abejo, aš kuo geriausiai suvokiau tokio gyvenimo trūkumus; žinojau, kad sutuoktinių jausmai nuslopsta gana greitai. Kita vertus, jie vis tiek anksčiau ar vėliau užges, toks yra gyvenimo dėsnis; bet visada lieka viltis, kad šį kartą bus sukurta visai kitokia sąjunga – tuo tiki dauguma sutuoktinių porų.

Neteisūs tie, kurie mano, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas; pavyzdžiui, aš neįžvelgiau savyje jokių unikalumo požymių. Žmonės be reikalo taip sureikšmina individų likimus ir charakterius. Įsitikinimas, kad žmogaus asmenybė – unikali, tėra pompastiški paistalai. Pasak Šopenhauerio, apie savo gyvenimą prisimeni tik šiek tiek daugiau negu apie perskaityto romano herojaus gyvenimą.

Aš konstatuoju pasaulio sandarą empiriškai; daugiau man nieko neskirta.

Jeigu Žano Yvo tėvui būtų tekę pasidalyti slapčiausiais savo išgyvenimais, pasakyti, kas yra gyvenimo prasmė, jis, ko gero, būtų prisipažinęs, kad apie tai nieko neišmano ir yra tik truputį nusivylęs. Mėgstamiausias tėvo pasakymas, geriausiai apibūdinantis jo gyvenimo patirtį, mintis, kurias Žanas Yvas girdėdavo dažniausiai, tilpo į vieną žodį: „Senstame“.

„Mano tėvai nebuvo laimingi...“ , - pridūrė Žanas Yvas. Ši mintis jį pritrenkė, sakytum perbraukė visą jo, Žano Yvo, egzistenciją, tam tikra prasme atėmė iš jo teisę gyventi. Jis – nevykusios, nelaimingos, nežinia kodėl sudarytos sąjungos vaisius.

Žanas Yvas neramiai apsižvalgė: labai greitai, po kelių mėnesių, jis visiems laikams paliks šį butą, daugiau niekada nematys nei užuolaidų, nei baldų – nieko. Nuo tos minties daiktai tarytum ėmė skaidytis, išnyko jų materialumas.

Žanas Yvas žiūrėjo į baldus, lyg jie būtų eksponuojami parduotuvės vitrinoje arba žvelgtų į jį iš kokio nors katalogo, žodžiu kaip į realiai neegzistuojančius daiktus.

[Žanas Yvas]: „... artėjame prie vieningos Europos, Europos valstybių vienijimosi idėjos vis labiau užvaldo protus, bet papročių įstatymai neunifikuoja.“

Aš nesuprantu, kodėl seksas negali būti rinkos ekonomikos objektas. Yra daugybė būdų prasimanyti pinigų, dorų ir nedorų, reikalaujančių pasukti galvą arba pamiklinti raumenis. Žmogus gauna pinigų už savo protą, talentą, jėgą, drąsą ir netgi grožį; kartais paprasčiausiai pasiseka. Dažniausiai pinigai paveldimi, kaip paveldėjau aš; taigi šiuo atveju problemą sprendė ankstesnė karta. Šioje žemėje pavyko praturtėti daugybei žmonių: aukštos klasės sportininkams, gangsteriams, dailininkams, manekenėms, aktoriams, verslininkams ir apsukriems finansininkams, rečiau – inžinieriams, išradėjams. Vienų turtai buvo sukaupti sunkiai triūsiant, kitų nuožmiai kovojant. Jokios logikos čia neįžvelgsi. Tačiau sekso sferoje pasirinkimo kriterijai pasižymi paprastumu; visus traukia jaunystė ir fizinis grožis. Žinoma, ir viena, ir kita turi savo vertę, tik ji nėra begalinė. Ankstesniais amžiais viskas buvo kitaip, tuomet seksas turėjo atlikti tik reprodukcijos funkciją. Žmonių giminei išsaugoti reikėjo pasirinkti sveikus, jaunus, fiziškai stiprius individus, grožis vertintas tik kaip materiali anksčiau minėtų savybių išraiška. Šiandien mąstoma kitaip; grožis ir toliau tebelaikomas vertybe, tik dabar jis įgijo piniginę išraišką. Iš tikrųjų, jeigu seksui lemta tapti preke, jo vertę reikėtų išreikšti universaliu piniginiu ekvivalentu, leidžiančiu tiksliai nustatyti proto, talento, kompetencijos kainą; taip dabar nustatomi nuomonių, skonio gyvenimo būdo standartai. Skirtingai nuo aristokratų, piniguočiai netvirtina, kad jie iš prigimties nepanašūs į kitus žmones, tik sako, kad jie turtingesni už kitus. Iš esmės pinigai abstraktūs, pinigų sąvoka nesusijusi nei su žmonių rase, nei su amžiumi, nei su protu, nei su kilnumu, apskritai su niekuo, išskyrus pačius pinigus. Mano pirmtakai europiečiai daug amžių sunkiai dirbo, stengėsi užkariauti pasaulį ir jį pakeisti; iš dalies jiems tai pavyko. Jie tai darė genami ekonominio intereso, noro dirbti, bet didžiausia paskata buvo tai, jog jie tikėjo, kad jų kultūra – pranašesnė. Tai jie išrado svajonę, pažangą, utopiją, ateitį. Per visą dvidešimtąjį amžių kultūrinės misijos suvokimas pamažu išblėso. Europiečiai ar bent dalis jų ir toliau dirbo, apsipylę prakaitu plušo, bet darė tai siekdami naudos arba todėl, kad buvo darbštūs kaip nevispročiai; jie pamiršo prigimtinę savo teisę viešpatauti pasaulyje ir valdyti jo istorijos eigą. Sutelkus dideles pastangas Europa tapo turtinga pasaulio dalimi, tačiau pasigirti tuo, kad mano pirmtakai buvo protingi ir atkaklūs, negaliu. Būdamas pasiturintis europietis, už mažesnius pinigus galėjau įsigyti kitose šalyse maisto, paslaugų ir moterų; kaip žlugimo epochos europietis, suvokiantis artėjantį galą, būdamas baisus egoistas, nemačiau priežasčių, dėl kurių turėčiau atsisakyti tokios galimybės. Bet aš suprantu, kad tokia padėtis neleistina, kad su tokiais, kaip aš, visuomenė neišgyvens, kad tokie, kaip aš, apskritai nenusipelno gyventi. Permainų įvyks, jos jau vyksta, bet aš, kad ir kaip stengiausi, jų nejutau; nuoširdžiai troškau tik vieno – išbristi iš šito mėšlo, ir kuo greičiau.

(Mišelis) Apskritai žmonijos nekenčiu, paprastai kitų žmonių likimai man nerūpi, nepamenu, kad nors sykį būčiau patyręs solidarumo jausmą.

Žanas Yvas buvo gana jaunas, gražus ir turtingas; pasirodo, visa tai gyventi nepadeda, tačiau kitų dėmesį patraukia. Ko jis siekia, kodėl šitaip aukojasi dėl karjeros, ir toliau negalėjai suprasti. Nemanau, kad dėl pinigų; vis tiek didelę jų dalį sudarydavo mokesčiai, be to, prabangos Žanas Yvas nemėgo. Juolab ne iš atsidavimo kokiam nors reikalui ir ne iš altruistinių paskatų, nes vargu ar pasaulinio turizmo plėtrą galima laikyti kilnia misija. Jį buvo užvaldžiusi ambicija, virtusi vidiniu poreikiu; tai greičiau buvo noras kurti, o ne valdžios troškimas, noras rungtyniauti; apie Prekybos mokyklos bendrakursius iš Žano Yvo lūpų nieko nesu girdėjęs ir nemanau, kad jis būtų jais domėjęsis. Žodžiu, motyvacija labai garbinga, ar ne ji daugelį amžių vedė žmoniją civilizacijos progreso keliu? Už tai visuomenė jam atsilygina mokėdama didelę algą; esant kitokiai visuomeninei santvarkai, būtų atsilyginama titulais arba privilegijomis, panašiomis į tas, kuriomis naudojasi nomenklatūra; nemanau, kad tai būtų pakenkę jo veiklai. Iš tikrųjų Žanas Yvas dirbo todėl, kad jam patiko dirbti; taip paslaptinga ir taip paprasta.

... pirmuosiuose (knygos) skyriuose puikiai pavaizduota, kokios beviltiškos turistų pastangos rasti dar „nelankomų vietų“, kurios po to, kai pirmeiviai įkeldavo ten koją, prarasdavo laukinį žavesį; vargšai turistai, vaikydamiesi svajonę, braunasi vis toliau ir toliau; siekiant tikslo sunaikinamas pats siekinys. Bėgimas nuo šešėlio – bergždžias darbas.

Gyvenime man yra tekę patirti kančių, nusivylimo, baimės, bet niekada nėra tekę nuobodžiauti. Man niekada nenusibosdavo kvailai kartoti vieną ir tą patį. Žinoma, aš neturėjau iliuzijų, žinojau, kad nelaimė galinga, kibi, išradinga; bet monotonija manęs negąsdino.

[Valeri klausia Žano Yvo]: „O kam reikalingi dideli pinigai?.. Kad pirkčiau Prada firmos rankines? Savaitgaliais važinėčiau į Budapeštą? Valgyčiau šviežius triufelius? Aš uždirbau daug pingų, bet neatsimenu, kur juos išleidau: tikriausiai panašiems niekams... Ne aš keista, keistas mus supantis pasaulis. Tu tikrai nori nusipirkti kabrioletą Ferrari? Arba namą Dovilyje, kurį vis tiek apvogs? Arba iki šešiasdešimties metų plušti po 90 valandų per savaitę? Pusę uždarbio atiduoti karinei operacijai Kosove finansuoti arba priemiesčių gelbėjimo programai?... Iki šiol dirbau tik dėl pinigų; dabar pradėsiu gyventi. O štai kitų žmonių aš nesuprantu; pavyzdžiui, kas tau trukdo apsigyventi čia?“

(Mišelis) Jaunystėje esu sutikęs įvairių aktyvistų, maniusių, kad reikia priversti visuomenę plėtotis ta ar kita linkme; aš nejaučiau jiems nei simpatijos, nei pagarbos. Vėliau pradėjau jų vengti: jų aistra globalioms problemoms ir įsitikinimas, kad visuomenė neva esanti jiems kažką skolinga, išdavė neabejotiną gudravimą. Ką aš asmeniškai galėčiau prikišti Vakarų visuomenei? Nieko. Labai prisirišęs prie jos nebuvau (aš apskritai vis mažiau ir mažiau supratau, kaip galima prisirišti prie idėjos, prie šalies, dar prie ko nors, išskyrus konkretų žmogų). Vakaruose brangus gyvenimas, šaltas bendravimas ir prastos prostitutės. Vakaruose neleidžiama rūkyti viešose vietose ir beveik neįmanoma nusipirkti narkotikų; ten daug dirbama, daug mašinų ir triukšmo, o saugumo niekas negarantuoja. Apskritai trūkumų nemažai. Staiga pasijutau nesmagiai dėl to, kad žiūriu į visuomenę kaip į natūralią aplinką – savanas arba džiungles, - prie kurių esu priverstas prisitaikyti. O mintis, kad aš pats esu tos aplinkos produktas, man niekada nebuvo atėjusi į galvą, tarsi kažkas būtų atrofavęsi. Su tokiais individais, kaip aš, visuomenė vargu ar išgyvens; o aš galėjau išgyventi su moterimi, kurią myliu, ir pasistengti padaryti ją laimingą.

[Patajos Paplūdimys. Trečia dalis]

Ligoninės personalas manęs nemėgo, tikriausiai todėl, kad buvau pasyvus; net gulėdamas ligoninės lovoje, net tysodamas mirties guolyje žmogus verčiamas visą laiką vaidinti komediją.

Prisimenu, kaip kalė man į galvą, kad reikia „išsivaduoti iš priklausomybės“ – tai kvepėjo budizmu. Kaip išsivaduoti? Aš pats esu priklausomybė. Būdamas efemeriška būtybė, paisau savo prigimties ir prisirišdavau prie to, kas efemeriška, - tezė, nereikalaujanti komentarų. O jeigu aš būčiau amžinas, pridūriau stengdamasis tęsti pokalbį, būtinai susisiekčiau su tuo, kas amžina. Tiems nukentėjusiesiems, kuriuos persekiodavo košmarai ir mirties baimė, jo metodas esą labai padėdavo. „Tai ne kančios, iš tikrųjų jūs ne kenčiate, o išgyvenate tariamą skausmą, kuris egzistuoja tik jūsų vaizduotėje“, - įtikinėdavo jis juos, ir žmonės galų gale tuo patikėdavo.

[Mišelis]:  „Visada reikia matyti tik gerąsias reikalo puses.“

...

[Mišelio psichiatras]: „Nėra vaistų gydyti tuos, kurie nesuvokia tikrovės... Šiuo atveju sutrikusi ne psichika, žmogus tiesiog neadekvačiai suvokia pasaulį.“

Visą šį laiką jis laikė mane klinikoje tik todėl, kad bijojo, jog aš galiu bandyti nusižudyti; pasak jo, dažniausiai žudomasi tada, kai pacientas staiga atsitokėja ir pradeda suvokti realybę;

Kartą vakare coffe-shope‘e mane užkalbino bankininkas jordanietis... : „Musulmonų nelaimei... pranašo pažadėtasis rojus jau egzistuoja žemėje: yra vietų, kur merginos, viliodamos vyrus, gašliai šoka, kur, klausantis dangiškos muzikos, galima svaigintis nektarais; penkių šimtų metrų spinduliu aplink viešbutį tokių vietų yra 20. Jos atviros visiems; kad į jas patektum, nereikia atlikti 7 musulmono pareigų ir kariauti šventojo karo, pakanka sumokėti keletą dolerių. O kad pamatytum jas, visai nebūtina vykti į tolimą kelionė, - reikia tiesiog įsigyti parabolinę anteną.“

Jis nė kiek neabejojo, kad islamo pasaulis pasmerktas; kapitalizmas triumfuos. Jauniems arabams rūpi tik vartojimas ir seksas. Slapta svajonė, kurią jie puoselėja – amerikietiškas gyvenimo būdas, nors jie tai ir neigia; jų agresyvumas – tik bejėgiško pavydo apraiška...

... nenoras gyventi dar nesukelia noro mirti.

Toliau Patajos važiuoti nėra kur, tai kloaka, nutekamasis kanalas, kur sunešamos visos Vakarų neurozės atliekos... Į Patają žmonės važiuoja ne todėl, kad yra nutarę pradėti gyvenimą iš naujo, o todėl, kad priimtinu būdu jį užbaigtų. Jeigu norite švelnesnės formuluotės – tam, kad padarytų pauzę, ilgą pauzę; ši pauzė gali būti paskutinė.

Visiems žinoma, kad pirmas įspūdis, kuris patiriamas susisiekus su kitos rasės žmonėmis, - tai nesugebėjimas jų diferencijuoti, jausmas, kad visi kitos rasės atstovų veidai panašūs vienas į kitą. Kai tame regione gyvenama keletą mėnesių, toks įspūdis išnyksta, o gaila, nes iš tikrųjų visi žmonės yra labai panašūs vieni į kitus. Aišku, galima juos suskirstyti į vyrus ir moteris; norint galima dalyti į amžiaus grupes, bet dar smulkesnis skirstymas tėra pedantizmas, tikriausiai atsirandantis iš nuobodulio. Nuobodžiaujantis individas mėgsta knaisiotis niuansuose ir sudarinėti hierarchijas. Pasak Hatčinsono ir Roulizno, hierarchinių sistemų plėtrą gyvūnų bendrijoje sąlygoja ne praktinis būtinumas ar natūrali atranka; anot jų, ji yra ne kas kita, kaip kovos su slegiančiu gamtinio gyvenimo nuoboduliu būdas.

Šiame gyvenime man liko tvarkyti nebedaug reikalų. Aš nusipirkau keletą A4 formato popieriaus pakų, nes nusprendžiau užrašyti kai kuriuos atsiminimus. Apskritai žmonėms prieš mirtį tai reikėtų daryti dažniau. Keista, žmonės nugyvena ištisą gyvenimą ir nepalieka jokių samprotavimų, jokių komentarų – nė žodelio. Juk visai nebūtina tuos komentarus ir samprotavimus kam nors adresuoti, tikintis, kad jie turės kokią nors prasmę; kad ir kaip būtų, aš esu įsitikinęs, kad juos turėtų rašyti visi.

Mano gyvenimas visiškai tuščias ir būtų geriau, jeigu toks ir liktų, nes, jeigu į jį įsilies bent lašelis aistros, skausmas netruks atsėlinti.

...

Gyvenimas, iš kurio pasitraukia meilė, - sąlyginis ir nenatūralus. Žmogaus pavidalas ir įpročiai gal ir išsaugojami, bet tai tėra išorė; vis tiek širdies niekas nebedžiugina.

Aš iki savo dienų pabaigos liksiu Europos sūnus – nerimo ir gėdos sąveikos vaisius; negalėsiu pasakyti nieko viltinga. Vakarams aš nejaučiu neapykantos, tik panieką. Aš žinau viena: tokie, kokie esame, mes dvokiame, nes mes persisunkę egoizmo, mazochizmo ir mirties dvoko. Mes sukūrėme sistemą, kurioje nebeįmanoma gyventi; ir dar blogiau – mes norime paskleisti ją visame pasaulyje.

...

Vokiečius turbūt labiau nei kitų tautų žmones kamuoja nerimas ir gėda, nes jiems labiau nei kitiems taip reikia meilių kūnų ir švelnios gaivios odos. Geriau nei kitoms tautoms jiems pažįstamas troškimas susinaikinti. Vokiečiuose retai įžvelgsi anglų ir amerikiečių turistams būdingą sotų vulgarų pragmatizmą ir įprotį nuolat gerinti paslaugą ir kainą. Jie retai mankštinasi, nesistengia palaikyti geros kūno formos. Jie daug valgo, geria daug alaus, tunka; daugelis iš jų greitai mirs. Jie malonūs, mėgsta juokauti, vaišinti, pasakoti anekdotus; bendravimas su jais ramina nervus ir kelia liūdesį.

Žinau, ką reiškia mirti; nemanau, kad kentėsiu. Patyriau, kas yra neapykanta, panieka, liūdesys; aš netgi patyriau trumpų meilės akimirkų. Iš manęs neliks nieko, bet aš ir nenusipelniau, kad bent kas liktų; gyvenau visais požiūriais nykų gyvenimą.

Man sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas gali baigtis neskausmingai ir nepastebimai; žinau kad esu neteisus, bet man sunku įtikinti save, kad yra priešingai.

... Parašys mirties liudijimą, ir toli nuo čia, Prancūzijoje, civilinės būklės aktų knygoje brūkštelės varnelę. Kai kurie gatvės prekiautojai, pažinoję mane, palinguos galvomis. Mano butą išnuomos kitam užsieniečiui. Ir mane užmirš. Užmirš labai greitai.