Claude Levi-Strauss. „Rasė ir istorija“ (1952). Fragmentai.

... Pasaulio visuomenėse tuo pat metu veikia 2 priešingos jėgos: vienos veda savitumų išsaugojimo ir net atsiribojimo kryptimi, kitos – konvergencijos ir supanašėjimo su kitomis visuomenėmis kryptimi. Kalbų tyrimai pateikia stulbinančių tokių fenomenų pavyzdžių: tos pačios kilmės kalbose (pvz., rusų, prancūzų ir anglų) pastebima nutolimo tendencija, tuo tarpu skirtingos kilmės kalbose, kurios vartojamos gretimose šalyse, atsiranda bendrų bruožų. Pavyzdžiui, rusų kalba tam tikru atžvilgiu nutolo nuo kitų slavų kalbų, įgydama kai kurių fonetinių panašumų su finougrų ir tiurkų kalbomis, kuriomis kalbama artimoje geografinėje kaimynystėje.

... žmonių kultūrų skirtingumo sąvoka neturėtų būti suprantama kaip pastovus dydis. Tai nėra užbaigtos kolekcijos ar sauso katalogo įvairovė. Žinoma, skirtingos kultūros išsivystė kaip geografinio nutolimo, ypatingų aplinkos sąlygų ir kitų kultūrų nepažinimo pasekmė; tačiau tai būtų gryna tiesa tik tuo atveju, jei kiekviena kultūra ar visuomenė su visomis kitomis nebūtų susijusi ir vystytųsi izoliuotai. O taip niekada nebūna, nebent išimtinais atvejais... Taigi žmonių kultūrų skirtingumas neturėtų skatinti mūsų tyrinėti jas atskirai. Šie skirtumai atsirado ne tiek dėl grupių izoliacijos, kiek dėl ryšių, kurie jas sieja.

... kultūrų skirtingumą žmonės, matyt, retai kada laikė tuo, kuo jis yra: natūraliu fenomenu, tiesioginių ar netiesioginių ryšių tarp visuomenių pasekme...

Seniausias požiūris... tai paprasčiausiai moralinių, religinių, estetinių, kultūros formų, labiausiai nutolusių nuo tų, su kuriomis save tapatiname, atmetimas... Taip Antikoje visa, kas nebuvo kilę iš graikų kultūros (paskui – graikų-romėnų), buvo vadinama žodžiu „barbaras“. Vakarų civilizacija vėliau vartojo terminą „laukinis“... Abiem atvejais atsisakoma pripažinti patį kultūrų skirtingumo faktą...

...paradoksas. toks požiūris, kurio vardan „laukiniai“ (arba visi, kuriuos nusprendžiama tokiais laikyti) atskiriami nuo žmonijos, kaip tik ir yra pats ryškiausias ir būdingiausias pačių laukinių bruožas...

... Tačiau paprastas pareiškimas, kad iš prigimties visi žmonės lygūs ir turi sugyventi broliškai, neatsižvelgiant į rasinius ar kultūrinius skirtumus, truputį klaidina protą, kadangi nepaiso akį rėžiančių faktinių skirtumų, nes nepakanka pasakyti, kad ne tai sudaro problemos esmę, jei žmogus nori teoriškai ir praktiškai įgyti teisę elgtis taip, tarsi tų skirtumų nebūtų...

Visų garsiųjų Žmogaus teisių deklaracijų stiprybė ir kartu silpnoji vieta yra tai, kad jos skelbia idealą, dažnai pamirštantį, jog iš tikrųjų žmogaus prigimtis atsiskleidžia ne abstrakčioje žmonijoje, o tradicinėse kultūrose, kur didžiosios revoliucinės permainos palieka nepakeistas ištisas tų kultūrų sritis ir reiškiasi griežtai laiko ir erdvės atžvilgiu apibrėžtoje situacijoje. Draskomas dvilypės pagundos – smerkti jį erzinančius reiškinius ir neigti skirtumus, kurių jis negali logiškai paaiškinti – šiuolaikinis žmogus paskęsta filosofinių ir sociologinių išvedžiojimų jūroje, beviltiškai mėgindamas suderinti šiuos priešingus polius ir pateisinti kultūrų skirtingumą, tuo pat metu stengdamasis atmesti tai, kas jam atrodo šventvagiška ir nepriimtina.

Tačiau kokie skirtingi, o kartais ir kaisti beatrodytų šie išvedžiojimai, visi jie iš esmės siūlo vienintelį receptą, kurį geriausiai apibūdina vulgariojo evoliucionizmo terminas... tai bandymas ignoruoti kultūrų įvairovę, bet kartu nuduoti, jog pilnutinai pripažįstant ją egzistuojant. Nes jei į skirtingas žmonių visuomenes, nutolusias nuo mūsų laike ir erdvėje žiūrėsime kaip į vienintelio vystymosi stadijas ar etapus, kurie iš to paties pradinio taško turi vesti jas bendro tikslo link, tai akivaizdu, kad tas skirtumas tėra išorinis. Žmonija tampa vientisa ir vienalytė. Tačiau šis vienalytiškumas ir vientisumas gali atsiskleisti tik palaipsniui, o kultūrų įvairovė iliustruoja atskirus momentus proceso, kuris slepia tikresnę realybę arba trukdo jai akivaizdžiai pasireikšti...

[...] kiekviena visuomenė iš savo regėjimo taško gali suskirstyti kultūras į 3 kategorijas: tas kurios yra jos amžininkės, bet kitoje žemės rutulio vietoje; tas, kurios pasirodė maždaug toje pačioje erdvėje, bet ankstesniame laike, ir, pagaliau, tas, kurios buvo sykiu ir ankstesniame laike, ir kitoje erdvėje negu ji...

(...) bendrai imant, visos žmonių visuomenės turėjo beveik vienodos trukmės praeitį... Iš tikrųjų nėra tautų – vaikų, jos visos suaugusios, net ir tos, kurios vaikystėje ir paauglystėje nerašė dienoraščio.

Galima pasakyti, kad žmonių visuomenės nevienodai pasinaudojo praeitimi, ir kai kurioms tai buvo netgi prarastas laikas; kad vienos sparčiai žengė pirmyn, kitos tuo tarpu bastėsi šalikėlėm. Tuomet prieitume išvadą, kad istorija gali būti dviejų tipų: progresyvi ir atvira įgijimui, kaupianti radinius ir išradimus, kurianti didingas civilizacijas, o kita – galbūt tokia pat aktyvi ir ne mažiau talentinga, bet neapdovanota sugebėjimu sintezuoti, kuris yra pirmosios privilegija...

[...] ... Levalua kultūra, kuri suklesti ~ 250 -70 tūkst. pr. Kr., pasiekė tokį akmens apdirbimo technikos lygį, koks teturėjo būti neolito pabaigoje, po kokių 250 tūkst. metų, ir kurį šiandien vargu ar sugebėtume atkurti.

Viskas, kas pasakyta apie kultūras, taip pat tinka ir rasėms, net jei tarp dviejų procesų (esant skirtingiems lygiams) neįmanoma nustatyti jokio tarpusavio ryšio: Neandartalietis Europoje egzistavo ne anksčiau, nei seniausios Homo sapiens rūšys; pastarosios buvo jo amžininkės, galbūt netgi pirmtakės...

... Priešistorijos ir archeologijos žinių raida nušviečia erdvėje išsidėsčiusias civilizacijos formas, kurias mes buvome linkę vaizduotis išsirikiavusias laike. Iš to seka du dalykai: pirmiausia, „progresas“ nėra nei neišvengiamas, nei tolydus; jis vyksta šuoliais, šoksniais arba, kaip pasakytų biologai, mutacijomis. Šie šuoliai ir šoksniai nebūtinai laiduoja judėjimą pirmyn ta pačia kryptimi; juos lydi krypties pasikeitimai... 

... Pagyvenę žmonės istoriją, vykstančią jų senatvėje, dažniausiai laiko statiška, supriešindami ją su komuliatyvia savo jaunystės istorija. Metas, kai jie daugiau neužsiima aktyvia veikla, kai nebeužima jokių postų, jiems nebeturi prasmės: jų akimis žiūrint, niekas nevyksta, o jei kas ir darosi, tai tik negeri dalykai. Tuo tarpu jų anūkai gyvena kupini jaunystės įkarščio, kurį vyresnieji jau pamiršę...

... Vakarai, tie mašinų valdovai, labai mažai teišmano apie sudėtingiausios mašinos – žmogaus kūno – panaudojimą ir galimybes. Priešingai, šioje srityje, kaip ir gretimoje materijos ir dvasios suvokimo srityje, Rytai ir Tolimieji Rytai keliais tūkstantmečiais pralenkia Vakarus; jie sukūrė tokias išsamias teorines ir praktines sistemas, kaip Indijos joga, kinų kvėpavimo technika ir senovės maorių vidaus organų gimnastika. Žemdirbyste, neturint žemės, kuri tik neseniai pasidarė aktuali, jau šimtmečiais buvo praktikuojama kai kurių polineziečių tautų, iš kurių navigacijos būtų galėjęs pasimokyti visas pasaulis, apstulbintas XVIII a. jam atsivėrusio socialinio ir moralinio jų visuomenės tipo, už kurį laisvesnio ir kilnesnio nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti...

... (tačiau) Užuot užsisklendusios savyje, visos civilizacijos viena po kitos pripažįsta vienos iš jų – Vakarų civilizacijos – pranašumą. Argi ne visas pasaulis palaipsniui perima jos technologijas, gyvenimo būdą, pramogas ir net drabužius?... „nepakankamai išsivysčiusios“ šalys internacionalinėje asamblėjoje priekaištauja kitoms ne dėl to, kad yra verčiamos prisitaikyti prie vakarietiškų papročių, bet kad joms nesudaromos sąlygos greičiau darytis vakarietiškomis.

... Galbūt tai baigsis visuotiniu planetos suvakarietiškėjimu įvairiais variantais: rusiškuoju ar amerikietiškuoju. O gal pasirodys sinkretinės formos – galimybė joms atsirasti pastebima islamo pasaulyje, Indijoje ir Kinijoje. O gal ši banga jau pasiekė savo viršūnę ir tuoj nuslūgs, ir Vakarų pasaulis išnyks kaip priešistorinės pabaisos dėl savo gigantiškumo, nesiderinančio su paprastu vidiniu mechanizmu, kuris užtikrina jo egzistavimą...

... Vakarų civilizacija įvedė savo kareivius, atidarė savo parduotuves, įkūrė savo plantacijas ir paskyrė savo misionierius visame pasaulyje; ji, tiesiogiai ar netiesiogiai, įsibrovė į spalvotųjų tautų gyvenimą; ji visiškai sugriovė tradicinį jų egzistavimo būdą, primesdama savąjį arba sudarydama sąlygas išnykti esamoms normoms, nepasiūliusi jų vietoje nieko naujo...

... Vakarų mokslo ir industrijos revoliucija sutelpa į vieną periodą, lygų maždaug pusei tūkstantosios žmonijos egzistavimo dalies. Tad verta gerai pagalvoti prieš tvirtinant, kad jai lemta visiškai pakeisti žmoniją...

... Vakarų civilizacija pasirodė esanti komuliatyvesnė nei kitos; kad, disponuodama tokiu pačiu pradiniu neoiitiniu kapitalu, ji dar jį padidino (abėcėlinis raštas, aritmetika ir geometrija), dalį kurio, beje, greitai pamiršo, bet po stagnacijos, trukusios ~ 2-2,5 tūkstantmečio ji staiga plykstelėjo industrinės revoliucijos ugnimi...

... neolitinės revoliucijos pavyzdys... turi pamokyti jį (vakarietį) kuklumo, kai kalbame apie pirmenybę, kurią jis linktų teikti vienai rasei, vienam regionui ar šaliai. Industrinė revoliucija prasidėjo Europoje, vėliau persimetė į JAV, paskui į Japoniją; nuo 1917 – ųjų ji plečiasi SSRS (knyga tiražuota 1952 – aisiais), rytoj, ne abejo, kils kur nors kitur; kas pusę amžiaus ji dega tai įsiliepsnodama, tai prigesdama viename iš savo židinių...

Neolitinė revoliucija, vykusi vieną ar du tūkstantmečius, kilo vienu metu Egėjo jūros baseine, Egipte ir Artimuosiuose Rytuose, Indo upės slėnyje ir Kinijoje, ir, panaudojus radioaktyviosios anglies metodą archeologinių periodų nustatymui, galima spėti, kad neolito amžius Amerikoje, vyravęs anksčiau negu buvo manyta, prasidėjo ne daug vėliau nei Senajame pasaulyje... tokių pačių technologinių perversmų kilimo vienalaikiškumas tokiose didelėse teritorijos ir vienas nuo kito labai nutolusiuose regionuose įtikinamai parodo, kad tai priklausė ne nuo vienos kurios nors rasės ar kultūros genialumo, o nuo bendriausių sąlygų, kurios yra už žmonių sąmonės ribų. Taigi galime būti tikri, kad jei industrinė revoliucija nebūtų iš pradžių kilusi Vakarų ir Šiaurės Europoje, tai kada nors būtų prasidėjusi kitoje žemės rutulio vietoje...

... kiekvienas istorija kumuliatyvi, tik skirtingu laipsniu. Žinoma, kad, pavyzdžiui, senovės kinai ir eskimai pasiekė didelių laimėjimų mechanikoje, ir nedaug trūko, kad pakiltų į tokį lygį, kai įvyksta „grandininė reakcija“, sąlygojanti perėjimą iš vienos civilizacijos tipo į kitą. Kitas žinomas pavyzdys – dūminis parakas: kinai buvo išsprendę visas technines su tuo susijusias problemas, išskyrus jo platų pritaikymą. Senovės meksikiečiams nebuvo žinomas ratas, kaip tas dažnai tvirtinama; jie puikiai žinojo, kas tai yra, nes gamino žaislinius žvėrelius ant ratukų; dar žingsnis pirmyn, ir jie būtų turėję vežimą...

Nuo Renesanso pradžios Europa buvo pačių įvairiausių srovių susitikimo ir susiliejimo vieta: graikų, romėnų, germanų, anglosaksų tradicijos, arabų ir kinų įtaka. Ikikolumbinė Amerika kiekybiniu požiūriu palaikė ne mažiau kultūrinių ryšių, nes abidvi Amerikos kartu sudaro visą žemės pusrutulį. Tačiau europietiškoje dirvoje kartu tarpstančios kultūros yra daugelį tūkstantmečių trukusios diferenciacijos produktas, tuo tarpu amerikietiškosios kultūros, kadangi žmonės čia apsigyveno vėliau, turėjo mažiau laiko divergencijai; jų bendras bruožas yra santykinai vienalytiškesnis. Taigi nors negalėtume pasakyti, kad kultūrinis Meksikos ar Peru lygis Amerikos atradimo metu būtų buvęs žemesnis nei Europos (mes netgi matėme, kad kai kuriais atžvilgiais jis jį pranoko), įvairūs kultūros aspektai ten, matyt, buvo ne taip aiškiai išvystyti. Be stulbinančių pasiekimų, ikikolumbinėse civilizacijose apstu spragų, jose, jei taip galima pasakyti, yra „skylių“. Jos taip pat išskleidžia prieš mūsų akis mažiau prieštaringą negu atrodo, priešlaikinių ir abortyvinių formų koegzistencijos panoramą. Nelanksti ir stokojanti įvairovės šių kultūrų tarpusavio struktūra įtikinamai paaiškina jų žuvimą nuo saujelės užkariautojų. Esminę šio žlugimo priežastį galėtų padėti suprasti tas faktas, kad amerikiečių kultūrinė „koalicija“ buvo sudaryta iš ne tokių skirtingų kaip Senojo pasaulio partnerių.

... Kumuliatyvi istorija – tai ne kokios nors rasės ar kultūros ypatybė, leidžianti tokiu būdu išsiskirti iš kitų. Ji priklauso veikiau nuo jų elgesio, o ne nuo jų prigimties. Ji išreiškia tam tikrą kultūrų egzistavimo modalumą, kuris yra ne kas kita, kaip jų būdas būti kartu...

(...) ... nelabai aišku, kaip viena civilizacija galėtų tikėtis pasinaudoti kitos gyvenimo stiliumi, neatsižadėdama būti savimi. Iš tiesų kompromisai tegali baigtis 2 pasekmėmis: arba vienos iš grupių pattern‘o suirimu ir žlugimu, arba originalia sinteze, kuri pagimdo III – ą pattern‘ą, kuris iš esmės skiriasi nuo anų dviejų...

... Kalbėdami apie pasaulinę civilizaciją, turime omeny ne kokią nors epochą ar grupę žmonių: mes vartojama abstrakčią sąvoką, suteikdami jai arba moralinę, arba loginę vertę. Moralinę, kai kalbama apie tikslą, kurį siūlome egzistuojančioms visuomenėms, loginę, kai norime vienu terminu nusakyti bendrus elementus, kuriuos analizė atskleidžia skirtingose kultūrose. Abiem atvejais aiškiai matyti, kad pasaulinės civilizacijos sąvoka yra labai skurdi ir schematiška, o jos intelektualinis ir emocinis turinys ne itin gilus. Mėginti įkainoti reikšmingus tūkstantmetės istorijos kultūrinius pasiekimus (pasvėrus visas juos į pasaulį paleidusių žmonių mintis, kančias, troškimus ir triūsą), lyginant su tuščiavidurės formos pasaulinės civilizacijos etalonu, reikštų visiškai juos nuvertinti, atimti jiems gyvybę ir palikti iš jų tik skeletą.

O mes priešingai, stengėmės įrodyti, kad tikrąjį kultūrų „indėlį“ sudaro ne pavienių jų atradimų aprašas, o diferencinis nuotolis, esantis tarp šių kultūrų. Dėkingumas ir pagarba, kuriuos kiekvienos atskiros kultūros narys gali ir turi jausti visoms kitoms kultūroms, tegalės remtis vieninteliu įsitikinimu, kad kitos kultūros pačiais įvairiausiais būdais skiriasi nuo tos, kuriai jis pats priklauso; net jei pačios tų skirtumų esmės jis nepagauna ar, nepaisant visų pastangų, ją perprasti pavyksta tik iš dalies.

... pasaulinės civilizacijos sąvoką mes apibūdinome kaip tam tikrą... supaprastintą sudėtingo proceso žymėjimą. Nes jei mūsų argumentai teisingi, tai nėra ir negali būti pasaulinės civilizacijos absoliučia prasme, kuri dažnai teikiama šiai sąvokai, nes civilizacija implikuoja maksimaliai besiskiriančių viena nuo kitos kultūrų koegizavimą, kuris kaip tik ir yra jos esmė. Pasaulinė civilizacija negali būti niekas kita, tiktai savo originalumą puoselėjančių kultūrų pasaulinė koalicija.

[Dvilypė progreso prasmė.]

... (paradoksas) Vartodami sąvokas mūsų joms suteikta prasme, matėme, kad be kokios kultūros progresas yra kultūrų sudarytos koalicijos funkcija. Ši koalicija pagrįsta bendru naudojimusi ([ne]sąmoningu, [ne]valingu, [ne]tyčiniu, siekiamu ar priverstiniu) šansais, pasitaikančiais kiekvienos kultūros istorinėje raidoje; be to, mes pripažinome, kad ši koalicija yra tuo efektyvesnė, kuo skirtingesnės ją sudarančios kultūros. Tuomet mes, atrodo, susiduriame su viena kitai prieštaraujančiomis sąlygomis. Nes šio kolektyvinio žaidimo, nuo kurio priklauso bet koks pažangus vystymasis, ankstesnė ar vėlesnė pasekmė turėtų būti visų žaidėjų resursų niveliacija. Ir jei įvairovė yra pirminė sąlyga, tai reikia pripažinti, kad šansai laimėti tampa tuo mažesni, kuo ilgiau turi tęstis („ši lošimo“) partija.

Išvengti šios lemtingos pasekmės galima, matyt, tik 2 būdais. Pirmasis pagrįstas tuo, kad lošėjai žaisdami turi didinti diferencinius nuotolius...

... (antrasis būdas): įtraukti į koaliciją, savanoriškai ar jėga, naujus partnerius, šį kartą išorinius, kurių „statomos sumos“ gerokai skirtųsi nuo tų, kurios būdingos pradinei sąjungai... jei pirmąją bendrais bruožais galėtų apibūdinti kapitalizmo terminas, tai antrąją padės iliustruoti imperializmo ar kolonializmo sąvokos. XIX a. kolonijinė ekspansija įgalino industrinę Europą atgaivinti (žinoma, ne vien tik savo labui) bangą, kuriai, neįtraukus į „žaidimą“ kolonizuotų visuomenių, būtų grėsę pavojus daug greičiau nuslūgti.

Matome, kad abiem atvejais išeitis randama išplečiant koaliciją: arba vidinės diversifikacijos, arba naujų partnerių priėmimo dėka; galų gale, bet kokiu atveju, yra didinamas žaidėjų skaičius... Tačiau taip pat matome, kad šiomis priemonėmis šis procesas tik laikinai pristabdomas. Eksploatacija teįmanoma koalicijos viduje: 2 grupės, valdančioji ir valdomoji, sueina į kontaktus, tarp jų vyksta mainai. Tačiau, nepaisant iš pažiūros vienpusiško jas jungiančio ryšio, jos turi, sąmoningai ar ne, lošti išvien, ir jas supriešinantys skirtumai pamažu ima nykti... trečiąja išeitimi galbūt reikėtų laikyti antagonistinių politinių ir socialinių santvarkų susikūrimą pasaulyje; galima manyti, kad diversifikacija, atgimdama kaskart vis kitoje plotmėje, leidžia nuolatos išlaikyti... tą nestabilumo būklę, nuo kurios priklauso biologinis ir kultūrinis žmonijos išlikimas.

Kaip ten bebūtų, šį procesą sunku įsivaizduoti kitaip negu prieštaringą, ir jį trumpai galima apibūdinti šitaip: progresas neįmanomas be žmonių bendradarbiavimo, o veikdami drauge jie pastebi, kad palaipsniui supanašėja įnašai, kurių pradinis skirtumas kaip tik ir darė jų bendradarbiavimą vaisingą ir reikalingą.

Tačiau, jei net šis prieštaravimas neišvengiamas, šventa žmonijos pareiga yra lygiai vertinti abi jo puses, niekuomet neatsižadėti vienos dėl kitos: be abejo, saugotis aklo partikuliarizmo, kuris žmoniškumo privilegiją linktų teikti vienai rasei, vienai kultūrai ar vienai visuomenei; bet ir niekada nepamiršti, kad jokia žmonių grupė nedisponuoja visai žmonijai taikytinomis formulėmis, ir kad žmonija, orientuota į vienintelį gyvenimo būdą, yra neįsivaizduojama, nes tai būtų sustabarėjusi žmonija....

... žmonija dar turi daugybę nenumatytų galimybių, kurių kiekviena, kai tik atsivers, kaskart apstulbins žmones, ir kad progresas visiškai nepanašus į tą patogų „pažangų suvienodėjimą“, kuriame mes ieškome tingaus poilsio, bet yra kupinas nuotykių persilaužimų ir skandalų. Žmonija visada yra sankirtoje dviejų prieštaringų procesų, iš kurių vienas siekia unifikacijos įvedimo, tuo tarpu kitam rūpi išsaugoti ar atkurti diversifikaciją... Tačiau teigti, kaip galbūt norėtųsi, kad žmonija deformuojasi ir tuo pat metu formuojasi, taip pat būtų netikslu. Kadangi 2 plotmėse ir 2 opoziciniuose lygmenyse reiškiasi 2 skirtingi tapsmo būdai.

Būtinybę apsaugoti kultūrų skirtingumą nuo pasauliui gresiančios monotonijos ir suvienodėjimo, tarptautinės institucijos, be abejo, suvokia. Kaip ir tai, kad šiam tiksui pasiekti nepakanka puoselėti vietines tradicijas ar gaivinti tai, kas negrįžtamai praėję. Turi būti išsaugotas pats kultūrų įvairovės faktas, o ne istorinis turinys, kurį jam suteikė kiekviena epocha, ir kurio, pasibaigus epochai, nelieka. Reikia atidžiai stebėti dygstantį grūdą, žadinti užslėptas galimybes, vystyti istorijos dar neatskleistus žmonių pašaukimo gyventi kartu būdus; taip pat būti pasiruošus sutikti be sutrikimo, pasibjaurėjimo ir pasipriešinimo tai, ką būtinai dar negirdėto atskleis šios naujos visuomeninės išraiškos formos. Tolerancija – tai stebėtojiška pozicija, suteikianti indulgencijas tam, kas buvo, ar tam, kas yra. Tai lankstus požiūris, numatantis, suprantantis ir skatinantis tai, kas turėtų būti. Žmonių kultūrų įvairovė yra už mūsų, aplink mus ir priešais mus. Atsižvelgiant į tai, vienintelis mūsų reikalavimas (atitinkamai įpareigojantis kiekvieną individą) turėtų būti toks: kad ši įvairovė reikštųsi formomis, kurių kiekviena prisidėtų prie kuo didesnio kitų kilnumo.