Kurt‘as Vonnegut‘as. „Čempionų pusryčiai“. Fragmentai.

Dveino Huverio ir Kilgoro Trauto valstybės devizas, išvertus iš kalbos, kuria niekas pasaulyj nekalbėjo, reiškė: „Iš daugelio - viena“ – „E pluribus unum“.

Jeigu jie (JAV piliečiai), bandydami susigaudyti, kas jų yra per šalis, patyrinėdavo savo popierinius banknotus, tai barokiškoje raizgalynėje rasdavo ir nukirstą piramidę su viršūnėje spinduliuojančia akimi. (...) Nė pats JAV prezidentas nežinojo, ką šitai reiškia. Šalis tarytum bylojo savo piliečiams: „Kvailybėje - galybė“.

(...)

Mokytojai [JAV] aiškindavo vaikams, kad kaip tik tada [1492 m.] žmonės atrado jų žemyną. Iš tikrųjų 1492 metais tame  žemyne milijonai žmonių jau gyveno pilnakraujį, kūrybingą gyvenimą. O tais metais juos pradėjo apgaudinėti, plėšti ir žudyti jūrų piratai.

(...) Iš teisybės jūrų piratai, daugiausia prisidėję prie naujosios valstybės sukūrimo, laikė vergus. Jie naudodavo žmones vietoj mašinų, ir net vergiją panaikinus, jie bei jų palikuonys paprastus žmones ir toliau laikė mašinomis.

Pamatęs, kad netgi jis gali nešti pasauliui blogį – kenksmingų idėjų pavidalu – Trautas persigando. Ir po to, kai Dveiną, apvilktą droviniais tramdomaisiais marškiniais, išvežė į psichiatrinę, Trautas fanatiškai įtikėjo, kokį svarbų vaidmenį atlieka idėjos kaip ligų sukėlėjos ir kaip vaistai nuo jų.

Bet niekas jo nenorėjo klausytis. Jis buvo nusmurgęs senis, šaukiantis tyruose iš krūmų ir šipšynų: „Idėjos arba jų stoka gali sukelti ligą!“

Simpatingumu buvo vadinama tokia savybė, dėl kurios nepažįstami žmonės iškart pajunta meilę ir pasitikėjimą asmeniu, nežiūrint, kokie to simpatingo asmens ketinimai.

...jos (idėjos) parodė, jog žmogui galima įteigti bet kokią idėją, o ja įtikėjęs, jis aistringai stengsis gyventi taip, kaip ta idėja – bet kokia idėja – reikalauja.

„Žemėje idėjos tebuvo ženkliukai, simbolizuojantys arba draugystę, arba priešiškumą. Juų turinys neturėjo reikšmės. Draugai pritardavo draugams, reikšdami draugiškumą. Priešai nesutardavo su priešais, reikšdami priešiškumą.“

... Paskui žemiečiai išrado visokiausių įnagių, ir nuo tada neapgalvotas pritarimas draugams galėjo prilygti savižudybei arba dar blogiau. Tačiau jie ir toliau pritardavo draugams – ne dėl sveiko proto, mandagumo ar savisaugos, o iš draugiškumo.

Jis tapo toks panašus į kiną, jog net ir rengtis ėmė kiniškai. Tikri kinai jį dažnai palaikydavo tikru kinu :D

Jo (Trauto) mokykla (kurią jis lankė) buvo pavadinta vardu vieno vergvaldžio, kuris išgarsėjo ir kaip vienas didžiausių pasauly žmogaus laisvės teoretikų.

Toje planetos dalyje, kur gyveno Dveinas, revolverį, kas norėdavo, galėdavo nusipirkti artimiausioje ūkinių prekių parduotuvėje. Revolverius turėjo visi policininkai. Taip pat ir visi kriminaliniai nusikaltėliai. Taip pat žmonės, kurių nebuvo galima priskirti nei tiems, nei aniems.

Mergelės buvo kaimietės. Jos užaugo provincijoje šalies pietuose, kur jų protėviai būdavo naudojami kaip žemės ūkio mašinos. Tačiau šiais laikais tenykščiai ūkininkai gyvų mašinų nebenaudoja, nes mašinos iš metalo pigesnės, patvaresnės ir tenkinasi prastesniais būstais.

Todėl juodaodėms mašinoms beliko arba kraustytis iš ten, arba mirti badu. Jos suplaukė į miestus, nes visur kitur ant tvorų ir medžių akis badė įspėjimai: „Pašaliniams eiti draudžiama. Pašalinis – tai tu!“... Prostitutės tarnavo suteneriui... Jų vaikystė buvo praėjusi. Jos palengva merdėjo. Žemė, jų akimis žiūrint, buvo nešvanki planeta.

Sykįviename Kohouzo gastronome Trautui ranką paspaudė pats Niujorko gubernatorius Nelsonas Rockefeleris. Trautas nė iš tolo nenumanė, kas jis toks. Jeigu būtų žinojęs, kokį žmogų susitiko, jis, kaip fantastas, būtų buvęs stačiai priblokštas. Rockefeleris buvo ne šiaip sau gubernatorius. Dėl savotiškų įstatymų, galiojusių toje planetos dalyje, Rockefeleriui buvo leista valdyti milžiniškus Žemės paviršiaus plotus, taip pat po tais plotais esančią naftą bei kitas naudingas iškasenas. Jis tiesiogiai arba netiesiogiai valdė didesnį planetos gabalą negu daugelis kai kurių valstybių. Toks likimas jam buvo nulemtas nuo mažų dienų. Jis tapo visų turtų savininku vos atėjęs į pasaulį.

Nė pats Visatos Kūrėjas nežinojo, ką sugalvos pasakyti žmogus. Galbūt žmogus buvo tobulesnio pasaulio užuomazga.

Sulaukusį žilos senatvės Trautą  JTO generalinis sekretorius... paklaus, ar jis bijąs ateities. Atrautas atsakys: „Ne, pone sekretoriau, mane siaubas ima prisiminus praeitį.“

Kilorgas Trautas sykį parašė apsakymą – dialogą tarp dviejų mielių trupinėlių. Rydami cukrų ir dusdami nuo savo pačių ekskrementų, juodu spėliojo, kokia galėtų būti gyvenimo prasmė. Dėl riboto intelekto jie nė iš tolo neatspėjo, kad gamina šampaną.

Kaip mašinos, mes buvome išdribę maišai su susidėvėjusia kanalizacija ir instaliacija, surūdijusiais šarnyrais ir atsipalaidavusiom spyruoklėm. O mūsų tarpusavio santykiai buvo bizantiški.

Trautas – vienintelis mano sukurtas personažas, kuriam pakako vaizduotės, kad įtartų, jog jį, ko gero, kas nors išgalvojo. Jis ne sykį apšnekėjo tokią galimybę su savo papūgiuku. Pavyzdžiui, sakė, taip: „Dievaži, Bilai, gyvenimas toks, kad net imu galvoti, ar aš ne personažas kokio nors rašytojo knygoje apie amžiną kankinį“.